• Londono centre. Šiaurinė Temzės pakrantė. St.Katharine Docks. RRA nuotr.

Tik išvažiuok – tuoj kas nors vyksta. Išvykau į Londoną – Italijoje keleivinis laivas priskendo . Išvykau iš Londono – pranešta apie tai, kaip Londone lietuvis milijonieriaus katerį nuplukdyti bandė. Tiesa, lietuvio istorija sena, praėjusio metų kovo. Bet nuskambėjo dabar.

Nesiplėsiu apie Italijos keleivinio lainerio „Costa Concordia“ avariją. Akivaizdu, kad kapitonui kranto tarnybos šaukė Vada a bordo, cazzo! ne be reikalo, o keleivių plukdymo versle kažkas ne taip, jei toks šiuolaikinis titanikas užplaukia ant akmens.

Bet man įdomesnis lietuvio pasiplaukiojimas milijonieriaus jachta. Na, kateriu, mūsiškai šnekant.

Pats neseniai buvau toje vietoje – sename Londono dokų rajone St.Katharine Docks. Andrius Užkalnis savo knygoje „Anglija: apie tuos žmonės ir jų šalį“, rekomenduodamas aplankyti dokus, taip rašo:

„…ko gero, labiausiai išblizginti kvartalai – jachtos, parduotuvės, restoranai. Čia turistų nedaug: juos susiurbia netoli esanti Tauerio (Tower of London) muziejus“. (p.224).

Tikra teisybė: žmonių nedaug (buvome pavakare), rajonas švarus, gražus (viena vietų, kurioje gyvenčiau), vietiniame pub’e Dickens Inn duoda tokį kavos puodą, kad gali sėdėti ilgą vakarą – geresnis longdrinkas nei vyno taurė.

Na ir jachtos. Stiebų – vos keli, bet ir jų užtenka posakiui – jachtos nuo prabangių iki paprastų. Viena, iš pažiūros daug ir toli plaukiojanti, tokia jūrų valkatos buriuojama, tikrai atrodė nelabai savo vietoje šalia tviskančių motorlaivių, kurių čia apstu. Dar kelios Temzės baržos – čia atskira įdomi laivų klasė, pastaruoju metu stebėtinai pabrangusi, o būtų puikus namas ant vandens. Jei apie namus – stovėjo ir čia dar kelios kitokios baržos, pritaikytos gyventi.

Vietos keliuose baseinuose nedaug: kai kur – ne daugiau, nei vakariniame ar šiauriniame Pilies uosto Klaipėdoje baseine, kitur – erdvu tiek, kiek Kruizinio terminalo baseine. O gal ir mažiau.

Visi baseinai uždari, t.y., čia vienas išplaukimas į Temzę, bet nuo upės akvatoriją skiria masyvūs metaliniai žliuzo vartai. Potvyniai atoslūgiai čia, žvelgiant į Temzės krantines ir tiltų atramas, dideli, po kelis metrus (locijų dabar nežiūrėjau).

Ir štai tokiomis sąlygomis bičas bandė nuplukdyti katerį. Net patyrusiam žmogui tai nebūtų paprasta, o čia, galima spėti, vyras patirties turėjo menkai. Laimės kūdikis? Beginner’s luck?

Bet, kaip praneša žiniasklaida (URL aukščiau), svarstant lietuvio bylą, prokuroras Piersas Wauchope’as teisėjui sakė:

„…jis yra truputį daugiau negu paprastas benamis ar bent jau benamis, kuris išmano apie jachtas, nes tik retas galėtų ja taip manevruoti ir nepadaryti jai jokios žalos.“

Lietuvišku piratu jau pramintas vyras, anot Marijono Mikutavičiaus, „be jokios abejonės taiko tarp geriausių“ lietuvių, kuriems svetur nutikusios įsimintinos gyvenimo istorijos. Ir jei šis veikėjas sugebėjo valdyti katerį tokioje sudėtingoje akvatorijoje, Marijonas juokais klausia:

„Tai, bliamba, kodėl jis su tokiais įgūdžiais benamis Londone, o ne vyr. locmanas Klaipėdoje?“ ir priduria: „ Jo poelgiuose yra kažkokios heroiškos romantikos“.

Nesumoju ką atsakyti.

O gal, kaip gėpliuse sakė Kipras, tas bičas tik labai norėjo patekti į kalėjimą? Kaip O.Henry apsakymo herojus valkata Sopis, svajojęs patekti kalėjiman prieš žiemą. Tik lietuviui Ramūnui pasiekė labiau nei Sopiui – jis nuo kovo jau 10 mėn praleido kalėjime. Nors tiek čia tos sėkmės vasarą mirkti kalėjime.

Ir vis tiek smalsu, kaip tam bičui pavyko suvaldyti katerį nieko neapgadinus. Praėjusį sezoną kartą teko vairuoti gerokai mažesnį (kas, kad šiknoje – 500 arklių) katerį ir nebijau prisipažinti – sekėsi stipriai vidutiniškai, iš šono turėjau atrodyti nemokša. Bet suvaldžiau, nieko nekliudžiau, prišvartavau gerai.

Istorijos pabaigai – kelios nuotraukos iš St.Katharine Docks. Tai vieta, į kurią dar noriu sugrįžti. Kai šviesu ir kai visai tamsu. O dar geriau – atplaukti. Arba išplaukti. Linkiu sau ir kitiems.

Nuotraukose daiktai gali atrodyti didesni ir gražesni, nei yra iš tiesų.

Vien akį užmetus į Diuseldorfo jūrų muziejaus (Schiffahrtsmuseum) nuotraukas, muziejus, kuriame nesu buvęs, man atrodo kur kas įdomesnis, nei muziejus, kurį rudenį aplankiau – Southamptono jūrų muziejus.

Nesu profesionalas fotografas, todėl lyginti kelis aifonine muiline padarytus kadrus su profesionalų darbais vokiškame muziejuje, neracionalu. Ir vis tiek atrodo, kad vokiškas muziejus geresnis nei britų, nors šiųjų pagaminti laivų modeliai ir didesni.

Galiu kylsti, tai tik mano subjektyvus įspūdis. Kada prie progos bus galima patikrinti.

Prie progos vertas dėmesio ir su jūromis nesusijęs skulptūrų parkas po atviru dangumi Vokietijoje Baden-Viurtemberge. Kažkas panašaus yra kažkur Rytuose, bet ten jau toli.

• onEdition nuotrauka.

