Archive for the ‘Skaitom/Žiūrim/Klausom’ Category

Džiazo festivaliai savo dvasia užburia net tuos, kurie paprastai namie džiazo nesiklauso. Ir įtraukia neketinusius juose dalyvaut.

Taip man nutiko praėjusį savaitgalį. Ir kaip senais gerais laikais dvi naktis pasidžiaugiau „jam session“ — lietuviškai dūzgėmis. Labai net vykęs žodis, drįstu teigti. Kaip drįsau parašyti „džiazo“ su klaida savo įrašo pavadinime.

Bet ne apie tai daina. Daina apie Klaipėdos Pilies džiazo festivalį. Dabar jau būsiantį kitąmet. O buvo jis…

Pirmas vakaras.

Taip nutiko, kad pirmą festivalio vakarą nedaug muzikantų mačiau ir girdėjau – su buvusiu kolega ir jo drauge viena akimi žiūrėjome, kaip Lietuvos futbolo rinktinė pralaimėjo Lichtenšteinui 2:0 (turiu neįgalioto asmens atsiprašymą LFF vardu…).

Po mačo bičiulio draugė pakvieti eiti kadrinti merginų. „Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas“, – sakė ji. Tik „pakabinom“ mes ne merginas, o bičą: tokį visą raudonai apsirengusį reperį. Sakė šoka breiką ir grįžo trumpam iš Anglijos. Atrodė panašus į tipinį stereotipinį emigrantą. Bet įvaizdis buvo klaidingas: tuo įsitikinau, kai mačiau jį mušant būgnus džiazo dūzgėse. Buduliai bugnais negroja.

Nukrypau.

Taigi, pirmą vakarą scenoje pilnai mačiau amerikėno Vasti Jackson ir grupės pasirodymą. „Festivalį reikia pervadinti, išbraukti iš jo žodį „džiazas“, nes čia ne džiazas“, — kartojo bičiulis.

Taip, ne džiazas – Vasti Jackson grojo ir dainavo gerą, technišką, melodingą, truputį melancholišką bliuzą. O ką daugiau gali groti Misisipės valstijos muzikantai? Ir grojo tikrai gerai, tik (stereotipai…), vaizduotė piešė juos grojančius prirūkytame aptemdytame bare kažkur ties 66 greitkeliu (ir nesvarbu, eina jis ar ne per Misisipės valstiją ar ne; veikia jis ar ne).

Antras vakaras.

Nemačiau vengrų „Kerekes Band“, tai nieko nepasakysiu. Juodaodis iš Jungtinės Karalystės Ola Onabule nenustebino. Na, gal tik tuo, kad šis vyras praėjusią naktį šėliojo duzgėse ir turėjo sveikatos ir balsą lipti į sceną. Puiku.

Legendiniais pristatomi islandai „Mezzoforte“ grojo švariai, gražiai, gerai. Bet kodėl legendiniai?Teisingas džiazas, bet pasimiršta greitai.

Va kitas reikalas – amerikėnai „Tortured Soul“. Jau aprašytas reperis emigrantas mus perspėjo; „Šituos turite pamatyti“. Ir jis buvo teisus – festivalio koncertus scenoje užbaigusi grupė buvo nuostabi. Ir vėl ne visai džiazas – paklausom.

Ką ten nuo scenos sakė Kongas, ui, atsiprašau, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas? Kad šią grupę pasikviesti sumanė jo žmona Inga, vyrui tapus politiku, perėmusi festivalio rengimo rūpesčius. Ir kad festivalio sumanytojas skeptiškai į tai žiūrėjo, bet ilgiau pasižiūrėjęs grupės vaizdo įrašų, buvo sužavėtas solisto ir būgnininko akių žvilgsnio. Skepsis dingo.

