Kuo giliau į mišką, tuo riebesnės papūgos.

Kad jau retai rašau, tai leisiu sau šį kartą drioksteltį ilgą įrašą. Apie 2011 metus ir ką aš jose pamačiau. Ištrauksiu kelis, mano galva, svarbiausius lietuviško jachtingo dalykus. Du dalykus sąmoningai nutylėsiu.

Jeanneau

- Vis dėl to dabar matome, kad beveik visi galimi buriavimo rekordai priklauso prancūzams.

Prancūzų jachtų statytojai Jeanneau gali kelti savo atstovybę iš Rygos į Klaipėdą – per vieną sezoną čia atsirado 8 naujos jachtos, dar viena nauja, sako, yra Kaune.

Penkias jachtas – 3 mažesnes 36 pėdų ir 2 didesnes 41 pėdos – atvežė jachtų nuomos kompanija Gosail.lt. Stipri injekcija į senų (kas buvo ypač pabrėžiama Seimui sumanius jachtas apmokestinti kaip prabangą) jachtų rinkoje.

Varžybose būtų galima kurti atskirą Jeanneau grupę, prie kurios galėtų prisijungti ir lenktynių azartą jau pajutusi buvusio Pilies uosto kapitono Kastyčio iš Prancūzijos parplukdyta 33 pėdų Jeanneau.

Pavakario pasiplaukiojimuose (PaPa) ir kitose lenktynėse, Kastytis dar buriuoja su mažesne, 20 pėdų jachta.

Dar viena naujiena – 30 pėdų, trumpo su plačiu padu falškilio ir dviejų vairo plunksnų jachta. Galiu spėlioti, kad potvynio-atoslūgio regionams konstruota jachta yra gera ramiems pasiplaukiojimams sekliose Kuršių mariose.

Apie naują jachtą Kaune tik girdėjau ir mačiau nutrauką, daugiau nieko nežinau. Berods 30-33 pėdų laivas.

Šventosios uostas

• Mes statėme statėme ir pagaliau pastatėme.

• Abdula, padek!

Kai prieš kelis metus Akinys manęs klausė apie Šventosios uosto planus, bandžiau juos gauti, bet nelabai sekėsi, o ir netikėjau, kad uostas atgis dar kokius 20 metų. Atgijo. Tik trumpam.

Dabar turiu įrėmintą pažymėjimą, kad 2011 birželio 11 d. pirmą kartą jachta atplaukiau į Šventosios uostą. Graži buvo regata, iš Klaipėdos išviliojusi ir tas jachtas, kurios buriuoja retai. Bet šventė buriuotojams ilgai netruko – jau po kelių dienų Šventosios uosto prieigas užnešė smėlis ir pasaka baigėsi.

Juokauja, kad uosto sumanytojai, būdami vaikai, niekad prie jūros nežaidė, nematė, kaip iškastą griovelį iškart vanduo užneša. Kiekviename pokšte yra dalis tiesos.

Lauksime, kol Šventoji vėl pakvies ir priims burlaivius, o kol kas burlentininkų ir kaitininkų džiaugsmui, Akinio spotas liko toks pat.

PaPa

Ką veiksi po darbo?

Nežinau dar.

Welcome ant šeštos tiltelio.

Klaipėdos Pilies uoste, vidiniuose baseinuose, laikas skaičiuojamas nuo tiltelio atsukimais, t.y., maždaug valanda. Atsuko tiltelį – išplaukei, atsuko – įplaukei. Gali buriuoti tarp dviejų (vieno retai užtenka), trijų ar „iki devintos, dešimtos tiltelio“.

O nuo 2011 metų sezono, jei Pilies uoste išgirsite buriuotojus kalbant apie papus, tai dar nereiškia, jog jie vulgariai aptarinėja vieną iš pasaulio grožybių – moters kūrinę. Jie taip gali kalbėti apie PaPa – pavakario pasiplaukiojimus.

Superinė idėja – neškite laurus jachtos „Piranija“ škiperiui Audriui – vidurį savaitės po darbo atsigauti buriuojant, ir ne šiaip, bet su lenktynių dvasia bei adrenalino doze. Ne, čia ne varžybos, čia tik buriuotojai laisvalaikį leidžia buriuodami uoste (nepamenu nei vieno, pažeidusio taisykles, bet didelių laivų kapitonai nekantrūs, kartais sodriai paūkaudavo) siekiant kuo greičiau sugrįžti. Startavo visi tuo pačiu – šeštos tilteliu.

Kokia ten buvo pirminė idėja? Paskutinis visiems stato bare? Būtų žiauru – gera idėja užsikrėtė daug buriuotojų ir vasarą Pilies uosto kavinėje trečiadienio vakarais būdavo ankšta.

Burlaiviai

- If you cross this line, I will shoot you.

Kai 2009 metais Klaipėdą aplankė Tall Ships regatos burlaiviai, kalbėta, kad kitąkart į uostamiestį jie sugrįš tik po labai daug metų – grafikas sudėliotas toli į priekį, į svečius kviečiasi daug uostų. Bet į Klaipėdą jie sugrįžo po trejų metų ir koks skirtumas, kad tai ne didžioji, o kultūrinė burlaivių regata – tokio grožio duokit dar!

Tiesa, jei būti tiksliu, viena audringa vėjuota diena su škvalu, darbai su naujomis Gosail.lt jachtomis – to užteko, kad man asmeniškai burlaiviai, prišvartuoti prie krantinių, didelio džiaugsmo nekeltų.

Visai kitos nuotaikos ir jausmai, kai pavyko pamatyti burlaivių startą jūroje. Būtent tai, ko nori, bet nemato tokių švenčių žiūrovai, likę krante. O juk kviečiau.

Stebint startuojančius burlaivius, kurių bures vos vos įpūtė lengvas vėjas, norėjosi priplaukti arčiau, net juk teisėjai aiškiai pasakė – nevalia (citatoje viršuje – ką tiksliai pasakė, po to, kai paaiškino, kuri starto zona skirta žiūrovams). Ne visų jachtų škiperiai tai suprato, bet tai jau jų reikalas.

KMR

- Babobabas.

Nebuvau, nemačiau, nieko nepasakosiu. Man pats faktas įdomus – svarbiausia šalies burlaivių regata surengta beveik be rėmėjų pinigų. Bent jau pagrindinio, tikrai didelius pinigus mokėjusio, nebuvo. O tai tik įrodo, kad lenktynes galima surengti ir kukliomis išgalėmis.

Bet… Miestui, jaučiu, šventės trūko.

Aš už tai, kad poilsiautojams Nidoje tai būtų šventė su koncertais, atrakcijomis ir kitomis pramogomis, o buriuotojams – lenktynės.

Lenktynės, kuriose visi tiksliai žino savo balus, rezultatus ir neskiedžia, kad į lenktynes atvyko kaip į šventę. Pasiplaukioti galima kurią kitą dieną, o čia reikia gero sportinio pykčio. Sakau taip dar ir todėl, kad pats jo stokoju. Mažai „optiku“ buriavau, mažai.

Kad galima lenktyniauti, parodė ir jachta Gosail.lt-Vakarynė – geros įgulos rankose kruizams skirtas laivas savo grupėje užėmė 2 vietą . 2012 tą patį gali padaryti 5 laivų įgulos.

Žurnalas Vėjo3!

- Jei gali nerašyti – nerašyk.

Netikėjau specializuoto buriavimo žurnalo popierine versija. Žiniasklaidoje dantis atšipinęs žinau, kiek tai tai kainuoja ir kiek neatsiperka. Bet žurnalas buriuotojams Vėjo3! ne tik pasirodė (išleisti jau 2,5 numerio), jis dar gyvas ir nerodo jokių priešmirtinių požymių.

Tai džiugina. Smagu ir tąja prasme, kad entuziazmas nugali senus stereotipus, — tai moko ir mane patį.

Galima ir reikia diskutuoti dėl turinio kokybės – čia „Vėjo pamušalai“ surašė teisingų pastabų , manau, tai pataisoma, tobulėti yra kur, rašančiųjų irgi yra.

Buvau kviestas ir aš parašyti, bet atsisakiau. Ne todėl, kad pinigo nemokėtų (už darbą turi būti atlyginama), o todėl, kad bet ko rašyti vien dėl rašymo, žurnalui negaliu. Nesugalvojau nieko įdomaus, apie ką galėčiau parašyti, ko skaitytojas nerastų internete.

Kelialapiai į Olimpiadą

- Australija toli, o Londonas čia pat.

Oficiali informacija:

Australijoje vykusiame pasaulio buriavimo čempionate olimpinėse „Laser-Radial“ jachtų ir RS:X burlenčių klasėse kelialapius į kitų metų Londone vyksiančią Olimpiadą iškovojo Gintarė Scheidt ir Juozas Bernotas.

Galutinėje įskaitoje G.Scheidt užėmė penktąją vietą (76 baudos taškai), finaliniame plaukime buvo taip pat penkta. J.Bernotas užėmė 37-ą vietą (215 b.tšk.), o tarp skirtingų šalių atstovų užėmęs 25-ą poziciją pateko į olimpines žaidynes.

Iki Londono žaidynių liko visai nedaug, o pirmieji kelialapius iškovojo buriuotojai.

Prabangos mokestis

- Aš mokėsiu prabangos mokestį. Bet tik tada, kai gyvensiu prabangiai.

Daug šurmulio ir diskusijų sukėlė Seimo ketinimai apmokestinti, anot politikų logikos, turtuolius. Jiems nė motais, kad Lietuvos buriavimo laivynas senas ir niekaip negali pretenduoti į titulą „prabangus“.

Na ir kas, kad jachta nėra pirmo būtinumo dalykas. O sodo namelis yra? O Lego konstruktorius? O pašto ženklų kolekcija? O bet kuris kitas hobis? Jei kažkas iš to prasigyvena, tegu – juk jie ir taip didesnius mokesčius moka.

Bet konservatorių strategai nedurni – pamalonins grąžintomis pensijomis kito rudens rinkimų elektoratą ir tikisi laimėti rinkimus. Gali nepavykti, nes komunistinis metodas „atimk iš turtingų ir atiduok visiems“, tikiuosi, nesuveiks. Būtų bėda, jei konservatorius pakeistų didesni komunistai, bet kad patys sau duobę kasa.

Nes pavasarį dar ketina grįžti prie šio klausimo. Eitų jie į „symlink /dev/null“

Stay cool!

Geri buvo 2011, geri bus ir 2012.

Man vasara, o ypač antroji dalis, buvo įtempta. Aktyviai gyventi ir daryti tai, ko nemokėjai, o ir manei, kad „tai ne man“ – įdomus, bet sunkus iššūkis, tai kainavo energijos ir nervų (atsiprašau, jei kam piktai ką pasakiau).

Gana jautriai reagavau (ne tik dėl darbo, bet čia kalba apie moteris (nepainioti su draugėmis)) į visokius dalykus pagrįstai ir nepagrįstai. Pridariau ir klaidų, už kurias jau sumokėjau ir moku (viliuosi, mokėti nebereikės). Toks gyvenimas.

Gelbėjo iki erzinimo bičiulių nuolat kartojami:

• Stay cool!
• Go with the flow!
• Relax!
• Feel free!
• Free you mind!

Šito linkiu 2012 metais sau ir visiems:

• „Ant bangos“ skaitytojoms
• „Ant bangos“ skaitytojams
• buriuotojams,
• burlentininkams
• kaitininkams
• tinklaraštininkams
• draugams
• bičiuliams
• draugėms
• mylimosioms
• slaptoms gerbėjoms
• slaptiems priešams
• FB friendams
• Twittterio faloveriams
• ir likusiems 7 milijardams Žemės gyventojų.

• Ką mums parodys nugalėtojai, laureatai ir nominantai? Klausimas visiems tokiems (besijaučiantiems – taip pat).

1 patikslinimas. Paskubėjau, o tuo ir ne visai tikslu, tad patikslinu – visos 78 nuotraukos nėra konkursinės. Tai yra mano akimis geriausi praėjusio navigacinio sezono mano paties daryti kadrai. Iš jų rinksiu 5 konkursui.

2 patikslinimas. Konkursas vadinasi „Vėjas ir burės“, prašoma dalyvių į tai atsižvelgti, todėl atmetu nuotraukas, kuriose nėra vėjo ir burių (kad ir kokios nuotraukos man ar kam kitam atrodytų gražios).

3 patikslinimas. Konkurso finalas nukeltas į sausio 3 dieną. Ar ne todėl, kad niekaip nesuranda pastovaus šeimininko ir vietos (kuriuose tinklalapiuose, apart feisbuko, o ne visi ten prisiregistravę, galima pamatyti visas konkursines nuotraukas?)?

4 patikslinimas. Mano 5 konkursui atrinktos nuotraukos (ačiū ir skaitytojams, bičiuliams, draugams ir draugėms (nepainioti su mylimosiomis) už balsavimus ir patarimus bei kritiką):

5 patikslinimas. Sulaukiau aštrios ir iš dalies teisingos kritikos, tai patikslinu, kad su lėtu fotoaparatu gal ir nepadarysiu „nuostabaus portreto, kai ta žavi, strazdanota, raudonplaukė valiūkiškai kilsteli lūpų kampučius“, bet jo lėtumas moko dirbti lyg su juostele fotografuotum – ieškant kadro, o ne spaudinėjant kiek patinka (o geras, jausmas, reikės sugrįžti prie greitesnio fotiko).

6 patikslinimas. Rašau gerai, fotografuoju vidutiniškai, bet žaidžiu vietinėje lietuviškoje rinkoje, į pasaulinius vandenis (dar?) neplaukiu, todėl vietiniams konkursams nuotraukas ar rašinius skirti galiu. Yra ir tokių, mačiau ir skaičiau, kuriems nederėtų taip daryti, bet daro. Neuždrausta, o ir man šansų lieka.

7 – gražus skaičius. Sako, laimingas. Tai tekit septynias šiųmetinių geriausių fotografijų rinkinių nuorodas (jų, žinoma, galima surinkti daugiau ir čia specialiai vengta buriavimo temos). Nežinau, kiek dar pasaulio reikės apšikt norint pasiekti tokį lygį, bet ne toks mano tikslas.

• National Geographic Photo Contest 2011
• The Top 50 Pictures of the Day for 2011
• These 50 Photos Will Blow you Away
• Reuters. Best photos of the year 2011
• Wall Street Journal. 2011 year in photos
• US News and World Report. Best News Photos of the Year 2011
• Boston.com. The Big Pictures. The Year in Pictures 2011 (3 dalys)

• Autoportretas.

Idėjos neužrakinsi autorinėmis teisėmis.

Kažkada tinklaraščio “Vėjo pamušalai” Lietuvoje paleista idėja – kasmet rinkti geriausius buriavimo žmonės, įvykius ir nuotraukas – turi jau bene trečius šeimininkus.

Iš esmės tai nieko nekeičia arba turėtų nekeisti – laimėti privalo geriausi (ginčus ar taip yra, palieku už borto). Turim ką turim, o patarimus ir kritiką išsakysim asmeniškai, ne taip jautriai reaguos.

Aš ir vėl dalyvauju nuotraukų konkurse (tikiuosi yra ir daugiau dalyvių, nors to nesimato). Reikiamų iliustracijų turiu sočiai – šio sezono derlius sveria apie 8 GB ir sudaro daugiau kaip 5200 *.jpg failų.

Įdomu tai, kad didelė dalis (ir ta dalis didėja) nuotraukų padaryta ne fotoaparatu.

Išmanusis tapšnukas (maniškiai iPhone 3G ir 4G) jau baigai išstumti iš rankų muilines, nes kai nenusileidžia ar lenkia nuotraukų kokybe, o galimybė iškart pasidalinti internetu socialiniuose tinkluose yra stiprus koziris išmaniukų rankose.

Man tik kitaip gavosi – didelį, keičiamais objektyvais veidrodinį senuką Canon 350D pakeitė… muilinė. Rokiruotės priežastis techninė – užsiteršė Canon matrica, skubiai reikėjo naujo pagalbininko.

TIk naujasis mano draugas — Olimpus µ 790 SW ‘Tough’ — nebenori užleisti dičkiui vietos.

Nes yra kompaktiškas ir turi dvi jachtoje ypač reikalingas savybes – nebijo smūgių ir vandens. Išties nebijo – išbandyta ir tyčia, ir netyčia. Tiesa, kartą, kai šios savybės būtų labiausiai pravertusios, aparatas ilsėjosi namie, nes šeimininkas jį pamiršo.

Kitas pliusas, nors gali nuskambėti kaip minusas, – veikia lėtai. Tai pratina nespausti mygtuko kur papuola ir kada papuola. Mažiau vargo atrenkant, apdirbant failus ir didesnė tikimybė, kad pagalvojus prieš spaudžiant, gausis geresnės nutoraukos.

Tai ir visi pliusai, o minusų daugiau: baterija laiko trumpai, kortelė yra gudraus ir reto XD formato, autofokusas lėtokas, bet labiausiai užmušantis dalykas yra siauras objektyvo kampas – 38-114 mm. Ir neturi GPS.

