• Iliustracija iš žurnalo (hardcopy), paspaudus pasidina (kitame lange), paaiškinimai  – įrašo apačioje.

Neseniai įvykusių nelaimingų įvykių grandinė yra savalaikis priminimas pavojus, kurie yra neatskiriama modernaus okeaninio buriavimo sporto dalis.

Įsivaizduokite, kad vietoj spinakerio nuo jūsų laivo stiebo viršaus pakabintas normalus šeimos automobilis, tarkim minivenas… Ar toks vaizdinys kiek pakeis Jūsų elgesį su spinakrfalu?

Ar būsite pasirengę rankomis išlaikyti tą svorį tik su dviem virvės apvijom apie gervės būgno, arba skubiai numesti virvę atlaisvinant stabdžio sklendę, prieš tai nepriimant dalies apkrovos ant gervės?

Reikalas tame, kad, kai rimtas laivas šniokščia pavėjui su pilnu spinčium, jau artėdamas prie bojos, ir reikalingas skubus ir sklandus burės numetimas, apkrovos ant virvių yra sunkiai įsivaizduojamo dydžio.

Tuo metu, kai technologijų taikymas leidžia pasiekti vis geresnes įrangos savybes, tos pat technologijos užmaskuoja apkrovas, kurias ta įranga patiria. Ir tai yra ne tik dinaminės apkrovos į įrangą, kas kelia pavojų įgulai. Pagalvokim kad ir apie vandenį, už borto lekiantį dviženklio skaičiaus greičiais – atsitrenkti į tokį kietą daiktą krentant už borto, reiškia rimtai susižeisti – ir tai patvirtintų Volvo Ocean Race įgulos.

Be sutrenkimų, nubrozdinimų, skilimų, guzų ir kartais lūžių – kas jau tapę kaip ir įprastais dalykais profesionalaus buriuotojo sportininko gyvenime – neseniai įvykę rimti sužeidimai priverčia atkreipti dėmesį į riziką, kurią patiriame rungtyniaudami.

Trys įvykiai ypač sukrėtė buriuotojų sportininkų bendruomenę. Visais atvejais kojos buvo pagautos į smarkiai apkrautas, arba greitai atpalaiduotas su apkrova virves.

Vienas įgulos narys prarado pėdą regatoje Shipman Cup, Portoroze, Slovėnijoje. Kita buriuotoja buvo laimingesnė, t.y. kojos neprarado, tačiau Antiqua Sailing Week distancijoje numetamas spinakeris pakartotinai užsipildė, ir ją iškėlė, už kojos pagavęs brasu. Trauma buvo tokia, kad nedelsiama evakuacija į ligoninę buvo būtina.

Puikios dienos pabaiga

Kitas (trečiasis iš minų – AB past.), kiek senesnis atvejis įvyko 2008m rugsėjį per Maxi Yacht Rolex Cup, plaukiant su 68’ Mini Maxi ALEGRE. Po 9 operacijų iki šiol, ir dar keliomis suplanuotomis, Ledas Pritchardas vis dar moka didelę kainą už vieną klaidelę ant denio.

Ledas Pritchardas yra patyręs profesionalus buriuotojas, dalyvavęs daugybėje aukšto lygio buriavimo renginių.

Jis pasakoja: „Tai buvo nuostabi buriavimo diena, su 20-30 mazgų vėjo, trumpoje, bet pilnoje veiksmo distancijoje. Lekiant 20 mazgų pavėjui, distancijos atkarpos buvo tik 8 minučių trukmės, todėl laiko pasiruošti manevrams buvo labai mažai.

Artėdami prie bojos, pasiruošėm skubiai pakelti spinakerį, su falu ant centrinės gervės ir su šešiais vyrais prie kavamalių. Paprastai falas fiksuojamas specialiu stabdžiu ant stiebo, ir tada laisvas galas perkeliamas ant normalios gervės, taip pasiruošiant spinakerio nuleidimui.

Tačiau tuokart stiebo stabdis kažkodėl nesuveikė, ir aš pasitikėjau virvės sklende ant denio, kad prilaikytų apkrovą, kol pernešiu falą. Nors ta sklendė nepritaikyta tam darbui, atrodė, kad viskas bus gerai. Man pernešant falą prie kitos gervės, laivas nosimi rėžėsi į bangą, spinkeris dar labiau apkrovė virvę, sklendė neišlaikė ir pasidavė.

Šiuolaikinės virvės labai standžios ir tvirtos, jos dažnai dar kurį laiką išlaiko spiralę po to, kai nuimtos nuo gervės. Manau, kad tada, kai spinakerfalas švilpdamas lėkė velniop, viena iš tokių spiralių ir pagavo mano koją ir pritraukė prie virvių pravedimo bloko ant denio. Tuo metu mano koja jau dirbo kaip stabdis spinakerfalui, kuris tempė 20 tonų laivą su 20 vyrų 20 mazgų greičiu…“

Galų gale virvė buvo nupjauta, bet dešinės kojos kaulas buvo sulaužytas, o visa mėsa nusmaukta nuo blauzdos. Pritchardo laimei, distancija buvo netoli nuo kranto, ir, nežiūrint į neramias oro sąlygas, greitaeigis RIB’as skubiai jį pristatė į krantą, gydytojų globai.

O KAIP laikyti žaizdą sausai?

O jei tokia trauma nutiktų toli nuo krantų? „Manau, kad pirmosios pagalbos mokymai yra geras ir reikalingas dalykas, tačiau sportininkams reikalingesnis specialus mokymas, kuriame įvertinami šiuolaikinio okeaninio buriavimo ypatumai“ – sako dr. Markas “Tommo” Tomsonas, sportinio buriavimo entuziastas ir dalininkas įmonės Medical Support Offshore, kuri teikia specifines medicinines konsultacijas ir mokymus įguloms, dalyvaujančioms tokiose regatose kaip Vendee Globe ar VOR.

„Kranto žmonių rengiamų pirmosios pagalbos kursų problema yra tame, kad jie nesusiję su realiu okeaniniu sportiniu buriavimu. Pavyzdžiui, laikyti žaizdą sausai dažnai yra praktiškai neįmanoma.

Žinojimas, kaip teisingai tvarstyti pirštų traumas, arba kaip apsaugoti stuburą ar sprandą sužeistam įgulos nariui, kuris turės būti perkeliamas į kitą laivą – yra labai svarbu.

Nemažiau svarbu yra žinoti kokius nuskausminamuosius vaistus turėti ir kaip juos naudoti, taip pat kurias laivo dalis, ar įrangą gali panaudoti kaip galūnių įtvarus, arba viso kūno imobilizavimui…

Gana paplitusi trauma yra „pirštinė“, kai vestuvinį žiedą pagauna virvė ir audiniai nusmaukiami nuo piršto kaulo, o greituose laivuose vis daugėja kelio sąnario traumų, nes dėl bangomis skriejančio korpuso dinamikos įgula deniu normaliai vaikščioti nebegali, ir juda ant visų keturių…“

O draudimas ar galios?

„Tačiau ne vien traumos kelia pavojų įgulai, — sako Tomsonas – „Dehidratacija ir hipotermija dažnai pamirštama, ir specialūs mokymo kursai padeda žmonėms suvokti kokios prevencijos būtina imtis.

Kalbant apie reikalavimus mokymams – mus stebina, kad Fastnet‘ui reikalaujama, kad tik vienas įgulos narys turi dalyvauti vienos dienos mokymo kurse.“

Grįžtant prie Led Pritchard – jo skaudi patirtis iškelia nemažai klausimų.

„Pirmosios med. pagalbos įgūdžiai yra esminis dalykas kiekvienai sportinei įgulai. Nors kiekvienai nelaimei iš anksto nepasiruoši, tačiau žinojimas ką tiksliai reikia daryti atsitikus kolegos traumai, yra esminė vertybė. Visi, kurie tą man nelaimingą dieną buvo laive – visi vėliau nuėjo į specializuotą medicinos pagalbos kursą“, — pasakojo M.Tomsonas.

„Aktualus ir draudimo klausimas. Ar laivo draudimas yra su įgulos apsauga nuo traumų ir nelaimingų atsitikimų? Aš žinau, kad dauguma buriuotojų pasitiki savo įprastiniu kelionės draudimu – bet labai abejotina, kad jis duoda apsaugą, ypač jeigu esate apmokamas sportinės įgulos narys“, — perspėja Tommo.

Net ne tiek ir svarbu – esate apmokamas įgulos narys, ar ne; nuėjote į specializuotą kursą ar mokotės iš knygų – kas iš tikro yra svarbu, tai suprasti, kad realių apkrovų ir to keliamos realios rizikos suvokimas dar niekada nebuvo toks svarbus.

Varžomės lengvesniais laivais nei anksčiau , tačiau greičiai ir apkrovos išaugo eksponente. Gal ir mūsų rizikos suvokimas turėtų tiek pat sustiprėti?

Iliustracijos paaiškinimas (nuo viršaus pagal laikrodžio rodyklę ratu)

• 1. Jei tavo plaukai ilgi – denk juos kepure, arba apsikirpk. Plaukus gali pagauti gervė.
• 2. Grįžtamasis blokas, per kurį pirmo stakselio šotas paduodamas į kokpitą. Nepakliūk į šį trikampį.
• 3. Būk vidinėje (kokpito) pusėje nuo spinakerio brasų. Jiems staigiai įsitempiant, gali būti išspriegtas už borto.
• 4. Saugokis atdaro, bet ant denio gulinčia bure uždengto liuko. Žmonės krenta kiaurai, ir susilaužo koją.
• 5. Galvą laikyk žemiau spinakergiko, kai prisegi/atsegi spinakerį – yra pavojus netekti dantų, arba dar blogiau…
• 6. Laminato burės sliždios.
• 7. Įdėmiai patikrink virvių sklendes, ypač bėgant pavėjui su spinakeriu.
• 8. Nusiimk visą bižuteriją, ypač žiedus, kai dirbi su takelažu. Žiedai yra itin dažna traumos, vadinamos „p „antpirštis“ priežastis.
• 9. Viena ranka tau – kita laivui. Nekrisk nuo tranco.
• 10. Groto Šotas – pavojus pirštams! Šotas dažnai yra patogi vieta laikytis, tačiau viena iš pavojingesnių.

Pratesiant nedidelių laivų škiperių, bet didelių keliautojų temą – vengras Aronas Mederis aplink pasaulį plaukia su tikrai mažyte jachtute „Carina“. Įdomu: statyta Šveicarijoje.

Dydžiu, forma ir net spalva labai panaši į „Albin Karskrona/Viggen” tipo laivelius, kaip, pavyzdžiui, Minijos jachtklube stovinti „Alcea“.

Kokia hipiška jachta ir kiek joje nedaug vietos, galima pamatyti 360 laipsnių panoraminėje interaktyvioje nuotraukoje. Palaukus kol užsikraus, spauskit ant viduje esančių daiktų — iššoka paaiškinimai. Tiesa, vengrų kalba, nors kai kurie papildyti anglišku komentaru.

Smalsūs gali bandyti perskaityti užrašus jachtos viduje, pastudijuoti piešinius. Buriuotojams  įdomesni bus kelionės kai kurių etapų planai.

Ir dar: video reportažas apie 29 metų buriuotojo atvykimą į Tailandą.

„Saugumo instrukcijos parašytos krauju“ (c) Kiekvieno laivo bocmanas

Antigvos dienraštis The Daily Observer pranešė apie nelaimę, sukrėtusią vietinę buriuotojų bendruomenę.

Kovo 4 dieną patyrusi buriuotoja iš Venesuelos elektrine gerve kėlė savo sutuoktinį į jachtos stiebą, kad šis atliktų šiokį tokį remontą. Paprastai tą darbą jie atlikdavo su mechanine gerve, tačiau moteriai neseniai operuotas petys, todėl dabar naudojosi gerve su elektrine pavara.

Keliant sutuoktinį, moteris pastebėjo, kad kažkas yra negerai su gerve, ir, išsigandusi dėl savo vyro saugumo – jis tuo metu jau buvo virš denio pakeltas apie 1-1,5 m – pabandė gervę išjungti.

Gervės išjungimo mygtukas nesuveikė, o mechanizmas įtraukė moters kairę su virve. Gervė sukosi toliau. Moteris savo dešinąja ranka bandė išlaisvinti kairę, bet susipainiojo groto fale taip, kad ir jos dešinė ranka buvo užveržta.

Jai šaukiantis pagalbos, pirmasis atskubėjęs žmogus nesugebėjo jai padėti, netrukus į pagalbą prisijungė buriuotojas iš Šveicarijos. Bet ir jį ištiko nelaimė – vyro pirštus gervė irgi įsuko kartu su virve.

Galiausiai gervė išsijungė pati, o venesualietės vyras buvo saugiai nuleistas ant denio.

Buriuotojos kairė plaštaka buvo visiškai nupjauta ties riešu, keli dešinės rankos kaulai buvo sutraiškyti.

Nesėkmingai bandžiusiam pagelbėti šveicarui buvo visiškai nupjauti aštuoni pirštai.

Abu nukentėjusieji buvo skubiai pristatyti į Mount St.John‘s Medicinos Centrą, kur buvo bandoma prisiūti plaštaką ir pirštus. Vėliau moteris buvo skubiai išgabenta į ligoninę Majamyje (JAV), o džentelmenas iš Šveicarijos ligoninėje praleido 5 dienas.

Buriuotojų portalas Blue Water Sailing atkreipia buriuotojų dėmesį, kad būtina išlikti labai atsargiems ir atidiems, net atliekant įprastus ir iš pažiūros paprastus darbus.

Taip pat patariama peržiūrėti savo gyvybės ir sveikatos draudimo sutarčių sąlygas, pasitikrinti, ar yra numatytas ligonio pervežimo išlaidų kompensavimas, nes nelaimė gali įvykti ir nuošalioje vietoje, kur nėra reikiamo lygio medicinos paslaugų.

Visad maniau, kad cunamio banga atviroje jūroje yra lyg kalniukas atrakcionų parke, ant kurio su laivu, tinkamai pasirinkus krypti, būtų smagu pasisupti. Iš Japonijos pakrančių sargybos laivu užfiksuoto vaizdo matyti, jog įsivaizdavimas buvo lyg tikras.

Teigiama, kad ši banga, per kurią persirito laivas, vėliau trenkė į Japoniją pražūtinga jėga.

Per bangas I

Beprotis ar laimės kūdikis? Tiesiai per aplink? Geros rankos ir nemenkai sėkmės reikia išlaikyti tokią “karvę” ant tokios bangos.

Per bangas II

Dar vienas įspūdingas kilinės jachtos šuolis per bangas. Kas sakė, kad kreiserinis burlaivis negali būti banglente? Gali!

Nors atrodo baugokai, o ant priekinio štago susuktas staselis, rodos, tuoj įsisiubavęs nuneš stiebą. Nenunešė. Repeat?

• nrk.no nuotrauka.

Netoli Antarktidos krantų vasario pabaigoje dingo Norvegijos jachta „Berserk“, o kovo pradžioje nutraukta jos narių ir laivo paieška.

Nejaugi baigėsi pankų anarchistų vikingų rizikingas ekspedicijos vietose, kur ne tik buriuotojai, bet ir apskritai mažai kas plaukia?

Oficialūs šaltiniai praneša, kad nelaimės signalas iš jachtos buvo gautas vasario 22 dieną, į rajoną išplaukė Naujosios Zelandijos karinių jūrų pajėgų laivas, bet burlaivio pėdsakų neaptiko.

