Džiazo festivaliai savo dvasia užburia net tuos, kurie paprastai namie džiazo nesiklauso. Ir įtraukia neketinusius juose dalyvaut.

Taip man nutiko praėjusį savaitgalį. Ir kaip senais gerais laikais dvi naktis pasidžiaugiau „jam session“ — lietuviškai dūzgėmis. Labai net vykęs žodis, drįstu teigti. Kaip drįsau parašyti „džiazo“ su klaida savo įrašo pavadinime.

Bet ne apie tai daina. Daina apie Klaipėdos Pilies džiazo festivalį. Dabar jau būsiantį kitąmet. O buvo jis…

Pirmas vakaras.

Taip nutiko, kad pirmą festivalio vakarą nedaug muzikantų mačiau ir girdėjau – su buvusiu kolega ir jo drauge viena akimi žiūrėjome, kaip Lietuvos futbolo rinktinė pralaimėjo Lichtenšteinui 2:0 (turiu neįgalioto asmens atsiprašymą LFF vardu…).

Po mačo bičiulio draugė pakvieti eiti kadrinti merginų. „Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas“, – sakė ji. Tik „pakabinom“ mes ne merginas, o bičą: tokį visą raudonai apsirengusį reperį. Sakė šoka breiką ir grįžo trumpam iš Anglijos. Atrodė panašus į tipinį stereotipinį emigrantą. Bet įvaizdis buvo klaidingas: tuo įsitikinau, kai mačiau jį mušant būgnus džiazo dūzgėse. Buduliai bugnais negroja.

Nukrypau.

Taigi, pirmą vakarą scenoje pilnai mačiau amerikėno Vasti Jackson ir grupės pasirodymą. „Festivalį reikia pervadinti, išbraukti iš jo žodį „džiazas“, nes čia ne džiazas“, — kartojo bičiulis.

Taip, ne džiazas – Vasti Jackson grojo ir dainavo gerą, technišką, melodingą, truputį melancholišką bliuzą. O ką daugiau gali groti Misisipės valstijos muzikantai? Ir grojo tikrai gerai, tik (stereotipai…), vaizduotė piešė juos grojančius prirūkytame aptemdytame bare kažkur ties 66 greitkeliu (ir nesvarbu, eina jis ar ne per Misisipės valstiją ar ne; veikia jis ar ne).

Antras vakaras.

Nemačiau vengrų „Kerekes Band“, tai nieko nepasakysiu. Juodaodis iš Jungtinės Karalystės Ola Onabule nenustebino. Na, gal tik tuo, kad šis vyras praėjusią naktį šėliojo duzgėse ir turėjo sveikatos ir balsą lipti į sceną. Puiku.

Legendiniais pristatomi islandai „Mezzoforte“ grojo švariai, gražiai, gerai. Bet kodėl legendiniai?Teisingas džiazas, bet pasimiršta greitai.

Va kitas reikalas – amerikėnai „Tortured Soul“. Jau aprašytas reperis emigrantas mus perspėjo; „Šituos turite pamatyti“. Ir jis buvo teisus – festivalio koncertus scenoje užbaigusi grupė buvo nuostabi. Ir vėl ne visai džiazas – paklausom.

Ką ten nuo scenos sakė Kongas, ui, atsiprašau, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas? Kad šią grupę pasikviesti sumanė jo žmona Inga, vyrui tapus politiku, perėmusi festivalio rengimo rūpesčius. Ir kad festivalio sumanytojas skeptiškai į tai žiūrėjo, bet ilgiau pasižiūrėjęs grupės vaizdo įrašų, buvo sužavėtas solisto ir būgnininko akių žvilgsnio. Skepsis dingo.

Ir tikrai: tas šiek tiek į Jurgį Didžiulį panašus bičas nuo scenos svaidė ugningus žvilgsnius, o veido išraiškos niuansų galėtų mokytis aktorystės meno siekiantys. Kas ten sakė, kad tai buvo festivalio desertas? Nemelavo.

Jau vėliau naktį džezo“ dūzgėse grupės vokalistui sakiau: „vuoz osom“. Jis sakė, kad jam patinka mano akiniai. Dūzgės.

O dūzgės (vadinkite jam session, jei taip geriau) K-Centro 21-o aukšto terasoje bare-restorane „Viva Lavita“ buvo teisingos – namo tik paryčiui per tuščią miestą. Bet ne apie tai daina.

P.S. Kelios nuotraukos iš festivalio ir duzgių. Po tokio renginio norisi greitesnio fokuso, šviesesnio objektyvo ir pasimokyti fotografuoti.

• Ginto Lapėno / Vėjas galvoje nuotrauka

Metų įvykis – pristatytas ir pasiekiamas naujas popierinis buriuotojiškas žurnalas „Vėjo!³“.

Tiesa, pasiekiamas dar ne visiems, o ar bus metų įvykis, žiūrėsime kitų metų pradžioje. Bet kad tai reikšmingas nutikimas lietuviškame jachtinge – faktas.

Nelabai tikėjau, kad tai įvyks…

Daug metų dirbau spaudoje ir ne iš šalies žinau, kaip sunku leisti kokį nors leidinį. Net elektroninį, ką jau kalbėti apie popierinį. Nerašau spaudai mirties nuosprendžio (yra didesnių skeptikų nei aš), bet ir rožine ateitimi nekvepia.

Idėjų leisti žurnalą buriuotojams girdėjau jau seniau. Ir seniau, ir dabar buvau kviečiamas prisijungti, bet atsisakiau. Malti š… nesinori, o kažką rimto parašyti trūko motyvacijos. Arba netikėjau, kad tai įmanoma, arba mačiau, jog pristigsiu laiko ir entuziazmo.

Kažkada ruošiau rimtą straipsnį į antrąjį popierinio žurnalo „Ant bangos“ numerį. Jau buvau medžiagą surinkęs, tik užstrigau pats, mirė ir žurnalas. Nežinau tiksliai kodėl mirė (kalbų girdėjau visokių), bet po gražaus starto ir tylaus išnykimo tikėjimas tokio leidinio reikalingumu ar galimybe išgyventi krito iki minimumo.

Kai pirmasis „Ant bangos“ numeris pasirodė 2004 metais, man tai buvo „kažkas tokio!“. Gražus, puikiomis nuotraukomis, naujoviškas ir lietuviškas. Tik kitiems jis menkai rūpėjo.

Tų metų pavasarį vežiau į Minijos klubą dešimtį žurnalų – maniau natūralu, kad vietoje, kur susirinkę kelios dešimtys buriuotojų, po žiemos ištroškusių buriavimo ir žinių apie jį, žurnalas bus populiarus. Nebuvo. Nupirko gal du egzempliorius.

Jei patiems buriuotojams nereikalingas pirmasis (dabar jau ir vienintelis) žurnalo apie buriavimą numeris, tai kam jis išvis reikalingas?

Ar laikai pasikeitė ir „Vėjo!³“ turės daugiau skaitytojų? Taip atrodė per žurnalo pristatymą Klaipėdos piliavietėje, kur 50 jo egzempliorių buvo išpirkti iškart. Klausimai kur ir kada galima įsigyti žurnalą, netyla iki dabar.

Sako, bus buriuotojiškose parduotuvėse, klubuose, marinose ir viename degalinių tinkle. Lauksim.

Apie „Vėjo!³“ turinį – vėliau. Yra ką skaityti. Tikiuosi, kad beskaitant lapai neišbyrės, nes įrišimas pasitikėjimo nekelia. Šis nepasitikėjimas – irgi pirmojo popierinio „Ant bangos“ palikimas.

——

(*) Leidinio pavadinimas kilęs iš visiems gerai žinomo buriuotojų atsako į palinkėjimą – „gero vėjo!“. Tuomet atsiliepiama „Vėjo, vėjo vėjo!”. Sutrumpinus šį šūkį ir gimė pavadinimas „Vėjo!³“.

Tad ir mano jiems palinkėjimas – Vėjo!

• „Pacific High Productions“ nuotrauka

Nesu sinefilas ir dažniausiai filmus žiūriu jei kas nors rekomenduoja. Paskutinį matytą savo pasakojimu rekomendavo jachtos „Piranija“  škiperis Audrius.

„Morning Light“  — tai ne meninis filmas, o dokumentinis realybės šou su realiais veikėjas įvilktas į „Walt Disney Pictures“ įprastus rėmus su vaidyba, režisūra ir nekintančiu „gėris nugali“ scenarijumi.

Pasakojama apie tikrus 2007 metų įvykius: komandos parinkimą, treniruotes ir lenktynes regatoje „Transpacific Yacht Race“ to paties pavadinimo kaip ir filmas TP52 klasės jachta (jachtos statytos šiai regatai, vėliau tapo savarankiška tarptautine Grand Prix serijos klase).

Intriga 1. Iš kelių šimtų kandidatų buvo atrinktos kelios dešimtys, iš kurių filmuoti 15 turėjo patys išmesti 4, nes jachta gali plaukti tik 11 įgulos narių.

Intriga 2. Vandenynų lenktynėse jei horizonte matoma konkurentų jachta, reiškia ji yra „arti“. Pagal tokį matą „Morning Light“ konkurentai jau buvo labiau nei „arti“ — jie pasivijo, aplenkė, atsiliko (trūkęs genakerio falas – realybė ar režisūrinis sprendimas?) ir vėl aplenkė varžovus. Buvo beveik ranka pasiekiami.

Arba, kaip sako jachtos škiperis Jeremy Wilmot (man labiausiai nepatikęs filme tipas): „Regiu šypsenas jų veiduose“. Tikras „match race“ vandenyne.

