Archive for the ‘Kajutkompanija’ Category

[ Ankstesnis ]

Vieną saulėtą ir vėjuotą ankstyvo ir šilto rudens dieną, kai stipraus vejo įgintos ir potvynio iki Uolos atneštos didelės, gražios, pasipuošusios baltomis viršūnėmis, riedėdamos poromis ar po tris, bangos trankėsi į Uolą, pasakodamos savo istorijas, Uola jautėsi kaip niekad laiminga – saulėtos ir vėjuotos dienos rudenį nutinka tikrai retai. Ir Uola tarė bangoms:

– Mielos bangos, pasilikite su manimi, nepasitraukite kartu su Potvyniu. Man taip patinka jūsų istorijos, aš klausyčiausi ir klausyčiausi jų ištisai.

– Mes tikrai mielai pasiliktume, – tarė bangos. – Bet tik Potvynis mus atneša iki tavęs. Be Potynio mes bejėgės ir, nors ir kaip stengiames pasiekt tave, kad ir kokios dideles mes butume, mes sulužtame smėlio seklumoje ir nebetenkame jėgų atbėgt bei atsitrenkti į tave.

– Gaila, – sumurmejo Uola. – Bandysiu paprašyti Potvynio kad jis nepasitrauktu. Ir paprašė:

– Mielasis Potvyni, pasilik, kad bangos galėtu atbėgt iki manęs. Sulūždamos smėlio seklumoje jos žusta taip ir nepapasakojusios niekam ką jos matė. Be to, aš be jų jaučiuosi vieniša ir niekam nereikalinga, – kreipėsi Uola į Potvynį.

– Jei būtų mano valia, – tarė Potvynis, – aš pasilikčiau. Man taip pat gaila veltui pražūstančių bangų pasakojimų. O taip pat man labai gražu, kai aš matau tave besijaučiančią svarbią, kai tu žinai kad dalini paplūdimį pusiau ir esi pati svarbiausia uola šioje karalysteje. Bet aš negaliu pasilikt. Aš esu Menulio valioje ir seku paskui ji kaip už pavadšio pririštas šunėkas seka savo šeimininka.

– Kaip gaila, – tarė Uola, ir nusprendė palaukt, kol patekės Menulis.

Potvynis nuslūgo, nusinešdamas tolyn nuo Uolos bangas ir Uola nebegalėjo atskirt atskirų bangų kalbos – visi garsai susiliejo į bendrą nestiprą ir nedaug besikeičiančio įntensyvumo ošimą. Aprimo ir vėjas. Dangus nusidažė besileidžiančios į vandenyną Saulės raudoniu, galų gale ir jis aptemo, sužibo žvaigždės. Uola vis laukė patekančio Mėnulio.

Pagaliau, gerokai įpusėjus nakčiai, rytuose patekėjo gelsvas pusiau sudilusio Mėnulio pjautuvas. Uola susikaupė, apmąstė savo prašymą ir pabandė kreiptis į Mėnulį. Tačiau tą pat akimirką suprato, kad ji gali kalbėtį tik tada, kai potvynio atneštos bangos trankosi į jos akmenis. Dabar ji buvo nebylė ir nieko negalėjo pasakyt. Tam kad prabiltų, ji turėjo sulaukt kito potvynio. Potvynis nebuvo iš tų, kurie atvyksta tiksliai ir laiku. Net ir davęs pažadą, jis galėdavo pavėluot valandą ar daugiau, tad nenuostabu, jog kitą dieną potvynis vėlavo.

– Hm, gal ir neblogai tas vėlavimas, – pagalvojo Uola. – Juk jei jis taip pastoviai vėluos, tai viena kartą taip sutaps kad aš galėsiu kreiptis į Mėnulį!

[ Tęsinys ]

[ Ansktesnis ]

Taip slinko dienos, savaitės, mėnesiai. Keitėsi metų laikai. Ateidavo ramių orų metas, vėliau jį keisdavo audringi rudens mėnesiai, kai Atlanto ciklonai, susisukę netoli Grenlandijos krantų, atnešdavo stiprius vėjus ir atridendavo milžiniškas, kartais siekančias dviejų stiebų aukštį, bangas, kurios, praėjusios pro įlankos žiotis, visada pakeisdavo kryptį ir toliau ridendavosi labai tvarkingomis gupėmis iki pat smėlėto paplūdimio.