Vėliau buvo rastas gelbėjimo plaustas, daiktai, pagal kuriuos nustatyta, jog tai „Berserk“ įranga.

Į Roso jūrą atplaukusioje jachtoje buvo keli vyrai (duomenys skirtingi), kurių du anksčiau išlipo į Antarktidos krantą. Jachta kreisavo jūroje ir ten pakliuvo į labai smarkią audrą — vėjo greitis siekė 182 kilometrų per valandą, bangų aukštis – 6-8 metrus.

Į krantą išlipo jachtos kapitonas ir visų ekspedicijų idėjinis vadas Jarle Andhøy (34 metų) ir aštuoniolikametis Samuel Massie Ulvolden – jie sniego motociklais bandė pasiekti Pietų ašigalį ir taip pažymėti žymaus Norvegijos keliautojo Roald Amundseno ekspedicijos šimtmetį.

Jachtoje liko tryse: norvegai Robert Skaane (34), Tom Gisle Bellika (36) ir buriuotojas iš Pietų Afrikos Leonard Banks (32).

Jei nutraukta paieška, reikia suprasti, kad jie laikomi žuvusiais.

Įtaigiai ir gražiai (užkabino net tuos, kurie į nelaimes jūroje žiūri gana abejingai, nes dažnos jos, deja ) apie nelaimę parašė buriuotojas Lee Winters.

Valdžiažmogiškai ir su jaučiama ar tai panieka, ar tai menkinimu  — „Sunday Star Times“ rašinį perspausdina Stuff.co.nz.

Buriuotojams kliuvo ir už tai, kad jie į šeštajį žemyną leidosi be leidimų. To neneigia Naująją Zelandiją pasiekęs Jarle Andhøy, tačiau atkerta ten vykęs kaip į niekieno žemę .

Manau nenutrūks norvegų ekspedicijos, susiras ji kitą laivą ir vėl leisis į keliones. „Ant bangos“ jau rašė apie šiuos originalus – pasižiūrėkit filmuką su kokia jachta jie plaukiojo tarp ledų!

Vėliau įsigijo didesnę, su ja surengė ekspedicijas ir, manau, dabar vėl kita jachta leisis į naujas keliones.

Sunku įsivaizduoti tokius laisvus žmones atsisakant kelionių, kuriuose jie nekuria kičinio kulto iš senovinių tradicijų, spjauna į biurokratų draudimus, girdo Rusijos armijos karininkus, miega su ruoniais ir vėpliais, nuogi bėgioja po Arktį ir Antarktį, maivosi, chuliganavoja (ir visą tai įamžina video) ir tiesiog gyvena senu geru rokenrolo ritmu.

Tvarkos ir taisyklių saugotojai tai pavadintu mažų mažiausia neatsakingumu, bet… „O mums, pankams, nusimyžt“ (citata ne iš norvegų ir, žinoma, sušvelninta).

• Nuotrauka iš leipzig-seiten.de

Viskas nuo požiūrio priklauso. Jei Rusijos (ypač, sovietų) armijoje – tai diedovščina, jei Vokietijos kariniame laivyne – slabakus ištiko trydos priepuolis.

Esu tikras, jog būtent taip būtų vertinamas tas pats nutikimas, įvykęs skirtinguose šalyse. Ne tik būtų, bet ir yra – apie Vokietijos kariniame laive žuvusią merginą galvojama, jog ji pati kalta, nes buvo per silpna laivyne tarnauti.

Fiziškai per silpna? Pasižiūrėkit kokios mergikės vienos aplink pasaulį plaukią. Ir su tokiais krūviais susidoroja, kokius ne kiekvienas ambalas įveiktų.

O nelaimę ir dar daugiau negerovių paviešinę kiti kadetai – tiesiog silpnuoliai, kuriuos „ištiko trydos priepuolis pamačius mirusią kolegę, tai kaip tokie kariaus?“.

Suprantu, kai sako žmogus protingas, bet truputį chamas ir saldofonas – jo tokia pasaulėžiūra.

Bet mane nustebino ir jūražmogių požiūris. Štai vienas buriuotojas  internete po nuoroda apie tragediją parašė: „Ne kiekvienas ištveria vyriškumo mokyklą, o mergom laive tarp jaunų vyrukų nepatartina būt, nebent jos ten būtent dėl to.“

„Stipru“. Ypač kontekste, kai kiti buriuotojai diskusijoje dėl varžybų grafiko internete verkšlena: ne, jie nenori lenktynių abi savaitgalio dienas, nes neliks laiko savo pačioms.

Kiek metuose savaitgalių? Kiek iš jų praleidžiama su šeima? O kiek buriuojama? Tai čia kas po kieno padu?

Apskritai, ar ne per daug idealizuojam burlaivių aukso amžių (kartais pamiršdami, jog jūromis plaukiama jau tūkstančius metų) ir „tikrus jūreivius“? Dabar XXI amžius ir gal metas keisti požiūrį. Ypač — į moteris.

Nes diedai yra slabakai: (pasikartosiu?) „Stiprioji lytis silpnesnė už silpnąją lytį dėl stiprios silpnybės silpnajai lyčiai“. Gaila, tikro autoriaus nežinau.

O grįžtant prie nelaimės, iš dabartinių žinių galima susidaryti vaizdą, kad burlaivyje „Gorch Fock“¹ imituojant Kaizerio tvarką ir taip tikintis išugdyti tvirtus karininkus, stipriai perlenkta lazda.

Ir liko mįslė: kur dingo stereotipinė vokiška tvarka, kad mergina nukrito nuo stiebo, juk turėjo būti prisirišusi saugos diržais.

Čia vis prisimenu ką man pasakojo Karlskronoje jūrų karo mokyklą baigę (puikiai baigę: gavę aukščiausią įvertinimą – vardinį kardą) jaunieji leitenantai.

Pusmetis tarnybos buriniame laive vyksta rotacijos principu: vieną vachtą esi paprastas jūreivis, kitą – vyresnysis jūreivis, trečią – šturmanas, ir ketvirtą – vairininkas.

Sunkiausiai būdavo lipti į stiebą. Ir privalai ne tik prisisegti saugos diržais, bet ir maišelį turėti. Nes jei skrandžio turiniu ištepsi burę, pats ir plausi.

–

1 – Jo bendravardis pirmtakas kadaise viešėjo ir Klaipėdoje (pirma nuotrauka)

• Yachting Monthly nuotrauka.

Jachtos dega retai. Bent jau man taip atrodo kas vakarą peržiūrėjus RSS sraute naujienų pavadinimus: kelios dešimtys prenumeruojamų buriuotojiškų tinklapių apie tokias nelaimes praneša itin retai, gi tik vienas apie komercinį laivyną rašantis pranešimais apie gaisrus laivuose mirga kasdien.

Visgi ir jachtose tokios nelaimės nutinka – Graikijoje buriavę britų studentai turėjo gelbėtis iš degančios jachtos (nuotrauka viršuje).

Gaisras laive, ko gero, yra pati baisiausia nelaimė. Tai skamba paradoksaliai, kai aplink vien vanduo. Bet degantis laivas jūroje yra vienui vienas, tik netoli kranto arba po ilgo laiko gali sulaukti pagalbos. Ir ką tokiu atveju daryti?

Pirma, ką verta žinoti, tai įsiliepsnojusios ugnies parankinėmis priemonėmis (gesintuvas, nedegantis audinys, kibiras vandens) nebeužgesinsi.

Antra, ką visada reikia atminti, tai „ugnies trikampį“:

• Iliustracija iš „Europos sąjungos knyga apie nelaimių jūroje prevencija ir žvejų sauga“ (nemokama PDF e-knyga).

Na, o jeigu gaisras? Nemokysiu mokytų, parašysiu ką aš tokiu atveju daryčiau, arba ką teorija sako:

1. Iškart informuočiau – skambinčiau „visais varpais“. Sako, tinka garsiai rėkti, paspausti aliarmo signalą, pasakyti šalia esančiam. Žodžiu, bet kokiu būdu pranešti visiems (dideliame laive — laivo vadams).
2. Ir pradėčiau šaukti visus įgulos narius (ar matau juos, ar nematau) – ar visi yra, ar niekas nenukentėjo, niekas nedega etc.
3. Jachtoje erdvė nedidelė tai čiupčiau gesintuvą. Jei ugnis nedidelė, pavyzdžiui, užsidegė kepamų blynų aliejus, o nuo jų šluostė, tiek turėtų užtekti.
4. O jei dega variklis? Pavyzdžiui, užsidegė šalia jo palikti tepaluoti skudurai – jie gali savaime užsidegti. Gal jachtos varikliui irgi užteks gesintuvo, bet dar prieš tai skubėčiau išjungti „masę“ (akumuliatorius) ir kurą (juk turi būti kranelis). Kažkas pasilenkęs kokpite turės uždengti duslintuvo angą.
5. Pakabinamas variklis? Įdomu, greičiau jį užgesinsi (gesintuvu, nedegančiu audiniu) ar atsuksi ir paskandinsi? Iš principo tokie patys veiksmai kaip ir stacionaraus variklio atveju, tik čia gerokai svarbiau atjungti kuro baką, o tai darant nesukelti dar didesnio gaisro – nupjauti benzino vamzdelį čia netiks.
6. Gaisras kajutėje. Jei kajutėje gali būti žmogus – reikia jį traukti, o tai reiškia, reikia duris atidaryti, deguonies („kuro“ ugniai) įleisti. Teorija ir kajutės duris atidaryti moko ne bet kaip: pasilenkus prispausti keliu duris kita koja stipriai įsirėmus atidaryti. Jei bumbtels sprogimas, mažiau nukentėsi.
7. Ištraukiau žmogų, prašau kitų jį gaivinti, pats žiūriu į dūmus ir svarstau: jei ugnis didelė, supermeno nevaidinu, visiems siūlau evakuotis ir jau ne „septyni trumpi vienas ilgas“, o „vienas ilgas“ signalizuoju. O jei tai tik nuo girto ir kvailo (velnių po to atsiims) keleivio cigaretės užsidegusi patalynė, užgesinsiu. Čiužinį po to vistiek per bortą mest reikės, nes pavojus jame lieka (nepasakosiu, kodėl žinau ne tik teoriškai).
8. Jei ugnis nuo elektros (kaip britų studentų atveju, gal jie šildėsi kajutėje)? Pirmą visą elektros tiekimą išjungiu, po to stveriu gesintuvą ir galvoju: „Na jūs man pasakykite, kas, išskyrus ugniagesius, gaisro metu prisimena, koks gesintuvas tinka, o koks netinka gesinti elektros įrengimus?“. Tuomet prisimenu, kad elektra išjungta, tad gesinu tuo, ką turiu. Kaip ir 6 punkte, jei matau, kad užgesinsiu. Beje, apie gesintuvus: nuo dydžio priklauso (jachtoje didelių nerasit), kad jų užtenka nuo 5 sek. Iki 1,5 sek.

Visais atvejais tektų kalbėtis per raciją. Ar su gelbėjimo, ar su kranto tarnybomis, ar su kitomis jachtomis.

Nerasi nedidelėje jachtoje stacionarių gaisrų sistemų (pagrindinės ir avarinės užbortinio vandens, automatinės ir rankinės sprinklerinės, vandens sienelių, vandens dušinės, CO2, intertinių dujų, azoto, vandens garų – gyvas galas jų), kiekvieną kartą keleivius plukdydamas apmokymų nedarysi, tik kur yra gesintuvai ir kaip pabėgti iš dūmuose paskendusios (uždūmintos) kajutės, visi turi žinoti.

Visgi gaisrų jachtose mažiau nei laivuose, ir tuo džiaugiau, ir to linkiu. „Ant bangos“ pasuko keliu ne(be)rašyti apie nelaimes jūrose, nors to išvengti nepavyksta. Neminėjome ir atvejo, kai jachtos lyg banginiai išsimetė į krantą.

Aprašinėti incidentus su aiškinimais kas buvo negerai, o ką reikėtų daryti – didaktiška. Bet praverčia. Ar net būtina, kaip tikrai privalu pažiūrėti šį BBC reportažą – juk kiek kartų sakyta: „žmogau, bent per audrą pirmą prisisek, o po to lipk į kokpitą!“.

Šiaurės Airijos jūroje išgelbėtas vyras, kuris jachta pasiklydo, nes navigavo turėdamas… tik Didžiosios Britanijos kelių žemėlapį.

„Esu netoli kalnų“, „Matau šviesas“ — taip savo buvimo vietą gelbėtojams radijo ryšiu nupasakojo buriuotojas,

Per pastaruosius metus tai jau kelintas kartas, kai buriuojančiam savos statybos jachta vyrui prireikia profesionalios pagalbos. Didžios Britanijos mokesčių mokėtojams tokie 56 metų Erico Abbotto „žygiai“ atsėjo jau 30 000 svarų sterlingų.

Bet jam tai nė motais, senas anarchistas iš Velso savo 25 pėdų jachtą net pavadinęs „Plus VAT“ („Plius PVM“ — lietuviškai) taip protestuodamas prieš mokesčių sistemą. Jachtą jis pradėjo statytis prieš 18 metų, kuomet neteko dažytojo darbo.

Į savotišką protesto kelionę, kuria visomis savo nelaimėmis jis kaltina „geležinę ledi“ Margaretą Thatcher ir Gordoną Browną (buvusi ir esamas buvęs Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovai), Ericas išplaukė praėjusių metų liepą.

Ir tapo galvos skausmu gelbėtojams RNLI.

Nuotrauka viršuje nesusijusi su šiuo įvykiu, tik pavyzdys iš RNLI moterų ir vyrų kasdienio darbo – padėti visiems jūroje.

• Duncan Rawlinson nuotrauka.

Pas mus tokie bajeriai nenutinka: gelbėtojai iš jūros ištraukė šunį ir jo šeimininką, nes šiuos į jūrą nusitempė atoslūgis nuo kranto atkirto potvynis.

Mūsų gelbėtojams pasitaiko traukti ir šunis, ir jų šeimininkus, bet niekad nelaimės priežastis nebuvo potvynių-atoslūgių srovės. Nes jų nėra.

Gi Anglijoje (o ir kai kuriose kitose šalyse) svarbu neužsimiršti, žinoti potvynių ir atoslūgių laikus. Nes vanduo, pasakojo liudininkai, greitai tvinsta.

• Sumeth Parnpeth (AP Photo) nuotrauka iš Boston.com The Big Picture.

Nuotrauka (beveik) tiesiogiai atspindi šūkį „Karo technika – taikai!“. Tailando įlankoje buvo paskandinti 25 nebenaudojami nurašyti tankai, kurie padės formuotis koraliniams rifams.

Bus namai vietiniai florai ir faunai, pas kurią mėgsta į svečius užsukti naro kostiumais pasidabinę žmonės.

Kaip ir tankas nuotraukoje, panašiai yra nuskandinti lėktuvai, laivai.

• Nuotraukos autorius: Marius Butavičius.

Ten neužpyksta pono (ar ponios?) Larsson vėlė ir vėlės artimieji,bet ši nuotrauka ir cigarečių pakelis šalia antkapio joje – ne šiaip sau. Tai iliustracija, koks gali būti ir yra paprastas, bet ne prastas, nedidelis, bet ne menkas (tfu, kokią dar banalybę prisiminti?) antkapis.

Nepeikdamas Lietuvos gyventojų laidojimo papročių, manau, kad kai kurie kapai, jų antkapiai, galėtų būti tokie. Bent jau dydžiu. Bent jau mažesni, nei yra dabar. Mirusiajam akmens luitas ar granito plokštės jau nieko nereiškia, o jo artimiesiems pigiau. Nors ir ne mano tai reikalas, kitų kapai.

