Nesu iš tų „kas antras lietuvis – krepšinio treneris“. Nelabai ką išmanau krepšinyje ir stebėdamas rungtynes nevaidinu žinovo komentarais.

Todėl buvo smagu su Lietuvos rinktinės krepšininkais padiskutuoti, kai jie, parplaukę iš Baltijos jūros su „Ambersail“, pasakojo kaip jie buvo „pavojingai pasvirę“.

Mačiau tą pasvirimą, ir esu tikras, kad žodis „pavojingai“ netinka: tuo metu, kai rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra gavo progos vairuoti „Ambersail“, atėjo škvalas, pūstelėjo, na pakrypo jachta ant kairio borto, pakilo į vėją – standartinė situacija, kai aplanko „plaktukas“.

Buriuotojai žinojo, kad taip gali nutikti, matė škvalą, tad realaus pavojaus, esu tikras, nebuvo.

Tai ir sakiau krepšininkams: „Vyrai, sutarkime dėl terminų: aš nieko neišmanau „kašyje“, tad nieko apie jūsų žaidimą nesakau. O jūs nesakykit, kad buvote „pavojingai“ pasvirę“.

Šypsojosi aukštaūgiai (blyn, kiekvieną kartą kai stoviu šalia jų, „aukštaūgiai“ įgauna tokia skaudžiai realią prasmę…).

Tai tiek apie pavojus. Išties buvo įdomu stebėti „Ambersail“ plaukiančią iš šono iš arti. Ir gal pikdžiugiška, bet šypsojausi, kai škvalo atneštas lietus merkė krepšininkus (lydėjusieji „Ambersail“ kateryje „Viktorija“ nuo lietaus turėjo kur slėptis). Juokingiausia, kad krepšininkai turėjo neperšlampamus apsiaustus, bet juos užsivilko jau po lietaus. P.S. Tradiciškai per geriausią momentą 

P.S. Kiaulystės dėsnis, bet įdomiausiu momentu daugiau nusotrokų gavosi neryškios. Kelias sumečiau internetan, bet matys tik „Facebook“ vartotojai.

Atsiimu savo abejones, kartą išsakytas neva „Ambersail“ ne tokia greita jachta dabartinėse varžybose. Nors ir ne nauja, bet greita.

Tarptautinėje regatoje „Pantaenius Rund Skagen“ iš Helgolando į Kylį, „Ambersail“ fiziškai finišavo trečia, o savo grupėje – antra.

Pirmoji grupėje finišavo kita Volvo 60 klasės jachta „Illbruck“ — 2001-2002 metų „Volvo Ocean Race“ regatos nugalėtoja.

Dabartinė „Ambersail“ buvo „Assa Baloy“, taip pat tų metų VOR regatos dalyvių, jachta. Švedai pasistatė dvi jachtas lenktynėms, dėl svorio (vos keliasdešimties kilogramų) regatoje dalyvavo kiek lengvesnė „Ambersail“ „sesė“.

„Ambersail“ po starto vos keliomis jūrmylėmis atsilikinėjo nuo „Illbruck“. Kas žino, kaip ten būtų buvę, jei lietuviai būtų turėję tą ričerį, kuris suplyšo „Tūkstantmečio odisėjos“ metu Pietų vandenyne.

Kita „Baltic IRC“ serijos regata, kurioje dalyvaus „Ambersail“, bus liepos mėnesį netoliese, Gotlando saloje, vyksiančio „Eurocard Round Gotland Race“ lenktynės.

Pradedu tikėti Linkaus žodžiais, kad su gera įgula, „Ambersail“ ir VO70 jachtoms būtų rimta varžovė.

Pasaulyje „Tūkstantmečio odisėja“ Lietuvą išgarsinusi jachta „Ambersail“ grįžta iš Viduržiemio jūros ir ketina dalyvauti varžybose.

Pirmasis plaukimo namo etapas iš Valensijos į La Korunją baigsis gegužės 4 dieną, o antrasis bus iki Vokietijos uosto Kukshafeno (gegužės 10-18 dienomis).

Gal yra šansų norintiems prisijungti prie plaukimo ir patirti buriavimą atviroje jūroje – informacija atskirame faile.

Regis, tvirtinasi optimistinis variantas (iš kelių, kai „Ant bangos“ skelbė apie jachtos pardavimą) ir „Ambersail“ dalyvaus varžybose.

Oficialiai regatų programa dar bus pristatyta, bet „Ambersail“ jau registruota Baltic-IRC regatose, ketina dalyvauti dar kitose varžybose. Super!

• Vlado Ščiavinsko, „Lietuvos rytas“, nuotrauka.

Tikriausiai kiekvienas „Tūkstantmečio odisėjos“ dalyvis sulaukdavo klausimų – o kas bus su jachta „Ambersail“ po odisėjos? Kur ji dabar? Ką daro ar darys?

Sulaukdavau tokių ir aš, bet kaip eilinis odisėjos dalyvinis atsakymų nežinojau. Kalbų ir idėjų girdėjau visokių.

Optimistinis variantas – jachta dalyvaus įvairiose varžybose. Pavyzdžiui, viena įgula ją nuplukdo iki varžybų vietos, tada atskrenda profesionalai, suplaukia, pasiima medalius ir taip iki kitų varžybų.

Šiam variantui reikia pinigų. Rėmėjų trūko odisėjai, tad ką kalbėti apie regatas.

Juolab, kaip sportinė jachta, „Ambersail“, nors ir nepraradusi savo greitumo, vis dėl to jau „senutė“ (statyta 2001 metais), plaukimais aplink pasaulį (prieš lietuvius tai bandė daryti lenkai) „padrožta“, tad tikėtis itin puikių rezultatų vargu ar galima, nors įmanoma.

Pesimistinis – jachta bus parduota. Panašu, kad šis variantas tapo realistinis. Internete jau yra skelbimas — jachta „Ambersail“ parduodama už 360 tūkstančiu eurų.

Dar vienas variantas – plukdyti pinigus mokančius keleivius. Jau buvo du tokie plaukimai.

Bet ar būtų daug norinčių buriuoti sportine ir toli gražu nekomfortabilia jachta? Net labai pasistengus, nerenovuosi Volvo 60 klasės jachtos iki prašmatnaus, pinigines priversiančio atverti turtuolius lygio.

Ne, ne tokio kaip „Victorija of Strathearn“ (2007 metais pervadinta į Huckleberry), bet komfortabilaus. Nes jachta ne tam statyta. Įmanoma, bet tai jau bus „plaukiojantis autobusas“.

Tad pasirinktas, manyčiau, optimalus variantas – jachtą parduoti. Gal bus dar norinčių odisėjas rengti ar turinčių pinigų varžybose dalyvauti (nes „Ambersail“ visgi, tikiu, turi galimybių rungtis ir laimėti).

Galų gale, parduodama jachta, ne Odisėja, ne jos idėja, ne joje dalyvavę žmones. Parduodamų buvusių regatų ir odisėjų jachtų — ne viena.

Didžiuojuosi galėjęs būti vienu iš odisėjos dalyvių ir esu labai dėkingas žmonėms, suteikusiems man tokią galimybę. Be visgi, Volvo 60 klasės jachta ne visai ta, kurią galima mylėti iki gyvenimo galo. Gera, greita, grakšti, sava, bet ne ta.

Ne tas laivas, kuris pergyvena savo kapitoną.

P.S. Nuorodą į „Ambersail“ pardavimo skelbimą mačiau „Facebooke“ (tik neberandu – arba pasimetė, arba ištrintas). Komentaruose prie nuorodos buvo šiek tiek virtualių „ašarų“ išlieta. Gaila odisėjos dalyviams savais namais etapuose tapusios jachtos . Bet tas pats FB sufleruoja, kad kai kurie odisėjos dalyviai jau dairosi į rimtas regatas.

UPD. Plauks dar „Ambersail“ su trispalve. Kol kas pasiūlys gerą kainą.

Po paskutinio įrašo apie „povandeninį“ ir ekstremalų buriavimą, kiek pritilo tinklaraštis „Ant bangos“. Tam yra kelios priežastys:

• po vandeniu nėra vėjo, kuris atpūstų įkvėpimą
• cherchez la femme
• tingulys
• darbai

Kad ir kokios nereikšmingos priežastys, galvoje sukasi vienas angliškas (mano kalbos šiukšle tapęs) žodelytis: sorry.

Grąžindamas skolą skaitytojams ir savo bičiuliui Nagliui Šulijai, pristatau jo pasakojimą apie „Tūkstantmečio odisėjos“ VI etapo įgulos plaukimą aplink Horno ragą.

Kaip visada: tekstas padalintas į trumpesnius gabaliukus, kalba veik netaisyta. Tik nuotraukas prisegiau prie kiekvieno teksto. Ir visas, kiek gavau iš Naglio, internetan sudėjau (ne visos čia tilpo). Visos nuotraukos – „Tūkstantmečio odisėjos“.

Malonaus skaitymo.

Užbėgant už akių noriu pasakyti – buvo gerai.

O pradžia buvo dar Ušuajoje. Anot Pauliūgos, tai kažkoks Vilijampolės ir Tatrų hibridas. Vilijampolės, nes miestas daugiausia iš mažyčių vienaaukščių ar dviaukščių namų. Nedidelis – pėsčiomis per valandą galima apeiti. Šliejasi prie neaukštų kalnų – daugiausia pilkų, akmenuotų, bet su nedideliais sniego lopais (o juk buvo vietinės vasaros antroji pusė…).

Kai reikėjo atsispirti nuo molo smogė toks škvalas, kad „Ambersail“ prie jo plote priplojo. Be to, viską sunkino tai, kad jachta buvo tarp dviejų laivų, tad manevro laisvė – minimali. Šiaip ne taip, lydinčios ir išplaukiančios įgulų beigi poros vietinių asmenų padedami išsikrapštėm.

Turbūt dar prieš tai Raimundas Daubaras taip švelniai per pečius akabinęs pasivėdėjo į šoną ir pasiūlė konvulsiškais naujoko judesiais negadinti darnaus įgulos darbo, o geriau pasitraukti kur nors už vairininko ir viską įsidėmėti, užsirašyti ir nufilmuoti. Tai šios instrukcijos ir stengiausi laikytis visos kelionės metu.

Kažkaip labai greitai sutemo. Vėjas stiprėjo, bet buvo labai palankaus kurso, tad ir nulėkėm gražiu fordevindu Biglio kanalo tolumon. Kiek pamenu, buvo apie 40 mazgų, bet skriejant pavėjui vėjo jėgos nesijautė — „Ambersail“ jachta pavėjiniams kursams skirta.

Tamsa buvo beveik aklina, tolumoje nyko Ušuajos miesto šviesos. Netrukus jos dingo ir pro debesų properšas kai kada nušvisdavo pavienės žvaigždės. Visgi Biglio kanalą rėminantys kalnai šiaip ne taip matėsi , o iš šturmaninės vis pasigirsdavo Lino Tamkvaičio komandos: „vyrai, dešimt laipsnių į dešinę“. „Dar dešimt“. Tai kažkaip ramino.

Žodžiu, visi pasidžiaugė gražia pradžia, o man jau pirmieji jūrligės požymiai prasidėjo. Bet tokie nesmarkūs, tad tada maniau jog praeis savaime. Be to jaučiausi „krūtas“ – kai Kroatijoj buriavom, manęs gi nepykino. Čia gi prasidėjo mano vachta (nuo 0000 iki 0400 ), tad gyvenau ant borto ir vargo nežinojau. Be to, gana greitai atplaukėm į Port Viljamsą, apie kurį irgi porą žodžių verta pasakyti.

Port Viljamsas – tai tokia gyvenvietė su maždaug pora tūkstančių žmonių. Pusiau karinė bazė, todėl Ušuaja ir vadina save pačiu piečiausiu pasaulio miestu – atseit, gyvenviečių ir Antarktidoj gali rasti, bet va miestas – tai jau ji, Ušuaja.

Viena Port Viljamso įžymybių – baras, kurį prieš mus neblogai ištyrinėjo V etapo įgula. Baro darbo laikas – „From 9 o‘clock p. m“. Tai yra nuo 9 valandų vakaro iki tol, kol yra lankytojų. Savaime suprantama, įvyko mandagumo vizitas. Pats baras – tai niekuo neišsiskirianti patalpa įrengta gerokai priskendusioje baržoje. Pora smarkiai aptriušusių baldelių, prieblanda ir daugybė jachtklubų vėliavų – prikabintos prie sienų, lubų ir kur papuola. Prikabinom ir savąją.

[ Tęsinys ]

[ Pradžia ]

Iš ryto prasikrapščius akis paaiškėjo, kad apie tą baržą/barą spiečiasi nedidelė jachtų flotilė. Pasirodo, žmonės ir tose platumose buriuoja! Mūsiškiams šnektelėjus paaiškėjo, kad tos flotilės buriuotojai geografinėse sąlygose nemato nieko ypatinga – na, paplaukia žmonės link ar iki Antarktidos, negi tai pasaulio stebuklas? Tik jachtos korpusą reikia kiek sutvirtinti ir dar „buržuikę“ įsimesti. Arba plaukia apie pasaulį pora austrų – grįžta į savo šalį vaikučių pasigimdyti ir tęsia kelionę. Arba kažkas leidžiasi palei vieną abiejų Amerikų šoną ir žada pakilti į šiaurę palei kitą. Va tokia publika piečiausiame pasaulio jachtklube.

Port Viljamso mums reikėjo todėl, kad norint išlipti Horne, kuris priklauso Čilei, reikėjo atlikti kranto formalumus. Ir iš tiesų, rytą atėjo pasienietis bei muitininkas. Po to apžiūrėjom pačią bazę/gyvenvietę ir startavom toliau. Bet čia – nurodymas grįžti. Priežastis paprasta – mes atlikome įplaukimo į Čilės teritorinius vandenis formalumus, o juk po Horno išplauksim ir keliausim vėl į Argentiną, tai reikia sutvarkyti ir išplaukimą. Laimė, ilgai neužtruko, nors Simono Steponavičiaus išraiška pažvelgus į gylio parodymus kažkuriuo momentu buvo kiek įtempta.

Taigi, vėl Biglio kanalas. Krantuose – toks Norvegijos fiordų gamtovaizdis. Miško zona kyla porą šimtų metrų nuo jūros lygio, o toliau – žolė ir akmenys. Palei Ušuają bei Port Viljamsą dar ir sniego lopelių buvo (tai – vietinės vasaros įkarštyje, mat vasario vidurį Lietuvoje atitiktų rugpjūčio vidurio orai Pietų Amerikoje). Dangus niaukstosi. Kanale boluoja nedidelė akmenuota salelė. Visa balta balta, saulės spinduliui pro debesis prasimušus – net spindi. Griebiam žiūronus. Paaiškėja: tai pingvinų kolonijos buvimo vieta. Spindi pingvinų šūdas, o tie mažyčiai, sunkiai per žiūronus įžiūrimi taškeliai – tai jau patys pingvinai.

Plaukiam toliau. Prisistato delfinai. Naglis Nasvytis pareiškė, kad moka juos dresiruoti ir nudrožė ant borto rankų kilnoti. Pakelia – delfinai iššoka iš vandens. Kelis kartus jiems (delfinams ir Nagliui) pavyko savo judesius netgi suderinti.

Plaukiam toliau. Apsiniaukė galutinai. Gamtovaizdis daugiau nei monotoniškas – švino spalvos vanduo, švino spalvos debesys ir purškia lietus. Toks įspūdis, kad taip pat švino spalvos. Bet vėjas nesmarkus, palankus, banguoja irgi nesmarkiai, tad ir mane tąso nesmarkiai. Vis dar manau, jog susidorosiu. Atseit, praeis.