Tęsiant Anglijos temą liko dar vienas „pamarinuotas“ juodraštis – apie jachtas, kurias mačiau Southamptono laivų parodoje. Ne taip operatyviai kaip „Piranija“ aprašė įspūdžius iš Vokietijos, ir ne visos matytos jachtos bus paminėtos.

Nekantriems – Picasa albumas (kai kurios nuotraukos kartojasi ankstesniame albume, jei jau žiūrėjote).

Vos įėjus pro pagrindinius parodos vartus nuo miesto pusės (akredituotas parodoje ėjau kitu keliu, tad dėsningumą pastebėjau tik vėliau) patenki į medinių ir plastikinių, daugiausiai klasikinių linijų, nedidelių burlaivių sekciją.

Toks senamadiško, tradicinio, britiško pakrantės buriavimo rojus, kur šalia laivų apie juos kalbasi serai ir džentelmenai. Neperdedant. Bet čia pat – klegantys vaikai, kuriuos nardymo ar suaugmo instruktoriai kviečia į nedidelį baseiną.

Vaikai ir paaugliai nesiburiavo prie jiems skirtų jachtų, bet ne jie jas pirks, o saugusių, klausinėjančių apie „Optimist“ jachtas mačiau.

Kitoje parodos erdvėje pirmosios „sutiktos“ jachtos – ant kranto pastatytos „Beneteau“ ir „Jeanneau“ jachtos, šalia kurių keli kateriai (neklauskit, motoriniai laivai dabar nebuvo mano dėmesio objektas) ir vienas plastikinis „Folkboat“.

Apie vieną „Beneteau“ išskirtinę jachtą savo nuomonę jau rašiau, o nuomai (čarteriui) skirtos jos… jos visos kažkokios vienodos. Gal tik jutimais „Beneteau“ mielesnės nei „Jenaneau“.

Žygiuojam į mariną, kuri pastatyta specialiai parodai ar kitiems buriuotojiškiems renginiams. Šiokiandieniais čia būna parkas su krantine.

Aš laivų parodoje pirmą kartą, tad nuo tokios naujų jachtų gausos susisuko galva. Visų ten stovėjusių jachtų gamintojų nevardinsiu, privalumų ar trūkumų nelinksniuosiu, tam vietos (ir poreikio) šiame tinklaraštyje nėra.

Kas nustebino, o tiksliau, stebina visur, išskyrus rytinę Baltijos jūros pakrantę, tai smaragdinės spalvos vanduo. Ir tai pramoniniame uoste!

Ir šiame vandenyje suposi labai įvairūs laivai: nuo senovinių (myli britai savo istoriją, iš muziejinių fondų ištraukai dar plaukiančius laivus) iki ultramodesnių, prabangių, prašmatnių jachtų. Beveik visų skoniams ir poreikiams.

Užlipti į daugumą jachtų paprasta, žmonės nesigrūdo, nesistumdė. Gal tik į prabangias reikėjo palaukti, o į kai kurias leido nenoriai. Nes tai nuosavos jachtos. Matyt gamykla nuolaida padarė jas parduodama, bet su sąlyga, kad dalyvaus parodose. Nes kaip kitaip pamatysi pagal užsakymą gamintus burlaivius?

Pasivaikščiojus po laivus net su buriavimu nesusijęs žmogus pastebės skirtumus, bet bendrus bruožus ir išskirs jachtų grupes: vienetiniai gaminiai (tiek asketiškos sportinės, tiek prabangios komfortabilios), sportinės jachtos („čia tik toks WC?“), vidutinė klasė (populiariausios nuomojamos), šeimyninė klasė (kaip ir nuomojamos, tik kokybiškesnės), universalios (racer-cruizer, tiek prabangesnės, tiek pigesnės – dar du pogrupiai).

Toks labai grubus iš akies skirstymas bendram įsivaizdavimui. Juk žadėjau nelinksniuoti atskirai. Juk dar pagal dydį reikėtų skirstyti. O Southamptone buvo visokių: nuo keliolikos iki keliasdešimties pėdų.

Pažiūrėti tikrai buvo ką.

Sausį Anglijoje vyks dar viena laivų paroda – Londono . Šiemet parodos rengėjai reklamuojasi, kad bus dėvėtų jachtų  prieplauka. Būtų įdomu pamatyti šios rinkos segmento laivus gyvai. Na, prie progos.

P.S. Viršutinė nuotrauka iš 2009 metų parodos. Bet esminių skirtumų tarp šiųmetinės marinos nematau, o parodyti, kokį plotą užima paroda, norėjosi.

Idėjos nėra kažkieno nuosavybė, jas nusižiūrėti normalu. Jei man reikėtų pasisemti idėjų, kaip vystyti didelį jachtklubą, aš nuvažiuočiau į Brightono mariną Anglijoje ir jau atidžiau pasidairyčiau.

Be to, ką trumpai mačiau, užteko, kad maždaug taip įsivaizduočiau Šventosios uostelį ar renovuojamą Smiltynės jachtklubą. Gal net planuojamus (?) statyti naujus jachtklubus. Rasčiau ten ko įdomaus į Pilies uosteliui.

Taip jau nutiko, kad Brightono marinoje buvome trumpai ir jau sutemus. Pirmą kartą viešint Anglijoje yra ir gražesnių vietų, kurias verta aplankyti.

Bet ir ta trumpa viešnagė marinoje paliko įspūdį („čia tos dvi jachtos? kaip ir visos. bet jei jau TOS jachtos…“). Ai, viskas man Anglijoje paliko įspūdį. Kaip paliks Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje ar dar kur.

Atskiro paminėjimo verta automobilių aikštelė per kelis aukštus. Svečių čia laukiama, vietos pasistatyti mašinas yra kur. Ir, kas svarbiausia, nemokamai.

Kai mes lankėmės, čia stovėjo keliolika senovinių „jaguarų“. Kol jų savininkai kažkur „tūsinosi“, šalia brangių mašinų viename sunkvežimiuke budėjo apsaugininkai. Vaizdas kažkuo priminė filmą. Ir Kauno jachtklubą, kur kartais mėgsta suvažiuoti konkrečių automobilių markių entuziastai. Neturiu po ranka, parodyčiau nuotrauką, kurioje gražiai atrodo prie jachtklubo krano stovintys 9 (ar 11) „Porsche“.

Bet grįžkime į Brightoną (o aš ten ketinu kada nors grįžti). Pasivaikščioti prie jachtų nepavyko – visi priėjimai prie pirsų užrakinamais varteliais nuo pašaliečių atitverti. Panašiai dabar bus Pilies uoste, tik Anglijoje vartai gerokai didesni.