Nuotrauka daryta prieš kelerius metus (2005 spalį) plaukiant į Kopenhagą. Ar Borholmo salos (Danija) ar Švedijos pakrantės mažo Höllviken miestelio kapinaitėse fiksuota, jau ir nepamenu, užrašų nerandu. Vis tiek skandinaviška.

Prisiminiau šią nuotrauką tradicinių lapkričio pradžios Visų šventųjų, Mirusių atminimo, Vėlinių dienų proga. Niekad nemėgau grūstis į kapines būtent tomis dienomis, kai, atrodo, jog visi gyventojai tik tądien prisiminė mirusius artimuosius.

Žvakutės naktį kapuose gražu, bet tik jei važiuoji pro kapines, pavyzdžiui, puikus ruožas važiuojant į Mingę (Miniją) iš autostrados išsukus pro Šilalę, Žemaičių Naumiestį.

Kalendorinė šventės (linksmos ar liūdnos) priverstinis reikalas – nei jų nukelsi, nei atidėsi. Gal todėl ir nemyliu (belieka vengti arba bandyti ignoruoti).

• Nuotrauka iš opacity.us

O laivų kapinėse kas nors žvakutes degina? Labai nustebčiau, bet suprasčiau, jei koks senas jūrų vilkas, papsėdamas pypkę, kurios dūmai kyla į iš po vešlių žilų ūsų ir barzdos (tfu, kokį dar stereotipą prisiminti?), uždega žvakutę prie surūdijusios metalo krūvos – kadaise tai buvo laivas, kuriuo jis, būdamas junga, pradėjo savo keliones jūromis.

Realybė kitokia. Vienos didžiausių planetos laivų kapinių (pažiūrėkite kaip tai atrodo iš palydovo) — Mauritanijos Nouadhibou įlankoje (Šiaurės Vakarų Afrika) – neatrodo vieta, tinkama žvakutėms. Bent jau taip atrodo iš nuotraukų (arba šitų).

Nebenaudojamą laivą utilizuoti kainuoja nemažus pinigus, o, sako, Nouadhibou įlankos uosto valdžia už nedidelį mokestį leido čia inkaruoti nebereikalingus laivus, kol šie patys skęsti pradėjo. Taip susiformavo kapinės.

Kitos, kaip teigia internetas, vienos didžiausių kapinių yra Niujorke – Steteno saloje. Jei tikėti Google Maps vaizdu — tikrai didelė metalo laužo sankaupą.

Šios laivų kapinės tiek senos, kad jose, sako, dar galima pamatyti ratinių garlaivių iš XIX amžiaus. Peržiūrėjęs nuotraukas (arba šitas ) aš tokių nepamačiau. Matyt susmego į dumblą. AtA.

Nuotrauka iš, regis, begalinių, „BYM News“ aruodų. Nesigilinant į incidentą, šiurpuliukus kelianti iliustracija.

Kai pirmą kartą pamačiau šią nuotrauką, pamaniau, kad rekordininkas prancūzas buriuotojas Franck Cammas nepraleidžia treniruočiu net jachtoje.

Bet tai daugiau nei treniruoklis, sakė man kitas prancūzas buriuotojas, kurį ne vienas mūsų pažįstame, Olivier Criou: tai ne tik treniruoklis, bet ir burių valdymo įtaisas.

Ir tikrai, kai pavargsta rankos, šotus ar falus galima ant gervių sukti kojomis. Sumanu.

• Mark Covell/Oman Sail nuotrauka.

Kol rimtų vyrų komandos per stiprius vėjus ir nemenkas bangas bando įrodyti, kuri greičiausiai plaukia aplink Didžiosios Britanijos ir Airijos salas, škiperis Sidney Gavignet padarė tai vienas pats. Ot, šmikis, prancūzas.

Jis 100 pėdų trimaranu „Oman Air Majan“ salas apiplaukė per 4 dienas, 15 valandų ir 9 minutes ir 47 sekundes. Tuo 39 valandom pagerinęs škiperio vienutininko Thomas Coville rekordą (jachta „Sodebo“), priklausiusį šiam nuo 2006 metų.

Dar įdomiau: 1,787 jūrmylių distanciją vienutininkas Sidney įveikė 1 valanda ir 7 sekundėm greičiau, nei tai 2002 metais padarė visa rekordininkų komanda – 125 pėdų katamarano „Playstation“ ekipa, kuriai vadovavo žymusis Steve’as Fossetas.

Daugiau kaip keturias paras naujasis rekordininkas buriavo tikrai atšiauriomis sąlygomis – nuolat pūtė 40 ir daugiau mazgų greičio vėjas. Vidutinis greitis siekė daugiau kaip 11 mazgų.

Bet gi greiti trimaranai:

Internetu klaidžioja fotoistorija – abi nuotraukos viršuje – apie jachtos ir banginio susidūrimą.

Pasakojama, neva jachtos įgula 11-14 metrų ilgio banginį pamatė šalia laivo, nutolusį maždaug už 100 metrų. Vėliau jis pasirodė maždaug už dešimties metrų, iššoko į orą ir… nusileido ant jachtos.

„Buvo labai baisu, laimei niekas nenukentėjo”, – cituojami jachtos 5gulos nariai Ralph Mothes (59 metų) ir Paloma Werner (50 metų).

Ačiū visiems siuntusiems norodas, bet šaltinių nenurodau. Jei tikra istorija (turiu teisę abejoti), tai reikėtų giliau pasidomėti. Kada nors.

P.S. Radau vieną oficialų šaltinį — Telegraph.co.uk rašo kiek plačiau. Panašu į tai, kad jachtą ir įgulą išgelbėjo metalinis laivo korpusas. Medinis ar plastikinis būtų subyrėjęs į šipulius.

Ko galima pasiilgti per trejus metus? Paklauskite amerikiečio Williamo Reido Stowe’o. Jis šį klausimą girdėjo labai dažnai ir gal turi paruošęs atsakymą.

O klausinėjo žmonės jo todėl, kad niujorkietis 1152 dienas plaukiojo pasaulio vandenynuose nei karto neišlipęs į krantą. Tai naujas nonstop serijos plaukimo aplink Žemės rutulį rekordas. Ankstesnis priklausė australui ir siekė 657 dienas.

58 metu amerikietis 2007 metais į kelionę išsiruošė su savo drauge, 23 metų Soanya ir ketino per 1000 dienų tris kartus apiplaukti Žemės rutulį 72 pėdų škuna „Anne“.

Bet po kelių mėnesiu mergina pasijuto blogai ir paaiškėjo, kad ji nėščia. Ir 306-ąją odisėjos „1000 Days at Sea“ ( „The Mars Ocean Odyssey“) dieną Soanya paliko burlaivį netoli Australijos krantų.

Savo dviejų metų sūnų buriuotojas pamatė tik grįžęs iš kelionės. Mergina neįkalbinėjo draugo mesti kelionės ir likti su sūnumi. Vistiek žinojo, kad savo tikslo Reidas sieks ir pasieks.

Be „namų“ ^* – 32 metus

O ko galima pasiilgti per tris dešimtmečius? Klauskite lenko Jerzy Radomskio, kuris prieš 32 metus, tuomet trisdešimtmetis, paliko žmoną vaikus ir išplaukė aplink pasaulį jachta „Czarny Diament“.

Namo buriuotojas grįžo nuplaukęs 444 500 kilometrų, o tai prilygsta vienuolikai kelionių aplink Žemės rutulį.

Kitaip nei amerikietis, lenkas nuolat stodavo įvairiuose uostuose, pragyvenimui užsidirbdavo plukdydamas turistus ar dirbdamas plantacijose, išmoko prancūzų, ispanų ir suahelių (labiausiai paplitusi Afrikoje) kalbas.

Per 32 metus į Lenkiją Jerzys buvo užsukęs vos keletą kartų ir labai trumpam. Jo žmona iš pradžių manė, kad aistra buriavimui yra laikina, bet vėliau paaiškėjo, kad sėslus gyvenimas ne jos

vyro būdui ir nieko kito neliko, kaip tik susitaikyti.

* — „Namai“ kabutėse, nes čia turima omenyje standartinį stereotipinį „namų“ apibrėžimą sausumoje. Jūrininkams laivas – tikri namai.

Rekordų siekimas ne visada sėkmingas. Norėjusi tapti viena viena jauniausių buriuotojų, viena apiplaukusių jachta pasaulį, amerikietė Abby Sunderland savo kelionę baigė ją išgelbėjusiame žvejų laive.

Jos brolis Zacas, kai buvo kiek vyresnis, tai padarė sėkmingai. Sesutei nepasisekė, gaila.

Radosi manančių, kad jauniems leistis į tokia skeliones – kvailybė. Įdomu paskaityti, sutikti nebūtina.

• Christophe Launay nuotrauka.

„Aš nesu herojė. Aš tik paprasta mergina, kuri tikėjo savo svajone“. Jesicca Watson

Po septynių mėnesių vienatvės vandenynuose, šešiolikmetė australė Jesicca Watson šeštadienį (gegužės 15 dieną) grįžo į Sidnėjų viena apiplaukusi Žemės rutulį 34 pėdų (apie 10 metrų) ilgio rožine jachta „Ella’s Pink Lady“.

Buvo kritikų, maniusių, kad mergina neatlaikys kelionės, bet ji sėkmingai įveikė 23 tūkstančius jūrmylių, kurias plaukdama patyrė ir štilius, ir uraganinius vėjus, ir dideles bangas.

„Neturėjau kito pasirinkimo, negalėjau palūžti“, — po kelionės teigė australė.

Finišavo ji likus trims dienoms iki savo 17-ojo gimtadienio. Paauglė skubėjo baigti kelionę, kol jai dar tik šešiolika ir apgalvotai laikėsi atsargios taktikos paskutiniame kelionės etape.

Sidnėjaus įlankoje merginą pasitiko dešimtys valčių ir jachtų, sveikindamos paauglę sėkmingai grįžus namo. Jesiccos gerbėjai kruopščiai laikėsi atstumo iki jos jachtos, kad nebūtų pažeista taisyklė „jokios pagalbos iš išorės“ — iki pat finišo, niekas negalėjo prisiliesti prie „Ella’s Pink Lady“.

Šeima, draugai ir Australijos ministras pirmininkas Kevinas Ruddas susirinko pasveikinti australės. Daugelis žiūrovų vilkėjo rožinės, kaip ir jachtos, spalvos drabužius. Buriuotojos sutikimas buvo tiesiogiai transliuojamas televizijos eteriu.

„Ji sugrąžino Australiją į pasaulio žemėlapį“, — savo tautietės žygiu džiaugėsi australai, susirinkę pagerbti merginos prie žymiosios Sidnėjaus operos.

Toks dėmesys po ilgos vienatvės, kaip pati prisipažino, pribloškė šešiolikmetę.

Vos grįžusi į krantą po 210 dienų kelionės, mergina teigia norinti išmokti vairuoti automobilį, valgyti šviežius vaisius ir salotas, išsimiegoti ir vaikščioti paplūdimiu.

Per jauna?

• Christophe Launay nuotrauka.

Kaip jau rašė „Ant bangos“, į savo kelionę aplink pasaulį Jesicca išplaukė praėjusių metų spalį. Pirmasis etapas iki starto Sidnėjuje buvo nesėkmingas – kol mergina miegojo, jos jachta susidūrė su prekybiniu laivu.

Iškart pasipylė kritika, kad australė neturi patirties, yra per jauna. Pasigirdo kalbų, jog merginą į vandenynus stumia tironiška jos motina (buvo atvirai jos tėvus idiotais išvadinusių).

Tačiau tėvai tai neigė, tikindami, kad kelionei dukra pasiruošusi, buriuoja nuo 8 metų. Laikas parodė, kad vėliau rimtų incidentų vandenynuose Jesicca nepatyrė.

„Ella’s Pink Lady“ kelias driekėsi nuo Sidnėjaus rytiniame Australijos krante per Ramųjį vandenyną į viršų iki pusiaujo, jį kirtus žemyn pro Horno ragą į Atlanto vandenyną, iš kur aplink Gerosios Vilties kyšulį Afrikoje į Indijos vandenyną ir pro pietinę Australiją iki starto linijos.

Jesicca yra jauniausias žmogus, vienas pats be sustojimo ir pašalinės pagalbos jachta apiplaukęs Žemės rutulį. Tačiau tai nebus pripažinta rekordu. Pagal vienus pranešimus, dėl jaunumo – mergina yra nepilnametė.

Teigiama, kad rekordas priklauso australui Jesse’as Martinui, kuris 1999 metais jachta „Lionheart-Mistral“ savo kelionę be sustojimo ir pašalinės pagalbos baigė sulaukęs 18 metų. Beje, jis palaikė nuolatinį kontaktą su Jesicca ir pasitiko ją finišavus.

Praėjusiais metais britas Mike’as Perhamas, būdamas 17 metų, apiplaukė Žemės rutulį vienas jachta „Totallymoney.com“. Tačiau dėl įrangos gedimo jis buvo priverstas ir sustoti, ir pašalinės pagalbos prašytis.

Nors Mike, kaip tikras džentelmenas, savo rekordą atidavė Jesiccai.

Pačiai Jesiccai ginčai dėl to, tapo ji rekordininke ar ne, didelio įspūdžio nepaliko.

Per mažai jūrmylių?

Bet ne tik jaunas amžius trukdo Jesiccą paskelbti jauniausia vienutininke. Pagal World Sailing Speed Record Council (WSSRC) priimtas taisykles, skaičiuojant ortodrominį atstumą nuo išplaukimo iki grįžimo taško, turi susidaryti 21 600 jūrmylių.

Nepriklausomų ekspertų nuomone, Jesicca taip matuojant nuplaukė 19 000 jūrmylių (jei tiksliau – 18 265). Tiesa, jos laivo žurnale įrašyta gerokai daugiau jūrmylių, bet juk ir plaukė ji ne tiesiai.

Norint pasiekti rekordą, kirtus pusiaują jai reikėjo plaukti dar aukščiau į šiaurę ir tik po to leistis. Arba dar kartą kirsti pusiaują Atlanto vandenyne: apiplaukus Horno ragą kilti į viršų, o po to leistis.

Oficialiai Jesicca ir jos tėvai nekomentuoja WSSRC sprendimo nepripažinti rekordo, nors to siekta akivaizdžiai. Ir savo interneto tinklapyje rašo, kad sumušė Jesse’o Martino rekordą.

Australės vadybininkas Andrew Fraseris pabrėžia: „Jesicca yra jauniausiai mergina, viena apiplaukusi pasaulį be kitų pagalbos. Tegu žmonės patys priima savo sprendimus“.

Guinnesso rekordų knyga, fiksuodama vienutininkų rekordus, naudojasi tais pačiais principais, kaip ir WSSRC, todėl Jesiccos rekordas ir čia gali būti nepripažintas.

Titaniškas darbas

Kad ir kiek „protingi dėdės“ skaičiuotų yra rekordas, ar jo nėra, šešiolikametė atliko titanišką žygį: plaukti vienam reikia antžmogiškos drausmės, sugebėjimo ilgai būti be miego, didelės fizinės ištvermės ir visą laiką išlaikyti šviežią galvą planuojant maršrutą.

Tiesa, šiuolaikinė technika įgalina tai daryti lengviau, nei tai pavyko pirmajam vienutininkui, plaukusiam be sustojimo, Robinui Knox-Johnstonui.

