Tie, kas lankėsi praėjusį savaitgali Klaipėdoje burlaivių šventėje ir užlipo ant burlaivių denių, tikriausiai pastebėjo, kad kai kurių jų varpai yra be šerdžių, kiti nuimti, treti pririšti, kad nejudėtų, o dar vieni apjuosti ir prie jų neleidžiama prieiti.

Manau, tam yra dvi priežastys. Pirmoji labai paprasta: kad niekas tyčia ar netyčia nereikalingo triukšmo nekeltų.

Antroji įdomesnė. Žinia, kad jūrininkai prietaringi, o paprastai pavojų visam laivui skelbiančio varpo garsas, sukeltas ne laiku ir ne vietoje, tą pavojų gali prišaukti. Todėl tarp jūrininkų vyrauja toks prietaras (o jų, kaip ir legendų, yra ne vienas): jei kas varpu paskambino, tuomet vaišina visus aplink (denyje, kajutkompanijoje, kapitono tiltelyje – ten, kur varpas yra) esančius.

Gal nenorėdami nežinančių į keblią padėtį įstumti, o gal paprasčiausiai triukšmo vengdami, bet tuose laivuose, kuriuose teko man pabuvoti, jūrininkai išėmė šerdis.

Daug legendų (rašytinių ir iš lūpų į lūpas perduodamų) byloja apie jūrininkų elgesį krante: kaip jie merginas kirkina (sakoma, kad jūreiviai yra puikūs meilužiai, nes kol ilgai plaukioja, visokių fantazijų jiems galvon šauna), užeigų sandėlius tuština ir tvarkos sergėtojams siaubą varo.

Žinau keletą tikrų istorijų apie nesenus mūsų buriuotojų nuotykius, bet tebūnie jos privatiems pasakojimams gerai kompanijai. O kad užsienio jūrininkai Lietuvos mergelėms dėmesio rodė, puikiai iliustruoja gero bičiulio Manto pagauti kadrai. Puikus fotografas randa detales, kurių gal nepastebi toks fotomėgėjas kaip aš, ir padaro gerą foto… -reportažą? -novelę? -apybraižą? Kad ir į kokius rėmus tai įspraustume, rekomenduoju.

One Response to “Burlaivius prisiminus. Detalės”