Ant bangos

to sail is vital, to live is not

  • Home
  • Kas tu?

Archive for the ‘Kajutkompanija’ Category

Pristatau: „Lopšinė buriuotojo dukrai“

Sunday, November 15th, 2009

Split Rock Lighthouse

Dar vienas kūrinėlis marinistine tema. Seniai jį ketinau publikuoti, bet buvau pamiršęs kur pasidėjau. Radau tvarkydamas kompiuterio katalogus. Žinau kodėl jaučiu, jog kaip tik dabar ir yra tas metas, kai reikia publikuoti.

Kai pirmą kartą skaičiau šį kūrinį daug maž žinodamas kokiomis aplinkybėmis jis gimė, skaitėsi kiek kitaip, nei dabar. Bet yra aplinkybių ir minčių, kurios man aktualios dabar.

Kūrinio autorius – geras bičiulis, buriuotojas. Tai jo pseudonimu pavadinta viena iš Lietuvos burlentininkų ir kaitininkų mėgstamų vietų prie Šventosios – „Akinio spotas“. Jie atpažins autorių, o gal ir aprašomą vietovę.

Kaip ir „Vieni jūroje“ atveju , ilgesnį nei įprasta įrašą suskaidžiau dalimis, jas įvardinau, bet pačio teksto neliečiau. Malonaus skaitymo.

Lopšinė buriuotojo dukrai. Uola

Lopšinė buriuotojo dukrai. Pati svarbiausia

Lopšinė buriuotojo dukrai. Pokalbis

Lopšinė buriuotojo dukrai. Medžiotojai

P.S. Ne buriuotojams – burlentės stiebas dažniausiai būna 430 cm ilgio.

Tags: buriuotojų kūryba, Lopšinė buriuotojo dukrai
Posted in Kajutkompanija | Comments Off

Lopšinė buriuotojo dukrai. Uola

Sunday, November 15th, 2009

Toli toli nuo Europos žemyno centro, toje pasaulio pusėje, kurioje leidžiasi saulė, vėlyvą rudenį, už tūkstančių kilometrų vieškelių, vingiuojančių penkių karalysčių žememis, už daugelio tiltų ir keltų per upes bei tunelių po jomis, už nesuskaičiuojamų miestelių bei kaimų, Atlanto vandenyno pakrantėje buvo Uola.

Ji buvo čia jau nuo seno ir galbūt ji matė tolstančius Amerikos žemyno krantus, kai prasidėjo didysis kontinentų judėjimas, galbūt ji matė skęstančią Atlantidą.

Uola gulejo smėlėtame papludimyje ir savo forma priminė milžniško krokodilo, iššliaužusio tiesiai į krantą ir įsiraususio į smėlio kopas, uodegą.

Nežinia ar krokodilai turi tokį įprotį, bet toks palyginimas yra pats tiksliausias, kuris galėtų ateit galvon bebandant nupasakot Uolos išvaizdą, žiurint į ją iš šono – palaipsniui aukštejanti dantytos juodos lavos uola, maždaug dešimties stiebų ilgio, didžiausią savo aukštį – pusantro stiebo – pasiekia prieš pat pasislėpdama papludimio kopose. Iš viršaus Uola atrodė kiek kitaip – Uolos uodegos galas buvo dvigubas ir žiurint iš paukščio skrydžio Uola galėjo primint skeltą gyvatės liežuvį.

Uola kaip uola, savo išvaizda ir sudėtimi rodos nebuvo ypatinga ir niekuo nesiskyrė nuo kitų uolų, kurių tūkstančius galima rasti Atlanto vandenyno ar kitų vandenynų pakrantėse. Niekuo, tik vienu – ji gulėjo pačiame papludimio centre ir daugiau šiame papludimyje nebuvo jokios kitos uolos, išskyrus aukštas, stačiai į vandenį krentančias uolas papludimio abiejuose pakraščiuose, griežtai ir tiksliai ribojančiuose gražaus smėlėto papludimio kraštus.

