Archive for the ‘Kajutkompanija’ Category

Kai kuriems pasirodė linksma, kai prisipažinau vos nenukritęs nuo dviračio, kai pamačiau jachtą „Autrimpas“ vandenyje.

Du (?) sezonus krante džiuvusi, metus iš horizonto dingus,i medinė gražuolė ir vėl vandenyje!

Pamačius tokį grožį greitai stabdant nesunku nuo dviračio nusiversti. Nenusiverčiau.

Ši jachta legendinė dar ir todėl, kad ja plaukdamas į Gdanską prieš daugiau ne dešimt metų patyriau pirmąjį jūrinį krikštą. Nepamenu, ar šėriau menkes anuomet, bet vieną pamokančią istoriją porinu iki šiol.

Gavau užduotį paruošti įgulai pietus ir ketinau gaminti paprastą patiekalą, apie kurį nemaža dalis jūrininkų kalba pakiliai (mano galva, didžiuoti šiuo primityviu ėdalu nėra ko) — „jūreiviškus makaronus“(„макароны по-флотски“): virti makaronai ir ant jų užberti mėsos konservai.

Puodą su makaronais užkaičiau, konservus atidariau. Ir nerangiai elgdamasis kambuze padariau klaidą, kurios kaina – vanduo, jau užviręs makaronams, išsiliejo man ant kojos.

Atsitikus nelaimei, įgula mane atleido nuo tolesnio maisto gaminimo ir suvalgė jau atidarytus mėsos konservus be virtų makaronų, užkasdami vien duona ir pomidorais.

Aš gi tepiau nuplikytą koją tepalu nuo nudegimų ir klausiausi pasakojimų, kaip vienas visai su jūra nesusijęs žmogus, sugeba toje pat jachtoje esant bent kokioms oro sąlygoms, įgulai patiekti pusryčius, pietūs, vakarienę ir naktipiečius iš kelių patiekalų.

Iki šiol suprantu kaip priekaištą, kad nemokėjau išvirti makaronų jachtai supantis ant bangos. Dabar jau, tikiu, moku.

Anąkart, pamenu, savo nutikimą buvau įpareigotas įrašyti laivo žurnale. Būtų įdomu paskaityti dabar.

Tiek istorinių sentimentų, pamačius vėl ant vandens besisupančią dvistiebę medinę gražuolę.

Kelios „Autrimpo“ nuotraukos.

Location:Poilsio gatvė,Klaipeda,Lithuania

„Ant bangos“ pristato vieno „Pilies uosto regatoje“ jachta „Splendid“ plaukusio iki tol su buriavimu nesusijusio vaikino – Domanto (nuotraukoje su drauge) — įspūdžius. Rašė „sausumos“ žmogus, tad tuo įdomesni įspūdžiai.

Ir būtent dėl to, kad rašė pirmą kartą jūroje buvęs žmogus, būtų kvaila pykti, kad vieną ar kitą jachtos dalį pavadino ne taip, kad savo nuomonę ne „jūreiviškai“ dėsto.

Nuo to tik įdomiau. Į kai kuriuos dalykus naudinga iš šalies pažvelgti.

Teksto ir nuotraukų daug, bet skaitosi smagiai.

Įrašas tinklaraščiui didokas, tad visiems norintiems tereiks atsidaryti (ar atsisiųsti) sumažintą *.pdf failą.

Dar vienas kūrinėlis marinistine tema. Seniai jį ketinau publikuoti, bet buvau pamiršęs kur pasidėjau. Radau tvarkydamas kompiuterio katalogus. Žinau kodėl jaučiu, jog kaip tik dabar ir yra tas metas, kai reikia publikuoti.

Kai pirmą kartą skaičiau šį kūrinį daug maž žinodamas kokiomis aplinkybėmis jis gimė, skaitėsi kiek kitaip, nei dabar. Bet yra aplinkybių ir minčių, kurios man aktualios dabar.

Kūrinio autorius – geras bičiulis, buriuotojas. Tai jo pseudonimu pavadinta viena iš Lietuvos burlentininkų ir kaitininkų mėgstamų vietų prie Šventosios – „Akinio spotas“. Jie atpažins autorių, o gal ir aprašomą vietovę.

Kaip ir „Vieni jūroje“ atveju , ilgesnį nei įprasta įrašą suskaidžiau dalimis, jas įvardinau, bet pačio teksto neliečiau. Malonaus skaitymo.

Lopšinė buriuotojo dukrai. Uola

Lopšinė buriuotojo dukrai. Pati svarbiausia

Lopšinė buriuotojo dukrai. Pokalbis

Lopšinė buriuotojo dukrai. Medžiotojai

P.S. Ne buriuotojams – burlentės stiebas dažniausiai būna 430 cm ilgio.

Toli toli nuo Europos žemyno centro, toje pasaulio pusėje, kurioje leidžiasi saulė, vėlyvą rudenį, už tūkstančių kilometrų vieškelių, vingiuojančių penkių karalysčių žememis, už daugelio tiltų ir keltų per upes bei tunelių po jomis, už nesuskaičiuojamų miestelių bei kaimų, Atlanto vandenyno pakrantėje buvo Uola.

Ji buvo čia jau nuo seno ir galbūt ji matė tolstančius Amerikos žemyno krantus, kai prasidėjo didysis kontinentų judėjimas, galbūt ji matė skęstančią Atlantidą.

Uola gulejo smėlėtame papludimyje ir savo forma priminė milžniško krokodilo, iššliaužusio tiesiai į krantą ir įsiraususio į smėlio kopas, uodegą.