Intriga 3. Vėjas. Kai rodė štilių, viskas aišku, buriuotojai jo nemyli. Buvo kita intrigėlė, kai netoli finišo dangų apniaukė toks „juodulys“, jog atrodė tuoj vanduo su dangumi maišysis, bet niekas net burių nerifavo, o jachta įsibėgėjo iki >20 mazgų ir viskas.

Pažiūrėjus filmą gali susidaryti įspūdis, kad šioje regatoje šturmuotė nereikalinga, striukės tik naktimis prireikia, o dienomis tikras šilkinis buriavimas su šortais po denį lakstant.

Nemačiusiems – treileris

Filmo herojai buvo jauniausia amžiumi regatoje iki tol dalyvavusi įgula: nuo 18 iki 23 metų. Pažiūrėjus filmą atrodo, kad tokio amžiaus amerikėnams barzda neželia. Arba jie kruopščiai ją skusdavo.

O nuotrauka viršuje visai ne iš filmo, bet susijusiu – kandidatų atranka vyko tokiomis jachtomis. Panaši iš JAV šią vasarą atgabenta į Klaipėdą ir jau varžybose dalyvavo. Sakau gi: panaši, dar nebūtinai ta pati.

Iliustracijoje tas laivapriekyje gauruotas ir buvo „Morning Light“ škiperis. Kaip teigia filmo titrai, dabar profesionalus buriuotojas.

„Yra trys žmonių rūšys: gyvenantys prie jūros, besiveržiantys į jūrą ir mokantys iš jos grįžti gyvi. Ir pridurdavo: pamatysi, kaip nustebsi sužinojęs, kurie iš jų laimingiausi.“

Alesandro Baricco, „Jūra vandenynas“

Alessandro Baricco knygą „Šilkas“ skaičiau, nes primygtinai rekomendavo. Knygą „Jūra vandenynas“ skaityti ėmiausi savo noru, nors ne iškart, jai reikėjo pribręsti. Abiem atvejais skaičiau žodžio meistro kūrinius.

Pirmuoju atvejų knygą rekomendavo kaip mokymo priemonę – patirti, kaip gražiai gali lietis žodžiai. Antruoju atveju suvokiau, kad jei mokytis, tai dar yra labai ir labai daug ko.

A.Baricco sakiniuose žodžiai liejasi vienas po kito lyg jūros mūšos bangos į krantą ir kartais tie sakiniai užima įmantriai, senokai nematytai daug, o šiais laikais ir neįprastai prabangiai, vietos – vienas sakinys išsitęsia iki pastraipos, o ši užima puslapį ar net daugiau.

Nedažna ir gražu šiais interneto ir trumpu, kapotų sakinių (teisybės dėlei, tokių yra ir A.Baricco kūryboje, tiek jie laiku ir vietoje) laikais, o parašyti tokį sakinį reikia ne tik gramatikos žinių (ačiū ir vertėjai, išlaikiusiai sakinių grožį), bet ir košės galvoje, lakios fantazijos.

Autoriui fantazijos nestigo pateikti ir iš pažiūros banalią romano idėją, kurios neskaičiusiems ir neišduosiu, negadinsiu skaitymo malonumo. Įpusėjus kūrinį, antroje knygoje „Jūros gelmės“, autoriaus fantazija tiek laki, jog atrodo, pats esi aprašomoje vietoje. Detalių tai sukrečiančiai istorijai galima buvo pasirinkti iš gyvų likusių audrose jūrose nuskendusių laivų jūrininkų pasakojimų, bet KAIP tai buvo sudėliota!

Ši neįtikėtinai įtraukli, bet tuo pat ir žiauri istorija, sukelia prieštaraujančių, bet stiprių jausmų, čia simpatizuoji vienam herojui, čia staiga kitam, į tą patį reiškinį žiūrėdamas abiejų akimis, kurios, suprantama, mato viską kitaip.

Tiesą sako: „Žmogus žmogui – kepsnys“.

Kitas pavyzdys: nekaltybės praradimo scena, kurioje jokios erotikos, bet kaip stipriai ir įtaigiai aprašyta!

Kaip dažniausiai, subjektyviose savo knygų apžvalgose parinkau kelias įsiminusias citatas:

• … laivai – jūros akys.
• … čia jūros krantas. Nei sausuma, nei jūra. Vieta, kurios nėra. Tai – angelų pasaulis.
• … šiame lavonvaizdyje.
• … jūra yra veidrodis. Čia, jos gelmėse, pamačiau patį save. Pamačiau iš tiesų.
• … tėvas Pliusas stovi rankose siukodamas savo nuostabą.
• … jūra yra mažas pasaulinis tvanas.
• … puikiai žinau, kaip skamba klausimas. Tačiau man trūksta atsakymo.
• … gyvenimas nejaučia dėkingumo.
• … garsas toks, lyg kas fortepioną numestų nuo varpinės ant stiklo šviestuvų sandėlio.

Perskaičius romaną sunku patikėti, kad tokį šedevrą galėjau pražiopsoti. Varčiau knygą rankose knygyne ir jau ketinau padėti į lentyną, kai draugė pasakė: „Skaitydamas šią knygą jūrą pajusi, užuosi“. Ir taip buvo iš tiesų – jaučiau, uodžiau, regėjau ir jutau jūros alsavimą.

Tai geriausia mano pastarojo meto skaityta knyga, nurungė net mano dievinamo Kurto Voneguto „Galapagus“ , apie kuriuos trumpai: daug ironijos, intrigos, bet silpniau nei kitos, kažko trūksta ir vis dėl to labai vonegutiška, noriu dar.

- Buriuotojų kalba tokia savita ne todėl, kad glumintų sausumos gyventojus.

Claudia Myatt „Go Sailing!“

Kol lauksime pasaulį apiplaukusio Andriaus Varno knygos (o viename interviu apie knygą užsimena ir kartu plaukusi dukra Rasa – bus dvi knygos?), negausioje buriuotojiškoje literatūroje lietuvių kalba yra naujiena – buriavimo pradžiamokslis vaikams „Eime buriuoti!“.

Knygą versta (o tai ne naujiena) iš anglų (RYA aprobuotas leidinys) . Vertimai yra dvejopi – adaptuoti arba tiesioginiai. Knygą vertęs jachtos kapitonas Artūras Dovydėnas pasirinko (o gal tokia buvo leidyklos „Baltos lankos“ politika) pirmąjį variantą ir išvertė viską kaip yra, net tai, ko pas mus nėra – plaukiojimo potvynių zonose ypatybes.

Vartant knygą tai (potvyniai) kliuvo, bet ją perskaičius, galvoju kitaip – ir pats nemažai naujo (tiksliau – primiršto seno) sužinojau, ir bet kuriam skaitančiajam bus naudinga. Kad ir apie potvynius, juk galimybių buriuoti turime visuose planetos kampeliuose.

Kas, kad nuvykus į svečias šalis treneris viską paaiškins, jei „optiko“ škiperis pats žinos, bus dar geriau.

„Baltų lankų“ rinkodaros vadybininkė Laura gyrė knygą ir sakė, kad ji tinka ir vaikams, ir suaugusiems, tad viršelio užrašą „skirtas vaikams“, galima būtų išbraukti. Abejojau jos mintimi, kol neperskaičiau knygos – ir ji tikrai ne tik vaikams.

Su iliustracijomis ir negausiu tekstu knygą perskaityti galima vienu ypu, bet po to ją vėl ir vėl norisi atsiversti, patikusius piešinukus peržiūrėti, ar mintis perskaityti. Subtilus britiškas humoras džiugina ir akį, ir protą, ir širdį.

Didelė pagarbą autorei Claudia Myatt ir visai jos komandai (FB mugtukas „like“ spaudėsi tarsi pats ).

Iliustracijų čia neperteiksiu, knygą rekomenduoju įsigyti, pasidalinsiu keliomis labiausiai patikusiomis citatomis:

- Kada virvė nėra tiesiog virvė? Kada ji laive!

- Kartais naudinga įsivaizduoti, kad plaukiate vidury torto, kurio gabalas išpjautas. Trūkstama dalis visada atsukta į vėją ir jūs negalite ten įplaukti.

- Kad sustotumėt prie inkarinės bujos ir ją pagriebtumėte, reikalinga patirtis. Iš pradžių ją praplauksite arba sustosite nepriplaukę (dažniausiai stebint didelei žiūrovų miniai). Užtat koks malonumas sustoti tiksliai prie jos ir pagriebti laiku (tai dažniausiai atsitinka niekam nematant!).

- Rimtas lenktyninis laivas kainuos rimtus pinigus, bet daugeliui iš mūsų už galimybę būti ant vandens nereikės aukso puodo.

- Laivo priežiūra nėra nuobodus darbas. Tai tokia pati garbinga jūreivystės dalis, kaip derinti bures.

Na ir geriausia mintis, kuri vienu sakiniu paaiškina tokią sudėtingą jachtų balų skaičiavimo sistemą:

- Handikapas didesniems ir greitesniems laivams duoda baudos laiko, kad skirtingo tipo laivai gali lenktyniauti vienodomis sąlygomis.

P.S. Kas, neatsivertęs šios ar kitos knygos ar interneto, atsakys į klausimą pavadinime? Sau, ne man.

P.P.S. Pagaliau atsirado, kas pasakė „karalius nuogas“ — puiki šios knygos recenzija su vertėjo paliktomis klaidomis.

• Dainiaus Labučio nuotrauka.

Nesuprantu „Eurovizijos“ konkurso, bet vardan bendro išsilavinimo viena akimi žiūrėjau (kita tyrinėjau, iš ko susideda „Fujitsu Siemens“ laptopas).

Gerbiu „InCulto“ lyderį Jurgį dar nuo tada, kai jis lietuviškai kalbėjo su ryškiu akcentu. Ir gaila, kad nepateko į finalą. Nes kiek mačiau pasirodžiusiųjų, tai nesuprantu, kaip tokius į sceną galima leisti.