Jis neturėjo galimybės palydoviniu internetu atsisiųsti instrukcijos, kaip suremontuoti vieną ar kitą išėjusį iš rikiuotės prietaisą, negalėjo kompiuterio ekrane sekti orų prognozių, ar palydoviniu ryšiu paskambinti artimiesiems ir pasiguosti, kaip nelengva (ar pasidžiaugti pasiekimais).

Senosios buriavimo mokyklos atstovai mano, kad šiuolaikinių technologijų pergrūstos jachtos iškreipia vienutininkų buriavimo aplink pasaulį sudėtingumą, keičia pobūdį. Tai, ką prieš kelis dešimtmečius galėjo atlikti patyrę jūrų vilkai, dabar gali padaryti ir paaugliai.

Nors tai ir nelengva. Paskutinysis etapas merginai buvo ypač sunkus — ji patyrė tris stiprias audras, 12 metrų aukščio bangas. Jai pačiai teko remontuoti kai kuriuos jachtos įrengimus, šalinti techninius gedimus.

Paskutinės kelionės jūrmylės merginai pridėjo nemažai mėlynių ant kūno ir nuolatinį raumenų skausmą.

Plaukimas aplink pasaulį – verlsas

• Christophe Launay nuotrauka.

Rekordas-nerekordas, bet į Jesiccos plaukimą galima pažiūrėti ir kaip į verslą, kaip į gerą investiciją jos būsimai karjerai – tokio lygio „piaro“, kad ir koks sunkus ar brangus jis buvo, galima pavydėti.

O kad tai verslas, liudija ir faktas: Jesiccos mama dukros istoriją jau pardavę žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho kompanijai „News Limited“ už 700 000 Australijos dolerių.

Mergina, sėkmingai užbaigusi kelionę, gali tapti turtingiausia paaugle pasaulyje. Šis plaukimas jai atneš ne tik šlovę, bet ir neblogus dividendus. Į Jessicos Watson sąskaitą gali subyrėti milijonai dolerių.

Gausybė firmų, pradedant kosmetikos ir baigiant automobilių, yra pasiruošusios su mergina sudaryti milijoninius reklaminius kontraktus. Visos kelionės metu Jessica rašė biografinę knygą, kurią žadama išleisti jau birželio pabaigoje. Apie ją bus sukurtas ir dokumentinis filmas.

Tik yra abejojančių, ar toji knyga bus tiek įdomi, kiek, tarkime, yra Robino Knox-Johnstono plaukimo autobiografija.

Parengta pagal:

• Fox 8 News
• CNN
• The Age (ir dar)
• SailingBoy
• Sailing World
• Times Live
• Chalenge and Adventure
• Yacht Pals
• BBC
• Sailboats and Sailing the World
• Xteam
• Ekstremalas

• AP Photo/Gerald Herbert/Boston.com nuotrauka.

Tradicinės Meksikos įlankoje rengiamos regatos „Regata Regata al Sol XXVI“ distancija šiemet gali keistis.

Įprastai iš Pensakolos miesto JAV (Pensacola, Floridos valstija) į Isla Mujeres („Moterų“) salą Meksikoje, jachtos generaliniu kursu šiaušia tiesiai žemyn skersai įlankos.

Žinoma, priklausomai nuo vėjų, jachtos venduoja ar halsuoja, vienu kursu neplaukia. Tik šiemet generalinis kursas gali iš tiesės virsti lanku aplenkiant naftos dėmę po „Deepwater Horizon“ naftos platformos avarijos (po sprogimo kilo gaisras, vėliau platforma nuskendo, iš gręžinio liejasi nafta).

Jachtų kursą galima stebėti internetu , o Boston.com nuotraukos dalele atspindi, kokio masto katastrofa įvyko Meksikos įlankoje.

• Karinių laivų apstu. Bet ar jie apsaugo? REUTERS nuotrauka.

Panašu, kad Somalio piratai arba visai suįžūlėjo, arba imasi naujos, ir, tenka pripažinti, nekvailos praktikos – pulti civilius laivus anksčiau užgrobtais laivais.

Toks atvejis buvo, kai pagrobtu automobilius gabenančiu laivu „Asian Glory“, piratai puolė konteinerius gabenantį „MSC Anafi“. Pirmasis plaukia su Didžiosios Britanijos vėliava. Piratai ją nuleido ir išsikėlė „linksmąjį Rodžerį“?

Pagal vienus pranešimus, ataka buvo nuožmi – piratai kelias valandas vijosi laivą, nuolat jį apšaudė iš automatinių ginklų ir granatsvaidžių. Bet vėliau „MSC Anafi“ kapitonas žurnalistams teigė, kad nieko baisaus nebuvo – tamsią naktį prie jų prisiartino kitas laivas, kelis kartus iššovė, „MSC Anafi“ padidino greitį ir pabėgo.

Gal kapitonas ką nors slepia, nes kai „MSC Anafi“ pasiekė Indijos uostą, 20 iš 24 įgulos narių pasiprašė atleidžiami – jie nebenorėjo rizikuoti savo kailiu.

Jei tikėti kapitonu, jis nematė tiksliai, kas per laivas juos atakavo. Bet tikrai ne piratų „barža“ ar valtis su motoru. KPŠ? Net jei buvo tamsu kaip požeminėje oloje, radarų ekrane automobilių laivas turėjo plieksti kaip lėktuvnešis, o ne žvejų valtelė.

Kad ir kaip ten būtų, kiek tos informacijos tikra, o kiek ne, vien galimybė piratams naudoti okeaninius laivus puolimams, gali keisti situaciją Indijos vandenyne ir Adeno įlankoje.

Automobilius plukdantis „Asian Glory“ — aukštu bortu, ne lėtaeigis žvejų laivelis, kuriuos piratai anksčiau naudodavo savo mobilioms bazėms. Nuo tokio pasprukti nelengva net tokio paties lygio laivui, nekalbant apie mažesnius ir lėtesnius ar, ypač, jachtas.

Įprastu būdu, sulaukė palankaus oro, piratai išplaukia į vandenyną savo žvejybiniais „dou“ laivais, aptinką auką, tada sėda į atviras motorines valtis ir puolą laivą. Puolimo metu jiems tenka sunki užduotis – viena ranka laikytis valtelėje, o kita apšaudyti laivą, kad įgula negalėt pasipriešinti jų išsilaipinimui į denį.

Kas kita, kai didelis laineris prisiartina prie aukos. Jei bangavimo nėra ar jis nedidelis, perlipti į kitą laivą jiems pasidaro kur kas lengviau (nors ir nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti). Neatmeskim varianto, kad piratai gali atakuoti kitą laivą, o tai jau grėstų abiejų paskendimu.

Be to, piratai gali nesibaiminti kareivių – jiems kaip skydas tarnauja užgrobto laivo įgula. Tai ypač aktualu Adeno įlankoje, kur saugomi fregatų saugomais „koridoriais“ plaukia prekybinių laivų konvojai.

Jei puolimas iš valties turi trukti kelias minutes, nes greitai gali pasirodyti kariškiai, šiuo atveju, prisidengdami įkaitais, jie pulti gali kelias valandas, o kariškiai viską stebės iš šalies bejėgiai.

Tik didesnio greičio laivai gali sėkmingai atitrūkti nuo piratų, kai jie atakuoja iš užgrobtų laivų.

Kas galėtų gelbėti tokioje situacijoje? Gal ginkluoti kareiviai ant denio. Įgula ginkluota būti negali – taip ji automatiškai tampa piratais. Ginkluoti saugos kompanijų apsaugininkai taip pat kelia pavojų prekybinį laivą laikyti piratiniu. Bet ir kariai nieko gero – ar netampa prekybinis laivas kariniu? Uždaras ratas.

Panašu, kad laivų konvojus, lydimas karinių laivų, irgi negali būti šimtaprocentinė garantija. Gudrus piratas gali priversti krovininio laivo kapitoną pameluoti ir įkaitų laivas taps ėriuku vilko kailyje avelių bandoje.

Kaip elgtis kariams? Spjauti į galimai žūsiančius įkaitus ir duoti rimtą atkirtį piratams, kad šiems nekiltų daugiau minčių užgrobtus laivus naudoti atakoms? Tik kas norės po to dirbti šiame regione plaukiančiose laivuose, jei žinos, kad gali žūti kartu su piratais?

• Teigiama, kad šis, daugiau kaip 2 000 „Hyundai“ ir „Kia“ gabenęs laivas užpuolė kitą laivą. „Ship Photos“ nuotrauka.

• LBena / Louis Benainous nuotrauka.

Aukštokai šotinis kampas, ar ne? Bet kam taip nenutinka. Matyt šios jachtos kapitonas nemato, kokiais eksperimentais užsiima įgula priekyje. O kol nemato, stakselį bus galima ir vėl pakelti. Et, kam tai nenutinka…

• Nuotrauka iš „Yachting World“

Atrodytų, nieko bendro su buriavimu. Tik daili mergina plaukia valtimi ir tokios nepublikuoti būtų nuodėme. Bet viskas kur kas įdomiau.

29 metų britė Lia Ditton yra patyrusi profesionali buriuotoja, nuplaukusi jau daugiau kaip 75 tūkstančius jūrmylių. Ji 12 kartų kirto vandenynus, triskart kaip vienutininkė dalyvavo varžybose (tarp jų – ir plaukimo aplink pasaulį be sustojimo), buriavo kitose varžybose ar plukdė jachtas.

Ir štai dar vienas pasiekimas jos karjeroje – kartu su 44 metų detektyvu Mick Birchall ji per 73 dienas perplaukė Atlanto vandenyną varžybose ir kovo 19 dieną finišavo irkluotojų regatoje „Atlantic Rowing Race 2009“  .

Anot Lia, tai buvo fizinis ir psichologinis pasiruošimas prieš šių metų pabaigoje startuosiančias lenktynes aplink pasaulį be sustojimo „Barcelona World Race“, kuriose ji IMOCA 60 klasės jachta „Channel Islands“ plauks su su buriuotoju Phil Sharp.

Lia ne tik buriuotoja, bet ir menininkė, tad save taip ir apibūdina: „vienintelė profesionali buriuotoja-menininkė“.

Vienas iš jos meninių projektų – sukurti laivą iš pelėsių, ledo, druskos, ir kitų produktų. Nebuvo įgyvendintas.

Gerokai apčiuopiamesnė mintis burių audinį panaudoti muzikos garsams išgauti. Gal tai ir bandys plaukdama aplink pasaulį. Barselonos regata startuoja šių metų gruodį.

Varžybose dėl Jules Verne Trophy prizo pasiektas naujas rekordas – Prancūzijos buriuotojo Franck Cammas trimaranas „Groupama 3“ apiplaukė pasaulį per 48 dienas 7 valandas 44 minutes ir 52 sekundes.

Įveikęs 28 523 jūrmyles, 103 pėdų (apie 31,40 metro)  trimaranas „Groupama 3“ (G3) finišo liniją prie Créac’h švyturio kirto kovo 20 dieną 21 valandą 40 minučių ir 45 sekundes. Į distanciją jachta išplaukė sausio 31 dieną, oficialiai laikas skaičiuoti pradėtas vasario 1 dieną.

Ankstesnis 2005 metų rekordas, kuris priklausė škiperio Bruno Peyron katamaranui „Orange II“ (OII), buvo 50 dienų 16 valandų 20 minučių ir 4 sekundės.

Nuo 1993 metų laimėti Jules Verne Trophy pavyko tik 5 kartus iš 20.

G3 rekordo chronologija

(Franck Cammas kovojo su „šešėliu“ — ankstesniu OII rekordu, tad minimas „kontrolinis laikas“ — G3 vietos palyginimas su OII tuo metu ar toje vietoje)

2008 metai. Pirmasis bandymas nevykęs – G3 apsivertė netoli Naujosios Zelandijos.

2009 metų ruduo. Antrasis bandymas ir vėl baigėsi nesėkme – netoli pusiaujo lūžo kairiosios plūdės galinis laikymo balkis, jachta atplaukė į Keiptauną, iš kur gruodį sugrįžo į Prancūziją.

2010 sausio 21. Trečias kartas nemeluoja. G3 startuoja iš Prancūzijos uosto Loriento. Kartu ketino startuoti ir G3 konkurentas trimaranas „Banque Populaire V“, tačiau jo komandai meteorologai pranašavo nepalankius vėjus visiems metams ir plaukimas atidėtas.

Vasario 1 d. Sekmadienį 0155 vietos laiku G3 kerta švyturio Créac’h traversą, nuo kur prasideda kelionės aplink pasaulį laiko skaičiavimas. Pirmąją naktį jachta skrieja vidutiniu 30 mazgų greičiu.

Vasario 5 d. Per parą vidutiniškai nuplaukdama 500 jūrmylių, G3 artėja prie pusiaujo – Arklių platumų, t,y., zoną be vėjo.

Vasario 6 d. G3 kirto pusiaują ir įplaukė į Pietų pusrutulį – iš Bretanės iki ekvatoriaus trimaranas atplaukė per 5 dienas ir 19 valandų. G3 lenkia OII para arba 620 jūrmylių. G3 suka link Brazilijos (tokia distancija buvo ir VOR08/09), o tai skiriasi nuo OII kurso.

Vasario 10 d. Nuolatinės vėjo paieškos plaukiant link Šv. Elenos salos. Halsų keitimai sekina įgulą (posūkiai tokia jachta tai ne ant braškių…). G3 prarado pusė pranašumo, turėto prieš OII.

Vasario 15 d. G3 nuo iššvaistė savo pirmavimą ir dabar nuo OII atsilieka 203 jūrmyles.

Vasario 19 d. Aplenkusi Gerosios Vilties kyšulį, G3 nuo kontrolinio laiko atsilieka jau 400 jūrmylių. Tikisi atsirevanšuoti Indijos vandenyne, į kurį įplaukus skrieja 30-35 mazgų greičiu, vėjui gūsiais siekiant 40 mazgų.

Vasario 23 d. Pirmasis rekordas. Indijos vandenyną G3 perplaukė per 8 dienas, 17 valandų ir 36 minutes (daugiau kaip 17 valandų pagerintas OII pasiekimas). Praplaukusi Tasmanijos salą, G3 įplaukė į Ramųjį vandenyną.

Kovo 1-2 d. Iki Horno kyšulio 700 jūrmylių, G3 kyla į šiaurę vengdama stiprios audros. Persvara prieš OII nuo 570 jūrmylių (vasario 27 d.) ištirpo iki 184 jūrmylių.

Kovo 4 d. Horno kyšulys.

Kovo 7 d. G3 pateko į žemo slėgio ir nepalankių vėju sritį – per dieną buriuotojai atliko 7 halsus. Jachta gerokai palengvėjusi – komanda išdegino degalų (akumuliatoriams pakrauti) ir suvalgė maisto, kurių bendra suma siekia apie toną. Lyginant su OII, Franck Cammas įgula jau turi 326 jūrmylių deficitą.

Kovo 13 d. Nuo Horno kyšulio G3 lydi nesėkmės – tai škvalai, tai silpnas vėjas. Tik artėjant prie pusiaujo greitaeigis trimaranas pagaliau įgauna greitį – pučiant 15 mazgų vėjui jachta plaukia 25-30 mazgų greičiu. Bet atsilikimas nuo OII jau siekia daugiau kaip 480 jūrmulių.

Kovo 14 d. Pusiaujas. Jį G3 antrą kartą kirto 41 odisėjos dieną. Per dieną nuplaukta apie 670 jūrmylių, ištirpo beveik 400 jūrmylių deficitas prieš OII.