Žodžiu, daikas fotoaparato savybėmis nusileidžia smarphonui, jį gelbsti tik drąsa prieš smūgius ir vandenį – čia aifonas yra nediskutuojamai lūzeris (bet jis ir neskirtas filmuoti po vandeniu ar  mėtyti – vienas jo krytis ant šaligatvio kainuoja 407 Lt).

Dar kuo iPhone lenkia Olimpus, tai matrica – kartais išmaniukas taip sugudrauja ir tokias spalvas paišo, kad tik stebėtis ir žavėtis belieka.

Du kompaktiški ir dažniausiai po ranka (pasitaiko pamrišti, bet retai) fotografuojantys įtaisai aštrina japoniškus genus – fotografuoti viską kas juda ir nejuda. Tiesa, abu prietaisai judančius daiktus užfiksuoja prastai, tad pirmenybė teikiama statiškiems arba lėtiems.

Iš čia 78 (gali mažėti) atrinktos geriausios nuotraukos. Procentas nuo viso kiekio menkas, bet reikia atrinkti dar mažiau — vos 5. Rimtas galvosūkis, kurį turiu išspręsti iki gruodžio 20 dienos. Any ideas?

• Didžiulėje (keli tūkstančiai laivų) Prancūzijos uosto ir kurorto La Rochelle marinoje yra pirsas, skirtas tik Amel jachtoms (žinomiausias modelis – Super Maramu). Atrodo prabangiai. Bet ir tokiems laivams prabangos mokestis man keltų abejonių.

Neteisingas stereotipas, neva jachta yra prabangos dalykas, kirs buriuotojams per kišenes – jei Seimas priims (kartą jau svarstė) naują Mokesčio už transporto priemones įstatymą, kurį patys politikai nedviprasmiškai vadina „prabangos mokesčiu“.

Dar ne taip seniai, norėdamas pabrėžti išskirtinį savo pomėgį – buriavimą – pats aiškinau, koks tai karališkas ir prabangus malonumas. Cituodavau legendą apie džentelmeną, vilkinti brangų kostiumą ir po šaltu dušu plėšantį banknotus – va toks neva yra buriavimas.

Kiek anksčiau nei ši vasara, o per šį sezoną tai ypač, mano požiūris pasikeitė – karališkas laisvalaikis jau seniai tapo prieinamas visiems. Tik nuo formos priklauso, kiek išleisi pinigų, tačiau buriavimas nėra pati brangiausia pramoga, o išlaikyti sodo namelį kainuoja gal net brangiau, nei jachtą. It depends.

Bet jei patys giriamės buriavimo elitiškumu (suprask: ir prabanga), nereikia stebėtis, kad kranto žmonės, išgirdę žodį „jachta“, pagalvoja:

„Jachta? Turčių išmislas! O jei turtingi, tai ir iždą gali papildyti.“

Jie nesigilina į reikalo esmę, kuri parodytų, jog tą „prabangos mokestį“ mokės ne tik turtingi (yra ir tokių), bet didžioji dauguma – o vidurinioji klasė, tie, kas ir taip mokesčių daug moka, pensininkus išlaiko.

Jie nesigilina, kad daugumos jachtų, kurioms bus užkrautas naujasis mokestis, niekaip nepavadinsi prabangiomis.

Pusė milijono. Daug ar mažai?

Naujasis mokestis palies ne vien buriuotojus – visi, kam nesvetimas laisvės pojūtis ir įdomus hobis mokės papildomai: baikeriai, lakūnai (keista, kodėl ne oreiviai), automobilistai.

Ir visi jie, kiekvienas iš savo srities, gali rasti argumentų, jog nauju įstatymu biudžeto skyles norintys lopyti politikai yra, švelniai tariant, ne visai tikslūs. Ne vienas rastų riebų ar piktą žodį valstybės tarnautojams.

Gali prirašyti paklodes, leidžiant suprasti, kad apie įstatymų rengėjus manai, jog jie durni, bet tai reikalo nepakeis. Daug efektyvesnė sausa xls lentelė.

Panašiai padarė Aras iš Mingės: paskaičiavo, kiek naujasis mokestis surinktų litų į biudžetą. Kiek daugiau nei pusė milijono litų, su sąlyga, kad mokės ir mažesnės, nei įstatymas numato, jachtos.

Ir tai išgelbės Lietuvą nuo biudžeto deficito?

Į Arūno „dalykišką ir skaičiais pagrįstą laišką Seimui“ (c)Aidas Kasparas) sureagavo Seimo narys Jurgis Razma:

„Dėkoju už informaciją. Nesiimu atsakyti, ar Finansų ministerijos specialistės, rengusios projektą, taip realistiškai, kaip Jūs, suvokė jachtų situaciją. Pasiaiškinsime. Neatmestina galimybė, kad patobulintame projekte jachtų gali ir nelikti.“

Po gruodžio 13 d. svarstymo niekas nepasikeitė, jachtos liko.

Neklauskite manęs kodėl šioje situacijoje ir dabar, bet prisiminiau vieno savo teisės dėstytojo, doc. dr. A.Katkaus sakytą mintį apie tai, kad teisininkai, paruošę įstatymo projektą, kratosi autorystės po to, kai projektas paredaguojamas Seime – jis būna iškreiptas, toli nuo pirminio varianto.

Prisiminė ir motorlaivius

Truputį pikta, kodėl prabangos mokesčiu apkraunamos jachtos, kodėl ne kelis ar keliolika kartu brangesni ir dažnai ištaigingesni motorlaiviai (ne visi, žinoma)?

Ar todėl, kaip taikliai pastebi burlaivių metras Kipras, „jei šimtus litų sukiši į milijoninės motorinės jachtos kuro baką tai, matyt, ekonomikos skatinimas?“?

Nieko, klius ir jiems – yra siūlymas įtraukti ir motorlaivius :

Papildyti projekto 3 straipsnį nauja 4 dalimi:

„4) motoriniai pramoginiai laivai, kurių techninėse sąlygose numatytas bendras variklių galingumas yra 110 ir daugiau kilovatų ir kurie pastatyti ne anksčiau kaip prieš 120 mėnesių;

Nekalbėsiu apie automobilius, nors kodėl prabanga juose (kaip ir motorlaiviuose) matuojama kilovatais – man mįslė. Auksas, deimantai, brangios moterys – prabanga. Kilovatai? Come on!..

Mokesčio vengimas

Jeigu yra įstatymas, yra būdas ir jo nesilaikyti. Ne mano mintis ir neperšu, bet skubotus įstatymsu priėmę valstybės tarnautojai patys pastūmėja ieškoti išeičių:

• perregistruoti jachta po kita vėliava;
• perregistruoti jachtą keičiant jos ilgį (kas tas „gabaritinis metras“ – pagal vaterliniją, falšbortą, su relingais, su bukšpritu?);
• įregistravus jachtą kaip komercinę priemonę.

Tiesa, ir čia gali būti keblumų. Ar laivas su kitos šalies, kad ir ES vėliava, ilgai reziduojantis vienoje valstybėje, neprivalo persiregistruoti po jos vėliava?

Laivo ilgio keitimas aktualus tik apie 10 metrų ilgio laivams ir turi pavojų būti įvertintas kaip dokumentų klastojimas.

Įregistruojant kaip komercinę priemonę reikia tiksliai paskaičiuoti, ar apsimokės, nes čia jau prasideda kiti mokesčiai.

Bet mokėti už prabangą, kai prabangos nėra – štai kur tikroji prabanga. Pinigų neturintys negali sau tokios leisti, nes neturi iš ko.

LR mane išdūrė

Aš ne prie mokesčius savo esme. Aš tik noriu, kad jie būtų proto ribose. Ir mokėdamas mokesčius noriu galvoti, jog perku valstybės paslaugas. Su teise rinktis, garantija, pinigų gražinimu, ar nereikalingos paslaugos atsisakymo galimybe.

Aš ne prieš ir turto mokestį, nes jei turėsiu milijonus kainuojančio turto, manau, turėsiu ir pinigų už jį susimokėti. Bet mokestis už kelis šimtus litų palūkanų? Nu comon on, čia tik santaupos juodai dienai!

Jaučiu, kad tik laiko klausimas, kada prabangos mokesčiai taps visuotiniais.

Bet netgi ne tai praėjusį antradienį buvo blogiausia. Atrodo, kad Lietuvos valstybė mane ir milijonus žmonių išdūrė ir pensijų mes nebematysim.  Va čia tai prabanga!

Kartą sustojus sunku pradėti.

Beveik pusmečio pertrauką tinklaraštyje – rimta abejonė ar tinklaraštis išvis gyvas. Ir ar liko skaitytojų, kuriems jau atsibodo pirmasis Ženo savaitgalis, ir jie nori naujų įrašų.

Kad skaitytojų liko, žinau – jie man primena apie save susitikus ar el. paštu. Esu dėkingas jiems už palaikymą.

Bet ar gyvas tinklaraštis? Laisgyvis. Temų, juodraščių, minčių susikaupė, tik vis pradėti niekaip nepavykdavo.

Ir vėl keliu kepurę prieš “Vejo pamušalus” – kadais jie mane įkvėpė pradėti rašyti blogą, dabar, patys atsigavę iš letardo (linkiu – ilgam), paskatino ir mane atsigauti.

Kai hobis tampa darbu, prarandi hobį.

Visada svajojau kada nors dirbti su jachtomis susijusį darbą. Ir kai pakvietė tokį dirbti, sutikau ilgai nedvejodamas – maniau, kad va dabar tai paburiuosiu!

Bet kai iš arčiau susipažinau su verslu (tikslumo dėlei, sakyčiau, amatu – dar neišaugau amatininko darbo rūbo), kai kasdien tenka spręsti iš pažiūros visai su buriavimu nesusijusius klausimus, pradėjau avbejoti ar pavyks man apskritai buriuoti šią vasarą.

Pavyko: įdomiai, su nuotykiais, pamokomis, patirtimis, įspūdžiais. Dabar, jau gruodį, galiu sakyti, kad praėjęs buriavimo sezonas mane pradžiugino ne tik jūrmylėmis vietinėse balose, bet ir naujais draugais, naujais tikslais ir svajomis, naujomis ir senomis draugėmis (nepainioti su mylimosiomis), naujomis jachtomis, naujomis patirtimis.

Metas dalimi to pasidalinti. Nebepažadu kasdien, tačiau hobį – tinklaraščio rašymą – reikėtų atgaivinti.

Puiki proga ir tinklaraščio išvaizdą atnaujinti.

Buriuojantys Trakų ežeruose papasakotų, kaip čia nereikia labai stebėtis, kai matai vieną prieš kitą plaukiančias jachtas… pavėjiniais kursais.

Kažką panašaus beveik ir pavyko užfiksuoti nuotraukoje. Tiesa, čia priestartiniai manevrai, tad jokių stebuklų, bet atrodo įdomiai.

Kaip įdomu buvo per parą iš Klaipėdos nusigauti iki Vilniaus, Trakuose pažiūrėti vienos regatos startą, tada Kaune sulaukti kitos regatos finišo ir vėl grįžti į Klaipėdą.

Kaip gerų tėvų geras vaikas – su šviesa (švintant) išėjau, su šviesa (švintant) ir grįžau.

Kelionės tikslas pasiektas, sveikinimai „Pandora“ ir „Tango“ škiperiams ir įguloms!

• Chris Hill nuotrauka.

Regatoje Transatlantic Race 2011 iš amerikiečių jachtos PUMA Mar Mostro  (buvę ir būsimi VOR dalyviai) šoka Grahamas Seedas.

Ne šiaip sau šoka, o vardan mokslo pažangos prieš vėžį.

O gal ir mums ką nors panašaus padaryti? Vardan gero tikslo išsimaudyčiau.

• Jean-Luc PAILLAT nuotr.

Visada svajojau pamatyti gamykloje statomas jachtas. Ir tikiu, kad svajonė išsipildys.

Jau beveik išsipildė – Jeanneau atsiuntė specialiai mums gaminamų penkių laivų nuotraukas (albumai – Gosail.lt Facebook puslapyje):

• Trys Jeanneau Sun Odyssey 36i
• Dvi Jeanneay Sun Odyssey 409

Glaėiau maigyti ir maigyti kursoriaus mygtukus peržiūrėdamas nuotraukas. O jei dar nuo to laivai greičiau į Klaipėdą būtų atvežti…

Ir tos jachtos man vis gražesnės, vis mielesnės. Nepaisant to, ką esu sakęs, jog Southamptone jas apžiūrint man kažkuo neįtiko.

Gal pirmas įspūdis apgaulingas. O Southamptonas tikrai žino, kad pirmas įspūdis nebūtinai teisingas…

Jachtos Klaipėdoje bus jau liepą. Buriuoti galima nuo rugpjūčio pradžios.

Velkome on bord !

„The death is not the end“ Nick Cave + Kylie Minogue

Pasaka baigėsi: į gražią atidarymo šventę sukvietęs nemažai buriuotojų ir tą proga surengęs gražią regatą, Šventosios uostas užveria vartus. Atsitiko tai, ką pranašavo pesimistai, ko bijojo skeptikai, ko nenorėjo pripažinti optimistai – uosto įplauką užnešė smėlis.

4 milijonai litų perniek?

Nemanau. Kad ir valstybės įmonė, bet pelningai dirbantis Klaipėdos jūrų uostas, mano įsitikinimu, turi teisę investuoti uždirbtus pinigus į plėtrą, kas man galva, ir yra Šventosios uostas. Kai dar po kažkiek laiko Šventosios uostas turės molus ir saugiau priims laivus (aš tuo tikiu), neliks dabartinės bėdos Klaipėdoje – jachtų daugėja, i švartuoti jų nėra kur.

Aišku, vien to, kad laikyti laivą Šventojoje patogu – iškart išplauki į jūrą nesimaldamas tarp didelių laivų, o uostą pasiekti lengva automobiliu – jo populiariu ir geru nepadarys. Skaitome teisingos kritikos žodžius „Piranijos“ įraše ir dauginame iš dviejų – maždaug tiek dar reikia iki normalios marinos.

O kol kas bus peno pikdžiugiškiems „Aš gi sakiau!“. Ir linksmiems vejagalvių „Akinio spotas gyvas!“.

Šios žinios fone visai kitaip atrodo katerio „Bega“ istorija.

Tą dieną, kai katerio įgula vargo įklimpusi paplūdimio smėlyje vos išplaukusi iš ką tik vartus atvėrusio Šventosios uosto, aš laikiausi nuomonės, kad ne uostas, o kapitonas kaltas. Net jei jis paklausė savininko (buvo tokių šnekų) ir ketino lėtai plaukdamas vizginti katerio uodegą prieš paplūdimio mergas, koks jis, pošimts, kapitonas, kai pučiant NW, t.y., tiesiai į dantis, ir dar esant priešinei bangai, nedidino greičio ir nemovė šalin nuo pavojingų seklumų.

Nors kapitono šioje istorijoje man gaila labiausiai.

Bet gyniau uostą – na negali būti kaltas uostas dėl to, kad jo prieigose kažkas ant seklumos užsėdo. Nežinojo? Nematė? Nenumanė? Tai ko plaukė?

Kaip ir kodėl užsėdo „Bega“, tikslių žinių neturiu. Bet žinau:

• pasieniečių pripučiami kateriai, kaip ir uosto „Žaibas“ — greiti, bet galios tempti neturi,
• gelbėjimo metu gelbėtojų laivas turi sekti savo sraigtą,
• ar nepraverstų kateriuose turėti gaisrininko šlangos – tvirta ir apjuosus laivą nesklystų buksiruojant,
• katerio inkaro mechanizmas ne toks tvirtas, kai reikia už jo užsikabinus išvilkti laivą,
• bendrovė „Narų servisas“ ištraukia visus. Nelinkiu, bet gal jų telefono numeris praverstų.

Štai taip viena žinutė išprovokavo „du viename“ įrašą. Ta proga lauktas „Variantas B“ — kelios katerio „Bega“ gelbėjimo operacijos nuotraukos (su „įgarsinimu“ komentaruose).

UPD. Žiniasklaidos aprašoma situacija Šventosios uoste: “Uosto direkcijos kateriui „Zunda“ pabandžius priartėti, dėl stiprios bangų mūšos jis buvo išmestas ant kranto.”. Pzdc…

Kai twitteryje pasidalinau žinute apie nelaimę jūroje, kuomet šalia jachtos vandenyje dingo jos kapitonas Gintautas Mincė, draugė blogerė Vilma (aka SiestaV) sureagavo: „ @arbusis o tu man sakei, kad jachtoje saugu…“.

Sakiau ir sakysiu, nemelavau – jachtose saugiau, nei ant didmiesčio šaligatvio, nei vakare eiti namo, nei važinėti liftu, nei… Galima daugybę pavyzdžių sugalvoti, apie kuriuos vien išgirdus norėsis būti ten, kur saugu – jachtoje.

