„Ant bangos“ pristato vieno „Pilies uosto regatoje“ jachta „Splendid“ plaukusio iki tol su buriavimu nesusijusio vaikino – Domanto (nuotraukoje su drauge) — įspūdžius. Rašė „sausumos“ žmogus, tad tuo įdomesni įspūdžiai.

Ir būtent dėl to, kad rašė pirmą kartą jūroje buvęs žmogus, būtų kvaila pykti, kad vieną ar kitą jachtos dalį pavadino ne taip, kad savo nuomonę ne „jūreiviškai“ dėsto.

Nuo to tik įdomiau. Į kai kuriuos dalykus naudinga iš šalies pažvelgti.

Teksto ir nuotraukų daug, bet skaitosi smagiai.

Įrašas tinklaraščiui didokas, tad visiems norintiems tereiks atsidaryti (ar atsisiųsti) sumažintą *.pdf failą.

Dar vienas kūrinėlis marinistine tema. Seniai jį ketinau publikuoti, bet buvau pamiršęs kur pasidėjau. Radau tvarkydamas kompiuterio katalogus. Žinau kodėl jaučiu, jog kaip tik dabar ir yra tas metas, kai reikia publikuoti.

Kai pirmą kartą skaičiau šį kūrinį daug maž žinodamas kokiomis aplinkybėmis jis gimė, skaitėsi kiek kitaip, nei dabar. Bet yra aplinkybių ir minčių, kurios man aktualios dabar.

Kūrinio autorius – geras bičiulis, buriuotojas. Tai jo pseudonimu pavadinta viena iš Lietuvos burlentininkų ir kaitininkų mėgstamų vietų prie Šventosios – „Akinio spotas“. Jie atpažins autorių, o gal ir aprašomą vietovę.

Kaip ir „Vieni jūroje“ atveju , ilgesnį nei įprasta įrašą suskaidžiau dalimis, jas įvardinau, bet pačio teksto neliečiau. Malonaus skaitymo.

Lopšinė buriuotojo dukrai. Uola

Lopšinė buriuotojo dukrai. Pati svarbiausia

Lopšinė buriuotojo dukrai. Pokalbis

Lopšinė buriuotojo dukrai. Medžiotojai

P.S. Ne buriuotojams – burlentės stiebas dažniausiai būna 430 cm ilgio.

Toli toli nuo Europos žemyno centro, toje pasaulio pusėje, kurioje leidžiasi saulė, vėlyvą rudenį, už tūkstančių kilometrų vieškelių, vingiuojančių penkių karalysčių žememis, už daugelio tiltų ir keltų per upes bei tunelių po jomis, už nesuskaičiuojamų miestelių bei kaimų, Atlanto vandenyno pakrantėje buvo Uola.

Ji buvo čia jau nuo seno ir galbūt ji matė tolstančius Amerikos žemyno krantus, kai prasidėjo didysis kontinentų judėjimas, galbūt ji matė skęstančią Atlantidą.

Uola gulejo smėlėtame papludimyje ir savo forma priminė milžniško krokodilo, iššliaužusio tiesiai į krantą ir įsiraususio į smėlio kopas, uodegą.

Nežinia ar krokodilai turi tokį įprotį, bet toks palyginimas yra pats tiksliausias, kuris galėtų ateit galvon bebandant nupasakot Uolos išvaizdą, žiurint į ją iš šono – palaipsniui aukštejanti dantytos juodos lavos uola, maždaug dešimties stiebų ilgio, didžiausią savo aukštį – pusantro stiebo – pasiekia prieš pat pasislėpdama papludimio kopose. Iš viršaus Uola atrodė kiek kitaip – Uolos uodegos galas buvo dvigubas ir žiurint iš paukščio skrydžio Uola galėjo primint skeltą gyvatės liežuvį.

Uola kaip uola, savo išvaizda ir sudėtimi rodos nebuvo ypatinga ir niekuo nesiskyrė nuo kitų uolų, kurių tūkstančius galima rasti Atlanto vandenyno ar kitų vandenynų pakrantėse. Niekuo, tik vienu – ji gulėjo pačiame papludimio centre ir daugiau šiame papludimyje nebuvo jokios kitos uolos, išskyrus aukštas, stačiai į vandenį krentančias uolas papludimio abiejuose pakraščiuose, griežtai ir tiksliai ribojančiuose gražaus smėlėto papludimio kraštus.

Šios stačios uolos lygiagrečiai viena kitai, na tiesa šiek tiek pavingiuodamos savo kraštus smulkiomis įlankėlėmis, pasipuošdamos grotais ir olomis, brido keletą kilometrų gilyn į vandenyną. Statūs akmeniniai šlaitai buvo pliki, o uolu viršūnes dengė erškėčiu krūmynai, sudarydami tankų ir dygliuotą raizgalyną.

Vargas būdavo žioplam keliautojui, sumaniusiam paslampinėtį paplūdimį ribojančių uolų pakrantėmis atoslūgio metu – tuo metu vandenynas atsitraukdavo labai toli, gal net puskilometrį, ir neatidus keliautojas, užburtas pasakišku atsidengusio vandenyno dugno įdomybių bei įlankelių grožio, eidavo tolyn stačių uolų pakrantėmis ir pražiopsodavo potvynio pradžią. Kelias atgal būdavo atkirstas ir nelaimėlis turėdavo gelbėtis ropšdamasis stačiomis uolomis aukštyn. Jei jam tai pavykdavo, jo laukdavo dar viena nemaloni staigmena – erškėčių krūmynai buvo tokie tankūs, kad praeit pro juos buvo neįmanoma. Pasakojama kad potvynio užklupti du keliautojai, užsikabaroję uolomis, labai džiaugėsi krūmynuose radė žvėrelių taką ir ilgai šliaužė juo vienas paskui kitą, taip išvengdami viršuje susipynusių dygliuotų šakų.

[ Tęsinys ]

[ Pradžia ]

Taigi, krūmynais apaugusios uolos, brendancios į vandenyną bei platus geltono smelio paplūdimys, kuriame ir gulėjo Uola, buvo ne kas kita, kaip nedidelė, bet labai graži ir nuostabi įlanka. Įlanka buvo išskirtinė ne tik savo grožiu bet ir tuo, kad ji buvo didžiuliame iškyšulyje, pačiame jo smaigalio, kuriuo jis remesi į vandenyną, centre.

Tiesa, žodis smaigalys nelabai tinka šio kyšulio formai apsakyt, nes kyšulys, prasidėdamas krante ir eidamas gylyn į vandenyną nelabai ką ir siaurėjo, o jo galas netgi stipriai išplatėdavo. Kyšulys atrodė kaip apsirėdžiusio ilgu apsiaustu plačiomis rankovėmis, išskėtusio rankas į šalis bei panarinusio galvą žmogaus siluetas. Pėdos vaizdavo kyšulio pradžią, rankos – kyšulio išplatėjimą, o panirusios galvos vietoje buvo gražioji įlanka.

