Ant bangos

Pristatau: „Lopšinė buriuotojo dukrai“

Sunday, November 15th, 2009

Dar vienas kūrinėlis marinistine tema. Seniai jį ketinau publikuoti, bet buvau pamiršęs kur pasidėjau. Radau tvarkydamas kompiuterio katalogus. Žinau kodėl jaučiu, jog kaip tik dabar ir yra tas metas, kai reikia publikuoti.

Kai pirmą kartą skaičiau šį kūrinį daug maž žinodamas kokiomis aplinkybėmis jis gimė, skaitėsi kiek kitaip, nei dabar. Bet yra aplinkybių ir minčių, kurios man aktualios dabar.

Kūrinio autorius – geras bičiulis, buriuotojas. Tai jo pseudonimu pavadinta viena iš Lietuvos burlentininkų ir kaitininkų mėgstamų vietų prie Šventosios – „Akinio spotas“. Jie atpažins autorių, o gal ir aprašomą vietovę.

Kaip ir „Vieni jūroje“ atveju , ilgesnį nei įprasta įrašą suskaidžiau dalimis, jas įvardinau, bet pačio teksto neliečiau. Malonaus skaitymo.

Lopšinė buriuotojo dukrai. Uola

Lopšinė buriuotojo dukrai. Pati svarbiausia

Lopšinė buriuotojo dukrai. Pokalbis

Lopšinė buriuotojo dukrai. Medžiotojai

P.S. Ne buriuotojams – burlentės stiebas dažniausiai būna 430 cm ilgio.

Tags: buriuotojų kūryba, Lopšinė buriuotojo dukrai
Posted in Kajutkompanija | Comments Off

Lopšinė buriuotojo dukrai. Uola

Sunday, November 15th, 2009

Toli toli nuo Europos žemyno centro, toje pasaulio pusėje, kurioje leidžiasi saulė, vėlyvą rudenį, už tūkstančių kilometrų vieškelių, vingiuojančių penkių karalysčių žememis, už daugelio tiltų ir keltų per upes bei tunelių po jomis, už nesuskaičiuojamų miestelių bei kaimų, Atlanto vandenyno pakrantėje buvo Uola.

Ji buvo čia jau nuo seno ir galbūt ji matė tolstančius Amerikos žemyno krantus, kai prasidėjo didysis kontinentų judėjimas, galbūt ji matė skęstančią Atlantidą.

Uola gulejo smėlėtame papludimyje ir savo forma priminė milžniško krokodilo, iššliaužusio tiesiai į krantą ir įsiraususio į smėlio kopas, uodegą.

Nežinia ar krokodilai turi tokį įprotį, bet toks palyginimas yra pats tiksliausias, kuris galėtų ateit galvon bebandant nupasakot Uolos išvaizdą, žiurint į ją iš šono – palaipsniui aukštejanti dantytos juodos lavos uola, maždaug dešimties stiebų ilgio, didžiausią savo aukštį – pusantro stiebo – pasiekia prieš pat pasislėpdama papludimio kopose. Iš viršaus Uola atrodė kiek kitaip – Uolos uodegos galas buvo dvigubas ir žiurint iš paukščio skrydžio Uola galėjo primint skeltą gyvatės liežuvį.

Uola kaip uola, savo išvaizda ir sudėtimi rodos nebuvo ypatinga ir niekuo nesiskyrė nuo kitų uolų, kurių tūkstančius galima rasti Atlanto vandenyno ar kitų vandenynų pakrantėse. Niekuo, tik vienu – ji gulėjo pačiame papludimio centre ir daugiau šiame papludimyje nebuvo jokios kitos uolos, išskyrus aukštas, stačiai į vandenį krentančias uolas papludimio abiejuose pakraščiuose, griežtai ir tiksliai ribojančiuose gražaus smėlėto papludimio kraštus.

Šios stačios uolos lygiagrečiai viena kitai, na tiesa šiek tiek pavingiuodamos savo kraštus smulkiomis įlankėlėmis, pasipuošdamos grotais ir olomis, brido keletą kilometrų gilyn į vandenyną. Statūs akmeniniai šlaitai buvo pliki, o uolu viršūnes dengė erškėčiu krūmynai, sudarydami tankų ir dygliuotą raizgalyną.