[ Tęsinys ]

[ Ankstesnis ]

Ir čia kažkas sušuko – „Žemė, žemė!“ Iš jūros iškilo kažkokia uola. Vaizdas pasidarė visai nedraugiškas – prie pilko dangaus, pilko lietaus ir pilko vandenyno prisidėjo dar migloje skendintys pilki akmenys. Nesu poetas ar literatas, bet vis dėlto – man buvo toks pojūtis, kad vandenynas (o jau išplaukėm iš Biglio kanalo) alsuoja nesutramdoma jėga; dangus apsiraminęs tik trumpam (aš gi mačiau meteožemėlapiuose tuos ciklonus, kurių pakraštėliu Simo įgula plaukė; 50 mazgų jiems – tikrai ne riba, tiesiog žemėlapiuose skalė iki 50 kn. ir >50 kn., o kiek daugiau – velniai žino); o uolos – tokios sprangiai kietos ir tokios nedraugiškos, kad susipažinti su jomis nebuvo jokio noro. Žodžiu, visa vieta tikrai nedraugiška.

Man, kaip astrologui atėjo į galvą mintis, kad su pirmykšte gaivališka jėga čia nuolat grumiasi oro, vandens ir žemės stichijos, o dėl pilno „komplekto“ vieta vadinasi Ugnies Žeme. Taigi, stichijos jau visos keturios. Tik „Ambersail“ plaukimo metu tos stichijos kažkaip kažkodėl nurimo.

Taigi, priplaukėm Horną. Iki to meto nebuvau sau smulkiai išsiaiškinęs, bet dabar paaiškėjo: Dreiko sąsiauryje yra nedidelė sala – Isla del Hornos, o jos pietinėje dalyje yra iškyšulys – jis ir vadinasi Horno ragu. Cabo del Hornos ispaniškai (tikiuosi, rašybos nesupainiojau).

Priplaukiam tokią atseit įlankėlę. Atseit – todėl, kad tai tiesiog puslankio formos įlinkis krante ir gerai įsižiūrėjus galima netgi įtarti, kad to įlinkio giliausiame taške galbūt galima išlipti į krantą. Nuleidžiam guminę valtelę ir akurat – krantas nuklotas nugludintais juodo bazalto akmenimis, tad iššokus iki kelių į vandenį galima išbristi į krantą. Lieptų ar molų čia niekas net negalvoja statyti – vis tiek audros nuneš.

Taigi, mes jau krante. Tai ne daugiau 10 metrų gylio ir 50 metrų pločio pusmėnulio formos pakrantės gabalėlis, visas nuklotas juodais nugludintais akmenimis. Šis atseit paplūdimys remiasi į grublėtą akmens sieną kurioje sukonstruoti mediniai ar metaliniai laiptai. Ropščiamės, o kojytės tai vaikščioti atprato! Bet šiaip ne taip užsirepėčkinam. Triūsia kažkokie darbininkai ir žiūri į mus didelėm akim.

Gamtine prasme Hornas tai toks netaisyklingos formos akmeninis tortas į kurį daužosi bangos. Sprendžiant iš druskos pėdsakų 10–15 metrų – tai norma, vidutinis lygis.

Salos viršus apaugęs žole. Augmenija akivaizdžiai prisitaikiusi gyventi drėgmės pertekliaus sąlygomis. Pusiau pelkė. Aukščiausias medis – vidutiniam žmogui iki juosmens (dauguma – iki kelių), storiausias – na, kaip, tarkime, vidutinė morka. Mūsų buvimo metu ten buvo kariškių ir netgi praskrido malūnsparnis, o šiaip nuolatos gyvena švyturio sargas su šeima (žmona ir dvi simpatiškos mergytės).

Jei būna ramu, maistą ir reikalingus daiktus atplukdo laivas, jei orai audringi – viską numeta iš malūnsparnio. Šalia švyturio/gyvenamojo namo – bene pati piečiausia pasaulio bažnyčia. Toks iš neobliuotų lentų suręstas pastatas piršto platumo plyšiais, bet tvarkingai nudažytas. Kryžius – kaip ir priklauso. Vadinasi „Capila stella maris“. Bijau būti netikslus, bet kažkodėl sau galvoje išsiverčiau kaip „Jūros žvaigždės kapela“.

Ir dar yra paminklas visiems žuvusiems jūreiviams – įžymusis albatrosas prie kurio visi fotografuojasi.

[ Tęsinys ]

[ Ankstesnis ]

Kadangi buvo vasario 16-oji, tai ar Raimis, ar Arūnas Burkšas, o gal abu kartu, mėgino įkalbėti švyturio sargą, kad leistų pakelti trispalvę ant flagštoko. Po Čilės vėliava, savaime suprantama. Sargas ilgai galvojo, galvojo, bet paskui nusprendė – ne. Ne – tai ne, tad teritorija su Čile (visgi vėliava ant flagštoko nesuplėvesavo) nesidalysime. Lai lieka Čilei.

Teko trispalvę išskleisti ant kalvos šlaito ir dar kartą – prie švyturio. Kronikai (sąžiningai filmavau ir fotografavau, žodžiu – dirbau).

Ką čia dar bepridėti? Hornas nedidelis, veikti daug nėra ką. Švyturio sargas prištampavo aibę atvirukų, įpyškino Horno antspaudus į pasus ir – atgal į jachtą. Pakeliui akmenuką kitą į kišenę įsidėjus.

Kol vyko grįžimo į jachtą procedūra buvo laiko pasėdėti ant kranto ir pagalvoti. Kad ir apie tai, jog gyvenimas – keistas daly… (kaip banalu). Juk mano buriavimo praktika – daugiau nei menka, o atsidūriau tokioje vietoje. Beveik kaip bulvių maišas, kurį kažkas ima ir perveža. Tiesa, savo noru bei pageidavimu ir besistengiantis dirbti kas priklauso.

O va štai šitiems vyrams greta manęs, Hornas – tai kartu ir gyvenimo hornas. Jūrų marių vilkai, matę tiek, kiek aš tikrai nematysiu, tad jiems ši vieta ir pats įvykis – tikrai kažkas ypatingo ir didingo. Kai susirinkom ant borto, visi džiaugėsi kaip vaikai. Prasidėjo ritualai: kažkas atnešė dar iš Australijos vežtą „Blue label“ viskio buteliuką, tad Linkus iškilmingai įpylė Seniui. Kuris buvo mums (turiu galvoje ir V etapo įgulą, kuri taip pat išlipo Horne) toks palankus. Likučius pasidalijom. Po to tas butelis buvo prisemtas Horno vandens ir nukeliavo po gultais kaip relikvija. Į vandenyno dugną nukeliavo pora kryželių ir kitų atmintinų daiktų – artimųjų įdėtų ir apie pusę pasaulio apiplukdytų. Nenuorama Raimis atsitempė dėžę cigarų (šiaip gi jis nerūko, bet Horne – kaip Horne).

Žodžiu, ir vyko ir ritualas, ir mini šventė. O po to pradėjo stiprėti vėjas ir tapo aišku – reikia nešdintis nuo šių uolų šalin. Ir išsinešdinom.

[ Tęsinys ]

[ Pradžia ]  [ Ankstesnis ]

Na ką dar pridėti? Jei įsivaizduoji Pietų Amerikos pietinį galiuką, gal prisimeni, kad jis panašus į žmogaus stuburgalį. Į Atlantą nėrėm sąsiauriu tarp paskutinės ir priešpaskutinės salos.

Naktį vėjo buvo, bet dar pakenčiamai. Po vachtos mėginau nusnausti, bet sunkiai sekėsi. Be to, užsupo jau rimtai, o vėjas prašvitus dar sustiprėjo ir buvo gerokai per 40 mazgų. Šoninis. Ir dar kažkokia bjauri banga pakilo. Vyrai paskui kalbėjo, kad parodęs didį palankumą prie Horno senis visgi nusprendė supažindinti ir su kai kuriais vietos orų ypatumais.

Mano gultas buvo dešiniam borte, pačiam gale ir viršutinis, tad tarp mano pilvo ir denio buvo ne daugiau 20 centimetrų. Kai per bortą paryčiais pradėjo ristis bangos, tapo visai nejauku – atrodė, kad esu po vandeniu. Bet nukorus galvą žemyn mačiau Raimondą Šiugždinį – baltą kaip popierius. „Na, jei jau pasaulio čempioną tąso kaip mane, kaip nors išgyvensiu“ – tada atrodė. Sakyčiau draugo bėda įkvėpė kaip tikrą lietuvį. Bet iš tiesų ten blogavo mažne pusė įgulos.

Čia atėjo į Raimundo Daubaro pavidalą įsikūnijusi pareiga ir nutysė į šturmaninę dirbt – Tėvynė trypė kojomis reikalaudama ataskaitos apie vasario 16-ąją, Horną bei trispalvę. Pamėginau. Įsispyriau kojomis į priekinę sienelę, nugara įsirėmiau į galinę ir pamėginau rašyti tekstą. Laivą mėto audra, akys ekrane beviltiškai mėgina rasti žodį, pirštai – pataikyti į klavišą. Monitorius tai priartėja, tai nutolsta. Parašius pusę sakinio teko griebtis delnu už burnos ir nerti ant borto. Įvyko trumpas, bet įspūdingas katarsis, po kurio kūnas pasakė – viskas, prisitaikiau. Pasidarė lengva kvėpuoti.

Bet savijauta po katarsio pats žinai – stemplė išdraskyta, skrandis susuktas, nosyje – skrandžio sultys. Nekas. Ir čia – o stebukle!, — iš kambuzo kažkas (iki šiol nežinau kas) ištiesė kartoninį indelį su šiltu sultiniu. Viešpatie, duok tam žmogui daug laimės ir gražių vaikučių – nuostabesnio nektaro kaip tas sintetinis sultinys niekada negėriau ir nežinau ar gersiu.

Todėl draugystė po burėmis nesuvaidinama.

Visa kita – labai paprasta: plaukėm ir nuplaukėm.

P.S. Dar kartais va apie ką pagalvoju. Anksčiau, kai navigacijos prietaisai buvo nepalyginamai paprastesni, o meteopalydovų nebuvo, laivai iš santykinai komfortiškų platumų iki Horno plaukdavo turbūt kelias savaites. Jei pasisekdavo jį apiplaukti, vėl kelias savaites kildavo, kol komfortiškas platumas pasiekdavo. O audros ten – pats žinai. Todėl tikiu, kad mažiausiai mėnesį tose platumose prasimalus jau būna tas pat kas į kambarį įeina – ar Anglijos karalienė, ar arkangelas Gabrielius. Žurnalisto/meteorologo kelionė nuo Ušuajos iki Buenos Airių šiame kontekste atrodo blankokai.

P.P.S. Ir dar. Viktoras Golubovskis sakė, kad tarpukario Lietuvoj kai vaikinai baigdavo jūrininkystės mokyklą (gal taip vadinosi?), vienas būdų įgauti geros jūrininkystės praktikos buvo – vykti į Čilę salietros parvežti. Aplink Horną, žinoma. Įdomu, apie juos yra išlikę kokių žinių, ar ne?

Žvelgiant į nuotrauką, nesunku atspėti koks eksponatas man labiausiai patiko. Bet jei rimtai, ten yra ką pamatyti ir be šio modelio. Nors paroda kukli (nedidelė), bet buvo ir man nepatytų daiktų, ypač — nuotraukų.

Rekomenduoju visiems, paroda veiks labai trumpai – tik iki vasario 7 dienos.

Kaip „Facebooke“ rašė Andrius Mamontovas, „gerulė ir labai reali paroda!“.

Namo iš parodos parsinešiau ir dovaną – kitų metų sieninį „Tūkstantmečio odisėjos“ kalendorių. Kažkas man šnibžda, kad viršelio nuotraukoje jachtoje „Ambersail“ „malūnėlį“ sukančio žmogučio plikė priklauso man.

Rekomenduoju. Ne dėl savęs — yra gražių nuotraukų. Neklausykit, ką šneka profesionalai. Bent jau man burbėjo. Matyt, iš pavydo. Kaip suprantu, turės būti prekyboje. Įsigyti galima — skaitom Pauliaus komentarą kur ir kaip.

Seniai žadėtos jachtos „Ambersail“ kelionės aplink pasaulį paskutiniojo XI etapo nuotraukos. Būčiau dar delsęs, bet primygtinai paprašė atrinkti geriausias ruošiamam leisti albumui.

Atrinkti iš daugiau kaip 10 tūkstančių kadrų darbas nelengvas. Kadrų buvo dar daugiau, bet akivaizdžias šiukšles jau išmėčiau. Skaitmeninės fotografijos bėda – kai negaila juostelės, fotoaparato užraktą spaudyti lengva, bet po to atrink, kad gudrus.

Ačiū šturmanui Sauliui, kuris jau buvo nemažai atrinkęs, sudėliojęs. Ypač etapo dalies, kurioje neplaukiau, — nuo Londono iki Gdansko.

Maniau, kad iš visos aibės odisėjos nuotraukų pačias pačiausias atrinks specialistai. Aš tokiu nesijaučiu, veikiau esu mėgėjas, nors daug metų dirbu su fotografijos asais ir ne kartą mačiau jų darbus, kamantinėjau kaip užfiksuoti geresnį kadrą, nenuosekliai, bet mokiausi. Tačiau kur man iki jų.

Ir vis tiek profesionalams liko dar darbo – jei kiekvieno etapo, o jų buvo 11, įgulos atrinko po 100 kadrų, tai į leidžiamą albumą bus sudėta, manau, tik 10 proc. nuotraukų. Yra ką veikti atrenkant.

Juk objektyviai reikia pažiūrėti į visą fotomedžiagą. Man, kaip dalyviui, viena ar kita nuotrauka gali atrodyti ir graži ir gera vien todėl, kad joje užfiksuotas išgyventas veiksmas. Žmogui iš šalies kadre esantys objektai gali ir nieko nesakyti.

Tad, perfrazavus žinomą posakį, geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų perskaityti. Didžioji dalis nuotraukų Picasa albume yra iš to paties filmuko, kuris yra čia, bet yra ir papildomų kadrų.

P.S. Tarp daugybės internete jau esančių odisėjos nuotraukų, man patiko Sankt Peterburgo bendruomenės užfiksuoti „Ambersail“ buvimo Piteryje momentai. Ir nebūtinai todėl, kad ten mano snukelis matosi ar kadrai geri. Tiesiog.

Buvo juokais sakančių, kad po „Tūkstantmečio odisėjos“ jachtą „Ambersail“ reikia iškelti ir krante pastatyti kaip paminklą žygiui. Dažnas klausdavo: „O kas bus, kai odisėja baigsis?“.

Paminklų jachtoms yra. Maksvos jachtklube „Admirolas“ stovi neseniai žuvusio Rusijos buriuotojo Eugenijaus Gvozdevo jachta, su kuria jis apiplaukė Žemės rutulį.

Turime ir mes „paminklų“ — per Atlantą plaukusios „Audra“ ir „Dailė“, pasaulį apiplaukusi „Laisvė“ stovi Klaipėdos jachtklube jau daug metų. Bet čia kita situacija, nebarstykim druskos jachtų savininkams ant žaizdos.

Svarstymų, į kokią kelionę leisis „Ambersail“ po odisėjos, girdėjau įvairių. Odisėjos „tėvas ir mama“ Raimundas sako, kad planų yra ir didelių, tik kol kas apie juos kalbėti anksti.

Bet „Ambersail“ netaps paminklu ir tuoj leisis į kelionę – į Europos pietus. Kol kas suplanuota išvyka iki Gibraltaro, norintys kviečiami prisijungti prie įgulos. Tai kainuos, neskaičiuojant lėktuvo bilietų ir savo išlaidų, po 1500 litų žmogui viename etape. Galima plaukti visus tris etapus.

Mano „finansų ministras“ (o kai kam – žmona, bet sako, kad tai vienas ir tas pats) tokios kelionės neleidžia. Liekam krante.