Šios stačios uolos lygiagrečiai viena kitai, na tiesa šiek tiek pavingiuodamos savo kraštus smulkiomis įlankėlėmis, pasipuošdamos grotais ir olomis, brido keletą kilometrų gilyn į vandenyną. Statūs akmeniniai šlaitai buvo pliki, o uolu viršūnes dengė erškėčiu krūmynai, sudarydami tankų ir dygliuotą raizgalyną.

Vargas būdavo žioplam keliautojui, sumaniusiam paslampinėtį paplūdimį ribojančių uolų pakrantėmis atoslūgio metu – tuo metu vandenynas atsitraukdavo labai toli, gal net puskilometrį, ir neatidus keliautojas, užburtas pasakišku atsidengusio vandenyno dugno įdomybių bei įlankelių grožio, eidavo tolyn stačių uolų pakrantėmis ir pražiopsodavo potvynio pradžią. Kelias atgal būdavo atkirstas ir nelaimėlis turėdavo gelbėtis ropšdamasis stačiomis uolomis aukštyn. Jei jam tai pavykdavo, jo laukdavo dar viena nemaloni staigmena – erškėčių krūmynai buvo tokie tankūs, kad praeit pro juos buvo neįmanoma. Pasakojama kad potvynio užklupti du keliautojai, užsikabaroję uolomis, labai džiaugėsi krūmynuose radė žvėrelių taką ir ilgai šliaužė juo vienas paskui kitą, taip išvengdami viršuje susipynusių dygliuotų šakų.

[ Tęsinys ]

Tags: buriuotojų kūryba
Posted in Kajutkompanija | Comments Off

Lopšinė buriuotojo dukrai. Pati svarbiausia

Sunday, November 15th, 2009

[ Pradžia ]

Taigi, krūmynais apaugusios uolos, brendancios į vandenyną bei platus geltono smelio paplūdimys, kuriame ir gulėjo Uola, buvo ne kas kita, kaip nedidelė, bet labai graži ir nuostabi įlanka. Įlanka buvo išskirtinė ne tik savo grožiu bet ir tuo, kad ji buvo didžiuliame iškyšulyje, pačiame jo smaigalio, kuriuo jis remesi į vandenyną, centre.

Tiesa, žodis smaigalys nelabai tinka šio kyšulio formai apsakyt, nes kyšulys, prasidėdamas krante ir eidamas gylyn į vandenyną nelabai ką ir siaurėjo, o jo galas netgi stipriai išplatėdavo. Kyšulys atrodė kaip apsirėdžiusio ilgu apsiaustu plačiomis rankovėmis, išskėtusio rankas į šalis bei panarinusio galvą žmogaus siluetas. Pėdos vaizdavo kyšulio pradžią, rankos – kyšulio išplatėjimą, o panirusios galvos vietoje buvo gražioji įlanka.

Dar keisčiau ir įdomiau kad ir iškyšulys, nepaisant visu jo pačio grožybių, kurioms papasakot nežutektu vieno vakaro, buvo dar didesnės įlankos centre, tarp kurios kraštų buvo apie trisdešimt kilometrų. Ir visas šias keistenybes vainikavo tai, kad ši didžioji įlanka buvo milžiniškame kyšulyje, vėlgi to kyšulio smaigalyje ir pačiame jo centre.

Uola žinojo apie tai iš bangų. Potvynio metu, kai vandenynas ateidavo iki pat Uolos, bangos dušdavo į uolos akmenis ir pasakodavo Uolai, kokius kelius jos nukeliavo ir ką matė. Ir Uola tais momentais jausdavosi labai svarbi – potvynio metu ji dalindavo papludimi į dvi lygias dalis ir Uolai atrodydavo kad ji yra pats svarbiausias, nors ir toks nedidelis, iškyšulys visoje vakarineje šios karalystės pakrantėje – juk ji buvo iškyšulys įlankoje, kuri buvo didesniame iškyšulyje, kuris taip pat buvo įlankoje, kuri savo ruožtu irgi buvo didžiuliame iškyšulyje!