Nerandu dabar kažkur Gramo išsakyto komentaro apie Brighton mariną, gal jis pakartos čia. Jis ten dažnas svečias gali geriau papasakoti, kaip viskas sukurta, išdėstyta bei padaryta patogiai buriuotojui, gyventojui (taip, ten yra ir kur gyventi), verslininkui (viename restorane ir mes sravų palikome), poilsiautojui (mes ir buvome tokie).

Reikia paminėti, kad Brightonas yra angliškas kurortinis miestas, kurio akmeniniame paplūdimyje kojas į vandenį ir aš kišau. Jų smaragdinę jūrą, mūsų baltą smėlį, Pietų Europos saulę ir bus idealu.

Dar viena priežastis, kodėl miesto jachtklubas yra ne vien uždaras jachtų uostas, o visas pramogų centras.

Mano nuotraukų iš Brightono marinos nėra. Internete irgi „ne fontanai“.

P.S. Gramas dalinasi keliomis nuotraukomis iš Braitono jachtklubo:

P.P.S. Šis tinklaraščio įrašas yra 666 -as…

Jei jau Angliją užklupo rekordiniai šalčiai, gal ir ten navigacinis buriavimo sezonas tęsiasi ne visus metus? Ta proga prisiminiau juodraščiuose nuo rugsėjo marinuojamą įrašą apie mano matytas jachtų marinas Didžiojoje Britanijoje. Kaip dabar pagalvoji, mažai mačiau, noriu dar.

Ilgiausiai išvaikščiojau Ocean Village Marina jachtų uoste, nes jis buvo netoli vietos, kurioje gyvenau. Todėl ir nuotraukų (nekantriems – Picasa albumas), ir teksto gausiausiai.

Dar pakeliui link marinos į akis krenta flagštokas, kuris iš tolo atrodo kaip burlaivio stiebas – tiek čia galima burių sukabinti.

Vos įėjus (jei baras lieka kairėje, o ant kranto stovintis laivas-švyturys – dešinėje) akį patraukia okeaninis „Big Spirit“, VO60 klasės (pavadinimo neįkirtau, ir gal tai buvusi „Djuice dragons“) jachta iš sindikato Project Racing, viena IMOCA60 jachtų su Mike Golding Yacht Racing vardu ant borto, bet pagal spalvą ne ta „Ecover“, su kuria šis buriuotojas plaukė aplink pasaulį „Vendee Globe“ regatoje.

Šalia šio sportinio bolido – prabangos etalonas, superjachtų klasės burlaivis „Rebecca“ . Čia norėčiau pabrėžti, kad kalbu apie 2010 metų rugsėjo mėnesį, gal šiuo metu (ar kitu, kuomet bus skaitomas įrašas), ten stovi visai kiti laivai. Juolab AIS kažkurią dieną rodė, kad „Rebecca“ vietoje stovi kitas burlaivis.

Žygiuojam toliau ir matyti nedidelis, veikiausiai treniruočių trimaranas su britų Artemis Ocean Racing sindikato emblema. Toliau jachtos, kateriai kol sutinkam vieną Minitrasat 6.50 klasės sportinį laivą. Taip, ta su pakabinamu varikliuku jachtutė skirta okeaninėms varžyboms.

Kaip ir netoli prišvartuota kita IMOCA60 klasės jachta skaičiumi 100. Ta pati, kuri buvo pagrindinė lietuviškos jachtos „Ambersail“ varžovė regatoje „Sevenstar Round Britain and Ireland Race“. Iš arti pamačiau, kaip atrodo stiebai be zalingų ir štai kam reikia tų į šonus išsikišančių strypų (net nežinau kaip vadinasi, žinovai sako — autrigeriai).

Southamptone buvau, nors labai trumpai, dar vienoje marinoje — Shamrock Quay Marina. Šioji labiau nei ankstesnė priminė „vietinę“, ne tik svečiams ir prabangiems laivams skirtą jachtklubą. Čia galima mokytis buriavimo.

Toliau pasakojimas skystėja, nes kai vienos dienos vakarą draugė man aprodė Portsmouthą, prie žymiojo bokšto-spinakerio esantis pirsas skirtas svečiams, ne vietiniams buriuotojams. Ir vietos jame nedaug.

Užtat vietos apstu Port Solent Marina jachtklube. Jau grįžęs į Lietuvą iš Andriaus Varno sužinojau, kad čia įplaukimas įdomus – pro šliuzo vartus (beveik kaip į pilį). Reiks atplaukti, nuo vandens pamatyti.

Pati marina – didžiulis pramogų ir poilsio kompleksas, čia žmonės ir apylinkių važiuoja pailsėti. Čia yra visko: kinas, restoranai, kavinės, parduotuvės, viešbučiai etc. Ir daug daug jachtų.

Viena didžiausių jachtų nuomos kompanijų „Sun Sail“ čia laiko dalį savo flotilės. Jachtų kompanija turi tiek daug, kad nekvaršina galvos kurdami joms pavadinimus – visos sunumeruotos ir tiek.

Čia sutikome vestuvininkų porą (o, šitos tradicijos visuose kraštuose vienodos). Nufotografavus jaunikis, toks augalotas žaliukas jūreivio uniformą, kažką burbtelėjo apie pinigus. Nuo pat pirmos dienos po padu ir žmonai pinigų kaulija iš turistų?

Dar dvi matytos marinos yra, pavadinkime taip, kaimuose. Vienoje jų, esu minėjęs, prisiliečiau prie istorijos – iš arti pamačiau legendinę jachta „Gipsy Moth IV“ .

Lymingtonas yra kurortinis kaimelis prie vandens, tačiau jo marina dydžiu lenkia visas Lietuvos kartu sudėjus. Čia įsikūrusi ir viena stambiausių jachtų brokerinių kompanijų „Ancasta“.

Kitą mariną, jei ją taip galima pavadinti, mačiau gražiausiame iki tol regėtame Anglijos provincijos miestelyje Arundelyje. Tie tos ir marinos: paklypusi trobele su kreida iškeverzotu kvietimu paplaukioti motoriniu kateriu (+ vieno parduodamo laivelio skelbimas) upėje Arun. Internete ta pati kompanija atrodo visai gerai.

Gal truputį paskubėjau andai rašydamas, kad laivų parodai vienos dienos neužtenka. Išties, jei neturi konkretaus plano, o norisi tik pažiūrėti, vienos dienos per akis. Na, bent jau „PSP Southampton Boat Show“. Trečią dieną viskas iki kaulo pažįstama ir kiek pabosta. Bet „darbas toks ir pykti negali“.

