• „Ambersail“ pakeliui į Tenerifę. Kad viskas krante taip būtų paprasta ir aišku, kaip jachtoje vandenyne. Aido Bubino nuotr.

Turbūt svarbiausia ir įdomiausia žinia, išgirsta Nidoje praėjusį savaitgalį (2012.02.25) vykusioje „LBS ataskaitinėj konferencija ir kartu jachtų kapitonų ir jachtų savininkų susirinkime“ – Lietuvos buriuotojai gali dalyvauti Volvo Ocean Race lenktynėse.

Simonas Steponavičius pranešė: yra planas dalyvauti 2014-2015 metų vandenyno Dakaro dalyje, dalis sumos jau yra. Daugiau informacijos kol kas šykštu.

Panašiomis aplinkybėmis – Nidoje, LBS renginyje – buvo pranešta ir apie „Tūkstantmečio odisėją“. Odisėja sėkmingai įvykdyta, o žmonių nuomone, „Ambersail“ plaukimas aplink pasaulį buvo vienas svarbiausių ir geriausių Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą įprasminusių renginių. Tad ar plauks lietuviai VOR – tik laiko klausimas. Beje, taip anksčiau toje pat Nidoje yra sakęs ir Simas, už vėlesnių „Ambersail“ startų tarptautinėse regatose rengimą nominuotas 2011 metais Lietuvos sporto apdovanojimuose metų sporto vadybininku.

UPD: Vos nepamiršau paminėti: to paties projekto dalis yra sukviesti VOR dalyvius į Klaipėdą – čia būtų vieno etapo finišas, kito startas (o gal regatos finišas?), vyktų vienos in-port varžybos. Sounds cool, yeah?

Dėl ko kariaujam, ponai?

Kita svarbi, bet gal ne tokia įdomi žinia – LBS prezidento Roberto Dargio iškeltas klausimas, kurį dauguma jau pamiršta – LBS yra klubų sąjunga. Ir jei klubuose nediskutuojama LBS, o ir visam šalies buriavimui, opiais klausimais, o, ypač, jei klubuose yra narių, kurie nenori būti LBS nariais, tai apie ką kalba?

Čia matau tris dalykus:

• arba LBS keičia savo strategiją, kuri labiau apjungtų visus narius,
• arba LBS keičia strategiją ir nenorintys būti jos nariais eina skyrium su norinčiais,
• arba visi klubų nariai yra ir LBS nariai.

Tada ir klausimas „O kam tas LBS?“ kitaip skambės.

Kitas tiek pat opus klausimas, bet labai neįdomus dėl savo intrigų – miestų kovos. Neva Kaunas pasiima visus buriavimui skirtus pinigus, o kitiems miestams ir nelieka. Man, kaip gimusiam Kaune, mokyklą baigusiam Nidoje, dabar gyvenančiam Klaipėdoje, o registruotam Vilniuje, tos miestų kovos visad atrodė kvailai.

Bet nenuneigsi, kad jos yra. Mano svarstymai čia tokie:

• jei Kaunas sugeba pasiimti visus pinigus – jam +10 karmos taškų,
• jei Kaunas pasiima pinigus, bet neduoda ir/ar neleidžia to padaryti kitiems – jam -10 karmos taškų,
• jei visi kiti (Klaipėda, Vilnius, Šiauliai, Nida etc) nesugeba pasiimti pinigų (pvz, pavėluoja paduoti paraiškas) – jiems -10 karmos taškų,
• jei visiems kitiems nepavyksta pasiimti pinigų, nes kažkas blokuoja, – jiems 0 karmos taškų,
• jei kas nors išspręs visą šitą rebusą – jam +100 karmos taškų.

Kas naujo?

Kaip teisingai pastebėjo S.Steponavičius, ginčai dėl pinigų, LBS reikalingumo ir panašios kalbos kvepia pelėsiu, todėl nesiplėsiu. Renginio dalis, kai buriuotojų bendruomenei buvo pristatomos naujienos, gerokai įdomesnė.

Pareklamuosiu ir įdomius, ir svarbius pristatymus:

• Aš pats pristačiau Gosail.lt sezono pasiūlymus buriuotojams. Jų bus ir dar, bet jau dabar primygtinai rekomenduoju nesnausti, užsakyti laivus kuo anksčiau – tuo pigiau.

• Ričardas Novašinskas iš 470.lt pristatė savo kurtą „aplikaškę“ SailRace.net – programėlę (aplikaciją) išmaniesiems telefonams, kuri gali padėti varžybų distancijoje. Praėjusį sezoną paskutinėje Paršelio regatoje ketinau išbandyti, bet nespėjau, žiūrėsim, kaip veikia šiemet.

• „Ambersail“ klubo vardu Raimundas Daubaras pristatė šių metų „Ambersail“ planus (1/4 plaukimo per Atlantą dalyvavau ir aš – žinoma, noriu pasigirti), kurių pagrindinis tikslas – Sydney-Hobart regata.

• Kitas Raimundo pristatymas – Tauro Rymonio atrankos į olimpiadą programos palaikymas. Ryžto ir buriavimo talento iš Tauro neatimsi, o pinigais prisidėti prie galimo dar vieno olimpiados dalyvio verta.

• Simas dar pažėrė minčių apie saugumą jachtose. Neišradinėkim dviračio, vyrai, pasiremkime pasauline praktika.

• Kaip ir dviračio neišrado, bet teisingas mintis-pasiūlymus apie ORC balus ir tvarką regatose išdėstė Šarūnas Sodeika, jachtos „Jigy Jigy Somi“ škiperis.

• Darius “Bitlas” gerasminavičius pristatė Šventosios regatą, kuri virs Lietuvos ORC čempionatu. Dar vienas naujas, ir, kad tik pavyktų, rimtas reikalas.

Tai kurie tikri?

Dar Nidoje nuskambėjo mintis, kad kreiserinis ir sportinis buriavimai yra skirtingi dalykai.

Gal ir skiriasi šiek tiek: laivais, greičiais, tikslais. Bet jei jau kalbama, kad po vienu skėčiu nebetelpam, nujaučiu bėdą.

Nes pritariu minčiai: nesivartęs su optiku, nesistumdęs prie starto linijos su lazeriu, nekrienavęs su semiorke nebūsi rimtas kreiseristas distancijoje.

Iki Švedijos nuplaukti, o ypač, jei veikia navigacinė elektronika, galėtų kiekvienas, truputį apmokytas.

Bet sportinio pykčio, vėjo jutimo nosimi, o bangų – ausimi ir užpakaliu, stojęs prie didelio burlaivio šturvalo, gali ir neišsiugdyti.

Suprantu skirtumus, bet nepritariu takoskyrai. Kuo matuosimės, kuris buriuotojas tikresnis? [ censored ] ?

Pusvalandis uoste po burėmis, keli vendai ir jau galima girtis – buriuota gruodį!

Dabar jau drąsiai galiu cituoti vieną savo mėgstamų posakių (adaptuotas):

„I’m sailing in december because I hate Christmas“

(toks elementarus, kad net vertimo nereikia).

Tiesa, tas pusvalandis ant vandens nei iš tolo neprilygsta tam gruodžio plaukimui Baltijoje prieš kelis metus, kurio vieną dalyvių mėgstu cituoti, bet idėja ta labai panaši.

Buriavimas buvo netikėtas – Audrius iš „Piranijos“ paprašė pagalbos. Šeštadienį, kai man reikėjo ropštis į vienos Gosail.lt jachtų stiebą, jis man skubėjo į pagalbą.

Po operacijos „Las Dance With…“ iš Pilies į Memelio miesto uostą, galima sakyti, kad dabar navigacinis buriavimo sezonas tikrai baigtas – nebebus papų, t.y., PaP’ų, trečiadieninių pavakario pasiplaukiojimų.

Nors… Trys jachtos dar likusios ant vandens Pilies uoste — jos dar turi šansų buriuoti.

Sezonas baigtas, bet yra daug darbų ruošiantis kitam sezonui. Neturksim pastebėti kaip tik „pist, ir pavasaris“.

Ko ir linkiu.

Praėjusį savaitgalį buvo akimirka, kai pasijutau našlaičiu, bet galėjau tuo didžiuotis – visos trys mano jachtos išplaukusios, aš krante.

Vos spėjau perimti iš prancūzų jachtas, patikrinti ar viskas vietoje, o už nugaros jau trypčiojo klientai – norime plaukti.

Ir išplaukė — kas į taip vadinamą regatą, kas tiesiog pasiplaukioti.

Likau krante. Bet toks ir yra mano darbas, o darbas patinka, ir pykti negali. Visą žiemą ir pavasarį tam ruoštasi, nuo praėjusios vasaros dirbta.

Nelikau neplaukęs – sekmadienį su viena jachta grįžau iš Nidos (kurią pasiekiau autobusu).

Kruiziniam laivui didelių reikalavimų nekeliu, tad plaukti bakštagu 7 mazgų greičiu viena genuja pučiant 10-12 (gūsiais iki 14) mazgų vėjui, yra gerai. Kartu su grotu, greitis siekė 8-9 mazgus. Ne momentinis, o kelių-keliolikos minučių, sakykime, — kreiserinis.

Ir kaip smagiai „ženo“ lekia bangomis, kaip lengvai vairuojasi! Nenurašau nei vienos jachtos, su kuria teko plaukti, bet žinau, kad yra laivų, su kuriais plaukti nebenorėčiau. Blogesnės nuo to jachtos netapo, aš neišpuikau, tiesiog kokybę vertinti yra teisinga.

Net trintys sportinių ambicijų turi galimybių šio bei to išspausti ir “ženo odisėjų”. Jau nekalbu apie konfortą. Gi buriavimas poilsiaujant, savo malonumui, turi didelių pliusų.

Tik jie baigiasi Pilies uostelyje. Nieko nekaltinant, bet jachtų švartavimosi bėda yra ne opi, o tragiška.Kaip ir kuro užpylimo.

Ir lyg to būtų mažai, laviruodamas ankštame ir pilname uostejye supranti, kad 36 pėdų jachta vis gi yra nemažas laivas. Nors, hipotetiškai svarstant, tokia jachta išplaukus į vandenyną, ji tarsi sumažėtų.

Bet Kuršių marioms laivas puikus. Ir seklumos ne tokios baisios. Pirmoji, pačiupinėta dėl mano kaltės, bet švelniai. To ir užteks.

Ir metas pristatyti Lietuvoje esančių Jeanneau Sun Odyssey 36i vardus:

• Gosail.lt – Vakarynė
• Gosail.lt – Marinis
• Gosail.lt – Pietvis

Viena dar laukia škiperio su įgula KMRui.

• Jeanneau nuotrauka.

Naujų regatų ir spontaniškų pasiplaukiojimų, kurių regata pavadinti negali, nors iš šono taip gali atrodyti, daugėja ir, sutikite, nuo to tik geriau.

Dar vienas panašus naujas darinys – Gosail.lt taurės plaukimas(-i).

Norėtųsi pavadinti trijų miestų čempionatu, kuris išaiškins kieno – Klaipėdos, Kauno ar Vilniaus – buriuotojai geresni, bet objektyviai žiūrint, tai netikslu.

Nes yra vilniečių, buriuojančių Kaune ir Klaipėdoje, o pamario atstovų, dalyvaujančių sostinės lenktynėse. Be to, atrankinės Gosail.lt taurės varžybos – trys regatos skirtinguose miestuose – dar nėra tobulas būdas atrinkti pačius pačius miestų geriausius.

Bet idėja lieka – atrinkti pagal perskaičiuotą laiką plaukę skirtingais laivais skirtingose akvatorijose, susigrums vienodais laivais toje pačioje akvatorijoje. Ir čia viskas paprasta – atplaukei pirmas,vadinasi esi pirmas, jokių perskaičiavimų.

Kaip plinta „pavakario pasiplaukiojimų“ virusas, taip ir ši idėja, tikiu, bus populiari.

Tautos, t.y., ištikimų skaitytojų pageidavimų anksčiau nei ketinau internetan sudėjau nuotraukas — viską, kas nebrokuota.