Tai kodėl nutiko nelaimė?

Nes nelaimės tokios – jos nutinka neperspėjusios ir nežinia kada ir kam smogs.

Jūroje nelaimė retai nutinka, kai lauki audros ir jai ruošiesi. Bet pasitaiko atvejų, kai buriuotojai skęsta šalia savo jachtų puikiu ramiu oru, nes prieš šokdami maudytis pamiršo nuleisti kopetėlęs… Kartais buriuotojai miršta net tada, kai, atrodo, nelaimė baigėsi – iškritę už borto ištraukti atgal…

Tai kodėl praėjusio savaitgalio nelaimė, atrodo, tokia ryški?

Tikriausiai todėl, kad žmogų pažinojai, kad buriuotojų bendruomenė nedidelė, kad nelaimės retos.

Tačiau dėl to saugumas jachtose nesumažėja.

Kur ir kokia saugumo spraga buvo G.Mincės atveju, aiškinsis pareigūnai. Bus įdomu ir naudinga sužinoti oficialias išvadas. Ir skaudu pripažinti žodžių „saugumo taisyklės rašytos krauju“ makabrišką tiesą.

Nesiimu dabar spėlioti, ar iškrito, ar iššoko, ar dar kas nutiko. Girdėjau kelias įvykio versijas, bet nei viena neatrodo vienintelė tikra.

Ir kažkaip keistai dabar skamba toks buvęs lyg įprastas toks nesenas mūsų pokalbis Pilies uostelyje:

- Paskambink man, kai naują įrašą parašysi, paskaitysiu.

- Ok, paskambinsiu.

Nebėra kam skambinti.

O jis visada šypsojosi susitikus…

Ir juokais prašydavo nefotografuoti. Gaudžiau ant vandens – jo stichijoje. Bet jachta eikli, greitai pabėgdavo, portretai nepavyko. Nors nuotraukose atpažįstamas iškart.

• Ginto Lapėno / Vėjas galvoje nuotrauka

Metų įvykis – pristatytas ir pasiekiamas naujas popierinis buriuotojiškas žurnalas „Vėjo!³“.

Tiesa, pasiekiamas dar ne visiems, o ar bus metų įvykis, žiūrėsime kitų metų pradžioje. Bet kad tai reikšmingas nutikimas lietuviškame jachtinge – faktas.

Nelabai tikėjau, kad tai įvyks…

Daug metų dirbau spaudoje ir ne iš šalies žinau, kaip sunku leisti kokį nors leidinį. Net elektroninį, ką jau kalbėti apie popierinį. Nerašau spaudai mirties nuosprendžio (yra didesnių skeptikų nei aš), bet ir rožine ateitimi nekvepia.

Idėjų leisti žurnalą buriuotojams girdėjau jau seniau. Ir seniau, ir dabar buvau kviečiamas prisijungti, bet atsisakiau. Malti š… nesinori, o kažką rimto parašyti trūko motyvacijos. Arba netikėjau, kad tai įmanoma, arba mačiau, jog pristigsiu laiko ir entuziazmo.

Kažkada ruošiau rimtą straipsnį į antrąjį popierinio žurnalo „Ant bangos“ numerį. Jau buvau medžiagą surinkęs, tik užstrigau pats, mirė ir žurnalas. Nežinau tiksliai kodėl mirė (kalbų girdėjau visokių), bet po gražaus starto ir tylaus išnykimo tikėjimas tokio leidinio reikalingumu ar galimybe išgyventi krito iki minimumo.

Kai pirmasis „Ant bangos“ numeris pasirodė 2004 metais, man tai buvo „kažkas tokio!“. Gražus, puikiomis nuotraukomis, naujoviškas ir lietuviškas. Tik kitiems jis menkai rūpėjo.

Tų metų pavasarį vežiau į Minijos klubą dešimtį žurnalų – maniau natūralu, kad vietoje, kur susirinkę kelios dešimtys buriuotojų, po žiemos ištroškusių buriavimo ir žinių apie jį, žurnalas bus populiarus. Nebuvo. Nupirko gal du egzempliorius.

Jei patiems buriuotojams nereikalingas pirmasis (dabar jau ir vienintelis) žurnalo apie buriavimą numeris, tai kam jis išvis reikalingas?

Ar laikai pasikeitė ir „Vėjo!³“ turės daugiau skaitytojų? Taip atrodė per žurnalo pristatymą Klaipėdos piliavietėje, kur 50 jo egzempliorių buvo išpirkti iškart. Klausimai kur ir kada galima įsigyti žurnalą, netyla iki dabar.

Sako, bus buriuotojiškose parduotuvėse, klubuose, marinose ir viename degalinių tinkle. Lauksim.

Apie „Vėjo!³“ turinį – vėliau. Yra ką skaityti. Tikiuosi, kad beskaitant lapai neišbyrės, nes įrišimas pasitikėjimo nekelia. Šis nepasitikėjimas – irgi pirmojo popierinio „Ant bangos“ palikimas.

——

(*) Leidinio pavadinimas kilęs iš visiems gerai žinomo buriuotojų atsako į palinkėjimą – „gero vėjo!“. Tuomet atsiliepiama „Vėjo, vėjo vėjo!”. Sutrumpinus šį šūkį ir gimė pavadinimas „Vėjo!³“.

Tad ir mano jiems palinkėjimas – Vėjo!

Antrasis laivų paradas sutraukė mažiau žiūrovų, nei pirmasis 2010 metais. Ar čia tik man vienam taip atrodo? Nors buvo ne mažiau įdomus.

Šiemet paradą ir vėl stebėjau nuo vandens, bet ne iš jachtos. Teoriškai galėjau atidžiau pasidairyti, praktiškai buvo šalta (nelogiška, bet taip įdomiau).

Parado flagmanas jachta „Lietuva“ ruošė staigmeną — naują dvispalvį Klaipėdos miesto herbu papuoštą spinakerį. Ir gal todėl nepasipuošė ir neapsišvietė (net navigacinių šviesų nesimatė), bet pasislėpti vis tiek nepavyko. Tokio dydžio laivo siluetas ir aukštas stiebas matėsi puikiai.

Mažesniems reikia būti ryškesniems, ką puikiai parodė jachta „Piranija“: investicija į LED lemputes navigacinėms šviesoms švietė iš tolo – ryškiau nei daugelio aplinkinių motorlaivių, jau nekalbant apie jachtas. Su tokiais „navilaitais“ jūroje galima jaustis saugiau.

Nebūsiu objektyvus, bet laikausi nuomonės, kad „Piranija“ pasipuošė bene geriausiai iš visų burlaivių: diskotekiniai prožektoriai ant groto (o vėliau ir genujos) projektavo įvairiaspalvius raštus. Parado liudininkai taip įvertino: „O štai šitie normaliai pasipuošė“.

Neblogai buvo pasiruošę ir jachtos „Marius BMW“, „Lady L“. Tik jų lempučių girliandoms pritrūko ryškumo – iš toliau matėsi labai jau skystai.

Ne taip paprasta iš akumuliatorių išspausti 220 voltų. Motorlaiviams šiuo atveju geriau.

Neturime laivų paradų tradicijos , bet su kiekvienais metais skepsį keičia optimizmas; smagu girdėti, kaip kai kurių laivų škiperiai kitiems metams planuoja „ką nors įspūdingesnio“.

Vis dar randasi žmonių, teigiančių, kad „prie sovietų buvo geriau“. Ir netgi tokių, kurie okupantų kariuomenės šventę vadina „tikrų vyrų diena“.

Nesakau, kad viskas anuomet buvo blogai, tačiau visas komunistinis-socialistinis sistemos pagrindas buvo blogas ir jei sėkla bloga, kaip vaisius bus geras? Kiek iš anuomet save visažiniais laikiusių žinojo, kad CCCP grėsė badas kaip dabar Šiaurės Korėjai?. Primiršusiems ar nežinojusiems — Rokiškio rašinėliai.

Bet ne apie tai dabar daina.

Žvelgiant į įrašo nuotraukas viršuje ir apačioje galima pamanyti, kad prieš 30 ir daugiau metų, Klaipėdoje buriavimas klestėte klestėjo – jachtos vos tilpo Klaipėdos jachtklube Smiltynėje.

Jei dabar visas Pilies uostelyje (imkime dar ir Mingę – anuomet ten jachktlubo nebuvo) prišvartuotas jachtas perplukdyti į kitą jūrų uosto kanalo pusę, senajame jachtklubo baseine jos nesutilptų.

Dalį sugrūdus, vaizdas būtų toks pats, o kitos lauktų reide.

Net jei Smiltynės uostelio senąjį baseiną skirti tik svečių laivams per tarptautines regatas, tikėtina, kad būtų panašus vaizdas.

O iš kitos pusės… Gražu toks stiebų ir takelažo miškas. Ir nors planų buriuoti jūroje įgyvendinimas anuomet prasidėdavo dokumentų pildymu dar žiemą (aš nesusidūręs, jaunas dar, pasakojo), buriavimas ir anuomet, ir dabar yra tas pats — bangos ir vėjas nepasikeitė. Priemonės kitos, naujesnės.

Nuotraukos iš 1979 metais išleisto Klaipėdos jachtklubo lankstinuko (šis – iš mamos archyvo).

• PBO nuotr.

Vartydamas naujausią „Practical Boat Owner“ žurnalo numerį (avansinis birželio No.535) užtikau iki tol nežinotą dalyką: skaitytojų patarimus kaip atbaidyti nuo jachtos paukščius.

Matyt rimta bėda, jei susigalvoja jachtinių „baidyklių“ — įtaisų neleisti sparnuočiams tūpti ant stiebo viršūnės, radaro disko, zalingų, giko.

Pas mus jei koks paukštis pritūpia, o ypač jūroje, ant jachtos – tai tik džiaugsmas.

Bet kad tai gali būti ne visai džiaugsmas, matyti iš viršutinės nuotraukos: londonietis Rupertas Holmsas paukščių nutūptas jachtas užfiksavo Brightone.

Nuotrauka iš to paties žurnalo skaitytojų atsiųstų įdomybių skyrelio „Bosun’s bag“.

Kaip rašo p.Holsmas, paukščiai atskriejo bangomis: pirmosios bangos sparnuočiai sutūpė ant visų horizontalių įtaisų (zalingų, stiebo viršūnių, net silpnų vėjarodžių), o atplasnoję vėliau tūpė ir ne ant tokių horizontalių paviršių: vantų.

Jei nieko ir nesulaužė, tai kiek jie prišiko! Dabar aišku, kam reikia savadarbių ar gamyklinių jachtinių „baidyklių“.

O gal kam nors ir mūsų kraštuose buriuojant ko nors panašaus prireikė?

• Charterworld.com nuotrauka.

Yra 23 priežastys, kodėl variklis burinėje jachtoje yra blogis.

Juk akivaizdu: burlaivis turi buriuoti, o ne motoruoti.

Toliau priežastis galime rinktis pagal skonį:

• variklis brangiai kainuoja
• variklis ryja degalus
• degalai kainuoja
• variklis neekologiškas
• variklis garsiai dirba
• variklis kelia pavojų
• variklis kelia rūpesčių
• varikliu negali pasitikėti
• variklis vibruoja
• variklis sunkus
• dėl variklio korpuse daromos skylės
• be variklio jūs arčiau natūralios gamtos
• be variklio jūs mokotės buriuoti
• ir t.t., ir pan.

Rinkitės, ponai.

Tik nepamirškite, kad į uostus įplaukti reikia variklio pagalba. Nes taip ir patogiau, ir saugiau.

Be to, variklis yra energijos šaltinis. Tai gal ne velniop?

Kas kaltas, jei neišsipūtė gelbėjimo plaustas, kaip jo prireikė?

Toks klausimas buvo užduotas Jūrų teisės seminare. Liko be tiesaus atsakymo. Vaizdžiai pažiūrėjus, tai kaltas kapitonas. Vienareikšmiškai.Vienasmeniškai.

Padarykime tokią hipotetinę fantastinę prielaidą: kažkur Baltijos jūros viduryje į priešų povandeninį laivą (kokių priešų? O ką aš žinau. Jei po vandeniu, tai priešų) atsitrenkusi sudužo jachta.

Įgula (skaičius ne taip svarbu) spėjo sulipti į gelbėjimo plaustą, tačiau šis, o varge!, netvarkingas. Nėra to ir ano (pavyzdžiui, vandens ir raketų), ir dar, koks siaubas!, plaustas kiauras.

Ir kas dėl to kaltas? Kapitono veblenimai „aš jiems galvas nurausiu! Aš jiems toookius pinigus už patikrinimą sumokėjau!“ čia nieko nepadės. Įgulai aišku – kaltas kapitonas. Ir jei įgula jo neužmuš čia ir dabar, padarys tai krante.

Šekit dar vieną teoriją: plaustas liks plūdrus užlopius skylę, bet ją užlopyti dėl kažkokių priežasčių galima tik ir tik žmogaus oda. Kieno skalpas eis lopui? Aišku, to, kas kalčiausias – kapitono.

Ir jau vėliau, jei pasiseks ir visi gyvi pasieks krantą, nuskalpuotas kapitonas galės ieškoti teisybės pas tuos, kas plaustą tikrino, jo komplektaciją žiūrėjo, orą pūtė ir skylių ieškojo.

Čia mes darome prielaidą, kad plaustas sąžiningai tikrintas, kad niekas kyšio už neatliktą veiksmą niekam nedavė. Nors ir tokiu atveju veiksmas — popierių pasirašyti už neva padarytą patikrą tai kažkam reikia, o tai irgi veiksmas ir taip pat atlygio reikalaujantis. Bet mes manome, kad tokie dalykai negalimi, – gi nerizikuos kapitonai savo ir savo įgulos gyvybe.

Teisybės nuskalptuotam kapitonui teks ieškoti teisme, ir štai čia teisininkai pasakys, kas kaltas, o teisėjas skirs deramą bausmę.

Bet nelaimės metu jūroje teisėjais ir prokurorais bus įgula, o vienintelis kaltinamasis, be teisės būti išteisintas, liks kapitonas.

Kapitonas kaltas dėl visko. Net ir dėl to, kad plaustas geltonas. Arba raudonas, Arba mėlynas ar juodas. Ar homoseksualų spalvos.

Tokia žmogaus natūra: jam neįdomios giluminės priežastys, jam savas kailis rūpi. Ir negali jo dėl to kaltinti.

P.S. Nuotrauka iš realybės, iš pratybų. Per kelias minutes pratybose supranti, koks galimas košmaras nelaimės metu jūroje. Ir dėl nelaimių dažniausiai kalti kapitonai…

• Andriaus Repšio (Šiauliai) nuotrauka.

Tikiu pasakojimais, kad pagal tai, kaip žmogus vaikšto jachtos (ar laivo) deniu, galima pasakyti, ar jis buriavęs vaikystėje (jaunystėje) lengvu švertbotu, ar ne. Ar tiesiog prieš sėdęs į kreiserį praktikos įgijo šliupkėje.

Sportinio buriavimo mažu ir daug koordinacijos reikalaujančiu laiveliu įgyta praktika nedingsta: buriuotojai jachtoje juda greitai ir tyliai, niekur neužkliūdami lyg katės ir jachta net nekrustėli.

Žmonės, niekad nebandę atlaikyti lygsvaros mažame laive, į dideles jachtas lipa kaip į bulvių prikrautą vežimą, o nuo jų kerėpliškų žingsnių dreba ne tik laivas, bet ir veržlės nuo vibracijos atsisuka.

Ne visi, žinoma, bet išimtys tik patvirtina taisyklę.

Artėjant navigaciniam sezonui nejučia pagalvoju: ir pats kerėpla kartais būnu, vikrumo, tylumo, koordinacijos trūksta, nors ir pradėjau buriuoti švertbotais. Gerai būtų pasvarstyti apie apie kokią alternatyvą kiliniam buriavimui, raumenis pramankštinti.

Geriausia tam vieta Vakarų pakrantėje yra Drėvernos uostelis¹ Ne be reikalo čia persikraustė sporto mokykla „Suominis“. Kaip Šventojoje vykusio seminaro metu uostelį pristatęs sakė Salvijus Paškauskas, „vaikus įsileidus ne taip lengvai juos iškrapštysi“.

Kuršių mariose buriavimo sezonas dar neprasidėjo, bet „Suominio“ sportininkai varžybas jau pradeda – „pirmajame „Laser“ klasės „Youth Grand Prix“ etape.“ Italijoje.

Jei taip išmokus buriuoti „lazeriu“ (principai tie patys, kaip ir su bet kuriuo švertbotu, bet nežinant smulkmenų galima kaip velniui koją nusilaužti) ir „prisiblatinus“ prie „Suominio“ gal atsivertų tarptautinių varžybų distancijų erdvės… Įmanoma viskas, tik reikia didelio noro, o kai toks yra, galima ir laiką suderinti. Toliau – smulkmenos. Bent jau taip atrodo kompiuterio klaviatūrą maigant.