Kovo 19 d. Iki finišo linijos prie Créac’h švyturio liko 713 jūrmylių. Nuo Azorų salų G3 spurtavo ir beveik 1200 jūrmylių lenkia kontrolinį OII laiką.

Kovo 20 d. 21 val. 40 min. 45 sek. Rekordas! G3 kirto finišo liniją tarp Créac’h švyturio Ušant (Ushant) saloje Prancūzijoje ir Lizard  švyturio Kornvalyje (Cornwall) Didžiojoje Britanijoje.

Franck Cammas ir jo 9 narių įgula iš trečio karto pasiekė užsibrėžtą tikslą – greičiausiai jachta apiplaukė Žemės rutulį be sustojimo. OII plaukimas pagerintas dviem dienom ir 8 valandom.

Rekordą dar turės patvirtinti WSSRC.

Optimalus plaukimo aplink pasaulio klasikinio maršruto (apiplaukiant tris kyšulius Pietų pusrutulyje – Gerosios Vilties (Afrika), Liuino (Leeuwin, Australija) ir Horno (Pietų Amerika) — generalinis kursas yra 21 760 jūrmylių.

G3 lagas rodė nuplauktas 28 523 jūrmyles vidutiniu 18,76 mazgo greičiu (skaičiuojant aptimalų kursą – 24,6 mazgo greitis grunto atžvilgiu).

Sudėtingiausi buvo etapai Atlanto vandenyne – iš pradžių pūtė silpni, grįžus – priešpriešiniai vėjai. Tačiau būtent plaukimas Atlante ties pusiauju ir po jo lėmė pergalę ir rekordą.

Tikras greitis

Po šio Franck Cammas plaukimo ir rekordo nebe toks fantastiškas atrodo Alain Thébault komandos planas eksperimentiniu trimaranu „l’Hydroptère“ apiplaukti Žemę per 40 dienų .

Gal pastarajam pavyks įrodyti, kad rekordų gali pasiekti ne tik vienos jūrmylės distancijoje, bet ir vandenynuose (tik kaip jo „vandens paukštis sparnuotis“ ant povandeninių sparnų skries per vandenynų bangas mįslė ir man), kur gamta gerokai nenuspėjama ir negali laukti palankių sąlygų (kartą „l’Hydroptère“ jau patyrė gamtos rūstybę).

Greičio rekordai gerokai įspūdingesni vandenynuose, kuriuose subyrėtų prie šilkinio vėjo greičius trumpoje distancijoje demonstravę „Amerikos taurės“ dvikovininkai „Alinghi 5“ ir „BMW Oracle Racing“.

Didelis vidutinis greitis ilgą laiką geriausiai atspindi jachtos technines savybes ir įgulos profesionalumą. Išlaikyti tokį greitį ilgą distanciją – ištvermės, ryžto, jūreivystės išmanymo demonstravimas.

G3 buvo pasiekęs 47 mazgų greitį, bet ekipažas labiau didžiuojasi tuo, kad sugebėdavo valandomis skrieti 36, 37 mazgų greičiu. Tie vyrai mažai miegojo visas 48 dienas ir jei tas pats ekipažas susirinks plaukti artėjančioje VOR regatoje, aš lažybų punkte statyčiau už „Groupama 4“.

Ir prancūzai nežiūrėjo į rekordo šturmą itin spartietiškai – jachtoje jie sau sudarė komfortabilias (kiek tai įmanoma) sąlygas ir pasiėmė alyvuogių. Pradedu jas mėgti.

• Nuotrauka iš „Penktasis vandenynas“ forumo.

Kaip ir žadėjo, Panevėžio jachtklubo narys Valentas Leipus iškėlė Lietuvos trispalvę Antarktidoje.

„Ant bangos“ jau rašė apie tokius ketinimus, o akiesmirksniu pakomentavo, kad anoks čia istorinis įvykis Lietuvos trispalvę iškelti Antarktidoje. Juolab, nuplaukus iki ten išsinuomota jachta.

Bet vistiek nedažnas įvykis, o štai dabar jau yra ir daugiau, nors vis dar lakoniškos, informacijos.

Papildyta: Panevėžio jachtklubo tinklapyje yra ir daugiau informacijos apie V.Leipaus „beprotiškai fantastinę“ kelionę.

• Indrės Viseckaitės nuotrauka.

Niekur nedingo senieji „Smiltynės perkėlos“ keltai, kėlę iš Klaipėdos į Smiltynę.

Neseniai po Kostą Riką ir Panamą keliavusi viena mergina pamatė juos toliau atliekančius savo funkciją Panamoje.

Nuotraukoje – keltas „Palanga“. Matytas tuose platumose ir keltas „Baltija“.

Nesitiki, kad tokie pavadinimai būtų sutapimas.

Kaip Bulgarijoje pastatyti naujieji  keltai pasiekė Klaipėdos uostą sava eiga, dar galima įsivaizduoti. Bet kaip senieji atsidūrė anapus Atlanto, lieka tik spėlioti.

• Nuotrauka iš neversealand.downtothesea.org

Ar čia man atrodo, kad pavasaris artėja, ar tik noriu, kad jis artėtų ir galima būtų laigyti po balas?

Žvilgt už lango – sniego dar apsčiai, žiema. Ir čia prisiminiau dar vieną tikrai žiemišką buriavimo epopėją. Kaip du karininkai burlaiviu, ne ką didesniu už kai kurias Olimpinės klasės jachtas, plaukė į Arktiką. Čia jau tikrai ne karibų kruizas.

Jos didenybės jūrų pajėgų karininkai Tony Lancashire ir Kevin Oliver praėjusių metų vasarą-rudenį surengė įdomią ekspediciją Kanados šiaurėje, jau už Poliarinio rato.

Jie įveikė 1 400 jūrmylių ledynais nusėtame vandenyne keliu, kurio taip ieškojo senieji burlaivių kapitono – šiaure tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynu.

Plaukė jie „naujųjų vikingų“ laivu – mediniu 17,5 pėdos ilgio „NorseBoat“  Šios irklinės valtys arba burlaiviai (priklausomai nuo įrengimo), kaip teigia ekspedicijos dalyviai, tinkamiausi tokioms sąlygoms.

Ekspedicijoje keliautojams teko patirti audras, 6 balų šiaurinius vėjus, dviejų dienų ledų nelaisvę, sutikti įtūžusį lokį ar smalsius banginius, šiltus ir draugiškus Arktyje gyvenančius žmones.

Panevėžio jachtklubo narys Valentas Leipus (nuotraukoje) nustebino savo kolegas. Užsiminęs apie staigmeną, niekam nepasakojęs apie savo kelionę, jis atsiuntė žinutę, kad kels klubo vimpelą Antarktidoje.

Vasario 16-ąją, minint Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną, Antarktidoje turėjo suplėvesuoti ir Lietuvos trispalvė.

Penktąjį žemyną buriuotojas ir parasparnininkas p. Valentas, kaip ir rašė draugams, turėjo pasiekti su burine 22 metrų jachta „Anne Margareth“. Ar pavyko, vasario 17-osios vakarą informacijos dar nebuvo.

Jonas Rozis, Panevėžio jacthklubo komandoras, sakė dar neturintis žinių apie bendraklubiečio odisėją. Nedaug p. Valentas pasakojo ir apie savo kelionę prieš išvykdamas. Paskutinį kartą vyrai buvo susitikę sausio pabaigoje.

„Valentas pasiėmė klubo vimpelą ir pasakė, kad iškels jį įdomioje vietoje. Daugiau apie kelionę nepasakojo, nedaug ir žinome“, — kalbėjo J.Rozis.

Į pietinį Žemės pusrutulį Panevėžio jachtklubo kreiserinio jūrinio buriavimo užsienyje organizatorius išvyko su savo kompanija — motorizuotų parasparnių sporto klubo „Penktasis vandenynas“ parasparnininkais. Ten jie ketino skraidyti ir tikriausiai išsinuomoję jachta pasiekti Antarktidą.

Žinutėje, kuri pirmoji pasirodė parasparnininkų forume (ačiū, kolega Jonai), o vėliau ir klubo tinklapyje, rašoma: „Panevėžio jachtklubo „vimpelas“ kirto Dreiko sąsiaurį“.

Jei jos autoriui tikrai pavyko iškelti trispalvę Antarktidoje, o tai padaryti nuplaukus burine jachta, tai tikrai istorinis įvykis.

Iki šiol piečiausiai — garsiajame Horno rage – Lietuvos trispalvę buvo iškėlusi „Tūkstantmečio odisėjos“ VI etapo įgula .

„Penktojo vandenyno“ entuziastai sumanė paskraidyti arčiau Pietų ašigalio. O Šiaurės ašigalio link ketina skrieti kitos ekspedicijos — „Špicbergenas 2010“ – dalyviai. Jie, beje, „esant palankioms oro ir vėjo sąlygoms, bei tinkamam reljefui, bandys čiuožti jėgos aitvarų pagalba“. O kaitai, sutikite, jau buriavimo dalis.

Nėra neįmanomų dalykų, tik kai kurie mažai tikėtini. Bet įmanomi. Ir štai du pavyzdžiai.

Britas Geoffas Holtas tapo pirmuoju kvadriplegiku (cerebrinio paralyžiaus forma), perplaukusiu jachta Atlanto vandenyną.

Buriuoti šiam vyrui ne naujiena, ir Didžiąją balą jis jau įveikęs du kartus būdamas 16-os ir kartą – 18-os. Bet dabar pirmą kartą – po 25 metų pertraukos. Ironiška, bet buriuotojas iš Didžiosios Britanijos į Mergelių salas (priklauso Didžiajai Britanijai) atplaukė į tą vietą, kur 1984 metais susižeidė ir tapo neįgaliuoju.

Nardydamas sekliuose vandenyse jis susilaužė kaklą ir dėl stuburo smegenų pažeidimo liko prikaustytas prie invalido vežimėlio.

60 pėdų katamaranu vyras plaukė ne vienas – jam padėjo ir tokius ligonius prižiūrinti Suzana, kuri prieš šią kelionę specialiai mokėsi buriavimo pagrindų.

G.Holtas jau įvykdė savo svajonę, o štai japonas Mitsuhiro Iwamoto dar rengiasi svajonių kelionei. — aklas buriuotojas ketina perplaukti Ramųjį vandenyną .

Aklųjų buriavimas nėra didelė naujiena (kaip, beje, ir paralyžiuotų žmonių) – jie rengia savo varžybas, apie vieną tokį sportininką „Ant bangos“ jau rašė.

Tad ir Ramųjį vandenyną perplaukti ketinantis M.Iwamoto – ne naujokas jachtoje. 42 metų vyras regėjimo neteko mokykloje, o buriuoti su žmonos ir dukros pagalba pradėjo prieš kelerius metus. Matyt tėvo, valtininko, kraujas virė japono gyslomis ir 2006 metais jis jau atstovavo savo šaliai aklųjų buriavimo planetos čempionate.

Ruošdamasis plaukimui iš JAV į Japoniją, buriuotojas ieško paramos projektui, o į įgulą ketina priimti ir daugiau regėjimo negalią turinčių buriuotojų.

„Geriausia yra tai, kad buriuodamas galiu pajausti gamtos galią visais savo pojūčiais, taip pat ir šeštuoju“, — sako aklas M.Iwamoto.

„Tai kaip Niagaros krioklys, tik iš apačios“, — štai taip bangas prie Horno rago 1929 metais apibūdino burlaivio „Peking“ kapitonas Irvingas Johnsonas.

Dabar burlaivis (vindžemeris – paskutinė burinių mochikatų karta, dar plaukiojusi komerciniais reisais tolimose kelionėse, kuriose garlaiviai, išstūmę burinius iš artimų reisų, su jais dar negalėjo konkuruoti) yra muziejinis eksponatas Niujorke.

„Ant bangos“ siūlo pasižiūrėti du filmukus apie „Peking“ kelionę. Keliolika minučių juodai baltos autentiškos kronikos iš burlaivių aukso amžiaus saulėlydžio laikų. Pasižiūrėjus nenuostabu, kodėl Horno ragą lydi tiek jūrinių legendų.

Pirmoji. 16 metų amerikietė Abby Sunderland.

Į savo kelionę paauglė ketina leistis maždaug po mėnesio, o grįžti vandenynuose užtrukusi 5-6 mėnesius. Savo jachta „Wild Eyes“ ji dabar yra išplaukusi į treniruočių plaukimą su savo tėvu. Po to jachta bus aprūpinta nauja įranga, burėmis ir leisis į kelionę.

Abby bus rimta konkurentė bendraamžei australei Jessicai Watson, kuri taip nesėkmingai pradėjo, bet visgi plaukia aplink pasaulį.

Dar įdomiau, kad Abby yra Zaco Sunderlando sesuo. O šis septyniolikametis vienas jau apiplaukė pasaulį ir buvo vadinamas jauniausiu vienutininku.

Vėliau šis, jaunumo, rekordas atiteko britui Mike Perhamui, kuris taip pat vienas septyniolikos apiplaukė Žemės rutulį.

Antroji. 29 metų Papua Naujosios Gvinėjos škiperė Liz Wardley.

• Jean-Marie Liot nuotr.

Liz jachta „SolOceans“ praėjusį sekmadienį jau išplaukė iš Prancūzijos, į kurią ketina grįžti 2010 metais. Ši kelionė nėra rekordų vaikymasis, tai mokslinė ekspedicija projekto „OceanoScientific® Campaign 2009-2010“ rėmuose.

Šiame projekte dalyvauja ir daugiau buriuotojų, o vienas jo tikslų – surinkti duomenų mokslininkams, tiriantiems klimato Žemėje kaitą. Liza pirmoji pradėjo šį projektą.

Ši 1,60 cm ūgio dama, kurios „namai — vandenynas, o horizontas – jos teritorijų sienos“, yra patyrusi buriuotoja, dalyvavusi VOR 2001-2002 metų regatoje, plaukusi „miniaku“ per Atlantą, dalyvavusi „Rolex Sydney Hobart“ regatoje ir t.t.

„Džiaugiuosi galėdama dalyvauti pirmoje „OceanoScientific® Campaign“ ekspedicijoje ir prisidėti tiriant kaip keičiasi planetos klimatas“, — prieš patekdama tuoj po starto į audras Biskajaus įlankoje sakė buriuotoja.

——–

*- Išties tai „stiprioji lytis silpnesnė už silpnąją lytį dėl stiprios silpnybės silpnajai lyčiai“. © jazz

Kiekvieną dieną visose pasaulio vandenyse nutinka nelaimės, vyksta gelbėjimo darbai. C’est la vie!

Šių metų sausio 1-spalio 31 dienomis Baltijos ir Šiaurės jūrose per gelbėjimo operacijas išgėlbėti 93 žmonės, iš viso pavojingose situacijose buvo atsidūrę 697 žmonės. Nuo laivų ar salų evakuoti 408 žmonės.

Išgelbėti ir 76 laivai ar plaukiojimo priemonės, o pagalbos prireikė 896 laivams, kateriams, jachtoms.

Tai – tik sausa statistika. Už kiekvieno statistinio vieneto slypi atskira tragiška, komiška, neįtikėtina, laiminga ar kitokia istorija.

Nuotraukoje – girto rusų kapitono ant akmenų prie Norvegijos krantų užplukdytas laivas. Viena iš tokių istorijų.