Dar keisčiau ir įdomiau kad ir iškyšulys, nepaisant visu jo pačio grožybių, kurioms papasakot nežutektu vieno vakaro, buvo dar didesnės įlankos centre, tarp kurios kraštų buvo apie trisdešimt kilometrų. Ir visas šias keistenybes vainikavo tai, kad ši didžioji įlanka buvo milžiniškame kyšulyje, vėlgi to kyšulio smaigalyje ir pačiame jo centre.

Uola žinojo apie tai iš bangų. Potvynio metu, kai vandenynas ateidavo iki pat Uolos, bangos dušdavo į uolos akmenis ir pasakodavo Uolai, kokius kelius jos nukeliavo ir ką matė. Ir Uola tais momentais jausdavosi labai svarbi – potvynio metu ji dalindavo papludimi į dvi lygias dalis ir Uolai atrodydavo kad ji yra pats svarbiausias, nors ir toks nedidelis, iškyšulys visoje vakarineje šios karalystės pakrantėje – juk ji buvo iškyšulys įlankoje, kuri buvo didesniame iškyšulyje, kuris taip pat buvo įlankoje, kuri savo ruožtu irgi buvo didžiuliame iškyšulyje!

Jai buvo gera nuo tokių minčių apie savo svarbumą, bet deja, tai trukdavo neilgai – potvynis nuslūgdavo ir Uola likdavo gulėt smėlyje kaip niekam nereikalinga, supuvusi ir į krantą audros išmesta švartavimosi virvė.

[ Tęsinys ]

[ Ankstesnis ]

Vieną saulėtą ir vėjuotą ankstyvo ir šilto rudens dieną, kai stipraus vejo įgintos ir potvynio iki Uolos atneštos didelės, gražios, pasipuošusios baltomis viršūnėmis, riedėdamos poromis ar po tris, bangos trankėsi į Uolą, pasakodamos savo istorijas, Uola jautėsi kaip niekad laiminga – saulėtos ir vėjuotos dienos rudenį nutinka tikrai retai. Ir Uola tarė bangoms:

– Mielos bangos, pasilikite su manimi, nepasitraukite kartu su Potvyniu. Man taip patinka jūsų istorijos, aš klausyčiausi ir klausyčiausi jų ištisai.

– Mes tikrai mielai pasiliktume, – tarė bangos. – Bet tik Potvynis mus atneša iki tavęs. Be Potynio mes bejėgės ir, nors ir kaip stengiames pasiekt tave, kad ir kokios dideles mes butume, mes sulužtame smėlio seklumoje ir nebetenkame jėgų atbėgt bei atsitrenkti į tave.

– Gaila, – sumurmejo Uola. – Bandysiu paprašyti Potvynio kad jis nepasitrauktu. Ir paprašė:

– Mielasis Potvyni, pasilik, kad bangos galėtu atbėgt iki manęs. Sulūždamos smėlio seklumoje jos žusta taip ir nepapasakojusios niekam ką jos matė. Be to, aš be jų jaučiuosi vieniša ir niekam nereikalinga, – kreipėsi Uola į Potvynį.

– Jei būtų mano valia, – tarė Potvynis, – aš pasilikčiau. Man taip pat gaila veltui pražūstančių bangų pasakojimų. O taip pat man labai gražu, kai aš matau tave besijaučiančią svarbią, kai tu žinai kad dalini paplūdimį pusiau ir esi pati svarbiausia uola šioje karalysteje. Bet aš negaliu pasilikt. Aš esu Menulio valioje ir seku paskui ji kaip už pavadšio pririštas šunėkas seka savo šeimininka.

– Kaip gaila, – tarė Uola, ir nusprendė palaukt, kol patekės Menulis.

Potvynis nuslūgo, nusinešdamas tolyn nuo Uolos bangas ir Uola nebegalėjo atskirt atskirų bangų kalbos – visi garsai susiliejo į bendrą nestiprą ir nedaug besikeičiančio įntensyvumo ošimą. Aprimo ir vėjas. Dangus nusidažė besileidžiančios į vandenyną Saulės raudoniu, galų gale ir jis aptemo, sužibo žvaigždės. Uola vis laukė patekančio Mėnulio.

Pagaliau, gerokai įpusėjus nakčiai, rytuose patekėjo gelsvas pusiau sudilusio Mėnulio pjautuvas. Uola susikaupė, apmąstė savo prašymą ir pabandė kreiptis į Mėnulį. Tačiau tą pat akimirką suprato, kad ji gali kalbėtį tik tada, kai potvynio atneštos bangos trankosi į jos akmenis. Dabar ji buvo nebylė ir nieko negalėjo pasakyt. Tam kad prabiltų, ji turėjo sulaukt kito potvynio. Potvynis nebuvo iš tų, kurie atvyksta tiksliai ir laiku. Net ir davęs pažadą, jis galėdavo pavėluot valandą ar daugiau, tad nenuostabu, jog kitą dieną potvynis vėlavo.

– Hm, gal ir neblogai tas vėlavimas, – pagalvojo Uola. – Juk jei jis taip pastoviai vėluos, tai viena kartą taip sutaps kad aš galėsiu kreiptis į Mėnulį!

[ Tęsinys ]

[ Ansktesnis ]

Taip slinko dienos, savaitės, mėnesiai. Keitėsi metų laikai. Ateidavo ramių orų metas, vėliau jį keisdavo audringi rudens mėnesiai, kai Atlanto ciklonai, susisukę netoli Grenlandijos krantų, atnešdavo stiprius vėjus ir atridendavo milžiniškas, kartais siekančias dviejų stiebų aukštį, bangas, kurios, praėjusios pro įlankos žiotis, visada pakeisdavo kryptį ir toliau ridendavosi labai tvarkingomis gupėmis iki pat smėlėto paplūdimio.

Šiomis tvarkingomis ir negreitomis bangomis garsėjanti įlanka kiekvieną rudenį susilaukdavo vėjo ir bangų medžiotojų. Atvykdavo jie ne tik iš gretimų kaimelių, bet netgi ir iš kitų karalysčių – šiaurinėse karalystėse tuo metu jau būdavo gerokai atšalę, o čia dar gana šilta, beveik kaip vasara.

Suvažiuodavo jie su savo vežimais ir virdavo maistą, ir miegodavo juose, klausydamiesi bangų ošimo tiesiog ant kranto. Buvo vienišų medžiotojų, bet dauguma jų atkeliaudavo dviese ar tryse, kartais su šunimis, o kartais netgi su vaikais. Vieni medžiodavo tik bangas ir vadino juos banglentininkais. Kiti, buriuotojai, mokėdavo pasikinkę vėją čiuožt ir lygiu vandeniu, ir šokinėti per bangas netgi persiversdami. Bet nebuvo galima pasakyt, kad štai banglentininkas ar štai – buriuotojas. Ir vieni ir kiti dažnai mokėdavo visus medžioklės būdus ir ramiomis dienomis buriuotojas mielai pavirsdavo banglentininku, o atėjus stipriam štormui ar esant nepalankiai bangai, banglentininkai imdavo buriuoti.

