• Chris Campbell nuotrauka

Kartais „Ant bangos“ nukrypsta nuo jūrų ir rašo apie kitą stichiją – orą. Kol įspūdžiai neišblėso, keli pastebėjimai iš skrydžių Vilnius-Ryga-Vilnius.

Verslo klasė. Niekada neteko skristi verslo klase, o dabar nusišypsojo laimė. Tik didelio skirtumo tarp šios ir ekonominės klasės nepajutau. Kėdės tokios pačios (gal tik „Boeing 737-300“ erdviau, nes vietoje trijų yra dvi sėdimos vietos, o „Fokker 50“ — kaip ir visame salone).

Na gerai, gavome papildomai arbatos (arba sulčių) ir saldainių. Gėrimai iš plastikinių indų ir maži saldainiukai – čia jau verslo klasė? Susipažinau su kartu skridusiu australu Adamu, tai jis pasakojo, kad kitur verslo klasės keleiviams šampanas krištolo taurėse tiekiamas (taures galima pasiimti), specialus virėjas pagamins maistą pagal individualų užsakymą ir panašiai. Tiesa, ir skrydžiai ilgesni, ir kaina gerokai didesnė.

Tik Rygoje iš Adamo sužinojau (neturiu pagrindo netikėti), kad verslo klasės klientai oro uostuose verslo klasės kavinėse gali nemokamai pavalgyti. Per vėlai, deja – aš Vilniuje už kavą mokėjau 6 litus.

Yra dar vienas privalumas, bet apie jį vėliau. O dabar galiu konstatuoti, jog neverta permokėti už verslo klasę bent jau kelionėje į Rygą „airBaltic“ lėktuvais.

Saugumas. Diržą nusiimti, kompiuterį iš krepšio ištraukti parodyti (o kodėl fotoaparato ir objektyvų nereikia?), raktus, piniginę, telefoną atskirai sudėti – suprantu. Na ir dėl batų dar sutikčiau. Bet su gėrimais ir parfumerija tai cirkas.

Rygoje teko išmesti skardinę gėrimo, kurios nespėjau išgerti. To atlikti vietoje neleido. Gaila, pusantro pinigo mokėjau. Bet vos praėjus patikrą, to paties gėrimo kiek nori nusipirkti gali. Tai kurių galų neleidžia įsinešti į laukimo salę (jau praėjus registraciją, saugumo zoną)? Ar įsinešiu į lėktuvą, tai niekas netikrino.

Laukimo zonoje bemuitėse (tax free)parduotuvėse gali nusipirkti gėrimų kokioje nori pakuotėje ir nemačiau, kad kas tikrintų lipant į lėktuvą. Stipresnio gėrimo ar odekolono nusipirkus, jis gerokai pavojingesnis nei ta „Redbull“ skardinė, kurios neleido įsinešti. Juk žiebtuvėlių tai niekas neatėmė (žinau ir dar vieną būdą kaip degtinės butelis gali lėktuvą pas Abraomą nusiųsti, lakūnai pasakojo, bet negi receptus teroristams rašysiu).

Suprantu, parduotuvėse viskas patikrinta, o keleivis belenko gali įsinešti. Bet visgi, tai man kvepia bemuičių parduotuvių verslo skatinimu. Kainos jose, beje, ne tokios jau ir mažos.

Žurnalai. Rygos senamiestyje (nelabai kur toliau nuklydau) aplankiau visus spaudos kioskus ir knygynus. Pas mus žurnalų jachtų tema (beveik) nenusipirksi, seniai su tuo susitaikiau, bet ir Rygoje neradau. Viename kioske, sakė pardavėja, buvo vienas numeris, bet ir to neliko. Tiesa, radau žurnalų apie burlentes ir jėgos aitvarus bei vieną parduodamų jachtų katalogą. Tik neįdomūs man jie (kaip ir porno žurnalai — kas juos apskritai perka šiais interneto laikais?).

Bet gelbėjo kitas (anksčiau minėtas) verslo klasės privalumas – žurnalai ir laikraščiai. Man neaktualu, bet gauti nemokamą „Financial Times“, kuris kainuoja ar ne 19 litų, kaip sakė bendrakeleivis australas, yra „geriausias šios dienos dalykas“.

Aš džiaugiuosi gavęs „The Economist“, kuriame įdomus straipsnis apie „Windows 7“ pasirodymą ir su tuo prasidėsiančią naują erą kompiuterijoje bei IT gigantų kovas „debesyje“ (internete).

Geras ir vietinis „airBaltic“ reklaminis žurnaliukas – jame interviu su „The Tiger Lillies“ lyderiu Martynu Jacques. Kokia muzika, toks ir interviu — „undergraoundas“ ir originalus (kiek spėjau paskaityti per pusvalandžio skrydį)

Ryga. Dėl ko klibinkščiavau (ar ne per „Paršelio regatą“ sumušiau koją?) per Rygos senamiestį – kitame įraše. Nuėjau iki jachtklubo, kuriame vasarą „Ambersail“ švartavosi. Tuščia ten (matyti iš nuotraukos apačioje). Dar neiškeltos kelios jachtos, tarp kurių ir ta „keista“ — kur aplink stiebą sukasi.

O senamiestis mažai pasikeitęs. Tik vėl stebino ginkluoti karo policijos (taip taip!) patruliai, nemažai policijos ir niekur nedingę „paprašaikos“ (išmaldos prašyti moka ir užsienietiškai). Tik va gražių latvių merginų beveik nematyti, kas džiugino akį vasarą. Veikiausiai po drabužiais pasislėpė.

Dangus. 8 ryto Vilniuje dar buvo prietema, dangus tamsus. Bet koks jis ryškiai mėlynas virš debesų! Ir debesys iš viršaus tokie balti balti, viliojantys lyg pūkinė antklodė į juos nerti. Gal kada nors pagamins permatomus lėktuvus, kad tą grožybę galima būtų matyti ne tik pro mažyčius iliuminatorius.

Pats nefotografavau, nesitikėjau net pusėtino rezultato.

Mistika. Kaip geležies gabalas gali plaukti vandeniu ar po juo, dar suprantu. Bet kaip geležies gabalas skraido, man sunkiai pavyksta įsisąmoninti, nors protu viskas paaiškinama.

11 Responses to “Diena Rygoje ir virš debesų”