Pasvajojom ir užteks (kiti prioritetai), bet dar yra kuo pasidžiaugti – Vilniuje juda vaikų buriavimo reikalai. Berods vienintelis apie tai praneša (ir save mini, bet taip ir turi būti) projektas „Gold of Lithuania“: „…sujungs Vilniaus savivaldybė ir Trakų savivaldybė savo jėgos, susiburs visi buriuotojai draugėn, ir kartu parengsime aiškią viziją ir darbų planą, kaip jachtą iš nemylimos našlaitės paversti bent jau gerbtina podukra.“

Užaugs karta buriuotojų, kurie jachtose lyg namuose jausis. Jei planai nestrigs, noro ir motyvacijos užteks.

Apie tai kalbėta Vilniaus savivaldybėje vykusiame renginyje, prie kurio (galiu pasigirti?) ir aš šiek tiek prisidėjau. Paprašytas padariau iš nuotraukų filmuką, bet koks jo pasisekimas renginio metu, nežinau.

Filmuko kūrimas — juokų darbas su „Picasa“: tik nuotraukas atrinkti ir mygtuką paspausti. Sudėtingiausia dalis buvo gauti nuotraukas ir jas atrinkti. Ačiū Ričardui iš Lietuvos 470 asociacijos, kuris man permetė gigabaitus nuotraukų. Prašiau jo, nes žinau, kad jo dukra „optikais“ buriuoja.

Nuotraukas Ričardas gavo iš trenerio Mariaus Milevičiaus, tad jam ir priskirkime nuotraukų autorystę (viena jų — įrašo iliustracija). o šis, iš šiauliečio fotografo Andriaus Repšio (Šiauliai). Kaip vėliau paaiškino pats Andrius, „…fotografijos buvo nemokamos, taip. Su galimybe laisvai naudoti, kur tik prireiks.”  Atsiprašau, kad iš nežinojimo laiku nenurodžiau didžiosios dalies nuotraukų tikslios autorystės.

Vis tiek žiūrint gausybę nuotraukų (dėl įvairumo kelias savas įdėjau) taip norėjosi grįžti į vaikystę ir džiaugtis, kaip tie vaikai nuotraukose džiaugiasi. Kai niekas pasaulyje nerūpi (retai ir vaikystėje taip būna, bet įsivaizduokim…), tik „optikas“, vėjas, distancija, ar treneris nepiktas, šiltas vanduo, maudynės ir visus aplenkti.

Žiūrėdamas nuotraukas pasisėmiau teigiamų emocijų. Tai mūsų visų buriavimo dalis, apie kurią ne visi žino ar net nutuokia.

————————————–

1- Ir nesvarbu, kad Rytinės pakrantės Lietuvoje neturime – čia ne tas dalykas, kuriam būtina atsvara, juolab Drėverna yra Kuršių marių rytinėje pakrantėje. O kad kažkam pavyko iš savų ir europinių biurokratų gauti milijonų uostui statyti, tai tik sveikintina – reiškia pinigų yra, reikia atkaklumo ir mokėjimo juos pasiimti.

Teoriškai pasikaustyti prieš praktiką prasidėjus šlapiam sezonui šį savaitgalį kviečia du seminarai Klaipėdoje ir Kaune.

Jūrų teisė nuo Kiaulės nugaros

Uostamiestyje jachtos „Litas“ kapitonas Valerijus Bogunas šeštadienį (kovo 26 dieną) kviečia išklausyti jo vedamo seminaro (o kaip dar pavadinti?) apie jūrų teisę.

Kai matai Valių jachtoje „Litas“, neįtarsi, kas jis yra Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos lektorius ir tarptautinės jūrų teisės magistras. Bet kai pakalbi su jo studentais, užeina noras apsilankyti paskaitose. Dabar būtų šansas.

Beje, norintys turi registruotis (geriausia, telefonu tiesiogiai: +370 601 46182) iki kovo 24 d. 18.00 val. Ir pasiruošti po 20 litų.

Būtų liūdna, jei seminaras neįvyktų, kaip ir planuotas Vilniuje. Pravartu prisiminti ar sužinoti jūros teisės pagrindus, nes Klaipėdoje nuo Kiaulės nugaros į vakarus jau šioji galioja. Ar aš neteisus? Klausimas Valiui.

Paslaptys varžovams nurungti

Kitą gerą teorinių žinių bagažą galima pasikrauti Kaune — čia kovo 26 dieną vyks seminaras tema „Pagrindinės varžybų taisyklės ir taktika (startas, laviruotė).“

„Taisyklės sugalvotos norint išvengti bėdų su konkurentais, taktika – norint pridaryti bėdų konkurentams.“ — laisvas Gordon C. Aymare citatos vertimas, kuriuo į seminarą vilioja Lietuvos 470 klasės asociacija.

Lenktynių taisykles aiškins Rolandas Žentelis. Nežinau šiuo metu Lietuvoje geresnio buriavimo teisėjo ir žmogaus, gerai išmanančio taisykles. Savo srities profesionalas, pasitikėjimą keliantis ir ramiu, mandagiu tonu.

Dar vienas savos srities asas, ir be galo ramus, bet tuo pat pasitikėjimą spinduliuojantis buriuotojas – Raimondas Šiugždinis – seminare pasakos apie varžybų taktiką. Neįmanomos abejonės dėl jo profesionalumo, o man iki šiol įstrigo vienas tai įrodantis epizodas.

Vienose varžybose Kaune Raimondas sėdo į tokią pat (tikrai ne geresnę) kaip ir konkurentų 470 klasės jachtą ir distancijoje (vėjo beveik nebuvo) varžovus palikdavo į priekį išsiveržęs ne korpusu ar dviem, o keliolika-keliasdešimt metrų.

Verlsas – visiems nauda

Dar viena svarbi žinia: duris atvėrė (jei taip galima vaizdžiai sakyti) elektroninė jachtų įrangos, aprangos ir kitų specializuotų prekių parduotuvė Rundukas.lt

Kaip aš noriu, kad tokia parduotuvė įrodytų skeptikams, jog šis verslas gali ir turi perspektyvų augti. Kad jam netrukdo nei maža rinka (o gal tik mums taip atrodo?), nei žmonių nenoras prekintis internetu (įpras, kai pajus patogumą), nei skeptikų burbėjimai „pas lenkus pigiau“ arba „galiu gauti tiesiai iš gamyklos“.

O pabaigai įdomus beveik 40 minučių filmas (be garso, 8mm kino juostos filmo autorius Vladas Marcinkonis ) apie švertbotų varžybas Kauno mariose Sovietų laikais. Ačiū Gediminui už nuorodą.

Artėjant navigaciniam sezonui vis aktualesnė tampa orų prognozė. Ir vis dažniau reikės vengti klaidos žiūrėti tik momentinius rytdienos vėjus.

Kaip sako burlaivio „Brabander“ kapitonas Valdemaras Vizbaras, ruošiantis kelionei jūra, prognozes reikia sekti bent savaitė iki kelionės pradžios.

Prognozė, tai ne tik vėjas — tai ir slėgių kaita, ciklonų ir anticiklonų judėjimai, bangų aukštis ir kryptis. Kiekvienam buriuotojui žinomi dalykai, bet po žiemos yra gera žinias atnaujinti.

Idealus variantas – ir ne sezono metu stebėti orus bei prognozes. Nepasitenkinti žiemą vien „snigs ar nesnigs“ (pagal kiemo kasimo dažnumą, labiausiai sniegingas buvo gruodis) arba „šals ar nešals“ (čia statistikos neturiu, bet žieminės striukės reikėjo naujos — šiltos) prognozių nuotrupomis.

Buriuotojams surengtame seminare V.Vizbaras sakė, kad Baltijos jūroje plaukiant jachta pakliūti į štormą – kapitono apsileidimas. Suprask: jūra nedidelė, numatyti orų kaitą įmanoma ir jei matai, kad stipriai pūs, nėra ko lįsti į pro vartus. Ir štormai čia ilgai netrunka.

Ne vandenynas, kur jachtos kelyje gali pasitaikyti trys ciklonai, ledkalniai ir reikės rinktis mažesnę blogybę.

Žinoma, yra kelių, kuriais apiplaukti Žemės rutulį galima ir nesutikus audros. Tik reikia žinoti kur ir kada plaukti bei taip pat sekti orų prognozes. Čia neginčijamas autoritetas dabar – jachtos „Ragainė II“ kapitonas Andrius Varnas, kuris savo kelionėje aplink „šaratą“ audrų beveik išvengė (viens štormas buvo „geopolitinis“, o ne iš neapsižiūrėjimo).

• Volvo Ocean Race nuotrauka.

Stebint orų prognozes, dažnai iškyla hamletiškas klausimas: o kuri tarnyba geriausiai prognozuoja?

V.Vizbaras pataria nebandyti apžioti daug tarnybų. Ir vietiniams orams geriau vietiniai tinklai – danai, vokiečiai, lenkai ar lietuviai tikrai geriau žinos Baltijos orus, nei amerikėnai. Tiesa, Baltiją neblogai išmano ir britai.

Sako pasirinkti tik 2-3? Šekit sąrašėlį (ir čia daugiau, nei vien orų prognozės):

• http://atmosfera.lma.fi.upm.es/rsm
• http://atmosfera.lma.fi.upm.es
• http://www.noaa.gov
• http://www.ecmwf.int
• http://www.meto.gov.uk
• http://www.marineweather.com
• http://www.cimss.ssec.wisc.edu
• http://www.uni-koeln.de/math-nat-fak/geomet/meteo
• http://www.infomet.fcr.es
• http://www.sat.dundee.ac.uk
• http://152.80.49.204/
• http://www.weathersa.co.za
• http://www-ccar.colorado.edu
• https://www.nlmoc.navy.mil
• http://www.inm.es
• http://www.met.fsu.edu
• http://www.knmi.nl
• http://weather.ec.gc.ca
• http://www.raytechonline.com
• ftp://polar.wwb.noaa.gov
• http://www.mercator.com.fr
• http://www.met.fu-berlin.de
• http://manati.wwb.noaa.gov
• http://www.nottingham.ac.uk
• http://www.ems.psu.edu
• http://www.volvooceanrace.org
• http://www.ghcc.msfc.nasa.gov
• http://www.met.igp.gob.pe
• http://www.rsmas.miami.edu
• http://www.oceanweather.com
• http://www.wetterzentrale.de
• http://www.meteo.fr
• http://rain.mmm.ucar.edu
• http://www.fnmoc.navy.mil
• http://www.navcenter.com
• http://www.arl.noaa.gov
• ftp://140.90.6.103
• ftp://ftp.ncep.noaa.gov
• http://www.weather.noaa.gov
• http://www.egs.uct.ac.za/csag
• http://cimss.ssec.wisc.edu/tropic/tropic.html
• http://www.atmos.albany.edu
• http://meteosat.e-technik.uni-ulm.de
• http://imkpc3.physik.uni-karlsruhe.de
• http://atmosfera.lma.fi.upm.es
• http://www.wisc.edu
• http://www.uct.ac.za
• http://www.ecmwf.int
• http://www.oceanweather.com

Tai 2001-2002 metų  regatos Volvo Ocean Race (nuotrauka aukščiau iš ten) oficialiai leistas meteorologinių tarnybų sąrašas. Netikrinau, kiek iš nuorodų veikia, kurios mokamos, o kurios karinės (civiliams nepasiekiamos). Įdomus pats tokio sąrašo faktas (neskaičiau, kad vėlesnėse regatose būtų, bet gal pražiopsojau).

Bet čia plaukiantiems vandenynais, o buriuojantiems Trakų, Šiaulių, Platerlių, Elektrėnų ir kituose ežeruose, Kauno ir Kuršių mariose, Baltijos jūroje?

Mano asmeninis sąrašiukas (pagal tikrinimo dažnumą ir/ar pasitikėjimą):

Surf.lt — Viskas vienoje vietoje kelioms dienoms į priekį (vokiška prognozė). Berods prie šito tinklapio kaidais buvo prierašas, kad ilgesnėmis nei 3 parom prognozėmis tiki tik kvailiai (ar pan.). Tinka ir mobiliems įtaisams, pasižiūriu dar ir dėl asmeninių priežasčių

Meteo.lt – Kaip minėta, reikia žiūrėti, ką prognozuoja savi, o čia dar ir speciali prognozė buriuotojams. Kiek stebėjau, visad pasitvirtindavo, tik nebūtinai tomis valandomis, kurioms prognozuota.

Windfinder — Šituos žiūriu „išmaniuke“, web versiją esu „čiupinėjęs“, bet labai nesigilinau. Mobili versija (ačiū Dusiai už užrodymą) man labai patinka.

Weatheronline — Sakiau, kad britai irgi išmano Baltijos jūrą. Ir šalis toji jūrinė, tad ir prognozėmis jų pasitikėti galima.

Foreca – Nepamainomas dalykas buriuojant prie Švedijos krantų. Kažkada Andrius Varnas užrodė.

Windguru — Daugumos mėgstama, man kažkaip neįtinka. Manykim, kad be priežasties: nei peikti, nei girti negaliu.

Weatherspark — Man naujiena, rekomendavo tinklaraštininkas vienastoks: „Tiems, kam nepakanka piešinėlio su pora skaičiukų.“

Meteorologinių tarnybų ir jų tinklapių su orų prognozėmis yra dar daugybė. Iš savo paminėtų, žiūriu ne visas. Čia surašiau, tas, kurias galiu prisiminti nežiūrėdamas į užrašus (pilno URL, aišku, neįsimenu, bet tam yra interneto paieška, o kuomet kompiuteris ir interneto ryšis jachtoje (būdavo) retenybė, svetur uoste viešoje interneto prieigoje, pavyzdžiui, bibliotekoje, praverčia LBS.lt nuorodų skyrelis).

Apie orų prognozių tarnybas išmaniesiems įtaisams kol kas nieko negaliu pasakyti, jei kantrybės ir entuziazmo užteks, rudenį aprašysiu kuri labiausiai patiko ir/ar tiksliausiai prognozavo.

P.S. „Kranto žmonėms“ galiu perpasakoti mintį, kad jūrinės prognozės yra tikslesnės, nei tradicinės, nes čia suklydę „orų berniukai ir mergaitės“ bei jiems skaičiukus pasakiusieji gali ir skaudžiai nukentėti. Tik šiame įraše suminėtos nebūtinai „tikros jūrinės“.

• Camper & Nicholsons iliustracija.

Pabėrus truputį pipirų LBS suvažiavimui, galima pabarstyti aštresnių prieskonių ir po savaitės vykusiam Lietuvos klubinių regatų taurės renginiui. Jei pirmajam trūko laisvumo, tai antrajam – taisyklių paisymo. Abu sujungus būtų aukso vidurys, bet kur jūs matėt aukso vidurį? Jei ir būna, tai nuobodus.

Kai rimtais ir opiais klausimais surengti seminarai prasideda alumi, o per pertraukas galima išgerti ir šio bei to stipriau, nenuostabu, kad kartais pranešėjams tenka prašyti dėmesio ar raminti, net ir negausią publiką.

Nenuostabu, kai pirmoje dalyje pats buvęs pranešėju, trečioje dalyje žmogus jau laido replikas iš galo.

Nenuostabu sulaukti ir kvailų ar ne į temą replikų. Bet sunku suprasti, kodėl žmogus prisipažįsta esąs kvailys ir nori užduoti, kaip pats sako, kvailą klausimą. Į tokį net nebandyčiau atsakyti.

Bet „buriuotojai daug pakelia“, nesąmonių ir muštynių nebuvo (o yra tekę matyti, tik kituose renginiuose), vakarinėje dalyje, išvykus oficialiems asmenims (čia turėtų būti jaučiama ironija), liko ne tiek jau ir daug seminaro dalyvių.

Šventosios uostas laukia

Atmetus šiuos ir dar kelis nesklandumus (pvz.: praleidau progą patylėti), ką išgirdome Šventojoje klubinių regatų taurės seminare, kurio pagrindinės temos buvo Šventosios jūsų uostas ir praėjusio sezono apdovanojimai?

Svarbiausia žinia: Šventosios uostas jachtas priims. Ne toks, kaip įrašo iliustracijoje (o norėtųsi), bet uostas bus. Ne naujiena, bet smagu ją tete-a-tete išgirsti  iš Klaipėdos uosto vadovybės.

Gal ne birželio 1 dieną vyks atidarymas (visgi trečiadienis) kaip anksčiau planuota, gal diena kita vėliau, bet atplauksiančių buriuotojų lauks vaišės.

Žinoma ne vaišės svarbiausia buriuotojams. Patys elementariausi jų reikalavimai uostui: klampės — ne žiedai, veikiantys dušai ir tualetai, elektra, nedidelis mokestis ir saugi navigacija.

Atrodo, visa tai bus. Tačiau jei dar kažko norit – šiemet nesvajokit. Pavėlavot savo seminarus su pasiūlymais rengti – šiemet uosto planuose ir darbuose pakeitimų nebus.