Uola buvo pirmoji, su kuria aš susipažinau atvykęs į tą įlanką. Aš nežinojau tikslios meždiotojų stovyklavimo vietos, todėl atvykau ten, kur man pasirodė geriausia – į patį įlankos centrą. Sėdėdamas and Uolos ir tirdamas aplinką, aš nustebau, kad štai — Uola, dalinanti paplūdimį pusiau!

Vėliau, gyvendamas medžiotojų stovykloje ir buriuodamas bei čiuoždamas nuo bangų, aš daugiau kaip savaitę stebėjau Uolą ir sužinojau jos istoriją.

Keliaudamas atgal ir vairuodamas tūkstančius kilometrų vienui vienas, aš galvojau apie Uolą. Uola turbūt niekada nesulauks to momento, kad būtų potvynis ir kabėtu Mėnulis virš jos – juk potvynio vėlavimas nėra atsitiktinis. Lygiai tiek pat vėliau kas naktį pateka ir Mėnulis. Ir net jei ir atsitiks taip, kad šansas bus (o juk tie potvyniai sudėtingas dalykas ir iš tikro priklauso dar ir nuo Saulės), ir Uola vis tik galės prašyt Mėnulio, Mėnulis paprasčiausiai nieko negirdės – garsas sklinda oru, o Mėnulis juk labai toli, beorėje erdvėje…

Uola laiminga potvynio metu besijaučianti svarbi. Bangų medžiotojas laimingas, kai pasigavęs savo bangą nuskrieja su ja iki pat kranto, vėjo medžiotojas laimingas, kai palankus ir stiprus vėjas jam leidžia visą dieną šokinėti per bangas, bėgti nuo jų ar vartytis jose. Išalkęs laimingas, kai gauna prisikimšt savo pilvą, o pavargąs – šiltą vietą permiegot. Bet anksčiau ar vėliau potvynis nuslūgsta, bangavimas ir vėjas nurimsta, sotus išalksta, o pailsėjęs ir sušilęs – išalksta ir pavargsta.

Labai daug dalykų gyvenime (o gal visi?) pasikartoja kas tam tikrą laiką. Tik kiekvieną kartą gal šiek tiek kitaip. Paukščio sparnų plazdenimas, variklio stumoklių sukeliamas garsas, traukinio ratu bildesys, bangų mūša. Visa tai pasikartojantys garsai, ritmai, muzika. Muzika, nes tuos garsus mes galime girdeti ausimis ir rasti juose harmoniją. Potvynis ir atoslūgis, diena ir naktis, metų laikai ir daug daug kitų dalykų, kurie trunka ilgais periodais, irgi skamba. Mes negalime jų girdėti ausimis kaip garso, bet savo vaizduotėje mes galime paverst tai muzika ir įvertint jos grožį.

Tu irgi ten buvai, nors to ir neatsimeni. Bet aš žinau, kad bus dar ne vienas kartas, kai tu nuvyksti ten, kur Uola laukia tinkamo potvynio kreiptis į Mėnuli ir gerėsies ta muzika. Ir tavo pačios sukurta muzika bus taip pat graži. Aš tai žinau, nes tu – buriuotojo duktė. O dabar – labanaktis :*

Shine On!

yours Crazy Diamond

Kaunas, 2002 spalio 27 d.

Komentaruose diskutuojant apie praėjusio savaitgalio (2009-08-29) įvykį Kuršių mariose, kuomet pasieniečiai gelbėjo apvirtusio katamarano įgulos narį, baraka užsiminė, jog yra vienos, kiek panašios, istorijos aprašymas, tik nėra kur talpinti.

Turėdamas nedidelę viltį pasisiūliau pas save publikuoti. Ir gavau sutikimą bei pačią istoriją. Akimis permetęs supratau, kodėl „yra ir aprašymas, tik nėra kur talpinti“ — rašinys ohoho koks ilgas. Bet įdomus, reikėtų paviešinti.

Pasiteiravau tinklaraštininkų, ką jie tokiu atveju darytų — pasiūlė skaidyti rašinį.

Pusdienį sukau galvą kaip, kol vakarop atsivėrė čakros ir specialiai ta proga „Ant bangos“ sukūriau dar vieną rubriką – Kajutkompanija. Dargi prisiminiau, jog turiu vieną senokai rašytą bičiulio buriuotojo akinio rašinį – bus ir jam vietos šioje buriuotojų kūrybos skiltyje. Bus ir kitiems, jei tik noro yra.

Prie atsiųsto pasakojimo redakcijos rankų beveik nekišau – savito stiliaus nedarkiau. Gal kai kur praleistą raidę įrašiau, kablelį padėjau, bet viską palikau kaip buvę. Tiesa, truputį paskaidžiau smulkesnėmis pastraipomis (vis tas laikraštinis įprotis). Vizualiai geriau atrodo, o ir skaityti ekrane, manau, patogiau.

Istoriją gavau be pavadinimo, pačiam nieko kito, kaip banalus „Vieni jūroje“ sugalvoti nepavyko. Be to, pridėjau papildomą žodį, atspindintį atskiros dalies turinį.

Suskaidytas dalis sudėjau paeiliui (teko koreguoti publikavimo laiką, kad išsidėstytų taip, kaip noriu), tad galite skaityti nuo čia, nuorodos „gyvos“ (atsidarys naujame lange):

Vieni jūroje. Pakeliui

Vieni jūroje. Pasas

Vieni jūroje. Nerimas

Vieni jūroje. Parlo inglese?

Vieni jūroje. Paieškos.

Vieni jūroje. Išgelbėti.

Komentavimą prie įrašo išjungiau. Juk nerašote pastabų iš bibliotekos pasiimtoje knygoje. Autoriaus prašymu komentarus įjungiau, juk „knygoms recenzijos rašomos.“ Bet galite komentuoti ir čia.

Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

Niekada žmogus nežinai, kur nukrisi, kitaip pasiklotum iš anksto. Ir praėjusį pavasarį viskas vyko kaip įprasta – buvo ruošiamasi sezonui, varžyboms, išvykoms. Gaila, kad tas pasiruošimas dažniausiai baigiasi pinigų ieškojimu ir minimaliu automobilio ruošimu, nes kitkam laiko nebelieka, kas yra vykęs rungtyniauti į užsienį, puikiausiai tai supranta. Ir kai nuvažiavęs pastebi, kad namie palikai tik kokią nors smulkmeną, kurią be jokio vargo gali čia pat už pusę savo mėnesinio atlyginimo nusipirkti, apima tokia palaima, kad tą naują pirkinį norisi tuoj pat “aplaistyti”. Žodžiu, nieko naujo – krovėm daiktus, “šaudėm” pinigus, pūtėm padangas ir kėlėm bures į Europos taurės etapus. Kelionė nusimatė linksma – sportininkas dėl lietuviškų oro sąlygų dar vandens nematė, keturiolikos metų Mazda prie stačių Alpių taip pat nepritaikyta, tačiau su žemaitišku užsispyrimu pėsčias į kalnus įlipsi, ką jau ten su Mazda…

Žvelgiant iš šių dienų pozicijų galima drąsiai teigti, kad patys prašėmės nemalonumų: dar gimtos šalies degalinėj pastebėjus, kad iš kuro bako laša benzinas, ir uždavus klausimą “ką darom?”, pasigirsta atsakymas: “važiuojam greičiau iš čia!”. Tačiau atsakymas buvo sąlygotas ne kvailu požiūriu į, atrodytų, rimtą problemą. Požiūris į daugelį dalykų jau seniai buvo susiformavęs. Tiesiog tokiomis sąlygomis staiga supranti, kad pradėjus gilintis į tokius klausimus, užsibrėžtą tikslą gali paprasčiausiai pamiršti, jau nekalbant apie tai, kaip jį pasiekti. Taip ir važiavom – vienas vairą suka, kitas šalia ant žemėlapio dešrą pjausto, muzika groja, kuras laša, guoliai ūžia, klimatas gerėja, nuotaika taisosi! Para prabėgo – dvi sienos, pusantro tūkstančio nėr. Dar para – dar tūkstantis, sienos jau nebeintriguoja, jau Europa.