Ir tikrai: tas šiek tiek į Jurgį Didžiulį panašus bičas nuo scenos svaidė ugningus žvilgsnius, o veido išraiškos niuansų galėtų mokytis aktorystės meno siekiantys. Kas ten sakė, kad tai buvo festivalio desertas? Nemelavo.

Jau vėliau naktį džezo“ dūzgėse grupės vokalistui sakiau: „vuoz osom“. Jis sakė, kad jam patinka mano akiniai. Dūzgės.

O dūzgės (vadinkite jam session, jei taip geriau) K-Centro 21-o aukšto terasoje bare-restorane „Viva Lavita“ buvo teisingos – namo tik paryčiui per tuščią miestą. Bet ne apie tai daina.

P.S. Kelios nuotraukos iš festivalio ir duzgių. Po tokio renginio norisi greitesnio fokuso, šviesesnio objektyvo ir pasimokyti fotografuoti.

• Ginto Lapėno / Vėjas galvoje nuotrauka

Metų įvykis – pristatytas ir pasiekiamas naujas popierinis buriuotojiškas žurnalas „Vėjo!³“.

Tiesa, pasiekiamas dar ne visiems, o ar bus metų įvykis, žiūrėsime kitų metų pradžioje. Bet kad tai reikšmingas nutikimas lietuviškame jachtinge – faktas.

Nelabai tikėjau, kad tai įvyks…

Daug metų dirbau spaudoje ir ne iš šalies žinau, kaip sunku leisti kokį nors leidinį. Net elektroninį, ką jau kalbėti apie popierinį. Nerašau spaudai mirties nuosprendžio (yra didesnių skeptikų nei aš), bet ir rožine ateitimi nekvepia.

Idėjų leisti žurnalą buriuotojams girdėjau jau seniau. Ir seniau, ir dabar buvau kviečiamas prisijungti, bet atsisakiau. Malti š… nesinori, o kažką rimto parašyti trūko motyvacijos. Arba netikėjau, kad tai įmanoma, arba mačiau, jog pristigsiu laiko ir entuziazmo.

Kažkada ruošiau rimtą straipsnį į antrąjį popierinio žurnalo „Ant bangos“ numerį. Jau buvau medžiagą surinkęs, tik užstrigau pats, mirė ir žurnalas. Nežinau tiksliai kodėl mirė (kalbų girdėjau visokių), bet po gražaus starto ir tylaus išnykimo tikėjimas tokio leidinio reikalingumu ar galimybe išgyventi krito iki minimumo.

Kai pirmasis „Ant bangos“ numeris pasirodė 2004 metais, man tai buvo „kažkas tokio!“. Gražus, puikiomis nuotraukomis, naujoviškas ir lietuviškas. Tik kitiems jis menkai rūpėjo.

Tų metų pavasarį vežiau į Minijos klubą dešimtį žurnalų – maniau natūralu, kad vietoje, kur susirinkę kelios dešimtys buriuotojų, po žiemos ištroškusių buriavimo ir žinių apie jį, žurnalas bus populiarus. Nebuvo. Nupirko gal du egzempliorius.

Jei patiems buriuotojams nereikalingas pirmasis (dabar jau ir vienintelis) žurnalo apie buriavimą numeris, tai kam jis išvis reikalingas?

Ar laikai pasikeitė ir „Vėjo!³“ turės daugiau skaitytojų? Taip atrodė per žurnalo pristatymą Klaipėdos piliavietėje, kur 50 jo egzempliorių buvo išpirkti iškart. Klausimai kur ir kada galima įsigyti žurnalą, netyla iki dabar.

Sako, bus buriuotojiškose parduotuvėse, klubuose, marinose ir viename degalinių tinkle. Lauksim.

Apie „Vėjo!³“ turinį – vėliau. Yra ką skaityti. Tikiuosi, kad beskaitant lapai neišbyrės, nes įrišimas pasitikėjimo nekelia. Šis nepasitikėjimas – irgi pirmojo popierinio „Ant bangos“ palikimas.