Bet galimi tolimesni pakeitimai. Žinoma, jei uostas pasiteisins. Nes šią vasarą vartus atversiantis (kursyvas čia ne be reikalo) uostas gali juos greitai ir užverti, jei nepateisins lūkesčių. Buvo leista suprasti, kad šiųmetinė uosto idėja yra pilotinis projektas. Jei pasiteisins, bus vystomas toliau.

Racionalus požiūris: kam statyti uostą, kurio niekam nereik?

Apdovanojimai ir pagyros

Kita svarbi seminaro žinia: klubinių regatų taurės įskaitoje bus dar dvi regatos – Pilies uosto ir S.Marcinkevičiaus atminimo. Iš viso įskaitoje – 9 regatos.

Kai kurios tos pačios, kurios yra ir Lietuvos jūrinių jachtų čempionato įskaitinės regatos. Buriuotojai mėgsta pasipešti tarpusavyje ir ieškoti bėdų ten, kur jų nėra, o neradę susikurti, tad sezonui startavus žiūrėsim, kaip šios dvi įskaitų lenktynės derės.

Dar svarbi naujiena – LKRT „turistinė“ grupės balai ir rezultatai bus apskaičiuojami pasitelkus naujausias technologijas. Tikrai naujausias – programa tam kuriama. Bet tai plati tema ir gal kitam įrašui.

Na ir žinoma, viso renginio „vinis“: apdovanojimai. Jų daug, todėl nevardinsiu. Informacija pasiekiama naujame regatų taurės tinklapyje, Minijos jachtklubo puslapyje ir jachtų „Tojana“ ir „Piranija“ svetainėse.

Bet pasigirti galiu: vieną etapą su antrą kartą LKRT taurę laimėjusia jachta „Baraka“ plaukiau ir aš. Yra ir mano indėlis prie pergalės, nors ir nedidelis.

O mano nuotrauka „Šypsokitės, tuoj išskris paukštukas“ (iš 2010 metų sezono „prišaudymo“) fotografijų konkurse buvo pripažinta šmaikščiausia.

P.S. Įrašo pavadinimas ir nuotrauka su įrašu tiek susiję, kiek kai kurių žmonių šnekos teminiuose renginiuose su renginio tema – lyg ir į temą, bet ne visai. Arba tiek pat, kiek kai kurių žmonių šnekos po renginių. Ir nuotrauka, ir šnekos turi teisę gyventi.

P.P.S. Laikantis išgalvotos tradicijos, tai buvo pionieriška ataskaita. Netrumpa.

• Getty Images / Matt Cardy nuotrauka.

Anglija ir toliau laužo stereotipus: toje šalyje galima serfinguoti net žiemą! Nereikia trenktis kur šilta ir dėl vienos bangos konkuruoja šimtas surferių.

Pažiūrėjus pluoštą nuotraukų pagalvoji: ir taip Anglijoje šilčiau, o pabandytų jie pas mus į jūrą žiemą lįsti.

Kad bangomis sliuogti galima ir Baltijos jūroje, savo akimis mačiau praėjusią vasarą prie Klaipėdos jūrų uosto šiaurinio molo per BBOR startą.

Bet grįžkime į Didžiąją Britaniją. Mačiau dalį dokumentinio filmo, kuriame pasakota, kaip viename Anglijos paplūdimyje (vietovės neįsidėmėjau) surferiai iš milžiniškų smėlio maišų sukūrė dirbtinį rifą – dabar ten susidaro sliuogti tinkamos bangos.

Spėju, kad kažkuo panašus yra Akinio spotas prie Šventosios uosto. Tik jis natūralus ir gali nelikti, kai uosto prieigas išgilins.

Bet Anglija netoli ir revoliucijos ten mažai tikėtinos.

Buvau bemanąs, kad savadarbės jachtos „wakaruose“ jau atgyvena.

Vaikystėje sklaidyti rusiški žurnalai „Катера и яхты“ sudarė vaizdą, kad savom rankom pasistatyti jachtą lengviau, nei nusipirkti gamyklinę.

Dabar besidairant į naujų ir padėvėtų jachtų rinką, kaip tik nustebina savamokslių statomos jachtos.

Bet vienišais vilkais jų nepavadinsi: susibūrę į bendruomenės  jie neįkyriai siūlo nusipirkti jachtų brėžinių ir patiems statytis laivus.

Ir tai tik vienas pavyzdys. Yra ir nemokamų planų ar nuorodų katalogų ta tema.

Kadangi naudoju Google nuotraukų talpinimo internete tarnybą Picasą, šioji kartais pasiūlo man draugysčių – kitų internautų nuotraukų albumų. Nes pagal Google logiką (algoritmą) man turi patikti jų nufotografuotos jachtos. Kartais būna įdomių.

Naujausias pasiūlymas – vieno prancūzo albumų rinkinys  kuriame kaip sykis yra daug nuotraukų, kaip statomi ir kaip plaukia savomis rankomis suręsti laivai. Man įdomiausias pasirodė savos gamybos kata-? tri-? maranas. Drūtas toks daiktas.

Žinia, gerų savos statybos laivų pavyzdžių turime ir Lietuvoje.

O ką jau kalbėti apie traktorius!

Kitaip tariant, pasaulis platus, tik dairytis reikia.

P.S. Nuotraukoje viršuje – statomas lenktyninis Mini-Transat klasės laivas.

• Ainhoa Sanchez/w-w-i.com nuotrauka.

Vienutininkų regatos aplink pasaulį Velux 5 Ocean dalyviai – škiperiai Chris Stanmore-Major ir Brad Van Liew – Velingtone (Naujoji Zelandija) regatos „kaimelio“ atidarymo iškilmėse skriejo vėjaračiais.

Patobulinti tokie – su apsauga-vieta reklamai.

O jei pas mus, pavyzdžiui, per Kurių marių regatą, tokiais škiperiai žiūrovų džiaugsmui pavažinėtų? Ir ne ant lėktuvėlių kilimo tako kažkur Nidos pakraštyje, o prieplaukoje.

Tą vienintelį kartą, kai važiavau vėjaračiu, tai ir buvo prieplaukoje, tad vietos yra.

Buriuotojai mėgsta pasigirti: „Pūtė taip stipriai, kad gulėjome ant šono — vanduo sėmė iliuminatorius“.

Dažnai to norima pasakyti, kad nepaisant stiprios stichijos, mes stipresni.

Ar ne paprasčiau laiku susirifuoti bures ir nereikės ant šono griuvinėti?

Paprasčiau, bet nebus kuo pasigirti. Čia jei juokausim.

Jei rimčiau, kartais net laukiant škvalo ir jam ruošiantis užpučia taip staiga, kad vos spėji bures sumažinti. O tuomet, nori nenori, skalauja vanduo kajutės šonus.

Kaip įprasta kritiniais atvejais, nėra kada fotografuoti, todėl radęs britų buriavimo mokyklos Mokey’s Fist Sailing „snukianknygės“ paskyroje gerą nuotrauką (ja papuošiau ir savo įrašą), pamaniau, kad ir aš panašaus kadro norėčiau.

Net jei škiperis man isakmiai rėktų: „Time to put in a reef?“

• Blur.se nuotrauka.

Jei ir buvo kur nuėjusi, vėl grįžo žiema – ne vėsu, o šalta, vietomis pasnigo. Jei taip ir toliau, vėl rytai bus „karšti“ kasant sniegą.

Buvusiu atodrėkiu, išgarinusiu daugybę sniego (ir nuo užšalusių vandens telkinių, ir iš namų kiemų) džiaugėsi ledrogininkai, o ant Rėkyvos ežero dvi dienas vyko LR ledrogių čempionatas.

Tuo tarpu Klaipėdoje Danės upės, aptrauktos pilnai ledu taip, kad galėtum kitą kratą pasiekti ne tiltu, neteko matyti. Gi savaitgalį mačiau: dalis Šventosios uosto taip pat be ledo.

Kitame Baltijos krante stebime kolegos buriuotojo SailingBoy eksperimentą – kaip jachta žiemoja neištraukta į krantą, bet nesukaustyta ledais, nes elektros variklis nuo dugno į paviršių kelia šiltesnį vandenį. Iš toli kitaip matyti, be ar tikrai vargo ne mažiau, nei laivą krante laikyti?

Yra ir pas mus vandenyje žiemojančių. Kai kurie net burių nuo giko nenusėmė.

Klaipėda nepamiršo ir kasmetinės tradicijos – po vieną nuskendusį laivą kiekvieną žiemą.

O svetur yra smagiai katamaranais žiemą plaukiančių. Svarbu prasibrauti ledu iki švaraus vandens – vaizdo filmukas, jei dar nematėte.

Po Naujųjų Metų (suprask: šventės ir kalendoriaus pasikeitimo) buriuotojai atgyja: vieni kitiems linki artėjančio sezono ir, tai gerokai svarbiau, artėjančiam ruošiasi.

Praėjusio antradienio popietę pas Pilies uosto kapitoną Kastytį vienu metu buvo užėję keturi buriuotojai – „karšta“, kaip sausio viduriui.

Ir tikrai bus „karšta“ prieš sezono pradžią, kuri žada ir keletą naujovių.

Jau veiks elektroninė praėjimo kontrolės sistema, tad jachtas uoste laikantys buriuotojai turės įsigyti korteles. Mojuos jomis prie vartelių, kad šie atsidarytų, prie jachtų įleistų.

Kad taip turėjo būti — ne naujiena, varteliai stovi jau seniai, dabar ir veiks. Dideliuose biuruose (ypač – naujuose biurų pastatuose) dirbantys įpratę net į WC ar parūkyti eidami pasiimi durų korteles. Pasitaiko: nuėjai į WC, akyse prašviesėjo, siela vėl laisva, bet tuoj tamsu pasidaro, kai pamatai, jog kortelę palikai ant darbo stalo ir į kabinetą įeiti negali.  Gerai, jei turi telefoną su savimi, o jei ir jį palikai?..

Pilies uoste tos pačios kortelės bus ir raktas į WC, dušus. Uosto svečiai galės įsigyti (nusipirkti) riboto galiojimo korteles.

Ir dar. Tik su kortele bus galima gauti elektros. Kyšt kortelę į elektros tiekimo kolonėlę, nuskaitė nuo jos pinigų, turi elektrą. Nėra ten pinigų – nėra elektros. Arba nešk akumuliatorius krauti namo, arba eik papildyk kortelės sąskaitą.

Žodžiu, viskas „kaip Vakaruose“.

Technikos naujovės buriavime visad įdomios, net jei gyvai tokių daiktų dar nelietei, o artimiausią mėnesį gal ir neliesi.

Amsterdame vykusios pramoginių laivų parodos METS metu išdalinti įvairūs prizai. Apdovanojimus už novatoriškumą gavo firmos Spinlock Ltd. apkrovos matuokliai ZS Ropesense. Įdomus daikas, o daėr įdomiau būtų pamatyti gyvai jachtoje. Pamačius skaičiais apkrovas nebebus nuostabu, kodėl stiebai kartais krenta…

Kitas patobulinimas ir parodos nugalėtojas (nuotrauka apačioje) – švedų kompanijos Selden reversinė gervė. Sukant rankeną virvė ir traukiama, ir išleidžiama.

Puikus dalykas, kai bures reikia truputį paleisti (pritraukti-vėl paleisti-vėl pritraukti-vėl paleisti – kuomet gaudomas kiekvienas vėjo gūsis). Įvaldžius (kaip tai nesunku demonstruojame filmuke) burė judėtų tolygiai.

Hamletiškas klausimas, kuri gelbėjimosi liemenė – automatinė ar rankinė – geresnė, neduoda ramybės ne vienam buriuotojui.

Tie, kam nors kartą liemenė (kalbame apie „pasagas“ — tas, kurios nedidelės ir tik reikalui esant išsipučia) išsiskleidė pati ar, juolab, dirbant denyje, automatines pakeitė į rankines.

Atsargesni pasitiki automatinėmis svarstydami: „O kas, jei iškritęs už borto žmogus bus be sąmonės? Kaip jis įjungs liemenės mechanizmą?“.

Į klausimą jau seniai atsakė gamintojai: yra liemenės, kurios nereaguoja į denį užliejusias bangas, išsiskleidžia tik panirusios po vandeniu. Žinoma, galima aktyvuoti liemenę ir rankiniu būdu.

Jos tik brangesnės nei paprastos vien rankinės, ar vien automatinės, ar pusiau automatinės.

Tokios, pusiau automatinės, kartas suveikia neįtikėtinose situacijose. Maniškė, prieš kelis metus įgyta Švedijoje, suveikė ramiai gulėjusi stalčiuje bute Vilniuje dar ne sezono metu.

Įsukau naują suspaustų CO2 dujų balioną, bet liemenės vėl padaryti automatinės-rankinės nepavyko: Lietuvoje neradau liemenės paleidimo mechanizmo Nautomatic 3002 S  atsarginių dalių: „tabletės“, kuri užfiksuoja paleistuką budinčioje padėtyje, o vandenyje ištirpusi leidžia jam suveikti, ir paleidimo rankenėlę saugančio plastmasinio kaištuko. Teko improvizuoti: vietoje „tabletės“ panaudojau pieštuko gabalą, vietoje kaištuko – ploną elektros laidą.

Ir nuo to karto nuolat virpėjo noras išbandyti, kiek mano „samodielka“ veiksni. Bet laikiausi pirmosios nepaskendimo taisyklės: neiškristi iš borto ir nei mariose, nei jūroje neišbandžiau.

Gruodį pasitaikė proga išbandyti liemenę (matyti nuotraukoje viršuje kaip plaukiu). Tuo pačiu sužinojau, kuo bent vienu dalyku automatinė geriau nei rankinė (nes maniškė liko veikti tik kaip rankinė – pats turi paleisti jos mechanizmą).

Išbandymas įvyko Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje  kartu su Solas programos kursantais. Tik jie į mokyklos baseiną nėrė su jūrininkų hidrokostiumais (šiltais ir beveik neperšlampamais), aš — su savo buriuotijiška apranga ir jau ne automatine liemene.

Vanduo buvo vėsus, bet labai šaltu nepavadinčiau. Vėliau mokymus pravedęs dėstytojas paaiškino: jei vanduo būtų buvęs tikrai šaltas, būčiau pakliuvęs į bėdą – organizmui patyrus sukrėtimą, būčiau sustingęs ir kelias sekundes negalėjęs pajudėti ir paleisti liemenę.

Ir tikrai: šuolis-šlapia-vėsu-kur-poparaliais-ta-virvutė. Rodos tik sekundė ar pusantros, o kiek tai gali reikšti kritinėje situacijoje!

Jei tai vyktų atviroje jūroje, kur stresas nepalyginamai stipresnis ir kur nesi tikras, kad iki tvirtos atramos tau tik keli grybšniai plaukiant nugara (ir tik nugara – su liemene taip patogiausia), randasi tikimybė kilti panikai, o ši aikštinga ponia prie gero nepriveda.

Tad darau sau išvadą: rankinė liemenė gerai šiltuose kraštuose ir nelabai ekstremaliose situacijoje. Mūsų platumose idealiausias variantas – pusiau automatinė. Kas, kad nepigi. Idealai nepigūs.

Visgi saviške asmenine gelbėjimo priemone likau patenkintas: mechanizmas suveikė, išsiskleidė greitai, diržas ne per laisvas, virš vandens laiko gerai. Osvaldai, ruošk balionėlį – vėl reikia gražinti įrankį į kovinę padėtį.

Būtų įdomu išmėginti jūrininkų hidrokostiumus. Su šiais, teoriškai, jie vandenyje išsilaikytų kelis kartus ilgiau, nei aš su buriuotojiška apranga. O jei dar be kepurės (per galvą ir kaklą išspinduliuojama daugiausiai kūno šilumos, o vandenyje organizmas 26 kartus greičiau atiduoda šilumą nei ore), tai man išvis būtų šakės.

Nuotraukoje apačioje matyti, kaip prieš daugiau nei metus Runcė man padėjo tvarkyti savaime suveikusią liemenę. Matyti išsuktas jau tuščias balionas ir nusipirktas naujas, kurio žalia papildoma detalė netiko tamsiai bordinės spalvos įtaisui:

• Yachting Monthly nuotrauka.

Jachtos dega retai. Bent jau man taip atrodo kas vakarą peržiūrėjus RSS sraute naujienų pavadinimus: kelios dešimtys prenumeruojamų buriuotojiškų tinklapių apie tokias nelaimes praneša itin retai, gi tik vienas apie komercinį laivyną rašantis pranešimais apie gaisrus laivuose mirga kasdien.

Visgi ir jachtose tokios nelaimės nutinka – Graikijoje buriavę britų studentai turėjo gelbėtis iš degančios jachtos (nuotrauka viršuje).

Gaisras laive, ko gero, yra pati baisiausia nelaimė. Tai skamba paradoksaliai, kai aplink vien vanduo. Bet degantis laivas jūroje yra vienui vienas, tik netoli kranto arba po ilgo laiko gali sulaukti pagalbos. Ir ką tokiu atveju daryti?