Geriau įsižiūrim – Šveicarija; kažkodėl pakvimpa sūriu, laikrodis pradeda tiksėti garsiau, piniginė pasijunta tokia sulysus ir vargana, tarsi aukšti mus supantys kalnai nuo jų viršukalnių nutirpus sniegui. Tegu! Užtat kaip paglostė savimeilę muitininkas, pirmą kartą gyvenime pamatęs lietuviškus numerius! Pasijunti žmogumi, kai jis, mandagiai paprašęs pasitraukti ir užsimovęs gumines pirštines, verčia tavo bagažinę aukštyn kojom, tikėdamasis ten užtikti aukso luitą, pakelius kruopščiai surištų gumyte valiutos pakelių ar smulkiom dozėm fasuotą heroino siuntą badaujantiems šveicarams. Apsieisit, patiems namie prireiks, dar jums vežiok. Keistai nustebęs muitininkas leidžia vykti toliau, tarsi klausdamas, ką mes čia be viso to veiksim, ir mes važiuojam toliau, išdidžiai iškėlę galvas.

Nosys šiek tiek nusileidžia sužinojus, kad mūsų, tokių varlių keliauninkių, pasirodo, niekas nelaukia nei su dūdų orkestru, nei be jo. Pirmą naktį svetingoje Šveicarijoje tenka nakvoti automobilyje, gerai dar, kad vargšė Mazda ne tokių plikų užpakalių yra regėjusi. Sumingam raminami vilties, kad ryt – poryt viskas bus geriau, atsiras draugai, paaiškins situaciją.

Kaip nebūtų keista – atėjo, paaiškino. Pasirodo, su mūsų pinigų atsargom galim būti tokie ramūs ir saugūs, kaip Lietuvos aukso fondas tos pačios Šveicarijos banke, nes, siekiant sutaupyti ir taip negausias santaupas, mums buvo pasiūlyta apsigyventi …bunkeryje nuo atominės atakos apsisaugoti! Mūsų savimeilė dar kartą buvo paglostyta – ne visus taip saugo, tik lietuvius. Na, dar lenkus, keletą svarbesnių italų, vieną anglą, tikriausiai slaptą agentą.

Žodžiu, perspektyvos plačios – šešių šimtų vietų bunkeris, trys metro storio sienos, juosiančios pagrindinę patalpą, silpna, tačiau kažkaip pasyviai seksualiai nuteikianti neoninė lemputė, deganti visą naktį, vienvietis dušas su dviem įrengtomis nuo vieno čiaupo žarnomis… Ir tik tada supratome tikrąją priežastį, privertusią taip rūpintis silpnos ištvermės šveicarus – mes pas juos svečiuojamės ne pirmą kartą, ir kaskart per šią regatą išpuola švęsti gimtadienį! Vargšai nusprendė mus už septynių spynų paslėpti, kad tik nenukeltumėm to Europos stogo. Bala nematė, pasigailėsim, juk patiems po šiuo stogu dar gerą savaitę klaidžioti.

Pasibaigus regatai pakuojamės ir kylam į antrąją, kaip vėliau supratome, daug įdomesnę, kelionės dalį – ritamės per Alpes ir leidžiamės prie Ligūrijos, į tylų ir tokiu metų laiku niekam neįdomų kurortą Andorą. Niekam neįdomų, jei neimsime domėn arti trijų šimtų buriuotojų vos ne iš viso pasaulio, kurie čia renkasi kiekvieną pavasarį, kas savęs parodyti, kas į kitus pažiūrėti. Ir šį kartą atvykome savęs parodyti, tik gaila, kad žiūrėjo į mus ne pačiu maloniausiu rakursu.

[ Tęsinys ]

Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis ]

Įdomumai prasidėjo jau antros dienos rytą. Malonu, žinoma, kai seni draugai, gyvenantys vienas nuo kito per porą – trejetą šimtų kilometrų, susitinka visai kitam Europos gale, dargi elgdamiesi taip, lyg nesimatė nuo vakar, kai tuo tarpu nuo paskutinio susitikimo praėjo vos ne pusė metų. Frazės, panašios į „Pameni?.. – Pamenu…“, „Žinai?… – Žinau…“ tokiu metu užima atitinkamą laiką, dažnai ne tokį ilgą, kaip norėtum, ypač kai pažįsti vienas kitą vos ne kaip save, tačiau juk yra ir svarbesnių reikalų.

Keista, tačiau vienu aktualiausių klausimų tą rytą tapo kolegos latvio, keliavusio į Europos buriavimo olimpą kartu su laikinosios sostinės buriuotojais, krepšio buvimo vieta. Visiems iki vieno iš jo draugiškai pasišaipius, kad vakar galai žino kur šlaistęsis ir pametęs, supratom, kad niekur dingti jis negalėjo.

Buvo nuspręsta versti aukštyn kojom visą namelį ant ratų, nors daugelis juo keliavusių pažįsta jį geriau už savo nuosavus namus, tiek laiko jame praleista. Pernešam viską iš priekio į galą – latvis prisimena, kad krepšyje buvo mobilus telefonas, nešam iš galo į priekį – „apsišviečia“ piniginė, kompaktinės plokštelės, galiausiai verčiant viską iš autobuso lauk, nes viduj nuo tokios kratos iš viso nieko suprasti nebeįmanoma, vienas mūsiškių pasidžiaugia, atseit, gerai dar, kad pasus sudėjom į vieną vietą, būtum palikęs savo krepšyje – problemų turėtumėm iki kaklo, o dabar viskas gerai, štai jie, gražiai guli aplanke.

Aplanke… Aplanke… O kur aplankas? Ar kas matėt šiandien tą mėlyną aplanką su dokumentais? Turėjot matyti, juk vertėm visą autobusą aukštyn kojom?.. Ką ten matysi, štai, guli visi daiktai ant žemės, kaip sendaikčių turguj, gerai dar, nešvarių apatinių neiškabinom, o aplanko ir krepšio nėra.