Nuotraukos – iš 2011 metų birželio 11-12 dienomis vykusio plaukimo jachta “Scorpio” į Šventąją ir atgal į Klaipėdą naujo, antrojo jūrinio Lietuvos uosto, atidarymo proga surengtoje regatoje.

Na, beveik viską. Visiško broko, nuobodžių pasikartojimų ar neįdomių nebedėjau. Ir tai nutoraukų daugiau, nei peržiūrės iš nuobodumo nenumiręs su buriavimu nesusijęs žmogus.

Ne paroda gi, o tik istorinio fakto fiksavimas. Pravers.

Žiūrovų simpatijos, burtai ir šiek tiek sėkmės lėmė, kad jachtos „Vilma“ (nuotraukoje) įgula Šventosios uosto regatoje laimėtų jiems netikėtą, bet džiugų prizą – savaitgalį buriavimo nauja Jeanneau Sun Odyssey 36i jachta.

Tai buvo pirmosios regatos į atsinaujinusį Šventosios uostą rėmėjų Gosail.lt dovaną. Rėmėjus atstovauju aš, aš ir dovaną įteikiau.

Bet ne tiesiai kapitonui Sauliui Navasaičiui į rankas, nes jachta išskubėjo į Nidą po regatos, o vienas įgulos nariui. Tad natūralu, kad kapitonas paskambino pasitikslinti, ar teisingai jį sveikina žmonės prizą laimėjus. Tikrai taip – jachta Jeanneau Sun Odyssey 36i priims visą „Vilmos“ komandą jiems patogiu laiku. Laiką beveik ir sutarėme.

Saulius tik nepaklausė už ką laimėjo. Ne taip paprasta atsakyti, tačiau iškart patikinu: jokios korupcijos. Viena iš sąlygų buvo – su laimėtojos jachtos įgula manęs neturi sieti jokie draugiški, komandiniai saitai.

Ir nesieja, nors…. „Vilma“ susijusi su manimi dar ir kaip – kartą šia jachta plaukę žmonės mane skęstantį Kuršių mariose ties Preila ištraukė. Kita tuomet buvo įgula, kitas kapitonas, bet kaip pamatau tą jachtą, vis prisimenu nutikimą.

Bet ne tai lėmė prizo laimėjimą. Veikiau tai, kad trasoje į Šventąją ir atgal didžiausi konkurentai buvo „Vilma“, „Sea Mouse“, „Nereidė“, „Saulė“, „Acuna Matata“. Tad improvizuoti burtai lėmė „Vilmos“ pergalę.

Burtų turėtų sulaukti Vilnius ir Kaunas.

Be burtų tai viskas paprasta: paskaitom apie jachtas ir einame užsisakyti.

Va tokią štai gražuolę:

Džiaugėsi mano širdis galimybe plaukti į Šventosios uostą regatoje ir didelis ačiū jachtos „Scorpio“ kepui už išnaudotą galimybę. Kad ir nedidelis pasaulio mastu, bet reikšmingas įvykis vietos buriavimo bendruomenei – buvo privalu sudalyvauti.

Proga išnaudojo ir jachtų įgulos, kurios įprastai nei LBS , nei LKRT regatose nedalyvauja arba yra reti svečiai. O juk galėtų. Bet tai jų škiperių pasirinkimas.

Dar džiaugėsi širdis startu jūroje.

Tai ne naujiena Klaipėdoje, bet man dalyvauti neteko (gal vaikystėje teisėjų laive „Jūratė“, bet jau nepamenu). Galų gale normalus jūrinės regatos startas netrukdant uoste laivams.

O startas su nuotykiais – atsirišo ir sau nuplaukė starto ženklas. Jį pagavo jachtos „Aphrodite“, o pagal teisėjų nurodymus radijo ryšiu į vietą (gal ir ne visai tą pačią) pastatą jachtos „Gafsan“ įgula.

Gražus jūrinis solidarumas, truputį išskydęs tokioje gausoje dalyvių – kai per raciją buvo klausiama kas paskolins inkarą plūdurui, kiek iš mūsų pagalvojo „Aš neskolinsiu, nes tikrai atsiras, kas skolins“?

Pirmojo etapo finišas prie Šventosios vyko be nuotykių (žvelgiant į nuotraukas teisėjai ir regatos rengėjai poilsiavo (nuotraukos bus vėliau)), nors tikslinančių, kur ir kaip finišuoti, kaip visada buvo. Kai aplinkui žmonės pradeda klausinėti to, ką turėjo girdėti per instruktažą prieš startą, nejučiom pagalvoji – o gal ir aš blogai išgirdau ar praklausiau pranešimus apie pasikeitimus?

Antrojo etapo startas jūroje vėlavo, nes vėlavo atplaukti Klaipėdos jūrų uosto Barbė-devyndarbė „Žaibas“.

Ir negali pykti. Nes kita įmanoma starto procedūra: susirenka visi krante, išklauso instruktažo, teisėjo švilpukas ir bėgte į jachtas. Kas pirmiau pasiruoš ir atsišvartuos, tas pirmiau startuos.

Bet Šventosios uosto sąlygomis tai prilygtų Sevastopolio uosto gynybai – nuskandinti laivus uosto įplaukoje. Tik vos vos kitaip: skubėdamos jachtos nenuskęstų (per seklu), bet užsėstų ant seklumos besigrūsdamos ir „užbetonuotų“ įplauką.

Ypač pučiant NW 12-15 mazgų, gūsiais iki 20 mazgų. Tai ir yra ta vėjo kryptis, kuri „uždaro“ Šventosios uostą. Ne visos jachtos ir išplaukė iš jo.

Bet tas pats stiprus NM buvo palankus grįžtant į Klaipėdą. „Lėkėm su vėjeliu“ — šis posakis įgavo realią prasmę.

Finišas jūroje – vėl puikus dalykas.

Bet turėjo paprakaituoti kaip tik tuo metų kelių į uostą įplaukiančių ir išplaukiančių laivų navigatoriai, uosto locmanai. Jachtos nekirto jiems kurso, finišo tiesioji irgi netrukdė, bet jei niekada nesi buriavęs, o plauki su daugiatūkstantiniu (tonomis) laivu į (iš) uostą, nedidelės jachtos aplink saugumo jausmo nestiprina.

Bet toks finišas kėlė bėdų teisėjui – distanciją jachtos baigė toli nuo šiaurinio molo, kuriame jis stebėjo, o neturėjo žiūronų, todėl nuolat klausinėjo radijo ryšiu „Ką tik finišavusi jachta, koks jūsų pavadinimas?“. Kelis kartus norėjosi pajuokauti ir pasakyti savąjį, nors iki finišo buvo likusios kelios minutės.

Aš už tai, kad jei kitą kartą teisėjui reikės žiūronų vykdant savo pareigą, įtraukti į starto mokestį kelis litus žiūronus nupirkti.

Bet čia smulkmena. Štai rezultatai – tikras bėdų kamuolys. Gavau kelis skirtingus paskaičiavimus, visus neteisingus (netgi su minusiais laikais), netikslius ir kitaip netinkamus. Ne mano tai darbas rezultatus perskaičiuoti ar rūpintis jų tikslinimu.

Rezultatai jau žinomi, niekam priekaištų nesakau, ieškau tik atsakymų į klausimus:

• kodėl niekas nesinaudoja jokia automatizuota ORC rezultatų skaičiavimo sistemą (programa), kai nuolat kyla bėdų su XLS failų formulėmis?

• kodėl nesinaudoja specialiai Lietuvos rinkai savų buriuotojų sukurta rezultatų skaičiavimo sistema ResCore  arba kokiu kitu analogu?

Kiek vargo nuo pečių teisėjams nukristų. Finišo laikus tik suvedei ir vuala.

Burlaivio “Brabander” kapitonas Valdemaras Vizbaras teisingai sakė: Kuršių marios yra meteorologinė laboratorija. Čia per trumpą laiką gali pamatyti kone visus gamtos reiškinius.

Trečiadieninės “Pavakario regatų serijos” (ne, tai jokios oficialios regatos – taip sutampa, kad žmonės vienu metu išplaukia, na ir pasivaržo ta proga) dalyviai tuo įsitikino patys: prie vieno žalio farvaterio ženklo jie vos gaudė vieją, kai prie kito, gerokai tolimesnio raudono farvaterio ženklo (visi skubėjo būtent į tą, 3 numeriu pažymėtą), vos matė vieni kitus.

Lietus (arba, kaip perspėjo anądien per TV bičiulius ir buriuotojas Naglis Šulija “tikra vasariška liūtis”), vėjo šiaušiami purslai, debesų užtraukto dangaus prietema ir dar balažin kas – nedaug trūko iki “Baltojo škvalo”. Bet buvo paprastas, “lietuviškas Kuršių marių vasarinis”. KMR vulgaris.

Mariose prie Kiaulės nugaros sutikti žvejai, tie, kas nepabėgo (ar negalėjo), į klausimą “Kur mes esame” (nes galėjai ir pasiklysti nžinodamas, kur esi), tikriausiai būtų atsakę: “Jachtoje”. Ir jie būtų teisūs.

Tie, kas galvojo ramiai su šortais ir marškinėliais paburiuoti šiltą vasaros vakarą, greitai įsitikino, kad mokslininkų apskaičuota tikimybė sušlapti per lietų yra… na, didelė.

Bet būtumėt jūs matę visų jų akis jau sugrįžus į krantą – jie visi buvo laimingi, patenkinti, linksmi ir džiaugėsi kaip vaikai, pasipliuškenę po balas. Va čia tai poilsis po darbų!

P.S. Nuotrauka viršuje daryta akivaizdžiai prieš patį škvalą kelios ekimirkos. Nes kaip visada: įdomiausių momentų nėra kaip ir kam fotografuoti.

Pučiant postipriam vakarų vėjui, Klaipėdos jūrų uoste jachtos nuo Kruizinių laivų terminalo iki uosto vartų nuplaukia per maždaug tiek laiko, per kiek nuo Pilies uostelio iki uosto vartų galima nuvažiuoti automobiliu (galinę atkarpą reikia paėjėti).

Patikrinta per Pilies uosto regatos startą praėjusį šeštadienį (2011.05.28). Ačiū Viliui (jachtos „Saulė“, „Gabija“), pavežusiam nuo starto linijos iki šiaurinio molo.

Šiemet mano pasirinkimas buvo nedalyvauti regatoje, buvo įdomu stebėti ir fotografuoti startą. Keletas atrinktų nuotraukų – tradiciškai Picasa albume.

Smagiausias starto akcentas – signalas driokstelėjo iš patrankos!

Regatos nugalėtojus jau praneša „Piranija“.

Kai atliktų darbų sąraše daugėja varnelių, pasiūlymas po darbo dalyvauti trumpoje regatoje skamba itin viliojančiai. Panašiai kaip po darbų nueiti į kiną, barą, pas draugus ar dar kur nors ko nors – kiekvienam savo.

Ar tik klaipėdiečiai gali pasigirti galimybe po darbų paburiuoti? Kaune variantų ne ką mažiau, ir Trakai nuo Vilniaus ne taip toli. Nėra nei viename mieste geriau nei kitame – yra kitaip (apie kitus miestus nežinau).

Klaipėdoje – jūriniai laivai ir griežtesnė tvarka, Kaune — marios gražesnės, Trakuose — pilys. Kad tik noro, jėgų, entuziazmo ir vėjo nestigtų. Kartais nestinga.

Viena smagiausių spontaniškai po darbo valandų gegužės 24 dieną surengtų varžybų tarp trijų jachtų dalis – laimi tas, kas finišuoja pirmas fiziškai. Jokių barnių ir peštynių po finišo – viskas padaryta dar prieš startą: lėčiausia jachta startuoja pirmiausia, greičiausia paskiausiai.

Tau duotas starto laikas ir tavo reikalas startuoti ne anksčiau. Vėliau gali, bet ne tam startai skirti. Kaip ir kas starto laikus suskaičiavo, ir dėl smagios distancijos, ir (juolab!) dėl smagios kompanijos, niekas po finišo ginčų nekėlė.

