Archive for the ‘Šalia buriavimo’ Category

Kuo giliau į mišką, tuo riebesnės papūgos.

Kad jau retai rašau, tai leisiu sau šį kartą drioksteltį ilgą įrašą. Apie 2011 metus ir ką aš jose pamačiau. Ištrauksiu kelis, mano galva, svarbiausius lietuviško jachtingo dalykus. Du dalykus sąmoningai nutylėsiu.

Jeanneau

- Vis dėl to dabar matome, kad beveik visi galimi buriavimo rekordai priklauso prancūzams.

Prancūzų jachtų statytojai Jeanneau gali kelti savo atstovybę iš Rygos į Klaipėdą – per vieną sezoną čia atsirado 8 naujos jachtos, dar viena nauja, sako, yra Kaune.

Penkias jachtas – 3 mažesnes 36 pėdų ir 2 didesnes 41 pėdos – atvežė jachtų nuomos kompanija Gosail.lt. Stipri injekcija į senų (kas buvo ypač pabrėžiama Seimui sumanius jachtas apmokestinti kaip prabangą) jachtų rinkoje.

Varžybose būtų galima kurti atskirą Jeanneau grupę, prie kurios galėtų prisijungti ir lenktynių azartą jau pajutusi buvusio Pilies uosto kapitono Kastyčio iš Prancūzijos parplukdyta 33 pėdų Jeanneau.

Pavakario pasiplaukiojimuose (PaPa) ir kitose lenktynėse, Kastytis dar buriuoja su mažesne, 20 pėdų jachta.

Dar viena naujiena – 30 pėdų, trumpo su plačiu padu falškilio ir dviejų vairo plunksnų jachta. Galiu spėlioti, kad potvynio-atoslūgio regionams konstruota jachta yra gera ramiems pasiplaukiojimams sekliose Kuršių mariose.

Apie naują jachtą Kaune tik girdėjau ir mačiau nutrauką, daugiau nieko nežinau. Berods 30-33 pėdų laivas.

Šventosios uostas

• Mes statėme statėme ir pagaliau pastatėme.

• Abdula, padek!

Kai prieš kelis metus Akinys manęs klausė apie Šventosios uosto planus, bandžiau juos gauti, bet nelabai sekėsi, o ir netikėjau, kad uostas atgis dar kokius 20 metų. Atgijo. Tik trumpam.

Dabar turiu įrėmintą pažymėjimą, kad 2011 birželio 11 d. pirmą kartą jachta atplaukiau į Šventosios uostą. Graži buvo regata, iš Klaipėdos išviliojusi ir tas jachtas, kurios buriuoja retai. Bet šventė buriuotojams ilgai netruko – jau po kelių dienų Šventosios uosto prieigas užnešė smėlis ir pasaka baigėsi.

Juokauja, kad uosto sumanytojai, būdami vaikai, niekad prie jūros nežaidė, nematė, kaip iškastą griovelį iškart vanduo užneša. Kiekviename pokšte yra dalis tiesos.

Lauksime, kol Šventoji vėl pakvies ir priims burlaivius, o kol kas burlentininkų ir kaitininkų džiaugsmui, Akinio spotas liko toks pat.

PaPa

Ką veiksi po darbo?

Nežinau dar.

Welcome ant šeštos tiltelio.

Klaipėdos Pilies uoste, vidiniuose baseinuose, laikas skaičiuojamas nuo tiltelio atsukimais, t.y., maždaug valanda. Atsuko tiltelį – išplaukei, atsuko – įplaukei. Gali buriuoti tarp dviejų (vieno retai užtenka), trijų ar „iki devintos, dešimtos tiltelio“.

O nuo 2011 metų sezono, jei Pilies uoste išgirsite buriuotojus kalbant apie papus, tai dar nereiškia, jog jie vulgariai aptarinėja vieną iš pasaulio grožybių – moters kūrinę. Jie taip gali kalbėti apie PaPa – pavakario pasiplaukiojimus.