Šįkart du subjektyvūs pastebėjimai iš parodos Anglijoje, kuriuos gal kaip tik man pastebėti ir prireikė kelių dienų. Nuotraukos jiems nebūtinai bus, nes „protas vaikšto iš paskos“.

Turgaus bajeriai?

Prie vieno stendo lauke toks dėde žila barzda ir plaukais, labai ryškiu ne britišku akcentu, man panašiu į balkanišką, bet galiu ir klysti, demonstravo įmantrų vamzdelį. Tie, kam teko iš kuro bako per vamzdį (šlangą) siurbti kuro, supras apie ką kalbu – plastikinis, permatomas vamzdelis skirtas skysčiams iš vienos talpos perpilti į kitą, tik tam nereikia sukurti vakuumo traukiant orą, skysčių tekėjimą vykdo negudrus metalinis įtaisas su rutuliuku viduje.

Pasižiūrėjus į veikimą, atrodo nuostabus dalykas ir tikrai praverstų jachtoje. Stebint vieną iš demonstravimų, prie prekijo priėjo vyriokas ir paprašė parduoti 10 tokių įtaisų. Kainos nepamenu, bus kelios dešimtys britų svarų. Nemačiau, kad mokėtų pinigus.

Ir tik vėliau šovė mintis (nebūtinai teisinga), kad tas vyriokas tėra prekijo bendras, kuris suvaidino pirkimą, tuo gal paskatinantis žiūrovus pirkti. Žodžiu, „turgaus bajeriai“. Manote jų negali būti Anglijoje?

Nuolaidos?

Kai internetu pirkti denio batai, iš biednumo naudojami kasdien, nuspaudė pirštus, nes pirkus internetu nepataikiau dydžio, parodoje nutariau pasidomėti nauju apavu.

Ir neverčiant į litus kainos nemažos, nors kokybė, norisi tikėti, garantuota. Nusižiūrėjau vieną porą – ir kaina gera, ir gražūs. Bet pasimatavus netiko – mažiausias dydis gerokai per didelis. Man tinkamo dydžio, kaip sakė pardavėjai, ta firma negamina.

Jau vėliau, nuvykus į Port Solent Marina, (nuotraukos viršuje ir apačioje) vietoj esančioje parduotuvėje (jie prekiauja ir internetu) tos pačios firmos tokie patys batai kainavo 10 svarų pigiau, nei parodoje „su nuolaida“. Ir mažiausias jų dydis man jau buvo per mažas. Teisingai sako, kad batus reikia pirkti vakare, kai pėda ištinsta.

Tai buvo man dovana artėjančio tortadienio proga. Ačiū. [ g.d. „Harken“ -- taip pat labai ačiū.]

Dabar jau žinau, kad kai dar kartą teks apsilankyti laivų parodoje, į nuolaidas žiūrėsiu atsargiau. Nebent kaina, kaip, pavyzdžiui, išspausdinta žurnalo viršelyje ir aiškiai matyti, pritaikyta nuolaida ir ne.

P.S. O kepurės neradau. Arba netinkamos, arba negražios, arba per brangios.

Dar spėjau parskristi iš Anglijos „Star1“ avialinijų lėktuvu – žiniasklaida mirga pranešimais apie šios kompanijos sulaikytus lėktuvus (ar vieną ir tą patį?), atidėtus skrydžius ir svetur įstrigusius keleivius.

Ieškant pigiausių bilietų (itin pigius galima rasti, tik jei jų paieška tampa darbu) man labai gelbėjo, tiksliau, padarė didžiają dalį už mane. Beliko bakstelti pirštu ir pasakyti „šitas“. Pasirinkau „Star1“ nes skrido iš Vilniaus ir protu suvokiamu laiku (ne paryčiais, ne naktį).

Aš keliauninkas nepriekabus, suprantu, kad pigių bilietų kaina yra nepatogumai, tad skrydžiais pirmyn ir atgal likau patenkintas. Kas, kad Stanstedo oro uoste ne iš karto buvo informacija, kad „Star1“ (ar oro uostas?) pakeitė išvykimo vartus (gate).

Kol blaškiausi prie vartų, kurie nurodyti įlaipinimo talone (boarding pass), svarstydamas, na kur tie tipiški lietuvių veidai, mano tipiška rytų europiečio veidą pamačiusi britė oro uosto darbuotoja papasakojo apie pakeitimą ir pirštu parodė, kur eiti.

Tik gerokai vėliau per garsiakalbius pranešėjai informavo apie pakeitimus.

Į Angliją skridome pilnu lėktuvu, atgal į Lietuvą jis skrido pustuštis, todėl vos pakilus buvo galima pasirinkti patogesnį krėslą, ką ir padariau. Ir dar pasimėgavau prabanga – pavalgiau kelių km aukštyje už 17,50 Lt.

Kitas niuansas – nusileidus Stanstede, keleiviai plojo. Nusileidus Vilniuje – ne. Nesuprantu, kodėl jie ploja savo kasdienį darbą dirbanties lakūnams. Tai plokite ir troleibusų vairuotojams. Daugiau šansų, kad šie girdės plojimus.

Aš gi paplosiu po kurio laiko naujai lietuviškai aviakompanijai, kurioje net be padidinimo stiklo matysis tos pačios „Lietuvos avialinijų“, „FlyLAL“, o dabar ir „Star1“ ausys.

Man neteko patirti, ką reiškia nežinioje laukti skrydžio – bus ar nebus? o kada? o kaip? Atrodo, kad keli šimtai su „lietuviška žvaigžde“ (tai ir avialinijos, ir turizmo kontora po to pačiu „stogu“) svetur išvykusių lietuvių namo kelio ieškosis patys.

Kartais pagalvoji: gal ir smagu pasilikti dar užsienyje. Bet greitai persigalvoji: jei jau likti, tai savo noru, nes, pošimts, turiu pasirinkimo teisę, ar ne? Net kai tave pastato į keblią ar be išeities padėtį, gali rinktis kaip reaguoti.

P.S. Nuotraukoje lėktuvas su „rankove“ keleiviams — orlaivis, kuriuo parskridau.

Pasakęs, kad buriavai, tarkime, Volvo60 klasės jachta, Anglijoje gali nieko ir nenustebinti. Juolab, vietoje, kur susirenka buriuotojai.

Čia visi tokie, kurie turi kuo girtis ir didžiuotis, bet to nedaro, nes nėra prieš ką – čia visi buriuotojai.