Kaip pasakojimuose “iš švedų”: sudedam vyrai bare ant stalo GPS prietaisus ir žiūrim kas kaip nuplaukė.

Vieno tokio prietaiso rodmenys su keliomis nuotraukomis – viršuje.

Ačiū „Scorpio“ už galimybę atsipūsti po darbų, „Piranijai“ — už idėją, „Barakai“ — už tai, kad yra.

Kas atspės jachtos pavadinimą? Rundukas spėlionėse dalyvauti negali, nes pirmas pamatė, pasakė ir parodė. Beliko nufotografuoti.

Tik spėlioti nelabai čia yra ką – gyvas įrodymas, kad amerikinis jachtų pavadinimų dešimtukas ne iš piršto laužtas.

Laimingas valandas skaičiuojantys buriuotojai atplaukė į Klaipėdą pirmadienio pavakare. Per šventes tai jau antra matyta Vokietijos jachta.

Kiek anksčiau nei ketinau ir planavau, pradėjau buriavimo sezoną. Nepamenu, ar kada esu tiek anksti – balandžio mėnesį – buriavęs Lietuvoje.

Ačiū jachtos „Piranija“ škiperiui Audriui, pakvietusiam sekmadienį nuplaukti iš Juodkrantės į Klaipėdą.

Trumpa kelionė po burėmis – 18 jūrmylių pučiant silpnam vakarų vėjui tai lengvame rūke, tai skaisčiai šviečiant saulei tuščiose mariose ir pustuščiame Klaipėdos uoste – buvo geras „galvos prapūtimas“ po žiemos lašinių auginimo prie kompiuterio.

Pirmasis plaukimas, kaip ir pataria patyrę jūrų vilkai, buvo ramus, sausas ir geroje kompanijoje.

Mes nebuvome vieni – prasilenkėme su jachta „Samsas“, kuri, taip pat viena pirmųjų, kaip ir „Piranija“, nuleista į vandenį Klaipėdoje, skubėjo į savo „namų“ uostą – Minijos jachktlubą .

Yra laivų ir Klaipėdos jūrų uoste. Bet pasvarstėme: kokie krovos rekordai būtų, jai uostas būtų sausakimšas laivų, dar antra tiek lauktų reide, jei rekordais giriamasi jau dabar? ¹

Buvome trumpam „išokę į jūrą“ — tik švyst per vartus, garbės ratuką (ratas būtų bent iki Šventosios) net nepasiekus Priėmimo bojos ir atgal. Jūroje ir pietavome. Buvau pamiršęs, kaip greitai ataušta maistas denyje, o nuo šiol dar ir žinau: tarkuotas sūris pagardina plovą.

Pirmasis šiųmetinis krikštas jūroje buvo spontaniška Audriaus idėja jau pasiekus Klaipėdą.

Kaip ir idėja prie Juodkrantės – pabandyti įplaukti į Gintaro įlanką. Nevyko: dukart „sėdome“ prie 1,4 m gylio ir neberizikavome.

Sekmadienio (2011.04.17) buriavimo statistika pagal mano Garmin GPSmap 76 C

• Nuplaukta 18,4 jūrmylės
• Vien plaukiant prabėgo 4 val. 27 minutės
• Vidutinis greitis buvo 4,1 mazgo
• Maksimalus greitis (vis neatsisakau šio netikslaus GPS parodymo) – 8,8 mazgo

Sekmadienio (2011.04.17) buriavimo nubėgtas laivelio kelelis, kurį skaičiavo ir piešė tam skirta išmaniuko iPhone programikė:

Sekmadienio (2011.04.17) buriavimo nuotraukos – Picasa albume (prierašai prie jų papildo šį įrašą).

Kodėl medžioklės sezonas?

Nes kiekvienas medžios pagal savo norus ir galimybes: jūrmyles, mazgus, vėjus, pergales, uostus, seklumas, prizus, audras, štilius, draugus, undines…

Linkiu sau ir visiems!

—–

1Prie temos: Klaipėdos uoste kraunama anglis. Kelis šimtus metų tai buvo viena kasdienių prekių. Bet dabar, sako, buvo (yra?) ketinimų Klaipėdoje neleisti anglies krauti – kad dulkių nekeltų. Dabar madinga vasaromis visų miestų gyventojus gąsdinti padidėjusia „kietųjų dalelių“ tarša.

• Foto: Paulius Gasiūnas

Gal ir dienos užteko profesionalams padaryti fotosesiją Nidoje:  uoste ir prie marių ar jūros. Gražios reklaminės nuotraukos, kuriose nepažinau Nidos.

Kai Gintas Lapėnas mestelėjo nuorodą tik su burlentistams suprantamu kodu „Benzas prancūzisku drabuziu fotosesijoje.“, greitai permečiau akimis ir nesigilinau. Mados nelabai man rūpi, flešiniai tinklapiai irgi neveža.

Nuoroda pasidalinau pasidžiaugęs, kad prancūzišką madą fotografavo lietuvis –  Paulius Gasiūnas (taip nurodo Gintas).

Ir tik vėliau ta pačia nuoroda pasidalinęs Antanas Golubovskis pateikė įdomesnių užuominų: „…galejo palikti tikrus laivu pavadinimus…“. Pasidarė smalsiau ir atidžiau peržiūrėjus visas reklamines nuotraukas atpažinau laivus, kapitoną, uostą.

Modeliai irgi savi — atpažino jų draugai. Ir, pasirodo, buriuotojai: „…is pradziu i kaitus, paskui i manekenus pabego!“. Ir, dar pasirodo, ne pirmiena tai: „Buvo toks kietas buriuotojas ‘Fedia’. Patapo ir panasiai manekenu. Daugiau kaip apie buriuotoja apie ji negirdejau.".

O prancūzams ar šitų mados namų (teisingai pavadinau?) klientams koks skirtumas, kas nuotraukose. Gražu ir pirkti vilioja. Bet tikrai gražu!

Pabėgo mūzos. Nerandu žodžių aprašyti paskutinį (ar tikrai?) šio sezono plaukimą Kuršių mariose jachta „Piranija“. Ačiū škiperiui už kvietimą ir visai įgulai už puikią kompaniją.

Distanciją Klaipėdą-Palanga Juodkrantė-Klaipėda plaukė ir jachta „Baraka“, kuri paviešino naują slaptą kito sezono ginklą, puikiai sužvejojo „tą raudoną daiktą“ ir ap[skritai palaikė kompaniją, nors laivas lengvesnis ir eiklesnis.

Kepti mėsos gaminiai ant Juodkrantės „kvadrato“? Oho kaip skanu! Puikus sekmadienis!

Šiek tiek „pamaigytas“ GPS rodė vidutinį 4,2 mazgo greitį. Kiek daugiau kaip 26 jm per daugiau kaip 6 val. Vėjo, kaip visada, galėjo būti daugiau.

Nuotraukos nepavyko.

Kai visas pasaulis (perdedu) stebėjo vienutininkų regatos aplink pasaulį „Velux 5 Ocean“ startą, priimtas į jachtos „Piranija“ įgulą plaukiau iš Klaipėdos iki Nidos.

Puikus sekmadienis geroje kompanijoje buriuojant rudeninėmis Kuršių mariomis. Po beveik aštuonių valandų ir per jas nuplauktų beveik 30 jūrmylių kaista veidas, lyg saulėje įdegė. Vėjas, kurio sulaukėme už Juodkrantės, nugairino.

Saulės netrūko, nors spalis ne tas mėnuo Lietuvoje, kai galima buriuoti su šortais. Šalta nebuvo – smagu! Gal tik pirštinių norėtųsi šiltesnių. Siūlė mano širdis nusipirkti, bet protas neleido, paklausė patarimo: „Nori – nelygu reikia“. Protingas tas ar ta, kur sugalvojo vidines šturmės kišenių puses iškloti švelnia medžiaga – rankos, jei nešlapios, ten sušyla. Pirštinės pakentės.

O Nidoje navigacinis buriavimo sezonas jau baigtas: visos jachtos krante, „Piranija“ sekmadienį buvo vienintelė jachta vandenyje.

Bet mariose sezonas dar nesibaigęs – iki „Raudono žmogaus“ (Pervalkos švyturio) plaukėme netoli vienas kito su jachta „X’as“ (jie pasuko link Minijos (Mingės)), iš Klaipėdos iki Juodkrantės dar plaukė „Blue Bird“, prie Juodkrantės sutikome (neįžvelgiau pavadinimo) vieną kruizerį, pilną kompanijos ant denio, ir „Vegą“ su vaikais (abu plaukė į uostamiesčio pusę).

„Piranija“, kaip jos škiperis Audrius yra užsiminęs savo bloge, į Nidą skubėjo, nes ateinančią savaitę ketina pūsti gausiai ir „į nosį“, o „Piranija“ ketina dalyvauti „Paršelio regatoje“, todėl iš Nidos startuoti bus patogiau.

Kol kas prognozės rodo, kad nuo pirmadienio vėjas kasdien stiprės ir sekmadienį gali siekti 37 mazgus. Kaip ten bus, žiūrėsime atėjus metui. Į sezono pabaigą susigalvojau sau kaip patikrinti prognozių patikimumą, bet tai ilgas darbas, bus kitam sezonui.

Jau kelintą kartą pastebiu, kad rudenį be proto gražūs saulėlydžiai žvelgiant iš marių į Nidą. Vasarą tokių spalvų neteko regėti. Rasite tarp viso plaukimo nuotraukų, kartu su laumės juosta (vaivorykšte), kuri visa (retas reiškinys) į objektyvą netilpo.

P.S. Plaukimo track’ai, dyzelino kaprizai, atrastos seklumos ir kt. — „Piranijos“ puslapyje.

Kai kuriems pasirodė linksma, kai prisipažinau vos nenukritęs nuo dviračio, kai pamačiau jachtą „Autrimpas“ vandenyje.

Du (?) sezonus krante džiuvusi, metus iš horizonto dingus,i medinė gražuolė ir vėl vandenyje!

Pamačius tokį grožį greitai stabdant nesunku nuo dviračio nusiversti. Nenusiverčiau.

Ši jachta legendinė dar ir todėl, kad ja plaukdamas į Gdanską prieš daugiau ne dešimt metų patyriau pirmąjį jūrinį krikštą. Nepamenu, ar šėriau menkes anuomet, bet vieną pamokančią istoriją porinu iki šiol.

Gavau užduotį paruošti įgulai pietus ir ketinau gaminti paprastą patiekalą, apie kurį nemaža dalis jūrininkų kalba pakiliai (mano galva, didžiuoti šiuo primityviu ėdalu nėra ko) — „jūreiviškus makaronus“(„макароны по-флотски“): virti makaronai ir ant jų užberti mėsos konservai.

Puodą su makaronais užkaičiau, konservus atidariau. Ir nerangiai elgdamasis kambuze padariau klaidą, kurios kaina – vanduo, jau užviręs makaronams, išsiliejo man ant kojos.

Atsitikus nelaimei, įgula mane atleido nuo tolesnio maisto gaminimo ir suvalgė jau atidarytus mėsos konservus be virtų makaronų, užkasdami vien duona ir pomidorais.

Aš gi tepiau nuplikytą koją tepalu nuo nudegimų ir klausiausi pasakojimų, kaip vienas visai su jūra nesusijęs žmogus, sugeba toje pat jachtoje esant bent kokioms oro sąlygoms, įgulai patiekti pusryčius, pietūs, vakarienę ir naktipiečius iš kelių patiekalų.

Iki šiol suprantu kaip priekaištą, kad nemokėjau išvirti makaronų jachtai supantis ant bangos. Dabar jau, tikiu, moku.

Anąkart, pamenu, savo nutikimą buvau įpareigotas įrašyti laivo žurnale. Būtų įdomu paskaityti dabar.

Tiek istorinių sentimentų, pamačius vėl ant vandens besisupančią dvistiebę medinę gražuolę.

Kelios „Autrimpo“ nuotraukos.

Location:Poilsio gatvė,Klaipeda,Lithuania

Švedai aprašė vieną kitoje balos pusėje vykusią regatą. Nesigilinau, akį labiausiai patraukė lenktynių distancija (iliustracijoje). Norėčiau tokios ir pas mus, mielai sudalyvaučiau.