Superinė idėja – neškite laurus jachtos „Piranija“ škiperiui Audriui – vidurį savaitės po darbo atsigauti buriuojant, ir ne šiaip, bet su lenktynių dvasia bei adrenalino doze. Ne, čia ne varžybos, čia tik buriuotojai laisvalaikį leidžia buriuodami uoste (nepamenu nei vieno, pažeidusio taisykles, bet didelių laivų kapitonai nekantrūs, kartais sodriai paūkaudavo) siekiant kuo greičiau sugrįžti. Startavo visi tuo pačiu – šeštos tilteliu.

Kokia ten buvo pirminė idėja? Paskutinis visiems stato bare? Būtų žiauru – gera idėja užsikrėtė daug buriuotojų ir vasarą Pilies uosto kavinėje trečiadienio vakarais būdavo ankšta.

Burlaiviai

- If you cross this line, I will shoot you.

Kai 2009 metais Klaipėdą aplankė Tall Ships regatos burlaiviai, kalbėta, kad kitąkart į uostamiestį jie sugrįš tik po labai daug metų – grafikas sudėliotas toli į priekį, į svečius kviečiasi daug uostų. Bet į Klaipėdą jie sugrįžo po trejų metų ir koks skirtumas, kad tai ne didžioji, o kultūrinė burlaivių regata – tokio grožio duokit dar!

Tiesa, jei būti tiksliu, viena audringa vėjuota diena su škvalu, darbai su naujomis Gosail.lt jachtomis – to užteko, kad man asmeniškai burlaiviai, prišvartuoti prie krantinių, didelio džiaugsmo nekeltų.

Visai kitos nuotaikos ir jausmai, kai pavyko pamatyti burlaivių startą jūroje. Būtent tai, ko nori, bet nemato tokių švenčių žiūrovai, likę krante. O juk kviečiau.

Stebint startuojančius burlaivius, kurių bures vos vos įpūtė lengvas vėjas, norėjosi priplaukti arčiau, net juk teisėjai aiškiai pasakė – nevalia (citatoje viršuje – ką tiksliai pasakė, po to, kai paaiškino, kuri starto zona skirta žiūrovams). Ne visų jachtų škiperiai tai suprato, bet tai jau jų reikalas.

KMR

- Babobabas.

Nebuvau, nemačiau, nieko nepasakosiu. Man pats faktas įdomus – svarbiausia šalies burlaivių regata surengta beveik be rėmėjų pinigų. Bent jau pagrindinio, tikrai didelius pinigus mokėjusio, nebuvo. O tai tik įrodo, kad lenktynes galima surengti ir kukliomis išgalėmis.

Bet… Miestui, jaučiu, šventės trūko.

Aš už tai, kad poilsiautojams Nidoje tai būtų šventė su koncertais, atrakcijomis ir kitomis pramogomis, o buriuotojams – lenktynės.

Lenktynės, kuriose visi tiksliai žino savo balus, rezultatus ir neskiedžia, kad į lenktynes atvyko kaip į šventę. Pasiplaukioti galima kurią kitą dieną, o čia reikia gero sportinio pykčio. Sakau taip dar ir todėl, kad pats jo stokoju. Mažai „optiku“ buriavau, mažai.

Kad galima lenktyniauti, parodė ir jachta Gosail.lt-Vakarynė – geros įgulos rankose kruizams skirtas laivas savo grupėje užėmė 2 vietą . 2012 tą patį gali padaryti 5 laivų įgulos.

Žurnalas Vėjo3!

- Jei gali nerašyti – nerašyk.

Netikėjau specializuoto buriavimo žurnalo popierine versija. Žiniasklaidoje dantis atšipinęs žinau, kiek tai tai kainuoja ir kiek neatsiperka. Bet žurnalas buriuotojams Vėjo3! ne tik pasirodė (išleisti jau 2,5 numerio), jis dar gyvas ir nerodo jokių priešmirtinių požymių.

Tai džiugina. Smagu ir tąja prasme, kad entuziazmas nugali senus stereotipus, — tai moko ir mane patį.