But who cares? I don’t! (c)

Kelios citatos iš „Facebook“ „draugų“ (kalba netaisyta):

Europa vis dar nesupranta Eastern European Funk’o. Kaži, a duos dievulis dar tokių akimirkų ir tokių žmonių kaip LT UNITED )

Kas būdamas užusieny nebalsavot už Lietuvą? Kurį dabar iš draugų sąrašo išbraukti?

šian perskaičiau liūdnai pranašišką, bet puikią žinutę anglų spaudoj: “Inculto pasirodymas originalus ir šmaikštus, tačiau intelektualai, kurie vieninteliai suvoks jų ironiją, Eurovizijoje nebalsuoja”. Šaunuoliai vyrai!

eilini karta Litovsai parode kad nieko nesugeba tarptautinej arenoj , buvo ir prastesniu performancu , bet Litovsai negeriau ir jeigu kas pasakys kad tai tipo original – tai tegu pasiziuri ”striptizo erelius” . Cia as apie EUROVISION ;]

Reikia budėt prie Oslo arenos ir nieko neišleist, kol teismas InCulto neleis dalyvaut finale

Gaidynas ble ta Eurovizija! Kur Slovėnija? Kur Švedija? Kur Lietuva?

Nacionalinė tragedija

Oslo vedantysis su LT kelnaitemis!!! Result.

Tuo metu, kai Inculto rodė savo esminį “triuką”, kameros rodė salę… O kai vėl grįžo prie Inculto, blizgančius triusikėlius uždengė grafika su numeriu… Nu, kas ten prie pulto dirbo? Kąąąąą???

Rimčiausia ekspertė mano dukra. Pamatė kaip InCulto nusimauna kelnes, sakė nu jau ne, tokių koncertų nežiūrėsiu ir pasipiktinus atėjo pas mane miegot į kitą kambarį. O jūs čia parinkitės

Na ir taip toliau. Ūžaus interneto komentarai gražiai ir negražiai apie renginį. O mes turime rimtesnių reikalų.

Kipras užrodė. Kaip supratau, jam po „Pilypo taurės“ regatos lengvino pirmadienį.

Muzika „paprasta kaip 3 kapeikos“, tekstas taip pat. Tik turi vieną mielą ypatybę – tekstas žemaitiškas. Žemaitišku paprastų žmonių slengu.

Man patiko frazė „…per kraną kramę“. Primena vaikystę, kai mokiausi Klaipėdoje. Kaune ir Vilniuje „gatvės džentelmenų“ pasiūlymai skamba kitaip.

„Kirkės“ įgula, pasirodo, praėjusį savaitgalį buriuodami Kuršių mariose gvildeno slengo reikšmes.

Neturintiems „Facebook“ paskyros (sąskaitos) cituoju:

„… Ateina gerulis fyfinas su gilia iškirpte, pro kurią matosi vaksuota krūtinė, ir labai pakelia nuotaiką. Valius pasiūlo jam į dūdą. (Sekmadienį plaukiant Minija laive kyla konceptuali diskusija tarp alytiškių ir Vesiolo, kas yra dūda: priekis ar galas).“

„Per kraną kramę…“, „į dūdą“… Ne, nesiūlau kumščiais mojuoti. Apie slengą kelios mintys. Ir apie muziką. Gal kas žino kas per grupė ir kur rasti daugiau jų įrašų?

„I’m judge and I’m jury and I’m executioner too“

Dirty Window/St.Anger/Metallica

Keista, bet save „senu metalistu“ vadinantis, jau kurį laiką buvau apatiškas artėjančiam „metalo dievų“ koncertui Vilniuje. Ir jei nebūčiau jo matęs, nebūčiau dėl to labai pergyvenęs.

Planai. Kovo mėnesį nemačiau „Raimmstein“ ir nemiriau. Mačiau juos prie n metų, dar turiu nuotrauką, kurioje aš su keliasi grupės nariais. Tiesa, buvo planas pamatyti „Rammstein“ Mančesteryje. Bet pasikeitus aplinkybės, sugriuvo ir planai. Užtat į tąjį koncertą nuėjo ir gerų įspūdžių pasisėmė Karolis.

Scena. Bet grįžkime prie „Metallica“ koncerto Vilniuje. Iš pradžių patikslinu – koncertai buvo du, vienas po kito, man pavyko patekti į antrąjį. Liudinininkai sako, kad pirmajame buvo kur kas daugiau publikos.

Rašyt apie grupės pasirodymą nelengva, tai puikiai moka tokie „muzikalaus žodžio“ asai kaip Ugnius Liogė ar Justinas Žilinskas, aš gi apsiribosiu keliais pastebėjimais.

Išreklamuota ir Lietuvoje pirmą kartą įrengta scena vidurį arenos atrodė įdomiai. Mikrofonai joje išdėstyti kaip kišenės biliardo stale, tad vokalistams teko gerokai pabėgioti.

„Apšildukai“. Apie „Siemens“ arenos akustiką blogų atsiliepimų gridėjau daug, nors man tai labai nekliuvo. Bet kai scenoje užgrojo apšildančioji grupė „Gojira“, išsigandau – negi toks prastas garsas bus ir per megažvaigždžių pasirodymą?

Garsas pagerėjo į sceną užlipus antrajai apšildančiai grupei „Fear Factory“. O kai „Metallica“ pasirodymui buvo tikrinamas garsas, pasitvirtino taisyklė – apšildančios grupėms garso operatoriai „anglių“ pagaili.

Beje, „Gojira“ vaikinukai nuoširdžiai lakstė po nemenką sceną, o štai „Fear Factory“ buvo gerokai statiškesni. Na, vyrai ir svorio gerokai daugiau turi.

Koncertas. Prasidėjęs po 22 valandos jis baigėsi gerokai po vidurnakčio. Daugiau kaip dvi valandos „kalančios per klyną“ muzikos, su gerai žinomomis dainomis.

Sodrus grupės vokalisto Jameso Hetfieldo balsas (nors vokalui švaraus garso ir trūko), tradicinis bendravimas su publika (a la „jūs nuostabūs“, „mes visi — „Metallica“ šeima“ etc.), geras grojimas – ši bičas, į sceną užlipęs dar tada, kai aš po stalu stačias vaikščiojau, užsidirbo populiarumą ir galimybę apsipirkti brangiausiose parduotuvėse (mačiau kadais labai juokingą nuotrauką – James su „Gucci“ parduotuvės krepšiu).

Kaip ir kiti grupės nariai – vyrai žino, ką scenoje veikia. Ir man labiausiai patinka, kad jie retai žiūri į gitarų stygas, o jei ir žiūri, tai tikrai ne dėl to, kad matytu, kur ir kada koks pirštas kokią stygą turi liesti.

Technika. Sakinys prie scenos temos – su laidais pajungtomis gitaromis po tokią sceną nepalakstysi, tad bevielis muzikos perdavimas puikus išradimas (su ant nugaros pakabintais siųstuvais ir nuo scenos dingusiais „fūzų perjungikliais“).

Publika. Labai įvairi. Matyt metalistai ir rokeriai nekantraudami pažiūrėjo pirmąjį koncertą, o į antrąjį atėjo įvairesnė publika. Kurios dauguma (pavyzdžiui, merginos, apsirengusios lyg į naktinį klubą ar Džordanos Butkutės koncertą) vargu ar klausosi pirmadieniais „Start FM“ laidos „Audronaša“ .

Galų gale ir „Metallica“, pelningai arianti popmuzikos dirvonus, nors ir laikoma „trash metal“ pradininke, dar yra ne kas kita, kaip „popgrupė“. Pop, bet ne popsas.

Dievai. „Negali numirti nepamatęs „Metallica“ (c). Pamačiau, bet mirti nesiruošiu.

Iš „trash metal ketverto“ — „Metallica“ , „Slayer“ (naujas jų vokalistas įrodė – ir juodaodžiai gali dainuoti metalą), „Megadeth“ ir „Anthrax“ — pirmuosius du mačiau, o kiti du ne taip vilioja.

Prie progos reikėtų pažiūrėti AC/DC – kol jie patys neiškeliavo į „amžinuosius muzikos plotus“. Bet labiau norėčiau nueiti į „Muse“ koncertą.

O visus kitus galima ir taip pasiklausyti. Arba nueiti į mažesnes erdves ir prie scenos kam nors griežiant „teisingą muziką“ sušokti pogo.

P.S. O naujausias „Metallica“ albumas „Death Megntic“ (esu apie jį užsiminęs) , kurio turo pristatymo koncertai ir buvo Vilniuje, man patiko ne iš karto. Geras, bet ne pats tobuliausias grupės diskografijoje.

Papildyta. Nuotraukų albumas iš koncerto. Ačiū Rasai.

• Socialinė reklama, kaip svarbu laivų signalines šviesos.

Daug žmonių ir dar daugiau knygų. Neturint konkretaus tikslo tokioje maišalynėje būtų tikras vargas. Knygų norisi daug (kodėl jos tokios nepigios?), stumdytis tarp žmonių (nors jie ir mandagūs) tai pat jokio malonumo.

Tad remdamasis praėjusių metų patirtimi,  į šiųmetinę knygų mugę ėjau su tikslu ir iškart patraukiau prie Klaipėdos universiteto stendo. Malonu, kai mane pažino, prisiminė, ką praėjusiais metais pirkau.

Ir mano marinistinių knygų biblioteka pasipildė privaloma kiekvienam, plaukiojančiam jūrose, Vytauto Paulausko „Tarptautinės laivų plaukiojimo taisyklės“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2006).

Šios taisyklės man ne naujiena, skaičiau ir rusiškai, ir angliškai, ir egzaminą išlaikiau, bet vis prisimiršta. Tad bus po ranka.