Bet kiek būtų nepatenkintų, šaukiančių „nesąmonė“,„neįmanoma“, „kam to reikia“ ir t.t.?

O gal „Paršelio regatai“ distancija kaip tik? Tik iš kur tiek pludūrų gauti?

P.S. Klausimas iš diskusijų marinoje: ar sutiktumėte mokėti prie starto mokesčio papildomus ~10 Lt nuo žmogaus/jachtos teisėjams, t.y., kokybiškesniam teisėjavimui?

Pasakęs, kad buriavai, tarkime, Volvo60 klasės jachta, Anglijoje gali nieko ir nenustebinti. Juolab, vietoje, kur susirenka buriuotojai.

Čia visi tokie, kurie turi kuo girtis ir didžiuotis, bet to nedaro, nes nėra prieš ką – čia visi buriuotojai.

Kelias dienas buvau tokioje aplinkoje. O vieną dieną buvau netoli pietinės Anglijos buriavimo, jei nesuklysiu, Mekos – Solento sąsiaurio. Nors, jei būti visai tiksliu, tai tik šalia, Portsmoutho uosto įlankoje. Bet tai irgi Solento dalis.

Solentas įtrauktas į 100 50 geriausių buriavimo vietų pasaulyje — aprašytas knygoje „Fifty Places to Sail Before You Die“.

Buriuoti čia yra kur ir „ką“ — potvyniai/atoslūgiai, seklumos, fortai ir daugybę krovininių, keleivinių ar net karinių laivų. Bet tuo pačiu Solentas yra rekreacinė zona, kurioje privilegijuota grupe save gali vadinti buriuotojai.

Nuo kranto dairiausi į buriuojančius ir… uch kaip jiems pūtė gerai. Nuotraukose gal to ir nesimato.

Du kartus šią savaitę plaukiau iki Juodkrantės ir abusyk švartavomės prie pietinio, arčiau „Ąžuolyno“, molo. Iš kitų buriuotojų kalbų buvau susidaręs neigiamą nuomonę, o patyriau, jog čia visai smagu.

Pučiant pietiniams vėjams (SW ar SE) tai puiki užuovėja, švartuotis paprasta ir vienam: lengvai nosį „prikabini“ prie molo, šoki į krantą su galiniu švartovu ir pritrauki laivagalį. Vėjas jachtos prie krantinės nespaudžia, ramu nakvoti.

Nežinia kaip būtų su kitų krypčių vėjais, ypač pučiant stipriam šiauriui. Svarstydamas apie vėjus, nejučiom pasvajoji, apie nuo jų užstojantį dar vieną molą. Tuomet tai būtų puiki marina ir tikrai galėtų vadintis jachtklubu.

Dabar užrašas „jachtų klubas“ yra šalia iškabos „restoranas“ ant namo prie molo. Taip suprantu, nei čia klubas kaip organizacija, nei kaip jachtų uostas. O gal klystu?

Ir kaip klubui, ir kaip marinai dar trūksta elektros, vandens ir WC. Visa tai yra, bet elektra ir vanduo atvesti tik iki „Stortebekerio filmavimo atliekų“ (cituoju Protingą Chamą) – plaukiančio baro „Kogas“ (nuotraukoje), o viešas WC yra biotualetas už keliasdešimties metrų automobilių aikštelėje (arba minėtame restorane ir čia pat esančioje žvejo užeigoje).

Tad nors ir nemokama, toliau nuo „Kogo“ (dabar buvo uždarytas – baigėsi sezonas?) esanti prieplauka tėra tik jachtų stovėjimo (švartavimosi) vieta. Tinka sustoti geru oru trumpam aplankyti Juodkrantę, bet juk norisi galimybės ir ilgesniam laikui apsistoti.

Šeštadienį vakare, kai Klaipėdą, pasakojo vėliau, dengė tirštas rūkas, Juodkrantės naktinės šviesos nuo molo priminė mažus ir jaukius Kroatijos miestelius su uosteliais. Tokiuose norisi pabūti ilgiau, o pabuvus, kada nors grįžti.

Kaip galima būti du kartus Lietuvoje vienu metu? Arba Lietuvoje ir tuo metu šalia Lietuvos? Paprasta, jei jachta „Lietuva“ plaukti Lietuvos teritoriniuose vandenyse arba ten plauki kitoje jachtoje greta.

Taip šmaikštavo Valius, jachtos „Litas“ škiperis – ši jachta pirmadienį grįžo į Klaipėdą kartu su jachta „Lietuva“ (nuotr. viršuje). Abi parplaukė iš Amsterdamo, kur vyko tik kas penkerius metus rengiama burlaivių šventė .

Į šventę plaukė ir dar viena lietuviška jachta, dvistiebė „Diana“, bet ji, jei savininko planai nepasikeitė, dabar turėtų plaukti į šiltus kraštus.

Tiesa, „Lietuvai“ „Sail Amsterdam“ buvo paskutinė didelės šio sezono programos stotelė.

Na, o „Lietuvą“ pirmadienio vakarą prie Danės upės krantinės pasitiko artimi komandos draugai, nariai, miesto galva ir keli žiopliai.

Sveikinimai jachtos škiperiui Osvaldui ir visai komandai, šiemet parvežusiai namo penkis apdovanojimus:

• „The Tall Ships Races 2010“ regatos etapas. III vieta savo klasėje.
• „The Tall Ships Races 2010“ regatos etapas. III vieta savo klasėje.
• „The Tall Ships Races 2010“ įgulų sporto varžybos. I vieta krepšinio varžybose.
• „North Sea Tall Ships Races“. I vieta savo klasėje.
• „North Sea Tall Ships Races“. I vieta pagal nuplauktą didžiausią atstumą.

Smagu matyti I vietas, regis anksčiau jų nebuvo, ar aš nepamenu. Ankstesniais metais vis pamenu pranešimus apie plyšusias bures, šiemet tokių neregėjau, o tai taip pat džiugina. Nors spaudoje pasirodo, kaip žinia, ne viskas, oi ne viskas.

Kadangi tą vakarą palikau namie fotoaparato „juostelė CF“ (o atsarginę, lyg tyčia, buvau išsiėmęs iš kuprinės), tai prie molo nesistumdžiau, nuotraukų nedariau. Dėmesio „Lietuvai“ tą vakarą netrūko, tai nuėjau priėmiau „Lito“ (nuotr. apačioje) švartovus. Ir pasiklausiau istorijų, kaip jie Helholando saloje laukdami palankių oru su visa „Lietuvos“ įgula kajutėje pas save šokius rengė.

Nuotrauka iš vieno amerikėno tinklaraščio. Aistringas „Laser“ buriuotojas. Jo įrašas po nuotrauka vadinasi „What Is Wrong With This Picture?“

Aš kampo nepagavau. Komentarose nukrypta apie orų diskusijas. Irgi neįsikirtau. Einu mokyti toliau.

Beje, apie orus. Prognozės praėjusiam savaitgaliui keitėsi kone kas valandą. Kaip ir patys orai. Vėjo netrūko ir buriuoti su „lovely crew“ pagrinde užteko vieno stakselio. Bet kai damos labai prašė, kai sunku atsispirti prašymams, pačios ir grotą kėlė.

Ir dar.

Mūsų savaitgalio prognozės gal ir kaitaliojosi, bet svyravo ties „šeštadienį vėjo bus, ar lis, neaišku“ riba, tuo tarpu, pasakojo britų pora, atplaukusi į Minijos jachtklubą, jie Gotlande gavo tris skirtingas skirtingų šaltinių prognozes.

Truputis buriavimo ir politikos – Europos Sąjunga sumąstė įdomų projektą, kuris turėtų skatinti kitas ES šalis įsigyti naujas, konkurencingas jachtas.

Ta proga Europos komisarai projektui rado pinigų ir rėmėjų (Rusijos dujų monopolininkas), surinko įgulą (kol kas pavardės – itališkos) ir Australijoje pasistatė jachtą „Esimit Europa 2“.

30 metrų ilgio Maxi klasės „mėlynoji raketa“ (mano terminas, nebūtinai teisingas), teigiama, gali plaukti itin spėriai – iki 35 mazgų greičiu. Jei tokį greitį išlaikytų ilgą laiką, tai tikrai „raketa“.

Tik kol kas jachta dalyvavo dvejose vietinėse Italijos varžybose, regis ir kitos kelios lenktynės šiam sezonui numatytos prie Italijos krantų. Tai kur ta idėja skleisti misiją visoje ES?

Gal neblogai, kad buriavimo kuruoja pats Jose Manuel Barroso, bet žinant ES biurokratizmą, kol idėja pasieks užkampius, greičiau entuziastai vietoje ką nors sugalvos.

• Nuotraukoje iš panbo.com galioja viena taisyklė — „kas didesnis, to ir teisybė“.

Iš giliausio miego pakeltas buriuotojas žino, kad jachta, plaukianti kairiu halsu (kai vėjas pučia į kairį bortą) turi užleisti kelią jachtai, plaukiančiai dešiniu halsu (kai vėjas pučia į dešinį bortą).

Auksinė taisyklė, kuri, beje, kai kuriais atvejais lenktynėse turi išimčių. Vilniaus jachtklubo surengtame buriavimo taisyklių seminare buvo įdomu sužinoti, iš kur ši tradicija.

Kaip pasakojo teisėjas Rolandas Žentelis, tokia tradicija susiklostė dar nuo tada, kai dešiniarankiai vikingai plaukioji į Angliją. „Ant bangos“ šaltiniai Anglijoje vikingų nemini, bet pasakoja tą pačią priežastį.

Anuomet vikingų laivuose vairas buvo dešinėje pusėje pritvirtintas irklas, tad jiems švartuotis uoste (angliškai – port) patogu kairiu bortu. Nuo čia ir šio borto angliškas pavadinimas — port. Anglai tą patį porina, bet jau be vikingų, apie savo anuometines baržas su vairu dešiniame borte.

Ir dešinio borto pavadinimas — starboard — gali būti kildinamas iš steering, reiškiančio vairavimą,valdymą. Nes bortas su vairu likdavo laisvame vandenyje, ne prie kranto. Kalba — gyvas organizmas, kinta, tad ir steering (kitais šaltiniais — steorbord) ilgainiui pakito iki starboard.

Dėl vairo padėties ir laivų pirmumo teisės tradicija radosi. Pučiant vėjui, buriniai laivai pakrypsta į šoną, tad jei vėjas pučia į kairį bortą, laivas krypstą į dešinį, kuriame yra vairas. Ir atvirkščiai – kai pučia į į dešinį bortą, šis su vairu kyla iš vandens. Štai todėl laivas su panirusiu vairu turi geresnes galimybes manevruoti, todėl ir užleidžia kelią prasčiau valdomam dešinio halso laivui.

Dabar laivuose, jachtose vairai dažniausiai per vidurį, o kai kurios jachtos ir po dvi vairo plunksnas turi, bet tvarka nusistovėjusi ir velniavos ant vandens mažiau.

Dėl tos pačios manevravimo priežasties kilusi iš senovės ir kita taisyklė – jachta „laisva iš paskos jachta, turi užleisti kelią laisvai priekyje esančiai jachtai“. Kitaip tariant, jei kuri jachta pasiveja priekyje plaukiančią, ji turi ją lenkti iš kurios nors pusės, o ne mygti ragu: „pasitrauk“ (kaip kai kurie kelių ereliai mėgsta).

Logika paprasta – jei pasivijai burlaivį, vadinasi taviškis ir greitesnis, ir manevringesnis, tad ir aplenkti bus paprasčiau, nei pasivytam manevruoti ir iš kelio trauktis.

Aiškios ir paprastos taisyklės, leisiančios įsiminti angliškuosius port ir staboard terminus.

Visai kitaip gilinantis į kitas buriavimo varžybų (lenktynių) taisykles, kur viskas nėra vien juoda ar balta.

Nes Transat 6,50 klasės jachta – smagus ir greitas laivas, gražiai atrodo, o „Kirkė“ savo „Facebook“ puslapyje tokio dar neturėjo.