Galima ir reikia diskutuoti dėl turinio kokybės – čia „Vėjo pamušalai“ surašė teisingų pastabų , manau, tai pataisoma, tobulėti yra kur, rašančiųjų irgi yra.

Buvau kviestas ir aš parašyti, bet atsisakiau. Ne todėl, kad pinigo nemokėtų (už darbą turi būti atlyginama), o todėl, kad bet ko rašyti vien dėl rašymo, žurnalui negaliu. Nesugalvojau nieko įdomaus, apie ką galėčiau parašyti, ko skaitytojas nerastų internete.

Kelialapiai į Olimpiadą

- Australija toli, o Londonas čia pat.

Oficiali informacija:

Australijoje vykusiame pasaulio buriavimo čempionate olimpinėse „Laser-Radial“ jachtų ir RS:X burlenčių klasėse kelialapius į kitų metų Londone vyksiančią Olimpiadą iškovojo Gintarė Scheidt ir Juozas Bernotas.

Galutinėje įskaitoje G.Scheidt užėmė penktąją vietą (76 baudos taškai), finaliniame plaukime buvo taip pat penkta. J.Bernotas užėmė 37-ą vietą (215 b.tšk.), o tarp skirtingų šalių atstovų užėmęs 25-ą poziciją pateko į olimpines žaidynes.

Iki Londono žaidynių liko visai nedaug, o pirmieji kelialapius iškovojo buriuotojai.

Prabangos mokestis

- Aš mokėsiu prabangos mokestį. Bet tik tada, kai gyvensiu prabangiai.

Daug šurmulio ir diskusijų sukėlė Seimo ketinimai apmokestinti, anot politikų logikos, turtuolius. Jiems nė motais, kad Lietuvos buriavimo laivynas senas ir niekaip negali pretenduoti į titulą „prabangus“.

Na ir kas, kad jachta nėra pirmo būtinumo dalykas. O sodo namelis yra? O Lego konstruktorius? O pašto ženklų kolekcija? O bet kuris kitas hobis? Jei kažkas iš to prasigyvena, tegu – juk jie ir taip didesnius mokesčius moka.

Bet konservatorių strategai nedurni – pamalonins grąžintomis pensijomis kito rudens rinkimų elektoratą ir tikisi laimėti rinkimus. Gali nepavykti, nes komunistinis metodas „atimk iš turtingų ir atiduok visiems“, tikiuosi, nesuveiks. Būtų bėda, jei konservatorius pakeistų didesni komunistai, bet kad patys sau duobę kasa.

Nes pavasarį dar ketina grįžti prie šio klausimo. Eitų jie į „symlink /dev/null“

Stay cool!

Geri buvo 2011, geri bus ir 2012.

Man vasara, o ypač antroji dalis, buvo įtempta. Aktyviai gyventi ir daryti tai, ko nemokėjai, o ir manei, kad „tai ne man“ – įdomus, bet sunkus iššūkis, tai kainavo energijos ir nervų (atsiprašau, jei kam piktai ką pasakiau).

Gana jautriai reagavau (ne tik dėl darbo, bet čia kalba apie moteris (nepainioti su draugėmis)) į visokius dalykus pagrįstai ir nepagrįstai. Pridariau ir klaidų, už kurias jau sumokėjau ir moku (viliuosi, mokėti nebereikės). Toks gyvenimas.

Gelbėjo iki erzinimo bičiulių nuolat kartojami:

• Stay cool!
• Go with the flow!
• Relax!
• Feel free!
• Free you mind!

Šito linkiu 2012 metais sau ir visiems:

• „Ant bangos“ skaitytojoms
• „Ant bangos“ skaitytojams
• buriuotojams,
• burlentininkams
• kaitininkams
• tinklaraštininkams
• draugams
• bičiuliams
• draugėms
• mylimosioms
• slaptoms gerbėjoms
• slaptiems priešams
• FB friendams
• Twittterio faloveriams
• ir likusiems 7 milijardams Žemės gyventojų.

• Ką mums parodys nugalėtojai, laureatai ir nominantai? Klausimas visiems tokiems (besijaučiantiems – taip pat).