Šiomis tvarkingomis ir negreitomis bangomis garsėjanti įlanka kiekvieną rudenį susilaukdavo vėjo ir bangų medžiotojų. Atvykdavo jie ne tik iš gretimų kaimelių, bet netgi ir iš kitų karalysčių – šiaurinėse karalystėse tuo metu jau būdavo gerokai atšalę, o čia dar gana šilta, beveik kaip vasara.

Suvažiuodavo jie su savo vežimais ir virdavo maistą, ir miegodavo juose, klausydamiesi bangų ošimo tiesiog ant kranto. Buvo vienišų medžiotojų, bet dauguma jų atkeliaudavo dviese ar tryse, kartais su šunimis, o kartais netgi su vaikais. Vieni medžiodavo tik bangas ir vadino juos banglentininkais. Kiti, buriuotojai, mokėdavo pasikinkę vėją čiuožt ir lygiu vandeniu, ir šokinėti per bangas netgi persiversdami. Bet nebuvo galima pasakyt, kad štai banglentininkas ar štai – buriuotojas. Ir vieni ir kiti dažnai mokėdavo visus medžioklės būdus ir ramiomis dienomis buriuotojas mielai pavirsdavo banglentininku, o atėjus stipriam štormui ar esant nepalankiai bangai, banglentininkai imdavo buriuoti.

Uola buvo pirmoji, su kuria aš susipažinau atvykęs į tą įlanką. Aš nežinojau tikslios meždiotojų stovyklavimo vietos, todėl atvykau ten, kur man pasirodė geriausia – į patį įlankos centrą. Sėdėdamas and Uolos ir tirdamas aplinką, aš nustebau, kad štai — Uola, dalinanti paplūdimį pusiau!

Vėliau, gyvendamas medžiotojų stovykloje ir buriuodamas bei čiuoždamas nuo bangų, aš daugiau kaip savaitę stebėjau Uolą ir sužinojau jos istoriją.

Keliaudamas atgal ir vairuodamas tūkstančius kilometrų vienui vienas, aš galvojau apie Uolą. Uola turbūt niekada nesulauks to momento, kad būtų potvynis ir kabėtu Mėnulis virš jos – juk potvynio vėlavimas nėra atsitiktinis. Lygiai tiek pat vėliau kas naktį pateka ir Mėnulis. Ir net jei ir atsitiks taip, kad šansas bus (o juk tie potvyniai sudėtingas dalykas ir iš tikro priklauso dar ir nuo Saulės), ir Uola vis tik galės prašyt Mėnulio, Mėnulis paprasčiausiai nieko negirdės – garsas sklinda oru, o Mėnulis juk labai toli, beorėje erdvėje…

Uola laiminga potvynio metu besijaučianti svarbi. Bangų medžiotojas laimingas, kai pasigavęs savo bangą nuskrieja su ja iki pat kranto, vėjo medžiotojas laimingas, kai palankus ir stiprus vėjas jam leidžia visą dieną šokinėti per bangas, bėgti nuo jų ar vartytis jose. Išalkęs laimingas, kai gauna prisikimšt savo pilvą, o pavargąs – šiltą vietą permiegot. Bet anksčiau ar vėliau potvynis nuslūgsta, bangavimas ir vėjas nurimsta, sotus išalksta, o pailsėjęs ir sušilęs – išalksta ir pavargsta.

Labai daug dalykų gyvenime (o gal visi?) pasikartoja kas tam tikrą laiką. Tik kiekvieną kartą gal šiek tiek kitaip. Paukščio sparnų plazdenimas, variklio stumoklių sukeliamas garsas, traukinio ratu bildesys, bangų mūša. Visa tai pasikartojantys garsai, ritmai, muzika. Muzika, nes tuos garsus mes galime girdeti ausimis ir rasti juose harmoniją. Potvynis ir atoslūgis, diena ir naktis, metų laikai ir daug daug kitų dalykų, kurie trunka ilgais periodais, irgi skamba. Mes negalime jų girdėti ausimis kaip garso, bet savo vaizduotėje mes galime paverst tai muzika ir įvertint jos grožį.