O Viduržemio jūroje buriuoti galima ir tuomet kai pas mus — žiema. Ne viena lietuviška ar Lietuvos savininkų jachta ten yra, esu girdėjęs istorijų apie pasiplaukiojimus per Kalėdas. Nors ir ten vėsoka būna, bet ne taip žvarbu, kaip pas mus.

Klaipėdos parašiutininkų klubas „Ambersail“ pasitiko iš aukštai ir nufilmavo „Tūkstantmečio odisėjos“ finalą. Svaiginantys vaizdai.

Koks platus Klaipėdos jūrų uosto kanalas iš paukščio skrydžio, ir koks jis siauras įplaukiant, ypač pučiant stipriam, pavyzdžiui, vakarų, vėjui!

O vėjo tądien netrūko, gūsiais pūtė iki 20-26 mazgų. Tiesa, palyginus su tuo, kaip „Ambersail“ pirmą kartą įplaukė į Klaipėdą prieš kiek daugiau nei metus, liepos 5 dienos orai buvo šilkiniai.

Bet ne parašiutininkams. Kalbėjau telefonu su broliu ryte (jis ir video persiuntė), „Ambersail“ prietaisai rodė apie 10 mazgų. Brolis (jo veidelis matosi video pradžioje) jau tada sakė, kad mus jo klubiečiai parašiutininkai pasitiks šuoliais. Perpiet situacija pasikeitė, ir parašiutininkams vėjas buvo gal net per stiprus. Bet profesionaliausi šoko, ir štai matome jų užfiksuotus vaizdus.

Aš parašiutų nemačiau, nors, sako, jie danguje dūmus leido. Kai mus su „Ambersail“ pasitiko TIEK daug (Lietuvos masteliais) jachtų ir katerių, užsimiršau į dangų pažiūrėti.

P.S. Beje, gdu, Linkus teiravosi a la „kaip Makumba gyvena“.

• [ Teksto bus nemenkai, tai nekantriems iškart keletas foto iš aprašomų įvykių Picasa albume. Tikrai ne visos, tik mano darytos. ]

Kai rašiau Tūkstantmečio odisėjos tinklapyje apie sutikimo emocijas Stokholme, prisipažinsiu, gal šiek tiek pasaldinau, bet visgi tai nebuvo melas. Jachtos „Ambersail“ sutikimo akimirkų Klaipėdoje metu užplūdusių emocijų saldinti jau nereikia, bet ir aprašyti sunku. Tai buvo kažkas nerealaus.

Žinojom, kad prie Klaipėdos priėmimo bojos mus turi pasitikti apie 40 jachtų, išsirikiavusios dviem eilėm, mes pro jas praplauksime, ties uosto vartais apsisuksime ir praplauksime dar kartą link jūros. Bet žinojimas viena, o patyrimas – visai kas kita. Kai pamačiau tiek burių, užplūdo kažkuris iš sunkiai įvardijamų gerų jausmų. Ir čia rimtai mus jie pasitinka?

Pirmąją jachtą atpažinau „Scorpio“ (su ja pavasarį laimėjom III vietą „Pilypo taurės“ regatoje). Mano rankos užimtos, buvau apsiginklavęs vaizdo kamera ir fotoaparatu, tačiau jai pamojavau. Gramas, matei? Duosi foto?

Po to jachtų tik gausėjo ir jas vis greičiau lenkėme. Tiesa, krante laukusieji nežino, kad sutikimo šventė galėjo baigtis gan liūdnai, kai vienos iš mus pasitinkančių jachtų vairininkas kirto mūsų kelią ir vos neatsitrenkėme į juos, tačiau spėjome laiku pasukti. Suprantu emocijas ir norą pamatyti „Ambersail“ iš arti, bet kam taip rizikuoti?

Vos įplaukus pro vartus (neklauskite, ar vėlavome, o jei taip, tai neklauskite, kodėl) pasitiko dar daugiau jachtų ir katerių, čia buvo tie, kas nedrįso išplaukti į jūrą, kurioje pūtė toks amberseiliškas 20-25 mazgų vėjas. Belieka tik numanyti, kiek mūsų kapitonui Pauliui streso kėlė manevravimas tokioje maišalynėje. Aš vos spėjau į šalis dairytis („Marius BMW“ pasisiuvo trispalvį spinakerį?), filmuoti ir fotografuoti. Bet pamatėm, kaip „Ambersail“ sutikimo proga vilkiko paleista vandens čiurkšlė krito ant vieno katerio. Nepykit, kas ten plaukėt, bet mums buvo gardaus juoko.

Įplaukus į baseiną prie kruizinių laivų terminalo jau ne juokai galvoje buvo, ir ne filmavimas, o kaip tiksliai prisišvartuoti, greitai ir tiksliai grotą nuleisti („Ušacki, …tararaj, trauk burę žemyn!“). Nežinau, kaip atrodėm iš šalies, bet man atrodė, kad viskas vyko sklandžiai.

Kai švartavimasis buvo baigtas, įsisuko emocijų karuselė. Man rimtai ašaros nuriedėjo („o, turiu akinius nuo saulės, tai gerai“), kai mūsų kapitonas nusileido ir pasisveikino su savo mylimąja. Po to žengte nuo borto ant lieptelio, o aplink – sveikintojų minia. Nieko nematau, galvoje įkyrios mintys kaip neparklupti, kur ta scena, kur ten mes stoti turime. O link jos praeiname kareivių sargybos koridoriumi, kaip karaliai ar prezidentai oficialių vizitų metu.

Vėliau sužinojau, kad prie pat krantinės (ačiū, Marijonai) buvo mama ir sesė dvynė su šeima, bet aš jų nemačiau. Daug ko nemačiau, o žmonių žvilgsnių vengiau. Aš tik paprastas buriuotojas, aplankęs kelis Baltijos uostus, na tikrai nereikia žiūrėti į mane kaip didvyrį. Tik vėliau, dainuojant „Odę Lietuvai“, nuo scenos viršaus pamačiau KIEK žmonių susirinko kruizinių laivų terminale. Tai ne be reikalo aplankyti tie uostai, ne šiaip sau rašiau iš ankštos šturmaninės sūpuojamas bangų, ne veltui pirmosios pamokos montuojant vaizdo medžiagą (įtariu, kiek keikėsi TV3 profesionalai ją permontuodami) – žmonės žino Odisėją, žino jos misiją ir susivienijo. Baltijos kelias, tik kitaip.

Bet tai dar ne pabaiga. Kai Garbės sargybos kuopos (?) vyrai įnešė didelę trispalvę ir pradėjo ją išlankstyti, pagalvojau „o kada jie ją spėjo taip gražiai perlankstyti“, kai nešė kabinti, klausiau savęs „o kada jie raksus sukabino“, kai kabino ant flagštoko, didžiavausi „ei, tą vėliavą mes ne kartą kėlėme ir gerokai paprasčiau“. Maniau, jog jie kabina tą pačią mano buto dydžio trispalvę, kurią „Ambersail“ keldavo įvairiuose pasaulio uostose. Tik vėliau supratau, kad ne ta – per daug nauja ir lopų nėra.

Bet koks grožis ta vėliava uoste. Kaip sakė mūsų kapitonas, atplaukę į Klaipėdą užsieniečiai negalės jos nepastebėti ir žinos, atsimins Lietuvos trispalvę. Gal tik koks juodulys iš Etiopijos gali pamanyti, jog labai į jo šalies vėliavą panaši, tik spalvos vietomis sukeistos ir nėra mėlyno blyno su žvaigžde centre.

Iškėlus trispalvę įvyko tai, ką akcentavau savo rašiniuose iš kelionės, kas buvo visos Odisėjos kulminacija ir galutinis akcentas – sugiedojome Tautišką giesmę. Vienas mano sūnėnų, prasmukęs pro VIP zoną, stryktelėjo nuo tvoros šalia manęs ir giedojome kartu. Kaip ir daug daug visame pasaulyje išsibarsčiusių lietuvių – sumontuotas vaizdo klipas jau yra Odisėjos puslapyje, jį parodė televizija.

Man jau atrodė, kad viskas baigėsi. Grįžau prie jachtos, kurią pamatyti susirinko tiek žmonių, kad pontoninis lieptas kartais niro į vandenį iki viršaus. Dar „mūsų vachta“, dar rengiame ekskursiją po jachtą („ar tai buvo scenarijuje?“), bandome įkalbėti žmones visus kartu nelipti ant denio, nes apvers jachtą. O tuo metu scenoje veiksmas tęsiasi ir išgirstame, jog bus dainuojama „Odė Lietuvai“. Paknopstom bėgame į sceną („o, mane rodė per teliką“), keli mūsų lieka jachtoje su svečiais.

Dar kelios valandos šurmulio, sveikinimų, apsikabinimų, bendravimo ir susirenku šmutkes, kviečiu taksą, važiuoju pas mamą. Kitą rytą – į Vilnių. Sutikimo euforija tęsiasi – Dainų šventės „Amžių sutartinė“ dalyvių eisenoje mes žengėme vieni pirmųjų ir nešėme TĄ trispalvę, kuri plevėsavo iškelta ant vieno jachtos falo įvairiuose pasaulio kampeliuose. Žmonės mus pažino, sveikino, gero vėjo linkėjo. Vadinasi, skaitė, matė, sekė plaukimą. Ir gal nemano, jog tai tebuvo turčių buriuotojų pasiplaukiojimas sportine jachta. Patys buriuotojai (gerai jau gerai, už visus nekalbėsiu) tai suprato ne vien kaip buriavimą VO60 klasės jachta (o tokių planetoje nedaug), bet ir kaip kvieslių misiją – aplankyti kitur gyvenančius tautiečius, pakviesti juos švęsti tūkstantmečio, suvienyti. Nežinau kiek, nežinau ar ilgai, bet, atrodo, pavyko. Ir truputėlį aš prie to prisidėjau. Galiu šiek tiek nosį į viršų pakelti, ane? Taip vos vos…

P.S. Atsiprašau „Ant bangos“ skaitytojų už pertrauką. Per daug įvykių, emocijų, nuotykių, sutikimų ir buriavimo, o ir sąlygos neįprastos, tai mūza neaplankė. Neatsiprašau už serveriai.lt darbo broką, kai šie, prisirinkę daug klientų, neišgali kokybiškai teikti paslaugų, ir todėl mano tinklaraštis kartais nepasiekiamas.

Rusijoje tvarka nesikeičia. Prieš daugiau nei dešimt metų mums su jachta „Ragainė II“ nepavyko nuplaukti į Karaliaučių, nes privalėjome pirkti locmano paslaugas, kuris būtų kelią į uostą nurodęs. Tąkart apsisukome ir plaukėme ten, kur locmano nereikia, taip tapome pirmąja užsienio jachta, įplaukusia į iki tol buvusi uždarą uostą Pionierską.

Bet tokios prabangos plaukti kur norisi „Tūkstantmečio odisėjos“ jachta „Ambersail“ neturi. Tad plaukiant į Sankt Peterburgą privalėjome pasiimti locmaną ant denio.

Rusijos kranto tarnybos mus per raciją pradėjo šaukti kone vos įplaukus į jų teritorinius vandenis. Bet taip įdomiai: kviesdami laivą šiauriau kažkokios salos ir nenurodydami koordinačių. O jei tai ne mes? Žinoma, tai buvo „Ambersail“, mes tai žinojome, o kranto tarnybos dar užklausė pro mus praplaukusį laivą, ar mato savo dešiniame borte jachtą.

Iš pradžių su uosto tarnybomis bandėme kalbėti dvikalbiškai: mes angliškai, jie rusiškai. Vėliau perėjome į rusų kalbą. Be locmano įplauti į uostą neleido, teko palaukti, kol kateris atpludė jau pensinio amžiaus mano ūgio malonų vyrą.

Jo pareigos laive tebuvo nurodyti, kur plaukti, nors išties jis tik pasufleruodavo kur, viską mūsų vairininkai bei šturmanai ir patys žinojo, kelią būtų radę. Bet jei jau tokia tvarka, tebūnie. Juolab locmanas paaiškino, kuris iš farvaterių „Ambersail“ jachtai su 4 metrų grimzle palankesnis, nors ir ilgesnis.

Su locmanu plaukėme kelias valandas, praplaukėme Krondštatą su keliais kariniais laivais (ir vienu povandeniniu), apgriuvusiais senų gynybinių įtvirtinimų pastatais ir naujai statoma damba (kai ją užbaigs, nuo potvynių iš Suomijos įlankos bus uždarytas visas Sankt Peterburgas).

Ak, tiesa, dar prieš tai praplaukėme vietos paplūdimius, apie kuriuos ano įrašo komentare kalbėjo Darijus. Bet krantas toli buvo, nesimatė nuogų mergų. Gaila, nes jei locmanas nemelavo, ten netoliese jų atominė elektrinė stovi, tai mergos turėtų būti papingos.

Suomijos įlankoje, o juo labiau prieigose prie Sankt Peterburgo labai seklu, farvateris siauras, o tuoj už jo kai kuriose vietose salelės, matosi seklumos. Navigacinių ženklų nemenkai, tačiau vietomis jų nėra, nors GPS ploteryje jie pažymėti.

Nežinančiam, ypač pirmą kartą klaidus gali pasirodyti įplaukimas į patį uostą (nors Gdanskas dar klaidesnis). Beje, uostas pasitiko mus senu betoniniu miesto pavadinimu „Leningrad“. Sustojome, kaip supratau, prie pontono, ties kurio viena puse švartuojasi kruiziniai laivai, kitoje pusėje – kariniai. Naktį atplaukę kol kas buvome vieninteliai (jei vieno vilkiko neskaičiuosim).

Žinoma, prisistatė pasienio tarnyba – dvi damos (sijonuota simpatiška šviesaplaukė ir ne tokia simpatiška brunetė). Jos tik patikrino pasus ir mūsų veidus, o štai muitinės pareigūnų liepė laukti iki 8 valandos ryto. Iš pradžių draudė net į krantą išlipti, bet vėliau leidimą gavome. Tik sugrįžt iki muitininkų reikia. Grįžome, bet jie taip ir neatėjo, dėl kažkokių priežasčių nereikėjo.

Miestas didingas. Pakeliami tiltai, Žiemos rūmai, Ermitažas, Petras Pirmasis ant arklio, Nevos prospektas, Admiraliteto rūmai, kažkur tolumoje kitame krante „Aurora“, daug gundančių merginų, nemiegančio ir kažką vidury savaitės švenčiančio jaunimo, eismo betvarkė prieš pakeliant tiltą ir dar daugybė dalykų. Šio miesto vienu ypu neapžiosi, o laiko dairytis į šalis nelabai ir bus.

• O čia mūsų locmanas, labiau įpratęs būti didelių laivų kapitono tilteliuose nei jachtos kokpite, tai galėjo sušalti vien su marškiniais ir plona striuke („bolonke“), tad paskolinom šturmės striukę.

Jachtos kompasas ar navigaciniai prietaisai turi savo magiją – žiūri į jų rodomus skaičius ir akių atitraukti negali. Bet ne tik burtai žvilgsnį prikausto. Sekti prietaisų parodymus privalu norint neiškrypti iš kurso.

Tik laikytis to kurso nelengva. Jei užsižiūri į vėluojantį atsisukti kompasą ar (kaip „Ambersail“ ir kitose jachtose) prie stiebo esantį prietaisų skydelį, žiūrėk ir nukrypsti. Dar nesu toks jūrų vilkas, kuris „Ambersail“ valdo „penkių laispnių tikslumu“.