1 patikslinimas. Paskubėjau, o tuo ir ne visai tikslu, tad patikslinu – visos 78 nuotraukos nėra konkursinės. Tai yra mano akimis geriausi praėjusio navigacinio sezono mano paties daryti kadrai. Iš jų rinksiu 5 konkursui.

2 patikslinimas. Konkursas vadinasi „Vėjas ir burės“, prašoma dalyvių į tai atsižvelgti, todėl atmetu nuotraukas, kuriose nėra vėjo ir burių (kad ir kokios nuotraukos man ar kam kitam atrodytų gražios).

3 patikslinimas. Konkurso finalas nukeltas į sausio 3 dieną. Ar ne todėl, kad niekaip nesuranda pastovaus šeimininko ir vietos (kuriuose tinklalapiuose, apart feisbuko, o ne visi ten prisiregistravę, galima pamatyti visas konkursines nuotraukas?)?

4 patikslinimas. Mano 5 konkursui atrinktos nuotraukos (ačiū ir skaitytojams, bičiuliams, draugams ir draugėms (nepainioti su mylimosiomis) už balsavimus ir patarimus bei kritiką):

5 patikslinimas. Sulaukiau aštrios ir iš dalies teisingos kritikos, tai patikslinu, kad su lėtu fotoaparatu gal ir nepadarysiu „nuostabaus portreto, kai ta žavi, strazdanota, raudonplaukė valiūkiškai kilsteli lūpų kampučius“, bet jo lėtumas moko dirbti lyg su juostele fotografuotum – ieškant kadro, o ne spaudinėjant kiek patinka (o geras, jausmas, reikės sugrįžti prie greitesnio fotiko).

6 patikslinimas. Rašau gerai, fotografuoju vidutiniškai, bet žaidžiu vietinėje lietuviškoje rinkoje, į pasaulinius vandenis (dar?) neplaukiu, todėl vietiniams konkursams nuotraukas ar rašinius skirti galiu. Yra ir tokių, mačiau ir skaičiau, kuriems nederėtų taip daryti, bet daro. Neuždrausta, o ir man šansų lieka.

7 – gražus skaičius. Sako, laimingas. Tai tekit septynias šiųmetinių geriausių fotografijų rinkinių nuorodas (jų, žinoma, galima surinkti daugiau ir čia specialiai vengta buriavimo temos). Nežinau, kiek dar pasaulio reikės apšikt norint pasiekti tokį lygį, bet ne toks mano tikslas.

• National Geographic Photo Contest 2011
• The Top 50 Pictures of the Day for 2011
• These 50 Photos Will Blow you Away
• Reuters. Best photos of the year 2011
• Wall Street Journal. 2011 year in photos
• US News and World Report. Best News Photos of the Year 2011
• Boston.com. The Big Pictures. The Year in Pictures 2011 (3 dalys)

• Autoportretas.

Idėjos neužrakinsi autorinėmis teisėmis.

Kažkada tinklaraščio “Vėjo pamušalai” Lietuvoje paleista idėja – kasmet rinkti geriausius buriavimo žmonės, įvykius ir nuotraukas – turi jau bene trečius šeimininkus.

Iš esmės tai nieko nekeičia arba turėtų nekeisti – laimėti privalo geriausi (ginčus ar taip yra, palieku už borto). Turim ką turim, o patarimus ir kritiką išsakysim asmeniškai, ne taip jautriai reaguos.

Aš ir vėl dalyvauju nuotraukų konkurse (tikiuosi yra ir daugiau dalyvių, nors to nesimato). Reikiamų iliustracijų turiu sočiai – šio sezono derlius sveria apie 8 GB ir sudaro daugiau kaip 5200 *.jpg failų.

Įdomu tai, kad didelė dalis (ir ta dalis didėja) nuotraukų padaryta ne fotoaparatu.

Išmanusis tapšnukas (maniškiai iPhone 3G ir 4G) jau baigai išstumti iš rankų muilines, nes kai nenusileidžia ar lenkia nuotraukų kokybe, o galimybė iškart pasidalinti internetu socialiniuose tinkluose yra stiprus koziris išmaniukų rankose.