Gaila tik, kad knygos leidėjai pagailėjo dažų – iliustracijose baltus, žalius, raudonus, geltonus žiburius teks įsivaizduoti, nes jie nespalvoti, tik pažymėti atitinkamomis raidėmis. Neapkraunant galvos simbolio konvertavimo į spalvą, daug paprasčiau įsiminti.

Trenktis į knygų mugę (man iš namų — tik nuo kalno nusileisti) dėl vienos knygos gal ir neracionalu. Tik man naujų, dar neskaitytų, marinistinių knygų nemačiau.

Buvo ir daugiau knygų – interneto tyruose jau apdainuota ir knygynuose, teigiame, išpirkta Andriaus Užkalnio „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ (be autoriaus autografo, bet su palinkėjimu sau), Gintaro Beresnevičiaus „Ne apie tai mano dūzgelė“ (su palinkėjimu žmogui, kuriam ir ši knyga).

Dar mačiau, bet per mugės šurmulį nepakalbėjau su Gintaru Grajausku (jis dainuoja grupėje, kurios koncertą kadais Nidoje buriuotojai išgelbėjo), aplankiau muzikos ir kito alternatyvaus gėrio leidyklos Dangaus stendą, pakalbėjau su e.knygų pardavėjais, kelis pažįstamus mačiau, keli mane matė.

Šiltas, jaukus, kamerinis. Toks man buvo roko grupės „Marillion“ koncertas. Dar prieš koncertą kiek gąsdino, jog jis bus akustinis – nors ir nedaug, bet kiek klausiau šios grupės, ji man yra gitarinio roko atstovai.

Bet labiau akustiniu, nei elektra sustiprintu garsu paremtas koncertas, priešingai, buvo užburiantis.

Galų gale jis ir buvo skirtas, kaip sako grupės nariai, jų naujo, „unpluged“ stiliumi sukurto albumo „Less is More“ pristatymas.

Tam buvo skirta pirmoji koncerto dalis. Po pertraukos (pertrauka vienos grupės koncerte? Įdomu, bet šiuokart tiko) skambėjo jau geriau publikai žinomi kūriniai. Bet tuo pačiu akustiniu stiliumi.

Sunku man ką pasakyti apie grupės muzika, nes išties nesu didelis jų žinovas ar klausytojas. Per pertrauką pakalbėjau su vienu geriausiu Lietuvos gitaristu Viliumi Ančeriu ir supratau, kiek apskritai aš menkai žinau apie grupę. Bet mūsų nuomonės apie koncertą sutapo – jis buvo geras.

Tik žmonių mažoka, o ir bilietai brangoki (sako, Latvijoje pigiau, bet ten ir mokesčiai tokiems renginiams mažesni) – sostinės Kongresų rūmų salė buvo puspilnė. O gal nuo to tik geriau?

O publika… Hm… Mano vyresnio brolio bendraamžiai ir „seno gero roko“ gerbėjai. Bet ir tarp jų sutikau savo bendraamžių, kurių nemačiau nuo tada, kai savo darbinę karjerą pradėjau Jonavoje. Nesitikėjau, tad staigmena buvo tuo malonesnė.

Tiek apie koncertą rašymo, geriau tegul byloja nuotraukos. Manau, pavyko padaryti keletą gerų kadrų. Vokalistas (veikiausiai, kaip ir dauguma) Steve’as Hogarthas — labai išraiškingas.

„Tokie jau tie vyrai – jie nuolat kovoja dėl moterų arba maisto“, — citata iš filmo „Kelionė į vandenyno gelmes“  (Oceans 3D: Into the Deep). Nesutinku. Jei moteris nenori pati, kovok nekovojęs – ji ne tavo. O ir dėl maisto išmirsiančioje buržua civilizacijoje kovoti nereikia – gali nusipirkti. Bet taip pas žmones, vandenynuose kitaip, tad grįžkime prie filmo.

Siužetas. Neišduosiu didelės paslapties jį trumpai pristatęs: gimsta vėžliukė, kuri (filmuose taip būna) akimirksniu tampa vėžle (vėžliene?) ir plaukia namo per vandenynus į savo gimimo vietą padėti kiaušiniu. Kelionės metu ji patyria nuotykių, slepiasi nuo pavojų, kovoja dėl maisto (ha! ir damos dėl jo kovoja), aplink ją vyksta kitų vandenynų gyventojų gyvenimo dramos, kova už būvį, filme yra mirties, sekso scenų. Bet stebėdami gyvūnus į tai reaguojame kitai, ar ne?

Vandenynų gyventojai. Jų įvairių, nors faktas, kad filme parodyta tik labai labai menka dalis jų. Man krito į akis panašūs į jūrų žirgelius, bet ne jie. Ir negražūs pasirodė banginiai, filmuoti iš arti – tie jų odos „spuogai“ ir kita augmenija estetinio pasigėrėjimo nekelia. Kaip ir nemalonūs ryklių snukiai. Tačiau visa kita – gražu. Filmas, manyčiau, būtinas pamatyti vietoje biologijos ar geografijos pamokos.

3D. Žiūrint kino teatre be specialių akinių (gerai, kad dideli – dar ir ant paprastų telpa) vaizdas dvejinasi, bet įspūdžio, kad žuvys plaukia į tave, nėra. Kartą Palangoje mačiau pigų trumpametražinį filmuką su geresniu įspūdžiu. Ir šiame spalvos per 3D akinius ne tokios ryškios, kaip be jų. Bet iš principo trimatį vaizdą žiūrėti įdomu.

Vertimas. Manęs neerzino balso už kadro intonacijos, net pagyvino siužetą, o pasirinkimas įgarsinti balsu teisingas – titrus nebūtų kaip žiūrėti, kai visas dėmesys sutelktas į pasakiško grožio vaizdus. Tik erzino į metrinę sistemą neišverti matai – aš kokio ilgio metrais yra 60 pėdų banginis, bet nenutuokiu, kiek sveria kilogramais kelis tūkstančius svarų sveriantis ryklys.

Nuomonė. Jei yra nemačiųjų – primygtinai rekomenduoju nepražiopsoti. Aš jau pražioplinau panašų filmą apie paukščius, o jo kopijos žiūrėti TV ekrane net nenoriu.

Kodėl trupiniai? Tiek liko nuo pyrago. Dalį pats pražiopsojau, o kitą dalį šiaip ne taip iš pasirodymų sužvejojau.

Nuėjęs į humoristų mėgėjų pasirodymus „Tribūna Open Mike“ ne televizijos laidai, sutikau seną bičiulį. Jis paklausė ar buriuoju. Žinoma, turėjau ką pasakoti. Tai ir kalbėjom apie buriavimą (jis nagus prikišęs prie Baltic Sprint Cup viešinimo).

Dar kalbėjom apie blogerius, twiterius, eresėrius, piarščikus, komentarščikus ir kitas nūdienos interneto aktualijas. Susizgribom, kad pražiopsosim humoristų pasirodymus. Beveik ir pražiopsojom – iš pirmos dalies spėjau išgirsti tik naują seno anekdoto apie estų lėtapėdiškumą versiją.

Žiūrėdamas antros dalies pasirodymus svarsčiau, jog aš scenos naujokų vietoje prieš į ją lipdamas pasinaudočiau Lyga.lt patarimu – save nusifilmuočiau ir po to tyrinėčiau, ką darau negerai. Šiais filmuojančių mobiliakų laikais tai paprasta.

Pavyzdžiui, vyras su barzda ir akiniais pasakojo įdomius politinius pokštus (arkliško humoro mėgėjams jie nepatiks – subtilūs) ir nuolat mindžiukavo scenoje pirmyn-atgal. Lyg bijotų kažko.

Zbignevas (ar čia tas, kurs amerikonišką faką rodė Lietuvių kalbos komisijai?) pasirodymui idėją sugalvojo neblogą – kaip lopšines sudainuotų popatlikėjai pagal geriausius savo kūrinius. Bet dirbti scenoje jam dar reikia mokytis. Per daug ar per mažai prieš pasirodymą išgerto brendžio?

Beje, šalia manęs stovėjęs vaikinas merginai (Laura, ten buvai tu?) kalbėjo, kad trečiasis Zbignevo pasirodymas buvo kur kas geresnis, nei ankstesnieji. Puiku, jei tobulėja. Dar parepetuos ir gal galės į TV ekranus žengti.

Nes kaip scenoje galima laisvai jaustis parodė jau humoro žvaigžde tampantis (?) Justinas. Jis tikrai nesiruošė vaidinti? Nesitiki. Bet jei tai tikrai ekspromtu suvaidinta (striukės taip ir nenusivilko), tuomet šaunu. O politiškai nekorektiškas tekstas, kurio, aišku, TV nepraleistų, mane užvežė. Mes turim daug panašumų, Justai

P.S. Filmukas — taip, iliustracijai. Šypsenai ir geresnei nuotaikai.

Paradoksas: kompiuteriams vis labiau skverbiantis į mūsų gyvenimą, vis mažiau laiko lieka knygoms skaityti, tačiau „InfoBalt“ mirė, o „Knygų mugė“ gyvuoja (klesti, regis, netinka – lankytojų mažiau nei anksčiau).

Skaitmeninėms knygoms dar sunkiai skverbiantis į Lietuvą (ypač – lietuviškoms), popierinių knygų leidėjai (nepaisant padidėjusių mokesčių) siūlo tikrai daug. Bet, kaip rašė Dansu Dansu, kuo didesnis pasirinkimas, tuo sunkiau išsirinkti.