Išplaukus iš Stokholmo, dar škeruose mus pasitiko rūkas. Ne visai toks, kad laivo nosies nesimato (po kelių metų, žinoma, pasakojant sutirštinsiu spalvas ir porinsiu, jog net stiebo nesimatė), bet tikrai tirštas. O buvome kaip tik laivų kelyje, tai vienur, tai kitur pasigirsdavo ilgas “Ūūūūūū”. Taip laivai apie save rūke praneša. Mes rūko rago nepūtėme, bet radarą stebėjome.

Tokiu atveju naviguoti padeda prietaisai – vairuoji jachtą žiūrėdamas į jų rodmenis. Kartą užsižiūrėjau ne į tuos skaičius (į vimpelinio vėjo vietoje kurso) ir pasukiojau „Ambersail“ vingiais, už ką gavau velnių nuo Linkaus. Jis teisus – kilvateris (laivo nuplaukto kelio žymė) atrodė vingiuotas „lyg uošvės liežuvis“.

Net kai klaida buvo ištaisyta (ak, anokia čia klaida, dažnam nutinka), laikytis duoto kurso nebuvo lengva. Ir nėra lengva. Ne kartą esu pastebėjęs, kad norisi kitą vairuojantį nemokša išvadinti, kuris laivo nesuvaldo, bet kai pačiam tai ne visuomet sekasi, negi ant kitų burnosi.

Žinoma, ne vien į prietaisus žiūrint jachtą valdyti reikia. Stokholme sutiktas kolega buriuotojas tinklaraštininkas SailingBoy pasakojo, jog Švedijoje ketinama griežtinti katerių ir jachtų vairininkų paruošimą, įvesti teises jiems (iki 12 metrų ilgio ir 4 metrų pločio laivui nereikia jokio vairininko pažymėjimo). Nes prisiperka naujieji jūrininkai katerių, žiūri į GPS plotter’ius kaip į kompiuterinio žaidimo ekraną ir pagal juos vairuoja. O kad GPS signalas vėluoja ir kad aplink dar pilna kitų laivų, nemato. Taip ir daugėja nelaimių Švedijos karalystės vandenyse.

Bet grįžkime prie skaičių. Po vakarinio ir rytinio budėjimo (aš „kapitoniškoje“ vachtoje – nuo 8 iki 12 val. ryte ir nuo 20 iki 24 val. vakare) dieną prigulęs sapnavau, kad nusipirkau naują GPS. Tik neilgai džiaugiausi sapnu, pažadino įgula, susiruošusi Joninių proga išsimaudyti jūroje. Drąsuoliai buvo keturi, aš, žinia, į tokį šaltą vandenį nešokau.

O vakarinėje vachtoje ir vėl stovėdamas prie šturvalo akis įsmeigiau į prie stiebo esantį prietaisų skydą. Buvo lengviau nei prieš tai vakare, kai rūko metu akiniai rasojo ir beveik nieko nemačiau. Šalta, šlapia ir rūko spalvos viskas buvo.

Be abejo, už bet kokius skaičius magiškiau yra saulėlydžiai ir saulėtekiai ramioje (vis dar daugiau motoruojam, nei buriuojam) jūroje. Bet tai matyti, ne aprašyti reikia. Tad įdėjau vieną nuotrauką, gal bent dalį tų įspūdžių perteiks.

Jei užtruksiu prie kompo, pamatysiu ir saulėtekį, nors jau norisi miego. Saulė čia, Suomijos įlankoje (mes pakeliui į Sankt Peterburgą) dabar nusileidžia, bet ir vėl greitai pakils. Baltosios naktys tai vadinasi, ar ne? Tikrai šviesu, tamsiausia apie 1 val. nakties (Švedijos laiku), o kitu laiku gali skaityti. Miegoti netrukdo, nes „Ambersail“ iliuminatorių vos du, ir tie patys šturmaninėje.

P.S. Išplaukiant iš Stokholmo mes prasilenkėme su VOR jachtomis, kurios miesto akvatorijoje rengė, matyt, parodomąsias varžybas. Senamiesčio fone ir ankštame uoste tos jachtos atrodė nuostabiai.

• Vienas pats per Baltijos jūrą. Retas švedas tokiai kelionei ryžtųsi.

Kaskart atplaukus į Švediją mane nuolat apima šiokio tokio (baltu jis vadinamas?) pavydo jausmas – bet KIEK jie buriuoja! Kiekvieną kartą tarp škerų matyti dešimtys ir daugiau jachtų, o savaitgaliais jachtos ir kateriai tiek zuja ant vandens, kad vos spėji manevruoti.

„Čia jachtų kaip per Kuršių marių regatą“, – pasakė kažkuris iš „Ambersail“ įgulos narių, penktadienį (06.19) mums plaukiant škerais į Stokholmą. Šis penktadienis, nors ir neoficialiai, Švedijoje laisvadienis – visi jau švenčia ar ruošiasi švęsti vietines Jonines. Tad jachtų gerokai daugiau nei per KMR.

Dar pridėkime „Volvo Ocean Race“ regatą, kurios priešpaskutinis etapas finišavo Švedijos karalystės sostinėje ir suprasime švedų entuziazmą laisvadieniais plaukioti.

Galima būtų plėstis aprašant švedų katerius ir jachtas, manevrus prasilenkiant siaurame farvateryje, bet ne jie vieni moka plaukioti. Trumpam pamirškime pasaulį apiplaukusią „Ambersail“. Dabar šalia jos Stokholmo centre stovi dar dvi lietuviškos jachtos, specialiai ta proga atplaukusios iš Klaipėdos – „Mania“ ir „Puffin“. Jei „Mania“ yra patogus kruizeris su patyrusia įgula, tai vienas pats per Baltiją „Puffinu“ į Stokholmą atplaukęs Dominykas Vizbaras gali nosį nušluostyti ne vienam švedui, dažniau variklį burzginančiam, nei bures keliančiam.

Tiesa, ir jis neapsiėjo be pagalbos – „Mania“ jį traukė ant buksyro kai nebuvo Baltijoje vėjo ir klaidžiuose škeruose. Bet per stiprius vėjus Dominykas plaukė vienas. Ir jei prieš vėją jachta plaukia puikiai vairuojama autopiloto „virvytės“ (kai jachtos rumpelis pririšamas virvėmis), tai pavėjiniais kursais jos iš rankų ir paleisti negali.

„Žiūriu į bananus jachtos priekyje, noriu jų, bet negaliu pasiimti, negaliu rumpelio paleisti“, – vėliau savo įspūdžius pasakojo Dominykas. Niekis tie bananai palyginus su bangomis, kurių viena per stiprų vėją parvertė jachtą ant šono, kita (ar ta pati) perliejo visą laivą. Bet vandens į atvirą kokpitą pateko „gal du kibirai“.

Kitas, ne mažiau ekstremalus išgyvenimas Dominykui teko, kai jis savo akimis matė linkstantį nuo vėjo giką ir svarstė, kada jis luš. Nelūžo. „Dabar jau žinau, ką reikėtų daryti kitaip plaukiant vienam. Įgijau patirties, nors pakartoti nenorėčiau“, – šypsodamasis geraširdiška šypsena ir pasakodamas lyg nieko blogo nenutiko kalbėjo Dominykas.

Bet penktojo Odisėjos etapo dalyviui, apiplaukusiam su „Ambersail“ Horno ragą, dar teks plaukti vienam namo. Ketina tai padaryti išlydėjęs „Ambersail“ į Sankt Peterburgą.

• Mažas tas „Puffinas“ atrodo netoli „Ambersail“ (už Dominyko jachtos – „Mania“).

Prieš išplaukdamas su „Ambersail“ jau žinojau, kad būsiu „kvieslių metraštininkas“ (vengiu termino „žurnalistas“, labiau patinka VOR terminas „media crew member“ — MCM) ir, be abejo, galvojau vos atsišvartavus pulsiu rašyti įspūdžius iš plaukimo.

Bet ne viskas taip paprasta. Pradėkime nuo to, kad… Na, taip taip, ir mane kiek pričiupo jūrligė. Kaip sako Aga, „tai pirmasis“ simptomas. Aš sakau, jog tai vienas iš kelių, būdingų šiai nemaloniai būsenai, o taip pat ir man – tampu alkanas, apatiškas ir mieguistas.

Galva nedirba, tad jei ir yra kokių protingų minčių, vertų suguldyti bitais ir baitais internetan, jos išgaravusios su Baltijos jūros vėjais.

Bet nerašyti negaliu. Todėl jau du įrašai yra odisėjos tinklalapyje. Kaip XI etapo MCM, aš aprašau misiją, kurią iki tol aprašinėjau toli nuo jachtos savo namuose.

Nors ir tai pavyksta ne taip lengvai – palydovinis ryšis jachtoje lėtas ir labai brangus, o ir jam reikia daug elektros energijos, kuri burinėje jachtoje, žinia, labai ribota. Dabar aš suprantu, kodėl Odisėjos puslapyje vėluoja informacija ir tokios mažos nuotraukos. Nepaskubinsiu ir aš šių reikalų, nors šiame etape, lankant tiek daug uostų, interneto prieigos bėdas išspręsim gan nesunkiai.

Bet vis tiek sunku rašyti. Suprantama, kad sunku rašyti ant bangų lyg amerikiniais kalneliais lekiančios jachtos šturmaninėje. Ten kiek ilgiau pabuvus skrandis pradeda reikalauti laisvės.

Bet ne mažiau sunku rašyti ir krante, nes apstu įspūdžių, po kurių pavargęs grįžti į jachtą ir tik krenti miegot. Va ir dabar. Prisišvartavome Sandhamne  (tai toks Švedijos kurortinis miestelis, lyg mūsų Preila, nes ši sala – vienintelė su smėlio paplūdimiais). „Ambersail“ jachta greita, greitai iš Gdansko atplaukėme iki Švedijos, tačiau naktį ir dar per rūką nenorėjome siauru ir sudėtingu škerų farvateriu plaukti iki Stokholmo.

Taigi, kaip ir galima būtų atsipalaiduoti, bet interneto ryšys iki mūsų jachtos nuo vietos viešbučio „netraukia“, o viešbutyje vyksta diskoteka – švedai jau pradėjo švęsti vidurvasarį (penktadienį jiems išeiginė diena). Tai aišku eisiu į diskoteką, o įspūdžius aprašysiu kitą kartą.

Apie taip kaip mes prisišvartavome ir kokia tai jachta, čia netruko pasklisti kalbos, gražios blondinės tik mirksi akytėmis… Ai, bet visos blondinės ir brunetės vistiek nenukonkuruos JŲ, kurias iš arti matysiu Stokholme…

„A plan is just a list of things that don’t happen“. Tai mėgstama Thirteen citata ir su nemenkomis išlygomis ji tinka šiam įrašui.

„Jūs sugadinote man savaitgalį“. Taip „Ambersail“ įgulai pareiškė vienas danas, kurį „Tūkstantmečio odisėjos“ rengėjai pakvietė padėti skubiai suremontuoti lūžusį jachtos giką – horizontalų pagrindinės burės groto buomą.

Kai praėjusį penktadienį (06.12) lūžo jachtos gikas, informacija apie tai galėjo pasirodyti bauginanti. Laimei, nieko siaubingo nenutiko, o kelionę aplink pasaulį ištvėręs gikas, matyt, „pavargo“ netoli namų. Laimei, ir netoli krantų, tad „Ambersail“ sėkmingai pasiekė Kopenhagą, kur lūžusi dalis bus suremontuota ir tikimasi, kad jachta laiku pasieks Gdanską.

Bet veikiausiai negalės atplaukti į Gdynią, kur taip pat buvo numatytas įgulos susitikimas su vietos lietuviais ir aukštais svečiais. Dėl to anksčiau nei planavo, į Lenkiją išvažiuoja dar viena XI etapo įgulos dalis, kuri pakeis dalį plaukiančių iš Londono.

Štai taip „Ambersail“ pakoregavo ir mano planus – išvykstu diena anksčiau. Taip taip, pagaliau galiu pasigirti – esu paskutiniojo etapo įgulos narys nuo Gdansko. Dar ketinau dieną prieš kelionę skirti tinklaraščio papildymui (palikti keletą įrašų, kurie automatiškai publikuotųsi), bet spėjau vos du.

Žinoma, rašysiu iš „Ambersail“, nes ten šalia visų įgulos nario pareigų bus ir „media crew member“ pareigos (pirmumas, žinoma, Odisėjos tinklapiui). Panašiai kaip ir „Volvo Ocean Race“ regatoje, tik skirtingai nei VOR, aš esu ir visavertis komandos narys, turėsiantis budėti savo vachtoje. VOR „media berniukams“ neleidžiama padėti profesionalams buriuoti.

Ir jau kai būsiu ant „Ambersail“ denio (et, ar ne per anksti pasigyriau?) man bus smalsu, ar tas gikas, kaip man atrodo pažiūrėjus į nuotraukas, yra sujungiamas iš dviejų dalių, ar visgi lūžo perpus, ar išsinėrė, ar dar kas nutiko.

Minėjau, kad buvau kviestas į „Tūkstantmečio odisėjos“ XI etapo įgulos mokymus baseine – būtų buvusi puiki proga ir gyvybiškai reikalingų įgūdžių įgyti ir įdomų reginį aprašyti. Bet negalėjau, išvažiavau į Kroatiją buriuoti.

Mokymai, žinoma, įvyko ir juos puikiai aprašė XI etapo įgulos narys Aidas Pivoriūnas. Aprašymą gavau el.paštu ir juo dalinuosi su „Ant bangos“ skaitytojais (jei neskaitėte „Tūkstantmečio odisėjos“ tinklapyje).

Gelbėjimo operacijos pratybos. Verta

„11-oji Tūkstantmečio odisėjos etapo įgula praėjusį penktadienį dalyvavo gelbėjimo operacijos pratybose Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos mokymo bazėje, Klaipėdoje. Vienas mūsų įgulos narių, Valerijus, būdamas profesionalus šturmanas, yra šios aukštosios mokyklos dėstytojas, tad gavome gerą progą pasijusti jūreivystės studentais, tiesa, šį kartą paskaita buvo ne apie laivus ar navigaciją, bet labai žemiška – teorinės žinios apie gelbėjimo plaustus ir gelbėjimo operacijų procesą. Žinoma, didžiausias netikėtumas ir nerimas buvo praktinė paskaitos dalis, t.y. gelbėjimo operacijos pratybos specialiai tam skirtame baseine su gelbėjimosi plaustu ir lynu sraigtasparnio gelbėjimo atvejui.

Klausiate, o kodėl reikia ir įdomu su visa buriuotojiška apranga, kuri susideda iš… skaičiuojame „iš apačios“: trumpikės, pusiau sintetinės itin plonos aptemtos kelnės ir marškinėliai ilgomis rankovėmis, šiltas, bet plonas kombinezonas ir striukė, šturmuotės kelnės ir striukė, kepurė, pirštinės, ilgaauliai batai panašūs į botus ir gelbėjimosi liemenė. Sąrašas, kaip matome, ilgokas. Ir jis, velnias, turi tokią nedidelę, bet svarbią ir įkyrią savybę, kaupti, ne, nekaupti, bet nepraleisti vandens.

Ši apranga, skirta buriuotojui ilgą laiką būti sausam ant laivo denio, tačiau esant panirusiam vandenyje, per tarpelius po truputį pribėga vanduo ir tampi tokiu teletabiškai nerangiu vandens gyvūnu. Gerai, kad į dugną bent netraukia. Juokas juokais, bet tam teletabiškam gyvūnui įlipti į gelbėjimosi plaustą yra sunku. Labai sunku net tvirtai paprastai sudėtiems buriuotojams.

Netikėta trūksta oro. Dar netikėčiau šalta. Nes mokyklos mokymo bazėje, stengiantis priartinti gelbėjimo operacijos pratybų aplinką natūralioms sąlygoms, baseinas prileistas vos kelių laipsnių šilumos (ar šalčio) vandens. Be to, tas baseinas yra gilus. Toks gilus, kad įšokus į baseiną iš kelių metrų aukščio lieptelio, dugno nesieki, nors tai daryti, galvoji, būtų lengva, nes esi sunkus. Ir akys didelės. Tas sunkumas ir akių dydis tiesiogiai prisideda prie to, kad labai norisi nebūti vandenyje.