Jai buvo gera nuo tokių minčių apie savo svarbumą, bet deja, tai trukdavo neilgai – potvynis nuslūgdavo ir Uola likdavo gulėt smėlyje kaip niekam nereikalinga, supuvusi ir į krantą audros išmesta švartavimosi virvė.

[ Tęsinys ]

Tags: buriuotojų kūryba
Posted in Kajutkompanija | Comments Off

Lopšinė buriuotojo dukrai. Pokalbis

Sunday, November 15th, 2009

[ Ankstesnis ]

Vieną saulėtą ir vėjuotą ankstyvo ir šilto rudens dieną, kai stipraus vejo įgintos ir potvynio iki Uolos atneštos didelės, gražios, pasipuošusios baltomis viršūnėmis, riedėdamos poromis ar po tris, bangos trankėsi į Uolą, pasakodamos savo istorijas, Uola jautėsi kaip niekad laiminga – saulėtos ir vėjuotos dienos rudenį nutinka tikrai retai. Ir Uola tarė bangoms:

– Mielos bangos, pasilikite su manimi, nepasitraukite kartu su Potvyniu. Man taip patinka jūsų istorijos, aš klausyčiausi ir klausyčiausi jų ištisai.

– Mes tikrai mielai pasiliktume, – tarė bangos. – Bet tik Potvynis mus atneša iki tavęs. Be Potynio mes bejėgės ir, nors ir kaip stengiames pasiekt tave, kad ir kokios dideles mes butume, mes sulužtame smėlio seklumoje ir nebetenkame jėgų atbėgt bei atsitrenkti į tave.

– Gaila, – sumurmejo Uola. – Bandysiu paprašyti Potvynio kad jis nepasitrauktu. Ir paprašė:

– Mielasis Potvyni, pasilik, kad bangos galėtu atbėgt iki manęs. Sulūždamos smėlio seklumoje jos žusta taip ir nepapasakojusios niekam ką jos matė. Be to, aš be jų jaučiuosi vieniša ir niekam nereikalinga, – kreipėsi Uola į Potvynį.

– Jei būtų mano valia, – tarė Potvynis, – aš pasilikčiau. Man taip pat gaila veltui pražūstančių bangų pasakojimų. O taip pat man labai gražu, kai aš matau tave besijaučiančią svarbią, kai tu žinai kad dalini paplūdimį pusiau ir esi pati svarbiausia uola šioje karalysteje. Bet aš negaliu pasilikt. Aš esu Menulio valioje ir seku paskui ji kaip už pavadšio pririštas šunėkas seka savo šeimininka.

– Kaip gaila, – tarė Uola, ir nusprendė palaukt, kol patekės Menulis.

Potvynis nuslūgo, nusinešdamas tolyn nuo Uolos bangas ir Uola nebegalėjo atskirt atskirų bangų kalbos – visi garsai susiliejo į bendrą nestiprą ir nedaug besikeičiančio įntensyvumo ošimą. Aprimo ir vėjas. Dangus nusidažė besileidžiančios į vandenyną Saulės raudoniu, galų gale ir jis aptemo, sužibo žvaigždės. Uola vis laukė patekančio Mėnulio.

Pagaliau, gerokai įpusėjus nakčiai, rytuose patekėjo gelsvas pusiau sudilusio Mėnulio pjautuvas. Uola susikaupė, apmąstė savo prašymą ir pabandė kreiptis į Mėnulį. Tačiau tą pat akimirką suprato, kad ji gali kalbėtį tik tada, kai potvynio atneštos bangos trankosi į jos akmenis. Dabar ji buvo nebylė ir nieko negalėjo pasakyt. Tam kad prabiltų, ji turėjo sulaukt kito potvynio. Potvynis nebuvo iš tų, kurie atvyksta tiksliai ir laiku. Net ir davęs pažadą, jis galėdavo pavėluot valandą ar daugiau, tad nenuostabu, jog kitą dieną potvynis vėlavo.

– Hm, gal ir neblogai tas vėlavimas, – pagalvojo Uola. – Juk jei jis taip pastoviai vėluos, tai viena kartą taip sutaps kad aš galėsiu kreiptis į Mėnulį!