——

(*) Leidinio pavadinimas kilęs iš visiems gerai žinomo buriuotojų atsako į palinkėjimą – „gero vėjo!“. Tuomet atsiliepiama „Vėjo, vėjo vėjo!”. Sutrumpinus šį šūkį ir gimė pavadinimas „Vėjo!³“.

Tad ir mano jiems palinkėjimas – Vėjo!

• „Pacific High Productions“ nuotrauka

Nesu sinefilas ir dažniausiai filmus žiūriu jei kas nors rekomenduoja. Paskutinį matytą savo pasakojimu rekomendavo jachtos „Piranija“  škiperis Audrius.

„Morning Light“  — tai ne meninis filmas, o dokumentinis realybės šou su realiais veikėjas įvilktas į „Walt Disney Pictures“ įprastus rėmus su vaidyba, režisūra ir nekintančiu „gėris nugali“ scenarijumi.

Pasakojama apie tikrus 2007 metų įvykius: komandos parinkimą, treniruotes ir lenktynes regatoje „Transpacific Yacht Race“ to paties pavadinimo kaip ir filmas TP52 klasės jachta (jachtos statytos šiai regatai, vėliau tapo savarankiška tarptautine Grand Prix serijos klase).

Intriga 1. Iš kelių šimtų kandidatų buvo atrinktos kelios dešimtys, iš kurių filmuoti 15 turėjo patys išmesti 4, nes jachta gali plaukti tik 11 įgulos narių.

Intriga 2. Vandenynų lenktynėse jei horizonte matoma konkurentų jachta, reiškia ji yra „arti“. Pagal tokį matą „Morning Light“ konkurentai jau buvo labiau nei „arti“ — jie pasivijo, aplenkė, atsiliko (trūkęs genakerio falas – realybė ar režisūrinis sprendimas?) ir vėl aplenkė varžovus. Buvo beveik ranka pasiekiami.

Arba, kaip sako jachtos škiperis Jeremy Wilmot (man labiausiai nepatikęs filme tipas): „Regiu šypsenas jų veiduose“. Tikras „match race“ vandenyne.

Intriga 3. Vėjas. Kai rodė štilių, viskas aišku, buriuotojai jo nemyli. Buvo kita intrigėlė, kai netoli finišo dangų apniaukė toks „juodulys“, jog atrodė tuoj vanduo su dangumi maišysis, bet niekas net burių nerifavo, o jachta įsibėgėjo iki >20 mazgų ir viskas.

Pažiūrėjus filmą gali susidaryti įspūdis, kad šioje regatoje šturmuotė nereikalinga, striukės tik naktimis prireikia, o dienomis tikras šilkinis buriavimas su šortais po denį lakstant.

Nemačiusiems – treileris

Filmo herojai buvo jauniausia amžiumi regatoje iki tol dalyvavusi įgula: nuo 18 iki 23 metų. Pažiūrėjus filmą atrodo, kad tokio amžiaus amerikėnams barzda neželia. Arba jie kruopščiai ją skusdavo.

O nuotrauka viršuje visai ne iš filmo, bet susijusiu – kandidatų atranka vyko tokiomis jachtomis. Panaši iš JAV šią vasarą atgabenta į Klaipėdą ir jau varžybose dalyvavo. Sakau gi: panaši, dar nebūtinai ta pati.

Iliustracijoje tas laivapriekyje gauruotas ir buvo „Morning Light“ škiperis. Kaip teigia filmo titrai, dabar profesionalus buriuotojas.

„Yra trys žmonių rūšys: gyvenantys prie jūros, besiveržiantys į jūrą ir mokantys iš jos grįžti gyvi. Ir pridurdavo: pamatysi, kaip nustebsi sužinojęs, kurie iš jų laimingiausi.“

Alesandro Baricco, „Jūra vandenynas“

Alessandro Baricco knygą „Šilkas“ skaičiau, nes primygtinai rekomendavo. Knygą „Jūra vandenynas“ skaityti ėmiausi savo noru, nors ne iškart, jai reikėjo pribręsti. Abiem atvejais skaičiau žodžio meistro kūrinius.