Kas lieka? Lipti į plaustą. Valerijus rekomenduoja tai padaryti mažiausiai penkis kartus. Kiekvienam. Tiesa, dar yra leidžiama srovė. Irgi, kad labiau į natūralias sąlygas būtų panašu. Žodžiu, veikti yra ką. Kuomet įlipi į gelbėjimosi plaustą supranti, koks jis nedidelis arba netalpus. Įlipusieji padeda esantiems vandenyje. Visi sulipo. Pasigirsta komanda: „Marš atgal į vandenį. Kas šįkart lipa pirmas“? Ir taip dešimt kartų.

Pradžioje uždaviau klausimą. Taigi, atsakau: ne tik įdomu, bet ir būtina pažinti tą jausmą, kai sunkai valdai rodos, kelis kartus pasunkėjusias rankas ir kojas, praradęs dalį regėjimo lauko dėl nuolat užsismaukiančios gelbėjimo liemėnės aukščiau nei būtina ant galvos ir kitus atsiradusius nepatogumus, kurių nepatirsi ne tik kiekvieną dieną, bet galbūt ir metų metus.

Duok Dieve, geriau nereikėtų gelbėjimo operacijos pratybų praktikos sulyginti su tikrais įvykiais. Nors jei ir teks, bus ramiau, nes žinosim, ką reikia daryti ir ko ne. Pakartosime dar kartą. Jei visgi pavyko nebūti nuplautam bangos įlipti į gelbėjimosi plaustą, reikia daryti: padėti kitam įlipti į plaustą, taupyti šilumą, atsisegti rankogalius, leidžiant ištekėti vandeniui, išleisti vandenį iš batų, išsemti vandenį iš plausto vidaus, kviestis pagalbos radijo ir šviesos signalais. Svarbu yra turėti galvos apdangalą. Jei tinka, dar svarbiau yra pajuokauti. Ir atminti, ko negalima daryti: panikuoti, netaupyti judesiams skirtų jėgų, bei suprasti, kad ekstremaliose situacijose šaltas protas yra pirma sėkmės sąlyga.

Pabaigai. Tokias pratybas verta, netgi privalu atlikti kiekvienam bent kiek daugiau buriuojančiam ar ketinančiam buriuoti entuziastui. Kad ramiau būtų.“

Ne visai į temą, bet…

Kad Aidas (draugų Dusia šaukiamas) gerą humoro jausmą turi ir rašyti moka, įrodo ir jo su kitu XI etapo įgulos nariu Aisčiu Kalanavičiumi suraityti šmaikštūs atsakymai į rimtus klausimus. Jei kils noras ginčytis kiek ten humoro, prisiminkit šių metų topinį anekdotą – viena gražuolė į teismą žadą kreiptis už… humorą (jau iš eterio pasitraukusios „Tribūnos“ skandalas). Ai, ne mums aptarinėti blondinės humorą kreiptis į teismą už humorą, geriau pasijuokite iš buriuotojų pokštų.

Šiandien, penktadienį, paskutiniojo „Tūkstantmečio odisėjos“ etapo nariai Klaipėdoje treniruosis gelbėtis – baseine šoks į vandenį, lips į gelbėjimo plaustą ir kitaip mokysis elgtis ekstremalioje situacijoje. Kiek žinau, sudarant kuo realesnes sąlygas, ir šviesa bus išjungta. Juk visuose filmuose nelaimės dažniausiai vyksta naktį. Manding, scenaristai skaito statistikos suvestines.

Gaila, negalėsiu pasinaudoti kvietimu ir savo kailiu patirti treniruočių bei jas aprašyti (jau esu pakeliui į Kroatiją). Kai Gioterburge 2001 metais mačiau VOR parodomąją gelbėjimo programą ar vėliau, kaip bičiulis Martynas, plaukęs ARC regatoje per Atlantą, pasakojo apie tokius gelbėjimosi kursus, visad magėjo pačiam išmėginti. ARC dar ir sertifikatus duoda.

O maža kas. Juk, sakoma, „sunku treniruotėse, lengva mūšyje“. Be abejo, niekam nelinkėčiau tokio „mūšio“, ir tebūnie tai tik treniruotės.

Kiek skaičiau, panašius apmokymus vykdė III, VII ir VIII etapų „Ambersail“ įgulos. Bet gali būti, kad treniravosi ir kitos, tik aš nežinau. Aprašyti patį procesą būtų ir įdomu, ir naudinga – juk ir perskaityta ar išgirsta mintis gali padėti. Štai ką trumpai apie tai rašo treniruotėse dalyvavę :

„Apturėjome „malonumą“ paplaukioti su pilna apranga, išbandyti iššaunančias gelbėjimosi liemenes ir plaustą. Pasirodo, kad drabužiai, net ir įmirkę, netraukia žemyn, liemenės laiko, o į plaustą nėra taip lengva įlipti. Ir vietos tame plauste labai nedaug. Tikėsimės, kad tai ir liks tik pabandymu ir praktikoje to daryti neprisieis“.

Kad į plaustą įsirioglinti nelengva, pasakojo ir III etapą plaukęs XI etapo kapitonas Paulius Kovas. Anot jo, įkritus į vandenį vanduo vistiek patenka už aklinai užsegtos šturmuotės  ir pasunkėji kone dvigubai, o jau tada įlipti į plaustą darosi itin keblu. Tad reikia atsisegti, pavyzdžiui, rankovių užsegimus ir leisti vandeniui ištekėti.

Bet, kaip minėjau, geriau tegu to niekas nepatiria…

Dabar linksmiau. Šiandien iš bičiulio Dariaus „Bitlo“, plaukiančio X etapo įguloje, gavau trumpą SMS su dviem angliškais žodžiais. Vienas jų daugiaprasmis iš F raidės, kitas „good“. Ir šauktukas įspūdžiui sustiprinti. Džiaugiuosi už bičiulį, kai jam viskas gerai ir jis patenkintas.

Ir man linksma, kai jį įgula „šventuoju Bitlu“ vadina.

P.S. Atsiprašau savo skaitytojų jei operatyviai nesuraguosiu į komentarus. Nežinia kaip seksis užsieniuose prie interneto jungtis (vis tiek reikės) ir kiek tam laiko skirti (bus svarbesnių reikalų, nei tinklaraštis).

Neaplanko manęs mūzos rašyti apie „Volvo Ocean Race“ 7 etapo startą rūke Bostone. Bet netikėtai pasitaikė proga užsiminti apie vieną „Ambersail“ kelionės akimirką.

Ne apie tai, kaip „Tūkstantmečio odisėjos“ kvieslius Ispanijoje lietuviai pasitiko skanduotėmis ar apie tai, kaip buriuotojai užsienyje balsavo prezidento rinkimuose.

Prisiminkim kvieslių sutiktuves Niujorke balandžio viduryje.

Šiandien Skype kalbėjau su gera drauge ir buvusia kolege Aurelija. Ji jau pusantrų metų gyvena JAV ir, atrodo, ten laimę radusi. Bekalbant Aurelija sako fotografavusi „Ambersail“ sutiktuves, o nuotraukas skirs konkursui ,,Pasaulio lietuviai Palangoje 2009“ .

Aišku aš paprašiau nuotraukų. Juk jas darė profesionalė, ne vieno rimto konkurso nugalėtoja, personalinių parodų autorė. Ir jas gavau!

Ir iš tų keliolikos nuotraukų jaučiasi profesionalo braižas. Na pažiūrėkite į Liną Tamkvaitį su rudu lagaminėliu (kas ten? Prezidento laiškas?) išlipantį iš jachtos. Puikiai pagauta akimirka ir kažkokia šiluma alsuojanti nuotrauka (gerai, tegu detalesniu jos vertinimu užsiima profesionalai).

Ir visos kitos nuotraukos tokios pat – įdomios, netikėtos, gražios. Ačiū Aurelijai, leidusiai jas publikuoti. Tad spaudžiam mygtuką ant žodžio Picasa ir pateksim į nedidelę gerų iliustracijų galeriją. Mėgaukitės.

Gegužės 12 dieną, apie 10 val. Lietuvos laiku, „Ambersail“ apiplaukė Žemės rutulį – kirto savo pačios plauktą tašką — pirmojo etapo kursą. Taip „užsidarė“ „Tūkstantmečio odisėjos“ maršruto ratas. Tradiciškai laikoma, kad Žemė apiplaukta, jei burlaivis du kartus kerta pusiaują ir savo paties maršrutą.

Odisėja tuo nesibaigė — dar liko aplankyti 13 lietuvių bendruomenių. O tą pačią gegužės 12 dieną „Tūkstantmečio odisėjos“ rengėjai oficialiai pristatė dar vieną sugalvotą mintį. Pasak vieno iš odisėjos vadovų, Raimundo Daubaro, ši idėja gimė beplaukiant. Apskritai, pats plaukimas nevyko (o kitaip ir būti negalėjo) tiksliai kaip pagal instrukcijas – nuolat reikėjo ką nors koreguoti, keisti, derinti.

Pati idėja, kaip ir pristatomas projektas, labai „tautiška“ — jachtai finišavus Klaipėdoje liepos 5 dieną, visoje Lietuvoje ir visame pasaulyje lietuviai vienu metu, lygiai 21 val. Lietuvos laiku, giedos „Tautinę giesmę“.

Prieš šios idėjos prisijungsiantis Andrius Mamontovas pareiškė, kad tuo metu koncertuos Panevėžyje ir koncerto metu „bus atsakingas“, kad visi žiūrovai giedotų.

Panevėžiečiams tai kas – ateis „Mamuto“ paklausyti, pagiedos. O štai Australijos lietuviams bus „nesaldu“ — pas juos tai jau bus liepos 6 dienos ankstus rytmetys (6 val.). Bet iš kitos pusės – puiki dienos pradžia vietoje rytinio kavos puodelio. Toks rytmetys (o pas mus — vakaras) būna tik kartą… na, būkime išdidūs — per tūkstantį metų!

Toks posakis yra, nors nesu tikras dėl žvirblių Antarktikoje ar Arktyje. Bet ne apie tai aš.

„Ambersail“ plaukimo aplink pasaulį (o tiksliau tiksliau — „Tūkstantmečio odisėjos“) tikslas yra pranešti žinia svetur gyvenantiems lietuviams apie tūkstantmetį ir juos pakviesti į Tėvynę jo švęsti.

Ir štai, IX etapo „Ambersail“ įgula turės galimybę susitikti su svetur gyvenančia lietuvių bendruomene, kurią… tesudaro vienas žmogus –- Azorų salose gyvenantis Airidas Dapkevičius. Beje, jis pats parašė apie save įgulai laišką.

Tiesa, Airidas gyvena ne toje saloje, kurioje švartuosis „Ambersail“  , bet galimybė susitikti yra. Būtų tikrai įdomus susitikimas su vieninteliu (jo paties žiniomis), Azorų salyno lietuviu.

Esu girdėjęs istorijų apie lietuvį, kuris gyvena kažkurio vandenyno saloje ir pragyvena šveisdamas jachtų dugnus. Gal tai apie tą patį lietuvį? Girdėjau senokai, ne viską pamenu. Ir dar kažkaip iš atminties bando lįsti informacija apie lietuvį, kuris gyvena šiltų kraštų salose (atmintis sufleruoja, jog tai Ramiajame vandenyne) ir turi susipirkęs kelias padėvėtas, aplūžusias jachtas. Jas remontuoja ir ketina parduoti.

Visais atvejais nežinau, ar tai skirtingos istorijos, ar apie tą patį žmogų, kuri galbūt sutiks „Ambersail“ įgula. Lauksime žinių.

O nuotraukoje tai VIII etapo įgulos nariai raito parašus gerbėjams Bostone. Atpažįstat save/savus?

Aplink pasaulį plaukiančios lietuvių jachtos „Ambersail“ ir „Ragainė II“ šią savaitę (jai skaitote pirmadienį, tai praėjusią) trumpam stabtelėjo sausumoje. Tiesa, kiek ilgai sustojus bus „Ragainė II“, galime tik numanyti, o „Ambersail“, žinia, toliau skuba tęsti „Tūkstantmečio odisėjos“ misiją.

Skaitant „Ambersail“ įgulos nario Audriaus Murausko laišką,  pusiau juokais galime pasakyti, kad kauniečiai (nes VII etapo įgula – kaunietiška) į Sąjungos salas skubėjo… išsiilgę kepsnių ir pritrūkę gėlo vandens.

Dėl kepsnių viskas aišku – sportinė jachta ne kruizinis laineris. Bet kaip geriamas vanduo VII etapo įgulai baigėsi po septynių parų plaukimo, tai, žvelgiant iš čia, nuo kranto, šiek tiek mistikos. Nežinau, kokia situacija yra ten, vidury Atlanto, tik žinau, kad maistui jachtoje vanduo naudojamas iš plastikinių bakų, o prausimuisi – gėlintas vandenyno iš stacionarių. Arba taip turėtų būti.

Pagal Audriaus parašymą galima buvo numanyti, jog „Ambersail“, karštuose tropikuose išeikvoję visą gėlą vandenį, į krantą skuba jo atsargas papildyti. Bet išties tai buvo planuotas sustojimas. Tiesa, į planus įtrauktas jachtai jau plaukiant Karibuose – iki tol ketinta (ir iš planų neišbraukti) sustojimai Tobago Cays rife ir Martinikoje. Karibus „Ambersail“ paliks balandžio 2 dieną, Majamyje švartuosis balandžio 7 dieną.

„Tūkstantmečio odisėjos“ kvieslių šaukliai („piarščikai“), kaip ir tikriausiai visi, kas seka jachtos kelionę internete, atkreipė dėmesį į „gūgliniame trekeryje“, rodančiame „Ambersail“ kelią, Grenados saloje esantį užrašą – „Mindaugo karalystė“:

Mistika…

O „Ragainė II“ tuo tarpu mistikos turėjo tik tiek, kad Ramiajame vandenyne Galapagų salas pasiekė greičiau, nei planavo. Pakeliui link jų, kirto pusiaują ir… nepagavo nė vienos žuvies, kuo taip džiaugėsi Atlanto vandenyne.

Kaip sekasi Galapaguose, lauksime jachtos kapitono Andriaus Varno laiško, o kol kas galima pažiūrėti į nuotraukas (mažiau, bet didesnių yra čia). Nuotraukose – daug ruonių. Iš čia ir pavadinimo įrašui dalis. Ir viena nuotrauka:

Nuplaukusi jau 30 tūkstančių jūrmylių, „Tūkstantmečio odisėjos“ jachta „Ambersail“ sugrįžo į Šiaurės pusrutulį – kovo 23 dieną, apie 12 valandą Lietuvos laiku, VII etapo įgula kirto pusiaują.

Kvieslių šaukliai („piarščikai“) praneša, kad „nors Odisėjos metu pusiaujas kirstas jau antrą kartą, beveik visiems įgulos nariams tai buvo unikali patirtis. „Ambersail“ jachtoje buvo net 11 pirmą kartą kirtusiųjų pusiaują“. Ir sveikina kapitoną Raimondą Šiugždinį bei jo įgulą.

Kaip jau rašė „Ant bangos“, pirmą kartą „Ambersail“ pusiaują kirto praėjusių metų lapkričio 11 dieną, taip pat vidurdienį Lietuvos laiku.

Vienintelis ekvatorių jau kirtęs tuomet buvo jachtos siela Linas Ivanauskas-Linkus. Tad dabar jis jau „triskart pusiaujo herojus“. Spėju, kad jis ir vėl buvo Neptūnas, krikštijęs pusiaujo naujokus.

