Archive for the ‘Kajutkompanija’ Category

Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis ]

Atsidarę po butelį vietinio limonado, kurį pagal keistą kaprizą užsieniečiai vadino alumi, ir išsitiesę ant išlankstomų turistinių kėdžių kempinge prie pat jūros, kur mes gyvendavome jau ne pirmus metus, pagaliau kiek atsipūtėme – atgijo seni prisiminimai, naujesni įvykiai, linksmesni nutikimai.

Draugiškai besišnekučiuojant išgirdome variklio ūžesį – priplaukė treneriai, kurie mums bendraujant su policija, jau buvo pradėję treniruotę – nuo kranto pūtė baliukai du-trys, bangos – išilgai kranto, giedra, šilta. Sužinoję, kad rūpesčiai per valdžios namus dar nesibaigė, apsuko savo mažą kateriuką ir nuplaukė į atvirą jūrą.

Kaip supratome vėliau, tai galėjo būti paskutinis kartas, kai aš mačiau savo tėvą ir kitą trenerį iš Kauno, kurio sūnus taip pat buvo netoliese, skrodė jachta neaprėpiamas ir paslaptingas Ligūrijos jūros platybes. O dar baisiau, kad taip galėjo atsitikti dėl mano paties kaltės. Juk ne veltui sakoma – bijok abejingų…

Taigi, jie apsuko mažą, apie trijų metrų ilgio, pripučiamą guminį kateriuką ir nuplaukė tolyn į jūrą, kur jų laukė perspektyvūs Lietuvos buriuotojai, siekiantys sau ir kitiems įrodyti, kad jų laukia šviesi sportininko ateitis.

Pirmieji treniruotes pradėjo jaunesnieji, kurie nevyko su mumis užkariauti vietinių valdžios aukštumų. Smagiai beleidžiant laiką, o tai buvo iš tiesų smagu – gyventi vos du šimtus kilometrų vienas nuo kito, o susitikti už gerų poros tūkstančių kilometrų nuo namų ir kartą metuose,- nė neatkreipėme dėmesio, kad jaunikliai jau seniai grįžo, pakeisdami prie stalo vyresnius, kad saulė jau senokai perkopė zenitą ir kad jau vakarėja.

Apie bėgantį laiką priminė tiktai gurgiantys pilvai, į kuriuos jau reikėjo ką nors įmesti. Puikiai žinodami kiekvienas savo maisto atsargas, sukombinavome visai neblogą lengvą vakarienę – grįš treneriai, užkąsime rimčiau, juk pas juos jau rytdienos maisto racionas suplanuotas, nekalbant apie šiandieną.

Tačiau laikas bėgo, o iš jachtklubo pusės nesimatė artėjant jokio pažįstamo silueto. Iš pradžių tai nekėlė jokio įtarimo – du suaugę vyrai susitiko po pusmečio pertraukos, miestelį žino kaip gimtą, be to, dar tik septynios – „vaikiškas laikas“.

Dar po pusvalandžio vėl prisiminėme, kad atvažiavome ne vieni – pradėjo temti, grįžo vyresnieji sportininkai, ir lyg tarp kitko pasakė, kad treneriai nepasirodė, neaišku kada grįš ir tikriausiai jie nusprendė atšvęsti susitikimą. Ką gi, atšvęsti – tai atšvęsti, kiek tų šventimų jau būta, tačiau kodėl jie dar jūroje?.. Tačiau vėl nuramino mintis, kad šioje vietoje vienas miestelis keičia kitą, pilna pakrantė užeigų bei alubarių, šalia kurių visada būna mažų uostelių – tikriausiai kur nors užsuko.

Tik susitikus žvilgsniu su kauniečių trenerio sūnumi, kažkaip keistai nupurtydavo šaltukas… Bet netgi tada atrodė – blogiausiu atveju išgers, išleis pinigus ir pareis abu dainuodami.