Neliks žuvies

Gal be reikalo aš žvejus alkanais vadinu (tiesa, ne aš vienas) – greit visi alkani būsime, nes žuvies neliks. Žmonės valgo per daug žuvies , teigia tinklaraštis GOOD.is.

Neliko jūros

Prisiminkime geografijos pamokas, o kas geriau tai padarys, jei ne geografijos mokytojas, savo tinklaraštyje aprašantis beveik išnykusią Aralo jūrą. Persistengė žmonės gamtą savo naudai palenkdami.

Tiltas – ranka

Radiocool.lt aprašo Slauerhoffbrug tiltą Olandijoje, kuris panašus į roboto ranką, pakeliančia automobilių važiuojamąją dalį, kai po apačia plaukia laivai. Tai tikriausiai pats įdomiausias pakeliamas tiltas pasaulyje. Komentaruose yra ir dar viena nuoroda į kitą nestandartinį tiltą JAV.

Taip kuriasi salos

Vienas atvejis iš milijono (?) kai buriuojant vandenynuose galima pamatyti naujos salos susikūrimą. Bent jau veiksmą, kuris, jei teisingai pamenu iš geografijos pamokų, yra salos kūrimosi pradžia. Akmenis jūroje nufotografavo jachtos „Maiken“ įgula.

• Nuotrauka iš mobypicture.com

Keturiolikametės olandės Lauros Dekker svajonė tapti jauniausia mergina, apiplaukusia aplink pasaulį jachta, gali tapti realybe, nors teismas tam ir priešinosi. Rugpjūtį teisėjai nusprendė, kad mergina per jauna viena plaukti ir skyrė jai globą. Artimiausiu metu teismas turėtų priimti sprendimą, ar visgi leisti merginai pradėti savo kelionę.

Tikimasi palankaus teismo sprendimo, nes mergina nebus vieniša – ją lydės televizijos komanda, kuri filmuos realybės šou. Pranešama, kad dėl teisės filmuoti kelionę susirungė kelios televizijos, o su viena, dar neįvardijama, jau preliminariai sutarta.

Lauros kelionės gerbėjai tikisi, kad TV realybės šou komanda šalia merginos bus rimtas argumentas teismui leisti jai plaukti. Entuziastai taip pat tikisi, jog tai bus žiūrimiausias jų šalyje realybės šou.

[ „Ant bangos“ past.: iki šiol neteko nieko panašaus matyti ir keista, jei nebuvo. Jei ne realybės šou, tai bent dokumentinis serialas „Discovery“ kanalų stiliumi. Apie irklinių valčių varžybas per Atlantą buvo, apie krabų žvejus yra, kodėl negalėtų būti apie jachtas? ]

Jau galima įsivaizduoti TV šou reklamą: „Vieniša mergina plaukia aplink pasaulį vos 8 metrų jachta. Ji įveiks vandenynus, kirs Panamos kanalą, plauks egzotiškuose Indonezijos salose, piratų knibždančiame Indijos vandenyne. Keturiolikmetę lydės audros ir ne mažiau varginantys štiliai, ją slėgs vienatvė ir fizinis išsekimas. Tačiau jos apdovanojimas: įrašas Guinnesso rekordų knygoje“. Ar panašiai.

Tik ar nesulauks kritikos, kad lydima TV komandos mergina jau neatitinka vienutininko statuso? Net jei taip, amžiumi ji tikrai bus jauniausia jachtos, apiplaukusios pasaulį, kapitonė. Palankaus teismo sprendimo laukiama kuo greičiau – išplaukti norima ne tik dėl orų, bet ir nesulaukus 15-ojo Lauros gimtadienio. Kol grįš (kelionė numatyta etapais, planuojamuose aplankyti uostuose jau sulaukta pasiūlymų nemokamai priimti, tad viešnagės gali užtrukti), gali ir „pasenti“, o tada bus sunkiau konkuruoti su kitais rekordininkais:

• Mike Perhamas. Septyniolikametis britas kol kas yra jauniausias vienutininkas, jachta „TotallyMoney.com“ jau apiplaukęs Žemės rutulį. Pirminis jo planas tai padaryti be sustojimo žlugo dėl jachtos gedimų – kelis kartus teko sustoti uostuose remontuotis.
• Jessica Watson. Šešiolikametė australė spalio 18 dieną jau išplaukė į savo kelionę, nors sulaukė daug kritikos dėl amžiaus, nepasiruošimo. Dar daugiau abejonių merginos pasiruošimu kilo kai treniruočių plaukime jos jachta susidūrė su tanklaiviu. Mergina nenukentėjo, bet jachtai reikėjo remonto, po kurio ji buvo pervadinta į „Pink Lady“.

Seišelių salos Indijos vandenyne tampa ne tik turistų, buriuotojų, bet ir piratų „rojumi“. Panašu, kad vos išplaukusi iš salos sostinės Viktorijos, buvo pagrobta britų pora Rachelė ir Paulas Chandleriai (nuotraukoje).

Patyrę buriuotojai, susituokę daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus, buvo įpusėję savo kelionę aplink pasaulį, kurios metu lankė įvairius kraštus. Apie piratų pavojų jie žinojo, prie Seišelių salų prasilenkė su britų, kanadiečių ir australų kariniais laivais, kurie pranešė ne tik orų prognozes.

Pora 38 pėdų jachta „Lynn Rival“ plaukė į Tanzaniją, kur ketino susitikti su tokia pat „jūrinių valkatų“ pora. 13 piratų dviem greitaeigiais kateriais juos pagrobė maždaug 60 jūrmylių nuo Seišelių sostinės Viktorijos.

Dar praėjusį penktadienį iš pradžių buvo manoma, kad jachtai kažkas nutiko – suveikė jos EPIRB signalas. Tačiau antradienį laikraščiui „The Times“ Somalio piratų atstovas, pasivadinęs Mohamedu Shakira, pranešė, kad britai yra „jų rankose“, bus deramasi dėl išpirkos.

Savo kelionę Chandleriai aprašo internete . Buriuotojų forumuose jie buvo sulaukę kritikos dėl pasirinkto maršruto, kuris driekiasi netoli Adeno įlankos, jau vadinamos „Piratų alėja“.

Tik filmuose ir knygose piratai – romantiški flibustjerai. Išties tai elementarūs banditai, o piratavimas Somalyje jau tapo pelningu verslu.

• Šia jachta plaukusi britų pora buvo pagrobta piratų

• Eowyn_86′s iliustracija

Pamirškit elektroninį paštą! Laiškai keliauja ir šimtmečiais patikrintu būdu – buteliuose jūromis. Tikra istorija, kurią man papasakojo Aidas, kitaip – Dusia.

Tai nutiko jau praėjusios vasaros liepą, kuomet lietuviška jachta „Jigy Jigy“ skynė pergales „Muhu Vainu“ regatoje Estijoje. Po vieno iš regatos etapų, Hiuumaa saloje prie jachtos įgulos atėjo estų buriuotojas Tiitas, nešinas užkištu šampano buteliu. Jame teliuskavo jūros vanduo ir matėsi keli popieriaus lapai. Tiitas tikino, kad ant popieriaus kažkas surašyta lietuviškai.

„Jigy Jigy“ vyrai atidarė butelį (tokiems „laiškams“ įprastu būdu – trinktelėję jį į kai ką stipresnio, nei stiklas), ištrauktus popieriaus lapus išdžiovino ir perskaitė, kiek įmanoma buvo perskaityti – ten tikrai buvo lietuviškas raštas. Septyniolikoje lapelių skirtingi žmonės surašė palinkėjimus Naujųjų metų proga.

Vieno lapelio kamputyje Dusiai pavyko įskaityti vieno rašiusiojo adresą Vilniuje (ne elektroninį!). Kelis lapelius, kurie nesutrūnijo nuo sūraus jūros vandens, Aidas nuskenavo ir daug nesitikėdamas, išsiuntė rastuoju adresu įprastu — žemės — paštu.

Dar vieną laišką Dusia parašė ir Tiitui svarstydamas, kad veikiausiai laiškas butelyje buvo išmestas švenčiant Naujuosius metus keleiviniame kelte, kursuojančiame tarp Talino ir Stokholmo arba Helsinkio.

Po kurio laiko Dusia gavo atsakymą iš vieno butelyje laiškus pasiuntusio vaikino – to, kurio adresą pavyko įskaityti. Vilnietis Elvinas ir pats nustebo sužinojęs, kad laišką kažkas rado jūros išmestą pakrantėje. Yra ko nustebti – lietuvių laiškas butelyje, paleistas į jūrą, Estijoje pateko į kitų lietuvių rankas.

Ir prie viso to – laiškas savo kelionę pradėjo Latvijoje. Anot Elvino, su draugais 2009 metų sausio 2 dieną (jei gerai pamena) laišką jis paleido Rygoje į Dauguvos upę.

Tad laiškas, labai labai preliminariais skaičiavimais (neįvertinus srovių, vėjų ir kitų faktorių), „generaliniu kursu“ nuplaukė 120-150 jūrmylių. Neblogai per pusmetį nevaldomam, bangų ir vėjo blaškomam buteliui, ar ne? Tiesa, nežinia kiek jis gulėjo paplūdimyje, kur jį rado Tiitas.

Įdomi istorija, nutikusi XXI amžiaus pradžioje. Taip nutinka itin retai ir šios istorijos dalyviai turės ką prisiminti.

O čia – tai, ką pavyko nuskenuoti (originalai, deja, neišliko) iš rastojo laiško butelyje (paspaudus pasididina):

Šešiolikametės šviesiaplaukės australės Jessicos Watson, ketinančios tapti jauniausiu žmogumi, kuris vienas apiplaukė Žemės rutulį jachta, kelionės pradžia nebuvo sėkminga – išplaukusi su savo 10 m ilgio jachta „Ella’s Pink Lady“ Sidnėjaus kryptimi, iš kur oficialiai ketino pradėti kelionę, ji po 24 valandų susidūrė su 63 tūkst. tonų laivu.

Mergina nenukentėjo (ji tuo metu miegojo ), bet gerokai apgadinta jachta – lūžo stiebas, sutrūkinėjo takelažas, pažeistas korpusas (vaizdo reportažas), jachtai reikėjo remonto.

Iškart po šio incidento pasigirdo kritika, kad mergina per jauna viena plaukti aplink pasaulį, kad nepasiruošusi tokiai kelionei (naktį nepaliko įjungtų perspėjančių apie kliūtis navigacinių prietaisų, nesudaryta jos ilsėjimosi programa etc) ir reikėtų uždrausti plaukti.

Tik kitaip nei Nyderlanduose, kur teismas sustabdė trylikametės Lauros Dekker kelionę aplink pasaulį, Australijoje tvarka, matyt, liberalesnė – ar mergina plauks, sprendžia tėvai.

Jie leidžia (dar ir sulaukė sero Richardo Bransono pritarimo), tad mergina plauks ir, suremontavus jachtą bei patikrinus inspektoriams, vėl į 27 000 jūrmylių kelionę ketina leistis kitą savaitę.

O čia nuotrauka iš įvykio vietos:

Rugsėjo 22-oji – Šveicarijos jachta „Vertigo II“ Korsikos saloje išmesta į vietos paplūdimį.

Kaip 15,5 metrų ilgio jachta atsidūrė krante kol kas nežinia, bet panašu, jog tai neatsitiko be audros pagalbos.

Dešimčia mazgų lėčiau, bet sveiku korpusu. Trimaranas ant povandeninių sparnų „l’Hydroptère“ pasiekė du naujus burinio laivo greičio rekordus su burėmis – 51,36 mazgo 500 metrų distancijoje ir 48,72 mazgo vienos jūrmylės distancijoje.

Praėjusį gruodį „Ant bangos“ rašė, kaip šio trimarano įgulai pavyko pasiekti ir didesnį greitį – 61 mazgą. Bet tąkart prie Prancūzijos krantų pasiektas rekordas pasibaigė nesėkme – trimaranas apvirto ir sudužo.

Nenuoramos greičio fanatikai jau tada sakė, kad neatsisakys savo minčių ir kūrė planus naujiems rekordams. Du jau pasiekė, o kitų dar palauksime – dešimt buriuotojų siekti naujų rekordų suplanavę iki spalio 7 dienos.

– Ir vis dėl to jie yra.

– Kas yra?

– Piratai Baltijos jūroje.

– Piratai juoduliai?

– Ne, braliukai ir estukai.

Mįslingai Atlante dingęs sausakrūvis „Arctic Sea“ buvo pagrobtas piratų Baltijos jūroje. Pasirodo, tai visai įmanoma (galėjo būti), o dar įdomiau, kad jūros plėšikai – mūsų kaimynai braliukai latviai, lėtapėdžiai estai ir (o kaip be jų, jei tokia kompanija?) jūrų vilkai rusai.

Bent jau taip buvo skelbiama po to, kai su Maltos vėliava plaukiančio laivo „Arctic Sea“ įgulą (15 Rusijos piliečių) išlaisvino Rusijos karinis laivas. Dar prieš kelias dienas buvo kalbama, kad dingusio laivo ieškojo net du Rusijos povandeniniai atominiai laivai. Ir rado rusai, paieškose ir NATO laivynui dalyvaujant, medieną gabenusi laivą prie Kape Verde salų.

O tada pasipylė propaganda – įtariami laivo grobikai yra Latvijos, Estijos ir Rusijos piliečiai. Tai jie liepos 24 dieną prie Elando salos (čia visai netoli, pas kaimynus švedus) naktį į laivą įsibrovė ir jį pagrobė.

Pasirodžius pranešimams apie dingusį laivą buvo kelta versija, o ir aš ant jos užkibau, kad nei juoduliai piratai (Somalio ar Nigerijos, kaip mes dažnai skaitom), nei narkotikų ar kitos banditų gaujos „Arctic Sea“ pagrobti negalėjo. Neva baisiai sudėtinga laivą niekieno nepastebėtą praplukdyti pro intensyvius Šiaurės jūros ir Lamanšo vandenis. Ir neva tai padaryti galėjo tik kurios nors valstybės specpajėgos. Na nereikia juodųjų technologijų, paprasti jūros plėšikai irgi sugeba laivus beveik nematomus plukdyti – kam įdomus pro šalį plaukiantis laivas?

Pranešimai apie piratus iš Baltijos sesių pasirodė Rusijos žiniasklaidoje, iš ten informacija ir lietuviškoje žiniasklaidoje, Rusijos naujienų tarnybas cituoja ir BBC, ir CNN.

Patys rusai praneša, kad Latvija reikalauja patvirtinimo, jog tikrai jos piliečiai įtariami grobimu. Neaišku ir su estų, rusų dalyvavimu. Galėjo būti, o galėjo ir nebūti.

Juo labiau, kaip pranešta oficialiai, o rašė ir šią istoriją nuolat sekęs mano jau rekomenduotas Michailas Voitenko, žiniasklaidai, o tuo pačiu ir viešai erdvei buvo specialiai meluojama, neva taip norima nepakenkti įgulai.

Kažkas panašaus man kvepia ir Lietuvos laivo „Saturnas“ 5 įgulos narių pagrobimo istorijoje. Bet, kaip ir dariau prielaidą, t.y. buvau beveik tikras, mūsų jūreiviai sveiki gyvi grįžo namo. Kas ir kaip juos išlaisvino, tikėtina, kad taip ir liks paslaptimi.

Dabar žinoma vienas – vis dėlto piratai, kurių Baltijos jūroje būta ir anksčiau, laivus čia grobia ir XXI amžiuje. Mums, buriuotojams, vargu ar tai kelia pavojų dabar – juk negabename milijonus dolerių kainuojančių krovinių, kuriuos plėšikai, esu tikras, dar krante nusižiūri. Bet precedentas yra. Arba, kaip sakoma, blogas pavyzdys užkrečiantis.