Tik ar tikrai toks be proto didelis pasirinkimas? Man minėjo, o ir pats įsitikinau – skirtingų leidyklų stenduose gali rasti tų pačių knygų. Ar jos visos leidžia tas pačias, ar tiesiog pelnosi iš populiarių knygų parduodami konkurentų leistas?

Parodoje buvau paskutinę dieną, pora valandų iki uždarymo. Specialiai rinkausi tokį laiką – mažiau laiko pagundoms prisipirkti knygų, kurios, nors ir labai geros, ilgai lauks, kol rasiu joms laiko.

Pagundoms sumažinti ėjau ir su konkrečiu tikslu – ieškojau knygų marinistine tematika. Ir štai čia pasirinkimas menkas. Pokalbis prie „Vagos“ leidyklos stendo:

– Laba diena, gal turite knygų marinistine tematika? Apie jūras, buriavimą, laivus?
– „Tryse valtimi“ ?
– Ne, ačiū, ne tai.

Panašiai buvo ir kituose stenduose. Pirkti „Katera i jachty“ žurnalą už 18 litų dėl vieno-dviejų straipsnių apie buriavimą (ten vistiek daugiau kateriai, motorai) neapsimoka.

Bet vieną knygą parsinešiau. Klaipėdos universiteto leidykla išleidusi du marinistinius žodynus. Aš pirkau „Anglų-lietuvių kalbų jūrų technikos, laivybos, žvejybos žodyną“. Norėjau ir lietuvių-anglų kalbų, bet žodynai brangus malonumas. Teks vėliau nusipirkti. Juolab, žodynų yra ne vienas. O dabar turėsiu stalo knygą, kuri labai pravers rašant tinklaraštį. Kartais terminų vertimo ar paaiškinimo ir internete nerandu.

Na ką, humoristai mėgėjai „stendaperiai“, gavot? Taip jums ir reikia! Teisinga Ayo mintis – lipat ant bačkos, būkit pasiruošę gauti iš supuvusio pomidoro.

Gal ne taip žiauriai, bet taikliai TV laida „Humoro klubas“ tapusių klubinio „stand-up“  humoristų pasirodymų senbuvius šį trečiadienį pašiepė TV senbuvis Džiugas Siaurusaitis.

Nežinau kaip jo pasirodymą sumontuos ir ką pamatys žiūrovai. Aktorius klubo „Tamsta“ scenoje atsipalaidavo ir leido sau nusikeikti ir tie keiksmai gana „skaniai“, vietoje ir laiku skambėjo. Bet ne kito, o dar (ir dar) kito pirmadienio laidos vertėtų laukti.

Tiesa, „stendaperių“ pasirodymų nestebėję gali nesuprasti, ką parodijuoja Džiugas. Galu gale ir žanras – pasijuokti iš savų – ne naujas ir dažnai naudojamas, kai neturima ko nors originalaus. Bet pasirodymas geras. O pastaba, jog Aido Puklevičiaus humorą supranta tik jis pats, taikli kaip niekad. Na, supratau ir aš. Bet juokinga nebuvo. Tiesa, šypseną išspaudė. Gal per subtilu ir „sunku“.

Gaila, Džiugas neparodijavo „kylančios humoro žvaigždės“ Manto. Šis vaikinukas moka prajuokinti. Ir nenustebsiu, jei jo priežodis „ė, bachuriuk, prieik, prieik“ (tariamas panevėžietišku akcentu) taps tokiu pat folkloru, kaip „jamam“ ar „jei taip, tai nafik“.

[ iliustracijai panaudojau ankstesnį, jau per TV rodytą Manto pasirodymą. Mokykitės „ė, bachuriuk, prieik, prieik“ nuo 2:14]

Ir pagaliau supratau, ką šioje laidoje veikia Marijonas Mikutavičius. Sakot, televizijos veidas? Logiškai taip. Bet su tokiu vedimu, tai jis greičiau atbaido, nei pritraukia. Tad šiame laidos filmavime humoristai ji per dantį traukė kur kas dažniau, nei anksčiau. Aišku, TV to neliks… Arba neturėtų.

Štai, Marka, tavo vaidmuo – būti tuo bičiuku, be kurio nebūtų linksma. Ir nepyk, Marakana. Juk patraukti vienas kitą per dantį mes mokame, ane?

Vasario 10-oji – paskutinė diena, kai Metų knygos rinkimuose galima balsuoti už buriuotojo Rimtauto Rimšo knygą „Ne karibų kruizas“. Balsuoti paauglių kategorijoje kviečiu visai nesavanaudiškai, autoriaus neprašytas (net ir nematęs?), tik todėl, kad knyga patiko.

Ir jei/kai turėsiu sūnų, rekomenduosiu jam perskaityti. Tiesa, vyresniojo sūnėno kol kas sugundyti nepavyko.

Knygoje pasakojama apie devynmečio berniuko kelione jachta su seneliu į Švediją. Tikriausiai vaikystėje tokią perskaitęs tik apie tokias keliones ir svajočiau. Bet kelis kartus skaičiau sero Franciso Chichesterio „Džipsi Motu“ aplink pasaulį“. Ir dabar svajoju…

Bet grįžkime prie jachtos „Launagis“ škiperio knygos. Truputis kritikos. Apysakos pradžia ir pabaiga (kai vienas jūrininkas sutinka berniuką ir užrašo jo pasakojimą) man truputi iškrenta iš konteksto. Būčiau palikęs pirmuoju asmeniu pasakotą Igno istoriją.

O ją skaitydamas ne tik buvau įtrauktas į įdomius nuotykius, kurie, esu tikras, autoriaus patirti savo kailiu. Įdomus senelio personažas, per kurį švelniai atskleista meilė seniems burlaiviams. Įdomios ir į senelio lūpas įdėtos sentencijos („Viskas, kas gali plaukioti, gali ir nuskęsti“, „Už dyką ir ridikas saldainis“). Gerai vietomis paaiškinami jūriniai terminai („…pakeliamas gafelis atskira virve – dirikfalu“), nors kai kurių terminų nepaaiškinimas man kliuvo. Aš juos žinau, o ar žinos vaikas? Tiesa, yra žodynėlis, tad sunku neturėtų būti.

Apysakoje įtaigiai, bet nedidaktiškai supažindinama su jūrinėmis tradicijomis (pavyzdžiui, lipant į krantą per šonu prišvartuotas jachtas eiti galima tik per jachtų priekį) , gyvenimo būdą („…jūrininkai miega ne tada, kai nori, o tada, kai reikia“). Širdį paglostė skaitant, kaip knygoje piešiamas Minijos jachtklubo vaizdas, o atradus pažįstamų žmonių, šyptelėjau. Smagu.

Ne tik įdomu ar smagu, tačiau ir naudinga buvo perskaityti, pavyzdžiui, herojų jachtos įplaukimą į Alingės, Orsdalės uostus. Geriau nei locija.

Tiesa, devynmečio meilės istorija (vaizdžiai kalbant – kaip jis per jūrą vijosi su kita jachtą plaukiančią vienmetę) atrodo šiek tiek netikra – tokius jausmus gali jausti suaugę, paaugliai, o vaikas… Bent jau aš nepamenu. Tad galiu klysti.

Kad ir kiek kritikos pažėriau, tai puiki knyga. Perskaičiau greitai ir esu tikras, — pasiimsiu į kurią nors kelionę, dar skaitysiu. Ir visai nesvarbu, kad aš jau ne paauglys. Rekomenduoju.

Savo nuomonę apie knygą jau išsakė (o aš susipažinti siūlau):

• Nauticalis
• Vėjo pamušalai
• Skaityta.lt
• Gintarė Adomaitytė (skaitymometai.lt)

• Antrajame „Tribūnos“ komedijos vakare Marijonas buvo žiūrovas. Dabar jis – „Humoru klubu“ per TV virtusios „Tribūnos“ vedantysis.

Jau žadėjau nebekritikuoti neprofesionalų pasirodymų scenoje (o dabar ir TV) „Humoro klubo“. Bet neparašyti negaliu.

Nes:

• reikia pasireklamuoti – matau, kaip paieškos sistemose įvesti raktiniai žodžiai „humoro klubas“ atveda internautus pas mane,
• šio trečiadienio vakaras klube „Tamsta“ buvo geriausias iš visų mano matytų – jei taip ir toliau progresuos neprofesionalūs humoristai, tai nebus gėda ir į tarptautines arenas išeiti.

Bet vistiek nevertinsiu atskirų pasirodymų. Palikime ir intrigą TV žiūrovams – šįkart buvo nufilmuotos dvi „Humoro klubo“ laidos. Nežinia, kaip jas sumontuos, bet turėtų būti geros. Arba tikrai kelis kartus geresnės už „Dzin“ ar „Ambrozijos TV“ (sprendžiu pagal tai, ką mačiau netyčia anonsuose, o juk anonsuose sudedami „perliukai“).

Įdomu, o ŽAS intarpas bus rodomas per TV?

Beje, TV operatorius Šaras (mano Runcės krikštatėvis), patikino: ne operatoriai kalti, jog kai kurie humoristai prie mikrofono taip kalba, jog atrodo, kad mikrofoną jie į burną kaip kokį pimpalą susigrūdę.

Ir vis tik nesusilaikysiu nuo kritikos. Sakykit ką norit, ponai, bet nuo scenos rusiškai pasiųsti vieną garbaus amžiaus vieno lakūno partijos narį aplankyti ežero Pietų Amerikoje (neberandu tos nuorodos), mažų mažiausia vidinės kultūros stoka.

O jei šie humoristai išsižios (na, dabar daugelis mėgsta tokius kaltinimus), jog žiniasklaida paviršutiniška, tai tegu peržiūri savo pasirodymų įrašus – minties gilumo kai kur taip pat trūko.