Pamenu, įstrigo mintis, stebint dar visai jauną kauniečių trenerio sūnų – „man tai kas, aš jau pakankamai to esu matęs, o tau kam to viso reikia? Aplink tave draugai, kurie į trenerio sūnų visada žiūri lyg per didinamąjį stiklą, visus tavo nuopelnus priskirdami jam, o visas jo nuodėmes – tau. Ir koks suaugęs beatrodytum, visada pameni, kad tas žmogus, dėl kurio vis nerimsta širdis – tavo tėvas, tavo kūnas ir kraujas; kiek besistengtum apsimesti, kad dabar tau rūpi viena, kita ar trečia – vis tiek kažkas išduoda, kad slapčia lauki bent žinios iš jo, tolimo ar artimo, mylimo ar nekenčiamo, bet savo…“

Ir, fiksuodamas šias bėgančias mintis savo galvoje, vis ryškiau tame jauname, dar beveik gyvenimo neragavusiame vaikine mačiau save – tokį patį „karštą“, dar visai jauną, besiblaškantį. Ir staiga tarsi kūnu šiurpas prabėgo mintis – kažkas negerai, vyksta kažkas neįprasta, nenormalu. Ir iš tiesų – nė nepastebėjom, kad jau visai tamsu, berods, arti devynių vakaro, o apie mūsų trenerius ir tėvus jokios žinios!

Įsitikinimą apie jų savarankiškumą ir pagarbą jų intymumui pradėjo nugalėti savisaugos ir rūpesčio jausmas, arba paprasta baimė, kad taip sėdint rankas sudėjus gali įvykti kažkas nebepataisomo. Eilinį kartą kojos vos nepakišo lietuviškas santūrumas ar post tarybinis įsitikinimas, kad viską įmanoma padaryti savo jėgomis – vietoje to, kad iškart pranešus atitinkamoms instancijoms apie numanomą dviejų žmonių dingimą be žinios, buvo nuspręsta dar kartą įsitikinti, kad jie abu nesėdi bent jau artimiausiame alubaryje ar biliardinėje.

Tik pagalvokit – kaip atrodys išdidus ir orus lietuvis, įžūliai įsiveržęs į policijos poskyrį ir pranešęs, kad du jo tautiečiai dingę be žinios, o žioplys italas policininkas viens, du – ir jau atrado juos visai šalia, ant viešbučio laiptų sėdinčius? Galima teigti, kvailokai – keista situacija, tačiau kaip atrodys kvailys vokietis ar prancūzas, aršiai įlėkęs į tą patį poskyrį, trenkęs kumščiu į stalą ir Vienos konvencijos vardu pareikalavęs tuoj pat surasti jo vargšą pudelį, kurį jis pats pamiršo viešbučio numeryje – toks vokietis atrodys kaip visada oriai ir pasitikintis savimi, nes jie puikiai supranta, kad kelti triukšmą – jų reikalas, o į tą triukšmą reaguoti – jau policijos.

[ Tęsinys ]

Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis ]

Taigi, įsitikinę, kad kateriu į jachtklubą jie tikrai negrįžo, ir supratę, kad reikalas kaip niekada rimtas, nusprendėme, kad laikas spjauti į santūrumą ir galų gale šauktis pagalbos. Tačiau susidarė liūdnai paradoksali situacija – visos policijos nuovados, kurių Italijoje yra keletas tipų, buvo uždarytos ir panašios į eilines parduotuves – dešimt valandų, viduje šviesa dega, durys užrakintos ir nė gyvos dvasios.

Nei policijos, nei karabinierių, nei „municipalų“, nei pakrančių apsaugos. Tapo visai nejauku, nes visi žinomi variantai artėjo prie pabaigos. Prisiminę tarptautinį pagalbos telefoną 112, apsidžiaugėm – jei telefonas tarptautinis, turi gi mums kas nors padėti? Kurgi ne! Į mieguistą itališką „pronto?“ paklausus „parlo inglese? (ar kalbate angliškai?, ačiū dievui, nors tiek itališkai mokėjau), telefono laidais atksriejo lakoniškas „no…“ ir nervinantys trumpi ir dažnai pasikartojantys signalai. Tapo aišku, kad tenai skambinti beprasmiška. Tačiau ką daryti?

