Archive for the ‘Navigacija’ Category

Šventosios uostas jums ne kaimo prieplauka, o valstybinis jūrų uostas. Ir didžiausios galimos rinkliavos šiame uoste dar 2007 metais buvo paskaičiuotos labiau dideliems jūriniams jūriniams laivams, nei pramoginiams laiveliams.

Susisiekimo ministerija susisgribo, kad jūrų uostui pritaikytos rinkliavos kainos netaikomos mažiems laivams (iki 10 metrų): „…Tokio ilgio laivai sudaro apie 98,6 proc. viso Lietuvoje plaukiojančių mažųjų laivų skaičiaus, kuriems ir bus pritaikytas Šventosios uostas, valstybė praktiškai negaus pajamų iš rinkliavų pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus.“

Tad ministerija parengė įsakymo projektą (UPD: nuoroda nekorektiškai veikia, tad patvirtinimui, jog neišgalvojau — į mano el. paštą atėjęs (anonimiškas) projekto failas *.pdf formatu)  kuriuo siūlomos naujos rinkliavos: už dieną ir mėnesį pagal laivo ilgį.

Patvirtinus, rinkliava (maksimalūs dydžiai) atrodytų taip:

Kainos už parą:

• Iki 6 m – 50 Lt
• 6-10 m – 70 Lt
• Daugiau 10 m – 100 Lt

Kainos už mėnesį:

• Iki 6 m – 600 Lt
• 6-10 m – 840 Lt
• Daugiau 10 m – 1200 Lt

Viename projekto lydraščių teigiama: „…Ministro įsakyme planuojama nustatyti dvigubai mažesnius tarifus, nei siūloma nustatyti Vyriausybės nutarime, reglamentuojančiame maksimalius tarifus.“

Nežinia tiksliai, apie kokį Vyriausybės nutarimą kalbama, bet jei ministro rinkliavos dvigubai mažesnės – riebus pliusas jam.

Cituotame 2007 metų Vyriausybės nutarime, rinkliavos pagrinde skaičiuojamos pagal tonažą, bet vidaus vandenų laivams padaryta išimtis: jei laivo dokumentuose nenurodytas tonažas, maksimali krantinės rinkliava yra 24,6 lito už vieną laivo ilgio metrą (L) už metus.

Ar teisingai skaičiuoju laivui iki 6 metrų: 6*24,6=146,6 Lt. Už metus? Už mėnesį? Jei teisingai skaičiuoju ir už metus, tai kur naujų rinkliavų dvigubas pigumas?

Gal čia: vis dar galiojančiame rinkliavų skaičiavime yra dar viena rinkliava – sanitarinė. Skaičiuojama pagal bendrą tonažą, tad: „Jūrinio pramoginio, sportinio laivo, jachtos ir Lietuvos Respublikoje įregistruoto žvejybinio laivo“ sanitarinė rinkliava yra „1,4 lito už BT vienetą už metus“.

Imkim, kad 6 metrų jachta sveria 2 000 kg = per metus 2 800 Lt. (gramas patikslino) 2 tonas, reiškia per metus sanitarinio mokesčio — vos 2,8 lito. Bet šio mokesčio naujajame variante nėra.

Nes jei skaičiuosime naujomis kainomis už metrą (per mėnesį 600 Lt), tai per metus susidarys oho kokia suma: 7 200 Lt.

Projekto rengėjai pripažįsta: „Tikėtina, kad pajamos iš rinkliavų nepadengs Šventosios uosto eksploatacinių sąnaudų.“

Gal ne visai tokia Šventosios jūrų uosto rinkliavų skaičiavimo metodika?

Turėtų žinoti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija.

UPD: Įdomi logika: rinkliavos “keičiamos todėl, kad už valstybės lėšas rekonstruotame uoste tokių mažų rinkliavų tiesiog nebegali būti.”

Valstybės vėliava, iškelta po dešiniu jachtos stiebo zalingu, yra ne tiek pagarba valstybei, į kurios teritorinę jūrą įplaukei, kiek jachtos įgulos sutikimas (jei norit – parašas) pripažinti tos valstybės jurisdikciją savo laive.

Jachtoje lieka iškelta savos valstybės vėliava – teoriškai jame galioja savos valstybės jurisdikcija. Būtent jurisdikcija, o ne teritorija – šioji yra nedaloma. Jei kiekvienas laivas būtų mobili teritorija, vargas būtų valstybių sienas braižyti.

Atplaukęs svetur turi ir elgtis kaip svečiuose. Pripažinti vietinę tvarką ir jos laikytis. Ne viskas patiks, ne su viskuo norėsi sutikti, bet čia, kaip sakoma, jūra plati ir atvira: nepatinka – plauk iš kur atplaukęs. Kai būsi atviroje jūroje (būtent toks terminas, neteiktinas „neutralūs vandenys“), galėsi remtis laivo vėliavos suverenitetu. Bet vos įplaukus į kitos valstybės teritorinius vandenis, ten jau galioja tos valstybės jurisdikcija.