„Autobuse neliko?.. – Kokiam autobuse, jis toks tuščias, kad beveik dreba iš šalčio.“ Ką gi, šturmu paimti nepavyko, bandysim apgultį: ką darėm, kur dėjom, kas galėjo paimti? Po pirmųjų elementarių ėjimų, tokių kaip E2 – E4, išaiškėjo, kad vienintelis įtartinas epizodas buvo praėjusį vakarą ar naktį, praleistą šalia kelio esančioje degalinėje, kur mūsų kolegos buvo sustoję nakvoti po ilgos kelionės. Kaip dažnai tokiais atvejais būna, visi po truputį pradėjo prisiminti epizodus, kurie ryte niekam nekėlė įtarimų, o dabar tapo pagrindiniais įrodymais – neuždarytos durys, sujaukti daiktai, keistai kietas visų miegas.

Prieita išvados, kad krepšys ir aplankas buvo elementariai pavogti, o kad sąžinė jaustųsi ramesnė, buvo konstatuota, kad vagys pasinaudojo naujausiomis technologijomis ir savo aukas užmigdė prileidę į autobuso vidų migdančių dujų… Dujos dujomis, tačiau tapo aišku, kad trūksta trijų lietuviškų ir vieno latviško pasų, ir kad visi italų pareigūnai, buvę aplink mus šimto kilometrų spinduliu, staiga pamiršo anglų kalbą. Taip jau būna, kad žmogus ir taip kažko nežinai, o jei dar tą patį sugebi ir pamiršti, tai faktiškai tampi pagrindiniu pretendentu į Nobelio premiją, kurios, mano žiniomis, italai senokai nėra gavę.

Surinkę „ekipaž mašyny boevoj“ – vairuotojas, šturmanas, latvis, trys nukentėjusieji, ir vertėjas, kurio vaidmuo teko man, bent pusę metų krimtusiam italų kalbos šaknis, viso keturiese, išvykome laimės ieškoti. Kažkodėl pasirodė, kad laimė mūsų turėtų laukti tos pačios degalinės, kurioje broliai italai nuskriaudė brolius lietuvius, šiukšlių kibiruose.

Pradėję versti visus iš eilės, nieko tokio neradome, jei neskaičiuojant bananų žievių, tuščių skardinių ir kito įprasto tokiai aplinkai šlamšto. Nebuvo tik vieno – pasų. Nusprendę daugiau nešiurpinti degalinės darbuotojų, paprašėme jų iškviesti policiją.

Nemokantys anglų kalbos italai staiga prarado ir telekomunikacijų paslaugą – pralaukę gerą pusvalandį, į policiją išvykome patys. Nuostabūs vaizdai atsivėrė prieš mūsų akis: Imperija – žinomas kurortas, o dėl idealaus policijos nuovados maskavimo nuo taikių vietos gyventojų ir turistų mums teko išvažinėti šį gana nemažą miestą skersai išilgai.

Kai pagaliau ją suradom ir atrodė, kad, didieji vargai pagaliau baigėsi – jie tik prasidėjo. Pareigūnai buvo šventai įsitikinę, kad pavogti pasą ar kitus dokumentus iš lietuvio sportininko yra taip pat neįmanoma, kaip atitiesinti Pizos bokštą – įtikinėjimai užtruko arti valandos, dar tiek pat teko aiškinti, kaip tai įvyko.

Turint omenyje, kad bendravimas su kiek aukštesnio rango (gaila, kad ne intelekto) tardytoju vis grįždavo prie klausimo „o jūs kas tokie?“, galima teigti, kad laiką leidome visai turiningai, ką patvirtina paskutinis tardytojo poelgis, nuoširdžiai nudžiuginęs ir įkvėpęs vilties – supratęs, kad iš keturių esančiųjų tik trys yra be pasų ir kad mes niekaip neužpildysime savo pavardes atitinkančių protokolų, leido vieną jų suklastoti, pasirašant už nesantį laikiną nelegalą.

Bendrai paėmus, vienas žmogus pildė savo protokolą apie tris valandas, plius dar kelionė iš vieno kurorto į kitą, žymiosios nuovados paieškos… Grįžus į stovyklą apie trečią valandą dienos, apėmė begalinė palaima – atrodė, kad poilsiauti kolegos kauniečiai galės vos ne amžinai, juk be pasų jie beveik neliečiamos asmenybės.

[ Tęsinys ]

Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis ]

Atsidarę po butelį vietinio limonado, kurį pagal keistą kaprizą užsieniečiai vadino alumi, ir išsitiesę ant išlankstomų turistinių kėdžių kempinge prie pat jūros, kur mes gyvendavome jau ne pirmus metus, pagaliau kiek atsipūtėme – atgijo seni prisiminimai, naujesni įvykiai, linksmesni nutikimai.

Draugiškai besišnekučiuojant išgirdome variklio ūžesį – priplaukė treneriai, kurie mums bendraujant su policija, jau buvo pradėję treniruotę – nuo kranto pūtė baliukai du-trys, bangos – išilgai kranto, giedra, šilta. Sužinoję, kad rūpesčiai per valdžios namus dar nesibaigė, apsuko savo mažą kateriuką ir nuplaukė į atvirą jūrą.

Kaip supratome vėliau, tai galėjo būti paskutinis kartas, kai aš mačiau savo tėvą ir kitą trenerį iš Kauno, kurio sūnus taip pat buvo netoliese, skrodė jachta neaprėpiamas ir paslaptingas Ligūrijos jūros platybes. O dar baisiau, kad taip galėjo atsitikti dėl mano paties kaltės. Juk ne veltui sakoma – bijok abejingų…

Taigi, jie apsuko mažą, apie trijų metrų ilgio, pripučiamą guminį kateriuką ir nuplaukė tolyn į jūrą, kur jų laukė perspektyvūs Lietuvos buriuotojai, siekiantys sau ir kitiems įrodyti, kad jų laukia šviesi sportininko ateitis.

Pirmieji treniruotes pradėjo jaunesnieji, kurie nevyko su mumis užkariauti vietinių valdžios aukštumų. Smagiai beleidžiant laiką, o tai buvo iš tiesų smagu – gyventi vos du šimtus kilometrų vienas nuo kito, o susitikti už gerų poros tūkstančių kilometrų nuo namų ir kartą metuose,- nė neatkreipėme dėmesio, kad jaunikliai jau seniai grįžo, pakeisdami prie stalo vyresnius, kad saulė jau senokai perkopė zenitą ir kad jau vakarėja.

Apie bėgantį laiką priminė tiktai gurgiantys pilvai, į kuriuos jau reikėjo ką nors įmesti. Puikiai žinodami kiekvienas savo maisto atsargas, sukombinavome visai neblogą lengvą vakarienę – grįš treneriai, užkąsime rimčiau, juk pas juos jau rytdienos maisto racionas suplanuotas, nekalbant apie šiandieną.

Tačiau laikas bėgo, o iš jachtklubo pusės nesimatė artėjant jokio pažįstamo silueto. Iš pradžių tai nekėlė jokio įtarimo – du suaugę vyrai susitiko po pusmečio pertraukos, miestelį žino kaip gimtą, be to, dar tik septynios – „vaikiškas laikas“.