Belakstant po, atrodytų, mažą miestelį ir ieškant, kam galėtume paaiškinti situacijos rimtumą, buvo nebe toli iki vidurnakčio. Logika nebeveikė, liko žmogiškumas. Beveik praradę viltį išjudinti žmonių ieškojimo procesą, užsukome į pirmą pasitaikiusią kavinę. Mūsų laimei, ten buvo žmonių. Neliko nieko kito, kaip visu balsu paklausti – ar, po galais, kas nors šneka angliškai? Išsigandusios 10 – 15 ponių, kaip maži kačiukai prieš juos paskandinant, staiga visos draugiškai, tačiau kažkaip visai nekultūringai, pirštais bedė į vieną moteriškę, kuri jau visai nebesuvokė situacijos.

Nematydami kitos išeities, pasivedėme ją į šoną ir pradėjome pasakoti, kas nutiko. Pirmas keletą minučių jai atrodė, kad mes juokaujame ir pasakojame jai jei ne anekdotą, tai ištraukas iš Ernesto Hemingvėjaus „Senio ir jūros“. Tačiau matant mūsų rimtas ir kiek tragiškas minas ji pagaliau suprato, kad mes nejuokaujame. Kiek įmanoma nuodugniau išaiškinę, kad du suaugę vyrai, apsirengę visai ne pagal sezoną – šilta ir giedra diena virto žvarbia naktimi, vėjas pakilo iki trijų – keturių balų, pūtė nuo kranto, – nuo dviejų valandų dienos buvo atviroje jūroje, paprašėme jos paskambinti į policiją ir itališkai viską paaiškinti ten sėdintiems.

Įdomi detalė – su ponia itale angliškai susišnekėjome beveik akimirksniu, o su policija ji kalbėjo telefonu dukart, iš viso dvylika minučių! O jiems galiausiai atvykus, teko aiškinti viską iš naujo – galbūt per jaunai atrodėme, tačiau pagyvenę patruliai buvo linkę perklausinėti kiekvieną žodį. Varganos italų kalbos žinios, kiek atgijusios tvarkant dingusių pasų dokumentus, augo kaip ant mielių, nes italė moteriškė ir toliau mums vertėjavo, patrulis ir toliau nenorėjo ja tikėti, o aš kuo toliau, tuo labiau bijojau, kad mes galime pavėluoti, todėl kalbėjomės visomis kalbomis iškart, įskaitant pirštų kombinacijas.

Tačiau galiausiai kantrybė trūko – nusibodo be reikalo atsakinėti, kad automobilyje jų nėra, į telefono skambučius jie neatsako, jachtklube pažįstamų taip pat neturi. Vos ne už rankovės nutempėme juos į uostą ir, parodę vietą, kur nuo ryto kabo mūsų „pikola barka“ švartavimosi lynai, pastebėjome, kaip surimtėjo jų veidai.

Tai buvo pirmas geras ženklas nuo popietės, kuri tęsėsi jau geras aštuonias valandas. Tačiau iki pergalės buvo dar toli – vis dar skersuodami į mus, tarpusavyje kalbančius lietuviškai, jie nusprendė nuosekliai patikrinti visą uostą, ar netyčia nebus mūsiškiai priklydę. Uostą, kuriame arti tūkstančio įvairaus kalibro plaukiojančių objektų!

Laimei, į galvą šovė išganinga mintis – tėvas, atėjęs ryte į uostą avėdamas demisezoniniais pusbačiais, paliko juos po priekaba, kad grįžęs turėtų kuo persiauti šlapius sportbačius. Akimirksniu nušuoliavęs iki sportininkų šlapiais drabužiais nukrautos priekabos radau iki skausmo pažįstamus batus, tvarkingai stovinčius šalia dešinio rato, bei į juos sudėtas kojines. Pagriebęs juos ėmiau artėti prie vyresniojo pareigūno, vadovavusio visai šiai operacijai. Tik kai padėjau juos ant policijos automobilio kapoto, pats atsisėdau šalia ir pasakiau, kad nesitrauksiu, kol jie nesiims rimtesnių veiksmų, jie suprato visą padėties rimtumą, kuris nedavė mums ramybės jau ištisas keturias valandas, o mes ničnieko per jas nenuveikėme!