Tu irgi ten buvai, nors to ir neatsimeni. Bet aš žinau, kad bus dar ne vienas kartas, kai tu nuvyksti ten, kur Uola laukia tinkamo potvynio kreiptis į Mėnuli ir gerėsies ta muzika. Ir tavo pačios sukurta muzika bus taip pat graži. Aš tai žinau, nes tu – buriuotojo duktė. O dabar – labanaktis :*

Shine On!

yours Crazy Diamond

Kaunas, 2002 spalio 27 d.

Komentaruose diskutuojant apie praėjusio savaitgalio (2009-08-29) įvykį Kuršių mariose, kuomet pasieniečiai gelbėjo apvirtusio katamarano įgulos narį, baraka užsiminė, jog yra vienos, kiek panašios, istorijos aprašymas, tik nėra kur talpinti.

Turėdamas nedidelę viltį pasisiūliau pas save publikuoti. Ir gavau sutikimą bei pačią istoriją. Akimis permetęs supratau, kodėl „yra ir aprašymas, tik nėra kur talpinti“ — rašinys ohoho koks ilgas. Bet įdomus, reikėtų paviešinti.

Pasiteiravau tinklaraštininkų, ką jie tokiu atveju darytų — pasiūlė skaidyti rašinį.

Pusdienį sukau galvą kaip, kol vakarop atsivėrė čakros ir specialiai ta proga „Ant bangos“ sukūriau dar vieną rubriką – Kajutkompanija. Dargi prisiminiau, jog turiu vieną senokai rašytą bičiulio buriuotojo akinio rašinį – bus ir jam vietos šioje buriuotojų kūrybos skiltyje. Bus ir kitiems, jei tik noro yra.

Prie atsiųsto pasakojimo redakcijos rankų beveik nekišau – savito stiliaus nedarkiau. Gal kai kur praleistą raidę įrašiau, kablelį padėjau, bet viską palikau kaip buvę. Tiesa, truputį paskaidžiau smulkesnėmis pastraipomis (vis tas laikraštinis įprotis). Vizualiai geriau atrodo, o ir skaityti ekrane, manau, patogiau.

Istoriją gavau be pavadinimo, pačiam nieko kito, kaip banalus „Vieni jūroje“ sugalvoti nepavyko. Be to, pridėjau papildomą žodį, atspindintį atskiros dalies turinį.

Suskaidytas dalis sudėjau paeiliui (teko koreguoti publikavimo laiką, kad išsidėstytų taip, kaip noriu), tad galite skaityti nuo čia, nuorodos „gyvos“ (atsidarys naujame lange):

Vieni jūroje. Pakeliui

Vieni jūroje. Pasas

Vieni jūroje. Nerimas

Vieni jūroje. Parlo inglese?

Vieni jūroje. Paieškos.

Vieni jūroje. Išgelbėti.

Komentavimą prie įrašo išjungiau. Juk nerašote pastabų iš bibliotekos pasiimtoje knygoje. Autoriaus prašymu komentarus įjungiau, juk „knygoms recenzijos rašomos.“ Bet galite komentuoti ir čia.

Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

Niekada žmogus nežinai, kur nukrisi, kitaip pasiklotum iš anksto. Ir praėjusį pavasarį viskas vyko kaip įprasta – buvo ruošiamasi sezonui, varžyboms, išvykoms. Gaila, kad tas pasiruošimas dažniausiai baigiasi pinigų ieškojimu ir minimaliu automobilio ruošimu, nes kitkam laiko nebelieka, kas yra vykęs rungtyniauti į užsienį, puikiausiai tai supranta. Ir kai nuvažiavęs pastebi, kad namie palikai tik kokią nors smulkmeną, kurią be jokio vargo gali čia pat už pusę savo mėnesinio atlyginimo nusipirkti, apima tokia palaima, kad tą naują pirkinį norisi tuoj pat “aplaistyti”. Žodžiu, nieko naujo – krovėm daiktus, “šaudėm” pinigus, pūtėm padangas ir kėlėm bures į Europos taurės etapus. Kelionė nusimatė linksma – sportininkas dėl lietuviškų oro sąlygų dar vandens nematė, keturiolikos metų Mazda prie stačių Alpių taip pat nepritaikyta, tačiau su žemaitišku užsispyrimu pėsčias į kalnus įlipsi, ką jau ten su Mazda…

Žvelgiant iš šių dienų pozicijų galima drąsiai teigti, kad patys prašėmės nemalonumų: dar gimtos šalies degalinėj pastebėjus, kad iš kuro bako laša benzinas, ir uždavus klausimą “ką darom?”, pasigirsta atsakymas: “važiuojam greičiau iš čia!”. Tačiau atsakymas buvo sąlygotas ne kvailu požiūriu į, atrodytų, rimtą problemą. Požiūris į daugelį dalykų jau seniai buvo susiformavęs. Tiesiog tokiomis sąlygomis staiga supranti, kad pradėjus gilintis į tokius klausimus, užsibrėžtą tikslą gali paprasčiausiai pamiršti, jau nekalbant apie tai, kaip jį pasiekti. Taip ir važiavom – vienas vairą suka, kitas šalia ant žemėlapio dešrą pjausto, muzika groja, kuras laša, guoliai ūžia, klimatas gerėja, nuotaika taisosi! Para prabėgo – dvi sienos, pusantro tūkstančio nėr. Dar para – dar tūkstantis, sienos jau nebeintriguoja, jau Europa.

Geriau įsižiūrim – Šveicarija; kažkodėl pakvimpa sūriu, laikrodis pradeda tiksėti garsiau, piniginė pasijunta tokia sulysus ir vargana, tarsi aukšti mus supantys kalnai nuo jų viršukalnių nutirpus sniegui. Tegu! Užtat kaip paglostė savimeilę muitininkas, pirmą kartą gyvenime pamatęs lietuviškus numerius! Pasijunti žmogumi, kai jis, mandagiai paprašęs pasitraukti ir užsimovęs gumines pirštines, verčia tavo bagažinę aukštyn kojom, tikėdamasis ten užtikti aukso luitą, pakelius kruopščiai surištų gumyte valiutos pakelių ar smulkiom dozėm fasuotą heroino siuntą badaujantiems šveicarams. Apsieisit, patiems namie prireiks, dar jums vežiok. Keistai nustebęs muitininkas leidžia vykti toliau, tarsi klausdamas, ką mes čia be viso to veiksim, ir mes važiuojam toliau, išdidžiai iškėlę galvas.

Nosys šiek tiek nusileidžia sužinojus, kad mūsų, tokių varlių keliauninkių, pasirodo, niekas nelaukia nei su dūdų orkestru, nei be jo. Pirmą naktį svetingoje Šveicarijoje tenka nakvoti automobilyje, gerai dar, kad vargšė Mazda ne tokių plikų užpakalių yra regėjusi. Sumingam raminami vilties, kad ryt – poryt viskas bus geriau, atsiras draugai, paaiškins situaciją.

Kaip nebūtų keista – atėjo, paaiškino. Pasirodo, su mūsų pinigų atsargom galim būti tokie ramūs ir saugūs, kaip Lietuvos aukso fondas tos pačios Šveicarijos banke, nes, siekiant sutaupyti ir taip negausias santaupas, mums buvo pasiūlyta apsigyventi …bunkeryje nuo atominės atakos apsisaugoti! Mūsų savimeilė dar kartą buvo paglostyta – ne visus taip saugo, tik lietuvius. Na, dar lenkus, keletą svarbesnių italų, vieną anglą, tikriausiai slaptą agentą.