Manęs nepriskirsi prie tų trijų milijonų krepšinio ekspertų, tad aštrūs ir drąsūs „Žalgirio“ ar „Lietuvos ryto“, pačios „religijos“, žaidėjų pašiepimai – sveikintina. Gal kiek per drąsūs. Tačiau jei puls krepšinio fanai, aš – humoristų pusėje.

Man patinka šių žmonių mokėjimas pasišaipyti ir iš savęs. Dievaž, tai ta savybė, kurios taip pasigendu aplinkui.

P.S. Buvo ir į TV filmavimą nepapuolęs naujokas, pasivadinęs, berods, Zbingnevu. Ponai, laužyta anglų kalba keikti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir rodyti jai gestą, už kurį baudžia policija, yra mažų mažiausia kvaila. Išėjau nebaigęs žiūrėti pasirodymo, kaip ir nemenka dalis žiūrovų.

Tai, apie ką galimo buvo nujausti, vėliau sklandė gandai, o dar vėliau patvirtino oficiali informacija, įvyko – mėgėjiški humoristų pasirodymai iš klubų emigravo į televiziją.

Iš vienos pusės – patogu. Sėdi šiltai sau namie, krizeni „teliką“ žiūrėdamas. Iš kitos pusės – dingo toji klubinė „underground“ dvasia.

Persikraustęs į TV mistinio susiėjimo „Du kavos“ humoro vakaras „Tribūna“ virto „Humoro klubu“ ir, mano (!) galva, kaip ir išėjo iš tinklaraštijos brolijos (blogosferos) ribų. Nors galima spėti, kad vertinimų sulauks gerokai daugiau, nei anksčiau. Tad aš nevertinsiu. Juolab, kitaip nei kai kas manė, niekas manęs nei prašė, nei samdė tai daryti. Dariau savo malonumui, nepretenduodamas į profesionalią kritiką.

Tad trumpai (išlaikant senąjį stilių):

Modestas Vaišnoras. Aš jo istoriją apie kelionę į Egiptą jau girdėjau (ir užsiminiau apie kontekstą), bet tikiu, kad prie žydrųjų ekranų (o kokios spalvos LCD, plazminiai monitoriai?) žiūrovams buvo juokinga.

Juozas Erlickas. Ar ne jis pats sau sugalvojo „gyvojo klasiko“ etiketą? Tinka. Kaip ir „liūdnojo veido humoristas“. Nuolat skaitau jo tekstus ir jo humoro jausmo kiek pavydu. Klasiška.

Giedrius Drukteinis. O žodį „pyderas“ galima transliuoti TV? O ką jis veikia/-ė interneto pažinčių portaluose? Verslininkų klausimas „kas geriau – kulka, kilpa ar žiurkių nuodai?“ aktualus ir taiklus. Bet po kurio laiko taps kasdienybe.

Ramūnas Cicėnas ir Giedrius Savickas. Jei šian prie manęs būtų prikibęs toks įkyruolis (Ramūnas), būčiau ne juokais susierzinęs. Ir nemokėčiau taip netariant nė žodžio, bet įtaigiai reaguoti (Giedrius). Aktoriai profesionalai.

Justas Jankevičius (nuotraukoje). Jau po pirmojo matyto vakaro sakiau – jis man bene labiausiai patiko iš visų matytų (Modestas nesiskaito – jis būdavo vakarų vedėjas). Patiko ir dabar, gal net per trumpai. Jau buvau sunerimęs – o kur tradicinė alkoholio stiklinė? Yra! Tik neerzinant įstatymų sargų ir TV bosų, susukta į popierių.

Pagal ekrane rodytus žiūrovus ir tarp jų sėdėjusius (ar tikrai ne vieną?) mėgėjus humoristus spėju, jog vienu ypu nufilmuota medžiagos bent trims laidoms į priekį. Lauksime kitų. O pačios laidos, kaip TV produkto (oho vinjetė su kokia mintimi!), operatoriaus darbo (kur buvo jo akys, kai Modestas rodė, kokio dydžio buvo (išduosiu) neūžauga viešbučio patarnautojas?), ar TV formato (kam tas rėmelis?) ir vedėjo Marijono Mikutavičiaus (kaip gyvas, Marka?) nekritikuosiu. Tai jau profesionalų darbas.

Не царское это дело в… Kitaip tariant, jei kas manė, kad užėmiau kritiko postą, tai težino – atsistatydinu. Mėgausiuos lietuvišku humoru ir taip.

P.S. Na tikrai juokiausi. Ne visos laidos metu, bet buvo juokingų epizodų.

Mėgėjiškas humoras Lietuvoje populiarėja. Tad perfrazavus vieną posakį (autorių pamiršau) „Lietuva išgyvens, nes moka juoktis“.

Pradėję nuo nemokamų vakarų klube „Havana Social Club“, penktąjį humoro vakarą „Tribūna“ humoristai surengė klube „Tamsta“, bilietai kainavo 15 litų. Jei taip eisis ir toliau, greitai jiems prireiks arenos. Stovėdamas eilėje prie bilietų neprisimenu nei vieno koncerto ar renginio „Tamstoje“, sulaukusio tiek žiūrovų.

Baugu tik: kyla rizika prarasti kamerinį jaukumą, o populiarumo kaina gali tapti sumenkusi kokybė. Juolab, mano galva, penktasis humoro vakaras buvo prastesnis, nei ketvirtasis. Ankstesnių nemačiau, bet girdėjau puikius atsiliepimus.

Rizikuoju sulaukti kritikos ar net piktokų komentarų, kaip kad buvo po pirmojo mano įrašo apie ketvirtąjį humoristų vakarą. Bet kodėl nesurizikavus?

Išsakau tik savo nuomonę:

Aidas Puklevičius (FHM vyr. redaktorius). Ilga, su nukrypimais į šalis istorija, kaip jam teko miegoti vienoje lovoje su kolega estu. Vėl pradėsiu pirkti FHM.

7/10

Justas Jankevičius (FHM.lt redaktorius). Pagyvenusios dievobaimingos močiutės už jo tą vakarą pasakytas kalbas jį turėtų pričiupti ir išvanoti kailį lazdomis. Bet taiklių pastebėjimų iš vaikino neatimsi. O lietuvį, taip gerai mėgdžiojantį kitakalbių (šiuokart – indų) anglų kalbos akcentą, girdžiu tik antrą. Apskritai, iš Justo tarmės, intonacijų ir vaidybos susidaro įspūdis, kad jis ne tik puikiai moka angliškai, bet daug laiko praleidžia „YouTube“ ar kur kitur žiūrėdamas amerikinius humoristų „stand-up“ pasirodymus.

8/10

Anastasija Zemdliauskaitė (Graži mergina, kam tie titulai?). Na ir kas, kad jaudinosi, kad iš lapelio klausimus skaitė? Užtat klausimai kokie! Na gerai, šauktuko gal nereikėjo. Bet išties – jos klausimai žavėjo humoru ir paradoksais. Tiesa, buvo ir kiek žiaurokų (jei priskirčiau save stereotipiškai vidutiniam socialiai baimingam sluoksniui). Bet savikritika mane visad žavėjo. O laidotuvių nuotrauką gal reikės į Facebooką įsidėti.

8/10

Giedrius Drukteinis (daugiaplanis rašytojas). Britiškas humoras apie Jungtinės Karalystės karališką šeimą? Nuobodu. Bent šį kartą.

6/10

Rokas Golcas (Facebook ir LinkedIn apie jį pasakys daugiau, nei aš). Ta pati apranga – tai jau sceninis kostiumas? Ok, priimam. Bet tuomet tegu ir ateity nesikeičia. Jei jam galima prikišti humoro minties „svorio“ trūkumą, tai neprikiši išmonės improvizuojant su publika. Tiesa, sekėsi ne viskas – bandymas įgelti kolegoms ir renginio vedėjui grįžo bumerangu. Bet publikai nuo to tik linksmiau. Užbaigė pasirodymą senais anekdotais. Mano galva seni yra tie, kuriuos bent kelis kartus girdėjau iš kelių šaltinių dvejų-trejų metų laikotarpyje. Už tokių anekdotų pasakojimą kadais populiarios humoristinės TV laidos „Bentski Show“ herojus Aušrys-Tynta (Meška) man taip yra sakęs: „Žinai kas ten spintoje krebžda? Ten blusos senus anekdotus pasakoja“.

7/10

Laurynas (tiesiog naujokas). Jei tai pirmas blynas, tai jis gerokai prisvilo. Na neskanūs keiksmažodžiai (nors pats jų nevengiu), neskanūs. Ypač – ištraukti iš konteksto, emocijoms reikšti. Nevykęs ir „pasiskolintos“ iš Rapolo Rakalo temos, kas nutinka viengungiui, kai jo namuose apsigyveno moteris,  mėgdžiojimas.

5/10

Ir vėl taiklesniu ir aštresniu liežuviu nei patys humoristai pasižymėjo šio renginio vedėjas Modestas. Bet juk taip ir turi būti, ar ne? Pralinksmino jo pasakota istorija, kaip jis vienas keliavo atostogauti į Egiptą. Įdomu, kad (pati sakė) iš šios istorijos juokėsi ir mergina, dėl kurios Modestas vienas ir vyko į Afriką… Mokėti juoktis net iš tų dalykų, kurie atrodo nejuokingi – tai jau talentas. Gal ne be reikalo šį talentą medžioja „profesionalai“ – šnipai sakė matė, kaip su Modestui po renginio ilgai kalbėjosi vienas iš „Dviračio šou“ kūrėjų Haroldas Mackevičius. Talentų perpirkimas?

P.S. Nebuvusiems, bet norintiems įsivaizduoti kas tai per “daiktas”  – keliaukit internetan ir ten žiūrėkite mėgėjų humoristų pasirodymus. Vieną jų, Justo (vistiek man jis šmaikščiausias) čia įdėjau. Tiesa, įrašai senesni, o ne aprašomo vakaro!

