Lopšinė buriuotojo dukrai. Pokalbis

[ Ankstesnis ] Vieną saulėtą ir vėjuotą ankstyvo ir šilto rudens dieną, kai stipraus vejo įgintos ir potvynio iki Uolos atneštos didelės, gražios, pasipuošusios baltomis viršūnėmis, riedėdamos poromis ar po tris, bangos trankėsi į Uolą, pasakodamos savo istorijas, Uola jautėsi kaip niekad laiminga – saulėtos ir vėjuotos dienos rudenį nutinka Read more…

Lopšinė buriuotojo dukrai. Medžiotojai

[ Ansktesnis ] Taip slinko dienos, savaitės, mėnesiai. Keitėsi metų laikai. Ateidavo ramių orų metas, vėliau jį keisdavo audringi rudens mėnesiai, kai Atlanto ciklonai, susisukę netoli Grenlandijos krantų, atnešdavo stiprius vėjus ir atridendavo milžiniškas, kartais siekančias dviejų stiebų aukštį, bangas, kurios, praėjusios pro įlankos žiotis, visada pakeisdavo kryptį ir toliau Read more…

Ji

“<…> [pamačiau]  žinančią savo vertę, tačiau ničniekuo to neparodančią. Ji nepasipuošusi nei pigiais, nei brangiais blizgučiais, tačiau viskas, ką Ji turi, yra tarsi tik jai padaryta. Grožiuosi Jos linijomis ir formomis. Tobula tobulybė. Nieko nereikalingo. Su savimi Ji turi viską. Šimtaprocentinis pasitikėjimas savimi. Šaltas apskaičiavimas ir jausmai, galintys užvirinti ežerą. Read more…