[ Tęsinys ]

Tags: buriuotojų kūryba
Posted in Kajutkompanija | Comments Off

Lopšinė buriuotojo dukrai. Medžiotojai

Sunday, November 15th, 2009

[ Ansktesnis ]

Taip slinko dienos, savaitės, mėnesiai. Keitėsi metų laikai. Ateidavo ramių orų metas, vėliau jį keisdavo audringi rudens mėnesiai, kai Atlanto ciklonai, susisukę netoli Grenlandijos krantų, atnešdavo stiprius vėjus ir atridendavo milžiniškas, kartais siekančias dviejų stiebų aukštį, bangas, kurios, praėjusios pro įlankos žiotis, visada pakeisdavo kryptį ir toliau ridendavosi labai tvarkingomis gupėmis iki pat smėlėto paplūdimio.

Šiomis tvarkingomis ir negreitomis bangomis garsėjanti įlanka kiekvieną rudenį susilaukdavo vėjo ir bangų medžiotojų. Atvykdavo jie ne tik iš gretimų kaimelių, bet netgi ir iš kitų karalysčių – šiaurinėse karalystėse tuo metu jau būdavo gerokai atšalę, o čia dar gana šilta, beveik kaip vasara.

Suvažiuodavo jie su savo vežimais ir virdavo maistą, ir miegodavo juose, klausydamiesi bangų ošimo tiesiog ant kranto. Buvo vienišų medžiotojų, bet dauguma jų atkeliaudavo dviese ar tryse, kartais su šunimis, o kartais netgi su vaikais. Vieni medžiodavo tik bangas ir vadino juos banglentininkais. Kiti, buriuotojai, mokėdavo pasikinkę vėją čiuožt ir lygiu vandeniu, ir šokinėti per bangas netgi persiversdami. Bet nebuvo galima pasakyt, kad štai banglentininkas ar štai – buriuotojas. Ir vieni ir kiti dažnai mokėdavo visus medžioklės būdus ir ramiomis dienomis buriuotojas mielai pavirsdavo banglentininku, o atėjus stipriam štormui ar esant nepalankiai bangai, banglentininkai imdavo buriuoti.

Uola buvo pirmoji, su kuria aš susipažinau atvykęs į tą įlanką. Aš nežinojau tikslios meždiotojų stovyklavimo vietos, todėl atvykau ten, kur man pasirodė geriausia – į patį įlankos centrą. Sėdėdamas and Uolos ir tirdamas aplinką, aš nustebau, kad štai — Uola, dalinanti paplūdimį pusiau!

Vėliau, gyvendamas medžiotojų stovykloje ir buriuodamas bei čiuoždamas nuo bangų, aš daugiau kaip savaitę stebėjau Uolą ir sužinojau jos istoriją.

Keliaudamas atgal ir vairuodamas tūkstančius kilometrų vienui vienas, aš galvojau apie Uolą. Uola turbūt niekada nesulauks to momento, kad būtų potvynis ir kabėtu Mėnulis virš jos – juk potvynio vėlavimas nėra atsitiktinis. Lygiai tiek pat vėliau kas naktį pateka ir Mėnulis. Ir net jei ir atsitiks taip, kad šansas bus (o juk tie potvyniai sudėtingas dalykas ir iš tikro priklauso dar ir nuo Saulės), ir Uola vis tik galės prašyt Mėnulio, Mėnulis paprasčiausiai nieko negirdės – garsas sklinda oru, o Mėnulis juk labai toli, beorėje erdvėje…

Uola laiminga potvynio metu besijaučianti svarbi. Bangų medžiotojas laimingas, kai pasigavęs savo bangą nuskrieja su ja iki pat kranto, vėjo medžiotojas laimingas, kai palankus ir stiprus vėjas jam leidžia visą dieną šokinėti per bangas, bėgti nuo jų ar vartytis jose. Išalkęs laimingas, kai gauna prisikimšt savo pilvą, o pavargąs – šiltą vietą permiegot. Bet anksčiau ar vėliau potvynis nuslūgsta, bangavimas ir vėjas nurimsta, sotus išalksta, o pailsėjęs ir sušilęs – išalksta ir pavargsta.

