Ant bangos

Mielos damos, neskubėkit

Friday, October 30th, 2009

• Rampant Giant nuotrauka

Paprastai prieš damas balso nekeliu (ir apskritai stengiuosi nešaukti), apie jas nepasakoju. Bet šią istoriją prisiminiau kaip vieną epizodą, parodantį, kaip jachtos keleiviams elgtis nedera.

Tai buvo vienos kelionės šiltuose kraštuose metu. Po gana ilgo ir nelengvo plaukimo švartavomės mes viename nedideliame uostelyje. Vietą radome nelengvai, bet įgula pageidavo uosto, o ne švartavimosi išleidus inkarą.

Į siaurą tarpą tarp dar vienos čarterinės (nuomojamos) jachtos ir itališkos sportinės (maždaug 60 pėdų ilgio) įsukus mūsų jachtos transą (laivagalį) aš iš uostelio prižiūrėtojo perėmiau dešinio borto galinį švartovą, vyrai priekyje – priekinį švartovą.

Pasireguliavome ilgį, pritvirtinau savąjį, jie rišo savo, o aš tuo metu kėliau koją į kitą bortą pritvirtinti likusio švartovo. Akies kampučiu paskutinę akimirką pamačiau, kad koją pastatysiu ant dailios moteriškos rankos ilgais dažytais nagais, prispaudusios prie kokpito (atdaros dėžės jachtos laivagalyje) suolelio piniginę.

Vos prieš akimirką ši daili jauna ponia buvo apsirengusi kelionės drabužiais, o dabar jau pasipuošusi trumpa juoda suknele kelionei po miestelį.

Nepamenu, ką tiksliai jai pasakiau. Pagražindamas pasakojimą kartais sakau, jog žodžius tariau taip garsiai, kad jei šalia uosto esantis kalnas buvo vulkanas, jis turėjo pabusti. Bet išties taip nebuvo. Nebuvo tai ir komplimentas. Uostelio prižiūrėtojas nuramino, liepė neskubėti ir mes baigėme švartuotis.

Po to aš, žinoma, atsiprašiau damos dėl savo emocijų proveržio. Paaiškinau, kad trukdė švartuotis. O jei būčiau užmynęs ant jos dailios rankos, jai būtų skaudėję. O jei būčiau paslydęs… Pafantazuokime: būčiau kritęs, pilvu atsitrenkęs į lejerius (apsauginės tvorelės per visą jachtos perimetrą dalys — trosai) ir galva trinktelėjęs į kitos jachtos bortą. Kvaila mirtis.

Tad apie ką ši istorija? Apie tai, kad jachtos keleiviams derėtų netrukdyti įgulai švartuotis ir geriausiai, kai atliekamas manevras, ramiai laukti kajutėje. Į krantą be būtino reikalo skubėti nereikia – niekur jis nedings.

Tags: buriavimas Kroatijoje, jachtų nuoma, Kroatija, švartavimasis
Posted in Kelionės | 5 Comments »

Buriuojanti tauta tie šveicarai!

Wednesday, September 16th, 2009

Buvau visai neseniai Ženevoje – vyko konferencija klimato kaitos klausimais. Apie pasaulinį blogį vardu Globalinis Atšilimas – kitą kartą, o dabar – apie šveicarų buriuotojus.

Tikriausiai visi (kas savom akimis, kas – atvirukuose ar filmuose) yra matę didžiojo fontano, stora ir galinga srove mėginančio iššauti vandens srautą virš Alpių, vaizdą. Virš Alpių – gal ir per skambiai pasakyta, bet fontano čiurkšlė iš tiesų stora kaip telegrafo stulpas ir muša aukštai. Gražu.

Tai štai, buvau ir aš šalia – molu galima prieiti visai arti. Apsidairau. Ir ką gi – tame ežero galiuke apie Ženevą plika akimi suskaičiavau penkias ar šešias dideles marinas (po šimtą jachtų mažiausiai, o kai kuriose ir gerokai daugiau), o mažų prieplaukėlių net ir suskaičiuoti neįmanoma. Buriuojanti tauta tie šveicarai!

Turistiniai miesto planai rodo, kad kažkur vienoje krantinėje ir trofėjinė Amerikos taurė turėtų būti saugoma. Neradau, o ir laiko ieškoti buvo maža. Bet tapo aišku, jog jinai čia visai neatsitiktinai. Gal jūros šveicarai ir neturi, bet ežeras – tai oho koks! Praktikai vietos tikrai iki soties, o dar įsivaizdavus šveicariškų bankų galimybes laimėjimai jūroje atrodo visai ne atsitiktiniai.