Viena mums paguoda – šiuolaikiniai piratai nemojuoja juodomis vėliavomis, o jei tokias Baltijos jūroje ant burlaivio pamatysime, tai, kaip rašo SailingBoy, bus ženklas, kad laive yra vaikų ir bus galima pažaisti piratus.

Ko ir reikėjo tikėtis, Nigerijos piratai paleido Lietuvos laivo „Saturnas“ įkaitus.

Ne iš karto, bet jie grįš namo ir pusantros savaitės trukęs košmaras baigsis. Tik niekas negali garantuoti, jog kada nors, kur nors kuriam nors Lietuvos laivui ar jachtai tai nepasikartos. Banditai ir piratai, deja, neatsiejama mūsų civilizacijos dalis.

Vos ši istorija prasidėjo, maniau, jog greitai turės ir baigtis, nes apie Nigerijos piratus nieko neteko girdėti. Eilinė juodulių gauja, pagrobusi baltuosius, nes jiems baltasis = pinigų maišas?

Kiek vėliau žurnalui „Ekstra“ duotame interviu (nuoroda po kurio laiko gali ir nebeveikti – lrytas.lt vis tik) Nigerio deltos išlaisvinimo judėjimo (MEND, jie buvo įtariami Lietuvos jūreivių pagrobimu) bosas Jom Gbom aiškino, jog tai ne jo galvažudžių darbas, o „pagrobėjai paprasčiausiai supainiojo lietuvius su kažkuo kitu <…> lietuviai įkaitai nėra brangiai vertinami“.

Kad ir kaip ten būtų, ši istorija jau baigiasi (žinoma, vėliau dar sužinosime daugiau detalių), tuo tarpu kita piratų istorija vis dar audrina fantaziją – Baltijos jūroje piratai pagrobė laivą „Arctic Sea“, kuris vėliau dingo Atlanto vandenyne ?

Šia tema tiek daug informacijos, jog jau nustojau sekti įvykius. Palauksiu kol baigsis, o juk taip turėtų būti. Norintiems (ir rusiškai skaitantiems) rekomenduoju „Morskoj biuleten-Sovfracht“ — jo redaktorius ir stipriai domisi laivo istorija (15 įgulos narių – rusai), ir kelia įdomias versijas (pagrobti galėjo ne piratai ar narkodileriai, o kažkurios valstybės specialiosios tarnybos).

O kol kas, kaip sakė ką tik iš ilgo pasiplaukiojimo Baltijos jūroje grįžęs Sailingboy, kalbant apie piratus jūroje – ramu, buriuoti galima.

Sveiku protu „motulės Rusios“ nesuprasi. Saldofonų juo labiau. Maksvoje buvo medaliais apdovanoti pasieniečiai, kurie šūviais sulaikė ir paskandino su Sieros Leonės vėliavą plaukusį krovininį laivą „New Star“.

Incidento metu, spėjama, žuvo 7 Indonezijos ir Kinijos jūrininkai. Spėjama, nes jie dingo be žinios audringoje jūroje. Vieno jų, aštuntojo, kūnas buvo rastas netoli Japonijos krantų.

Tiesa, žuvo jūrininkai ne tiesiogiai nuo pasieniečių paleistų kulkų.

Ši istorija nutiko dar vasario mėnesį, kuomet sausakrūvis be pasienio ir muitinės leidimo savavališkai išplaukė iš Nachodkos uosto. Rusijos pasieniečiai puolė vytis bėglius, tačiau Indonezijos kapitonas Navziras Adi nereagavo į įsakymus sustoti.

Tada pasieniečiai į laivą paleido kovinius šūvius. Tai matosi iš rusų pasieniečių filmuotos medžiagos video klipe. Iš pradžių buvo tikinta, kad „New Star“ gabena kontrabandą, o pasieniečiai gelbėjo „skęstančio laivo“ įgulą. Beliau šią informaciją paneigė net promaskvietiškos naujienų agentūros.

Tai buvo rimtas argumentas ir „New Star“ pasuko atgal į uostą. Tuo metu jūroje prasidėjo audra, ir laivas pradėjo skęsti. Indoneziečių ir kinų įgula bandė gelbėtis pripučiamais gelbėjimo plaustais. Vieną jų Rusijos pasieniečiai ištraukė iš vandens su jūrininkais, kitas apsivertė ir be žinios dingo 8 jūreiviai.

Rusijos kariškiai tikina, kad gelbėdami skęstančiuosius, pasieniečiai rizikavo savo gyvybe, todėl nusipelno medalių. Tiesa, kas bus jais apdovanotas, viešai neskelbiama.

Kompanijos „Socfracht“ apžvalgininkas Michailas Voitenko taip vertina šią situaciją (laisvas vertimas — mano):

„Nesiimu vertinti, ar pasieniečiai turėjo teisę šaudyti į „New Star“. Tarkime, laivą tikrai reikėjo sustabdyti. Bet turiu klausimų pasieniečiams:

• kodėl nebuvo galima į laivą išsodinti šturmo grupės?
• kodėl dėl vieno asmens kaltės (kapitono) į pavojų pateko visa įgula (to nebūtų nutikę, jei laivą užimtų specialus būrys)?
• kodėl šaudyta taip, jog laivo pažeidimai sąlygojo jo paskendimą?
• kur čia heroizmas ir profesionalumas, jau nekalbant apie paprastą žmogiškumą? Žuvo 8 žmonės, gal vien dėl jų atminimo nevertėjo apdovanoti kareivių.

Jūrininkai „įvertino“ kariškių žodžius apie pavojų pasieniečių gyvybei gelbstint skęstančio laivo įgulą ir pasieniečių apdovanojimus. Taip vertinant, be medalių neliktų nei vienas jūrininkas. Juk jie ateina į pagalbą vienas kitam (nebūtinai audros metu gelbėti – užtenka ir pagalbos reide lipant iš vieno laivo į kitą) rizikuodami savo gyvybėmis pagal principą „padėsiu aš – padės ir man“.

 

• Jachtos „Air Apparent“ maršrutas be įgulos.

Po keturiolikos mėnesių vienišo „buriavimo“ netoli Australijos krantų surasta žmonių iš baimės palikta viena sėkmingai plaukiojusi jachta.

Apdaužyta, remontuotina, tačiau nesiruošianti skęsti 7,9 metrų ilgio „Air Apparent“ atitempta į uostą. Įdomu, ką dabar galvoja jos buvęs ekipažas – trys Naujosios Zelandijos buriuotojai, kurie išsigando audros ir pasiuntė nelaimės signalą.

Vyrai straigtasparniu buvo nukelti nuo jachtos ir nuskraidinti į Naująją Zelandiją, o jachta palikta likimo valiai. Pagalbą kvietę buriuotojai, kaip dabar aiškėja, be reikalo pasidavė panikai – tai tebuvo eilinė audra, pavojus nei jiems, nei jachtai negrėsė.

Šešerių metų prireikė pastatyti Kinijos Mingo dinastijos laikų džonką , ir vos keliolikos minučių, kad „pervažiuota“ geležinio motorlaivio ji virstu plūduriuojančiomis medžio nuolaužomis.

Nelaimė nutiko netoli Taivanio krantų balandžio pabaigoje. Taivaniečių entuziastų pastatytos 54 pėdų džonkos „Princess Taiping“ tamsoje nepamatė krovininio laivo įgula. Nepamatė ir nuplaukė tolyn.

Visi nuskandinto burlaivio įgulos nariai išgelbėti — juos iš vandens po kelių valandų murkdymosi išgriebė Taivanio pakrančių apsaugos sraigtasparnis.

„Princess Taiping“ buvo pastatyta kaip veikiantis įrodymas, jog kinų jūrininkai Ramiuoju vandenynu galėjo pasiekti Amerikos krantus. Laikantis senovės meistrų tradicijų ir technologijų pastatytas burlaivis, be variklio ir kitos šiuolaikinės technikos, nuplaukė iki JAV ir grįžo į namus, šalia kurių ir įvyko tragedija.

Pabaigai: trumpas filmukas (pirmos 30 sek. nuobodžios) kaip „Princess Taiping“ išplaukia iš San Francisko JAV rytinėje pakrantėje.

Lėktuvnešis… iš ledo

Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus išgyvenęs britų žurnalistas ir šnipinėjimo specialistas, konstruktorius ir išradėjas Geoffrey Nathaniel Pyke 1942 metais buvo pasiūlęs milžiniško lėktuvnešio projektą kodiniu pavadinimu „Habakkuk“.

Lėktuvnešis turėjo būti įspūdingo dydžio: 610 metrų ilgio, beveik 2 milijonų (!) tonų vandens talpos ir galėjo plukdyti 200 žvalgybos lėktuvų bei naikintuvų. Laivo dydis nebaugino išradėjo, juk jis turėjo būti statomas iš jo paties išrastos medžiagos — „paikrito“ (pykrete). Tai mišinys iš sušaldyto į ledą vandens ir medžio drožlių.

Fantastinį (ar fantastišką?) laivą jo autorius siūlė statyti Kanadoje, o vėliau jis būtų dalyvavęs Šiaurės Atlanto kovų arenoje. Laivą 7 mazgų greičiu turėjo plukdyti 26 į korpusą įšaldytos motorinės gondolos, projekte lėktuvnešis turėjo 10 hermetiškų skyrių, kurios suprojektuotos patalpos lėktuvams, degalams, šaudmenims ir įgulai.

„Habakkuk“ išradėjas didžiavosi savo kūrinio nepaskandinamumu – 10 metrų (!) storio „paikrito“ korpusui nebaisios jokios torpedos ar priešo laivų patrankų sviediniai. Vienintelis laivo priešas – šiluma, todėl jis galėjo plaukioti tik Šiaurės Atlante, be to, laive turėjo nuolat veikti šaldymo įranga.

Kaip ir daugelis kitų ne mažiau fantastinių karinių projektų, šis nebuvo įgyvendintas. Nors autorius buvo sukūręs plaukiantį modelį, amerikiečiams idėjos įgyvendinimas pasirodė per sunkus, britams – per brangus.

„Habakkuk“ charakteristikos:

• Ilgis – 610 m,
• Vandens talpa – 1 800 000 tonų,
• Ekipažas – 3 590 žmonių,
• Greitis – 7 mazgai,
• Ginkluotė:
• Savigynos pabūklai – 34-144 mm,
• Lėktuvai – 200 vienetų.

Sovietų pasididžiavimas taps viešbučiu

Pirmąjį pasaulyje atominį ledlaužį „Lenin“ numatoma šią vasarą pastatyti Murmansko laivų prieplaukoje bei atidaryti jame muziejų ir viešbutį su prabangiais ir verslo klasės numeriais, restoranu, sporto ir sveikatingumo kompleksu, konferencijų sale ir verslo centru.

Bene įdomiausias būsimo viešbučio-muziejaus eksponatas bus specialus postas, iš kurio bus galima apžiūrėti reaktoriaus skyrių.

Ledlaužis „Lenin“ buvo pradėtas statyti Leningrade 1956 metų rugpjūčio 24 dieną, 1957 metų gruodį jis buvo nuleistas į vandenį, o po dvejų metų pradėtas naudoti.

Ledlaužio ilgis – 134 metrai, plotis – 27,6 metrai, vandentalpa – 17 810 tonų. „Lenin“ eksploatavimas baigtas 1989 metais nes per visus tarnybos metus nuo ledo trinties susidėvėjo ledlaužio korpusas. Per 30 darbo metų Šiaurės jūrų keliu ledlaužis nuplaukė 654 400 jūrmylių, iš jų ledynuose – 563 600 jūrmylių.

Praėjusią savaitę Somalio piratų užgrobta jachta „Tanit“ ir jos įgula buvo išlaisvinta per dramatišką operaciją. Iš piratų nagų išplėšti trys įgulos nariai ir vienas vaikas. Vadavimo operacijos metu kilus susišaudymui žuvo jachtos škiperis 28 metų Florent Lemacon Vannes (nuotraukoje su akiniais nuo saulės). Kol kas aiškinamasi, ar jį Anapilin pasiuntė somaliečių, ar Prancūzijos kariškių pasiųsta kulka. Nukauti du piratai, trys sulaikyti (jie bus išgabenti į Prancūziją).

Gelbėjimo operacija prasidėjo praėjusį ketvirtadienį, kai prancūzų karinis laivas atplaukė prie užgrobtos jachtos, karteriai ją apsupo. Prancūzų pajėgos pabandė įtikinti piratus mesti jų kriminalinį verslą, deja jų pastangos buvo nesėkmingos. Nepavykus deryboms, ne be paties Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy žinios, buvo duotas įsakymas išvaduoti tėvynainius. Viešai Prancūzija deklaruoja nesiderėjimo su piratais politiką, ar, juolab, netoleruoja savo piliečių grobimų krante, ką kėsinosi padaryti piratai, jachtą plukdę link Somalio.

Tai jau buvo trečioji prancūzų buriuotojų vadavimo iš Somalio piratų operacija (vieną jau esu aprašęs). Deja, tai buvo pirmasis kartais, kai žuvo įkaitas.

Pirminiais duomenimis, „Tanit“ škiperis žuvo kryžminėje ugnyje, kai bandė apsisaugoti nuo kulkų nerdamas į jachtos kajutę. Jo kelių metukų sūnus ir žmona Chloe Lemacon bei šeimos draugas nenukentėjo. Prancūzijos vyriausybė neatmeta galimybės, kad škiperis žuvo nuo jų kariškių paleistos kulkos, tačiau tai tai dar turės patvirtinti tyrimas.

Gal ne be reikalo (filmuose) kariškiai ciniškai sako, jog vaduojant įkaitus kažkiek procentų jų turi žūti? Kitaip nebūna. Na gerai, būna. Bet būna ir taip. Ciniška, bet, kaip pasakytų Kurtas Vonegutas, „nieko nepadarysi“.

Po šios dramatiškos operacijos internete sumirgėjo (žinoma, jų buvo ir anksčiau, bet šiuokart jie aktualesni man) komentarų, teigiančių, jog Somalio piratai nekalti, jie tik kovoja už savo laisvę, priešinasi kapitalistams bei jų nesąžiningoms užmančioms Afrikoje: nelegaliai žvejybai, toksinių medžiagų laidojimui, afrikiečių išnaudojimui ir t.t.

Sutinku, kad mus pasiekianti informacija gana vienpusiška, praėjusi pro vakarietišką filtrą ir daug ko nežinome. Bet ne vakarai Afrikai pavojingi – baltieji nuskurdo (kovine dvasia gal net labiau, nei pinigais) ir ne tokie galingi, kaip kadais (o yra nuomonė, kad jei jie būtų valdę toliau Afriką, ši dabar klestėtų). Išties Afrikai reikia baimintis Kinijos (ypač) ir Indijos, superkančios žemes su naudingomis iškasenomis ir jos gyventojais urmu ir pigiai.

Bet visgi nemanau, kad Somalio piratų siautėjimas, paskutiniu metu itin suaktyvėjęs, iš Adeno įlankos persikėlęs giliau į Indijos vandenyną, kur jo nebegali kontroliuoti kariškiai, 10 kartų pakėlęs prekybinių laivų ir jų įgulų draudimo įmokas (draudimo kompanijos apsiima tarpininkauti dėl išpirkų grobimo atvejais) yra somaliečių laisvės žygis.