Keistai šnairuodami į batus ir įvairiomis kalbomis besikeikiantį mane, jie pradėjo kažkam įkyriai skambinti, kitam laido gale jiems taip pat įkyriai bandė paaiškinti, kad pusę pirmos nakties rimti vyrai užsiima kitais dalykais, o ne šneka telefonu, tačiau, ačiū dievui, batai ant naujos „Alfa Romeo“ atrodė pakankamai įtikinamai. Po kokių penkiolikos minučių atvyko žmogus kariška uniforma, antras po moteriškės – turistės – prakalbęs angliškai, prisistatė esąs pakrančių apsaugos tarnybos pulkininkas ir pareiškė, kad viskam vadovaus jis pats.

[ Tęsinys ]

Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis ]

Dar kartą papasakojus jam visą istoriją nuo pradžių (o vėjas vis nerimo…), išaiškėjo, kad mūsų kateris – visai ne „pikola barka“ (mažas laivelis), o „guomoncino“ (kateris guminiais bortais), ir kad ieškoti reikia jūroje, o ne uoste (lyg mes tuo būtume abejoję!..), jis pradėjo nurodinėti savo pavaldiniams. Tapo kiek ramiau išgirdus aiškius ir blaivius įsakymus.

Netrukus buvo sudaryti kiek įmanoma tikslesni fotorobotai, įskaitant ūgį, svorį, batų dydį ir taip toliau, juk pasakojome apie tėvus, ne apie prabėgom matytus nusikaltėlius. Aprašymus telefonu pradėjo diktuoti aplinkinių miestelių policijos nuovadoms, dar galai žino kur, tiek nuodugniai itališkai galva jau nebemąstė.

Taip pat buvo išsiųsti keturi kariniai laivai, kurie pradėjo šukuoti aplinkinius rajonus, kaip švyturiai spigindami savo galingais prožektoriais, dar du plaukė didesniu atstumu nuo kranto; eiliniai policininkai šmirinėjo po miestą, tikrindami visus, poromis slampinėjančius, reguliariai užsukdami į kempingą pasiteirauti, ar netyčia negrįžo patys.

Netgi žvejai brakonieriai buvo įtraukti į veiksmą, pažadėjus, kad jokios baudos jiems negresia, tik akylai stebėkit aplinką ir nepraleiskit nė mažiausios detalės pro akis.

Mes savo ruožtu supratom, kad viskas, kas buvo įmanoma iš mūsų pusės – jau padaryta, ir nebeliko nieko kito, kaip sėstis ir laukti rezultatų. Atėjo sunkiausias laikas – tarsi atlikome savo pareigą, tačiau rezultatų nėra, nieko gerai nuteikiančio nesigirdi ir nesimato, laikas eina, darosi šalta jau ant kranto, nekalbant apie jūrą, kurioje nuo ankstyvo vakaro buvo gana silpna, tačiau audra – vėjas sukilo iki penkių balų, bangos tik dėl vėjo krypties nuo kranto siekė tris, tris su puse metro, tačiau situaciją komplikavo išilgai kranto tekanti gana stipri srovė.

Laikas tarsi sustojo. Sėdėdami mašinoje jachtklube, prie administracinio pastato, kuris buvo paskelbtas gelbėjimo operacijos koordinaciniu centru, du sūnūs, sportininkai – nelaimėliai, galvojome kiekvienas sau, tačiau, manau, tą patį. Tokios savijautos nepalinkėčiau niekam, net pikčiausiam savo priešui – atrodo, tartum stovi prie artimo žmogaus kapo, tačiau nežinai, ar jis jau mirė, ar tai tik iliuzija, sapnas, kuris turi baigtis, tačiau nesibaigia. Širdis pradeda plakti taip garsiai, kad, rodos, tuoj išlips iš krūtinės, o galvoje – visiška tuštuma.