Dar po pusvalandžio vėl prisiminėme, kad atvažiavome ne vieni – pradėjo temti, grįžo vyresnieji sportininkai, ir lyg tarp kitko pasakė, kad treneriai nepasirodė, neaišku kada grįš ir tikriausiai jie nusprendė atšvęsti susitikimą. Ką gi, atšvęsti – tai atšvęsti, kiek tų šventimų jau būta, tačiau kodėl jie dar jūroje?.. Tačiau vėl nuramino mintis, kad šioje vietoje vienas miestelis keičia kitą, pilna pakrantė užeigų bei alubarių, šalia kurių visada būna mažų uostelių – tikriausiai kur nors užsuko.

Tik susitikus žvilgsniu su kauniečių trenerio sūnumi, kažkaip keistai nupurtydavo šaltukas… Bet netgi tada atrodė – blogiausiu atveju išgers, išleis pinigus ir pareis abu dainuodami.

Pamenu, įstrigo mintis, stebint dar visai jauną kauniečių trenerio sūnų – „man tai kas, aš jau pakankamai to esu matęs, o tau kam to viso reikia? Aplink tave draugai, kurie į trenerio sūnų visada žiūri lyg per didinamąjį stiklą, visus tavo nuopelnus priskirdami jam, o visas jo nuodėmes – tau. Ir koks suaugęs beatrodytum, visada pameni, kad tas žmogus, dėl kurio vis nerimsta širdis – tavo tėvas, tavo kūnas ir kraujas; kiek besistengtum apsimesti, kad dabar tau rūpi viena, kita ar trečia – vis tiek kažkas išduoda, kad slapčia lauki bent žinios iš jo, tolimo ar artimo, mylimo ar nekenčiamo, bet savo…“

Ir, fiksuodamas šias bėgančias mintis savo galvoje, vis ryškiau tame jauname, dar beveik gyvenimo neragavusiame vaikine mačiau save – tokį patį „karštą“, dar visai jauną, besiblaškantį. Ir staiga tarsi kūnu šiurpas prabėgo mintis – kažkas negerai, vyksta kažkas neįprasta, nenormalu. Ir iš tiesų – nė nepastebėjom, kad jau visai tamsu, berods, arti devynių vakaro, o apie mūsų trenerius ir tėvus jokios žinios!

Įsitikinimą apie jų savarankiškumą ir pagarbą jų intymumui pradėjo nugalėti savisaugos ir rūpesčio jausmas, arba paprasta baimė, kad taip sėdint rankas sudėjus gali įvykti kažkas nebepataisomo. Eilinį kartą kojos vos nepakišo lietuviškas santūrumas ar post tarybinis įsitikinimas, kad viską įmanoma padaryti savo jėgomis – vietoje to, kad iškart pranešus atitinkamoms instancijoms apie numanomą dviejų žmonių dingimą be žinios, buvo nuspręsta dar kartą įsitikinti, kad jie abu nesėdi bent jau artimiausiame alubaryje ar biliardinėje.

Tik pagalvokit – kaip atrodys išdidus ir orus lietuvis, įžūliai įsiveržęs į policijos poskyrį ir pranešęs, kad du jo tautiečiai dingę be žinios, o žioplys italas policininkas viens, du – ir jau atrado juos visai šalia, ant viešbučio laiptų sėdinčius? Galima teigti, kvailokai – keista situacija, tačiau kaip atrodys kvailys vokietis ar prancūzas, aršiai įlėkęs į tą patį poskyrį, trenkęs kumščiu į stalą ir Vienos konvencijos vardu pareikalavęs tuoj pat surasti jo vargšą pudelį, kurį jis pats pamiršo viešbučio numeryje – toks vokietis atrodys kaip visada oriai ir pasitikintis savimi, nes jie puikiai supranta, kad kelti triukšmą – jų reikalas, o į tą triukšmą reaguoti – jau policijos.

[ Tęsinys ]

Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis ]

Taigi, įsitikinę, kad kateriu į jachtklubą jie tikrai negrįžo, ir supratę, kad reikalas kaip niekada rimtas, nusprendėme, kad laikas spjauti į santūrumą ir galų gale šauktis pagalbos. Tačiau susidarė liūdnai paradoksali situacija – visos policijos nuovados, kurių Italijoje yra keletas tipų, buvo uždarytos ir panašios į eilines parduotuves – dešimt valandų, viduje šviesa dega, durys užrakintos ir nė gyvos dvasios.

Nei policijos, nei karabinierių, nei „municipalų“, nei pakrančių apsaugos. Tapo visai nejauku, nes visi žinomi variantai artėjo prie pabaigos. Prisiminę tarptautinį pagalbos telefoną 112, apsidžiaugėm – jei telefonas tarptautinis, turi gi mums kas nors padėti? Kurgi ne! Į mieguistą itališką „pronto?“ paklausus „parlo inglese? (ar kalbate angliškai?, ačiū dievui, nors tiek itališkai mokėjau), telefono laidais atksriejo lakoniškas „no…“ ir nervinantys trumpi ir dažnai pasikartojantys signalai. Tapo aišku, kad tenai skambinti beprasmiška. Tačiau ką daryti?

Belakstant po, atrodytų, mažą miestelį ir ieškant, kam galėtume paaiškinti situacijos rimtumą, buvo nebe toli iki vidurnakčio. Logika nebeveikė, liko žmogiškumas. Beveik praradę viltį išjudinti žmonių ieškojimo procesą, užsukome į pirmą pasitaikiusią kavinę. Mūsų laimei, ten buvo žmonių. Neliko nieko kito, kaip visu balsu paklausti – ar, po galais, kas nors šneka angliškai? Išsigandusios 10 – 15 ponių, kaip maži kačiukai prieš juos paskandinant, staiga visos draugiškai, tačiau kažkaip visai nekultūringai, pirštais bedė į vieną moteriškę, kuri jau visai nebesuvokė situacijos.

Nematydami kitos išeities, pasivedėme ją į šoną ir pradėjome pasakoti, kas nutiko. Pirmas keletą minučių jai atrodė, kad mes juokaujame ir pasakojame jai jei ne anekdotą, tai ištraukas iš Ernesto Hemingvėjaus „Senio ir jūros“. Tačiau matant mūsų rimtas ir kiek tragiškas minas ji pagaliau suprato, kad mes nejuokaujame. Kiek įmanoma nuodugniau išaiškinę, kad du suaugę vyrai, apsirengę visai ne pagal sezoną – šilta ir giedra diena virto žvarbia naktimi, vėjas pakilo iki trijų – keturių balų, pūtė nuo kranto, – nuo dviejų valandų dienos buvo atviroje jūroje, paprašėme jos paskambinti į policiją ir itališkai viską paaiškinti ten sėdintiems.