Pavasariop Smiltynės jachtklube ledui iškėlus švartavimosi polius, „Vėjo pamušalai“ iškėlė teisingą klausimą: ir kur dabar reikės švartuotis? Tik panašu, kad atsakymas jau neaktualus – bent jau šį sezoną ten jachtos išvis nesišvartuos.

Ilgai sklandžiusios kalbos ir gandai įgauna „kūną“ — nuo gegužės pradžios jachtklube planuojama rekonstrukcija, tad visos jachtos paprašytos dingti iš ten. „Ant bangos“ tai girdėjo iš solidžių žmonių, tad gal rekonstrukcija tikrai prasidės.

Kreiserinėms jachtoms tai nebus didelė bėda – vietos atnaujintame Pilies uoste ir prie kruizinių laivų terminalo, regis, yra. Viena kita gal ir Nidoje ar Mingėje atsirastų. Ir apskritai, „Ant bangos“ linkėtų visoms jachtos švartuotis užsienio uostuose, ir kas dieną ar dvi – vis kitame.

Bet ką daryti vaikams, žengiantiems pirmuosius buriuotojiškus žingsnius? Jachtomis „Optimist“ Pradinukams puikiai tiko didesnis (naujesnis, pietinis) baseinas (buvo metas, pamenu, kai ir senojo baseino buvo per akis).

Marios, o tiksliau uosto vandenys iki farvaterio, sako, atiduoti „motoristams dušmanams“. Be to, ir krantinė, kurioje nemažai pajūrio buriuotojų pradėjo savo pažinti su jachtomis, sugriuvusi.

Tad kas lieka? Pilies uostas su aukšta piliavietė, o tai reiškia, jokio vėjo? Danės upė su zujančiais (ne taip ir dažnai, kaip uostamiesčiui) kateriais? Baseinas prie kruizinių laivų terminalo ar VLRI baseinas (su darbiniais laivais, kuriems „šapeliai optimistai“ tik painiosis po forštveniu)?

Kada nors, kalbama, vaikams ir visiems buriuotojams bus puikios sąlygos, kai gilyn į marias prie Kiaulės nugaros, už Naujosios (II) perkėlos Tarptautinės perkėlos bus pastatytas naujas jachtklubas. Bet kada dar tai bus? O jei ir bus, kaip miestą pasiekti?

Nėra padėties be išeities, (kaip moko Kamasutra), bet klausimai ne retoriniai šiam sezonui.

Geriausi praėjusių metų Lietuvos 470 jachtų klasės filmuoti vaizdai.

Iš pradžių neatrodo labai įspūdingai, bet vėliau yra kvapą gniaužiančių kadrų.

Sumontuota iš to, kas filmuota, o kaip dažniausiai būna, geriausi vaizdai lieka už kadro.

Be to, pirmieji filmuko kadrai – iš varžybų, kuriose stigo vėjo, tačiau jos unikalios tuo, kad pirmą kartą buvo tiesiogiai transliuotos internetu.

„Vėjo pamušalai“ ne be reikalo sveikino ir gyrė 470 interneto puslapį už „unikalią iniciatyvą ir aktyviai, patogiai bei suprantamai pateikiamas visas klasės ir ne tik naujienas“

Tikėkimės, kad vėjo šiųmetiniame sezone nestigs, o gražių vaizdų su bangų keteromis glisuojančiomis jachtomis bus dar daugiau.

• Evaldo Šemioto nuotrauka.

Tarp keleto per LBS konferenciją Nidoje išgirstų naujienų, bene įdomiausia – į aktyvų sportą grįžta olimpinė vicečempionė Gintarė Volungevičiūtė-Scheidt.

Pekino olimpinių žaidynių sidabro laimėtoja iš Brazilijos turėjo parskristi kaip tik praėjusį savaitgalį.

Gintarė – viena iš kandidačių į Lietuvos olimpinę rinktinę 2012 metų Londono olimpiadoje, bet kelialapį į žaidynes jai dar reikia išsikovoti.

Nidoje sužinojome, kad Gintarė rimtai treniruosis ir jau metų pabaigoje dalyvaus pasaulio čempionate.

Dar prieš tai vyksiančiame Europos čempionate buriuotoja nestartuos. Nespės atgauti sportinės formos, o be jos rimtų rezultatų sunku tikėtis.

Žinant mūsų tautiečių lojalumą sportininkams, nepakartojusiems savo sėkmių (krepšinio rinktinė tam geriausias įrodymas), tai natūralus sprendimas. Bet varžybų bus, ne tik treniruočių.

[ Nepyk, Ričardai, paskubėjau įdėti anksčiau, nei tu. ]

Kerintys buriavimo švertbotais vaizdai. Paskutiniai kadrai fantastiški.

Tokių pažiūrėjusi taip ir norisi pasakyti tai, ką cituoju (autorius žinomas) pavadinime.

Daugiau apie 470 jachtų klasę žiūrėkite pas kolegas semiorkininkus.

Padarykime paprastai: jei netyčia nematėte, štai santrauka buriavimo naujienų video formatu. Gal truputi vėluoja, bet kol iš komercinės TV atkeliauja iki nemokamo interneto, užtrunka.

Buriuoja švedai žiemą tiesiogine prasme. Ir su jolėmis (Nauticalis, cic!) buriuoja. Tik per kietą vandenį kelią iki švaraus vandens pasidaryti reikia. Kaip tai vyksta – reportažas pavadinimu „Frostbite på riktigt“. Kas prie nuotraukų parašyta, klauskit Sailing Boy.

Bet ir lietuviai turi kuo pasigirti buriuodami atšiauriomis oro sąlygomis. Pamenate, kaip „Kirkės“ vyrai 2008 metais per Kalėdas buriavo Trakuose, o 2009 metų kovo pabaigoje atplaukė į Nidą Kuršių mariomis dar nepažymėtu farvateriu?

„Ant bangos“ skaitytojo Andriaus atsiųstas vaizdelis. Žiūrėjau kelis kartus, kaip viens pats vyras surengė sau buriavimo dieną nedidele jachta gruodį.

Plaukioti vienam nedidele jachta man ne pirmiena, bet šiame filmuke sužavėjo trys dalykai:

• kaip jis vienas pats suringavo grotą ant giko (ne visada taip gražiai pavyksta ir ką nors į pagalbą pasikvietus);
• kaip jis vienas pats prisišvartavo;
• filmavimas – seniai svarstau kaip galima būtų įamžinti plaukimus tam nenaudojant superduper brangios vaizdo technikos ir technikų (technikės, žinoma, pageidaujamos).

Daugiau Seano Aikeno nu(si)filmuotų vaizdų galima rasti jo Vimeo paskyroje. Aktyvus žmogus.

Susitiksime jau 2010 metais. Ta proga – trumpas filmukas (reportažas) apie vieną gražiausių iš arti matytų 2009 metų reginių — „Volvo Ocean Race“ Stokholmo etapą (inport race).

Sau ir visiems kitąmet: daugiau tokių ir panašių reginių pamatyti ir/ar juose dalyvauti.

Pagrindinių 2009 metų buriavimo įvykių geriausi kadrai vienoje vietoje.  Yra ką pažiūrėti ir prisiminti. Beveik visus įvykius atspindėjo „Ant bangos“, nors čia surinkti dar ne visi. Bet pažiūrėti privalu. „Офигенная видео нарезка“, — kaip sakė vienas rusų buriuotojas, kai permečiau jam nuorodą.

„Vėjo pamušalų“ dar vasarą pristatytas prancūzų buriuotojų kelionės aprašymas Lietuvoje, su jų leidimu, lietuviškai pristatomas „Ant bangos“ puslapiuose.

Straipsnis buvo publikuotas, kaip teigiama, „žymiausiame ir skaitomiausiame“ (prancūziškame?) buriavimo žurnale „Voiles et Voiliers“. „Vėjo pamušalai“ teisūs – įdomus ir išsamus rašinys yra puiki reklama „prancūziškai buriuojančioje pasaulio dalyje“.

O dabar metas ir lietuviškai paskaityti, ką gi patyrė prancūzai pas mus.

Vertimo autorė – kolegė tinklaraštininkė, gera bičiulė, „kovos frontų“ bendražygė Vilma. Tekstas mano kiek paredaguotas, nors varliaėdžių kalbos žinau vos kelias frazes (ir, kaip pastebėjo viena panelė, tas pačias su klaidomis).

Jei kas išmano geriau (Vilmai teko pramokti ir buriavimo terminų) – mielai lauksime patikslinimų. O dabar skaitome ir šypsomės – vietomis smagiai suraityta.

• Tekstas: François-Xavier Ricardou.
• Nuotraukos: Laurent Charpentier ir Marie-Catherine Georgelin.
• Iliustracijos: Chevalier.

Lietuva – malonumų karalystė? Ne visai. Bet ši šalis turi turtų – tai Kuršių nerija – plati smėlio juosta skirianti marias ir Baltijos jūrą.

Mes savaitę laiko plaukiojome šioje vidinėje jūroje. Tai buvo laikas atrasti šią kupiną pokyčių šalį.

„Švyturys“ – prekinis ženklas populiariausio lietuviško alaus, dažnai pastebimas visoje Lietuvoje.

Švyturys spausdinamas net ant banknotų. Tuo pačiu, neįmanoma pastebėti jūros svarbos šiai šaliai, nepaisant nedidelio jūros pakrantės ruožo.

Bum! Lagas rodo nuo 6 iki 0 mazgų. Mes tarsi „įaugome“ į smėlį. Be nuostolių, bet patyrėme šoką. Jachta apsisuko 90 laipsnių kampu. Jos priekis pakrypo link kranto. Kad išsilaisvintumėm net neverta laukti potvynio, nes jo nėra…

Išsikviesti kitą laivą į pagalbą? Nuo pat ryto sutikome tik vieną baržą, kuri dabar tikrai toli. Reikės išsisukti patiems. Nepaisant 20 mazgų vėjo, mažytis vandens pliuškenimas neišjudina nė per colį. Pirmieji manevrai – iškeltas stakselis ir grotas, o rezultatas – šiek tiek pakilome iš seklumos.

Ką mes veikiame čia, 55 laipsniai šiaurės platumos? Pavėjui nuo mūsų regime Pylos kopa (Parnidžio ?). Prieš vėją – marios. Net jeigu patikslinsiu, kad tai Kuršių marios apsuptos Kuršių nerijos, esu tikras, kad net nenumanot, kur esame…

Kada man Olivjė man pasiūlė buriuoti Lietuvoje, aš turėjau tas pačias geografines spragas.

„Važiuokim buriuoti. Aplink yra ežerų, aktyvi laivyba ir lyg vyšnia ant pyragėlio šis regionas drąsiai sulygintinas su Archachon  baseinu. Daugiau nieko nereikėjo, tik susikrauti krepšius ir netuščiažodžiaujant leisti nuotykį.

Kol kas mums reikia išlipti iš šios daubos. Mūsų Shipman 28 tipo burlaivis nenumaldomai svyra. Mes esame mažiau nei 1 metrą vandenyje, kada mūsų grimzlė yra 1,55 metro. Pamėginome išsilaisvinti motoro pagalba, bet jam trūksta jėgos. Inkaras, kuriuo galėtume patempti burlaivį, yra tik miniatiūrinis kablys.

Galų gale, iškėlus spinakerį ir visiškai išskleidus didžiąją burę mums pavyksta paguldyti laivą ir išsilaisvinti iš balto smėlio.

O, buvo laikas! Mes nebuvome pavojuje – jachta trumpa, todėl mažai rizikos likti smėlyje, bet mūsų nedidelis ekipažas negalėjo susitvarkyti. Nuo pat pradžių mūsų komandoje Rima, kuri laukėsi, ir jos dešimties metų sūnus Dovydas kajutėje buvo užsivilkę gelbėjimosi liemenes. Dėl viso pikto.

Pamoka Kuršių mariose aiški: geriau likti farvaterių centre, kur pažymėtas kelias gairėmis. Vėliau mes sužinojome, kad šiais metais vandens lygis nukritęs, nes mažai lijo. Žemėlapyje svarbiausi zondai (svambalai) grimzta 4,5 m ir eina iki 2 m tarp plūdurų.