Labai daug dalykų gyvenime (o gal visi?) pasikartoja kas tam tikrą laiką. Tik kiekvieną kartą gal šiek tiek kitaip. Paukščio sparnų plazdenimas, variklio stumoklių sukeliamas garsas, traukinio ratu bildesys, bangų mūša. Visa tai pasikartojantys garsai, ritmai, muzika. Muzika, nes tuos garsus mes galime girdeti ausimis ir rasti juose harmoniją. Potvynis ir atoslūgis, diena ir naktis, metų laikai ir daug daug kitų dalykų, kurie trunka ilgais periodais, irgi skamba. Mes negalime jų girdėti ausimis kaip garso, bet savo vaizduotėje mes galime paverst tai muzika ir įvertint jos grožį.

Tu irgi ten buvai, nors to ir neatsimeni. Bet aš žinau, kad bus dar ne vienas kartas, kai tu nuvyksti ten, kur Uola laukia tinkamo potvynio kreiptis į Mėnuli ir gerėsies ta muzika. Ir tavo pačios sukurta muzika bus taip pat graži. Aš tai žinau, nes tu – buriuotojo duktė. O dabar – labanaktis :*

Shine On!

yours Crazy Diamond

Kaunas, 2002 spalio 27 d.

Tags: buriuotojų kūryba
Posted in Kajutkompanija | Comments Off

<< Previous

    RSSRSS prenumerata
     
  • Temos

    • Ambersail (58)
    • Beleberda (84)
    • Buriavimas (95)
    • Jachtos (5)
    • Jūrose ir vandenynuose (56)
    • Kajutkompanija (12)
    • Kelionės (5)
    • LBS (7)
    • Ragainė II (19)
    • Regatos/Race (53)
    • Runcė (5)
    • Šalia buriavimo (32)
    • Skaitom/Žiūrim/Klausom (17)
    • Vendee Globe (18)
    • Volvo Ocean Race (45)
  • Reklama

    Spalvu ratas - jachtų dažai

    arvydas.net - Arvydo asmeninių atradimų, minčių ir idėjų namai

    auksinevarpa.lt - pasaulis per provincijos langus

  • Naujausi įrašai

    • Neprigulimybė
    • Buriavimas žiemą #9
    • Iliustracija amžina tema
    • Dar vienas rekordų šturmas — „The Race“
    • Sekmadienio įdomybės #7
    • Trispalvė Antarktidoje
    • Naujienos iš „Volvo Ocean Race“ regatos
  • Aš esu Otukas

    • Kas tu?
  • Naujausi komentarai

    • sklandunas on Nuotrauka mįslė
    • sklandunas on Naujoviškai „keptos“ burės
    • Nauticalis on Buriavimas žiemą #9
    • bitlas on Iliustracija amžina tema
    • Liutauras on Iliustracija amžina tema
    • Darijus on Iliustracija amžina tema
    • Nauticalis on Iliustracija amžina tema
  • Nuorodos

    • 470 jachtų klasė
    • Amber Route
    • Ambersail odisėja
    • b.j. Baraka
    • b.j. Piranija
    • b.j. Tojana
    • Minijos jachtklubas (I)
    • Minijos jachtklubas (II)
    • Ragainė II odisėja
    • Sailing Boy
    • Vėjo pamušalai
  • Fonetinė abėcėlė

    Fonetinės abėcėlės konverteris
  • Blogosfera

    blogeriai.net - Geriausi lietuviški blogai vienoje vietoje
  • Blogratis (subjektyvi kvantifikuota tekstinė blogsferos apžvalga)
  • Archyvas

Sukurta © 2010 - Ant bangos | Įrašų prenumerata (RSS) | Jei radote klaidų, pažymėkite jas pele ir paspauskite Alt + F4.

WordPress theme designed by web design