Nežinia ar krokodilai turi tokį įprotį, bet toks palyginimas yra pats tiksliausias, kuris galėtų ateit galvon bebandant nupasakot Uolos išvaizdą, žiurint į ją iš šono – palaipsniui aukštejanti dantytos juodos lavos uola, maždaug dešimties stiebų ilgio, didžiausią savo aukštį – pusantro stiebo – pasiekia prieš pat pasislėpdama papludimio kopose. Iš viršaus Uola atrodė kiek kitaip – Uolos uodegos galas buvo dvigubas ir žiurint iš paukščio skrydžio Uola galėjo primint skeltą gyvatės liežuvį.

Uola kaip uola, savo išvaizda ir sudėtimi rodos nebuvo ypatinga ir niekuo nesiskyrė nuo kitų uolų, kurių tūkstančius galima rasti Atlanto vandenyno ar kitų vandenynų pakrantėse. Niekuo, tik vienu – ji gulėjo pačiame papludimio centre ir daugiau šiame papludimyje nebuvo jokios kitos uolos, išskyrus aukštas, stačiai į vandenį krentančias uolas papludimio abiejuose pakraščiuose, griežtai ir tiksliai ribojančiuose gražaus smėlėto papludimio kraštus.

Šios stačios uolos lygiagrečiai viena kitai, na tiesa šiek tiek pavingiuodamos savo kraštus smulkiomis įlankėlėmis, pasipuošdamos grotais ir olomis, brido keletą kilometrų gilyn į vandenyną. Statūs akmeniniai šlaitai buvo pliki, o uolu viršūnes dengė erškėčiu krūmynai, sudarydami tankų ir dygliuotą raizgalyną.

Vargas būdavo žioplam keliautojui, sumaniusiam paslampinėtį paplūdimį ribojančių uolų pakrantėmis atoslūgio metu – tuo metu vandenynas atsitraukdavo labai toli, gal net puskilometrį, ir neatidus keliautojas, užburtas pasakišku atsidengusio vandenyno dugno įdomybių bei įlankelių grožio, eidavo tolyn stačių uolų pakrantėmis ir pražiopsodavo potvynio pradžią. Kelias atgal būdavo atkirstas ir nelaimėlis turėdavo gelbėtis ropšdamasis stačiomis uolomis aukštyn. Jei jam tai pavykdavo, jo laukdavo dar viena nemaloni staigmena – erškėčių krūmynai buvo tokie tankūs, kad praeit pro juos buvo neįmanoma. Pasakojama kad potvynio užklupti du keliautojai, užsikabaroję uolomis, labai džiaugėsi krūmynuose radė žvėrelių taką ir ilgai šliaužė juo vienas paskui kitą, taip išvengdami viršuje susipynusių dygliuotų šakų.

[ Tęsinys ]

[ Pradžia ]

Taigi, krūmynais apaugusios uolos, brendancios į vandenyną bei platus geltono smelio paplūdimys, kuriame ir gulėjo Uola, buvo ne kas kita, kaip nedidelė, bet labai graži ir nuostabi įlanka. Įlanka buvo išskirtinė ne tik savo grožiu bet ir tuo, kad ji buvo didžiuliame iškyšulyje, pačiame jo smaigalio, kuriuo jis remesi į vandenyną, centre.

Tiesa, žodis smaigalys nelabai tinka šio kyšulio formai apsakyt, nes kyšulys, prasidėdamas krante ir eidamas gylyn į vandenyną nelabai ką ir siaurėjo, o jo galas netgi stipriai išplatėdavo. Kyšulys atrodė kaip apsirėdžiusio ilgu apsiaustu plačiomis rankovėmis, išskėtusio rankas į šalis bei panarinusio galvą žmogaus siluetas. Pėdos vaizdavo kyšulio pradžią, rankos – kyšulio išplatėjimą, o panirusios galvos vietoje buvo gražioji įlanka.

Dar keisčiau ir įdomiau kad ir iškyšulys, nepaisant visu jo pačio grožybių, kurioms papasakot nežutektu vieno vakaro, buvo dar didesnės įlankos centre, tarp kurios kraštų buvo apie trisdešimt kilometrų. Ir visas šias keistenybes vainikavo tai, kad ši didžioji įlanka buvo milžiniškame kyšulyje, vėlgi to kyšulio smaigalyje ir pačiame jo centre.

Uola žinojo apie tai iš bangų. Potvynio metu, kai vandenynas ateidavo iki pat Uolos, bangos dušdavo į uolos akmenis ir pasakodavo Uolai, kokius kelius jos nukeliavo ir ką matė. Ir Uola tais momentais jausdavosi labai svarbi – potvynio metu ji dalindavo papludimi į dvi lygias dalis ir Uolai atrodydavo kad ji yra pats svarbiausias, nors ir toks nedidelis, iškyšulys visoje vakarineje šios karalystės pakrantėje – juk ji buvo iškyšulys įlankoje, kuri buvo didesniame iškyšulyje, kuris taip pat buvo įlankoje, kuri savo ruožtu irgi buvo didžiuliame iškyšulyje!

Jai buvo gera nuo tokių minčių apie savo svarbumą, bet deja, tai trukdavo neilgai – potvynis nuslūgdavo ir Uola likdavo gulėt smėlyje kaip niekam nereikalinga, supuvusi ir į krantą audros išmesta švartavimosi virvė.

[ Tęsinys ]