Ech, kad taip regatoj „Apie Ženevos ežerą“ sudalyvavus… Be visokeriopo azarto būtų dar ir be galo gražu. Tiesiogine to žodžio prasme.

Tags: America's Cup, Amerikos taurė, įpūdžiai, Ženevos ežeras
Posted in Kelionės | 2 Comments »

Įvairios kaip žmonės jachtos

Wednesday, June 10th, 2009

• Nekantriems: visų šiame įraše aprašomų (ir daugiau) jachtų nuotraukos yra viename Picasa albume.

Užjūrių uostuose natūralu dairytis į laivus ir jachtas, pamatyti ką nors neregėto. Šiemet Kroatijoje mačiau įdomių, o kai kurių – ir liūdno likimo burlaivių.

Pirmoji, liūdno likimo jachta „Liva“ Ją Korčuloje pamačiau netikėtai – kildamas viena gatvele į viršų šalia marinos staiga pastebėjau jachtos nosį su ant priekinio štago susuktu stakseliu. Nebūtų nieko keisto, jei nejausčiau, jog per aukštai nuo vandens. Žvilgt per šaligatvio atbrailą – nagi taip, su burėmis ir ant kilbloko jachta.

Nusileidau į apačią, apėjau Korčulos ACI marinos ofiso pastatą ir palikęs pirsus iš kairės, pamačiau jachtą. Ne tik stakselis, bet ir grotas, pakabinamas variklis, net meškerė ant transo palikti. Laivo korpursas vietomis stipriai nubrozdintas, tad spėju, jog per audrą blaškėsi į krantinę arba ant akmenų seklumoje. Marinoje klausiau, kas nutiko jachtai, bet tepaaiškino: „some problems last summer“. Gal laišką jiems parašyti, daugiau sužinočiau.

Netoliese akį patraukė dar vienos ant kranto stovinčios jachtos takelažas – po dešiniu zalingu plėvesavo Kroatijos vėliava. Kai burlaivis atplaukia į svetimą šalį, įgula kelia tos šalies vėliavą po dešiniu zalingu (stiebo skersiniu). Bet kodėl šios (ar ne švediška „Albin Vega Ballad”?) jachtos šeimininkas paliko vėliavą, nenumanau.

Dar vienas liūdnas vaizdelis toje pat marinoje – pačiame prieplaukos gale, šalia motorų dirbtuvių ir atsarginių dalių parduotuvės stovėjo Lietuvos buriuotojams puikiai žinoma lenkiška „Carter“ klasės jachta (o gal tai originalas, nuo kurio lenkai nesidrovėdami nušvilpė projektą). Jachta be iliuminatorių, bet dar su stiebu ir net spinakerio giku. Įdomus nereikalingų (ar reikalingų) detalių pasirinkimas.

Kita jau senokai neplaukiojanti jachta stovėjo Splito marinoje. Bet ne svečiams skirtoje ACI klubui priklausančioje, o giliau link miesto. Spėju, jog tai vietos buriuotojų uostas, čia ir daugiau mačiau kitokių jachtų, nei gana vienodos poilsiautojams nuomojamos (čarterinės).

Keletą įdomių burlaivių (vienas jų parduodamas) regėjau Lumbarda marinoje, o jau minėtame Splite į akis krito ir kateris – jei būtų juodas, sakyčiau tiktų naujausiam Betmeno filmui.

Pasikartosiu: visas kiek įdomesnes jachtų nuotraukas sudėjau į atskirą Picasą albumą Kai kurios nuotraukos darytos mobiliuoju telefonu.

Tags: atostogos Kroatijoje, buriavimas Kroatijoje, burlaiviai, jachtos, jachtų nuoma, kelionės Kroatijoje, Korčula, Kroatija, Lumbarda, marina, Splitas
Posted in Kelionės | 4 Comments »

„To bora, to jugo“

Tuesday, June 9th, 2009

Buriuoti į Kroatiją žmonės vyksta pailsėti ramiai plaukiodami mėlynoje į žalumą šiltoje jūroje, pasikaitinti saulėje. Bet ne visada ir ten puikūs orai. Tuo įsitikinau savo kailiu.