Įprastai teritoriniai vandenys yra iki 12 jūrmylių, bet Australijai užtenka 3, o Argentina (ir dar kelios valstybės) atsiriekė kiek pajėgė – 200 jūrmylių.

Teritoriniai vandenys skaičiuojami nuo bazinės linijos, kuri menamai brėžiama tik nuo valstybių žemyninės dalies. Todėl, pavyzdžiui, Švedijai priklausanti Gotlando sala (su salelėmis) arba Borholmo salynas (priklauso Danijai) teritorinių jūrų neturi – aplink salas tvyro atvira jūra.

Bet ne viskas taip paprasta ir apie tai toliau.

Teritorinėje jūroje viskas aišku: įplaukei į svetimą teritoriją, laikytis esamos tvarkos. Jei neketini įplaukti į uostus, gali nekvaršinti galvos dėl vėliavos po zalingu kėlimo, muitinių ir kitų procedūrų. Tranzitas vadinamas „taikiu plaukimu“ ir niekam neturėtų kliūti.

Bet žinoti, kaip čiabuviai reaguoja į taikiai praplaukiančius, būtina. Paprastai jie mėgsta pasilabinti, pakalbėti. Lietuvos pietiniai kaimynai Karaliaučiaus srityje (Rusijos Federacija) tikrai mėgsta pakalbėti su pro šalį plaukiančiais.

Įplaukus į jų vandenis rekomenduojama jūriniais kanalais išsikviesti pasieniečius ir pasipasakoti kas tokie, kur link plaukiama. Geriau pirmam tai padaryti, nei laukti, kol jie eteryje šaukti pradės. Klaida būtų visai neatsiliepti. Gresia kariniu eskortu iki artimiausio uosto, nemaloniu priėmimu ir baudomis.

Arba, kaip mus vaikystėje gąsdindavo, „skusite bulves pasieniečiams“.

Be būtino reikalo geriau Rusijos vandenis aplenkti. Juolab, pagal Šengeno sutarties reikalavimus, tai jau pabuvojimas trečioje šalyje nei Eurosojūzas, ir grįžus namo (ar nuplaukus pas lenkus) būtina vietiniams pasieniečiams prisiduoti. Nes o ko plaukei į Rusiją, a?

Jei terminas „teritorinė jūra“ gana aiškus (nuo kranto į jūrą iki 12 jūrmylių), tai terminuose „gretutinė zona“ (iki 24 jm), „išskirtinė ekonominė zona“ (iki 200 jm) ir „atviroji jūra“ (o ne „neutralūs vandenys“) gali kluptelti.

Atvira jūra prasideda jau nuo teritorinės jūros pabaigos, bet toje pat atviroje jūroje gali būti arba yra ekonominė zona, o šioje (tuo pat ir atviroje jūroje) – gretutinė zona. Reikia aiškiai žinoti, ką kiekvienoje gali daryti, o už ką baudžiama.

Tai aktualiausia didiesiems laivams – prekybos laivyno, karo, valstybiniams (pastariesiems dviems ir daugiau suvaržymų bei pareigų). Tačiau ir pramoginio laivo (jei jachta užsiima komercija, teoriškai ji jau yra „prekybos laivybos“ laivas) škiperiui pravartu žinoti:

• teritorinėje jūroje, jei neketini užsukti į uostus, gali plaukti ir tai nebus sienos kirtimas
• gretutinėje zonoje laivą gali patikrinti įvairios tarnybos ir čia nevalia krovinių į/iš laivo, krauti, dreifuoti, o „karštais pėdsakais“ įtartiną laivą iki kitos valstybės teritorinių vandenų persekioti galima,
• ekonominėje zonoje visos jūros ir jos dugno gėrybės priklauso tai valstybei, kurios zona, tad čia pramoniniu verslu geriau neužsiimti (dėl vienos kitos meškere pagautos žuvies niekas pykti neturėtų).

Kontrabandininkams aktualu bus įdomu žinoti, kad jei kontrabanda gabenama laivo valtimis į krantą, jie rizikuoja labiau, nei kranto žmonės savo laiveliais atplaukti prekių (šmugelio) pasiimti.

Štai taip juridinės galios neturinčiu tekstu (į jį negalima apeliuoti „o štai „Ant bangos“ rašė…“) pažvelgiau į jūras, kaip jas juristai gali matyti.

Jūrų vilkams tai neturėtų būti naujiena, daugelį dalykų ir aš žinojau. Bet visada gerai žinias atšviežinti, ką ir padarėme su keliais kolegomis buriuotojais jachtos „Litas“ kapitono Valerijaus Boguno surengtame seminare.

Netikėtai man pačiam (ak, tos išankstinės nuomonės…) seminaras (ar, veikiau, pranešimas) buvo vienas įdomiausių ir informatyviausių, mano girdėtų šiemet.

Ir čia ne viskas surašyta, ką išgirdome.

Nuotrauka. Įrašo iliustracija – iš Gotlando salos uostelio Farozundo (Fårösund). Nėra ten teritorinės jūros, bet jachtą patikrinti pasieniečiai ir muitinė gali ir atviroje jūroje. Savo kailiu patyrėme.