Kokias iškilmes šiuokart surengė „Ambersail“ įgula, švęsdama kelis šimtus metų turinčią pusiaujo kirtimo tradiciją, kol kas nerašoma. Bet pasižiūrėjus į nuotrauką, vyrams nebuvo liūdna. O man, kaip gimusiam Kaune, smagu nuotraukoje ir Kauno vėliavą matyti.

Rašydamas, kad trumpame etape La Plato upės estuarija (kai kas ją pavadino „didelėmis Kuršių mariomis tokiu pat kakavinės spalvos vandeniu“) „Ambersail“ plaukė viena dama, nežinojau, jog išties plaukė dvi damos.

Pasirodo, kartu su Lietuvos Respublikos ambasados Buenos Airėse pirmąja sekretore Laura Tupe

iš Buenos Airių (Argentina) į Mondevidėjo (Urugvajaus sostinė) plaukė ir „Lietuvos ryto“ žurnalistė Eglė Šilinskaitė.

Kur dingo anksčiau buvusi nuostatą į „Tūkstantmečio odisėją“ neimti moterų? Ar galima juokauti, kad „Ambersail“ dabar prarado nekaltybę?

Džiaugiuosi už Eglę. Ir ne todėl, kad pažįstu. Jos rašiniai apie odisėją (tiesa, dabar vis rečiau matau) buvo įdomūs. Kaip ir paskutinis, rašytas ne „Lietuvos rytui“.

Dabar, kai ji savo kailiu patyrė bent mažytę dalelę to, apie ką rašė, straipsnius turėtų padaryti dar įdomesnius. Nes mokėjimo pamatyti ir surašyti įdomias detales iš jos neatimsi.

TV3 mergaitės turėtų raudoti iš nevilties. Prieš „Tūkstantmečio odisėjos“ startą Vilniuje surengtame vakarėlyje jos taip viliokiškai mirksėjo ir kalbėjo, kaip jos norėtų plaukti.

Bet va, negalima — „Ambersail“ kelionėje damoms vietos nenumatyta. Tad kai kuriuose etapuose plauks jų kolegos vyrai.

Ir še tau kad nori – plaukė viena dama. Tiesa, neilgą atstumą, bet plaukė.

Lietuvos Respublikos ambasados Buenos Airėse pirmoji sekretorė Laura Tupe su „Ambersail“ įveikė La Platos upės žiotis (nors tiksliau būtų sakyti įlanką, estuariją) iš Buenos Airių (Argentina) į Mondevidėjo (Urugvajaus sostinė).

Neilga kelionė, bet įspūdžių – visam gyvenimui. Iš Lauros Tupe aprašomų man labiausiai įsiminė ši dalis (jau prisišvartavus Montevideo):

„O taip gera, kad bangos nesitaško, nesupa ir atsirado apetitas… Suvokiu, kad net patys mažiausi džiaugsmai jūroje virsta dideliais džiaugsmais.“

Kai bičiulis Naglis Šulija išskrido į Argentintą iš ten plaukti „Ambersail“ kaip VI etapo įgulos narys, pamaniau, jog jam turės būti nelengva – nors ir ne visiškai „žalias“, bet vistiek naujokas. O pakliuvo į „kapitonų etapą“, kur iš dvylikos įgulos narių net septyni – įvairių Odisėjos etapų kapitonai.

Kaip būna, kai laive vien kapitonai, galima numanyti. Nenumanantiems: dvi istorijos, kurių viena jau kone legenda tapusi.

Vieną istorijų pasakojo Andrius Varnas. Kartą plaukiant „Ragaine II“ kilo nedidelis ginčas, kam indus plauti. Prisipažinsiu, nesu didelis mėgėjas mazgoti indus.

Ir tada Andrius pasakojo girdėjęs, kaip vienoje iš pasaulį apiplaukusių lietuvių jachtų (ar „Laisvė“ ar „Lietuva“ jau ir nepamenu) dėl indų plovimo vienu metu buvo įsiplieskęs rimtas konfliktas. Nėr kam plauti – visi kapitono laipsnį turi. Teko surašyti grafiką ir jo laikytis. Bet taip ir savigarba niekieno nebuvo įžeista, ir indai suplauti.

Kita istorija — tai amerikiečio buriuotojo Skipo Novako atvejis. 1989 metais jis buvo pakviestas į tuometinę Sovietų Sąjungą kaip būsimos regatos „Whitbread Round the World Race“ dalyvės — jachtos „Fazisi“ — treneris. Niekas iš sovietų buriuotojų neturėjo patirties pasaulinės varžybose aplink pasaulį, o S.Novakas jau buvo dalyvavęs trijose „Whitbread“  regatose (dabar jos vadinamos „Volvo Ocean Race“), iš kurių dvejose – kaip kapitonas.

„Fazisi“ komanda vos spėjo pastatyti ir paruošti jachtą, o finišą pasiekė flotilės viduryje — galutinėje įskaitoje 11 iš 23. Pirmąjį etapą S.Novakas plaukė kaip kapitono padėjėjas (antrasis škiperis), vėliau buvo jachtos škiperis, bet prieš paskutinį etapą pasitraukė iš komandos. Pats amerikietis sakė, jog dėl psichologinės įtampos (buvo pasitraukę rėmėjai, pirmasis kapitonas mirė nuo įtampos, ir tik tada grįžo rėmėjai).

Jūrinininkai mėgsta istorijas kiek pagražinti (ne, ne kaip žvejai) ir jau kaip legenda pasakojama, jog viena iš priežasčių buvo ne tik kultūrinis skirtumas, bet kapitonų gausa vienoje vietoje. Iš penkių tuometinės Sovietų Sąjungos „draugiškų respublikų“ surinkta komanda nenoriai klausė amerikiečio kapitono. Nes visi čia kapitonai ir nėra ką po velnių pasiųst..

Išties nemanau, kad Nagliui taip blogai „Ambersail“. Bet paprastai naujokams ir jungoms šalia kapitonų visad sunkiau.Tačiau ir patirties, įgytos sūriu prakaitu esant giežtai tvarkai, daugiau.

Gal ne visai į temą, bet Naglio pasakojime apie susitikimą su Beriso lietuvių bendruomene,  įdomus pasirodė vienas sakinys:

„Kaip įvardyti Simono Steponavičiaus būseną nežinau, bet išplaukus į La Platos žiotis davė vairuoti visiems svečiams, kurie tiktai norėjo. Tiesa, ir globojo budriai…“

Kol mes čia diskutuojame, kiek tikras „Tūkstantmečio odisėjos“ šeštojo etapo įgulos Horno rago apiplaukimas, ne taip paprasta jiems ten ir buvo.

„Orų berniukas“ Naglis Šulija rašo:

Po to vėjas pakilo toks, kad ilgai netrukus teko nuleisti abi mūsų didžiąsias bures ir iškėlėme oranžines, štormines. Matyt Senis nusprendė, jog dovanos baigtos ir reikia buriuotojus supažindinti su įprastomis šiems vandenims sąlygomis. Ir supažindino. Kai kurie veido spalvą atgavo jau tik artėjant prie Magelano sąsiaurio bei Folklendų salų.

Hehe. Jis čia apie save tik, ar ten daugiau buvo „menkes šėrusių“?

O tai, kas nuskambėjo Lietuvoje kaip „Lietuvos trispalvė Vasario 16-ąją suplevėsavo legendiniame Horno rage“, išties buvo vėliavos išskleidimas ant šlaito. Neleido čiliečiai jos kaip dera kelti ant flatštoko.

Įvyko kaip ir planuota. Neptūnas, regis, nesupyko – vasario 16-ąją „Ambersail“ antrą kartą apiplaukė Horno ragą ir pasuko link Atlanto vandenyno. Prieš akis VI etapo įgulai – maždaug 6000 jūrmylių ilgio kelias.

Kaip sekėsi buriuotojams kelionės pradžia, gražiai aprašo įgulos narys Naglis Šulija. Man įstrigo, kad ten, prie Horno, yra jachtklubas, kurio dušas pagal aprašymą panašus į Minijos jachtklubo, yra pernakt veikiantis baras ir keletas jachtų iš viso pasaulio.

Vienas įdomumas iš būsimos kelionės. Aplankyti Beriso lietuvių bendruomenę, jachta dalį kelio plauks… upe prieš srovę. Kaip prieš kelionę sakė Naglis Nasvytis, „tikimės, kad vanduo bus pakilęs ir gylio užteks“.

„Tūkstantmečio odisėjos“ rengėjai akcentuoja, kad ties Hornu „Ambersail“ buvo iškėlę Lietuvos trispalvę. Bet ne jie vieni vasario 16-ą dieną didžiavosi, jog yra iš Lietuvos.

Ir trispalvę, ir tarptautinio kodo vėliavų girliandą Karibuose kėlė Andrius Varnas. Jo laišką spausdina ir minge.lt, ir minija.com . Kaip rašo Andrius, jei ne Nepriklausomybė, vargu ar „Ragainė II“ būtų išplaukusi aplink pasaulį. Manyčiau, kaip ir „Ambersail“.

Belieka pridurti Bitlo žodžiais – džiugu, kad apskritai buriavimas Lietuvoje „kyla iš pogrindžio“, vis daugiau žmonių apie tai žino. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.

Tai, apie ką užsiminiau kad „bus“, o Pijus rašė komentare, kad „jau buvo“ (gal per anksti?) — „Ambersail“ V etapo įgula apiplaukė Horno ragą. Dar vakar – vasario 12 dieną apie 20 valandą Lietuvos laiku.

Sveikinam vyrus!

Žvelgiant į foto, nebuvo ten legendomis apipintų 20 metrų aukščio bangų, 40 m/s vėjo, minusinės temperatūros – viso to, ką žada blogo oro katilas. Tačiau prieš tai buriuotojams per 6000 tūkstančių jūrmylių kelią teko patirti tikros peklos – puiki dovana prieš finišą.

Visame pasaulyje žinomas buriuotojų portalas „Sailing Anarchy“ šiandien (vasario 11 dieną) pristato ir „Tūkstantmečio odisėją“. Tekstas paprastas, bet kodėl man jaučiasi ironija? Nebūtų amerikiečiai…

Bet smagu, jog paminėjo. Įdomu, kiek pasaulio buriuotojų sužinojo, jog yra Lietuva ir puolė tikrintis, kur ji yra? Po galais, VO60 klasės jachta buriuoja ne kiekvienas. „Sailing Anarchy“ teigia, kad juos kas mėnesį aplanko milijonas internautų.

„Sailing Anarchy“ ne šiaip eilinis buriuotojų „webas“, bet ir interneto bendruomenės jachtklubas, ketinęs mesti iššūkį ir Amerikos taurės (America’s Cup) dalyviams (.pdf).

• Vasario 11 dieną „Ambersail“ daryta foto. Gal nėra taip blogai, jei rūkyti įmanoma

Antradienio vakarą iš vieno „Tūkstantmečio odisėjos“ kapitonų Pauliaus Kovo, kaip ir dar daug buriuotojų, gavau el.laišką  kuriame rašoma, jog „Ambersail“ Horno ragą apiplauks du kartus. Pirmieji tai padarys Simono Steponavičiaus vadovaujamos penktojo etapo įgulos vyrai.

Ir štai kodėl:

„Tūkstantmečio Odisėjos” organizatoriai kartu su projekto etapų kapitonais nusprendė, kad praplaukus 6000 jūrmylių ir kai Hornas tik už 20 jūrmylių, V etapo įgula nusipelnė įgyti teisę švilpauti denyje – apiplaukti Horną. Šis sprendimas priimtas vadovaujantis gera buriuotojiška jūrine praktika ir teisingumo principu“.

Kitaip tariant, penktojo etapo įgula įgyvendins kiekvieno buriuotojo svajonę – buriniu laivu apiplaukti jūrininkų Everestu vadinamą Horno ragą. Tokį uolienos luitą Pietų (Ramiojo) ir Atlanto vandenynų sankirtoje, labiausiai nutolusį į pietus nuo Pietų Amerikos piečiausio kampo. Už jo – tik Antarktika. Įtariu, kad vyrai patyliukais svajojo ir šnibždėjosi – juk jie taip arti finišuos Ušajoje, tai kodėl nenuplaukus dar keliasdešimties jūrmylių ir neapiplaukus grėsmingojo Horno?

Jei teisingai supratau, patys „Tūkstantmečio odisėjos“ rengėjai pasiūlė Simo įgulai paplaukti dar šiek tiek ir patiems iš arti, nuo jachtos denio pamatyti legendomis apipintą Horno ragą.

Legendomis jis apipintas ne be reikalo. Čia nuolat siaučia didžiulės bangos ir stiprūs vėjai. Dar šįryt (antradienį) kalbėjau su Nagliu Šulija (jis bus VI etapo įgulos narys). Ir jis sakė, kad pagal orlapius (meteorologiniai duomenys) ties Hornu siaučia dešimties metrų aukščio bangos. „Ambersail“ jau kelios dienos ruošėsi galingam ciklonui. Kaip jiems sekėsi net ne audros, o uragano pašiauštame vandenyne, ištrauka iš Simono laiško (atsakymas į leidimą apiplaukti Horną):

„Džiaugiamės, didžiuojamės ir dėkojam. Bandysim pateisint viltis. Šie vyrai tikrai nusipelnė. Dabar tai atidirbinėjam avansu.
Grožis tai nerealus, bet sultis spaudžia irgi gerai. Banga dviguba – iš NW ir iš WSW. Kai interferuoja, aukštis xz, gal kokie 10m ir yra. Kai žiūri žemyn, tai kaip iš 5 aukšto balkono. Tąso nerealiai. Vėjo 40-45 mazgai pastoviai, škvalai 50 – koki 50 proc. laiko. Su frontu matėm „škvalėką“ 72 mazgų (140 km/h). Gerai, kad buvom spėję J4 nusileist – vanduo tik išsilygino, su vienu triseliu paglisavom kokias 5 min. ir praėjo. Vaizdelis žiaurus.
Gierka prifotkino ir prifilmavo – turėtų būt įspūdinga. Paskui išlenda saulyte lyg niekur nieko. Fantastika. Naujas „ambulancu“ greičio rekordas – 28,… – tai užfiksuotas. Tokio, kur laisvo kritimo pagreitis, tai niekas neturi laiko pamatyt.
Šiaip į Magelano pusę su tokia banga baisu net pažiūrėt.”

Teksto beveik neredagavau – tik lietuviškas raides sudėjau. Autentika.

Tie vyrai tikrai nusipelnė apiplaukti Horną. Nesilaikyti kai kurių etiketo taisyklių Anglijos karalienės akivaizdoje (įvairiais šaltiniais: neatsistoti monarchei įžengus į patalpą, laikyti alkūnes ant stalo etc.), švilpauti denyje (prietaras: laivo denyje tai atneša nelaimes), segėti auskarą ausyje Horną apiplaukę burlaivių jūrininkai nusipelnė ne be reikalo. Savaitėmis ar net mėnesiais kaitę saulėje, murkdęsi šaltame sūriame vandenyje, kamuojami jūrligės (ir kitų negalių), mėtomi audrų jie apiplaukdavo ta mažytį žemės lopinėlį kažkur toli Pietuose ir Atlanto vandenyne vėl nematydavo sausumos kelias savaites. Sprendžiant iš to, ką ne taip dažnai rašė Simas, „Ambersail“ įgula patyrė tą patį. Tik laivas kiek kitoks. Bet burinis.