„Balkonas“ (2008 Lietuva, 48 min.)

• Gyvenimas vyksta balkone. Taip būna išties. Bet tik filme galima išsiversti iš balkono ir vos nusibalnoti nosį.

Ačiū „Vingio“ kino teatrui, gražinusiam filmą į patogų vakarinį laiką (nežinau, kiek ilgai) – darbo dieną darbo valandomis pamatyti nepavyktų. Ir ačiū už 12 salę – nedidelę, jaukią. Kaip tik tokiems filmams.

Vos pradėjus žiūrėti atvipo žandikaulis: o kur reklama ir anonsai? Vos baigus žiūrėti ir vėl atvipo: jau viskas? Baigėsi?

Žinojau, kad filmas trumpas, bet nemaniau, jog tiek. Tai net ne filmas, o trumpa ekranizuota novelė. Nesiimsiu vertinti aktorių vaidybos, ypač – jaunesnių. Ir tikrai nesutinku su priekaištais, jog scenaristai pernelyg išgrynino kalbą. Džiaukimės, kad filmuose nėra „f**k“ ar rusiškų keiksmų. Tokių metų būdamas, veikiausiai ir nesikeikiau. O jei išsprūsdavo – didelė gėda.

Po filmo liko neatsakytas klausimas: o filmas tai apie ką? Kas norėta pasakyti/parodyti? Pirmoji meilė? O kur tampymai už kasų? „Anie“, sovietiniai, laikai? Vien giros statinės, „moskvičiaus“, „zapuko“ neužtenka. Ir ne visur tokios kartotinės sienos buvo.

Bet filmas gražus, šiltas, geras. Pažiūrėti būtina. Ir gal gerai, kad neilgas. Nes ilgiau žiūrėti lietuviško kino ypatybes, kai kamera per ilgai rodo statiškus vaizdus (jei tai kažkokie ženklai, tai juos supranta tik filmų kūrėjai ir kritikai) būtų kančia.

„007 Paguodos kvantas“ (Quantum of Solace, 2008 Didžioji Britanija/JAV, 1 val. 46 min.)

• Ir tai visa erotika filme? Norim daugiau!

Ei, stabdykit arklius! Specialūs efektai gerai. Bet ne taip greitai. Net dideliame ekrane! (Ar taip todėl, kad 2 eilė per arti ekrano?). Kai apima jausmas, jog vistiek nieko nespėsi pamatyti, ir žiūri atsainiai. O iš to ką spėji pamatyti, aišku: gyvenime taip nebūna. Ai, bet juk čia Bondas. Čia fantastinis filmas! Tik apsimeta realybe. Nors, teigiama, norėta paskutinius filmus labiau tikroviškus kurti, agentui 007 žmogiškumo įkvėpti – ir vaikai netiki, kad vienas džentelmenas išgelbės pasaulį. Bet filmuose gelbėja.

Tai ir žiūri kaip į pramogą, nieko nesitikėdamas. Agento 007 įvaizdis ir aplink jį sukurtas ištisas verslas kardinalių naujovių nesiūlo. Kam rizikuoti legenda, kol ji pelno duoda?

Bet nuo tradicinės „bondiados“ šiek tiek nukrypta. Šviesaplaukis agentas? Prie aktoriaus Danielio Craigo įkūnyto personažo (tiesa, nesu matęs „Cazino Royale“) greitai įpranti ir atrodo, kad toks Bondas ir turi būti.

Bet kur dingo nepakeičiamasis MI6 ginklų ir įrangos ekspertas Q? Kur dingo visi „super duper“ ginklai ir „gudrūs“ prietaisai? Greitų automobilių, muštynių, lenktynių, bėgiojimo stogais, sprogimų, gaudynių kateriais vandenyje (natūralu, kad žiūrėjau įsitempęs ), šaudymo ir sprogimų buvo. Bet trūko misterio Q ginklų. Mobiliuoju telefonu su GPS dabar nieko nenustebinsi, o lietimui jautrūs ekranai Britanijos slaptosios tarnybos MI6 būstinėje – taip pat realybė. Tik dar ne visiems pasiekiama.

Kitas būtinas atributas „bondiados“ filmuose, kurio pasigedau, – „Bondo mergina“. Gražių moterų buvo. Bet tų ankstesniuose filmuose matytų meilės/erotikos (sekso?) scenų jau trūko. Ir kuri iš tų merginų Bondo – nesupaisiau…

Savaitgalio vakarui nieko neįpareigojantis ir galvoti neverčiantis filmas atsipalaidavimui – pats tas. Nors buvo ir kitokių nuomonių: „Nuobodu!“. Ir tai sakė žmogus, niekad nematęs nei vieno Džeimso Bondo filmo…

• Britų humoristo Sacha Baron Cohen sukurtas Borato vaidmuo – drąsaus humoro pavyzdys. Gal kam ir nepatinka, bet juoktis priverčia.

Kritikuoti lengva. Žinau. Ir dabar tai padarysiu. Mano kritikos objektas – mėgėjų humoristų vakaras.

„Du kavos“ – Tribūna, open mic comedy standup“. Pati idėja, be abejonės, visakeriopai sveikintina. Bet iš jos dalyvių norėtųsi šiek tiek daugiau.

Taigi, ketvirtojo jau iš eilės ir mano pirmojo aplankyto humoro vakaro dalyviai ir mano vertinimas:

Giedrius Drukteinis. „Playboy“ žurnallo (ir kitų leidinių) vienas autorių, „piarščkias“. Iš jo lūpų keiksmas „p**stis“ (o ir vėliau iš kitų dalyvių šis, bei kiti keiksmai) skambėjo nenatūraliai, dirbtinai ir visai ne vietoje. Galima pakeisti kuo nors kitu. Mane kartais taip pat galima pavadinti nepraustaburniu, bet specialiai „bajeriui“ iš konteksto ištraukti keiksmai netinka. Kaip nejuokinga ir antisemitiška ar rasistinė tema, nepasakyta iki galo, be subtilumo arba, atvirkščiai, per silpnai, be aštrumo.

Vertinimas – 5/10

Aidas Puklevičius. Margos biografijos didžėjus, teisininkas, diplomatas, rašytojas, scenaristas, FHM redaktorius! Plunksną valdo puikiai, subtilios ironijos jo rašiniuose – apstu. Bet šito ir pasigedau pasirodyme. Kartais juokinga. Bet tik kartais.

7/10

Paulius. Blogiausias iš pasirodžiusių lapkričio 5-osios vakarą. Nenatūralus, neįdomus, dirbtinis ir kažkuo atstumiantis. Ir ei! jaunuoli! Ne tau, oi ne tau pasakoti apie „dabartinį jaunimą“, VHS kasetes, pirmus CD. Arba tavo vaikystė labai pavėlavo…

5/10

Justas. FHM.lt redaktorius. Iš pradžių neatrodė linksma (pirmas pareiškimas užlipus ant scenos – „Esu girtas“ – nuteikė skeptiškai), bet vėliau įsivažiavo. Ir smarkiai. Buvo vietų, kai juokiausi už pilvo susiėmęs. Užskaitau.

9/10

Edvinas. Jau ir nepamenu dėl ko, bet juokiausi. Bet jei nepamenu, gal nebuvo taip ir gerai.

7/10

Rokas. Daug juokelių apie „aną galą“. Bet ne tokių baisiai nejuokingų, kaip galima buvo tikėtis. Vaikinukas puikiai improvizavo su publika. Nors kartais ir perlenkė lazdą. Užskaitau.

8/10.

Apskritai pati idėja – šauni. O šauniausias (ir sumanytojas?) jos vedėjas. Mokame ir mes, lietuviai, juoktis. Nors ir nesame profesionalūs humoristai. Man pačiam drąsos lipti ant scenos neužtektų. Tad sveikinu ir gerbiu visus tai dariusius, tik linkiu subtilesnio humoro. Jei niekas nesutrukdys, ateisiu dar kartą pažiūrėti.

P.S. Visi pasirodymai filmuojami, vėliau galima pamatyti internete. Ieškokite „YouTube“, kaip kad ir šio pasirodymų mikso (per ilgas, tad į savo tinklaraštį nedėjau).

(c) VMT

Nesu teatro kritikas (nors mane sieja kraujo ryšiai su kadaise garsiu uostamiesčio teatro kritiku Edu Vaičkumi), tad tiesiog mano įspūdžiai. Tiksliau (kaip pavadinime) – gerokai išjudinti mano stereotipų pagrindai:

Minimalistinė scenografija. Matyt nuo nemažai vaikystėje matytų operečių man teatras asocijuojasi su spalvinga scena ir sceniniais drabužiais. Nors jau teko matyti ne viena minimalistinį Oskaro Koršunovo teatro (OKT/Vilniaus miesto teatras) spektaklį, šis man pasirodė perdėm „nuogas“ – sėdint pirmoje eilėje (na ir „sekasi“ man su vietomis teatre) matyti čia pas pusnuogius aktorius kiek keista ir šiek tiek nejauku. Tas nuogumas balansuoja ties vulgarumo riba.

Keiksmažodžiai. Suprantu, šiuolaikinė dramaturgija – tai ne Šekspyro eilės. Bet lietuviškai tariami rusiški keiksmai (veikiausiai kaip ir lietuviški a al „rūgštele“) scenoje skamba ir šokiruojančiai, ir ištraukti iš konteksto. Juolab spektaklio autorius – britas Jimas Cartwrightas.