Pirma, ką verta žinoti, tai įsiliepsnojusios ugnies parankinėmis priemonėmis (gesintuvas, nedegantis audinys, kibiras vandens) nebeužgesinsi.

Antra, ką visada reikia atminti, tai „ugnies trikampį“:

• Iliustracija iš „Europos sąjungos knyga apie nelaimių jūroje prevencija ir žvejų sauga“ (nemokama PDF e-knyga).

Na, o jeigu gaisras? Nemokysiu mokytų, parašysiu ką aš tokiu atveju daryčiau, arba ką teorija sako:

1. Iškart informuočiau – skambinčiau „visais varpais“. Sako, tinka garsiai rėkti, paspausti aliarmo signalą, pasakyti šalia esančiam. Žodžiu, bet kokiu būdu pranešti visiems (dideliame laive — laivo vadams).
2. Ir pradėčiau šaukti visus įgulos narius (ar matau juos, ar nematau) – ar visi yra, ar niekas nenukentėjo, niekas nedega etc.
3. Jachtoje erdvė nedidelė tai čiupčiau gesintuvą. Jei ugnis nedidelė, pavyzdžiui, užsidegė kepamų blynų aliejus, o nuo jų šluostė, tiek turėtų užtekti.
4. O jei dega variklis? Pavyzdžiui, užsidegė šalia jo palikti tepaluoti skudurai – jie gali savaime užsidegti. Gal jachtos varikliui irgi užteks gesintuvo, bet dar prieš tai skubėčiau išjungti „masę“ (akumuliatorius) ir kurą (juk turi būti kranelis). Kažkas pasilenkęs kokpite turės uždengti duslintuvo angą.
5. Pakabinamas variklis? Įdomu, greičiau jį užgesinsi (gesintuvu, nedegančiu audiniu) ar atsuksi ir paskandinsi? Iš principo tokie patys veiksmai kaip ir stacionaraus variklio atveju, tik čia gerokai svarbiau atjungti kuro baką, o tai darant nesukelti dar didesnio gaisro – nupjauti benzino vamzdelį čia netiks.
6. Gaisras kajutėje. Jei kajutėje gali būti žmogus – reikia jį traukti, o tai reiškia, reikia duris atidaryti, deguonies („kuro“ ugniai) įleisti. Teorija ir kajutės duris atidaryti moko ne bet kaip: pasilenkus prispausti keliu duris kita koja stipriai įsirėmus atidaryti. Jei bumbtels sprogimas, mažiau nukentėsi.
7. Ištraukiau žmogų, prašau kitų jį gaivinti, pats žiūriu į dūmus ir svarstau: jei ugnis didelė, supermeno nevaidinu, visiems siūlau evakuotis ir jau ne „septyni trumpi vienas ilgas“, o „vienas ilgas“ signalizuoju. O jei tai tik nuo girto ir kvailo (velnių po to atsiims) keleivio cigaretės užsidegusi patalynė, užgesinsiu. Čiužinį po to vistiek per bortą mest reikės, nes pavojus jame lieka (nepasakosiu, kodėl žinau ne tik teoriškai).
8. Jei ugnis nuo elektros (kaip britų studentų atveju, gal jie šildėsi kajutėje)? Pirmą visą elektros tiekimą išjungiu, po to stveriu gesintuvą ir galvoju: „Na jūs man pasakykite, kas, išskyrus ugniagesius, gaisro metu prisimena, koks gesintuvas tinka, o koks netinka gesinti elektros įrengimus?“. Tuomet prisimenu, kad elektra išjungta, tad gesinu tuo, ką turiu. Kaip ir 6 punkte, jei matau, kad užgesinsiu. Beje, apie gesintuvus: nuo dydžio priklauso (jachtoje didelių nerasit), kad jų užtenka nuo 5 sek. Iki 1,5 sek.

Visais atvejais tektų kalbėtis per raciją. Ar su gelbėjimo, ar su kranto tarnybomis, ar su kitomis jachtomis.

Nerasi nedidelėje jachtoje stacionarių gaisrų sistemų (pagrindinės ir avarinės užbortinio vandens, automatinės ir rankinės sprinklerinės, vandens sienelių, vandens dušinės, CO2, intertinių dujų, azoto, vandens garų – gyvas galas jų), kiekvieną kartą keleivius plukdydamas apmokymų nedarysi, tik kur yra gesintuvai ir kaip pabėgti iš dūmuose paskendusios (uždūmintos) kajutės, visi turi žinoti.

Visgi gaisrų jachtose mažiau nei laivuose, ir tuo džiaugiau, ir to linkiu. „Ant bangos“ pasuko keliu ne(be)rašyti apie nelaimes jūrose, nors to išvengti nepavyksta. Neminėjome ir atvejo, kai jachtos lyg banginiai išsimetė į krantą.

Aprašinėti incidentus su aiškinimais kas buvo negerai, o ką reikėtų daryti – didaktiška. Bet praverčia. Ar net būtina, kaip tikrai privalu pažiūrėti šį BBC reportažą – juk kiek kartų sakyta: „žmogau, bent per audrą pirmą prisisek, o po to lipk į kokpitą!“.

• „Sailing Anarchy” nuotrauka.

Rytais kieme kasant sniegą gali pamanyti, kad pikti juokeliai, pašiepiantys klimato atšilimą, yra teisingi. Ne, taip nėra. Nebent vienas kitas, kuris jau ir užsimiršo.

Ne nuo pajuokos gelbėjantis, o atsiradus naujiems duomenims, atšilimas pervadintas tiksliau: klimato kaita. Nes tokia išties vyksta.

Štai vienas pavyzdys — besibaigianti kruizinių jachtų regata per Atlanto vandenyną ARC. Regata vėlų rudenį-žiemos pradžioje rengiama ne be reikalo: per šimtmečius jūrininkai pastebėjo, kad tuo metu palankiausi vėjai — pastovūs pasatai iš rytų į vakarus.

Tačiau šiemet tų pasatų nė padujų nebuvo. Šiaurinio Atlanto štormai nusileido neįprastai žemai į pietūs ir taip sutrukdė formuotis pasatams.

Šiųmetinė ARC regata vietoje tingaus ir malonaus plaukimo pavėjui išsikėlus spinakerius vieniems virto vėjo paieška, kitiems atvirkščiai — sunkiu plaukimu štorminėmis burėmis prieš vėją.

Privilegijuotos „turistinės“ grupės jachtos gali variklius įsijungti, o štai sportinės grupės jachtos (27) sunkiai yrėsi į priekį.

Šis pavyzdys nėra nepaneigiamas įrodymas, bet jis ne vienintelis.

Jūrinės locijos – almanachai, kuriuose surašyti šimtų metų stebėjimų duomenys ir kurie yra svarbiausias kelvedys – tampa nebepatikimos. Nebūtinai vėjai ir srovės bus tokie, kokie būdavo šimtus ar tūkstančius metų — viskas keičiasi.

Tad neigti vykstančius gamtoje pasikeitimus, manau, kvaila. Klausimas tik, ar bus taip blogai, kaip prognozuoja kai kurie skeptikai. Bus. Bet tik jeigu išliks dabartinės sąlygos. Tik nėra pastovesnio dalyko Visatoje kaip nuolatinė kaita, todėl sąlygos keisis, o su jomis — ir prognozės. Kitaip tariant, žmonija išnyks, bet ne mums dabar žinoti, kada ir kaip.

P.S. Pavadinimas — iš Grumlino palėpės terminologijos.

P.P.S. Buriuojantiems šaltu oru gal pravers patarimai

Diskutuojant apie buriuotojiškus drabužius nejučiom galima nukrypti į religinius ginčus – dažnas turi nepajudinamą nuomonę apie savo mėgstamus ir/ar turimus drabužius.

Todėl ir nesiginčysiu, juolab didžiosios tokių specializuotų drabužių kompanijos gamina ganėtinai vienodus gaminius ir vienareikšmiškai pasakyti, kuri ir kuo geresnė kompanija, sunku.

Kaip sugundyti pirkėją tokioje išrankioje, bet sočioje rinkoje? Atverti daugiau buriuotojo kūno! Šiek tiek apnuoginti, bet ir toliau saugoti nuo vandens ir vėjų.

„Henri Lloyd“ sprendimas šturmės striukės kapišono šonus padaryti permatomus (nuotrauka viršuje) įdomus ir naudingas – nebereikės sukti visos galvos norint pasidairyti.

Kitą panašų sprendimą yra padariusi į šią rinką kaip naujokė įžengusi „Puma“. Jos dizainieriai sugalvojo padaryti permatoma rankovės dalį, po kuria ant rankos riešo įprastai segimas laikrodis. Patogu sekti laiką, nes net jei laikrodis ir atsparus vandeniui, išsitraukti laikrodį iš po tradicinės šturmės rankovės ir po ja esančių drabužių, būna keblu.

Kiek tikrai puiki „Puma“ racionalizacija, paklauskite jachtos „Ragas“ įgulos. Aš kiek klausiau, tai jų škiperis Dusia labai patenkintas.

Abi šios naujovės labiau skirtos sportinio dienai (day race) buriavimo entuziastams, bet, sutikite, jiems ir aktualesnės, nei plaukiantiems ramiai, bet ir laiko turintiems dairytis į šalis ar laikrodžius.

P.S. Beje, ar žinojote, kad „Musto“ šturmės siuvamos ir Lietuvoje?

• onEdition nuotrauka.

Tęsiant Anglijos temą liko dar vienas „pamarinuotas“ juodraštis – apie jachtas, kurias mačiau Southamptono laivų parodoje. Ne taip operatyviai kaip „Piranija“ aprašė įspūdžius iš Vokietijos, ir ne visos matytos jachtos bus paminėtos.

Nekantriems – Picasa albumas (kai kurios nuotraukos kartojasi ankstesniame albume, jei jau žiūrėjote).

Vos įėjus pro pagrindinius parodos vartus nuo miesto pusės (akredituotas parodoje ėjau kitu keliu, tad dėsningumą pastebėjau tik vėliau) patenki į medinių ir plastikinių, daugiausiai klasikinių linijų, nedidelių burlaivių sekciją.

Toks senamadiško, tradicinio, britiško pakrantės buriavimo rojus, kur šalia laivų apie juos kalbasi serai ir džentelmenai. Neperdedant. Bet čia pat – klegantys vaikai, kuriuos nardymo ar suaugmo instruktoriai kviečia į nedidelį baseiną.

Vaikai ir paaugliai nesiburiavo prie jiems skirtų jachtų, bet ne jie jas pirks, o saugusių, klausinėjančių apie „Optimist“ jachtas mačiau.

Kitoje parodos erdvėje pirmosios „sutiktos“ jachtos – ant kranto pastatytos „Beneteau“ ir „Jeanneau“ jachtos, šalia kurių keli kateriai (neklauskit, motoriniai laivai dabar nebuvo mano dėmesio objektas) ir vienas plastikinis „Folkboat“.

Apie vieną „Beneteau“ išskirtinę jachtą savo nuomonę jau rašiau, o nuomai (čarteriui) skirtos jos… jos visos kažkokios vienodos. Gal tik jutimais „Beneteau“ mielesnės nei „Jenaneau“.

Žygiuojam į mariną, kuri pastatyta specialiai parodai ar kitiems buriuotojiškiems renginiams. Šiokiandieniais čia būna parkas su krantine.

Aš laivų parodoje pirmą kartą, tad nuo tokios naujų jachtų gausos susisuko galva. Visų ten stovėjusių jachtų gamintojų nevardinsiu, privalumų ar trūkumų nelinksniuosiu, tam vietos (ir poreikio) šiame tinklaraštyje nėra.

Kas nustebino, o tiksliau, stebina visur, išskyrus rytinę Baltijos jūros pakrantę, tai smaragdinės spalvos vanduo. Ir tai pramoniniame uoste!

Ir šiame vandenyje suposi labai įvairūs laivai: nuo senovinių (myli britai savo istoriją, iš muziejinių fondų ištraukai dar plaukiančius laivus) iki ultramodesnių, prabangių, prašmatnių jachtų. Beveik visų skoniams ir poreikiams.

Užlipti į daugumą jachtų paprasta, žmonės nesigrūdo, nesistumdė. Gal tik į prabangias reikėjo palaukti, o į kai kurias leido nenoriai. Nes tai nuosavos jachtos. Matyt gamykla nuolaida padarė jas parduodama, bet su sąlyga, kad dalyvaus parodose. Nes kaip kitaip pamatysi pagal užsakymą gamintus burlaivius?

Pasivaikščiojus po laivus net su buriavimu nesusijęs žmogus pastebės skirtumus, bet bendrus bruožus ir išskirs jachtų grupes: vienetiniai gaminiai (tiek asketiškos sportinės, tiek prabangios komfortabilios), sportinės jachtos („čia tik toks WC?“), vidutinė klasė (populiariausios nuomojamos), šeimyninė klasė (kaip ir nuomojamos, tik kokybiškesnės), universalios (racer-cruizer, tiek prabangesnės, tiek pigesnės – dar du pogrupiai).

Toks labai grubus iš akies skirstymas bendram įsivaizdavimui. Juk žadėjau nelinksniuoti atskirai. Juk dar pagal dydį reikėtų skirstyti. O Southamptone buvo visokių: nuo keliolikos iki keliasdešimties pėdų.

Pažiūrėti tikrai buvo ką.

Sausį Anglijoje vyks dar viena laivų paroda – Londono . Šiemet parodos rengėjai reklamuojasi, kad bus dėvėtų jachtų  prieplauka. Būtų įdomu pamatyti šios rinkos segmento laivus gyvai. Na, prie progos.

P.S. Viršutinė nuotrauka iš 2009 metų parodos. Bet esminių skirtumų tarp šiųmetinės marinos nematau, o parodyti, kokį plotą užima paroda, norėjosi.

Idėjos nėra kažkieno nuosavybė, jas nusižiūrėti normalu. Jei man reikėtų pasisemti idėjų, kaip vystyti didelį jachtklubą, aš nuvažiuočiau į Brightono mariną Anglijoje ir jau atidžiau pasidairyčiau.

Be to, ką trumpai mačiau, užteko, kad maždaug taip įsivaizduočiau Šventosios uostelį ar renovuojamą Smiltynės jachtklubą. Gal net planuojamus (?) statyti naujus jachtklubus. Rasčiau ten ko įdomaus į Pilies uosteliui.

Taip jau nutiko, kad Brightono marinoje buvome trumpai ir jau sutemus. Pirmą kartą viešint Anglijoje yra ir gražesnių vietų, kurias verta aplankyti.

Bet ir ta trumpa viešnagė marinoje paliko įspūdį („čia tos dvi jachtos? kaip ir visos. bet jei jau TOS jachtos…“). Ai, viskas man Anglijoje paliko įspūdį. Kaip paliks Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje ar dar kur.

Atskiro paminėjimo verta automobilių aikštelė per kelis aukštus. Svečių čia laukiama, vietos pasistatyti mašinas yra kur. Ir, kas svarbiausia, nemokamai.

Kai mes lankėmės, čia stovėjo keliolika senovinių „jaguarų“. Kol jų savininkai kažkur „tūsinosi“, šalia brangių mašinų viename sunkvežimiuke budėjo apsaugininkai. Vaizdas kažkuo priminė filmą. Ir Kauno jachtklubą, kur kartais mėgsta suvažiuoti konkrečių automobilių markių entuziastai. Neturiu po ranka, parodyčiau nuotrauką, kurioje gražiai atrodo prie jachtklubo krano stovintys 9 (ar 11) „Porsche“.

Bet grįžkime į Brightoną (o aš ten ketinu kada nors grįžti). Pasivaikščioti prie jachtų nepavyko – visi priėjimai prie pirsų užrakinamais varteliais nuo pašaliečių atitverti. Panašiai dabar bus Pilies uoste, tik Anglijoje vartai gerokai didesni.

Nerandu dabar kažkur Gramo išsakyto komentaro apie Brighton mariną, gal jis pakartos čia. Jis ten dažnas svečias gali geriau papasakoti, kaip viskas sukurta, išdėstyta bei padaryta patogiai buriuotojui, gyventojui (taip, ten yra ir kur gyventi), verslininkui (viename restorane ir mes sravų palikome), poilsiautojui (mes ir buvome tokie).

Reikia paminėti, kad Brightonas yra angliškas kurortinis miestas, kurio akmeniniame paplūdimyje kojas į vandenį ir aš kišau. Jų smaragdinę jūrą, mūsų baltą smėlį, Pietų Europos saulę ir bus idealu.

Dar viena priežastis, kodėl miesto jachtklubas yra ne vien uždaras jachtų uostas, o visas pramogų centras.

Mano nuotraukų iš Brightono marinos nėra. Internete irgi „ne fontanai“.

