Archive for the ‘Kelionės’ Category

Norėjau rašyti, kad „vienos dienos laivų parodai aplankyti užtenka“. Atrodo, kad būčiau suklydęs.

Prasukus kelis ratus per visą PSP Southamton Boat Show parodos teritoriją, regis, žinau jau viską. Tačiau neskubiai einant nuo vieno prie kito stendo, nuo vienos prie kitos jachtos, randi vis ką nors naujo.

Važiavau su konkrečiais tikslais į parodą ir dalis jų jau įgyvendinta. Pasiteisino taktika pirmą ratą per visą parodą apsukti susipažinimui kas yra kur, nes taip paprasčiau, nei vartant storą parodos gidą, antrą ratą pas konkrečius parodos dalyvius, o trečia savo malonumui.

Vakare po tokio pasivaikščiojimo kojos jau sunkiai laiko.

Keli labai subjektyvūs pastebėjimai po pirmos dienos:

• „Beneteau jachtos viduje jaukesnės, nei „Jeanneau“
• Amerikinių „J“ jachtų atstovai tikina, kad jų laivai su genakeriais greitesni, nei panašaus tipo daniški „X-Yachts“
• Kaip dirba virvių meistrai, reikia pamatyti, nenupasakosi
• „Garmin“ į mano klausimus neatsakė, siuntė pas dylerį
• lietuviškai išleisto buriavimo pradžiamokslio „Go Sailing!“ autorė Claudia Myatt skaitė jo aprašymą , nors nieko nesuprato
• apie motorlaivius neklauskit, tai atskira respublika, bet aš jiems abejingas
• buriuoti galimybės dar neišnaudotos
• jei turi pinigų, kur ir su kuo buriuoti, rasi mikliai
• žmonės su tavimi bendrauja įvairiai: nuo bičiuliško rūpesčio iki neslepiamos paniekos
• jachtų yra visokių – nuo tradicinių medinukų iki ultramodernių burinių namų ant vandens

Mano karjeroje tokia paroda pirma, tad juolab sunku vertinti (lyginti). Bet prieš vykstant išgirstos neigiamos nuomonės, kol kas nesitvirtina. Gal taip ir liks.

Geriau už žodžius – vaizdai. Pirmosios dienos nutoraukos.

Stovint ant pantoninės prieplaukos, koja įsispyrus į klampę, klausantis žuvėdrų klyksmų ir žvelgiant į tolumoje stovintį burlaivį sunku patikėti, jog esi viduryje Lietuvos – Utenoje.

Viskas teisingai – plaukiantis lieptelis (prieplauka gal per drąsiai pavadinta), klampė, sukurta marisinistinės įstaigos „Marintek“, žuvėdros (ar kirai – ne visada atskirsi) ir vanduo.

Viskas tikra. Tik tas burlaivis butaforinis – krante pastatytas vaikams žaisti.

Ir prie viso to čia rengiami nardymo kursai.

Toli nuo jūros uteniškiai turi puikią vietą poilsiui – prie ežeriuko vardu Dauniškis. Labai norint, ir čia galima pajusti „jūros dvelksmą“.

Utenoje  atsidūrėm neplanuotai – po darbinio savaitgalio laisvadienį ketinta aplankyti „Europos parką“, bet mokėti pinigus už pasivaikščiojimą miške? Pirmadienį tam fantazijos pritrūko. Tad per Europos centrą ir į Uteną.

Kelios iliustracijos – internetiniame albume, o čia — kelionės maršrutas.

• Rampant Giant nuotrauka

Paprastai prieš damas balso nekeliu (ir apskritai stengiuosi nešaukti), apie jas nepasakoju. Bet šią istoriją prisiminiau kaip vieną epizodą, parodantį, kaip jachtos keleiviams elgtis nedera.

Tai buvo vienos kelionės šiltuose kraštuose metu. Po gana ilgo ir nelengvo plaukimo švartavomės mes viename nedideliame uostelyje. Vietą radome nelengvai, bet įgula pageidavo uosto, o ne švartavimosi išleidus inkarą.

Į siaurą tarpą tarp dar vienos čarterinės (nuomojamos) jachtos ir itališkos sportinės (maždaug 60 pėdų ilgio) įsukus mūsų jachtos transą (laivagalį) aš iš uostelio prižiūrėtojo perėmiau dešinio borto galinį švartovą, vyrai priekyje – priekinį švartovą.

Pasireguliavome ilgį, pritvirtinau savąjį, jie rišo savo, o aš tuo metu kėliau koją į kitą bortą pritvirtinti likusio švartovo. Akies kampučiu paskutinę akimirką pamačiau, kad koją pastatysiu ant dailios moteriškos rankos ilgais dažytais nagais, prispaudusios prie kokpito (atdaros dėžės jachtos laivagalyje) suolelio piniginę.

Vos prieš akimirką ši daili jauna ponia buvo apsirengusi kelionės drabužiais, o dabar jau pasipuošusi trumpa juoda suknele kelionei po miestelį.

Nepamenu, ką tiksliai jai pasakiau. Pagražindamas pasakojimą kartais sakau, jog žodžius tariau taip garsiai, kad jei šalia uosto esantis kalnas buvo vulkanas, jis turėjo pabusti. Bet išties taip nebuvo. Nebuvo tai ir komplimentas. Uostelio prižiūrėtojas nuramino, liepė neskubėti ir mes baigėme švartuotis.