Vargas būdavo žioplam keliautojui, sumaniusiam paslampinėtį paplūdimį ribojančių uolų pakrantėmis atoslūgio metu – tuo metu vandenynas atsitraukdavo labai toli, gal net puskilometrį, ir neatidus keliautojas, užburtas pasakišku atsidengusio vandenyno dugno įdomybių bei įlankelių grožio, eidavo tolyn stačių uolų pakrantėmis ir pražiopsodavo potvynio pradžią. Kelias atgal būdavo atkirstas ir nelaimėlis turėdavo gelbėtis ropšdamasis stačiomis uolomis aukštyn. Jei jam tai pavykdavo, jo laukdavo dar viena nemaloni staigmena – erškėčių krūmynai buvo tokie tankūs, kad praeit pro juos buvo neįmanoma. Pasakojama kad potvynio užklupti du keliautojai, užsikabaroję uolomis, labai džiaugėsi krūmynuose radė žvėrelių taką ir ilgai šliaužė juo vienas paskui kitą, taip išvengdami viršuje susipynusių dygliuotų šakų.

[ Tęsinys ]

Tags: buriuotojų kūryba
Posted in Kajutkompanija | Comments Off

Lopšinė buriuotojo dukrai. Pati svarbiausia

Sunday, November 15th, 2009

[ Pradžia ]

Taigi, krūmynais apaugusios uolos, brendancios į vandenyną bei platus geltono smelio paplūdimys, kuriame ir gulėjo Uola, buvo ne kas kita, kaip nedidelė, bet labai graži ir nuostabi įlanka. Įlanka buvo išskirtinė ne tik savo grožiu bet ir tuo, kad ji buvo didžiuliame iškyšulyje, pačiame jo smaigalio, kuriuo jis remesi į vandenyną, centre.

Tiesa, žodis smaigalys nelabai tinka šio kyšulio formai apsakyt, nes kyšulys, prasidėdamas krante ir eidamas gylyn į vandenyną nelabai ką ir siaurėjo, o jo galas netgi stipriai išplatėdavo. Kyšulys atrodė kaip apsirėdžiusio ilgu apsiaustu plačiomis rankovėmis, išskėtusio rankas į šalis bei panarinusio galvą žmogaus siluetas. Pėdos vaizdavo kyšulio pradžią, rankos – kyšulio išplatėjimą, o panirusios galvos vietoje buvo gražioji įlanka.

Dar keisčiau ir įdomiau kad ir iškyšulys, nepaisant visu jo pačio grožybių, kurioms papasakot nežutektu vieno vakaro, buvo dar didesnės įlankos centre, tarp kurios kraštų buvo apie trisdešimt kilometrų. Ir visas šias keistenybes vainikavo tai, kad ši didžioji įlanka buvo milžiniškame kyšulyje, vėlgi to kyšulio smaigalyje ir pačiame jo centre.

Uola žinojo apie tai iš bangų. Potvynio metu, kai vandenynas ateidavo iki pat Uolos, bangos dušdavo į uolos akmenis ir pasakodavo Uolai, kokius kelius jos nukeliavo ir ką matė. Ir Uola tais momentais jausdavosi labai svarbi – potvynio metu ji dalindavo papludimi į dvi lygias dalis ir Uolai atrodydavo kad ji yra pats svarbiausias, nors ir toks nedidelis, iškyšulys visoje vakarineje šios karalystės pakrantėje – juk ji buvo iškyšulys įlankoje, kuri buvo didesniame iškyšulyje, kuris taip pat buvo įlankoje, kuri savo ruožtu irgi buvo didžiuliame iškyšulyje!

Jai buvo gera nuo tokių minčių apie savo svarbumą, bet deja, tai trukdavo neilgai – potvynis nuslūgdavo ir Uola likdavo gulėt smėlyje kaip niekam nereikalinga, supuvusi ir į krantą audros išmesta švartavimosi virvė.