Taigi, vandens lygio kritimas apie penkiasdešimt centimetrų yra gan žymus. Sujungtą su Baltijos jūra šiaurėje siauru kanalu per Klaipėdos uostą, lagūną maitina upės, kurios yra šalies pietuose. Vanduo tekantis srove šiaurėje greitėja sudarydamas piltuvėlio formos išėjimą į Baltijos jūrą. Dominuojantys vėjai yra šiaurės – vakarų. Mes esame nešami leidžiantis, bet prieš srovę. Plaukiant aukštyn atvirkščiai: mes buriuojam prieš vėją nešami srovės.

[ Tęsinys ]

• Tekstas: François-Xavier Ricardou.
• Nuotraukos: Laurent Charpentier ir Marie-Catherine Georgelin.
• Iliustracijos: Chevalier.

[ Pradžia ]

Kai organizavome kruizą, buvome priversti rinktis uostus pagal galimybes. Klaipėda bus išvykimo taškas, o lagūnos krantas, maži žvejų kaimeliai, įsikūrę išilgai pusiasalio, bus tik sustojimai. Mes neisime į Baltijos jūrą. Lietuvos 99 km ilgio pajūrio juosta panaši į Landų (littoral landais) pajūrį. Ilgi paplūdimiai, kurie tęsiasi iki begalybės ir nesuteikia jokio prieglobsčio buriuotojams.

Šis pajūris mums suteikė galimybę nuplaukti į kitas Baltijos šalis — Suomiją ar Švediją, bet tai jau kitos kelionės planas.

Įsprausta tarp Lenkijos pietuose ir Latvijos šiaurėje, Lietuva turi tik mažytį išėjimą į jūrą – itin svarbų Klaipėdos uostą, kurį vagoja keltai, krovininiai, konteineriniai laivai ir tanklaiviai. Viskas čia atrodo nauja ir nuolat juda. Net mūsų atvykimas sukėlė šurmulį. Mūsų troškimas surengti kruizą šioje šalyje atvedė keletą burlaivių savininkų įsikurti šioje vietovėje. Nuo šiol jūs galite rasti keletą jachtų su škiperiais ar be jų plaukiojimui išilgai ties Kuršių nerija.

Tai Lietuva: idėja, kuri įsuko struktūrišką procesą. Reikėtų pasakyti, kad šio krašto istorija yra labai nesena. Nepriklausoma nuo 1918 iki 1940 Lietuva patyrė SSRS jungą nuo 1945. Šalis nepriklausomybę atkūrė tik 1990, praradusi 30 % savo gyventojų…

Šiandien komunizmo žymės vis dar pastebimos, ypač architektūroje. Bet jei ir sienos lieka, mentalitetas nėra toks pat. Jūra suteikia gyventojams geresnės ateities pažadą.

Kaip liudijimas – švyturys, kurio pavadinimas suteiktas populiariausiam alui.

Lietuvos paplūdimiuose galima rasti Baltijos aukso – gintaro. Tai šalies simbolis. Fosilija, susidariusi iš spygliuočių sakų.

Medžiai augo pakrantėje prieš daugiau nei dešimt milijonų metų. Bangos išmeta į krantą pusiau skaidrius gabalėlius, iš kurių gaminami papuošalai ir meniniai gaminiai.

Mes išbandėme savo laimę Juodkrantės paplūdimyje (mažiau nei trys kilometrai tarp pušų), bet tik turguje galime paimti į rankas šiuos gintaro grūdelius.

[ Tęsinys ]

• Tekstas: François-Xavier Ricardou.
• Nuotraukos: Laurent Charpentier ir Marie-Catherine Georgelin.
• Iliustracijos: Chevalier.

[ Ankstesnis ]

Pilko betono pastatai, prieplauka apaugusi žolėmis – Klaipėdos marinos atradimas mums sukėlė šoką. Rusų pastatyta 1950 metais ji nepakito iki šių dienų.

Ten nebaigtas geležinis korpusas pasidengęs rūdžių sluoksniu, toliau nudėvėtas keltuvas, kuris laukia rudens, kad galėtų iškelti iš vandens laivus. Baseine išrikiuota penkiasdešimt burlaivių ir katerių iš įvairių laikotarpių ir įvairios paskirties, bet visi gerai išsilaikę.

Mažo baro prieigose naktinio klubo garsiakalbiai tiesiog spjaudosi energinga muzika. Mes esame Jachtklubo bare – tai neįtikima vieta, įkurta keletos jaunuolių. Jie vietą dekoravo tapybos darbais ir rekonstruotomis burėmis. Banglentė panaudota kaip kaip baro stalas. Senos burės atstoja piešinius. Ir visur aplinkui nešiojami kompiuteriai pajungti Wi-fi į „burių pasaulį“. Vienas klientas man rodo TP52 paveikslėlį klausinėdamas apie šį laivą.

Spiginant saulei mes atrišame švartovus ir rengiamės šortus. Aš vairuoju „Blue Bird“ — 1974 metų Shipman 28. Tai nebuvo tas burlaivis, kuriuo turėjome plaukti, bet šios kelionės organizatoriai gerai žinojo nenumatytas situacijas. Mes planavome buriuoti su RS-280, ir tai būtų buvęs didelis siurprizas, esantis šalies viduryje, Kaune. Bet tarp mūsų kuriamų projektų Paryžiuje ir čia realybėje buvo visai kitas pasaulis. Jeigu visos iniciatyvos yra įgyvendinamos Lietuvoje, reikia pasitelkti vietinį abejingumą tam, kad jas būtų galima sukonkretizuoti.

Kaip to įrodymas yra išsireiškimas, kurį kiekvienas kartoja „Viskas bus gerai“ ir kuris dar reiškia „nesijaudink, tai bus padaryta“. Reikia pripažinti, kad tarp reikalavimo paruošti reportažą per kelias dienas ir visiško lietuvių kalbos nemokėjimo, mes pajutome, kad galime nuversti kalnus.

Ir tikrai, galų gale viskas susitvarkė. Laivas, kad ir ne toks geras, buvo gautas be problemų. Mūsų fotografas rado automobilį ir Kipras, atsakingas už vandens sporto plėtrą turizmo centre, mus lydėjo šias dvi dienas. Viešnagės pabaigoje mes jau iš įpročio svaidėmės fraze „Viskas bus gerai“ net jei abejojome vakarykšte programa, ar jei ir vėlavo lėktuvas…

Planuojant plaukiojimą, Kuršių marios nesuteikiama daug laisvės. Dėl vandens grimzlės nepatogu išeiti iš farvaterių. Pastarieji ir parenka mūsų kelionės atstumus. Taigi, mes leidžiamės išilgai Kuršių nerijos prisišvartuodami Juodkrantės (nepamiršdami apsilankyti kioskeliuose nusipirkti rūkytos žuvies, kuri valgoma užgeriant vietiniu alumi) ir Nidos (jūros kurortas žinomas tuo, kad 1965 metais Šaltojo karo periodu ten lankėsi Jean – Paul Sartre ir ilgametė jo draugė Simone de Beauvoir) uostuose prieš plaukiant link rytų patyrinėti regioninio Nemuno deltos parko.

[ Tęsinys ]

• Tekstas: François-Xavier Ricardou.
• Nuotraukos: Laurent Charpentier ir Marie-Catherine Georgelin.
• Iliustracijos: Chevalier.

[ Ankstesnis ]

Šis ramus kruizas saugomuose vandenyse, kurių atstumai nėra didesni nei dvidešimt jūrmylių, mums suteikė galimybę atrasti du skirtingus pasaulius. Iš pradžių – tai Kurčių nerija.

Šis apsaugotas žemės lopinėlis yra įrašytas į UNESCO Pasaulinio paveldo fondą 2000 metais. Kelių kilometrų pločio ji primena, o ir galima sumaišyti su Landų pajūriu. Pakeiskite Atlanto pakrantę su Baltijos jūros, kur jūros atsitraukimo lygis beveik nežymus, ir jūs turėsite beveik tikslų Lietuvos pakrantės peizažą.

Dar papildome panašumą: ši smėlio juosta tarsi uždaro lagūną, kurią galima palyginti su Arcachon baseinu. Panašumo viršūnė – geltono smėlio kopos, kurios siekia iki 67 metrų kaip kad Pylos kopa. Bet panašumai ir baigiasi šioje vietoje, nes žvejų kaimeliai prisiglaudę lagūnos pakrantėse yra paversti turistų lankytinomis vietomis. Mediniai namukai ir peizažas labiau primena Skandinavijos šalis. Čia viskas puikiai išsilaikę, aplinka sutvarkyta.

Mes esame ties Kaliningrado srities siena, Rusijos Federacijos dalimi. Tai zona, į kurią neįeisi neparodęs dokumentų ir vizos. Siena pažymėta mažais tarpais išdėliotomis geltonomis bojomis.

Kai mums šovė mintis priplaukti arčiau padaryti nuotraukų, Kipras mus greitai atkalbėjo. Vaidinti nekaltus ir pereiti sieną atsitiktinai nėra akivaizdu (darytina lyg niekur nieko). Rusijos jūros kranto apsaugos padalinio pasieniečiai patruliuoja nuolatos ir tikrai nejuokauja („Ant bangos“: lietuviai taip pat). Gaila, nes marių rusiškoji dalis irgi turi savo įdomybių. Mes sukame į pakrantę link rytinio rago.

Po kelių protingo buriavimo valandų pasiekėme Ventės ragą, kuris įsikūręs Atmatos žiotyse. Jame yra įsikūręs ornitologų centras, kuriame gaudomi migruojantys paukščiai žiedavimui. Ši delta yra milžiniškas upių, ežerų, pelkių tinklas, kurio trys ketvirtadaliai žiemą užšąla.

Polderių sistema, molas, siurbliai ir drėkinimo kanalai leidžia išlaikyti nedidelį žemės lopinėlį sausą. Prasiskverbti į šį pasaulį, kuriame žemė maišosi su vandeniu, yra radikalus aplinkos pakeitimas. Peizažas yra sudarytas iš įvairiausių žalios spalvos niuansų.

Prie krantų vandens lelijų išsidėstymas formuoja geltonai žalią liniją, kuri eina palei meldus. Viršuje žalia labiau išlaikyta stiebelių, kurie suteikia švelnų foną krūmynams ir smaragdinei ąžuolų lapijai. Deltos žiotyse plaukėme tarp salelių apaugusių meldais, iš kurių vis pakildavo galybė paukščių. Mes džiaugėmės juos stebėdami, nes tik gulbes ir gerves atpažinome.

Ties senu švyturiu randame uosto konstrukcijas. Prieš metus jo dar nebuvo. Greitai jame bus šešiolika vietų ant pontono su siauru tilteliu. Štai dar vienas valios įrodymas kaip tobulint regioną nekeičiant natūralios gamtos. Iš esmės, ši kukli marina susilieja su peizažu ir ją supantys seni gerai išsilaikę pastatai suteikia išskirtinį požymį vietovei.

Šiek tiek tolėliau įsikūręs Mingės uostas. Mes praleidžiame naktį šiame kaimiškame prieglobstyje, kurio savininkas yra klubas, turintis 46 burlaivius, prišvartuotus upės krante. Čia kiekvienas narys nuolatos ir pakaitomis prižiūri uostą savaitę užimdamas kapitono pareigas. Viena naktis čia kainuoja septynis eurus – nedaug kainuojanti, palyginus su prancūzų marinų tarifais…

Mūsų plaukiojimo metu Klaipėdos uoste vyko statybos, po kurių buvo įrengta trys šimtai patogių vietų burlaiviams. Buriuotojai pasiūlė vietovei įvairių projektų, kuriais gali didžiuotis.

Lietuva atranda naujų pramogų ir galimas daiktas, kad Gintarės Volungevičiūtės laimėtas aukso sidabro medalis Olimpinėse žaidynėse Pekine Laser Radial klasės buriavimo rungtyje sužadins didesnį žmonių susidomėjimą buriavimu. O kada žinome, kad lietuviškai Gintarės vardas reiškia gintarą, kelias yra atviras visiems.