Žodžiu, perspektyvos plačios – šešių šimtų vietų bunkeris, trys metro storio sienos, juosiančios pagrindinę patalpą, silpna, tačiau kažkaip pasyviai seksualiai nuteikianti neoninė lemputė, deganti visą naktį, vienvietis dušas su dviem įrengtomis nuo vieno čiaupo žarnomis… Ir tik tada supratome tikrąją priežastį, privertusią taip rūpintis silpnos ištvermės šveicarus – mes pas juos svečiuojamės ne pirmą kartą, ir kaskart per šią regatą išpuola švęsti gimtadienį! Vargšai nusprendė mus už septynių spynų paslėpti, kad tik nenukeltumėm to Europos stogo. Bala nematė, pasigailėsim, juk patiems po šiuo stogu dar gerą savaitę klaidžioti.

Pasibaigus regatai pakuojamės ir kylam į antrąją, kaip vėliau supratome, daug įdomesnę, kelionės dalį – ritamės per Alpes ir leidžiamės prie Ligūrijos, į tylų ir tokiu metų laiku niekam neįdomų kurortą Andorą. Niekam neįdomų, jei neimsime domėn arti trijų šimtų buriuotojų vos ne iš viso pasaulio, kurie čia renkasi kiekvieną pavasarį, kas savęs parodyti, kas į kitus pažiūrėti. Ir šį kartą atvykome savęs parodyti, tik gaila, kad žiūrėjo į mus ne pačiu maloniausiu rakursu.

[ Tęsinys ]

Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis ]

Įdomumai prasidėjo jau antros dienos rytą. Malonu, žinoma, kai seni draugai, gyvenantys vienas nuo kito per porą – trejetą šimtų kilometrų, susitinka visai kitam Europos gale, dargi elgdamiesi taip, lyg nesimatė nuo vakar, kai tuo tarpu nuo paskutinio susitikimo praėjo vos ne pusė metų. Frazės, panašios į „Pameni?.. – Pamenu…“, „Žinai?… – Žinau…“ tokiu metu užima atitinkamą laiką, dažnai ne tokį ilgą, kaip norėtum, ypač kai pažįsti vienas kitą vos ne kaip save, tačiau juk yra ir svarbesnių reikalų.

Keista, tačiau vienu aktualiausių klausimų tą rytą tapo kolegos latvio, keliavusio į Europos buriavimo olimpą kartu su laikinosios sostinės buriuotojais, krepšio buvimo vieta. Visiems iki vieno iš jo draugiškai pasišaipius, kad vakar galai žino kur šlaistęsis ir pametęs, supratom, kad niekur dingti jis negalėjo.

Buvo nuspręsta versti aukštyn kojom visą namelį ant ratų, nors daugelis juo keliavusių pažįsta jį geriau už savo nuosavus namus, tiek laiko jame praleista. Pernešam viską iš priekio į galą – latvis prisimena, kad krepšyje buvo mobilus telefonas, nešam iš galo į priekį – „apsišviečia“ piniginė, kompaktinės plokštelės, galiausiai verčiant viską iš autobuso lauk, nes viduj nuo tokios kratos iš viso nieko suprasti nebeįmanoma, vienas mūsiškių pasidžiaugia, atseit, gerai dar, kad pasus sudėjom į vieną vietą, būtum palikęs savo krepšyje – problemų turėtumėm iki kaklo, o dabar viskas gerai, štai jie, gražiai guli aplanke.

Aplanke… Aplanke… O kur aplankas? Ar kas matėt šiandien tą mėlyną aplanką su dokumentais? Turėjot matyti, juk vertėm visą autobusą aukštyn kojom?.. Ką ten matysi, štai, guli visi daiktai ant žemės, kaip sendaikčių turguj, gerai dar, nešvarių apatinių neiškabinom, o aplanko ir krepšio nėra.