Kelias dienas buvau tokioje aplinkoje. O vieną dieną buvau netoli pietinės Anglijos buriavimo, jei nesuklysiu, Mekos – Solento sąsiaurio. Nors, jei būti visai tiksliu, tai tik šalia, Portsmoutho uosto įlankoje. Bet tai irgi Solento dalis.

Solentas įtrauktas į 100 50 geriausių buriavimo vietų pasaulyje — aprašytas knygoje „Fifty Places to Sail Before You Die“.

Buriuoti čia yra kur ir „ką“ — potvyniai/atoslūgiai, seklumos, fortai ir daugybę krovininių, keleivinių ar net karinių laivų. Bet tuo pačiu Solentas yra rekreacinė zona, kurioje privilegijuota grupe save gali vadinti buriuotojai.

Nuo kranto dairiausi į buriuojančius ir… uch kaip jiems pūtė gerai. Nuotraukose gal to ir nesimato.

Nekantriems – mano nuotraukos iš Anglijos. Ne apie buriavimą.

Pasakojimais apie Angliją dabar nelabai ką nustebinsi – arba žmonės ten buvo (yra), arba ten buvo (yra) giminaičiai. Bemaž visi girdėję apie šią šalį, tad vos kelias dienas ten pabuvęs ir aš vargu ką pasakyčiau naujo ar netikėto. Bet keletą pastabų turiu.

Po kelionės aplink pasaulį sugrįžęs Andrius Varnas sako, kad palyginus su visu pasauliu, Lietuvoje brangu. O Anglijoje?, klausiau jo aš. Kapitonas sako, kad ir ten pigu.

Drįstu nesutikti. Kelis ir keliolika metų Didžiojoje Britanijoje gyvenantys žmonės man sako, kad čia gyventi brangu. Pasaulio jie apkeliavę nemažai, lyginti turi su kuo. Ir aš jais tikiu.

Svetur laikausi principo neversti kasdieninių išlaidų kainų į litus, taip mažiau skauda. Konvertuoti į litus verta tik stambesnių prekių kainas, tuomet galima svarstyti, ar verta pirkti toje ar kitoje šalyje, jei Lietuvoje to ar ano nėra.

Skaičiuojant svarais, Southamptone (daugiausiai buvau šiame mieste, kitur kainos gali skirtis, nedarau apibendrinimų visos šalies mastu) kainos įvairios: pigioje parduotuvėje galima nusipirkti 7 poras kojinių už 2 svarus (panašiai tiek kainuoja kepalas duonos) arba naujus sportbačius už svarą – tiek pat, kiek kainuoja grietinės indelis viename prekybos tinkle. Tiesa, kitur batų pora kainuoja nuo 40-140 svarų. Mačiau ir džinsų už 5-9 svarus, tikrai pigu.

Bet pasidaro nepigu, kai skaičiuoji kitas išlaidas – automobilio stovėjimas valandai iki 2 svarų (o Londone mane pasitikusi draugė už valandą sumokėjo 8 svarus), pietus dviems – 25-30 svarų. Benzino kainų neskaičiuosiu, nes jis ir matuojamas čia kitaip. Tabako kainas jau pamiršau, bet vien pažiūrėjus į jas šiurpas nukrečia.

Tarpmiestiniai autobusai reklamuojasi bilietų kainomis nuo 2 svarų, bet gali tekti mokėti ir 6, ir 30. Jie kaip lėktuvų bilietai – kuo anksčiau perki, tuo pigesnis. Pasakojo man, kad kartą iš Glazgo į Londoną parskristi buvo pigiau, nei nuvažiuoti autobusu iš vienos nedidelės marinos netoli Glazgo. Panaši situacija ir su traukiniais.

Tad ar brangu, ar pigu, kiekvienas gali spręsti pagal save. Man pasirodė nelabai pigi šalis, bet, sako, ten dirbant įmanoma sutaupyti juodai dienai.

Ir dar kelios pastabos:

• gal ir gerai, kad neleido man dviračiu ten važinėti (sakė: „Nenoriu rengti tavo parsiuntimo namo“) — nors dviratininkų daug, įprasti prie kairės pusės eismo juostos reikia laiko
• maži spiegiantys vaikai lėktuvuose turėtų būti gabenami kaip pavojingas krovinys bagažo skyriuje
• Stanstedo oro uostas tiek pat Londono, kaip Karmėlavos – Kauno, tik atstumai kelis kartus didesni
• jei Lietuvoje angliškai susikalbėjai su švedu, dar nereiškia, kad tai pavyks padaryti Anglijoje kalbant su britu, ar, juolab, škotu
• pečius spaudžianti kuprinė ir baimė pavėluoti į autobusą/traukinį – ne patys geriausi palydovai Londone
• orientacijai tikrai labai praverčia kompasas („žaisliuko“ iPhone 3G kompasai mano kantrybei per lėti)
• Google Maps Street View yra gėris ir padeda nepasiklysti
• iš nuostabos nukaręs žandikaulis gali reikšti ir stereotipų lūžį galvoje
• noriu dar. labai.

Ačiū Anglijoje mane priėmusiai ir šefavusiai draugei.

P.S. Vos nepamiršau: Anglijoje nėra varškes, tik kažkoks poskystis sūrus pakaitalas. Ir elektros rozetės ten kitokios. Kartą pamiršau adapterį ir likau visai parai be kompo.

Grįžau. Londonui pliusas. Kuris miestas kitas? Apie kitką (gal) vėliau.

Norėjau rašyti, kad „vienos dienos laivų parodai aplankyti užtenka“. Atrodo, kad būčiau suklydęs.

Prasukus kelis ratus per visą PSP Southamton Boat Show parodos teritoriją, regis, žinau jau viską. Tačiau neskubiai einant nuo vieno prie kito stendo, nuo vienos prie kitos jachtos, randi vis ką nors naujo.

Važiavau su konkrečiais tikslais į parodą ir dalis jų jau įgyvendinta. Pasiteisino taktika pirmą ratą per visą parodą apsukti susipažinimui kas yra kur, nes taip paprasčiau, nei vartant storą parodos gidą, antrą ratą pas konkrečius parodos dalyvius, o trečia savo malonumui.

Vakare po tokio pasivaikščiojimo kojos jau sunkiai laiko.