Trečiadienį į Pietų Ameriką išskrenda VI etapo įgula – odisėjos teapų kapitonai. Jiems teko didelė garbė — jie taip pat apiplauks Horno ragą. Kartu su jais skrisiantis Naglis sako, jog Simo įgulos „išgyventas“ ciklonas jau turėtų išsikvėpti, vėliau bus kiek ramesni orai. Bet kas ten žino…

O čia keletas nuotraukų, kaip buriuotojai apiplaukia Horno ragą. Kaip matosi, ne visada jis toks grėsmingas. Pirmas dvi „skolinausi“ iš dabar JAV gyvenančio buriuotojo Jono Limanto interneto svetainės. Prierašus palikau originalius.

• Cape Horn´niečiai, iš kairės į dešinę: Ričardas Ramanauskas, Linas Ivanauskas, Gediminas Pilaitis ant Jachtos “Aura” prie Cape Horn´o (Cape Horn, 1995 Sausio 18d.)

• Jonas Limantas ant Jachtos “Aura” prie Cape Horn´o (Cape Horn, 1995 Sausio 18d.)

• Prancūzų jachta “Traité de Rome” prie Horno. Photo: Sail for Europe

• Japonų buriuotojas Kojiro Shiraishi (jachta „Spirit of Yukoh“) 2007 vasario 13 dieną prie Horno nufotografavo įspūdingą bangą. Vienutininkas dalyvavo regatoje aplink pasaulį VELUX 5 Oceans. Photo : Kojiro Shiraishi

• Horno ragas ne visada toks grėsmingas. Šioje 2005 metų sausio 3 dieną darytoje nuotraukoje Prancūzų buriuotojas Vincent Riou (jachta PRB) apiplaukia Horno ragą 2004-2005 metų vienutininkų regatoje “Vendee Globe”. Photo: BENOIT STICHELBAUT / SAEM VENDEE / DPPI

Kai „Tūkstantmečio odisėja“ pasieks finišą kitų metų liepos 6 dieną, apie ją dar ilgai bus kalbama ir rašoma „pirmą kartą…“. Unikalus ir pirmas toks projektas Lietuvos buriavimo istorijoje (plaukimas aplink pasaulį – ne pirmas), tad nenuostabu. Na o dabar „Ambersail“ V etapo įgula gali didžiuotis kelionėje pasiektu nuotolio rekordu.

Par parą jachta nuplaukė 328 jūrmyles. Tai didžiausias per parą nuplauktas atstumas per visą „Tūkstantmečio odisėją”.

Skeptikas galėtų atsainiai mesti: „Volvo Ocean Race“ regatoje „Ericsson 4“ nuplaukė daugiau nei 600 jūrmylių . O „Vendee Globe“ regatoje vienutininkai (!) įveikia ir daugiau kaip 440 jūrmylių.

Bet skeptikui derėtų žinoti, jog „Ambersail“ yra VO60 kl;asės laivas nuo nuo savo didesnio brolio VO70 skiriasi tiek ilgiu, tiek buringumu. O nors IMOCA laivai ir panašaus ilgio, tai vis tiek kiti laivai. Galų gale, kiekvienu atveju kitos sąlygos ir lyginti sunku.

Nes paskaičius V etapo kapitono Simono Steponavičiaus aprašymą, kas dėjosi praėjusį savaitgalį (vėjas „pūstelėjo“ iki 60 mazgų, plyšo viena burė, jachtą paguldė ant šono), supranti, jog vyrams buvo nelengva. Paprastai Simono tekstai lengvai skaitomi, sakiniai tarsi liejasi. O šįkart — sakiniai trumpi, kapoti. Bet vaizdą, jei nors kartą esi patyręs audras ir stiprų vėją, gali bandyti įsivaizduoti.

P.S. Neturiu daug „Ambersail“ nuotraukų iliustruoti audrai, bet viena iš VOR regatos, manau, parodo, ką ir lietuviai buriuotojai patiria.

P.P.S. Pavyko “nugrabinti” TV3 reportažą apie įvykį. Persiprašau, jei kam nors FF reikalaus įskiepio — su tuo dar tvarkausi.

Bitlai, tu sakei, kad „Ambersail“ nesutiks ledkalnių? Nedaug trūko ir jau būtų sutikę. Skaitom ką rašo Simonas:

„Jau buvome susidarę ir turistinį planą – už 350 mylių į ESE plūduriavo Kuršių nerijos dydžio ledkalnis.“

Ok, ištraukta iš konteksto. Šio ledkalnio jie nepamatė. Spruko nuo ciklono. Bet pasitaikys pakeliui – juk iki Čilės krantų dar beveik 3000 jūrmylių. Gal dar susidurs su, anot Naglio, glaciologine problemėle.

O kol kas skrieja „pietų vandenyno greitkeliu“, kur nei policijos, nei kitų eismo dalyvių. Erdvę manevrams tik ciklonai apriboja.

Šiandien ant bangos — „Ambersail“ VI etapo narys, buriuotojas, „orų berniukas“ , horoskopų ir žodžio meistras, meteorologas ir žurnalistas, geras mano bičiulis Naglis Šulija.

„Sveiki, turiu (turime) vieną glaciologinę problemėlę. Link Ugnies Žemės plaukiančio „Ambersail“ kapitonas truputį nerimauja dėl ledų — juk reikės leistis piečiau 50° pietų platumos, o susidurti visai nesinori. Gi mano turima informacija yra labai skurdi. Tinklalapiai daugiausia skirti mokslui ir „į temą“ nedaug tepasako.

Tarkime tokia problema: yra tinklalapis, kuriame yra informoacija apie visus didesnius nei 10 jūrmylių skersmens ledkalnius. Beveik visi jie dreifuoja piečiau 60° p.pl., taigi, su „Ambersail“ neturi nieko bendra. Tačiau yra ir mažesni ledo gabalai — literatūroje radau palyginimą „kaip automobilis“. Jie pasklinda į šiauriau esančias platumas, pasiekia Horno ragą ar bent jau Dreiko sąsiaurį, o tai jau gali būti pavojinga plaukimui.

Tris dienas knisausi po internetą, tačiau patikimų prognozių apie tokius ledus neradau. „Vendee Globe“ tinklalapyje aptikau nuorodų, kad kai kurias lenktynėse dalyvaujančias įgulas informacija aprūpina prancūzai, bet, kaip suprantu, ta informacija juos pasiekia kaip tekstas ar rekomendacijos ir skirta tiktai „savoms“ jachtoms. Taip pat radau nuorodų, kad tie mažesnieji ledo šmotai, dydžio „kaip automobilis“, pasklinda tiktai tam tikros temperatūros vandenyje.

Išplėtus paieškas internete giliau (juokdariai tie, kas sako, jog ten galima rasti viską), pavyko nustatyti vieną dalyką — jei būsi ties Horno ragu, tai pradedant ~55° S ir toliau tiesiai į šiaurę, plaukiojančių ledų sutikti labai sunku. Bet stiklinėj su kokteiliu pasitaiko.

Kitur vandenyne siūlo vizualius metodus, ypač iš palydovo (bet daugiausia skirtus didesniems nei 10 jūrmylių skersmens ir piečiau 60° S), lokatorium (nors pažymi, kad tikslumas menkas ir rezultatai prasti, o tokių, kurių dydis — kaip fortepijono — šis metodas visai nepastebi) ir dar vizualiai (ypatingai „gerai“ metodas veikia naktį, vienutininkų lenktynių apie svietą metu).

Tiesa, dar yra metodas „spjauk į baimes ir plauk“. Atrodo, dauguma buriuotojų šia taisykle ir vadovaujasi, dar kai kada įterpdami vizualius metodus.

Dar siūlo pasidomėti vandens temperatūra už borto. Mat mokslo žmonės skiria šaltuosius antarktinius ir ne tokius šaltus subantarktinius vandenis. Pasirodo, ledai mėgsta antarktinius (kur nuo -1 iki +4 laipsnių) ir labai nemėgsta subantarktinių +6 – +14 laipsnių. Žinoma, laikas nuo laiko pasitaiko Belgijos ar Prancūzijos dydžio ledo gabalų, kurie pro Folklendus drąsiai šutina Argentinos tango ar Brazilijos sambos šokti, bet apie didvyrius — kita daina. Sunkus jų kelias.

Beje, dėl -1C — taip ir buvo parašyta. Iš geografijos kurso pamenu, kad sūrus jūros vanduo ledu virsta prie -4C. Tai -1C ledkalniams jau gali atrodyti tiesiog kaip namai gimtieji. Kadangi ties Hornu vanduo visgi šiltesnis nei -1C, tai ir ledai toli gražu ne kaskart pasitaiko.

Tai tiek žinių glaciologiniais klausimais pastaruoju metu surinkti pavyko. Ne kaži kas, bet pažintine prasme vis tiek įdomu.

Belieka tiktai įsivaizduoti Simą su termometru vandens temperatūrą matuojantį. Būtų ne tiktai diplomatinė misija, bet ir mokslinė „Expedicija“.

Jeigu kas nors turi kokių nors žinių kurios dabar gali padėti išspręsti šitą glaciologinę (ar kaip ją kitaip vadinti — gal saugumo, okeanografinę?) problemėlę, būkite geri — praneškite. Būsiu labai dėkingas“.

P.S. Nuo savęs pridedu tik keletą nutoraukų, vaizdžiai iliustruojančių ledkalnių didybę ir pavojus.

„Tūkstantmečio odisėja“ šalia visų teigiamybių teikia ir vieną neabejotinai puikų dalyką – pažinimo džiaugsmą. Net sėdėdamas krante ir buriuotojų žygį sekdamas iš jų laiškų, sužinau daug naujų įdomių dalykų.

Vakar sužinojome (o gal įminėme mįslę) apie 180-ojo dienovydžio ypatumus ir kaip viena diena gali tęstis dvi dienas.

Šiandien V etapo įgulos narys Gerardas Linauskas mus supažindina su tolima Čatmano sala. Joje trumpam buvo sustojusi „Ambersail“ įgula.

Ši sala yra lygiai kitame Žemės rutulio gale, nei Lietuva. Įnirtingas duobkasys, kasdamas tiesų tunelį, išlįstų Čatmano arba kurioje kitoje archipelago saloje.

Bet įdomiausia man buvo sužinoti, kad tikrieji salos čiabuviai – marioriai. Paskutinysis jų mirė 1933 metais. O mums žinomi (ech, ir iš to paties Žiulio Verno) maoriai – Naujosios Zelandijos čiabuviai, — su Čatmano salos vietiniais nesugyveno ir juos net žudė.

Kokių dar žinių mums suteiks „Ambersail“ plaukimas? O kiek jie dar nepasako…

Pirmadienis, bet vis dar sekmadienis. Mįslė. Ne, ne mįslė. Toks geografinis akibrokštas, kurį patyrė „Ambersail“ įgula – kirtę 180-ąjį dienovidį, ir perėję iš rytų (E arba O) ilgumos į vakarų (W) ilgumą, jie turėjo pasukti laikrodžio rodykles viena valanda į priekį, bet visa diena – atgal. Atjaunėjo.

Taip yra, jei plaukiama iš rytų į vakarus. Plaukiant iš vakarų į rytus (nuo Pietų Amerikos žemyno link Australijos, ar nuo Šiaurės Amerikos žemyno link Japonijos), būtų atvirkščiai. Tiesiog „Ambersail“ kirto Datos ketimosi liniją (kuri, beje, neina taip tiksliai 180-uoju dienovidžiu).

Viską paprastai paaiškina „Iliustruota vaikų enciklopedija“: „Į vakarus nuo tarptautinės laiko linijos yra viena para daugiau nei į rytus. Perkirtus liniją, data keičiasi“.

O aš prisimenu, kaip kadaise vaikystėje skaitytoje knygoje „Jungos Zacharo Zagadkino prisiminimai“ (pavardę į lietuvių kalbą būtų galima versti Kodėlčiukas, o pažodžiui — Mįslius) šis geografinis reiškinys buvo įdomiai paaiškintas. Ech, mielai dar perskaityčiau šią knygą, bet nežinau kur ji dingo. Bet radau internete.

Štai kaip junga Zacharas aprašo savo potyrius:

Laikausi vienos geležinės taisyklės – neatidėlioju rytdienai to, ką turiu padaryti šiandien. Jei dėl kažkokių priežasčių šią taisyklę sulaužau, pats save baudžiu – prašau laiko koko (virėjo – red. past.) neduodi man saldumynu per pietus desertui. Kokas juokiasi iš manęs, bet saldumynų neduoda. „Kentėk, Zacharai, admirolu tapsi“, — sako jis man tokiais atvejais.

Kartą mes plaukėme iš Vladivostoko į San Fanciską. Reiso metu aš intensyviai mokiausi anglų kalbos ir kasdien atmintinai išmokdavau tuziną naujų žodžių. Bet kartą taip taip įnikau į knygą „Raitelis be galvos“, jog pamiršau tądien išmokti naują dozę žodžių. Prisiminiau juos tik kai jau temo. Tad neliko nieko kito, kaip eiti pas koką ir pareikšti, jog rytdienos pietums aš nenusipelniau gauti saldžios porcijos.

– Nenusimink, Zacharai, — sakė man kokas, kai viską paaiškinau. — Tu geras junga, uolus. Ir aš paprašysiu komandos neskriausti tavęs. Rytoj padarysime išimtį ir nenuplėšime kalendoriaus lapelio. Šią dieną pasistengsime ištempti į dvi dienas ir rytoj vėl bus šiandien. Tad tu spėsi išmokti savo kasdieninę anglų kalbos žodžius.

Žinoma, aš koku nepatikėjau. Kaip galima dieną ištempti į dvi dienas? Juk jei nenuplėšime kalendoriaus lapelio, tai mes atsiliksime nuo gyvenimo visa para! Tačiau nutiko taip, kaip ir žadėjo kokas. Kitos dienos rytą kalendoriaus lapelis liko savo vietoje ir vakarykštė diena prasitęsė dar 24 valandoms. Aš išmokau angliškus žodžius ir gavau desertui saldumynų.

Rašytojo Pavelo Iljino knygoje visos Zacharo Zagadkino geografinės mįslės paaiškinamos. Leidau sau laisvai interpretuoti paaiškinimą.

Zacharo laivas plaukė Ramiuoju vandenynu. O jame yra linija, kurią kirtus galima arba atsirasti vakarykštėje dienoje, arba papulti į rytojaus dieną. Tai – datos keitimo linija, nustatyta tarptautiniu susitarimu 1884 metais. Kol šios linijos nebuvo, dažnai nutikdavo nesusipratimų.

1519–1521 metais dieną „pametė“ pirmieji pasaulį apiplaukę Ferdinando Magelano ekspedicijos dalyviai. Jūrininkai kruopščiai pildė laivo žurnalą ir buvo įsitikinę, kad į Ispaniją grįš ketvirtadienį. Bet kai prisišvartavo, sužinojo, jog yra… penktadienis! Dėl to jūrininkai turėjo atgailauti bažnyčioje, nes religines šventes minėjo vėluodami visą dieną.

Kas gi kaltas, kad „dingo“ diena? Juk laivo žurnaluose klaidos nebuvo. „Kaltas“, pasirodo, yra Žemės sukimasis aplink savo ašį.

Vienintelis iš Magelano ekspedicijos grįžęs laivas „Victoria“ kelionėje užtruko 1082 dienas. Jūrininkų skaičiavimu, jie vandenynuose ir tolimuose kraštuose praleido 1081 dieną. Iš vakarų į rytus besisukanti Žemė aplink savo ašį apsisuka kartą per parą. Per tą laiką, kol plaukė „Victoria“, Žemė apsisuko 1082 kartus.

Tačiau vieną apsisukimą, tik į kitą pusę, nei sukasi Žemė, aplink planetą padarė „Victoria“, plaukusi iš rytų į vakarus. Kitaip tariant, burlaivis aplink planetos ašį apsisuko tik 1081 kartą. Todėl ir laivo žurnalo ir „dingo“ viena diena.