Pirmuoju atvejų knygą rekomendavo kaip mokymo priemonę – patirti, kaip gražiai gali lietis žodžiai. Antruoju atveju suvokiau, kad jei mokytis, tai dar yra labai ir labai daug ko.

A.Baricco sakiniuose žodžiai liejasi vienas po kito lyg jūros mūšos bangos į krantą ir kartais tie sakiniai užima įmantriai, senokai nematytai daug, o šiais laikais ir neįprastai prabangiai, vietos – vienas sakinys išsitęsia iki pastraipos, o ši užima puslapį ar net daugiau.

Nedažna ir gražu šiais interneto ir trumpu, kapotų sakinių (teisybės dėlei, tokių yra ir A.Baricco kūryboje, tiek jie laiku ir vietoje) laikais, o parašyti tokį sakinį reikia ne tik gramatikos žinių (ačiū ir vertėjai, išlaikiusiai sakinių grožį), bet ir košės galvoje, lakios fantazijos.

Autoriui fantazijos nestigo pateikti ir iš pažiūros banalią romano idėją, kurios neskaičiusiems ir neišduosiu, negadinsiu skaitymo malonumo. Įpusėjus kūrinį, antroje knygoje „Jūros gelmės“, autoriaus fantazija tiek laki, jog atrodo, pats esi aprašomoje vietoje. Detalių tai sukrečiančiai istorijai galima buvo pasirinkti iš gyvų likusių audrose jūrose nuskendusių laivų jūrininkų pasakojimų, bet KAIP tai buvo sudėliota!

Ši neįtikėtinai įtraukli, bet tuo pat ir žiauri istorija, sukelia prieštaraujančių, bet stiprių jausmų, čia simpatizuoji vienam herojui, čia staiga kitam, į tą patį reiškinį žiūrėdamas abiejų akimis, kurios, suprantama, mato viską kitaip.

Tiesą sako: „Žmogus žmogui – kepsnys“.

Kitas pavyzdys: nekaltybės praradimo scena, kurioje jokios erotikos, bet kaip stipriai ir įtaigiai aprašyta!

Kaip dažniausiai, subjektyviose savo knygų apžvalgose parinkau kelias įsiminusias citatas:

• … laivai – jūros akys.
• … čia jūros krantas. Nei sausuma, nei jūra. Vieta, kurios nėra. Tai – angelų pasaulis.
• … šiame lavonvaizdyje.
• … jūra yra veidrodis. Čia, jos gelmėse, pamačiau patį save. Pamačiau iš tiesų.
• … tėvas Pliusas stovi rankose siukodamas savo nuostabą.
• … jūra yra mažas pasaulinis tvanas.
• … puikiai žinau, kaip skamba klausimas. Tačiau man trūksta atsakymo.
• … gyvenimas nejaučia dėkingumo.
• … garsas toks, lyg kas fortepioną numestų nuo varpinės ant stiklo šviestuvų sandėlio.

Perskaičius romaną sunku patikėti, kad tokį šedevrą galėjau pražiopsoti. Varčiau knygą rankose knygyne ir jau ketinau padėti į lentyną, kai draugė pasakė: „Skaitydamas šią knygą jūrą pajusi, užuosi“. Ir taip buvo iš tiesų – jaučiau, uodžiau, regėjau ir jutau jūros alsavimą.

Tai geriausia mano pastarojo meto skaityta knyga, nurungė net mano dievinamo Kurto Voneguto „Galapagus“ , apie kuriuos trumpai: daug ironijos, intrigos, bet silpniau nei kitos, kažko trūksta ir vis dėl to labai vonegutiška, noriu dar.

