Ant bangos

Humoro trupiniai

Thursday, February 19th, 2009

Kodėl trupiniai? Tiek liko nuo pyrago. Dalį pats pražiopsojau, o kitą dalį šiaip ne taip iš pasirodymų sužvejojau.

Nuėjęs į humoristų mėgėjų pasirodymus „Tribūna Open Mike“ ne televizijos laidai, sutikau seną bičiulį. Jis paklausė ar buriuoju. Žinoma, turėjau ką pasakoti. Tai ir kalbėjom apie buriavimą (jis nagus prikišęs prie Baltic Sprint Cup viešinimo).

Dar kalbėjom apie blogerius, twiterius, eresėrius, piarščikus, komentarščikus ir kitas nūdienos interneto aktualijas. Susizgribom, kad pražiopsosim humoristų pasirodymus. Beveik ir pražiopsojom – iš pirmos dalies spėjau išgirsti tik naują seno anekdoto apie estų lėtapėdiškumą versiją.

Žiūrėdamas antros dalies pasirodymus svarsčiau, jog aš scenos naujokų vietoje prieš į ją lipdamas pasinaudočiau Lyga.lt patarimu – save nusifilmuočiau ir po to tyrinėčiau, ką darau negerai. Šiais filmuojančių mobiliakų laikais tai paprasta.

Pavyzdžiui, vyras su barzda ir akiniais pasakojo įdomius politinius pokštus (arkliško humoro mėgėjams jie nepatiks – subtilūs) ir nuolat mindžiukavo scenoje pirmyn-atgal. Lyg bijotų kažko.

Zbignevas (ar čia tas, kurs amerikonišką faką rodė Lietuvių kalbos komisijai?) pasirodymui idėją sugalvojo neblogą – kaip lopšines sudainuotų popatlikėjai pagal geriausius savo kūrinius. Bet dirbti scenoje jam dar reikia mokytis. Per daug ar per mažai prieš pasirodymą išgerto brendžio?

Beje, šalia manęs stovėjęs vaikinas merginai (Laura, ten buvai tu?) kalbėjo, kad trečiasis Zbignevo pasirodymas buvo kur kas geresnis, nei ankstesnieji. Puiku, jei tobulėja. Dar parepetuos ir gal galės į TV ekranus žengti.

Nes kaip scenoje galima laisvai jaustis parodė jau humoro žvaigžde tampantis (?) Justinas. Jis tikrai nesiruošė vaidinti? Nesitiki. Bet jei tai tikrai ekspromtu suvaidinta (striukės taip ir nenusivilko), tuomet šaunu. O politiškai nekorektiškas tekstas, kurio, aišku, TV nepraleistų, mane užvežė. Mes turim daug panašumų, Justai

P.S. Filmukas — taip, iliustracijai. Šypsenai ir geresnei nuotaikai.

Tags: humoras, Pokštai, Tribūna
Posted in Skaitom/Žiūrim/Klausom | 4 Comments »

Tryse valtimi? Ne, ačiū, nereikia.

Sunday, February 15th, 2009

Paradoksas: kompiuteriams vis labiau skverbiantis į mūsų gyvenimą, vis mažiau laiko lieka knygoms skaityti, tačiau „InfoBalt“ mirė, o „Knygų mugė“ gyvuoja (klesti, regis, netinka – lankytojų mažiau nei anksčiau).

Skaitmeninėms knygoms dar sunkiai skverbiantis į Lietuvą (ypač – lietuviškoms), popierinių knygų leidėjai (nepaisant padidėjusių mokesčių) siūlo tikrai daug. Bet, kaip rašė Dansu Dansu, kuo didesnis pasirinkimas, tuo sunkiau išsirinkti.

Tik ar tikrai toks be proto didelis pasirinkimas? Man minėjo, o ir pats įsitikinau – skirtingų leidyklų stenduose gali rasti tų pačių knygų. Ar jos visos leidžia tas pačias, ar tiesiog pelnosi iš populiarių knygų parduodami konkurentų leistas?