Man tik kitaip gavosi – didelį, keičiamais objektyvais veidrodinį senuką Canon 350D pakeitė… muilinė. Rokiruotės priežastis techninė – užsiteršė Canon matrica, skubiai reikėjo naujo pagalbininko.

TIk naujasis mano draugas — Olimpus µ 790 SW ‘Tough’ — nebenori užleisti dičkiui vietos.

Nes yra kompaktiškas ir turi dvi jachtoje ypač reikalingas savybes – nebijo smūgių ir vandens. Išties nebijo – išbandyta ir tyčia, ir netyčia. Tiesa, kartą, kai šios savybės būtų labiausiai pravertusios, aparatas ilsėjosi namie, nes šeimininkas jį pamiršo.

Kitas pliusas, nors gali nuskambėti kaip minusas, – veikia lėtai. Tai pratina nespausti mygtuko kur papuola ir kada papuola. Mažiau vargo atrenkant, apdirbant failus ir didesnė tikimybė, kad pagalvojus prieš spaudžiant, gausis geresnės nutoraukos.

Tai ir visi pliusai, o minusų daugiau: baterija laiko trumpai, kortelė yra gudraus ir reto XD formato, autofokusas lėtokas, bet labiausiai užmušantis dalykas yra siauras objektyvo kampas – 38-114 mm. Ir neturi GPS.

Žodžiu, daikas fotoaparato savybėmis nusileidžia smarphonui, jį gelbsti tik drąsa prieš smūgius ir vandenį – čia aifonas yra nediskutuojamai lūzeris (bet jis ir neskirtas filmuoti po vandeniu ar  mėtyti – vienas jo krytis ant šaligatvio kainuoja 407 Lt).

Dar kuo iPhone lenkia Olimpus, tai matrica – kartais išmaniukas taip sugudrauja ir tokias spalvas paišo, kad tik stebėtis ir žavėtis belieka.

Du kompaktiški ir dažniausiai po ranka (pasitaiko pamrišti, bet retai) fotografuojantys įtaisai aštrina japoniškus genus – fotografuoti viską kas juda ir nejuda. Tiesa, abu prietaisai judančius daiktus užfiksuoja prastai, tad pirmenybė teikiama statiškiems arba lėtiems.

Iš čia 78 (gali mažėti) atrinktos geriausios nuotraukos. Procentas nuo viso kiekio menkas, bet reikia atrinkti dar mažiau — vos 5. Rimtas galvosūkis, kurį turiu išspręsti iki gruodžio 20 dienos. Any ideas?

• Didžiulėje (keli tūkstančiai laivų) Prancūzijos uosto ir kurorto La Rochelle marinoje yra pirsas, skirtas tik Amel jachtoms (žinomiausias modelis – Super Maramu). Atrodo prabangiai. Bet ir tokiems laivams prabangos mokestis man keltų abejonių.

Neteisingas stereotipas, neva jachta yra prabangos dalykas, kirs buriuotojams per kišenes – jei Seimas priims (kartą jau svarstė) naują Mokesčio už transporto priemones įstatymą, kurį patys politikai nedviprasmiškai vadina „prabangos mokesčiu“.

Dar ne taip seniai, norėdamas pabrėžti išskirtinį savo pomėgį – buriavimą – pats aiškinau, koks tai karališkas ir prabangus malonumas. Cituodavau legendą apie džentelmeną, vilkinti brangų kostiumą ir po šaltu dušu plėšantį banknotus – va toks neva yra buriavimas.

Kiek anksčiau nei ši vasara, o per šį sezoną tai ypač, mano požiūris pasikeitė – karališkas laisvalaikis jau seniai tapo prieinamas visiems. Tik nuo formos priklauso, kiek išleisi pinigų, tačiau buriavimas nėra pati brangiausia pramoga, o išlaikyti sodo namelį kainuoja gal net brangiau, nei jachtą. It depends.