Po to aš, žinoma, atsiprašiau damos dėl savo emocijų proveržio. Paaiškinau, kad trukdė švartuotis. O jei būčiau užmynęs ant jos dailios rankos, jai būtų skaudėję. O jei būčiau paslydęs… Pafantazuokime: būčiau kritęs, pilvu atsitrenkęs į lejerius (apsauginės tvorelės per visą jachtos perimetrą dalys — trosai) ir galva trinktelėjęs į kitos jachtos bortą. Kvaila mirtis.

Tad apie ką ši istorija? Apie tai, kad jachtos keleiviams derėtų netrukdyti įgulai švartuotis ir geriausiai, kai atliekamas manevras, ramiai laukti kajutėje. Į krantą be būtino reikalo skubėti nereikia – niekur jis nedings.

Buvau visai neseniai Ženevoje – vyko konferencija klimato kaitos klausimais. Apie pasaulinį blogį vardu Globalinis Atšilimas – kitą kartą, o dabar – apie šveicarų buriuotojus.

Tikriausiai visi (kas savom akimis, kas – atvirukuose ar filmuose) yra matę didžiojo fontano, stora ir galinga srove mėginančio iššauti vandens srautą virš Alpių, vaizdą. Virš Alpių – gal ir per skambiai pasakyta, bet fontano čiurkšlė iš tiesų stora kaip telegrafo stulpas ir muša aukštai. Gražu.

Tai štai, buvau ir aš šalia – molu galima prieiti visai arti. Apsidairau. Ir ką gi – tame ežero galiuke apie Ženevą plika akimi suskaičiavau penkias ar šešias dideles marinas (po šimtą jachtų mažiausiai, o kai kuriose ir gerokai daugiau), o mažų prieplaukėlių net ir suskaičiuoti neįmanoma. Buriuojanti tauta tie šveicarai!

Turistiniai miesto planai rodo, kad kažkur vienoje krantinėje ir trofėjinė Amerikos taurė turėtų būti saugoma. Neradau, o ir laiko ieškoti buvo maža. Bet tapo aišku, jog jinai čia visai neatsitiktinai. Gal jūros šveicarai ir neturi, bet ežeras – tai oho koks! Praktikai vietos tikrai iki soties, o dar įsivaizdavus šveicariškų bankų galimybes laimėjimai jūroje atrodo visai ne atsitiktiniai.

Ech, kad taip regatoj „Apie Ženevos ežerą“ sudalyvavus… Be visokeriopo azarto būtų dar ir be galo gražu. Tiesiogine to žodžio prasme.

• Nekantriems: visų šiame įraše aprašomų (ir daugiau) jachtų nuotraukos yra viename Picasa albume.

Užjūrių uostuose natūralu dairytis į laivus ir jachtas, pamatyti ką nors neregėto. Šiemet Kroatijoje mačiau įdomių, o kai kurių – ir liūdno likimo burlaivių.

Pirmoji, liūdno likimo jachta „Liva“ Ją Korčuloje pamačiau netikėtai – kildamas viena gatvele į viršų šalia marinos staiga pastebėjau jachtos nosį su ant priekinio štago susuktu stakseliu. Nebūtų nieko keisto, jei nejausčiau, jog per aukštai nuo vandens. Žvilgt per šaligatvio atbrailą – nagi taip, su burėmis ir ant kilbloko jachta.

Nusileidau į apačią, apėjau Korčulos ACI marinos ofiso pastatą ir palikęs pirsus iš kairės, pamačiau jachtą. Ne tik stakselis, bet ir grotas, pakabinamas variklis, net meškerė ant transo palikti. Laivo korpursas vietomis stipriai nubrozdintas, tad spėju, jog per audrą blaškėsi į krantinę arba ant akmenų seklumoje. Marinoje klausiau, kas nutiko jachtai, bet tepaaiškino: „some problems last summer“. Gal laišką jiems parašyti, daugiau sužinočiau.

Netoliese akį patraukė dar vienos ant kranto stovinčios jachtos takelažas – po dešiniu zalingu plėvesavo Kroatijos vėliava. Kai burlaivis atplaukia į svetimą šalį, įgula kelia tos šalies vėliavą po dešiniu zalingu (stiebo skersiniu). Bet kodėl šios (ar ne švediška „Albin Vega Ballad”?) jachtos šeimininkas paliko vėliavą, nenumanau.

Dar vienas liūdnas vaizdelis toje pat marinoje – pačiame prieplaukos gale, šalia motorų dirbtuvių ir atsarginių dalių parduotuvės stovėjo Lietuvos buriuotojams puikiai žinoma lenkiška „Carter“ klasės jachta (o gal tai originalas, nuo kurio lenkai nesidrovėdami nušvilpė projektą). Jachta be iliuminatorių, bet dar su stiebu ir net spinakerio giku. Įdomus nereikalingų (ar reikalingų) detalių pasirinkimas.

Kita jau senokai neplaukiojanti jachta stovėjo Splito marinoje. Bet ne svečiams skirtoje ACI klubui priklausančioje, o giliau link miesto. Spėju, jog tai vietos buriuotojų uostas, čia ir daugiau mačiau kitokių jachtų, nei gana vienodos poilsiautojams nuomojamos (čarterinės).

Keletą įdomių burlaivių (vienas jų parduodamas) regėjau Lumbarda marinoje, o jau minėtame Splite į akis krito ir kateris – jei būtų juodas, sakyčiau tiktų naujausiam Betmeno filmui.

Pasikartosiu: visas kiek įdomesnes jachtų nuotraukas sudėjau į atskirą Picasą albumą Kai kurios nuotraukos darytos mobiliuoju telefonu.