Parodoje buvau paskutinę dieną, pora valandų iki uždarymo. Specialiai rinkausi tokį laiką – mažiau laiko pagundoms prisipirkti knygų, kurios, nors ir labai geros, ilgai lauks, kol rasiu joms laiko.

Pagundoms sumažinti ėjau ir su konkrečiu tikslu – ieškojau knygų marinistine tematika. Ir štai čia pasirinkimas menkas. Pokalbis prie „Vagos“ leidyklos stendo:

– Laba diena, gal turite knygų marinistine tematika? Apie jūras, buriavimą, laivus?
– „Tryse valtimi“ ?
– Ne, ačiū, ne tai.

Panašiai buvo ir kituose stenduose. Pirkti „Katera i jachty“ žurnalą už 18 litų dėl vieno-dviejų straipsnių apie buriavimą (ten vistiek daugiau kateriai, motorai) neapsimoka.

Bet vieną knygą parsinešiau. Klaipėdos universiteto leidykla išleidusi du marinistinius žodynus. Aš pirkau „Anglų-lietuvių kalbų jūrų technikos, laivybos, žvejybos žodyną“. Norėjau ir lietuvių-anglų kalbų, bet žodynai brangus malonumas. Teks vėliau nusipirkti. Juolab, žodynų yra ne vienas. O dabar turėsiu stalo knygą, kuri labai pravers rašant tinklaraštį. Kartais terminų vertimo ar paaiškinimo ir internete nerandu.

Tags: kasdienybė, knygų mugė, Skaitom/Žiūrim/Klausom, žodynas
Posted in Skaitom/Žiūrim/Klausom | Comments Off

Pasijuokime vieni iš kitų. Tai sveika.

Thursday, February 12th, 2009

Na ką, humoristai mėgėjai „stendaperiai“, gavot? Taip jums ir reikia! Teisinga Ayo mintis – lipat ant bačkos, būkit pasiruošę gauti iš supuvusio pomidoro.

Gal ne taip žiauriai, bet taikliai TV laida „Humoro klubas“ tapusių klubinio „stand-up“  humoristų pasirodymų senbuvius šį trečiadienį pašiepė TV senbuvis Džiugas Siaurusaitis.

Nežinau kaip jo pasirodymą sumontuos ir ką pamatys žiūrovai. Aktorius klubo „Tamsta“ scenoje atsipalaidavo ir leido sau nusikeikti ir tie keiksmai gana „skaniai“, vietoje ir laiku skambėjo. Bet ne kito, o dar (ir dar) kito pirmadienio laidos vertėtų laukti.

Tiesa, „stendaperių“ pasirodymų nestebėję gali nesuprasti, ką parodijuoja Džiugas. Galu gale ir žanras – pasijuokti iš savų – ne naujas ir dažnai naudojamas, kai neturima ko nors originalaus. Bet pasirodymas geras. O pastaba, jog Aido Puklevičiaus humorą supranta tik jis pats, taikli kaip niekad. Na, supratau ir aš. Bet juokinga nebuvo. Tiesa, šypseną išspaudė. Gal per subtilu ir „sunku“.

Gaila, Džiugas neparodijavo „kylančios humoro žvaigždės“ Manto. Šis vaikinukas moka prajuokinti. Ir nenustebsiu, jei jo priežodis „ė, bachuriuk, prieik, prieik“ (tariamas panevėžietišku akcentu) taps tokiu pat folkloru, kaip „jamam“ ar „jei taip, tai nafik“.

[ iliustracijai panaudojau ankstesnį, jau per TV rodytą Manto pasirodymą. Mokykitės „ė, bachuriuk, prieik, prieik“ nuo 2:14]

Ir pagaliau supratau, ką šioje laidoje veikia Marijonas Mikutavičius. Sakot, televizijos veidas? Logiškai taip. Bet su tokiu vedimu, tai jis greičiau atbaido, nei pritraukia. Tad šiame laidos filmavime humoristai ji per dantį traukė kur kas dažniau, nei anksčiau. Aišku, TV to neliks… Arba neturėtų.