Bet jei patys giriamės buriavimo elitiškumu (suprask: ir prabanga), nereikia stebėtis, kad kranto žmonės, išgirdę žodį „jachta“, pagalvoja:

„Jachta? Turčių išmislas! O jei turtingi, tai ir iždą gali papildyti.“

Jie nesigilina į reikalo esmę, kuri parodytų, jog tą „prabangos mokestį“ mokės ne tik turtingi (yra ir tokių), bet didžioji dauguma – o vidurinioji klasė, tie, kas ir taip mokesčių daug moka, pensininkus išlaiko.

Jie nesigilina, kad daugumos jachtų, kurioms bus užkrautas naujasis mokestis, niekaip nepavadinsi prabangiomis.

Pusė milijono. Daug ar mažai?

Naujasis mokestis palies ne vien buriuotojus – visi, kam nesvetimas laisvės pojūtis ir įdomus hobis mokės papildomai: baikeriai, lakūnai (keista, kodėl ne oreiviai), automobilistai.

Ir visi jie, kiekvienas iš savo srities, gali rasti argumentų, jog nauju įstatymu biudžeto skyles norintys lopyti politikai yra, švelniai tariant, ne visai tikslūs. Ne vienas rastų riebų ar piktą žodį valstybės tarnautojams.

Gali prirašyti paklodes, leidžiant suprasti, kad apie įstatymų rengėjus manai, jog jie durni, bet tai reikalo nepakeis. Daug efektyvesnė sausa xls lentelė.

Panašiai padarė Aras iš Mingės: paskaičiavo, kiek naujasis mokestis surinktų litų į biudžetą. Kiek daugiau nei pusė milijono litų, su sąlyga, kad mokės ir mažesnės, nei įstatymas numato, jachtos.

Ir tai išgelbės Lietuvą nuo biudžeto deficito?

Į Arūno „dalykišką ir skaičiais pagrįstą laišką Seimui“ (c)Aidas Kasparas) sureagavo Seimo narys Jurgis Razma:

„Dėkoju už informaciją. Nesiimu atsakyti, ar Finansų ministerijos specialistės, rengusios projektą, taip realistiškai, kaip Jūs, suvokė jachtų situaciją. Pasiaiškinsime. Neatmestina galimybė, kad patobulintame projekte jachtų gali ir nelikti.“

Po gruodžio 13 d. svarstymo niekas nepasikeitė, jachtos liko.

Neklauskite manęs kodėl šioje situacijoje ir dabar, bet prisiminiau vieno savo teisės dėstytojo, doc. dr. A.Katkaus sakytą mintį apie tai, kad teisininkai, paruošę įstatymo projektą, kratosi autorystės po to, kai projektas paredaguojamas Seime – jis būna iškreiptas, toli nuo pirminio varianto.

Prisiminė ir motorlaivius

Truputį pikta, kodėl prabangos mokesčiu apkraunamos jachtos, kodėl ne kelis ar keliolika kartu brangesni ir dažnai ištaigingesni motorlaiviai (ne visi, žinoma)?

Ar todėl, kaip taikliai pastebi burlaivių metras Kipras, „jei šimtus litų sukiši į milijoninės motorinės jachtos kuro baką tai, matyt, ekonomikos skatinimas?“?

Nieko, klius ir jiems – yra siūlymas įtraukti ir motorlaivius :

Papildyti projekto 3 straipsnį nauja 4 dalimi:

„4) motoriniai pramoginiai laivai, kurių techninėse sąlygose numatytas bendras variklių galingumas yra 110 ir daugiau kilovatų ir kurie pastatyti ne anksčiau kaip prieš 120 mėnesių;

Nekalbėsiu apie automobilius, nors kodėl prabanga juose (kaip ir motorlaiviuose) matuojama kilovatais – man mįslė. Auksas, deimantai, brangios moterys – prabanga. Kilovatai? Come on!..

