Stovint ant pantoninės prieplaukos, koja įsispyrus į klampę, klausantis žuvėdrų klyksmų ir žvelgiant į tolumoje stovintį burlaivį sunku patikėti, jog esi viduryje Lietuvos – Utenoje.

Viskas teisingai – plaukiantis lieptelis (prieplauka gal per drąsiai pavadinta), klampė, sukurta marisinistinės įstaigos „Marintek“, žuvėdros (ar kirai – ne visada atskirsi) ir vanduo.

Viskas tikra. Tik tas burlaivis butaforinis – krante pastatytas vaikams žaisti.

Ir prie viso to čia rengiami nardymo kursai.

Toli nuo jūros uteniškiai turi puikią vietą poilsiui – prie ežeriuko vardu Dauniškis. Labai norint, ir čia galima pajusti „jūros dvelksmą“.

Utenoje  atsidūrėm neplanuotai – po darbinio savaitgalio laisvadienį ketinta aplankyti „Europos parką“, bet mokėti pinigus už pasivaikščiojimą miške? Pirmadienį tam fantazijos pritrūko. Tad per Europos centrą ir į Uteną.

Kelios iliustracijos – internetiniame albume, o čia — kelionės maršrutas.

6 Responses to “Jūros dvelksmas toli nuo jūros”