JAV, kartais vadinamos „pasaulio policininku“, tyliai kalba, jog paruoštas Somalio piratų bazių krante likvidavimo planas, ir jei bus duotas įsakymas, visus piratus sunaikinti galima per 72 valandas. Gal kažkam naudinga, kad toks įsakymas neduodamas? Ar geriau išmanantys tarptautinę teisę gali pakonsultuoti, kodėl tarptautinė bendrija to nesiima. Juk kai NATO bombardavo buvusią Jugoslaviją ir žuvo civiliai, tai buvo vadinama taikos įvedimo misija. Kas trukdo tą patį padaryti Somalyje? Afriką superkantys kinai supyks?

Tarkime (vienas iš internautų argumentų), kad Somalio piratai grobdami laivus prašo išpirkų savo nuskurdintai (kadais tai buvo Afrikos aruodas) šaliai prikelti. Bet ką tu gausi iš aplink pasaulį plaukiančių buriuotojų (mokantiems prancūziškai — „Tanit“ kelionės tinklaraštis)?

Pabaigai, kelios „Tanit“ užgrobtos jachtos ir įgulos vadavimo operacijos nuotraukos, kurias pateikė Prancūzijos gynybos ministerija.

XXI amžiaus ir toliau griauna per šimtmečius nusistovėjusias tradicijas. Kanadoje moteris įleista į iki tol dailiosios lyties atstovėms, regis, uždraustą šventovę – tapo karinio laivo kapitone.

Ponia Josée Kurtz nuo balandžio 10 dienos vadovauja ne šiaip kariniam laivui, o fregatai HMCS „Halifax“. Ir pati fregata ne iš paprastųjų – ji yra viena stipriausių Kanados karinio jūrų laivyno fregatų, pirmoji savo klasėje.

Įdomiausia, kad ponios Kurtz vyras taip pat karinio jūrų laivyno karininkas, 20 metų tarnavęs Kanados KJP pajėgose. O šiuo metu jis sėdi krante ir… prižiūri judviejų 7 metų dukrą.

Pati komodorė kapitonė tikina, kad laivo įgula į ją reaguoja normaliai, kaip į bet kurį laivo vadą. Be to, pačioje fregatoje tarnauja dar 20 damų.

Apskritai į tarnybą Kanados KJP pirmosios moterys buvo priimtos prieš maždaug 20 metų. Prieš šešerius metus pirmoji moteris laive HMCS „Kingston“ tapo vachtos karininke (kapitono padėjėja).

Šiek tiek statistikos apie fregatą HMCS „Halifax“  :

• Pastatyta 1988 m.
• Vandens talpa 4 770 t.
• Ilgis 134.1 m
• Plotis 16.4 m
• Grimzlė 4.9 m
• Greitis 29 kn
• Plaukiojimo nuotolis 9 500 jm
• Ekipažas 225
• Ginkluotė:
• 8 raketos MK 141 Harpoon SSM
• 16 raketų Evolved Sea Sparrow Missile SAM/SSM
• 1 pabūklas Bofors 57 mm Mk 2 gun
• 1 pabūklas Phalanx CIWS (Block 1)
• 8 pabūklai M2 Browning machine guns
• 4 torpedų paleidimo istemos MK 32 torpedo launchers
• Sraigtasparnis CH-124 Sea King

JAV pakrančių apsaugos tarnyba tikina – vieno žmogaus išgelbėjimas jūroje jiems kainavo 1,6 milijonus JAV dolerių. Dar trijų taip ir nepavyko rasti. Jie laikomi žuvusiais. O juk vyrai galėjo nepagailėti 400 „baksų“ ir būtų (labai tikėtina) sveiki gyvi.

Tų 400 JAV dolerių (ar 1400 brangesnis variantas) būtų užteką žvejams nusipirkti EPIRB – avarinį radijo plūdurą, palydovams siunčiantį nelaimės signalą ir rodantį vietą (tikslumas, tiesa, nuo prietaiso priklauso).

Tačiau žvejoti į Meksikos įlanką kovo mėnesį Meksikos įlankoje susiruošę keturi amerikiečiai tokio prietaiso neturėjo. Išnaršiusi daugiau kaip 20 tūkstančių kvadratinių jūrmylių, JAV pakrančių apsaugos tarnybą rado vieną nelaimėlį – Nicką Schuylerį (nuotraukoje). Jis 46 valandas laikėsi už apvirtusio 21 pėdos katerio.

Gelbėtojai paskaičiavo, kad dingusių jūreivių jie lėktuvais ir laivais ieškojo 230 darbo valandų. O kaip žinia, Jungtinėse Valstijose valandinis atlygis, tad ir paskaičiavo jie daugiau kaip pusantro milijono dolerių už operaciją.

Šalin stereotipus! Arabai ne tik po dykumas ant kupranugarių joja – jie ir buriuoja. Vienas jų — Mohsin Al Busaidi – tapo pirmuoju arabu, apiplaukusiu aplink pasaulį burine jachta be sustojimo.

Tiesa, plaukė jis ne vienas – kaip trimarano „Musandam“ įgulos narys.

Įdomu: šis trimaranas iki tol vadinosi „B&Q/Castorama“ ir žymioji britė Ellen MacArthur juo yra apiplaukusi Žemės rutulį vienui viena per rekodiškai trumpą laiką – 71 d. 14 val. 18 min. ir 33 sekundes (2005 m.).

Dabar 75 pėdų trimaranas su arabu buriuotoju Žemės rutulį apiplaukė per 76 d. 1 val. 12 min. ir 42 sekundes — į Omano Sultonato sostinę Maskatą atplaukė kovo 25 dieną (išplaukė sausio 9 dieną).

Namuose Mohsinas buvo pasitiktas kaip tikras didvyris. Pati Ellen arabo plaukimą įvertino kaip „neįtikėtiną pasiekimą“ — juk dar prieš metus Mohsinas net nebuvo kojos ant jokio burlaivio užkėlęs, o užaugęs arabiškame kaime Al Khoud gal net apie jūras nesvajojo.

Dabar arabas plaukė su patyrusia tarptautine įgula – prancūzais Loik Gallon (škiperis), Thierry Duprey Du Vorsent ir britais Charles Darbyshire, Nick Houchin.

Plaukiant aplink pasaulį, „Musandam“ įveikė daugiau kaip 24 tūkstančius jūrmylių, o trimarano ekipažas patyrė viską, kas priklauso tokioje kelionėje – štilius ir audras, šaltį ir karštį. Net džiovinto maisto dietą, jau nekalbant apie tai, kad beveik 80 dienų prabuvo ankštame sportiniame laive be jokių patogumų.

Tačiau namo sugrįžęs Mohsinas sakė esąs laimingas ir didžiuojasi savo žygių, kuris, galbūt, paskatins daugiau arabų pasaulio atstovų buriuoti (tuo tikslu „užsuktas“ projektas „Oman Sail“)

Nes iš tiesų juk arabai ne vien kupranugariais joja – jie garsėja kaip puikūs jūrininkai, Omano Sultonate per amžius plaukiota. Naujasis šalies didvyris tikisi, jog šalies uostuose padaugės jachtų stiebų.

Įdomu: kelionei Mohsinas ruošėsi… dykumoje, kelias savaites intensyviai treniravęs kūną ir protą. O buriavimo pradžiamokslio mokėsi Jungtinės Karalystės buriavimo sąjungos (UKSA) kursuose.

O čia trumpas filmukas — „Musandam“ Indijos vandenyne:

Dėl valties („tuziko“) piratai Tailande nužudė britų buriuotoją.

64 metų Malcolmas Robertsonas pirmadienio vakarą buvo žiauriai sumuštas ir, spėjama, perpjauta gerkle išmestas už borto, kai bandė pasipriešinti trims į jo 44 pėdų jachtą užlipusiems piratams. Visa tai įvyko jūroje, netoli sienos su Malaizija.

Buriuotojo žmona Linda tuo metu buvo užrakinta kajutėje. Išsilaisvinusi moteris kokpite rado kraujo, tačiau vyro nebuvo. Jo kūnas buvo rastas vėliau, o po kurio laiko policija sulaikė ir piratus – iš Birmos pabėgusius nelegalus. Šie prisipažino įvykdę žmogžudystę ir pavogę valtį.

Žiauri ir beprasmė buriuotojo mirtis paskatino „Yachting World“ apžvalgininką Elaine’ą Buntingą savo tinklaraštyje surašyti patarimus, kaip elgtis tokiais atvejais.

Anot profesionalo, brito buriuotojo žmogžudystė yra dar vienas pranešimas, kokios gali būti pavojingos inkaravietės egzotiškuose kraštuose. Piratavimas paplitęs visoje planetoje, nors išpuoliai Tailande retenybė.

Be abejo, pavojingiausia yra Indijos vandenyno Adeno įlanka, kurioje baimę daugiau nei metus sėja Somalio piratai. Šie niekšai (pamirškim filmus, knygas ir romantiškus flibustjerus – tai banditai), beje, trečiadienį (kovo 25 d.) užgrobė Seišelių salose registruotą jachtą su dviem buriuotojais.

Ir jau ne pirmą kartą („Ant bangos“ rašė apie Prancūzijos specpajėgų operaciją vaduojant jachtą), nors paprastai nedideli buriniai laivai jiems yra mailius – piratai gviešiasi kur kas stambesnio grobio (vien ko verta Ukrainos laivo „Faina“, plukdžiusio karinę ginkluotę (taip pat ir tankus) dramatiška kelių mėnesių istorija).

Bet grįžkim prie to, ką pataria E.Butingas.

• Nuleidus inkarą ir einant miegoti, būtina pasikelti valtį į jachtą (lengvai pasiekiamas ir gundantis grobis), pakelti trapą (vis sunkiau į jachtą įsiropšti), idealiu atveju (sunku įsivaizduoti karštuose regionuose) užsidaryti visus liukus, ar bent jau padaryti juos sunkiai atveriamus iš išorės.
• Piratus atbaido garsinė signalizacija, o peilius (vienas dėkle denyje būtinas) ir kitus daiktus, galinčius tapti ginklais, derėtų saugiau pasidėti.
• Seifą jachtoje reikia įrengti slaptoje vietoje ir nebandyti gudrauti (kaip kad daro kruizinių laivų kapitonai) negaliojančias bankų korteles ar beverčius vertybinius popierius siūlyti piratams. Pinigai uždirbami, o štai sveikatos ar gyvybės nesusigrąžinsi, jei piratai supyks apmulkinti.
• Prieš inkaruojantis būtina „atlikti žvalgybą“ ir patikrinti vietą numačius galimus saugius greito atsitraukimo (išplaukimo) kelius.
• Na, ir laikyti raudoną signalinę raketą patogioje vietoje, kad reikalui esant galima būtų iššauti iš kajutės. O šalia gulto pravers ir portatyvinis prietaisas, galintis siųsti nelaimės signalą.

E.Butingas nieko nerašo apie šaunamuosius ginklus, bet užsimena, jog su jais galima prisidaryti ir bėdos. Sutinku su juo: bet kuris šūvis į žmogų yra ir didelė rizika, ir skaudžios pasekmės. Kiek teko lankytis „Ekskomisarų biuro“ šaudykloje, jos vadovas Aleksejus Šlyčkovas nuolat pabrėžia, kad ginklu reikia mokėti naudotis. Ir dažnai tie, kas ateina su mintimi išmokti šaudyti, o po to išpleškinti visus nepatinkančius, po kursų tampa ramūs ir net neužsimena, jog ginklą turi. Paleidus vieną kulką vėliau ilgai užvirusią teisinę košę srėbti tenka.

Bet nukrypom. Juolab, kaip rašo E.Butingas, populiariausiose kruizinio buriavimo ekvatorijose būti užpultam piratų rizika ne tokia jau ir didelė. Jau nekalbant apie mūsų kraštus, kur piratai siautėjo senokai (Šiaurės jūroje, ties Anglija, Norvegija dar ir XX amžiaus pradžioje).

Be to, patirtimi dalinasi piratų keturis užpultas buriuotojas Stephen Yeo, kartais su valtele prie jachtos plaukiantis čiabuvis nebūtinai piratas – gal jis nori žuvį už dolerį kitą parduoti ar į senus marškinėlius išsikeisti.

Jauniausiu vienutininku, apiplaukusiu jachta aplink Žemės rutulį, pretendavęs tapti britų buriuotojas Michaelis Perhamas „paseno“ — kovo 16 dieną jam sukako 17 metų. Ne dėl šios priežasties jis netaps rekordininku. Bet apie tai vėliau.

Kai praėjusį rudenį Mike išplaukė iš Didžiosios Britanijos, jo mama ir sesuo į jachtą „Totallymoney.com“ įdėjo supakuotą Kalėdų eglutę. Vaikis ją pasipuošė jūroje. Panašiai buvo ir su gimtadienio dovanomis – suvyniotos į šventinius popierius jos buvo supakuotos ir saugiau padėtos iki kovo 16-osios.

Dovanų buriuotojas gavo keletą muzikinių CD, knygų, filmų DVD, mini akvariumą, milžinišką šokoladą ir mini boulingo rinkinį. O prie viso to – vairavimo egzaminų teorijos CD. Šis vaikis dar negali vairuoti automobilio, o jachta vienas pats jau perplaukė dalį Atlanto vandenyno ir dabar buriuoja Indijos vandenyne!

Gal todėl truputi gaila, kad jis netaps jauniausiu vienutininku, be sustojimo apiplaukusių planetą. Nes:

• jau yra jaunesnių, minančių jam ant kulnų (rašysiu dar),
• jis jau buvo triskart sustojęs.

Paskutinė jo stotelė Keiptaune užsitęsė – nuo vasario pradžios iki kovo pradžios. Tad planuotas finišas Ūkanotojo Albiono salose gegužę tikrai neįvyks.

Bet pertrauka Pietų Afrikos Respublikoje Mike buvo į naudą. Čia jis ne tik jachtą apsitvarkė (vėl vairo mechanizmo bėdos, stiebo remontas ir kitos svarbios smulkmenos), bet ir pailsėjo. O poilsiaudamas susitiko prancūzų buriuotoją Jean-Baptiste Dejeanty, kuris iš regatos „Vendee Globe“ pasitraukė dėl autopiloto gedimo.

„Kaip aš jį suprantu“, — rašė Mike, pats dėl to turėjęs bėdų.

Prancūzas jaunajam britui atidavė dalį savo maisto atsargų. Vėliau, jau praplaukęs Krozeto salas, Mike sau surengė „prancūziško maisto savaitę“.

Dar įdomesnis Mike susitikimas buvo su 75 metų japonų buriuotoju Minoru Saito. Šis solidaus amžiaus Tekančios Saulės pilietis Žemės rutulį vienas jau yra apiplaukęs 7 kartus! Dabartinė jo kelionė aplink pasaulį yra „neteisingu keliu“ (“wrong way round”) — iš rytų (žiūrim nuo mūsų: Japonija rytuose) į vakarus link Australijos, Afrikos ir Pietų Amerikos, o tada namo. Vyriausias vienutininkas jau yra įveikęs daugiau kaip pusė milijono jūrmylių! Panašiai tiek, kiek nuo Žemės iki Mėnulio.

Tie vyrai (jaunas ir senas) tikrai turėjo apie ką pasikalbėti. Likimo ironija – japonas Keiptaune sustojo remontuoti… autopiloto.

Dabar Mike juda link Australijos, Minoru – link Horno rago. Gal vėl susitiks (prasilenks) kur nors Pietų vandenyne.