„Autobuse neliko?.. – Kokiam autobuse, jis toks tuščias, kad beveik dreba iš šalčio.“ Ką gi, šturmu paimti nepavyko, bandysim apgultį: ką darėm, kur dėjom, kas galėjo paimti? Po pirmųjų elementarių ėjimų, tokių kaip E2 – E4, išaiškėjo, kad vienintelis įtartinas epizodas buvo praėjusį vakarą ar naktį, praleistą šalia kelio esančioje degalinėje, kur mūsų kolegos buvo sustoję nakvoti po ilgos kelionės. Kaip dažnai tokiais atvejais būna, visi po truputį pradėjo prisiminti epizodus, kurie ryte niekam nekėlė įtarimų, o dabar tapo pagrindiniais įrodymais – neuždarytos durys, sujaukti daiktai, keistai kietas visų miegas.

Prieita išvados, kad krepšys ir aplankas buvo elementariai pavogti, o kad sąžinė jaustųsi ramesnė, buvo konstatuota, kad vagys pasinaudojo naujausiomis technologijomis ir savo aukas užmigdė prileidę į autobuso vidų migdančių dujų… Dujos dujomis, tačiau tapo aišku, kad trūksta trijų lietuviškų ir vieno latviško pasų, ir kad visi italų pareigūnai, buvę aplink mus šimto kilometrų spinduliu, staiga pamiršo anglų kalbą. Taip jau būna, kad žmogus ir taip kažko nežinai, o jei dar tą patį sugebi ir pamiršti, tai faktiškai tampi pagrindiniu pretendentu į Nobelio premiją, kurios, mano žiniomis, italai senokai nėra gavę.

Surinkę „ekipaž mašyny boevoj“ – vairuotojas, šturmanas, latvis, trys nukentėjusieji, ir vertėjas, kurio vaidmuo teko man, bent pusę metų krimtusiam italų kalbos šaknis, viso keturiese, išvykome laimės ieškoti. Kažkodėl pasirodė, kad laimė mūsų turėtų laukti tos pačios degalinės, kurioje broliai italai nuskriaudė brolius lietuvius, šiukšlių kibiruose.

Pradėję versti visus iš eilės, nieko tokio neradome, jei neskaičiuojant bananų žievių, tuščių skardinių ir kito įprasto tokiai aplinkai šlamšto. Nebuvo tik vieno – pasų. Nusprendę daugiau nešiurpinti degalinės darbuotojų, paprašėme jų iškviesti policiją.

Nemokantys anglų kalbos italai staiga prarado ir telekomunikacijų paslaugą – pralaukę gerą pusvalandį, į policiją išvykome patys. Nuostabūs vaizdai atsivėrė prieš mūsų akis: Imperija – žinomas kurortas, o dėl idealaus policijos nuovados maskavimo nuo taikių vietos gyventojų ir turistų mums teko išvažinėti šį gana nemažą miestą skersai išilgai.

Kai pagaliau ją suradom ir atrodė, kad, didieji vargai pagaliau baigėsi – jie tik prasidėjo. Pareigūnai buvo šventai įsitikinę, kad pavogti pasą ar kitus dokumentus iš lietuvio sportininko yra taip pat neįmanoma, kaip atitiesinti Pizos bokštą – įtikinėjimai užtruko arti valandos, dar tiek pat teko aiškinti, kaip tai įvyko.

Turint omenyje, kad bendravimas su kiek aukštesnio rango (gaila, kad ne intelekto) tardytoju vis grįždavo prie klausimo „o jūs kas tokie?“, galima teigti, kad laiką leidome visai turiningai, ką patvirtina paskutinis tardytojo poelgis, nuoširdžiai nudžiuginęs ir įkvėpęs vilties – supratęs, kad iš keturių esančiųjų tik trys yra be pasų ir kad mes niekaip neužpildysime savo pavardes atitinkančių protokolų, leido vieną jų suklastoti, pasirašant už nesantį laikiną nelegalą.

Bendrai paėmus, vienas žmogus pildė savo protokolą apie tris valandas, plius dar kelionė iš vieno kurorto į kitą, žymiosios nuovados paieškos… Grįžus į stovyklą apie trečią valandą dienos, apėmė begalinė palaima – atrodė, kad poilsiauti kolegos kauniečiai galės vos ne amžinai, juk be pasų jie beveik neliečiamos asmenybės.

[ Tęsinys ]