Jei praėjusiais metais Adrijos jūroje tik viena naktis buvo kiek neramesnė, nes plaukėme ilgą atstumą iki Vis salos, vėjas pūtė „į nosį“ iki 20 mazgų, tai šiemet vėjo „į nosį“ gūsiais iki 27 mazgų teko ragauti gerokai daugiau.

Tiesa, tokį stiprų, jau 6 balus pagal Boforto skalę siekiantį vėją jachtos prietaisai fiksavo tik kartą, bet nuolatiniai 20-23 mazgų vėjai nedžiugino mūsų jachtos „Alaska“ įgulos. Vietoje saulės pirmas dienas gavome debesų aptrauktą dangų ir lietų, kurio lašus (ar bangų purslus) savo veidu jutau nemaloniai – kartais vėjas juos pūsdavo horizontaliai.

Apie normalų buriavimą su tam neskirta jachta ir nepatyrusia komanda negali būti ir kalbos. Mūsų jachtos nuomos kompanijos taisyklės draudžia plaukti, jei vėjas pučia stipriau nei 20 mazgų. Bet įgula laikėsi puikiai, neniurzgėjo, silkių nešėrė,, o ir jachta (šitoji „Beneteu Cyclades 39.3“) neblogai plaukė vien su varikliu.

Vėjuočiausią dieną (06.02) iš Korčulos ketinome nuplaukti iki Dubrovniko. Jau iš vakaro dangus buvo apsiniaukęs, o išplaukimą teko atidėti, nes prapliupusi liūtis lyg siena uždengė horizontą. Kai išplaukėme ir vėjas dar sustiprėjo, kamuotis bangose (mano perdėtu skaičiavimu jos nesiekė 1,5 metro) nenorėjome ir kai tik iš debesų bei lietaus šydo atsivėrė Mljeto sala, pasukome į ją, kur įplaukę į nacionalinio parko Rogač įlanką (užutekį) prie Polače miestelio, mėgavomės ramybe. Netrukus tokių kaip mes čia atplaukė dar kelios jachtos.

Tik vėliau sužinojau, kad centrinėje Adrijoje buvo prognozuotas 30-40 šiaurės rytų (NE) vėjas – vietiniu bora vadinamas.

Apie borą esu girdėjęs kaip apie didžiausią siaubą, kuomet taip užpučia, jog net pripučiamas valtis nuo denio pakelia. Locijose rašoma, jog ji netrunka ilgiau trijų parų, o lokali – paros. Bet kartais (ypač žiemą), užpučia ir ilgiau.

Nerimo vėjas ir kitomis dienomis, bet jau pasisuko į pietryčius (SE) – vietiniu jugo (nuo slaviško, nors kroatai sako, jog jų kalba labiau į italų panaši, nei slavų, „jug“ — pietūs) vadinamas. Į Dubrovniką plaukti dabar jau būtų tiesiai prieš vėją, todėl įgulai pasitarus, nutarėme rinktis kitą maršrutą.

Štai tada ir prisiminiau, kad mus išlydėjęs Rogač marinos Šolta saloje darbuotojas (nepamenu jo vardo) kažką kalbėjo, jog mums su orais nenusisekė. Sugrįžus į Rogač, vakarieniaujant vietos picerijoje „Pasarela“, žavioji padavėja Maja (ak, ir kodėl jai taip nepatinka bangų sūpavimas…) visos praėjusios savaitės vėjus apibūdino paprastai: „to bora, to jugo“.

Ir kitur vietos gyventojai kalbėjo panašiai – tiek stipraus vėjo ir lietaus kaip iš gaisrininko čiaupo birželio pradžioje jie nepamena. „Tragedija“, — sakė restorano Palmežanoje barmenas.

Į Picasą albumą sudėjau kelias nuotraukas, bent kiek atspindinčias tikrai ne saulėtus orus. O į „YouToube“ — mobiliuoju telefonu filmuotą vaizdelį. Jei kas puls aiškinti, jog čia tik „šiek tiek lietaus ir silpnas vėjas“, nesiginčysiu. Užfiksuoti stiprų vėją ir bangavimą (nesakau, jog tai buvo audra) itin sunku.

Tags: Adrijos jūra, audra, bora, buriavimas Kroatijoje, jachtų nuoma, kelionės Kroatijoje, Kroatija, stiprus vėjas, vėjas bora, vėjas jugo
Posted in Kelionės | 32 Comments »