P.S. Gramas dalinasi keliomis nuotraukomis iš Braitono jachtklubo:

P.P.S. Šis tinklaraščio įrašas yra 666 -as…

Jei jau Angliją užklupo rekordiniai šalčiai, gal ir ten navigacinis buriavimo sezonas tęsiasi ne visus metus? Ta proga prisiminiau juodraščiuose nuo rugsėjo marinuojamą įrašą apie mano matytas jachtų marinas Didžiojoje Britanijoje. Kaip dabar pagalvoji, mažai mačiau, noriu dar.

Ilgiausiai išvaikščiojau Ocean Village Marina jachtų uoste, nes jis buvo netoli vietos, kurioje gyvenau. Todėl ir nuotraukų (nekantriems – Picasa albumas), ir teksto gausiausiai.

Dar pakeliui link marinos į akis krenta flagštokas, kuris iš tolo atrodo kaip burlaivio stiebas – tiek čia galima burių sukabinti.

Vos įėjus (jei baras lieka kairėje, o ant kranto stovintis laivas-švyturys – dešinėje) akį patraukia okeaninis „Big Spirit“, VO60 klasės (pavadinimo neįkirtau, ir gal tai buvusi „Djuice dragons“) jachta iš sindikato Project Racing, viena IMOCA60 jachtų su Mike Golding Yacht Racing vardu ant borto, bet pagal spalvą ne ta „Ecover“, su kuria šis buriuotojas plaukė aplink pasaulį „Vendee Globe“ regatoje.

Šalia šio sportinio bolido – prabangos etalonas, superjachtų klasės burlaivis „Rebecca“ . Čia norėčiau pabrėžti, kad kalbu apie 2010 metų rugsėjo mėnesį, gal šiuo metu (ar kitu, kuomet bus skaitomas įrašas), ten stovi visai kiti laivai. Juolab AIS kažkurią dieną rodė, kad „Rebecca“ vietoje stovi kitas burlaivis.

Žygiuojam toliau ir matyti nedidelis, veikiausiai treniruočių trimaranas su britų Artemis Ocean Racing sindikato emblema. Toliau jachtos, kateriai kol sutinkam vieną Minitrasat 6.50 klasės sportinį laivą. Taip, ta su pakabinamu varikliuku jachtutė skirta okeaninėms varžyboms.

Kaip ir netoli prišvartuota kita IMOCA60 klasės jachta skaičiumi 100. Ta pati, kuri buvo pagrindinė lietuviškos jachtos „Ambersail“ varžovė regatoje „Sevenstar Round Britain and Ireland Race“. Iš arti pamačiau, kaip atrodo stiebai be zalingų ir štai kam reikia tų į šonus išsikišančių strypų (net nežinau kaip vadinasi, žinovai sako — autrigeriai).

Southamptone buvau, nors labai trumpai, dar vienoje marinoje — Shamrock Quay Marina. Šioji labiau nei ankstesnė priminė „vietinę“, ne tik svečiams ir prabangiems laivams skirtą jachtklubą. Čia galima mokytis buriavimo.

Toliau pasakojimas skystėja, nes kai vienos dienos vakarą draugė man aprodė Portsmouthą, prie žymiojo bokšto-spinakerio esantis pirsas skirtas svečiams, ne vietiniams buriuotojams. Ir vietos jame nedaug.

Užtat vietos apstu Port Solent Marina jachtklube. Jau grįžęs į Lietuvą iš Andriaus Varno sužinojau, kad čia įplaukimas įdomus – pro šliuzo vartus (beveik kaip į pilį). Reiks atplaukti, nuo vandens pamatyti.

Pati marina – didžiulis pramogų ir poilsio kompleksas, čia žmonės ir apylinkių važiuoja pailsėti. Čia yra visko: kinas, restoranai, kavinės, parduotuvės, viešbučiai etc. Ir daug daug jachtų.

Viena didžiausių jachtų nuomos kompanijų „Sun Sail“ čia laiko dalį savo flotilės. Jachtų kompanija turi tiek daug, kad nekvaršina galvos kurdami joms pavadinimus – visos sunumeruotos ir tiek.

Čia sutikome vestuvininkų porą (o, šitos tradicijos visuose kraštuose vienodos). Nufotografavus jaunikis, toks augalotas žaliukas jūreivio uniformą, kažką burbtelėjo apie pinigus. Nuo pat pirmos dienos po padu ir žmonai pinigų kaulija iš turistų?

Dar dvi matytos marinos yra, pavadinkime taip, kaimuose. Vienoje jų, esu minėjęs, prisiliečiau prie istorijos – iš arti pamačiau legendinę jachta „Gipsy Moth IV“ .

Lymingtonas yra kurortinis kaimelis prie vandens, tačiau jo marina dydžiu lenkia visas Lietuvos kartu sudėjus. Čia įsikūrusi ir viena stambiausių jachtų brokerinių kompanijų „Ancasta“.

Kitą mariną, jei ją taip galima pavadinti, mačiau gražiausiame iki tol regėtame Anglijos provincijos miestelyje Arundelyje. Tie tos ir marinos: paklypusi trobele su kreida iškeverzotu kvietimu paplaukioti motoriniu kateriu (+ vieno parduodamo laivelio skelbimas) upėje Arun. Internete ta pati kompanija atrodo visai gerai.

• Nuotrauka iš oficialaus „Gipsy Moth IV“ tinklapio.

Parduota istorinė sero Francis Chichester jachta „Gipsy Moth IV“ lieka Anglijoje, pranešė  BBC.

Štai mažiausiai dar viena proga nuvykti į Angliją, kur jau galima bus pamatyti šią jachtą vandenyje. Krante jau mačiau.

Esu tikras: šis 54 pėdų dviejų stiebų kečas svarbus visiems, kas skaitė žymaus aviatoriaus ir buriuotojo knygą „ Džipsi Motu“ aplink pasaulį“* arba domėjosi brito kelionėmis, domisi buriavimu.

Greitam susipažinimui — trumpa jachtos kapitono Artūro Dovydėno parengta istorija (.pdf failas). Ten aprašoma ir kaip radosi nuotrauka, publikuojama šio įrašo viršuje: „Atskrido “Sandy Times” ir “BiBiSi” pasamdytas lėktuvas nuo Ugnies Žemės, kad nufotografuoti Čičestetio jachtą tik su štorminiu kliveriu skriejančią baltom keterom pasipuošusiom bangom.“

Po kelionės aplink pasaulį 1967 metais, „Gipsy Moth IV“ dar kartą apiplaukė Žemės rutulį 2007 metais. Tuokart jachta plaukė jaunimo įgula. Tik prieš tai burlaivį reikėjo gelbėti ir prikelti kone iš numirusių.

Ilgą laiką jachta stovėjo (spėju, vis dar stovi) krante, Lymingtono marinoje, kur ją pavyko ir man pamatyti. Praėjusią vasarą čia buvo sustoję ir jachtą matė Dariaus, savo burlaivį pasistačiusio namuose, odisėjos dalyviai. Tąkart Aras iš Mingės man rašė: „Faktas lieka faktu, kad britai nevertina savo istorijos.“

Gal visgi vertina, nes džiaugiasi, kad parduota ne užsieniečiams, o naujieji savininkai pažadėjo: jachta galės plaukioti jaunimas. Sumokėti už labai nenaują burlaivį 250-300 tūkstančių svarų sterlingų (oficialiai neskelbiama kiek, bet tokios kainos buvo nurodomos skelbimuose) yra daugoka, tiek galima mokėti tik už vardą.

Kiek kartų skaičiau „Gipsy Moth IV“ kelionės aplink pasaulį knygą, tiek kartų svajojau iš arti pamatyti jachtą. Svajonės pildosi.

Dabar dar norėtųsi pamatyti jachtą iš vidaus, nes labai nestandartinis išplanavimas. Tąkart rugsėjį, kai su drauge buriuotoja nuvažiavom prie jachtos, buvo jau po darbo valandų, nebuvo ko paprašyti įleisti vidun.

Ropštis pačiam nesinorėjo. Ir ne todėl, kad teritorija filmuojama saugos kamerų (kurias pamačiau tik vėliau žiūrėdamas nuotraukas), — be leidimo niekas į jachtą nelipa.

Rumpelio paliesti nepasiekiau, bet pajudinau vairo plunksną. Galima sakyti, prisiliečiau prie istorijos.

Pabaigai filmukas, kaip prie istorijos prisilietė žinomas buriuotojas Mike Golding:

O kitas filmukas, tai jau pati istorija:

* – Vilnius,  Mintis, 1986. – 240 p. Iš originalo: Sir Francis Chichester, Gypsy Moth Circle the World, Coward-McCann, Inc. New York, 1968.

Gal truputį paskubėjau andai rašydamas, kad laivų parodai vienos dienos neužtenka. Išties, jei neturi konkretaus plano, o norisi tik pažiūrėti, vienos dienos per akis. Na, bent jau „PSP Southampton Boat Show“. Trečią dieną viskas iki kaulo pažįstama ir kiek pabosta. Bet „darbas toks ir pykti negali“.

Šįkart du subjektyvūs pastebėjimai iš parodos Anglijoje, kuriuos gal kaip tik man pastebėti ir prireikė kelių dienų. Nuotraukos jiems nebūtinai bus, nes „protas vaikšto iš paskos“.

Turgaus bajeriai?

Prie vieno stendo lauke toks dėde žila barzda ir plaukais, labai ryškiu ne britišku akcentu, man panašiu į balkanišką, bet galiu ir klysti, demonstravo įmantrų vamzdelį. Tie, kam teko iš kuro bako per vamzdį (šlangą) siurbti kuro, supras apie ką kalbu – plastikinis, permatomas vamzdelis skirtas skysčiams iš vienos talpos perpilti į kitą, tik tam nereikia sukurti vakuumo traukiant orą, skysčių tekėjimą vykdo negudrus metalinis įtaisas su rutuliuku viduje.

Pasižiūrėjus į veikimą, atrodo nuostabus dalykas ir tikrai praverstų jachtoje. Stebint vieną iš demonstravimų, prie prekijo priėjo vyriokas ir paprašė parduoti 10 tokių įtaisų. Kainos nepamenu, bus kelios dešimtys britų svarų. Nemačiau, kad mokėtų pinigus.

Ir tik vėliau šovė mintis (nebūtinai teisinga), kad tas vyriokas tėra prekijo bendras, kuris suvaidino pirkimą, tuo gal paskatinantis žiūrovus pirkti. Žodžiu, „turgaus bajeriai“. Manote jų negali būti Anglijoje?

Nuolaidos?

Kai internetu pirkti denio batai, iš biednumo naudojami kasdien, nuspaudė pirštus, nes pirkus internetu nepataikiau dydžio, parodoje nutariau pasidomėti nauju apavu.

Ir neverčiant į litus kainos nemažos, nors kokybė, norisi tikėti, garantuota. Nusižiūrėjau vieną porą – ir kaina gera, ir gražūs. Bet pasimatavus netiko – mažiausias dydis gerokai per didelis. Man tinkamo dydžio, kaip sakė pardavėjai, ta firma negamina.

Jau vėliau, nuvykus į Port Solent Marina, (nuotraukos viršuje ir apačioje) vietoj esančioje parduotuvėje (jie prekiauja ir internetu) tos pačios firmos tokie patys batai kainavo 10 svarų pigiau, nei parodoje „su nuolaida“. Ir mažiausias jų dydis man jau buvo per mažas. Teisingai sako, kad batus reikia pirkti vakare, kai pėda ištinsta.

Tai buvo man dovana artėjančio tortadienio proga. Ačiū. [ g.d. „Harken“ -- taip pat labai ačiū.]

Dabar jau žinau, kad kai dar kartą teks apsilankyti laivų parodoje, į nuolaidas žiūrėsiu atsargiau. Nebent kaina, kaip, pavyzdžiui, išspausdinta žurnalo viršelyje ir aiškiai matyti, pritaikyta nuolaida ir ne.

P.S. O kepurės neradau. Arba netinkamos, arba negražios, arba per brangios.

Norėjau rašyti, kad „vienos dienos laivų parodai aplankyti užtenka“. Atrodo, kad būčiau suklydęs.

Prasukus kelis ratus per visą PSP Southamton Boat Show parodos teritoriją, regis, žinau jau viską. Tačiau neskubiai einant nuo vieno prie kito stendo, nuo vienos prie kitos jachtos, randi vis ką nors naujo.

Važiavau su konkrečiais tikslais į parodą ir dalis jų jau įgyvendinta. Pasiteisino taktika pirmą ratą per visą parodą apsukti susipažinimui kas yra kur, nes taip paprasčiau, nei vartant storą parodos gidą, antrą ratą pas konkrečius parodos dalyvius, o trečia savo malonumui.

Vakare po tokio pasivaikščiojimo kojos jau sunkiai laiko.

Keli labai subjektyvūs pastebėjimai po pirmos dienos:

• „Beneteau jachtos viduje jaukesnės, nei „Jeanneau“
• Amerikinių „J“ jachtų atstovai tikina, kad jų laivai su genakeriais greitesni, nei panašaus tipo daniški „X-Yachts“
• Kaip dirba virvių meistrai, reikia pamatyti, nenupasakosi
• „Garmin“ į mano klausimus neatsakė, siuntė pas dylerį
• lietuviškai išleisto buriavimo pradžiamokslio „Go Sailing!“ autorė Claudia Myatt skaitė jo aprašymą , nors nieko nesuprato
• apie motorlaivius neklauskit, tai atskira respublika, bet aš jiems abejingas
• buriuoti galimybės dar neišnaudotos
• jei turi pinigų, kur ir su kuo buriuoti, rasi mikliai
• žmonės su tavimi bendrauja įvairiai: nuo bičiuliško rūpesčio iki neslepiamos paniekos
• jachtų yra visokių – nuo tradicinių medinukų iki ultramodernių burinių namų ant vandens

Mano karjeroje tokia paroda pirma, tad juolab sunku vertinti (lyginti). Bet prieš vykstant išgirstos neigiamos nuomonės, kol kas nesitvirtina. Gal taip ir liks.

Geriau už žodžius – vaizdai. Pirmosios dienos nutoraukos.

Visą sąmoningą gyvenimą buvau įsitikinęs, kad vaikystėje Klaipėdos kanale (taip vietiniai vadina uosto farvaterį) esu matęs burlaivį „Kruzenshtern“. Brolis ir Osvaldas (b.j. „Lietuva“ kapitonas) mane beveik įtiko, kad anuomet tai galėjo būti tik kitas panašaus dydžio burlaivis, greičiausiai „Mir“.

Jų argumentų man gal ir nepakaktų (mano atmintyje toks vaizdas kaip nuotraukoje, tik iš Kuršių nerijos, Smiltynės jachtklubo, pusės), bet keturstiebio barko „Kruzenshtern“ (Барк «Крузенштерн») kapitonas Michailas Novikovas patvirtino, kad paskutinį kartą laivas Klaipėdoje lankėsi gal prieš 35 metus. Išvaizdos jaunas, pražilusiais smilkiniais vyras tuo metu gal ir nevadovavo laivui, bet tikrai žino jo istoriją.

Ir jei ne šio kapitono gudrybė, „Kruzenshtern“ ir dabar nebūtų į Klaipėdą atplaukęs – burlaivis po ilgų kelionių grįžta namo, į Karaliaučių. Aukščiausia laivo vadovybė krante aiškiai pasakė: „O ko į Klaipėdą?“. Bet kapitonas paaiškino ko ir, svarbiausia, sugalvojo kaip. Dėl visą ko nutylėsiu kapitono gudrybę, kurią išgirdę, kvatojome kapitono svečių kajutėje.

Į ją kaip svečias patekau kartu su abiem Kudzevičiais ir jachtos „Lietuva“ kapitonais – Steponu ir Osvaldu, pastarojo šeima. Nes be tiesioginio kontakto, be Osvaldo ir Michailo pašnekesių ir kvietimų įvairiose „Tall Ship Race’s“ regatose ar tiesiog uostuose, taip pat nebūtų „Kruzenshtern“ atplaukęs į Klaipėdą.

Žinoma, ne vien Osvaldas, dar yra burlaivių patronas Kipras, o ir Klaipėdos meras, pažadėjęs (ir pažadą tesėjęs) „Kruzenshtern“ nemokamą stovėjimą, bei daugelis kitų vienaip ar kitaip su jūrą susijusių žmonių, prisidėjo prie to, kad šis ir tokie laivai atplauktų į Klaipėdą.

Michailas pasakojo, kad atplauktų į Klaipėdą dar ir dar. Ir patogu, ir ne visai tai, kad barko namų uostas yra Karaliaučius (sovietmečiu buvo ir Ryga, ir Talinas), bet sugalvoti priežastį, ko senovinis burlaivis galėtų atplaukti į Klaipėdą galimą, reikia tik tokius projektus įgyvendinti. Šis vizitas įrodo, jog tai įmanoma.