Keli labai subjektyvūs pastebėjimai po pirmos dienos:

• „Beneteau jachtos viduje jaukesnės, nei „Jeanneau“
• Amerikinių „J“ jachtų atstovai tikina, kad jų laivai su genakeriais greitesni, nei panašaus tipo daniški „X-Yachts“
• Kaip dirba virvių meistrai, reikia pamatyti, nenupasakosi
• „Garmin“ į mano klausimus neatsakė, siuntė pas dylerį
• lietuviškai išleisto buriavimo pradžiamokslio „Go Sailing!“ autorė Claudia Myatt skaitė jo aprašymą , nors nieko nesuprato
• apie motorlaivius neklauskit, tai atskira respublika, bet aš jiems abejingas
• buriuoti galimybės dar neišnaudotos
• jei turi pinigų, kur ir su kuo buriuoti, rasi mikliai
• žmonės su tavimi bendrauja įvairiai: nuo bičiuliško rūpesčio iki neslepiamos paniekos
• jachtų yra visokių – nuo tradicinių medinukų iki ultramodernių burinių namų ant vandens

Mano karjeroje tokia paroda pirma, tad juolab sunku vertinti (lyginti). Bet prieš vykstant išgirstos neigiamos nuomonės, kol kas nesitvirtina. Gal taip ir liks.

Geriau už žodžius – vaizdai. Pirmosios dienos nutoraukos.

Stovint ant pantoninės prieplaukos, koja įsispyrus į klampę, klausantis žuvėdrų klyksmų ir žvelgiant į tolumoje stovintį burlaivį sunku patikėti, jog esi viduryje Lietuvos – Utenoje.

Viskas teisingai – plaukiantis lieptelis (prieplauka gal per drąsiai pavadinta), klampė, sukurta marisinistinės įstaigos „Marintek“, žuvėdros (ar kirai – ne visada atskirsi) ir vanduo.

Viskas tikra. Tik tas burlaivis butaforinis – krante pastatytas vaikams žaisti.

Ir prie viso to čia rengiami nardymo kursai.

Toli nuo jūros uteniškiai turi puikią vietą poilsiui – prie ežeriuko vardu Dauniškis. Labai norint, ir čia galima pajusti „jūros dvelksmą“.

Utenoje  atsidūrėm neplanuotai – po darbinio savaitgalio laisvadienį ketinta aplankyti „Europos parką“, bet mokėti pinigus už pasivaikščiojimą miške? Pirmadienį tam fantazijos pritrūko. Tad per Europos centrą ir į Uteną.

Kelios iliustracijos – internetiniame albume, o čia — kelionės maršrutas.

• Rampant Giant nuotrauka

Paprastai prieš damas balso nekeliu (ir apskritai stengiuosi nešaukti), apie jas nepasakoju. Bet šią istoriją prisiminiau kaip vieną epizodą, parodantį, kaip jachtos keleiviams elgtis nedera.

Tai buvo vienos kelionės šiltuose kraštuose metu. Po gana ilgo ir nelengvo plaukimo švartavomės mes viename nedideliame uostelyje. Vietą radome nelengvai, bet įgula pageidavo uosto, o ne švartavimosi išleidus inkarą.

Į siaurą tarpą tarp dar vienos čarterinės (nuomojamos) jachtos ir itališkos sportinės (maždaug 60 pėdų ilgio) įsukus mūsų jachtos transą (laivagalį) aš iš uostelio prižiūrėtojo perėmiau dešinio borto galinį švartovą, vyrai priekyje – priekinį švartovą.

Pasireguliavome ilgį, pritvirtinau savąjį, jie rišo savo, o aš tuo metu kėliau koją į kitą bortą pritvirtinti likusio švartovo. Akies kampučiu paskutinę akimirką pamačiau, kad koją pastatysiu ant dailios moteriškos rankos ilgais dažytais nagais, prispaudusios prie kokpito (atdaros dėžės jachtos laivagalyje) suolelio piniginę.

Vos prieš akimirką ši daili jauna ponia buvo apsirengusi kelionės drabužiais, o dabar jau pasipuošusi trumpa juoda suknele kelionei po miestelį.

Nepamenu, ką tiksliai jai pasakiau. Pagražindamas pasakojimą kartais sakau, jog žodžius tariau taip garsiai, kad jei šalia uosto esantis kalnas buvo vulkanas, jis turėjo pabusti. Bet išties taip nebuvo. Nebuvo tai ir komplimentas. Uostelio prižiūrėtojas nuramino, liepė neskubėti ir mes baigėme švartuotis.

Po to aš, žinoma, atsiprašiau damos dėl savo emocijų proveržio. Paaiškinau, kad trukdė švartuotis. O jei būčiau užmynęs ant jos dailios rankos, jai būtų skaudėję. O jei būčiau paslydęs… Pafantazuokime: būčiau kritęs, pilvu atsitrenkęs į lejerius (apsauginės tvorelės per visą jachtos perimetrą dalys — trosai) ir galva trinktelėjęs į kitos jachtos bortą. Kvaila mirtis.

Tad apie ką ši istorija? Apie tai, kad jachtos keleiviams derėtų netrukdyti įgulai švartuotis ir geriausiai, kai atliekamas manevras, ramiai laukti kajutėje. Į krantą be būtino reikalo skubėti nereikia – niekur jis nedings.

Buvau visai neseniai Ženevoje – vyko konferencija klimato kaitos klausimais. Apie pasaulinį blogį vardu Globalinis Atšilimas – kitą kartą, o dabar – apie šveicarų buriuotojus.

Tikriausiai visi (kas savom akimis, kas – atvirukuose ar filmuose) yra matę didžiojo fontano, stora ir galinga srove mėginančio iššauti vandens srautą virš Alpių, vaizdą. Virš Alpių – gal ir per skambiai pasakyta, bet fontano čiurkšlė iš tiesų stora kaip telegrafo stulpas ir muša aukštai. Gražu.

Tai štai, buvau ir aš šalia – molu galima prieiti visai arti. Apsidairau. Ir ką gi – tame ežero galiuke apie Ženevą plika akimi suskaičiavau penkias ar šešias dideles marinas (po šimtą jachtų mažiausiai, o kai kuriose ir gerokai daugiau), o mažų prieplaukėlių net ir suskaičiuoti neįmanoma. Buriuojanti tauta tie šveicarai!

Turistiniai miesto planai rodo, kad kažkur vienoje krantinėje ir trofėjinė Amerikos taurė turėtų būti saugoma. Neradau, o ir laiko ieškoti buvo maža. Bet tapo aišku, jog jinai čia visai neatsitiktinai. Gal jūros šveicarai ir neturi, bet ežeras – tai oho koks! Praktikai vietos tikrai iki soties, o dar įsivaizdavus šveicariškų bankų galimybes laimėjimai jūroje atrodo visai ne atsitiktiniai.