Aktoriai. Neapleido jausmas, kad kai kuriuos jų mačiau tokioje aplinkoje, jog niekaip nepasakytum, kad jie – aktoriai. Ypač – dviejų vaidmenų atlikėja Agnė Šataitė. Kerol vaidmenį ji – stereotipinė blondinė ir gatvėje sutikęs niekaip nepagalvotum, jog gali vaidinti. Valeri vaidmenyje – jau sunkiai atpažįstama, tačiau išties gera aktorė. Apskritai spektaklyje daug personažų, o aktorių vaidmenys neilgi, kaip ir pati pjesė. Bet vaidmenys nelengvi, o bene stipriausi (ir sunkiausi) – finalinėje scenoje Tomo Rinkūno (Džojus) ir Indrės Patkauskaitės (Klerė).

Mano subjektyvus vertinimas – 6/10

(c) Ambersail info

Gavau pagyrimą, jog mano tinklaraštyje gali rasti koncentruotos informacijos apie buriavimą. Bandau neapvilti ir pateikiu saujelę informacijos, rastos beribiuose interneto kloduose.

(c) Pirk.lt

„Vėjo pamušalai“ pristatė savo bičiulio Nauticalio nuomonę-apžvalgą Artūro Dovydėno knygai „Žaliosios Karibų jūrų salos“ . Prisipažinsiu, mano nuomonė apie šią knygą ne tokia teigiama. Matyt ne be reikalo ją kadaise radau jau nukainuotų knygų rietuvėje. Bet esu tikras – kiekvienam mūsų ją privalu perskaityti. Yra ten tikrai dėmesio vertų, įdomių puslapių.

Man labiausiai įsiminė apie puodo grimzdimą dugnan. Vos ne toks pat epizodas nutiko su „Ragainė II“ plaukiant į Kopenhagą. Puodą išgriebėme, o visos kelionės metu (ir po jos) prigijo priežodis „rankutės tik tiesiasi…“, kuri sakėme reikia/nereikia.

Jei dar prisiminti, tai netyčia radau senokai skaitytą, bet labai smagiai nuteikusį mano bičiulio akvaros pasakojimą apie plaukimą jachta . Smagu paskaityti kaip „čainikas“ (nepyk akvara, terminas toks ) pirmą (bet, manau, ne paskutinį) kartą plaukė jachta į Gotlandą.

Tiesiog graži foto (c) AFP

Somalyje siaučiant piratams, kuriuos tramdyti pasiryžęs ir Rusijos karinis laivas, įdomus straipsnis patriotai.lt apie tai, kad afrikiečiai turi senas piratavimo ir europiečių grobimo į vergiją tradicijas. Stereotipiškai piratus įsivaizduojam anglus, ispanus, o negras laive (prisiminkime daugumą filmų apie piratus) – koks nors juodaodis Heraklis. Bet piratai ir vergvaldžiai buvo ne tik baltieji, o ir juodieji.

Popierinis „Lietuvos rytas“ ir elektroninė jo versija (ne naujienų portalas lrytas.lt) rašo apie „Ambersail“ sutiktuves Anglijoje ir užsimena apie smulkius jachtos remonto darbus. Šiandien vakare „Ambersail“ vėl startuoja.

Tiesiog iliustracija (c) RRA

„Klaipėda“ rašo apie „Ragainės II“ kelionę ir įgulos kaitinimąsi po Afrikos saule. Verta paskaityti ir „Klaipėdos“ konkurentų „Vakarų ekspreso“ praėjusios savaitės straipsnį „Kiekvieno buriuotojo svajonė apiplaukti aplink pasaulį“ apie „Ambersail“ startą ir „Ragainės II“ kelionę. Ypač tiems, kurie mano, jog valdžia susiprato Lietuvą esant jūrine valstybe ir skyrė abiem projektams pinigų. Nė velnio. Ir neskyrė, ir dar nemano, kad esame jūrinė valstybė.

„Verslo žinių“ priedas „Savaitgalis“ dar vasarą rašė apie „Ambersail“, bet jį perskaičiau tik dabar. Yra įdomių detalių (kad ir tai, jog skandinavams mes kaip buriuotojai esame rpasti, o vokiečiai nusipirkus „Assa Abloy“ norėjo jachtos neišleisti ir kaltino lietuvius „vagyste“).

P.S. Nekonkuruoju su „Vėjo pamušalais“ spaudos apžvalgomis

Paniręs į naują darbą ir buriavimą visai apleidau muziką ir nepastebėjau, kad “Metallica” išleido naują albumą “Death Magnetic“. Gerai kartais pavartyti “Čili kaime” reklaminius lankstinukus. Viename tokių perskaitęs apie albumą vos grįžęs namo… na, kad ir kaip gerbiu ir myliu šią grupę, nebeturėjau kantrybės laukti rytdienos, kai galėsiu nusipirkti originalų CD. Teko pasinaudoti “Linkomanijos” paslaugomis. Heh… Keliolika minučių ir albumas MP3 formatu jau grotuve. Klausom – vertinsim vėliau.

P.S. Nustebino “Metallica” fanai – naujas frupės albumas pasirodė vos rugsėjo 10 dieną, o “Wikipedijoje” jau išsamus ir ilgas straipnis, kokio net apie kai kuriuos pasaulinio/istorinio masto įvykius/žmones/muzikantus etc. nerasi… Nepražiopsojo naujo albumo ir lietuviškos “Wikipedios” pildytojai.

O dabar Vilniaus „gyvos muzikos“ klube „Tamsta“ mačiau pirmąjį „Rock open mic day“ vakarą. Kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį žadami renginiai, kuomet į sceną galės lipti visi norintys ir galintys gyvo roko atlikėjai. Kitaip tariant – naujokai.

Taigi ką mes matėm ir girdėjom?

1. Grupė be pavadinimo. Trijulė vyrukų akustinėmis gitaromis. Vienas jų, išvaizda labiau panašus į baikerį ar skiną, nei į gitarą brazdinantį scenos naujokai. Grojo gražiai, bet dar iki pusėtino pasirodymo darbo reikia daug.

2. Duetas: gitaristas-vokalistas ir vokalistė. Jiems tinka taisyklė „Jei gali nedainuoti – nedainuok“.

3. „Katarsis“. Jų ir ėjome pasiklausyti. Ir vertėjo. Mišinys punk/ska/psichodelic ir tradicinio roko (čia mano subjektyvus stilių sudėliojimas į lenteles). Vokalistas Gintas pasiruošęs tinkamai – tas šmikis specialiai sceninį drabuži pasisiuvo – į vieną sukirpo ir susiuvo kostiuminį švarką, kelnes, šortus, marškinėlius. Įdomu. Kaip ir muzika bei tekstai (tiesa, ne visi žodžiai aiškiai girdėjosi). Vokalisto žongliravimas kamuoliais, taiklus „budulių“ šokio pavaizdavimas, šiek tiek breiko pagyvino pasirodymą, bet scenoje dirbti jam dar teks išmokti (apie ką jis ten kalbėjosi su klavišininke?). Muzikantai, jaučiasi, ne vieną prakaitą rūsiuose išliejo, kol į sceną užlipo. Šaunu. Jei vyrai nenuleis rankų, nepraras entuziazmo ir išleis albumą – aš pirmas norių jį nusipirkti.

4. Pavadinimo aiškiai neišgirdau. Tradicinis gitarinis rokas. Vokalistė turi sodrų balsą, nors man dabar patinka madingi aukštesni „Soda“ ar Alinos Orlovos vokalai. Muzika gera, bet nieko originalaus. Jau rytoj pamiršiu, ką jie grojo. Bet darė tai tikrai ne kaip naujokai drebančiomis rankomis. Taip ir toliau!

5. Man sakė, kad jis Onsa. Ir neva į „Euroviziją“ pretendavo. Gal. Nieko nežinojau ir nesigailiu. Iš renginio motininės grupės (taip supratau, profesionalūs muzikantai groja senus roko šlagerius, užveda publiką ir po to leidžia į sceną lipti naujokams) pasikvietęs muzikantus blondinas pateikė neįmantraus, bet ir ne amerikinio „bybrokio“ porciją. Banalu. O jo lyrinei dainai labiau tinka epitetas „liurlinė“.

Ok, kad ir kiek skepsio čia išsakiau, koncertas vykęs. Seniai klausiau tiek senų pergrojamų „Queen“, „Guns’n'Roses“, „Metallica“, Princo ir dar senesnių gabalų, tiek lietuviško underground roko. Kad tik nenumirtų idėja.

P.s. Namie pamiršau fotoaparatą. Tad dar daugiau underground’inio šarmo – nuotraukso darytos judriuoju toliakalbiu Nokia6300.

Tyrimą plunksnagraužiams ir televizininkams pristatęs Rytis Juozapavičius užsiminė, kad gali padovanoti "Transparency International" įkūrėjo Peterio Eigeno knygą "Korupcijos tinklas".

Žinoma, atsirado norinčių tokios dovanos.

Man gi reikėjo tyrimo vaizdinės medžiagos skaitmeniniu pavidalu – "PowerPointo" failo. Bet R.Juozapavičius buvo toks malonus ir dar knygą davė.

Taigi, gavęs iš vieno didžiausių šalies kovotojų su korupciją nemokamai dovanų pas jį atėjęs darbo reikalais, pusiau juokais galiu svarstyti – jis davė, o aš ėmiau ar ne kyšį?

Gal ne. Juk perskaitęs geriau pažinsiu juodają korupcijos pusę

Kol kas knygą tik perverčiau, perskaitęs būtinai įvertiniu.  Jau sudomino skyrius "Internetas – pagrindinis darbo instrumentas". Kaip tai artima man, menančiam internetą dar nuo tų laikų, kai nebuvo "Google", o karaliavo "AltaVista"

P.s. Keistas pirmasis įrašas rubrikoje Knygos/Filmai/Muzika… Antrasis, pažadu, bus ne mažiau keistas.