• Nuotrauka iš Blur.se

Keiksnojame seklias Kuršių marias, kurių seklumos stipriai apriboja erdvę buriavimui.

Įdomu, švedai keiksnoja šcherus?

Tinklaraščio Blur komanda (ar tiesiog buriuotojų ekipa, rašanti tinklaraštį) dalyvavo seminare, kuriame profesionalai dalinosi pasiruošimo varžyboms patirtimi.

Buriuotojai įraše publikuoja jūrlapių iš praėjusio sezono varžybų su nužymėtais plauktais keliais.

Puikus pavyzdys, kaip akmenys, uolos, salos ir kitos navigacinės kliūtis stipriai riboja ir kolegų kitapus jūros buriavimo erdvę.

O jei naktinis etapas? Ten ir ramiai motoruojant naktį tenka paprakaituoti sužiūrint visus navigacinius ženklus.

Blur.se išskyrė kelis seminaro pranešėjų patarimus. Jei teisingai verčia Google, tai geriausiai supratau šiuos:

• parinkti alternatyvius maršrutus dar prieš startą
• jėgas eikvoti taip, kad jų užtektų visoms lenktynėms
• nemarinti organizmo badu ir troškuliu – gėrimai ir užkandžiai turi būti pasiekiami lengvai
• parinkti kelis galimus manevrų variantus ir numatyti laiko jiems atlikti

Patarimai atrodo logiški net po roboto vertimo ir mano surašymo.

Tęsiant tęsinių seriją prisiminiau lenkus, taip įspūdingai per audrą „įčiuožusius“ į Svanekės uostelį Borholmo saloje.

Nesiimsiu vertinti ar drąsu, ar kvaila, bet esu tikras, jog tos jachtos ekipažas žinojo Svanekės uostelį. Nes jei nežinojo ir pirmą kartą plaukė, tuomet jie tikri laimės kūdikiai.

Pažiūrėjus filmuką matyti, kaip jachta, vos įlėkus pro vartus, plaukdama į dar vieną vidinį baseiną, pavojingai arti prasilenkia su vos virš vandens kyšančiu betono luitu.

Ir ramiu oru nežinant gali jį kabinti, o per tokį vėją ir bangas…

Lenkų drąsa pasitarnavo informacijos sklaidos prasme – kai užsuksiu į Svanekę, žinosiu ko dairytis.

Tas navigacijai pavojingas daiktas puikiai matosi ir nuotraukoje, ir Garmino jūrlapiuose (geltoni kvadratukai).

P.S. Lenkų įvykio sukeltos komentarų bangos internete nerimo ir šalia aptarimų siūlė pasižiūrėti kitokių vaizdų, priminė, kad lenkai mėgsta buriuoti gan drąsiai.

• BLUR nuotrauka.

Tęsiant technologinių žaisliukų panaudojimo jachtoje temą – švedai BLUR navigacijai išbandė naują „Apple“ gaminį „iPad“ .

Vos pasirodęs šis planšetinis kompiuteris, kaip ir mažesnis jo „brolis“, išmanusis telefonas „iPhone“, sukėlė nemažai aistrų – vieni jį įsimylėjo, kiti nekenčia, vieni giria, kiti juokiasi. Bet tai jau religiniai klausimai , nesigilinkim.

Švedų nuomonė apie „iPad“ tinkamumą navigacijai, jei teisingai išvertė Google, nebloga. Gal tik tiesioginiai saulės spinduliai ir vanduo kelia nerimo.

Būtų įdomu patikrinti pačiam. „iPad“ jau galima nusipirkti ir Lietuvoje (virtinoje gražiai atrodo), bet reikia palaukti naujesnių modelių – juose turėtų atsirasti papildomų funkcijų, technologijų.

Svarstant „kurio velnio tas žaisliukas jachtoje“, būtų keli „už“:

• jei „iPad“ energijos sąnaudos mažesnės nei nešiojamo kompiuterio,
• jei „iPad“ turi GPS ir jo duomenys tikslūs,
• jei „iPad“ marinistinės programos nebrangios,
• jei „iPad“ lengvai prijungiamas prie jachtos (laivo) elektronikos.

Energijos sąnaudos labai svarbu plaukiant ilgus atstumus. Tuo įsitikino kelionę aplink pasaulį jau bebaigiantis Andrius Varnas – vietoje akumuliatorius tuštinusio įprasto „laptopo“, dabar jis naudoja kur kas ekonomiškesni „notebuką“.

„iPad“ kelionėje geras ir kaip knygų skaityklė, užrašinė (įgusti rašyti liečiamuoju ekranu nesunku). O uostuose – kaip susisiekimo su visu pasauliu priemonė. Nes, kaip sako vienastoks, „iPad“ yra „interneto imtuvas“. Kaip radijas – garso, televizorius – garso ir vaizdo, taip šis „Apple“ gaminys – visko, kas yra internete imtuvas. Kad tik bevielis interneto ryšys (pageidautina, nemokamas) uoste būtų.