[ Tęsinys ]

Tags: buriuotojų kūryba
Posted in Kajutkompanija | Comments Off

Lopšinė buriuotojo dukrai. Pokalbis

Sunday, November 15th, 2009

[ Ankstesnis ]

Vieną saulėtą ir vėjuotą ankstyvo ir šilto rudens dieną, kai stipraus vejo įgintos ir potvynio iki Uolos atneštos didelės, gražios, pasipuošusios baltomis viršūnėmis, riedėdamos poromis ar po tris, bangos trankėsi į Uolą, pasakodamos savo istorijas, Uola jautėsi kaip niekad laiminga – saulėtos ir vėjuotos dienos rudenį nutinka tikrai retai. Ir Uola tarė bangoms:

– Mielos bangos, pasilikite su manimi, nepasitraukite kartu su Potvyniu. Man taip patinka jūsų istorijos, aš klausyčiausi ir klausyčiausi jų ištisai.

– Mes tikrai mielai pasiliktume, – tarė bangos. – Bet tik Potvynis mus atneša iki tavęs. Be Potynio mes bejėgės ir, nors ir kaip stengiames pasiekt tave, kad ir kokios dideles mes butume, mes sulužtame smėlio seklumoje ir nebetenkame jėgų atbėgt bei atsitrenkti į tave.

– Gaila, – sumurmejo Uola. – Bandysiu paprašyti Potvynio kad jis nepasitrauktu. Ir paprašė:

– Mielasis Potvyni, pasilik, kad bangos galėtu atbėgt iki manęs. Sulūždamos smėlio seklumoje jos žusta taip ir nepapasakojusios niekam ką jos matė. Be to, aš be jų jaučiuosi vieniša ir niekam nereikalinga, – kreipėsi Uola į Potvynį.

– Jei būtų mano valia, – tarė Potvynis, – aš pasilikčiau. Man taip pat gaila veltui pražūstančių bangų pasakojimų. O taip pat man labai gražu, kai aš matau tave besijaučiančią svarbią, kai tu žinai kad dalini paplūdimį pusiau ir esi pati svarbiausia uola šioje karalysteje. Bet aš negaliu pasilikt. Aš esu Menulio valioje ir seku paskui ji kaip už pavadšio pririštas šunėkas seka savo šeimininka.

– Kaip gaila, – tarė Uola, ir nusprendė palaukt, kol patekės Menulis.

Potvynis nuslūgo, nusinešdamas tolyn nuo Uolos bangas ir Uola nebegalėjo atskirt atskirų bangų kalbos – visi garsai susiliejo į bendrą nestiprą ir nedaug besikeičiančio įntensyvumo ošimą. Aprimo ir vėjas. Dangus nusidažė besileidžiančios į vandenyną Saulės raudoniu, galų gale ir jis aptemo, sužibo žvaigždės. Uola vis laukė patekančio Mėnulio.

Pagaliau, gerokai įpusėjus nakčiai, rytuose patekėjo gelsvas pusiau sudilusio Mėnulio pjautuvas. Uola susikaupė, apmąstė savo prašymą ir pabandė kreiptis į Mėnulį. Tačiau tą pat akimirką suprato, kad ji gali kalbėtį tik tada, kai potvynio atneštos bangos trankosi į jos akmenis. Dabar ji buvo nebylė ir nieko negalėjo pasakyt. Tam kad prabiltų, ji turėjo sulaukt kito potvynio. Potvynis nebuvo iš tų, kurie atvyksta tiksliai ir laiku. Net ir davęs pažadą, jis galėdavo pavėluot valandą ar daugiau, tad nenuostabu, jog kitą dieną potvynis vėlavo.

– Hm, gal ir neblogai tas vėlavimas, – pagalvojo Uola. – Juk jei jis taip pastoviai vėluos, tai viena kartą taip sutaps kad aš galėsiu kreiptis į Mėnulį!

[ Tęsinys ]

Tags: buriuotojų kūryba
Posted in Kajutkompanija | Comments Off