Horno ragas. Trispalvė
Naglis Šulija
[ Ankstesnis ]
Kadangi buvo vasario 16-oji, tai ar Raimis, ar Arūnas Burkšas, o gal abu kartu, mėgino įkalbėti švyturio sargą, kad leistų pakelti trispalvę ant flagštoko. Po Čilės vėliava, savaime suprantama. Sargas ilgai galvojo, galvojo, bet paskui nusprendė – ne. Ne – tai ne, tad teritorija su Čile (visgi vėliava ant flagštoko nesuplėvesavo) nesidalysime. Lai lieka Čilei.
Teko trispalvę išskleisti ant kalvos šlaito ir dar kartą – prie švyturio. Kronikai (sąžiningai filmavau ir fotografavau, žodžiu – dirbau).
Ką čia dar bepridėti? Hornas nedidelis, veikti daug nėra ką. Švyturio sargas prištampavo aibę atvirukų, įpyškino Horno antspaudus į pasus ir – atgal į jachtą. Pakeliui akmenuką kitą į kišenę įsidėjus.
Kol vyko grįžimo į jachtą procedūra buvo laiko pasėdėti ant kranto ir pagalvoti. Kad ir apie tai, jog gyvenimas – keistas daly… (kaip banalu). Juk mano buriavimo praktika – daugiau nei menka, o atsidūriau tokioje vietoje. Beveik kaip bulvių maišas, kurį kažkas ima ir perveža. Tiesa, savo noru bei pageidavimu ir besistengiantis dirbti kas priklauso.
O va štai šitiems vyrams greta manęs, Hornas – tai kartu ir gyvenimo hornas. Jūrų marių vilkai, matę tiek, kiek aš tikrai nematysiu, tad jiems ši vieta ir pats įvykis – tikrai kažkas ypatingo ir didingo. Kai susirinkom ant borto, visi džiaugėsi kaip vaikai. Prasidėjo ritualai: kažkas atnešė dar iš Australijos vežtą „Blue label“ viskio buteliuką, tad Linkus iškilmingai įpylė Seniui. Kuris buvo mums (turiu galvoje ir V etapo įgulą, kuri taip pat išlipo Horne) toks palankus. Likučius pasidalijom. Po to tas butelis buvo prisemtas Horno vandens ir nukeliavo po gultais kaip relikvija. Į vandenyno dugną nukeliavo pora kryželių ir kitų atmintinų daiktų – artimųjų įdėtų ir apie pusę pasaulio apiplukdytų. Nenuorama Raimis atsitempė dėžę cigarų (šiaip gi jis nerūko, bet Horne – kaip Horne).
Žodžiu, ir vyko ir ritualas, ir mini šventė. O po to pradėjo stiprėti vėjas ir tapo aišku – reikia nešdintis nuo šių uolų šalin. Ir išsinešdinom.
[ Tęsinys ]
Žymos: Horno ragas, VI etapas
RSS prenumerata
December 15th, 2009 at 22:17
Smagus pasiskaitymas ir puikus nuotykis. Geras palyginimas su bulvių maišu, prajuokino. Taip jau yra: kaip alpinistas negali nugalėti traukos Everestui, taip buriuotojams Hornas yra šventa vieta. Taip norėtūsi ten išlipti ir išlenkti viskio taurę prie to švyturio…
December 15th, 2009 at 22:57
[...] the seven seas of life « Šūdinas įrašas Hornas 2009-12-15 Deja, nesu iš tų laimingųjų, kuriems teko buriuoti aplink horną. Auginu šią svajonę, kurios išsipildymas, manau, mane [...]