 Pasijauti toks mažas ir vienišas, tarsi svetimoj planetoj, niekam nereikalingas, neturintis jokių materialinių ar moralinių vertybių, jokių atspirties taškų, tikslų, požiūrių. Tiesiog esi taškas begalinė erdvėj, niekam nepastebimas, vienas tarp begalybės kitų tokių pačių taškų, turintis tik vienetinį dydį kažkokios vidinės energijos, kurią vienąkart tikslingai panaudojus, gal ir įmanoma padaryti teigiamą poslinkį, tačiau kaip atspėti tą vienintelę teisingą kryptį?..

[ Pabaiga ]

Nereikia bijoti tvirtų

ir veiksmingų – jų poelgiai

natūralūs ir prognozuojami.

Daug pavojingesni – abejingi,

su jų nebyliu sutikimu įvyksta

daugelis nelaimių.

[ Ankstesnis. Pradžia ]

Tik kitą dieną tapo aišku, kas atsitiko. Atrodytų, banaliausia situacija, tačiau juk viskas susideda iš paprastų ir elementarių dalykų – tąkart treneriams apsisukus ir nuplaukus nuo kempingo, pradėjo gesti mažas, vos dešimties arklio galių pakabinamas variklis.

Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo neįvyko, variklis buvo toli gražu nenaujas, ne kartą remontuotas, taigi, turėjo „moralinę teisę“ čiaudėti ir kitaip streikuoti. Tačiau tąkart kelis kartus stipriau nusipurtęs užgeso galutinai. Visi bandymai jį atgaivinti buvo bevaisiai – dar kartą užvestas tarsi atsisveikino ir išleido savo benzininę dvasią į mechaninį rojų.

Padėtis, iš pradžių atrodžiusi komiška, darėsi vis grėsmingesnė – krantas ranka pasiekiamas, tačiau dėl gana didelių bangų ir mažo, vos trijų metrų ilgio, pripučiamo katerio niekas į juos dėmesio neatkreipė. Išmestas inkaras taip pat negelbėjo, nes tokioje kalnuotoje vietovėje vos šimtą metrų nuo kranto pasitraukus jūra tampa gili tarsi bedugnė.

Iš pradžių dar atrodė, kad tuoj kas nors prisimins, atplauks nuo kranto ir partemps mažą tarsi kevalas katerį į uostą, tačiau laikas bėgo, krantas tolo, o pagalbos nesimatė. Temstant darėsi vis šalčiau, vėjas vis stiprėjo, bangos periodiškai užpildavo abu vyrus savo negailestinga jėga, atimdamos vis mažėjančias šilumos atsargas. Vyrai laukė ryto…

Mes, dviese sėdėdami mašinoje, taip pat laukėme ryto – buvo pažadėta, kad rytą, vos prašvitus, atskris du malūnsparniai, kurie turėtų suaktyvinti ir taip neramias paieškas. Norėjosi vienu metu bėgti ant aukščiausio kalno, dairytis į visas puses ir, suradus taip trokštamą baltą lopinėlį audringoje jūroje, plaukti prie jo pačiam, negailestingai talžant rankomis ir kojomis begėdiškai gražiai žydrą vandenį, tuo pat metu bijant, kad tuoj tuoj gali baigtis jėgos kvėpuoti, jau nekalbant apie jokį plaukimą.

Nuo bejėgiškumo ėmė imti miegas, tačiau spengianti kurtinama tyla mintyse laikė kūną tarsi savotiškoje anabiozėje: viską girdi, matai, tačiau reaguoji tik į tai, kas reikšminga ir iš tikrųjų svarbu. Mintys tarsi ankstyvo rudens lapai lėtai sklandė prieš akis, nepalikdamos jokio pėdsako, tik tylų ir tuščią čežėjimą, koks girdisi ankstyvą rytmetį kiemsargiui šluojant juos į kiemo kampą…

Staiga, septintą ryto, kažkas pabeldė į mašinos langą – vis dėlto miegas įveikė, mes abu prasnaudėme dvi – tris valandas. Tai buvo pulkininkas. Nepamenu, kokia kalba, tačiau jis man pasakė, kad mano tėvas surastas, gyvas, ir rodos, sveikas.