Įdomi detalė – su ponia itale angliškai susišnekėjome beveik akimirksniu, o su policija ji kalbėjo telefonu dukart, iš viso dvylika minučių! O jiems galiausiai atvykus, teko aiškinti viską iš naujo – galbūt per jaunai atrodėme, tačiau pagyvenę patruliai buvo linkę perklausinėti kiekvieną žodį. Varganos italų kalbos žinios, kiek atgijusios tvarkant dingusių pasų dokumentus, augo kaip ant mielių, nes italė moteriškė ir toliau mums vertėjavo, patrulis ir toliau nenorėjo ja tikėti, o aš kuo toliau, tuo labiau bijojau, kad mes galime pavėluoti, todėl kalbėjomės visomis kalbomis iškart, įskaitant pirštų kombinacijas.

Tačiau galiausiai kantrybė trūko – nusibodo be reikalo atsakinėti, kad automobilyje jų nėra, į telefono skambučius jie neatsako, jachtklube pažįstamų taip pat neturi. Vos ne už rankovės nutempėme juos į uostą ir, parodę vietą, kur nuo ryto kabo mūsų „pikola barka“ švartavimosi lynai, pastebėjome, kaip surimtėjo jų veidai.

Tai buvo pirmas geras ženklas nuo popietės, kuri tęsėsi jau geras aštuonias valandas. Tačiau iki pergalės buvo dar toli – vis dar skersuodami į mus, tarpusavyje kalbančius lietuviškai, jie nusprendė nuosekliai patikrinti visą uostą, ar netyčia nebus mūsiškiai priklydę. Uostą, kuriame arti tūkstančio įvairaus kalibro plaukiojančių objektų!

Laimei, į galvą šovė išganinga mintis – tėvas, atėjęs ryte į uostą avėdamas demisezoniniais pusbačiais, paliko juos po priekaba, kad grįžęs turėtų kuo persiauti šlapius sportbačius. Akimirksniu nušuoliavęs iki sportininkų šlapiais drabužiais nukrautos priekabos radau iki skausmo pažįstamus batus, tvarkingai stovinčius šalia dešinio rato, bei į juos sudėtas kojines. Pagriebęs juos ėmiau artėti prie vyresniojo pareigūno, vadovavusio visai šiai operacijai. Tik kai padėjau juos ant policijos automobilio kapoto, pats atsisėdau šalia ir pasakiau, kad nesitrauksiu, kol jie nesiims rimtesnių veiksmų, jie suprato visą padėties rimtumą, kuris nedavė mums ramybės jau ištisas keturias valandas, o mes ničnieko per jas nenuveikėme!

Keistai šnairuodami į batus ir įvairiomis kalbomis besikeikiantį mane, jie pradėjo kažkam įkyriai skambinti, kitam laido gale jiems taip pat įkyriai bandė paaiškinti, kad pusę pirmos nakties rimti vyrai užsiima kitais dalykais, o ne šneka telefonu, tačiau, ačiū dievui, batai ant naujos „Alfa Romeo“ atrodė pakankamai įtikinamai. Po kokių penkiolikos minučių atvyko žmogus kariška uniforma, antras po moteriškės – turistės – prakalbęs angliškai, prisistatė esąs pakrančių apsaugos tarnybos pulkininkas ir pareiškė, kad viskam vadovaus jis pats.

[ Tęsinys ]

Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis ]

Dar kartą papasakojus jam visą istoriją nuo pradžių (o vėjas vis nerimo…), išaiškėjo, kad mūsų kateris – visai ne „pikola barka“ (mažas laivelis), o „guomoncino“ (kateris guminiais bortais), ir kad ieškoti reikia jūroje, o ne uoste (lyg mes tuo būtume abejoję!..), jis pradėjo nurodinėti savo pavaldiniams. Tapo kiek ramiau išgirdus aiškius ir blaivius įsakymus.

Netrukus buvo sudaryti kiek įmanoma tikslesni fotorobotai, įskaitant ūgį, svorį, batų dydį ir taip toliau, juk pasakojome apie tėvus, ne apie prabėgom matytus nusikaltėlius. Aprašymus telefonu pradėjo diktuoti aplinkinių miestelių policijos nuovadoms, dar galai žino kur, tiek nuodugniai itališkai galva jau nebemąstė.

Taip pat buvo išsiųsti keturi kariniai laivai, kurie pradėjo šukuoti aplinkinius rajonus, kaip švyturiai spigindami savo galingais prožektoriais, dar du plaukė didesniu atstumu nuo kranto; eiliniai policininkai šmirinėjo po miestą, tikrindami visus, poromis slampinėjančius, reguliariai užsukdami į kempingą pasiteirauti, ar netyčia negrįžo patys.

Netgi žvejai brakonieriai buvo įtraukti į veiksmą, pažadėjus, kad jokios baudos jiems negresia, tik akylai stebėkit aplinką ir nepraleiskit nė mažiausios detalės pro akis.

Mes savo ruožtu supratom, kad viskas, kas buvo įmanoma iš mūsų pusės – jau padaryta, ir nebeliko nieko kito, kaip sėstis ir laukti rezultatų. Atėjo sunkiausias laikas – tarsi atlikome savo pareigą, tačiau rezultatų nėra, nieko gerai nuteikiančio nesigirdi ir nesimato, laikas eina, darosi šalta jau ant kranto, nekalbant apie jūrą, kurioje nuo ankstyvo vakaro buvo gana silpna, tačiau audra – vėjas sukilo iki penkių balų, bangos tik dėl vėjo krypties nuo kranto siekė tris, tris su puse metro, tačiau situaciją komplikavo išilgai kranto tekanti gana stipri srovė.

Laikas tarsi sustojo. Sėdėdami mašinoje jachtklube, prie administracinio pastato, kuris buvo paskelbtas gelbėjimo operacijos koordinaciniu centru, du sūnūs, sportininkai – nelaimėliai, galvojome kiekvienas sau, tačiau, manau, tą patį. Tokios savijautos nepalinkėčiau niekam, net pikčiausiam savo priešui – atrodo, tartum stovi prie artimo žmogaus kapo, tačiau nežinai, ar jis jau mirė, ar tai tik iliuzija, sapnas, kuris turi baigtis, tačiau nesibaigia. Širdis pradeda plakti taip garsiai, kad, rodos, tuoj išlips iš krūtinės, o galvoje – visiška tuštuma.

 Pasijauti toks mažas ir vienišas, tarsi svetimoj planetoj, niekam nereikalingas, neturintis jokių materialinių ar moralinių vertybių, jokių atspirties taškų, tikslų, požiūrių. Tiesiog esi taškas begalinė erdvėj, niekam nepastebimas, vienas tarp begalybės kitų tokių pačių taškų, turintis tik vienetinį dydį kažkokios vidinės energijos, kurią vienąkart tikslingai panaudojus, gal ir įmanoma padaryti teigiamą poslinkį, tačiau kaip atspėti tą vienintelę teisingą kryptį?..

[ Pabaiga ]

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis. Pradžia ]

Tik kitą dieną tapo aišku, kas atsitiko. Atrodytų, banaliausia situacija, tačiau juk viskas susideda iš paprastų ir elementarių dalykų – tąkart treneriams apsisukus ir nuplaukus nuo kempingo, pradėjo gesti mažas, vos dešimties arklio galių pakabinamas variklis.

Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo neįvyko, variklis buvo toli gražu nenaujas, ne kartą remontuotas, taigi, turėjo „moralinę teisę“ čiaudėti ir kitaip streikuoti. Tačiau tąkart kelis kartus stipriau nusipurtęs užgeso galutinai. Visi bandymai jį atgaivinti buvo bevaisiai – dar kartą užvestas tarsi atsisveikino ir išleido savo benzininę dvasią į mechaninį rojų.

Padėtis, iš pradžių atrodžiusi komiška, darėsi vis grėsmingesnė – krantas ranka pasiekiamas, tačiau dėl gana didelių bangų ir mažo, vos trijų metrų ilgio, pripučiamo katerio niekas į juos dėmesio neatkreipė. Išmestas inkaras taip pat negelbėjo, nes tokioje kalnuotoje vietovėje vos šimtą metrų nuo kranto pasitraukus jūra tampa gili tarsi bedugnė.

Iš pradžių dar atrodė, kad tuoj kas nors prisimins, atplauks nuo kranto ir partemps mažą tarsi kevalas katerį į uostą, tačiau laikas bėgo, krantas tolo, o pagalbos nesimatė. Temstant darėsi vis šalčiau, vėjas vis stiprėjo, bangos periodiškai užpildavo abu vyrus savo negailestinga jėga, atimdamos vis mažėjančias šilumos atsargas. Vyrai laukė ryto…

Mes, dviese sėdėdami mašinoje, taip pat laukėme ryto – buvo pažadėta, kad rytą, vos prašvitus, atskris du malūnsparniai, kurie turėtų suaktyvinti ir taip neramias paieškas. Norėjosi vienu metu bėgti ant aukščiausio kalno, dairytis į visas puses ir, suradus taip trokštamą baltą lopinėlį audringoje jūroje, plaukti prie jo pačiam, negailestingai talžant rankomis ir kojomis begėdiškai gražiai žydrą vandenį, tuo pat metu bijant, kad tuoj tuoj gali baigtis jėgos kvėpuoti, jau nekalbant apie jokį plaukimą.

Nuo bejėgiškumo ėmė imti miegas, tačiau spengianti kurtinama tyla mintyse laikė kūną tarsi savotiškoje anabiozėje: viską girdi, matai, tačiau reaguoji tik į tai, kas reikšminga ir iš tikrųjų svarbu. Mintys tarsi ankstyvo rudens lapai lėtai sklandė prieš akis, nepalikdamos jokio pėdsako, tik tylų ir tuščią čežėjimą, koks girdisi ankstyvą rytmetį kiemsargiui šluojant juos į kiemo kampą…

Staiga, septintą ryto, kažkas pabeldė į mašinos langą – vis dėlto miegas įveikė, mes abu prasnaudėme dvi – tris valandas. Tai buvo pulkininkas. Nepamenu, kokia kalba, tačiau jis man pasakė, kad mano tėvas surastas, gyvas, ir rodos, sveikas.

Turiu pasakyti, kad koks žmogus bebūtum sąžiningas ir nesavanaudiškas, vis tiek kiekviename mūsų glūdi nemaža dalis egoizmo. Jau daug vėliau, prisimindamas tos dienos įvykius, supratau, kiek nedaug žmogui reikia ir kaip lengvai jį galima apgauti. Reikalas tame, kad pulkininkas mūsų nepažinojo, tokiu būdu jis negalėjo atskirti, kurio iš mūsų tėvas surastas – tiesiog jis, atėjęs prie automobilio, kuriame buvo mūsų koordinacinis centras, pasakė tai, ką ir turėjo pasakyti kreipdamasis į asmenį – „surastas tavo tėvas, gyvas ir sveikas.“

Per kitas sekundės dalis aš spėjau be galo apsidžiaugti ir dar baisiau išsigąsti: jei jis sakė, kad surastas mano tėvas, tai kur tada antras treneris, kaip man apie tai pasakyti jo sūnui? Tuo pačiu momentu į galvą atėjo ta lemtinga mintis – iš kur jis žino, kad surastas būtent mano tėvas?

Šie samprotavimai taip greitai prabėgo mano galvoje, kad pulkininkas net nespėjo man paaiškinti, kad surasti abu, abu sveiki ir gyvi, tik sušalę, o aš jau buvau pradėjęs galvoti apie blogiausia…

Po tokių naujienų miegai pas mus abu išlakstė bemat, tačiau daug įdomesnis kitas procesas – sulig tuo momentu, kai tapo aišku, kad nelaimės išvengta, kaip paskutiniai nakties šešėliai iš mūsų veidų ir akių staiga pradėjo trauktis žmogiškumas, rūpestis, elementari užuojauta ir supratimas. Jų vieton, kaip ir prieš tai, pamažu stojo įvaizdis, perdėtas vyriškumas, arogancija ir begalinis pasitikėjimas savo jėgomis, kurio vos prieš keletą minučių nebūtum radęs nė su žiburiu.

Kai po beveik valandos kelio atvykome į ligoninę, į kurią nuvežė tėvą ir kitą trenerį, bei pralaukėme dar valandą, kol mums leido pasimatyti, abiejų vyrų akyse buvo prasidėję tokios pačios metamorfozės. Nesiimu jų teisti, tuo labiau kad ir neturiu tokios teisės – kas žino, kaip tokioje situacijoje būtume pasielgę patys, – paprasčiausiai gaila, kad paprastas ir nuoširdus žmogiškumas, elementari meilė sau ir kitam, užuojauta ir savigarba dažnai būna slepiami, kaip gėdos, o ne pagarbos verti jausmai.

Tikrą žmogaus veidą dažnai pastebi tik kritiniu momentu, kai iš tikrųjų nebėra kur trauktis ir iš kitų pagalbos nebegali tikėtis, arba tų kitų tiesiog nėra. Tada supranti, kad tos normos, prie kurių mes įpratę, yra tik kvaili ir tuščiagarbiai rėmai, į kuriuos mes patys save bandom įsprausti kasdieniniame gyvenime, o ištrūkstame labai retai, nors galėtų būti atvirkščiai.

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad tada, 2002-ųjų metų balandį Italijoje, mane supo žmonės, kurie reikiamu momentu sugebėjo savyje rasti jėgų būti žmonėmis gerąja prasme, tuo pačiu atskleisdami, nors ir ne visam laikui, tokias pačias savybes manyje – ryžtą, tvirtumą, padorumą ir apsisprendimą. Juk ne veltui sakoma – bijok abejingų.

Baltą, mažą, bangų blaškomą, dešimt jūrmylių nuo kranto nudreifavusį katerį apie septintą valandą ryto aptiko gelbėjimo operacijoje dalyvavęs pasieniečių laivas. Išgirdęs laivo variklių keliamą triukšmą, vienas iš dviejų sušalusių, pavargusių, ištroškusių ir išsekusių morališkai vyrų, veikiausiai pasiruošusių persimesti keliais žodžiais su aukščiausiuoju, pakilo, pradėjo mojuoti rankomis ir rėkti balsu. Po kelių akimirkų jie buvo išgelbėti.