Štai, Marka, tavo vaidmuo – būti tuo bičiuku, be kurio nebūtų linksma. Ir nepyk, Marakana. Juk patraukti vienas kitą per dantį mes mokame, ane?

Tags: Du kavos, Humoro klubas, Pokštai, TV3
Posted in Skaitom/Žiūrim/Klausom | 10 Comments »

Pristatau: „Ne karibų kruizas“

Monday, February 9th, 2009

Vasario 10-oji – paskutinė diena, kai Metų knygos rinkimuose galima balsuoti už buriuotojo Rimtauto Rimšo knygą „Ne karibų kruizas“. Balsuoti paauglių kategorijoje kviečiu visai nesavanaudiškai, autoriaus neprašytas (net ir nematęs?), tik todėl, kad knyga patiko.

Ir jei/kai turėsiu sūnų, rekomenduosiu jam perskaityti. Tiesa, vyresniojo sūnėno kol kas sugundyti nepavyko.

Knygoje pasakojama apie devynmečio berniuko kelione jachta su seneliu į Švediją. Tikriausiai vaikystėje tokią perskaitęs tik apie tokias keliones ir svajočiau. Bet kelis kartus skaičiau sero Franciso Chichesterio „Džipsi Motu“ aplink pasaulį“. Ir dabar svajoju…

Bet grįžkime prie jachtos „Launagis“ škiperio knygos. Truputis kritikos. Apysakos pradžia ir pabaiga (kai vienas jūrininkas sutinka berniuką ir užrašo jo pasakojimą) man truputi iškrenta iš konteksto. Būčiau palikęs pirmuoju asmeniu pasakotą Igno istoriją.

O ją skaitydamas ne tik buvau įtrauktas į įdomius nuotykius, kurie, esu tikras, autoriaus patirti savo kailiu. Įdomus senelio personažas, per kurį švelniai atskleista meilė seniems burlaiviams. Įdomios ir į senelio lūpas įdėtos sentencijos („Viskas, kas gali plaukioti, gali ir nuskęsti“, „Už dyką ir ridikas saldainis“). Gerai vietomis paaiškinami jūriniai terminai („…pakeliamas gafelis atskira virve – dirikfalu“), nors kai kurių terminų nepaaiškinimas man kliuvo. Aš juos žinau, o ar žinos vaikas? Tiesa, yra žodynėlis, tad sunku neturėtų būti.

Apysakoje įtaigiai, bet nedidaktiškai supažindinama su jūrinėmis tradicijomis (pavyzdžiui, lipant į krantą per šonu prišvartuotas jachtas eiti galima tik per jachtų priekį) , gyvenimo būdą („…jūrininkai miega ne tada, kai nori, o tada, kai reikia“). Širdį paglostė skaitant, kaip knygoje piešiamas Minijos jachtklubo vaizdas, o atradus pažįstamų žmonių, šyptelėjau. Smagu.

Ne tik įdomu ar smagu, tačiau ir naudinga buvo perskaityti, pavyzdžiui, herojų jachtos įplaukimą į Alingės, Orsdalės uostus. Geriau nei locija.

Tiesa, devynmečio meilės istorija (vaizdžiai kalbant – kaip jis per jūrą vijosi su kita jachtą plaukiančią vienmetę) atrodo šiek tiek netikra – tokius jausmus gali jausti suaugę, paaugliai, o vaikas… Bent jau aš nepamenu. Tad galiu klysti.

Kad ir kiek kritikos pažėriau, tai puiki knyga. Perskaičiau greitai ir esu tikras, — pasiimsiu į kurią nors kelionę, dar skaitysiu. Ir visai nesvarbu, kad aš jau ne paauglys. Rekomenduoju.

Savo nuomonę apie knygą jau išsakė (o aš susipažinti siūlau):

• Nauticalis
• Vėjo pamušalai
• Skaityta.lt
• Gintarė Adomaitytė (skaitymometai.lt)

Tags: apžvalgos, Skaitom/Žiūrim/Klausom
Posted in Skaitom/Žiūrim/Klausom | 5 Comments »