Turiu pasakyti, kad koks žmogus bebūtum sąžiningas ir nesavanaudiškas, vis tiek kiekviename mūsų glūdi nemaža dalis egoizmo. Jau daug vėliau, prisimindamas tos dienos įvykius, supratau, kiek nedaug žmogui reikia ir kaip lengvai jį galima apgauti. Reikalas tame, kad pulkininkas mūsų nepažinojo, tokiu būdu jis negalėjo atskirti, kurio iš mūsų tėvas surastas – tiesiog jis, atėjęs prie automobilio, kuriame buvo mūsų koordinacinis centras, pasakė tai, ką ir turėjo pasakyti kreipdamasis į asmenį – „surastas tavo tėvas, gyvas ir sveikas.“

Per kitas sekundės dalis aš spėjau be galo apsidžiaugti ir dar baisiau išsigąsti: jei jis sakė, kad surastas mano tėvas, tai kur tada antras treneris, kaip man apie tai pasakyti jo sūnui? Tuo pačiu momentu į galvą atėjo ta lemtinga mintis – iš kur jis žino, kad surastas būtent mano tėvas?

Šie samprotavimai taip greitai prabėgo mano galvoje, kad pulkininkas net nespėjo man paaiškinti, kad surasti abu, abu sveiki ir gyvi, tik sušalę, o aš jau buvau pradėjęs galvoti apie blogiausia…

Po tokių naujienų miegai pas mus abu išlakstė bemat, tačiau daug įdomesnis kitas procesas – sulig tuo momentu, kai tapo aišku, kad nelaimės išvengta, kaip paskutiniai nakties šešėliai iš mūsų veidų ir akių staiga pradėjo trauktis žmogiškumas, rūpestis, elementari užuojauta ir supratimas. Jų vieton, kaip ir prieš tai, pamažu stojo įvaizdis, perdėtas vyriškumas, arogancija ir begalinis pasitikėjimas savo jėgomis, kurio vos prieš keletą minučių nebūtum radęs nė su žiburiu.

Kai po beveik valandos kelio atvykome į ligoninę, į kurią nuvežė tėvą ir kitą trenerį, bei pralaukėme dar valandą, kol mums leido pasimatyti, abiejų vyrų akyse buvo prasidėję tokios pačios metamorfozės. Nesiimu jų teisti, tuo labiau kad ir neturiu tokios teisės – kas žino, kaip tokioje situacijoje būtume pasielgę patys, – paprasčiausiai gaila, kad paprastas ir nuoširdus žmogiškumas, elementari meilė sau ir kitam, užuojauta ir savigarba dažnai būna slepiami, kaip gėdos, o ne pagarbos verti jausmai.

Tikrą žmogaus veidą dažnai pastebi tik kritiniu momentu, kai iš tikrųjų nebėra kur trauktis ir iš kitų pagalbos nebegali tikėtis, arba tų kitų tiesiog nėra. Tada supranti, kad tos normos, prie kurių mes įpratę, yra tik kvaili ir tuščiagarbiai rėmai, į kuriuos mes patys save bandom įsprausti kasdieniniame gyvenime, o ištrūkstame labai retai, nors galėtų būti atvirkščiai.

Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad tada, 2002-ųjų metų balandį Italijoje, mane supo žmonės, kurie reikiamu momentu sugebėjo savyje rasti jėgų būti žmonėmis gerąja prasme, tuo pačiu atskleisdami, nors ir ne visam laikui, tokias pačias savybes manyje – ryžtą, tvirtumą, padorumą ir apsisprendimą. Juk ne veltui sakoma – bijok abejingų.

Baltą, mažą, bangų blaškomą, dešimt jūrmylių nuo kranto nudreifavusį katerį apie septintą valandą ryto aptiko gelbėjimo operacijoje dalyvavęs pasieniečių laivas. Išgirdęs laivo variklių keliamą triukšmą, vienas iš dviejų sušalusių, pavargusių, ištroškusių ir išsekusių morališkai vyrų, veikiausiai pasiruošusių persimesti keliais žodžiais su aukščiausiuoju, pakilo, pradėjo mojuoti rankomis ir rėkti balsu. Po kelių akimirkų jie buvo išgelbėti.