Mokesčio vengimas

Jeigu yra įstatymas, yra būdas ir jo nesilaikyti. Ne mano mintis ir neperšu, bet skubotus įstatymsu priėmę valstybės tarnautojai patys pastūmėja ieškoti išeičių:

• perregistruoti jachta po kita vėliava;
• perregistruoti jachtą keičiant jos ilgį (kas tas „gabaritinis metras“ – pagal vaterliniją, falšbortą, su relingais, su bukšpritu?);
• įregistravus jachtą kaip komercinę priemonę.

Tiesa, ir čia gali būti keblumų. Ar laivas su kitos šalies, kad ir ES vėliava, ilgai reziduojantis vienoje valstybėje, neprivalo persiregistruoti po jos vėliava?

Laivo ilgio keitimas aktualus tik apie 10 metrų ilgio laivams ir turi pavojų būti įvertintas kaip dokumentų klastojimas.

Įregistruojant kaip komercinę priemonę reikia tiksliai paskaičiuoti, ar apsimokės, nes čia jau prasideda kiti mokesčiai.

Bet mokėti už prabangą, kai prabangos nėra – štai kur tikroji prabanga. Pinigų neturintys negali sau tokios leisti, nes neturi iš ko.

LR mane išdūrė

Aš ne prie mokesčius savo esme. Aš tik noriu, kad jie būtų proto ribose. Ir mokėdamas mokesčius noriu galvoti, jog perku valstybės paslaugas. Su teise rinktis, garantija, pinigų gražinimu, ar nereikalingos paslaugos atsisakymo galimybe.

Aš ne prieš ir turto mokestį, nes jei turėsiu milijonus kainuojančio turto, manau, turėsiu ir pinigų už jį susimokėti. Bet mokestis už kelis šimtus litų palūkanų? Nu comon on, čia tik santaupos juodai dienai!

Jaučiu, kad tik laiko klausimas, kada prabangos mokesčiai taps visuotiniais.

Bet netgi ne tai praėjusį antradienį buvo blogiausia. Atrodo, kad Lietuvos valstybė mane ir milijonus žmonių išdūrė ir pensijų mes nebematysim.  Va čia tai prabanga!

Kartą sustojus sunku pradėti.

Beveik pusmečio pertrauką tinklaraštyje – rimta abejonė ar tinklaraštis išvis gyvas. Ir ar liko skaitytojų, kuriems jau atsibodo pirmasis Ženo savaitgalis, ir jie nori naujų įrašų.

Kad skaitytojų liko, žinau – jie man primena apie save susitikus ar el. paštu. Esu dėkingas jiems už palaikymą.

Bet ar gyvas tinklaraštis? Laisgyvis. Temų, juodraščių, minčių susikaupė, tik vis pradėti niekaip nepavykdavo.

Ir vėl keliu kepurę prieš “Vejo pamušalus” – kadais jie mane įkvėpė pradėti rašyti blogą, dabar, patys atsigavę iš letardo (linkiu – ilgam), paskatino ir mane atsigauti.

Kai hobis tampa darbu, prarandi hobį.

Visada svajojau kada nors dirbti su jachtomis susijusį darbą. Ir kai pakvietė tokį dirbti, sutikau ilgai nedvejodamas – maniau, kad va dabar tai paburiuosiu!

Bet kai iš arčiau susipažinau su verslu (tikslumo dėlei, sakyčiau, amatu – dar neišaugau amatininko darbo rūbo), kai kasdien tenka spręsti iš pažiūros visai su buriavimu nesusijusius klausimus, pradėjau avbejoti ar pavyks man apskritai buriuoti šią vasarą.

Pavyko: įdomiai, su nuotykiais, pamokomis, patirtimis, įspūdžiais. Dabar, jau gruodį, galiu sakyti, kad praėjęs buriavimo sezonas mane pradžiugino ne tik jūrmylėmis vietinėse balose, bet ir naujais draugais, naujais tikslais ir svajomis, naujomis ir senomis draugėmis (nepainioti su mylimosiomis), naujomis jachtomis, naujomis patirtimis.

Metas dalimi to pasidalinti. Nebepažadu kasdien, tačiau hobį – tinklaraščio rašymą – reikėtų atgaivinti.

Puiki proga ir tinklaraščio išvaizdą atnaujinti.