[ Tęsinys ]

• Tekstas: François-Xavier Ricardou.
• Nuotraukos: Laurent Charpentier ir Marie-Catherine Georgelin.
• Iliustracijos: Chevalier.

[ Ankstesnis ] [ Pradžia ]

Žiūrint iš Prancūzijos, atrodo, kad Lietuva labai toli. Ir vis dėlto, ši graži šalis yra tik 2200 km kelio nuo Paryžiaus (važiuojant per Vokietiją ir Lenkiją.) Paprasčiau skristi lėktuvu (dviejų valandų kelionė), nei važiuoti automobiliu. Yra keletas skrydžių Paryžius – Vilnius (Lietuvos sostinė), dažniausiai su „Air Baltic“ avialinijomis. Jei taip netinka, galima žvalgytis skrydžių per Kopenhagą į Palangą. Šis oro uostas yra į šiaurę nuo Klaipėdos.

Tai tiesiog idealus maršrutas, jei norima paplaukioti. Nereikia jaudintis, jei atskrisite į Vilnių. Neieškokite traukinių stoties, geležinkeliai yra mažai išvystyti. Yra vienas maršrutas iš Vilniaus į Klaipėdą vienąkart per dieną, kurio metu vežami ir kroviniai, ir keleiviai. Skirtingai nei traukinių maršrutai, autobusai važiuoja į Klaipėdą pakankamai dažnai ir kelionė užtrunka daugiau nei tris valandas.

Žinoma, kad vartojama kalba yra lietuvių (tai kalba, kurią sunku suvokti), bet susikalbėti galima ir angliškai. Visada įmanoma kažkaip išsisukti. Nors Lietuva ir yra Europos Sąjungoje (nereikia vizos), ši šalis dar neturi įsivedusi euro. Šalies valiuta yra litas — apie 0,30 euro.

Klimatas: buriavimui tinkamas laikas yra tik keletas mėnesių per metus nuo gegužės iki rugsėjo. Žiemą dauguma vandens telkinių yra užšalę, todėl buriuotojai praktikuojasi ant vėjarogių. Mes svečiavomės birželio mėnesį ir mus pasitiko vasariškos klimato sąlygos. Saugomi vandenys, Kuršių marios suteikia daug galimybių išplaukti bet kuriuo metu į jūrą. Bet turėkite omenyje, kad Lietuvos pavadinimas kilęs nuo žodžio lietus…

Pramogos Lietuvoje. Šioje šalyje mes susidarėme įspūdį, kad pramogų sritis yra gerai išvystyta. Mes matėme, kad mūsų atvykimo metu buvo atidarytas naujas uostas lagūnos pietuose, Drėvernoje. Kartu su šia infrastruktūra laivynas greitai vystysis. Kol kas yra keletas laivų Klaipėdoje, kuriuos galima išsinuomoti su arba be škiperio.

Atspėkit, kas nuotraukoje murkdosi vandenyje? Taigi pats Danijos sosto paveldėtojas, vyresnysis karalienės Margrethe II sūnus Frederikas.

Danijos karinių jūrų pajėgų karininkas, vienas iš Tarptautinio Olimpinio komiteto narių, kol nevedė paprastos australės vadybininkės, buvęs vienas iš trijų geidžiamiausių Europos princų Frederikas André Henrikas Christianas štai taip, apvirtus švertbotui, bando jį atversti įsitvėręs į švertą.

Įprasta procedūra buriuojant sportiniais švertbotais. Bet neprivaloma.

Šalia jo – įgulos narys Chrisas Meehamas. Čia jie varžybose „World Masters Games“  Sidnėjuje (Australija) spalio 15 dieną.

Štai akivaizdus patvirtinimas, kad buriavimas – karalių sportas.

Apie Ispanijos karališką šeimą ir buriavimą – kada nors kitą kartą.

O čia dar viena nuotrauka iš tų pačių varžybų su Danijos sosto paveldėtoju (DEN 7).

Puikus šiandien (2009-10-14) oras pakalbėti apie buriavimo sezono pabaigą.

Tinklaraštyje „Ant bangos“ dažnai vartojamas terminas „buriavimo sezonas“ reiškia navigacinį sezoną. Tai yra tas metas, kuomet saugiai buriuojama sužymėtais vandens keliais.

Jei konkrečiai nekalbama apie kitas šalis, tai, savaime suprantama, turimas omenyje sezonas

Lietuvoje. Ir jei nepaminėta kitaip, tai apie buriavimą burinėmis jachtomis (ar švertbotais, ar kilinėmis).

Sezonas Lietuvoje, deja, trumpas. Pasitaiko buriuojančių ir per Kalėdas Vilniaus ar Kauno vandens telkiniuose, į Klaipėdą atplaukiančių gruodžio-vasario mėnesiais. Bet tai išimtys iš taisyklės.

Kiek kitaip jėgos aitvarų (kaitų), vėjaračių (blokartų) ir burlenčių entuziastams – pakeitus įrangą, galima ir žiemą vėją gaudyti. O ledrogių (bujerių) vairininkai žiemos šalčio ir ledo be sniego tik ir laukia.

Sezoną galima pratęsti vykstant buriuoti ten, kur nuolat šilta. Kuo toliau vyksi, tuo šilčiau.

Bet mūsų krašte kitaip, ir buriavimo sezonas – kada buriuoti gali, o ne kai vėjas pučia ir vanduo dar nėra kietas.

Ir šis sezonas greitai baigsis. Kuršių mariose sportinio sezono finišą vainikuos „Paršelio regata“. Kaune ir Vilniuje taip pat dar bus rengiamos varžybos.

Šio mano sezono buriavimo aprašymuose dažnai pasikartojantis leitmotyvas buvo „kas išjungė vėją?“. Ir štai dabar jį kažkas įjungė. Bet tiek atsuko čiaupą, kad atšaukta šeštadienį turėjusi startuoti „Rudeninės Baltijos“ regata. Prisikalbėjau — juk turėjau dalyvauti šioje regatoje.

Ačiū Bitlui, kuris pakvietė su „Tojana“ plaukti ir buvo, kaip pats sakė, jau surinkęs „jauną, stiprią komandą“. Deja, sužibėti negalėsime – regata nukelta į tą savaitgalį, kurį nei Bitlas, nei aš plaukti negalėsime. Et, nepasisekė.

Regis tai jau ne pirmas kartas, kai dėl stipraus vėjo nukeliama regata. Nesu tikras, tegu regatos senbuviai patikslina.

Kad vėjo savaitgalį bus, nujausti buvo galima ir savaitės pradžioje. Ketvirtadienį atsargiai pradėjau žiūrinėtis prognozes: UGRIB rodė iki 30 mazgų SW. Anot Bitlo, pats tas kelti ričerį. Detaliau pasitikrinti ketinau penktadienį – orai tokie permainingi.

Dar su Nagliu Šulija pakalbėjome. Nebuvo jis labai optimistiškai nusiteikęs: „Pažiūrėjau aš prognozes ir man jos nepatinka, negražus oras.“

Bet čia pat pridūrė: „Kad ir kokios orų prognozės ar orai būtų, jachtos vistiek plaukia. Buriuotojai tegali stebėti prognozes ir matyti kas bus bei tam pasiruošti. O geras pasiruošimas yra svarbiausia“.

Mintyse jau ruošiausi, rūšiavau, ką dėsiu į burmaišį, nes nusimatė „šlapias“ plaukimas. Adrenalinas jau kaupėsi kraujyje.

Bet regatos rengėjai, pasitikslinę orus (pranašaujama iki 20 m/s, o tai jau 40 mazgų – 8 balų audra), regatą atšaukė. Sprendimas protingas,  tokiu oru Klaipėdos uostas nėra tinkamiausia vieta išplaukti ir įplaukti.

Su Bitlu pajuokavome („o kas belieka?“), kad vistiek galėtume plaukti ir vaidinti kietavyrius, vėliau pūsti krūtines, bet mums galva – ne kaklo pratęsimas. Nėra čia prieš ką maivytis rizikuojant gyvybėmis ir laivu.

Jau ne juokai būtų išsitėkšti į Klaipėdos jūrų uosto vartus ar dingti, kaip tie nelaimėliai Kintų žvejai.

P.S. „Jūtūbėje“ radau filmuką, kuriame, regis, lietuviai audros metu buriuoja. Gal kas ką žino daugiau?

Man visada buvo įdomu, kaip gi atrodo plaukiančios jachtos po vandeniu. Pas „anarchistus“ radau vieną tokį vaizdelį. Įdomu ir gražu.

Filmuota regatos „Audi Melges 32 World Championship 2009“ regatoje, jachtoms lenkiant vieną ženklą,

Pirmadienį uždavus sunkų retorinį klausimą, antradienį pradėkime nuo lengvesnio – gal kas turi laisvų 39 500 svarų sterlingų? Šios dienos kursu būtų 146 604,90 litų

Žmogus, turintis tiek laisvų pinigų, galėtų nusipirkti vietą buriavimo varžybose aplink pasaulį „Clipper Round the World“ . Kadangi šių ir kitų metų varžybos jau prasidėjo, vietos jose išparduotos. Bet jau galima rezervuotis ir pirktis 2011-2012 metų regatai.

Ši kaina – visos regatos aplink pasaulį. Bet yra ir pigesnių variantų – dalyvauti etapuose, kurių kaina priklauso nuo atstumo ir parų kelyje — 4 300 – 5 300 svarų sterlingų. Tiesa, dar reikės primokėti už pasirengimą varžyboms – 19 dienų treniruotės kainuoja 3 600 svarų.

Įdomu, kad regatos tinklapyje apie kainas nieko neradau, informaciją gavau paštu – užsisakiau brošiūrėlę apie regatą. Ir gavau kartu su laišku, raginančiu paskubėti pirkti vietas.

Na ne, ačiū. Gal koks gerokai (x10000) turtingesnis nei aš žmogus ir gali sau tai leisti (Gramas užsiminė, kad jo pažįstamas yra dalyvavęs), aš tikrai ne.

Už tiek pinigų galima ir jachtą nusipirkti! Tad aš kol kas paseksiu regatos eigą iš šono.

Užderėjo šiemet gi buriavimo odisėjų – rodos dar ne taip seniai finišavo „Tūkstantmečio odisėja“ (TO), o rugsėjo 27 dieną į Vilnių lėktuvu grįžo odisėjos „Gold of Lithuania“ (GOL)  dalis įgulų.

Yra manančių, jog GOL yra TO klonas, bet taip pat yra manančių, jog TO yra 1992-1993 metais aplink pasaulį apiplaukusios jachtos „Lietuva“ odisėjos klonas. Tai puikiai iliustruoja paveiksliukas viršuje, kurį man atsiuntė dabartinis jachtos „Lietuva“ kapitonas Osvaldas.

Paveiksliuką gavau su prierašu: „Iš istorijos, oi, iš dainos žodžių neišmesi. Mažai interneto platybėse linksmų vaizdelių su buriavimu. Tai vienas iš jų“. Kas autorius – nežinia, nes keliauja el. paštu kaip karikatūra.

Aš nebūčiau toks kategoriškas kaip piešinio autorius – juk ne tiek jau daug ypatingai skirtingų kelių burlaiviams aplink Žemės rutulį (žinau bent du, kuriais nei vienas lietuvis dar neplaukė, o ir jais plaukusių pasaulio buriuotojų vienetai), tad norint aplenkti Horno ragą, apsilankyti Australijoje ir pan. nelabai yra kur sukti. Žinoma, gali halsuoti į įvairias puses, bet „pagal generalinį kursą“ vistiek plauksi panašiose platumose.

Ir „Lietuvos“, ir „Ambersail“ kelionės panašios: abi plaukė aplink pasaulį aplankydamos lietuvių bendruomenes, plukdė jiems žinias iš Tėvynės, vienijo užsienyje susiskaldžiusius lietuvius ir pan. O „Ambersail“ dar plukdė Prezidento laišką lietuvių bendruomenėms.