Tą patį sekmadienį Klaipėdoje buvo tikras burlaivių savaitgalis – svečiavosi švedų tristiebis, į savo vietą grįžo „Meridianas“. Tik apie tai – kitą kartą. Kaip ir apie įdomias istorijas iš „Kruzenshtern“ kapitono svečių kajutės ir trečiojo šturmano lūpų.

„Kruzenshtern“ namo išplaukia pirmadienį, 09.05.

Buriuotojai išnaudoja vaikus ir nepilnametes! Čkandalas!

Bet kai pagalvoji… aš ir pats jiems bures nešiočiau. Kai buvau vaikas – už dyką, dabar ir vieno kito euro/svaro/kronos paprašyčiau. Bet mažiau, nei jų etatiniai. Todėl ir nešioja bures vaikai.

Veiksmas vyksta „Audi MedCup“ eilinio etapo metu. Burės – švedų, ne britų „Artemis“ komandos.

P.S. Kas neįžvelgė ironijos žodiuose „išnaudoja“ ir „buožės“?

Klausimas retorinis. Išties Smiltynės jachtklube švartuotis galima. Patikrinta. Tik vaizdas ten, kaip matyti iš nuotraukos, nykokas.

Ir planuotų rekonstrukcijos darbų nesimato. Pasirodo, vėl ieškoma vizijos.

Kad ir kaip ten būtų, kad ir kokios diskusijos ta tema virtų, norėtųsi atgijusio jachtklubo kitoje kanalo pusėje.

Dvelkia dar jame šiokia tokia dvasia…

Žvejai yra alkani. Kartą jau sakiau, bet pasikartosiu. Aš ne prieš žvejus – vieną menkę ir pats jūroje esu išlupęs. Šiame pasakyme jokios paniekos ar piktos pašaipos. Bičiuliškais traukimas per dantį.

Nors galima būtų supykti, kai jie net ne po vieną, o dešimtimis žvejoja farvateryje – laivų kelyje.

Kas akivaizdu viršutinėje nuotraukoje, o kiek jų gali užtverti jachtoms kelią, matyti nuotraukose apačioje.

Nepikta – jei jiems čia (kur didieji uosto laivai nebeplaukia) kimba, tegu žvejoja. Išlaviruoti nesunku. Tegu juos gaudo ir baudžia tie, kam tai priklauso.

Patys lenda po laivų foršteveniu.

Tik kaip čią neprisiminsi vienos pamokančios istorijos, kurią iš kelių lūpų girdėjau.

Nutiko tai neseniai, kuomet viena didelė lietuviška jachta (vardas tebūnie neminimas), plaukė naktį ar tai į Juodkrantę, ar iš jos į Klaipėdą. Šiuo maršrutu plaukiant didelės grimzlės jachtai išklysti iš farvaterio būtų beprotystė – tuoj sustotų seklumoje.

Tad laikydamiesi laivų kelio pagal ženklus (bojas), buriuotojai plaukė, kai staiga išgirdo tylų:

– Gelbėkit…

Naktis, tamsu, jachta nemenka. Apsidairo buriuotojai, nieko neįprasto nepamato. Po kurio laiko ir vėl:

– Padėkit…

Vėl apsidairė buriuotojai, ir vėl nieko nepamatė. Tik po trečio pagalbos šauksmo, nuėjo jie prie jachtos nosies (priekio) ir pamatė ant pat priekio pakibusi nelaimėlį žveją.

Ištraukė jie vyrą ant denio, atsiprašė, kad šio nepastebėjo, o šis neliko skolingas – pats atsiprašė, kad naktį farvateryje žvejojo jokių navigacinių šviesų guminėje valtelėje (ši, pasakojama, paskendo) neįžiebęs.

Laimingai pasibaigusi istorija (kiek tiksli, ne taip jau svarbu, esmę nusako), o juk galėjo alkanasis ir į amžinuosius žvejybos plotus nukeliauti… Tada tai jau būtų pikta. Nors ir pats kaltas.

Be komentaro. Gražu. Et, Šveicarija…

• Taikinys.

• Pasiruošimas.

• Ataka.

O ką daryt, kai dingsta vėjas ir varžybos nutraukiamos? Šmaikštaut. Taip pasielgė jachtos „Litas“ komanda, pakeliui nuo Būtingės terminalo pasivydamas kitas jachtas ir jas apliedama vandeniu.

Blogas pavyzdys užkrečiamas. Tokią pramogą per pirmąją laivų parado šventę prieš porą savaičių sugalvojo (UPD: įvertinus komentarus — ne sugalvojo, o prisiminė senus „kaip buriavimas“ pokštus) „Tojanos“ škiperis Bitlas (apie tai užsimena savo pasakojime „Piranija“), jo paties jachta ir gavo kibirą vandens.

Tiesa, paties iniciatoriaus Bitlo jachtos „Litas“ komandos atsiųstose nuotraukose nematyti. Žinojo, kas laukia, tai pasislėpė kajutėje.

Ir dar apie nuotraukas. Visi norintys spaudžia nuorodą ir savo kompiuteriuose išsisaugo .zip failą su Pilies uosto regatos nuotraukomis.

[UPD: dėl per didelio srauto, Dropbox (laikinai) sustabdė galimybę atsisiųsti failą, tad kas nespėjo, tas nespėjo. Arba kreipiasi asmeniškai.]

Daugiausiai ten jachtų „Baltas“, „X’as“ ir „Lietuva“. Kai kur į kadrą pateko „Piranija“, „Festina“, „Rondo“, „Gabija“, „Baraka“, „Šatrija“ (gal dar viena kita — nėra kada nuotraukų tvarkyti). Ir keletas linksmų buriuotojų Liepojoje.

P.S. Bet KOKIOS „Piranijos“ nuotraukos!

Nemėgstu mėgdžioti temų, bet šįkart atsitiktinumo dėka gali taip pasirodyti.

„Vėjo pamušalai“ paskelbė apie Klaipėdos (Smiltynės) jachtklubo rekonstrukcijos planus (vizualizacijas), kurie atrodo keistokai. „Vėjo pamušalai“ kviečia atvykti į projekto svarstymą ir pareikšti savo nuomonę.

Komentaruose išsakiau nuomone, kad architektai veikiausiai niekada jachtos nešvartavo, jei planuoja jachtklubo baseine pirsus joms. Taip prišvartuoti tik nedideli švertbotai tilptų. Nebent pietinį baseiną ketinama plėsti iki uosto farvaterio.

O pastatai eklektiški – lyg kaimo trobą užkėlė ant vieno-dviejų aukštų stačiakampio pastato.

Toks pastatas primena kadais Preiloje stovėjusią geležinę daržovių parduotuvę ir taros supirktuvę. O pačios „trobos“ panašios į „Sabonio botelius“ Preiloje. Botelių likimas liūdnas – teismo sprendimu jie turės būti nugriauti.

Atsitiktinai savo kompiuteryje radau tekstinį failą, kuriame rašoma apie numatoma Klaipėdos jachtklubo rekonstrukciją. Failo properties rodo, kad jis kurtas 2006 metų pradžioje.

Autoriaus nėra. Ir nepamenu, iš kur jis. Spėju, kad išsisaugojau sau kokį nors oficialų agentūrų pranešimą arba straipsnį iš kokio leidinio. Štai kas jame rašyta:

Jachtklubas – privačiose rankose

Ilgai merdėjęs Klaipėdos jachtklubas Smiltynėje parduotas privačiai bendrovei. Už neskelbiamą kainą iš sporto draugijos „Žalgiris“ jį įsigijo investicijų bendrovės „Invalda“ įmonių grupei priklausanti bendrovė „DOMMO Nerija“.

Naujieji savininkai tikina, kad sieks plėtoti šalies vandens turizmo infrastruktūrą ir jachtklubo paskirties nekeis.

„Žalgirio“ viceprezidentas Algis Vasiliauskas sakė, kad jachtklubas buvo parduotas įvertinus naujųjų savininkų tikslus ir įsitikinus, kad veikla nebus keičiama.

„Esame ne pelno siekianti organizacija ir mums buvo sunku išlaikyti visą pastatų kompleksą, o jį jau būtinai reikėjo rekonstruoti ir modernizuoti“, — teigė A.Vasiliauskas.

„DOMMO Nerija“ planuoja plėtoti visą mažų laivų uostą bei jo paslaugas, rekonstruoti jachtklubui priklausantį ir kol kas tik vasarą veikiantį viešbutį, sutvarkyti jachtų remonto dirbtuves, elingus.

„DOMMO Nerija“ atstovas Vladas Šeporaitis sakė, kad kalbėti apie konkrečias investicijas dar ankstoka, tačiau jos sieks dešimtis milijonų litų.

„Sunku numatyti investicijas, nes pirmiausia reikia atlikti krantinių tyrimus – nustatyti, kiek jų yra po vandeniu bei atlikti jų rekonstrukciją. Tačiau investuojama būtų kelios dešimtys milijonų litų“, – sakė V.Šeporaitis.

Pasak jo, naujieji savininkai neketina stabdyti ar keisti jachtklubo veiklos.

„Netgi rekonstrukcijos metu jachtklubas veiks nepertraukiamai. Tarsimės su Klaipėdos savivaldybe, Klaipėdos jūrų uostu ir kitomis institucijomis ieškodami geriausio sprendimo jachtklubo rekonstravimui pagal šiuolaikinius technologinius reikalavimus“, — teigė V.Šeporaitis.

Kad Smiltynės jachtklubui verkiant reikia rekonstrukcijos — faktas. Ir vizualizacijos neretai gerokai skiriasi nuo ralybės. Gal nėra (nebus) taip baisu, kaip dabar atrodo.

Neradau (o gal ir neturėjau?) vizualizacijos, kaip jachktlubą rekonstruoti ketinta prieš kelis metus. Pamenu tik tą vaizdą, kurį Nidoje per vieną kapitonatą rodė. Jei atmintis neapgauna, tikrai geresnis vaizdas, nei dabar pateiktas.

Papildyta.

• arus.lt vizualizacija.

Užbaigiant temą ir nesiplečiant – komentaruose pas „Vėjo pamušalus“ daugiau informacijos.

O čia parodyta kita jachtklubo vizualizacija. Regis, ją esu ir matęs andai. Kaip akies mirksniu ir klausia, kodėl laimėjęs projektas šiuo metu sustabdytas ir keičiamas?

Šis variantas geresnis, pamatyti galima bendrovės „Arso“ projekto puslapyje.

Ir  jie mažoms (nes didelės netilps) jachtoms pirsus numatę.

O gal tikrai Smiltynėje bus įkurta poilsio zona laivų (kartu ir pastatų) savininkams, o naujas jachtklubas bus pastatytas netoli Kiaulės nugaros?

Bet projektas kalba ką kitą.

„Kas katinui uodegą pakels, jei ne jis pats.“

Visai netikėtai buvau pakviestas į Kūno kultūros ir sporto departamentą, kur įvyko fotografijų albumo „Sportuojanti Lietuva. 2009“ pristatymas.

Netikėtai, nes maniau, kad šis projektas jau numirė. Buvo „Ant bangos“ skelbimas, kviečiantis dalyvauti sporto nuotraukų konkurse, bet šių metų pradžioje departamentas tapo valstybine įstaiga be atstovo spaudai – iš darbo išėjo (ar buvo išlydėta) šio konkurso iniciatorė Lina Daugėlaitė.

Pagarba nomenklatūrininkams, kurie, nors ir vėluodami, projektą užbaigė – konkursas įvyko, albumas išleistas.

Į albumo pristatymą mane kvietė jachtos „Virda“ škiperis Robertas. Konkurso reikalavimus atitiko ir komisijos barjerą įveikė jo dukros Renatos nuotrauka. Siuntė jie kelias fotografijas, tiksliai nežinojo, kuri atrinkta, bet man pašnibždėjo, kad tarp laureatų gali būti ir nuotrauka su mano plike.

Tai ir įvyko – Renatos nuotrauka (ta pati, kuri ir viršuje) pateko tarp atrinktų kategorijoje „Sportas visiems“.

Nuotrauka iš pirmosios „Pilypo taurės“ regatos, kuomet su „Scorpio“ laimėjome III vietą.

Toje pat kategorijoje yra dar viena su buriavimu susijusi fotografija – profesionalaus fotografo, kolegos ir bičiulio iš Šiaulių Rolando Parafinavičiaus juodai balta ledrogių varžybų ant Rėkyvos ežero iliustracija.

Dar viena, artima buriavimui, yra „Baltijos fotografijos lygos“ profesionalaus fotografo Šarūno Mažeikos nuotrauka iš jėgos aitvarų kroso varžybų Trakuose ant Galvės ežero ledo.

Vandens albume yra ir daugiau. Palyginus su pirmuoju albumu, atspindėjusiu šalies sporto įvykius 2008 metais, buriavimo ar artimų jam sporto šakų nuotraukų gerokai daugiau (tąkart buvo tikv iena) ir tai džiugina.

Konkuruoti populiarumu su krepšiniu vargu ar kada bus įmanoma, bet ir neverta.

Konkurse galėjo dalyvauti tiek profesionalai, tiek mėgėjai. Šių laimėjimai atskirose kategorijose gerokai supykdė kai kuriuos profesionalus.

Nežinia, ar toks konkursas įvyks šiemet. Būtų gaila, jei nevyktų.

O čia profesionalaus fotografo ir bičiulio Dainiaus Labučio nuotraukoje – konkurso laureatai įvykio vietoje:

Sulaukus pavasario gal po Švedijos pakrantę pasivaikščioti? Gerų daiktų ten galima rasi. Nuotrauka iš Geteborge gyvenančio švedo  Marko K. tinklaraščio.

Apie apledėjusias Grandsono miesto (Šveicarija) marinoje prie Nešatelio ežero „Ant bangos“ jau rašė.

SailingAnarchy.com pateikia daugiau nuotraukų ir priežastis: lietus, žvarbus vėjas, siekęs iki 130 km/h ir -3°C temperatūra.

Čia dar keletas nuotraukų iš Šveicarijos:

• Nuotrauka iš travelwithlarryandbetty.com

Koks svarbus jachtai (laivui) vardas, legendos sklando nuo seno. „Ant bangos“ jau rašė: „Kaip jachtą pavadinsi, taip ji ir plauks“, — sename ukrainietiškame multifilme (dabar sakytume – animaciniame seriale) sakė kapitonas Vrungelis.“

Bet ne apie tai dabar. Mamos archyvuose radau 1971 metų žurnalų „Katera i Jachty“ („Катера и Яхты“)  komplektą, kurio 2 (30) numeryje teigiama, kad dar prieš daugiau kaip šimtą metų Didžiosios Britanijos laikraštis „Yacht“ kritikavo laivų savininkus, kurie savo jachtas pavadino  „Niam-niam“, „Trach!“, „Nekaltas Šv. M. Marijos pradėjimas“ ir panašiai.

Iš principo šiuose pavadinimuose nieko blogo nėra. Tačiau kartais linksmai ar kurioziškai skamba pavadinimai aprašymuose, kai kreipi dėmesį jį jų reikšmę.

Štai kad ir toks 1877 metų Odesos jachtklubo rengtų varžybų aprašymas (laisvas vertimas, pavadinimai specialiai versti, ir be kabučių):

„Laviruotėje aiškiai matėsi Džiaugsmo pranašumas prieš Svajonę. Bet netoli Dukros, Svajonę pavijo Erelis, aplenkęs Dukrą anksčiau nei Svajonė. Bet Erelis greit prarado vėją, prigludo prie Tetervino ir laviruotėje tarp Dukros ir Sesutės jį vėl aplenkė Svajonė …“

P.S. Pastabų laivų pavadinimams turi ir šių laikų autoriai.

• AP Photo/Keystone/Jean-Christophe Bott iš „All Ayes“

Apledėjęs rangautas ant šono paguldė jachtas Grandsono miesto (Šveicarija) marinoje prie Nešatelio ežero.

Nuotrauka daryta kovo 9 dieną.

Paskutinės minutės pasiūlymas!

Buriavimo klubas „Vėjas“ rengia kelionę į jachtų parodą Helsinkyje, kuri vyks 2010 metų vasario 12-21 dienomis.

Planuojama išvažiuoti vasario 14, pasiekus Talimą keltis į Suomiją aplankyti parodą ir 16 dieną grįžti namo.

Išvykimas iš Klaipėdos, bet jei susidarytų grupė iš kito miesto, galima užvažiuoti.

Į kainą (apie 450 Lt) įeina kelionė 9 vietų autobusu, bilietai keltui pirmyn atgal ir bilietai į parodą.

Kreiptis: Antanas Milvydas, mob. tel. nr. : +370 698 85865, el. paštas: info@vejas.eu

Mano favoritas – 470!

Nors faktas – norėčiau buriuoti taip, kaip anksčiau matytame filmuke, bet šių vokietukų bandymas 470 jachtos korpusu per sniegą ir ledus pasiekti Elbę, visai šmaikštus.

Matyt turėjo nebetinkamą geram plaukiojimui korpusą hamburgiečiai.

Ačiū Bitlui už nuorodos pasufleravimą.