Ech, kad taip regatoj „Apie Ženevos ežerą“ sudalyvavus… Be visokeriopo azarto būtų dar ir be galo gražu. Tiesiogine to žodžio prasme.

• Nekantriems: visų šiame įraše aprašomų (ir daugiau) jachtų nuotraukos yra viename Picasa albume.

Užjūrių uostuose natūralu dairytis į laivus ir jachtas, pamatyti ką nors neregėto. Šiemet Kroatijoje mačiau įdomių, o kai kurių – ir liūdno likimo burlaivių.

Pirmoji, liūdno likimo jachta „Liva“ Ją Korčuloje pamačiau netikėtai – kildamas viena gatvele į viršų šalia marinos staiga pastebėjau jachtos nosį su ant priekinio štago susuktu stakseliu. Nebūtų nieko keisto, jei nejausčiau, jog per aukštai nuo vandens. Žvilgt per šaligatvio atbrailą – nagi taip, su burėmis ir ant kilbloko jachta.

Nusileidau į apačią, apėjau Korčulos ACI marinos ofiso pastatą ir palikęs pirsus iš kairės, pamačiau jachtą. Ne tik stakselis, bet ir grotas, pakabinamas variklis, net meškerė ant transo palikti. Laivo korpursas vietomis stipriai nubrozdintas, tad spėju, jog per audrą blaškėsi į krantinę arba ant akmenų seklumoje. Marinoje klausiau, kas nutiko jachtai, bet tepaaiškino: „some problems last summer“. Gal laišką jiems parašyti, daugiau sužinočiau.

Netoliese akį patraukė dar vienos ant kranto stovinčios jachtos takelažas – po dešiniu zalingu plėvesavo Kroatijos vėliava. Kai burlaivis atplaukia į svetimą šalį, įgula kelia tos šalies vėliavą po dešiniu zalingu (stiebo skersiniu). Bet kodėl šios (ar ne švediška „Albin Vega Ballad”?) jachtos šeimininkas paliko vėliavą, nenumanau.

Dar vienas liūdnas vaizdelis toje pat marinoje – pačiame prieplaukos gale, šalia motorų dirbtuvių ir atsarginių dalių parduotuvės stovėjo Lietuvos buriuotojams puikiai žinoma lenkiška „Carter“ klasės jachta (o gal tai originalas, nuo kurio lenkai nesidrovėdami nušvilpė projektą). Jachta be iliuminatorių, bet dar su stiebu ir net spinakerio giku. Įdomus nereikalingų (ar reikalingų) detalių pasirinkimas.

Kita jau senokai neplaukiojanti jachta stovėjo Splito marinoje. Bet ne svečiams skirtoje ACI klubui priklausančioje, o giliau link miesto. Spėju, jog tai vietos buriuotojų uostas, čia ir daugiau mačiau kitokių jachtų, nei gana vienodos poilsiautojams nuomojamos (čarterinės).

Keletą įdomių burlaivių (vienas jų parduodamas) regėjau Lumbarda marinoje, o jau minėtame Splite į akis krito ir kateris – jei būtų juodas, sakyčiau tiktų naujausiam Betmeno filmui.

Pasikartosiu: visas kiek įdomesnes jachtų nuotraukas sudėjau į atskirą Picasą albumą Kai kurios nuotraukos darytos mobiliuoju telefonu.

Buriuoti į Kroatiją žmonės vyksta pailsėti ramiai plaukiodami mėlynoje į žalumą šiltoje jūroje, pasikaitinti saulėje. Bet ne visada ir ten puikūs orai. Tuo įsitikinau savo kailiu.

Jei praėjusiais metais Adrijos jūroje tik viena naktis buvo kiek neramesnė, nes plaukėme ilgą atstumą iki Vis salos, vėjas pūtė „į nosį“ iki 20 mazgų, tai šiemet vėjo „į nosį“ gūsiais iki 27 mazgų teko ragauti gerokai daugiau.

Tiesa, tokį stiprų, jau 6 balus pagal Boforto skalę siekiantį vėją jachtos prietaisai fiksavo tik kartą, bet nuolatiniai 20-23 mazgų vėjai nedžiugino mūsų jachtos „Alaska“ įgulos. Vietoje saulės pirmas dienas gavome debesų aptrauktą dangų ir lietų, kurio lašus (ar bangų purslus) savo veidu jutau nemaloniai – kartais vėjas juos pūsdavo horizontaliai.

Apie normalų buriavimą su tam neskirta jachta ir nepatyrusia komanda negali būti ir kalbos. Mūsų jachtos nuomos kompanijos taisyklės draudžia plaukti, jei vėjas pučia stipriau nei 20 mazgų. Bet įgula laikėsi puikiai, neniurzgėjo, silkių nešėrė,, o ir jachta (šitoji „Beneteu Cyclades 39.3“) neblogai plaukė vien su varikliu.

Vėjuočiausią dieną (06.02) iš Korčulos ketinome nuplaukti iki Dubrovniko. Jau iš vakaro dangus buvo apsiniaukęs, o išplaukimą teko atidėti, nes prapliupusi liūtis lyg siena uždengė horizontą. Kai išplaukėme ir vėjas dar sustiprėjo, kamuotis bangose (mano perdėtu skaičiavimu jos nesiekė 1,5 metro) nenorėjome ir kai tik iš debesų bei lietaus šydo atsivėrė Mljeto sala, pasukome į ją, kur įplaukę į nacionalinio parko Rogač įlanką (užutekį) prie Polače miestelio, mėgavomės ramybe. Netrukus tokių kaip mes čia atplaukė dar kelios jachtos.

Tik vėliau sužinojau, kad centrinėje Adrijoje buvo prognozuotas 30-40 šiaurės rytų (NE) vėjas – vietiniu bora vadinamas.

Apie borą esu girdėjęs kaip apie didžiausią siaubą, kuomet taip užpučia, jog net pripučiamas valtis nuo denio pakelia. Locijose rašoma, jog ji netrunka ilgiau trijų parų, o lokali – paros. Bet kartais (ypač žiemą), užpučia ir ilgiau.

Nerimo vėjas ir kitomis dienomis, bet jau pasisuko į pietryčius (SE) – vietiniu jugo (nuo slaviško, nors kroatai sako, jog jų kalba labiau į italų panaši, nei slavų, „jug“ — pietūs) vadinamas. Į Dubrovniką plaukti dabar jau būtų tiesiai prieš vėją, todėl įgulai pasitarus, nutarėme rinktis kitą maršrutą.