GOL atvejis kitoks: susitikinėjo odisėjos dalyviai ne su lietuvių bendruomenėmis (bet jei lietuvių — kaip žvirblių, visur sutiksi, tai, manykim, sutiko ir jų), o su aplankytų „miestų savivaldybės atstovais“.

Tačiau GOL ir neslepia, kad jų tikslas kitoks: „<…> pasirašyti Memorandum of understanding (MOU) dėl tolesnių tarptautinių santykių plėtojimo.“

Dėl savo misijos istorinio pagrindimo GOL susilaikė kritikos (Troy teisus – pasirinkti senovės keliauninko žygį į Šventąją žemę ir jos neaplankyti, yra, mažų mažiausiai, keista ar neišbaigta), kurios spragas jau išnarstė Nauticalis .

Nuo „Lietuvos“ ir „Ambersail“ kelionių GOL išsiskiria ir kitkuo: plaukė Viduržiemio jūroje, ne Lietuvoje registruotomis jachtomis, o trispalvę kėlė tik uostuose. Beveik taip pat ir tokią pat didelę, kokią keldavo ir „Ambersail“. Tik „Ambersail“ trispalvė plazdėjo ir achteryje ant flagštoko.

Jei „Lietuva“ ir „Ambersail“ įgulos patyrė vandenynų rūstybę, tai GOL jachtų įgulos, nors ir buvo pakedentos audrų, pasižiūrėjus į nuotraukas — atostogavo.

Tik nebuvo tai visai nerūpestingos atostogos, ką liudija rugsėjo 27 dienos įrašas – apie tai, kaip jachtoje, uždaroje erdvėje, iš kurios vos užsinorėjęs nepaspruksi, išryškėja žmonių savybės. Kai supranti, kad yra žmonių, su kuriais kartu plaukti nebenorėtum. Va čia tai visos odisėjos panašios: manau, jog tokių pat situacijų būta ir jachtų „Ambersail“, „Lietuva“ kelionėse, bet GOL apie tai prabilo garsiau.

P.S. Pavadinime klausimas retorinis.

Pasižiūrėjęs filmuką truputį suabejojau: ar nebus čia specefektais padailinta? Kažkaip nesitiki, kad TIEK galima skristi su kaitu (jėgos aitvaru). Nors neteigiu, kad neįmanoma. Atrodo įspūdingai ir gundo pradėti kaituoti.

Perskaičiau Sailing Boy įrašą ir prisiminiau:

Sodetarlje – atsišvartuojam – kažkas negerai varikliui – reduktorius? – srovė neša į farvaterį – tuoj rėšimės į akmenis – mesk inkarą! – išmestas! – variklis jau dirba – vairuojasi! – trauk inkarą! – nesitraukia! – pjauk virvę, palik jį! – ne, nepaliksiu! – laivas atplaukia – mes farvateryje – nevaldomi – trauk dar! – uf, ištraukėm! – kur laivas? – anavaten – uf, nieko nenutiko – gerai, plaukiam link šliuzų…

O apie šios istorijos finalą ir laikraščiai rašė…

Medinis burlaiviukas ir plastikinis sportinis bolidas varžėsi tarpusavyje.

Šmaikštuolis Bitlas vis prisigalvoja įdomių atrakcijų. Kas vyko, skaitykite linksmą (tik truputį painoką) pasakojimą komentaruose.

Daugiau nuotraukų (kaip ir ši, nukniaukta) – Vadimo fotogalerijoje.

Kai ko nors nežinai, paprasčiausia yra paklausti. Ne visada taip elgiuosi, bet šįkart taip padariau ir pačiam rūpimus bei „Ant bangos“ skaitytojų komentaruose užduotus klausimus el. paštu nusiunčiau odisėjos „Gold of Lithuania“ dalyviams.

Atsakė Tomas Staniulis, „Gold of Lithuania“ bocmanas, www.goldoflithuania.com kūrėjas.

– Kaip atsakote į teiginius, kad jūsų odisėja yra Tūkstantmečio odisėjos kopija?

– Tai nėra kopija, kadangi mes plaukiame į tuos miestus ir uostus, kuriuose Tūkstantmečio odisėja nebuvo užplaukusi, t. y. Viduržemį. Mūsų yra visiškai kita misija – mes bendraujame su vietos savivaldybės atstovais, kuriems pristatome savo istorinę misiją ir tikslus – vystyti diplomatinius, kultūrinius ir ekonominius ryšius.

Nuo „Ambersail“ skiriamės ir tuo, kad turime aiškiai išreikštą istorinę misiją – simboliškai atkartoti LDK didiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kelionę į Šventąją Žemę. Jo kelionė driekėsi panašiu maršrutu, nors dėl sudėtingos situacijos Jeruzalėje ir Palestinoje, nusprendėme į tuos kraštus neužsukti.

– Kas finansuoja jūsų odisėją, kiek rėmėjai skyrė pinigų, ar viskas daroma savomis lėšomis?

– Iš valstybės ar savivaldybės biudžetų pinigu nebuvo skirta nei vieno lito, viskas atlikta privačiomis lėšomis. Savanoriškai prisidėjo vienas kitas rėmėjas simbolinėmis sumomis (1 000 lt), tačiau labai nedaug.

Iš esmės tai buvo rėmėjai, kurie norėjo patys plaukti ir džiaugėsi galėdami prisidėti prie šios misijos įgyvendinimo.

– Paaiškinote, kodėl pasirinkote tokį maršrutą, o kam kilo ši idėja?

– Idėja atkartoti M.K. Radvilos Našlaitėlio maršrutą kilo prof. A. Bumblauskui, kuris ir pasiūlė istorinį kelionės pagrindimą.

Visa pagrindimą galima atrasti internete (www.goldoflithuania.com -> „Press“ -> istorinis pagrindimas).

– Kodėl odisėją visur pristatote tik anglišku vardu?

– Todėl kad tai palengvina komunikaciją su kitataučiais, yra gražus sąskambis ir sąsajos su Lietuva.

Be to, tikrasis auksas yra jachtos įgula – žmonės, kurie skyrė savo lėšas ir atostogas kilniems tikslams — garsinti Lietuvos vardą ir Vilniaus, kaip Europos kultūros sostinės titulą.

Viena iš misijos rengėjų yra organizacija JCI, kuri ir palaikė šį pavadinimą.

– Kaip buvo formuojamos įgulos?

– Įgulos buvo formuojamos pagal du kriterijus: dalį įgulos sudaro buriuotojai, kurie baigė A.Dovydėno „Kreiserinio buriavimo mokyklą“, todėl nori pasipraktikuoti buriuodami atviroje jūroje (apie 60 proc.).

Antra įgulos narių dalis – organizacijos JCI Vilnius nariai, draugai ir pažįstami, patekę į įgulą turėdami bent dvi rekomendacijas.

– Odisėja baigsis, o kas po?

– Planuojama tęsti Viduržemio jūros užkariavimą. Projektas galėtų trukti trejus metus. Antrais metais būtų prijungiamos Ispanija, Prancūzija, Portugalija, Marokas. Trečiais – Turkija, Palestina, Tunisas ir Egiptas.

Tokie būtų kuklūs atsakymai skubant juos sudėlioti Maltos uoste prisijungus prie interneto po trijų parų jūroje .

Linkėjimai.

„Ant bangos“: nuo savęs pridėsiu tik tiek, kad su Tomu esame bendravę kelis kartus, buvau vienos jo knygos („Herbas ir varlės“) pristatyme, kitą („Uranas-235“) pirkau pats. Tomas buriavimu jau tada domėjosi, buvo iškėlęs idėją Lietuvos rašytojus jachtomis nuplukdyti į Gioteburgo knygų mugę. Tąkart tai ir liko idee fixe, o štai dabar jis buriuoja. Gal gims dar viena marinistinė knyga? Ne apie odisėją (tokią, kaip supratau, Tomas nori nenori turės parašyti), o romanas. Gero vėjo jam ir visai įgulai. Ir aštrios plunksnos.

P.S. Nuotrauka — iš GOL tinklalapio.

Pora žodžių apie kelionę į Šilutę.

- šeštadienis, 10.00 startas iš Pilies uosto.

- mordovindas iki pat Pilypo, nuo ten bent truputį paburiuojam iki Atmatos žiočių, vėjas ima sukinėtis, oras greitai blogėja, pradeda lyti; vėl variklis…

- apie 16.00 esame prie Šyšos žiočių. Judame aukštyn lėtai, „pasigrabaliodami“, nes Garminas ir jokia sjokorta tos upės duomenų neturi, t.y. pati upė matosi, bet nei gyliai nei kliūtys nežymėti. Vaizdai super, jei krantai būtų sutvirtinti, o ne apžėlę – būtų panašu kaip Olandijos kanaluose, nors man tokie laukiniai vaizdai tik labiau patinka.

- vietiniai kateristai varo Šyša nesikuklindami, čia jų gimtasis kiemas, eina pilnu glisu.

- gyliai Šyšoje svyruoja ženkliai, nuo duobių 4 m iki 1,5 m vienoje vietoje, gal ten koks rąstigalis ant dugno guli, gal echolotas tankiau suaugusius žolynus dugnu palaikė – sunku pasakyti… Vidurkis būtų apie 1,8-2m.

- 17.00 švartuojamės Šilutėje. Tikrai įspūdinga, moderni marina! Poliai pontonams – gal 3m virš vandens – jie čia žino, kas yra potvynis. Kavinė ir baras marinoje veiks tik kitais metais.

- lyja, tokiu oru eiti nuotykių ieškoti į Šilutę netraukia, kiek atsipūtę ir šį pirmą kartą atžymėję kaušu viskio, atsirišame ir judame į anksčiau numatytą kanalą nakvynei.

- įėjimas į kanalą iš Šyšos – tik 1,4 m gylio, bet tai tikra ramybės oazė, nors iš W matosi didžiulis jovalas besiartinantis, ir štormas jau čia pat. Pakankamai gerai apsaugota nuo vėjų inkaravietė, gylis 3-3,5 m , apie 1km ilgio, apie 25 m pločio, panašu, kad platesnė už pačią Šyšą. Trumpas vanduo iš visų pusių, nėra kur bangai susiformuoti, jokios srovės, jokio eismo aplink, akys pačios merkiasi tokią ramybę pamatę. Stiebo viršūnė naktį švilpia, o apačioje sąlyginai ramu.

- sekmadienio rytas inkaravietėje. Oro prognozė atrodo bjauriai. Stiprus W, ir lietus be perstojo. Užtempiam „stogą“ virš kokpito, nes aišku, kad vėl „dėsim per motovalandas“ šiandien ir groto nelabai reiks.

- apie 9.30 pusryčiai ir vėl judame link Atmatos.

- oj, koks malonus siurprizas, vėjas vėl “duet priamo v xariu…”, dar Atmatoj ties Minija banga nelabai toli metro, laimei, labai trumpa, todėl plaukiame gana lygiai.

- iki Pilypo mėto smarkiai, ne visas bangas įmanoma išvairuoti, vėjas apie 20 m/s gūsiuose, lyja, purslai atplyšta nuo lūžtančių viršūnių ir nusileisti nebenori, skrenda sau lygiai… Apsukas keliu iki 2800, kol žiočių seklumos ir Didieji Akmenys arti. Jeigu ne smarkiai triukšmaujantis stogo tentas – būtų visai šlapia. Senis su žalia barzda šiandien laaabai piktas.

- nuo Pervalkos išvynioju visai trupučiuką genujos, kiek didesnę už rankšluostį ją padarau, o velka net 5,4 mazgus be variklio, gūsiai, šoninė banga – ir dešinys bortas kartais vandeny.

- ir t.t. iki namų.

• Nuplaukta – 68,78 jm
• Vidutinis greitis – 4,5 mzg
• Maksimalus momentinis – 8 mzg
• Laikas judant – 15:26 val.

Rezultatas: suradome ir išmėginome labai gražų maršrutą savaitgalio kelionei, geru oru bus pasaka, reikia palaukti kol ruduo į spalvas pareis, tada vėl plauksim.

Daugiau nuotraukų iš kelionės su komentarais – Facebook albume

]]> http://arbusis.lt/archives/2197/feed 0