Dar vienas nesusipratimas dėl datos įvyko XVIII amžiuje Aliaskoje, kur susitiko rusų ir anglų ekspedicijos. Rusai ten atvyko iš vakarų, anglai – iš rytų. Susitikimo metu netikėtai paaiškėjo, jog rusai švenčia laisvadienį – sekmadienį. Tuo tarpu Amerikoje (Aliaskoje) buvo tik šeštadienis.

Rusų naujakuriai Aliaskoje, kitaip nei Magelano jūreiviai, judėjo Žemės sukimosi kryptimi iš vakarų į rytus. Todėl jie atsidūrė vakarykštėje dienoje.

Siekiant išvengti panašių klaidų, buvo nustatyta datų keitimosi linija. Ji nubrėžta 180 dienovidžiu ir eina nuo Šiaurės poliaus per Beringo sąsiaurį, visą Ramųjį vandenyną iki Pietų poliaus. Kai virš šios linijos vidurnaktis, visoje Žemėje viena ir ta pati kalendorinė diena. Tačiau jau kitą akimirką į vakarus nuo šios linijos prasideda nauja diena, kuri po 24 valandų vėl sugrįš prie 180 dienovidžio iš rytų.

Tai riba tarp šios dienos ir vakarykštės, tarp šios dienos ir rytdienos.

„Štai kodėl pasisekė Zacharui – jo laivas kirto 180 meridianą iš vakarų į rytus: rytojaus diena tapo šiandiena. O jei laivas būtų plaukęs priešinga kryptimi? Tada jungai, jei jis nori gauti savo saldumynus, būtų tekę išmokti ne vieną, o du tuzinus angliškų žodžių. Nes nuo kalendoriaus laive būtų buvę nuplėšti iškart du lapeliai“.

Lygiai taip pat nutiko ir „Ambersail“ įgūlai. Tad jei vyrai buvo ką nors suplanavę „tai dienai“, tačiau nespėjo, jie galėjo be sąžinės graužimo tai padaryti „ta pačią dieną“ antrąkart.

„Tūkstantmečio odisėjos“ pranešime (kurį spausdina lrytas.lt) taip pat Magelano ekspedicijos pavyzdžiu (tik kiek kitu) aiškinama, kaip ir kodėl keičiasi datos.

Ten taip pat rašoma, kad tikrovėje nėra galima Žiulio Verno romane „Aplink pasaulį per 80 dienų“ papasakota istorija, kaip Filijus Fogas, apkeliavęs aplink pasaulį, „atvežė“ į tėvynę sekmadienį, kai ten dar buvo ankstyvesnė diena – šeštadienis. Tai galėjo įvykti tik Magelano laikais, nes tada dar nebuvo susitarimo dėl datos pasikeitimo linijos.

Bet ponios ir ponai! Žiulis Vernas tada dar nežinojo, kad ir jachta galima apiplaukti Žemės rutulį greičiau nei per 60 dienų!

Pasiekusi „Tūkstantmečio odisėjos“ pusiaukelę Naujojoje Zelandijoje, jachta „Ambersail“ dabar jau ne tols, o artės link Lietuvos. Bet prieš akis – vienas ilgiausių penktasis etapas per Ramųjį vandenyną. Į kelionę V etapo įgula išplaukė rimtai tvarkę laivą – jachta buvo iškelta, nuimtas stiebas ir atlikta begalė stambių ir smulkių darbų.

Remonto darbai vyko Oklande, kur, anot buriuotojų, magišku burtažodžiu skambėjo pirmasis „Ambersail“ jachtos vardas – „Assa Abloy“. Profesionalai šioje buriuotojų Mekoje suteikė aukščiausio lygio pagalbą.

V etapo kapitonas Simonas Steponavičius smulkiai aprašo, kokius darbus reikėjo atlikti. Perskaičius sąrašą su pagarba galvoji – ir jie visa tai sutvarkė per kelias dienas? Čia tikrai neapseita be profesionalų naujazelandiečių („kiviu“) pagalbos, o įgula turėjo dirbti dieną-naktį. Tiek darbų, net įvertinus rekordiškai greitą „Tūkstantmečio odisėjos“ idėjos gimimą ir jachtos išplaukimą, Lietuvoje užtruktų gerokai ilgiau.

Šeštadienį „Ambersail“ jau išplaukė, ir, anot meteorologo Naglio Šulijos, penktojo etapo įgulos laukia tikrai ne kurortinis pasiplaukiojimas. Bet niekas tokio ir neplanavo – buriuotojai žino, kas yra „riaumojančios keturiasdešimtosios“ ir „staugiančios penkiasdešimtosios“.

Žymūs buriuotojas, vienas pirmųjų prieš daugiau kaip 40 metų pasaulį apiplaukęs vienutininkas, seras Francis Chichesteris taip savo knygoje „Gipsy Moth Circles the World“ (1986 m. išleistoje lietuviškai „Džipsi Motu“ aplink pasaulį“) rašo apie „riaumojančias keturiasdešimtąsias“:

„<…> Kitų jūrų vėjai skiriasi nuo šionykščių kaip žaismingas kačiuko išdykavimas nuo grėsmingų tigriuko puldinėjimų. Škvalų, lydinčių vėjų permainas, greitis keičiasi toli gražu ne taip gražiai kaip automobilio – pavyzdžiui, nuo 40 iki 50 km per valandą. Jis tarsi dalyvauja pasiutusiose lenktynėse, kur nuo 40 staiga šauna iki 150-170 kilometrų per valandą <…>“.

Transatlantinių varžybų nugalėtojas ir prizininkas, plaukęs aplink pasaulį kliperių keliais, paaiškina ir „riaumojančių keturiasdešimtųjų“ pavadinimo atsiradimo priežastis:

„Ėmiau suprasti, kodėl tie vieniši vandenyno plotai buvo vadinami „Riaumojančiomis keturiasdešimtosiomis“. Dėl to triukšmo, kurį kelia vėjas takelaže! Tiksliau kalbant, gal jo ir negalima pavadinti riaumojimu, bet kokiu kitu žodžiu nusakysi nuožmų, slegiantį, nesibaigiantį gaudesį, būdingą, regis, tik toms platumoms. Kliperių laikais, kai jų laivai nešė visą stiebų mišką ir galingą takelažą, triukšmas turėjo kelti net antgamtišką baimę“.

Savo knygoje F.Chichesteris užsimena, kad „kovoti su vėjais čia beprasmiška“. Tad „Ambersail“ laukia ne kova, o įgulos mokėjimas „pasikinkyti“ vėją savo naudai. Juk plaukia sportine, būtent tokiems vėjams projektuota jachta. Pirmoji plaukimo para, kaip rašo Simonas, praėjo ramiai.

Kol kas kaip dar ruošėmės sutikti 2009-uosius (aš buvau pakeliui į Nidą), „Ambersail“ IV etapo įgula Naujuosius metus sutiko 9 valandomis anksčiau. Kartu su Australijos lietuvių bendruomene, kaip sykis šiomis dienomis rengtose „Australijos lietuvių dienose“.

Man gi labiau įsiminė smulkus iš pažiūros faktas – „Ambersail“ švartavosi ne bet kur, o Sidnėjaus krantinėje Darling Harbour . Ar ne čia švartavosi seras Francis Charlesas Chichesteris? Ar ne čia prasideda prestižinės, novatopriškos ir dideliu bei reikšmingu įvykiu buriavimjo pasaulyje esančios „Rolex Sydney-Hobart“?

Ir apskritai, lietuviška trispalvė Sidnėjaus simboliu, vizualiai nuo buriavimo Australijoje neatsiejamo Operos teatro (jo ir forma, anot architekto, – burės) fone nekasdienis ir mūsų buriavimui svarbus įvykis.

Vos nepamiršau (ačiū, Osvaldai): šioje krantinėje prieš daug metų švartavosi ir taip pat lietuvišką trispalvę buvo iškėlusi jachta „Lietuva“ – pirmoji lietuviška jachta, 1992-1993 metais apiplaukusi pasaulį.

Prieš „Ambersail“ švartuojantis Sidnėjuje, buvo abejonių, ar jie spės iki numatytos datos.

Ne tik spėjo, bet ir šiek tiek per anksti – beveik nebuvo kas pasitinka.

Naujuosius buriuotojai sutiko tautiečių būryje, po ko Australijos lietuvių dienų komiteto pirmininkas Arvydas Rupšys savo interviu šiltai atsiliepė apie šventę ir tūkstantmečio kvieslius  (na, šauklius).

O jau sausio 3 dieną „Ambersail“ išplaukė į Naujają Zelandiją. Gal neišduosiu paslapties, bet Oklende jachtos laukia rimtas patikrinimas. Bent jau ketinama stiebą nuimti ir žiūrėti, kodėl jame trūkinėja falai. O dar kiek visokių smulkių darbų darbelių susikaupė.

O kol pasieks krantą, jachtoje vyksta kasdienis buriuotojiškas gyvenimas. Kuomet ne visada pavykta iš vandens pakelti sužvejotą didelę žuvį.

Šiandien mus pasiekė jau visai netoli Australijos krantų plaukiančios „Ambersail“ trečiosios įgulos sveikinimas:

„Sėdint dieną ant įkaitusio denio, ar šąlant naktį, apsivilkus visus štorminius rūbus ir reguliariai gaunant šalto antarktinio vandens porciją į veidą, nepamiršti, kad čia mes viso labo svečiuose ir kažkur toli, toli, kitame žemės pusrutulyje, visų mūsų laukia artimi žmonės. Ten irgi ruošiamasi Kalėdoms, suaugusieji galvoja apie Kūčių stalą, vaikai skaičiuoja dienas, likusias iki atostogų, visiems perkamos kalėdinės dovanos. Ten yra mūsų tikrasis gyvenimas, nes būtent ten liko mūsų artimieji.

Esame per toli, kad galėtume visus palinkėjimus išsakyti kiekvienam tiesiogiai. Todėl, naudodamiesi moderniosiomis technikos naujovėmis norime visus pasveikinti.

Su Šventom Kalėdom, mūsų mielosios ir mielieji!“.

„Ant bangos“ priima ir prisideda prie sveikinimų. Net smagiau, kad anksčiau, nei kiti (ar juolab smagiau anksčiau, nei vėliau).

Trečiojo etapo įgula pagal planą Adelaidėje turėjo finišuoti gruodžio 21 dieną, bet dabar, atrodo, tai nutiks per Kūčias. Ketvirtojo etapo įgula į Australiją išvyko jau gruodžio 17 dieną. Jie plauks iki Naujosios Zelandijos, pakeliui užsuks į Sidnėjų. Ar bus plaukiama, kaip planuota į Melburną, abejojama. Oficialiai sakoma – priklausys nuo meteorologinių sąlygų. Neoficialiai – po vėlavimo antrame etape, visų kitų etapų vėlavimai kone užprogramuoti ir gaunasi žemyn riedančios sniego gniūžtės principas – kuo toliau, tuo labiau vėluojama.

Gal taip nenutiks, ir šiek tiek pakoregavus maršrutą, įguloms paforsavus plaukimus (bet neperžengiant saugumo ribų), „Ambersail“ laiku pasieks Lietuvą kitų metų liepos 6 dieną. Ko mes visi (viliuosi, kad visi) ir linkime!

Ir gerų Kalėdų bei Naujų metų jiems Australijoje – ten dabar šilta ir Snieguolės bėgioja pusnuogės…

Ir Kalėdų Seniai ten buriuoja…

Poetiškai, gražiai, su kreipiniu lyg į mylimą moterį aprašyti audrą gali tik jūrininkas. Pauliaus Egidijaus Kovo, trečiojo „Ambersail“ etapo įgulos nario (ir XI etapo kapitono) aprašyta uraganinė audra prie Šv. Pauliaus salos pietiniame Indijos vandenyne tokia – graži, didinga, laukta.

Potyrius iš tos pačios audros aprašęs kartu plaukiantis Algis Patašius jau kiek santūresnis, realistiškesnis.

Abu buriuotojai (veikiausiai kaip ir visi „Tūkstantmečio odisėjos“ įgulų nariai) audrų matę ne vieną. Niekada to nepatyrusiam sunku įsivaizduoti, kaip galima taip poetiškai ar ramiai aprašyti 9-10, o jei prietaisai nemeluoja ir vėjo greitis siekė 63 mazgus – tai ir visų 11balų uraganinę audrą. Krante tokio stiprumo vėjas ne tik neleistų paeiti, bet ir rautų su šaknimis medžius, ardytų stogus.

Skaitant Pauliaus aprašymą nejučiom prisiminiau jo prieš berods trejus metus pasakotą istoriją, kaip plaukiant kartu su tėvu, vienu vyriausių šalies buriuotojų Jurgiu Kovu, jiems teko nuo audros Biskajaus įlankoje slėptis sugrįžus į uostą. O plaukimo sąlygos neleido ramiai pasigaminti maisto – vyrai maitinosi vien sumuštiniais.

Bet, regis, mane atmintis pavedė. Pasak pono Jurgio, anokia ten audra. „Mes nepripažįstam audrų. Nei audra ten buvo, nei ką“, – kalbėjo jis. Ir patikslino įvykio detales.

Tąkart, plaukiant nusipirkta jachta „Strollaway“ iš Ispanijos, Biskajaus įlankoje pūtė stiprus priešpriešinis vėjas, jachta plaukė beidevindu. Ir maždaug įlankos viduryje vyrai pastebėjo, kad trūkęs bakštago vanputensas. Norint nuimti svorį nuo štago, teko keisti halsą, o tai reikškė krypties pasikeitimą į krantą. Tad buriuotojai grįžo į Ispaniją, kur susitvarkė gedimą ir dar ir suplyšusią genują susiuvo vietos meistras.

Kita bangų ir vėjo „maišalynė“ juos pasitiko Lamanše plaukiant iš Bresto. Iš Atlanto vandenyno atriedanti banga sekliame, įspraustame tarp Anglijos salos ir žemyno, Lamanše pakyla, keičia kryptį. Britų buriuotojai, grįždami iš Pietų Europos, suka didelį lanką, aplenkdami šias vietas. Prie viso šio „kokteilio“ prisideda ir srovės, keičiančios kryptis kas 6 valandas.

„Vanduo atrodė kaip verdančiame katile – viskas aplink kunkuliuoja. Man atrodė, kad tarpas tarp bangų – apie 20 metrų. Jachtos ilgis – 12.40 m. Į vieną bangą ji kyla stačiai, po to staiga šoka žemyn ir neria į kitą“, – plaukimą prisimina J.Kovas. Tokiame bangavime pilnu fordevindu plaukiančią dvistiebę jachtą suvaldyti nelengva.

Vienu metu virš jachtos ratus suko gelbėtojų sraigtasparnis. Veikiausiai jiems atrodė keista, kaip tokioje pekloje vienas plaukia sau garbaus amžiaus vyras. Bet kiek pasisukinėję jie nuskrido.

Ponas Jurgis prisimena: taip, jie tada valgė sumuštinius. Bet juk dviese plaukia, ką čia daug gaminsi. O ir sąlygos nebuvo tinkamos kulinariniams gabumams atskleisti. Tačiau ponas Jurgis patikina – Paulius išmaišęs visą Baltiją, matęs ir šilto, ir šalto, tad yra patyręs jūrininkas.

Tik kiek skeptiškai žiūri į sūnaus žodžius – „Aš Jos jau pasiilgau, aš laukiu kitos audros…“. – apie audrą. „Prisišauks…“, – lyg perspėja ponas Jurgis. Dabar kartu su Pauliumi plaukiantis A.Patašius įgulos draugo laukimu taip pat nesidžiaugia: „Mums užteks ir vienos…“.

O čia, jei teisingai supratau (nemačiau TV), vaizdo įrašas, kurį filmuodamas Paulius kiaurai peršlapo. Atspindi mažą dalelę to, ką išties tenka patirti audroje buriuotojams.