Štai tada ir prisiminiau, kad mus išlydėjęs Rogač marinos Šolta saloje darbuotojas (nepamenu jo vardo) kažką kalbėjo, jog mums su orais nenusisekė. Sugrįžus į Rogač, vakarieniaujant vietos picerijoje „Pasarela“, žavioji padavėja Maja (ak, ir kodėl jai taip nepatinka bangų sūpavimas…) visos praėjusios savaitės vėjus apibūdino paprastai: „to bora, to jugo“.

Ir kitur vietos gyventojai kalbėjo panašiai – tiek stipraus vėjo ir lietaus kaip iš gaisrininko čiaupo birželio pradžioje jie nepamena. „Tragedija“, — sakė restorano Palmežanoje barmenas.

Į Picasą albumą sudėjau kelias nuotraukas, bent kiek atspindinčias tikrai ne saulėtus orus. O į „YouToube“ — mobiliuoju telefonu filmuotą vaizdelį. Jei kas puls aiškinti, jog čia tik „šiek tiek lietaus ir silpnas vėjas“, nesiginčysiu. Užfiksuoti stiprų vėją ir bangavimą (nesakau, jog tai buvo audra) itin sunku.

Iškart noriu pasakyti, jog tai mano bėdos. Internetas, be abejo, Kroatijoje veikia, tik man ten ne visai pavyko prie jo prisijungti. Štai todėl „Ant Bangos“ ir buvo „štilius“, kai savaitę kaip samdytas kapitonas buriavau Adrijos jūroje.

Tai buvo seniai planuota kelionė, kai mane pasisamdė draugų kompanija. Į kelionę pasiėmiau nešiojamą kompiuterį ir planavau kasdien tinklaraštyje aprašyti mūsų buriavimą, bet teko, kaip matyti nuotraukoje (ačiū Akvilei ir Andriui už foto) ranka pildyti laivo žurnalą.

Pirmasis uostas, į kurį atvykome, buvo Splitas – iš čia keltu kėlėmės į salą vardu Šolta, iš kurios uostelio Rogač ir prasidėjo mūsų buriavimo savaitė. Jau Splite belaukiant kelto nubėgau į interneto kavinę pasiaiškinti, kaip čia veikia internetas (matyt, reikėjo tai daryti dar namuose). Daili mergina pasakė, jog jei noriu naudotis bevieliu internetu, turiu Splito promenadoje ieškoti iškabos „T-mobile“ — toje kompanijoje viską ir susitvarkysiu. Iškabos neradau, nors pamačiau trumpą viduramžių spektaklį. Na, bala nematė, rasiu dar, pagalvojau.

Rogač marinoje veikė vietinis nemokamas (nors lėtokas) bevielis ryšys, tik ne tas galvoje buvo — jachtą priėmėme, spirgėjome išplaukti, o pirmoji nakvynė buvo išleidus inkarą Brač salos įlankoje, tad dėl interneto nekvaršinau galvos.

Antrasis sustojimas – Hvar saloje to paties pavadinimo mieste. Bet ir čia neradau „T-mobile“, o vietos interneto kavinėje pasitikrinęs orų prognozes (nežadėjo nieko gražaus poilsiautojams, vėliau tai savo kailiu patyrėme), išskubėjau iš uosto – dėl pakilusio vėjo stovėjimas uoste tapo pavojingas. Jachtos taip siūbavo, jog susiliesdavo stiebais, o visi jūrininkai žino – jei uostas nuo bangų ir vėjo neapsaugo, saugiau atvirame vandenyje.

Dar kitas uostas, kuriame ieškojau interneto prieigos, buvo Korčula to paties pavadinimo saloje. Čia stojome „Adriatic Croatia International Club“ marinoje – daugelyje šiam klubui priklausančių jachtų prieplaukų veikia kompanijos „T-mobile“ bevielis interneto WLAN ryšys HotSpot.

Kompiuteris prisijungė prie HotSpot (ir dar kelių WLAN), bet prie interneto neprileidžia – reikia mokėti pinigus. Suprantamas reikalas, o kai man reikia, galiu ir užmokėti. Deja, nors ir rašo, kad priima ne tik kreditines, bet ir debetines korteles, skandinaviško kapitalo lietuviškų SEB ir Swedbank bankų kortelės apmokant internetu nieko vertos. Vėl ieškau „T-mobile“ ofiso, bet man paaiškina, jog tokio saloje nėra, jei noriu, galiu keltis Peljašac pusiasalį, ten yra. Ačiū, nereikia. Tad pasinaudojęs vietos interneto kavine (19 kunų už 15 minučių ir 1 atspausdinta A4 lapą su prognozėmis) patikrinu paštą (laiškas, dėl kurio taip ieškojau interneto, jau atkeliavęs, tad rytoj man tikrai reikės interneto), pasižiūriu orų prognozes ir nusprendžiu – ryt nuplauksime į Dubrovniką, va ten tai ir susitvarkysiu viską.

Dubrovniko mes taip ir nepasiekėme. Tam buvo ir objektyvių (7 balų bora – šiaurės rytų (NE) vėjas), ir subjektyvių priežasčių. Tad kitą dieną, kai nuo audros pasislėpėme vienoje Mljet salos nacionalinio parko įlankėlių, ėmiausi kraštutinio varianto – išsitraukiau „Omni Connect“ modemą. Užsienyje naudotis mobiliuoju „Omnitel“ internetu yra bedieviškai brangu – 1 MB ar ne 20 litų kainuoja. Bet yra terminas „reikia“ ir jei pats nesusitvarkiau interneto pasiekiamumo, pats ir moku. Viliuosi, daugiau 2-3 MB neišnaudojau (et, nemenka bus sąskaita), bet įsipareigojimus įvykdžiau, o tai svarbiausia. Tiesa, dar kokį 1 MB išnaudojau kartais prie interneto prisijungęs (vis Facebooke ir Twitteryje po sakinį parašydavau kaip sekasi) mobiliuoju telefonu.

Štai dėl šios priežasties vėliau visai apleidau interneto paieškas (nors tą patį HotSpot mano kompiuteris surasdavo vis kitose ACI marinose) ir tai buvo dar viena priežastis, kodėl nepildžiau tinklaraščio. Bet kelionės nuotykius (o jų tikrai buvo) dar ketinu (bet griežtai nepažadu, o tam taip pat yra priežasčių) aprašyti. Jau ir temas susigalvojau, kad nebūtų pasakojimas padieniui praėjus tiek laiko.