- Buriuotojų kalba tokia savita ne todėl, kad glumintų sausumos gyventojus.

Claudia Myatt „Go Sailing!“

Kol lauksime pasaulį apiplaukusio Andriaus Varno knygos (o viename interviu apie knygą užsimena ir kartu plaukusi dukra Rasa – bus dvi knygos?), negausioje buriuotojiškoje literatūroje lietuvių kalba yra naujiena – buriavimo pradžiamokslis vaikams „Eime buriuoti!“.

Knygą versta (o tai ne naujiena) iš anglų (RYA aprobuotas leidinys) . Vertimai yra dvejopi – adaptuoti arba tiesioginiai. Knygą vertęs jachtos kapitonas Artūras Dovydėnas pasirinko (o gal tokia buvo leidyklos „Baltos lankos“ politika) pirmąjį variantą ir išvertė viską kaip yra, net tai, ko pas mus nėra – plaukiojimo potvynių zonose ypatybes.

Vartant knygą tai (potvyniai) kliuvo, bet ją perskaičius, galvoju kitaip – ir pats nemažai naujo (tiksliau – primiršto seno) sužinojau, ir bet kuriam skaitančiajam bus naudinga. Kad ir apie potvynius, juk galimybių buriuoti turime visuose planetos kampeliuose.

Kas, kad nuvykus į svečias šalis treneris viską paaiškins, jei „optiko“ škiperis pats žinos, bus dar geriau.

„Baltų lankų“ rinkodaros vadybininkė Laura gyrė knygą ir sakė, kad ji tinka ir vaikams, ir suaugusiems, tad viršelio užrašą „skirtas vaikams“, galima būtų išbraukti. Abejojau jos mintimi, kol neperskaičiau knygos – ir ji tikrai ne tik vaikams.

Su iliustracijomis ir negausiu tekstu knygą perskaityti galima vienu ypu, bet po to ją vėl ir vėl norisi atsiversti, patikusius piešinukus peržiūrėti, ar mintis perskaityti. Subtilus britiškas humoras džiugina ir akį, ir protą, ir širdį.

Didelė pagarbą autorei Claudia Myatt ir visai jos komandai (FB mugtukas „like“ spaudėsi tarsi pats ).

Iliustracijų čia neperteiksiu, knygą rekomenduoju įsigyti, pasidalinsiu keliomis labiausiai patikusiomis citatomis:

- Kada virvė nėra tiesiog virvė? Kada ji laive!

- Kartais naudinga įsivaizduoti, kad plaukiate vidury torto, kurio gabalas išpjautas. Trūkstama dalis visada atsukta į vėją ir jūs negalite ten įplaukti.

- Kad sustotumėt prie inkarinės bujos ir ją pagriebtumėte, reikalinga patirtis. Iš pradžių ją praplauksite arba sustosite nepriplaukę (dažniausiai stebint didelei žiūrovų miniai). Užtat koks malonumas sustoti tiksliai prie jos ir pagriebti laiku (tai dažniausiai atsitinka niekam nematant!).

- Rimtas lenktyninis laivas kainuos rimtus pinigus, bet daugeliui iš mūsų už galimybę būti ant vandens nereikės aukso puodo.

- Laivo priežiūra nėra nuobodus darbas. Tai tokia pati garbinga jūreivystės dalis, kaip derinti bures.

Na ir geriausia mintis, kuri vienu sakiniu paaiškina tokią sudėtingą jachtų balų skaičiavimo sistemą:

- Handikapas didesniems ir greitesniems laivams duoda baudos laiko, kad skirtingo tipo laivai gali lenktyniauti vienodomis sąlygomis.

P.S. Kas, neatsivertęs šios ar kitos knygos ar interneto, atsakys į klausimą pavadinime? Sau, ne man.

P.P.S. Pagaliau atsirado, kas pasakė „karalius nuogas“ — puiki šios knygos recenzija su vertėjo paliktomis klaidomis.