Archive for the ‘Jūrose ir vandenynuose’ Category

• Nuotraukos autorius: Marius Butavičius.

Ten neužpyksta pono (ar ponios?) Larsson vėlė ir vėlės artimieji,bet ši nuotrauka ir cigarečių pakelis šalia antkapio joje – ne šiaip sau. Tai iliustracija, koks gali būti ir yra paprastas, bet ne prastas, nedidelis, bet ne menkas (tfu, kokią dar banalybę prisiminti?) antkapis.

Nepeikdamas Lietuvos gyventojų laidojimo papročių, manau, kad kai kurie kapai, jų antkapiai, galėtų būti tokie. Bent jau dydžiu. Bent jau mažesni, nei yra dabar. Mirusiajam akmens luitas ar granito plokštės jau nieko nereiškia, o jo artimiesiems pigiau. Nors ir ne mano tai reikalas, kitų kapai.

Nuotrauka daryta prieš kelerius metus (2005 spalį) plaukiant į Kopenhagą. Ar Borholmo salos (Danija) ar Švedijos pakrantės mažo Höllviken miestelio kapinaitėse fiksuota, jau ir nepamenu, užrašų nerandu. Vis tiek skandinaviška.

Prisiminiau šią nuotrauką tradicinių lapkričio pradžios Visų šventųjų, Mirusių atminimo, Vėlinių dienų proga. Niekad nemėgau grūstis į kapines būtent tomis dienomis, kai, atrodo, jog visi gyventojai tik tądien prisiminė mirusius artimuosius.

Žvakutės naktį kapuose gražu, bet tik jei važiuoji pro kapines, pavyzdžiui, puikus ruožas važiuojant į Mingę (Miniją) iš autostrados išsukus pro Šilalę, Žemaičių Naumiestį.

Kalendorinė šventės (linksmos ar liūdnos) priverstinis reikalas – nei jų nukelsi, nei atidėsi. Gal todėl ir nemyliu (belieka vengti arba bandyti ignoruoti).

• Nuotrauka iš opacity.us

O laivų kapinėse kas nors žvakutes degina? Labai nustebčiau, bet suprasčiau, jei koks senas jūrų vilkas, papsėdamas pypkę, kurios dūmai kyla į iš po vešlių žilų ūsų ir barzdos (tfu, kokį dar stereotipą prisiminti?), uždega žvakutę prie surūdijusios metalo krūvos – kadaise tai buvo laivas, kuriuo jis, būdamas junga, pradėjo savo keliones jūromis.

Realybė kitokia. Vienos didžiausių planetos laivų kapinių (pažiūrėkite kaip tai atrodo iš palydovo) — Mauritanijos Nouadhibou įlankoje (Šiaurės Vakarų Afrika) – neatrodo vieta, tinkama žvakutėms. Bent jau taip atrodo iš nuotraukų (arba šitų).

Nebenaudojamą laivą utilizuoti kainuoja nemažus pinigus, o, sako, Nouadhibou įlankos uosto valdžia už nedidelį mokestį leido čia inkaruoti nebereikalingus laivus, kol šie patys skęsti pradėjo. Taip susiformavo kapinės.

Kitos, kaip teigia internetas, vienos didžiausių kapinių yra Niujorke – Steteno saloje. Jei tikėti Google Maps vaizdu — tikrai didelė metalo laužo sankaupą.

Šios laivų kapinės tiek senos, kad jose, sako, dar galima pamatyti ratinių garlaivių iš XIX amžiaus. Peržiūrėjęs nuotraukas (arba šitas ) aš tokių nepamačiau. Matyt susmego į dumblą. AtA.

Nuotrauka iš, regis, begalinių, „BYM News“ aruodų. Nesigilinant į incidentą, šiurpuliukus kelianti iliustracija.

Kai pirmą kartą pamačiau šią nuotrauką, pamaniau, kad rekordininkas prancūzas buriuotojas Franck Cammas nepraleidžia treniruočiu net jachtoje.

Bet tai daugiau nei treniruoklis, sakė man kitas prancūzas buriuotojas, kurį ne vienas mūsų pažįstame, Olivier Criou: tai ne tik treniruoklis, bet ir burių valdymo įtaisas.

Ir tikrai, kai pavargsta rankos, šotus ar falus galima ant gervių sukti kojomis. Sumanu.

• Mark Covell/Oman Sail nuotrauka.

Kol rimtų vyrų komandos per stiprius vėjus ir nemenkas bangas bando įrodyti, kuri greičiausiai plaukia aplink Didžiosios Britanijos ir Airijos salas, škiperis Sidney Gavignet padarė tai vienas pats. Ot, šmikis, prancūzas.

Jis 100 pėdų trimaranu „Oman Air Majan“ salas apiplaukė per 4 dienas, 15 valandų ir 9 minutes ir 47 sekundes. Tuo 39 valandom pagerinęs škiperio vienutininko Thomas Coville rekordą (jachta „Sodebo“), priklausiusį šiam nuo 2006 metų.

Dar įdomiau: 1,787 jūrmylių distanciją vienutininkas Sidney įveikė 1 valanda ir 7 sekundėm greičiau, nei tai 2002 metais padarė visa rekordininkų komanda – 125 pėdų katamarano „Playstation“ ekipa, kuriai vadovavo žymusis Steve’as Fossetas.

Daugiau kaip keturias paras naujasis rekordininkas buriavo tikrai atšiauriomis sąlygomis – nuolat pūtė 40 ir daugiau mazgų greičio vėjas. Vidutinis greitis siekė daugiau kaip 11 mazgų.

Bet gi greiti trimaranai:

Internetu klaidžioja fotoistorija – abi nuotraukos viršuje – apie jachtos ir banginio susidūrimą.

Pasakojama, neva jachtos įgula 11-14 metrų ilgio banginį pamatė šalia laivo, nutolusį maždaug už 100 metrų. Vėliau jis pasirodė maždaug už dešimties metrų, iššoko į orą ir… nusileido ant jachtos.

„Buvo labai baisu, laimei niekas nenukentėjo”, – cituojami jachtos 5gulos nariai Ralph Mothes (59 metų) ir Paloma Werner (50 metų).

Ačiū visiems siuntusiems norodas, bet šaltinių nenurodau. Jei tikra istorija (turiu teisę abejoti), tai reikėtų giliau pasidomėti. Kada nors.

P.S. Radau vieną oficialų šaltinį — Telegraph.co.uk rašo kiek plačiau. Panašu į tai, kad jachtą ir įgulą išgelbėjo metalinis laivo korpusas. Medinis ar plastikinis būtų subyrėjęs į šipulius.