Jei Kuršių marios būtų skaidresnės, mielai tokį povandeninį dviratį minčiau ties Preila. Žinau ko ir kur paieškočiau. Tik kaip po vandeniu pelengą nusiimti? Matyt yra būdas, juk narai taip daro. Ir gerų vietų neišduoda.

Bet tokiu dviračių tik šalia Nicos nardyti. Šilta, gražu, mergos gražios. O mergos čia prie ko?

Dar kalbant apie dviračius – naujas puslapis apie pėsčiųjų ir dviratininkų priešpriešą. Bėda opi visur, o tinklapio kūrėjai kažkodėl sulindę į provincialumo kiautą itin Vilnių akcentuoja.

„Kėglis“ ir Kintuose, ir Kopenhagoje „kėglis“. Ir tiek pat teisus, kai dviratininkai važiuoja ne jiems skirtais keliais (aišku, Kopenhagai tai vargu ar jau galioja – ten kitas pasaulis).

Tokios bėdos po vandeniu visai neaktualios.

Truputi pašnekėjom. Be vardų. Iš Danijos. Noriu atgal į CPH.

Vienas iš tų ir tokių keistų (įdomių, kurioziškų, kvailų etc) vaizdų, kuriuos kone kasdien atrenka tinklaraščio „Uroboras“ autorius ar autoriai.

Kai negaila sugaišti kelių minučių vaizdams peržiūrėti, visada stebiuosi žmonių fantazija, gyvenimo kurioziškumu, mus supančiu absurdo teatru, netikėtu pažiūriu į tą patį dalyką ir geru humoru, kuris, tiesa, kartais peržengia subtilumo ribas nukrypdamas į žiaurų sarkazmą ar dar kur kitur. Bet geras emocinis šokas visada praverčia.

Šis vaizdelis užkabino tik todėl, kad vos vos susijęs su marinistika. O ta proga prisiminiau vaikystės eilėraštuką, kuris, išties, nelabai vaikiškas (ar ne, klasioke?):

• Pamačiau aš katę storą,
• Spyriau ją aukštai į orą.
• Aš kates labai myliu –
• Lai pabūna paukšteliu!

P.S. Dainos apie kikilius tinklaraštyje nepadainuosi…

Liepos 15-ąją minimos dvi istorinės datos – Žalgirio mūšio 600-metų jubiliejus ir pirmoji diena, kai Vilniaus visuomeninis transportas tapo labiau vakarietiškas . Ir nebūtinai geografine, bet ir geografine prasme.

Apie anąjį mūšį nediskutuosiu (Maklai-Kurmi, sėkmės!), o štai apie įlipimą į visuomeninį transportą tik pro priekines duris turiu nuomonę: kylantys benamiški murmėjimai baigsis, kai įprasim. Kaip įpratome prie barų be tabako dūmo.

Šiemet kaip niekad daug būnu Klaipėdoje ir ten tiek įpratau į autobusus įlipti pro priekines duris, kad tai atrodo visai suprantamas reikalas. Vakar lietus sutrukdė (na gerai, patingėjau) dviračiu važiuoti, tai ir Vilniuje pasivažinėjau visuomeniniu transportu – troleibusai jau papuošti lipdukais pro kur įlipti/išlipti, autobusų dar nemačiau.

Mačiau simpatišką jauną blondinę, kuri bandė įlipti kaip ir dera nuo šiandien – pro priekines autobuso duris, tik liko nesuprasta vairuotojos (irgi simpatiška), kuri jos neįleido, teko įlipti senąja tvarka. Panašu, kad naujoji kels rūpesčių ne tik keleiviams. Kol įprasim.

Kaip minėjau, pasivažinėjus uostamiestyje, greitai prie to priprantama. Man tik sunku susitaikyti, kad 3 maršruto autobusas dažnai vėluoja ar išvis važiuoja ne pagal grafiką. O viską kitą – super. Žinoma, Klaipėda miestas mažesnis, žmonių mažiau, tai ir bėdų ne tik daug, kiek vietiniame metropolyje. Bet ten ir autobusų mažiau, troleibusų visai nėra.

O jei jau apie didmiesčius kalbėti, tai man prisimena istorijos iš Stolkholmo. Kai sykis nuotraukoje viršuje – aš prie mūsų mantos laukiant autobuso.

Vykome mes dukart jachtų parplukdyti. Abiem atvejais teko vietiniais autobusais pasivažinėti maršrutu Stokholmas – Bolando marina. Sakysit tai ne miesto autobusai, bet įvertinus, kad Stokholmas išsidėstęs ant salų, autobusų stotis, iš kurios vykome, netoli įsivaizduojamo centro, tai priimkime tinkamu pavyzdžiu autobusus.

Į pirmąjį autobusą sėdome nusipirkę bilietus — sulipome visi į autobusą pro priekines duris. Švedai vairuotojui tik raudonus popierėlius po nosimi kyšt – ir eina toliau. Mes bilietus rodėme.

Kaip ten nutiko, bet atvažiavome ne ten (jautė mano širdis, matė akys, bet nieko nesakiau — smagu pasivažinėti). Grįžt atgal į Stokholmą reikėjo, o kito autobuso vairuotojas jau neįleidžia be bilietų. Pats neparduoda, jie čia tokia praktika išvis neužsiiminėja. Ar tą, ar kitą kartą, bet pavyko su vairuotojais sutarti – leido važiuoti. Pinigų neėmė, bet ir nepaliko gatvėje.

Iš tų kelių pasivažinėjimų pirmyn-atgal (nekoks buvo šturmanas sausumoje) buvo sykis, kai palikti galėjo kažkur pusiaukelėje tarp didmiesčio ir miškuose pasislėpusios marinos, atokiame kaimelyje, kur vėlų vakarą jau sutemus, veikė tik viena picerija, autobuso reikėjo laukti ilgai, o bilietų nusipirkti nebuvo kur. Tiksliai nebeatsimenu kaip (tiek metų prabėgo), bet naktį, paskutiniuoju autobusu, vis tik pasiekėme mariną.

Beveik su ta pačia kompanija pas žuvėdus vykome ir dar kartą dar vienos jachtos parplukdyti. Pasimokę iš vienos istorijos, bilietus turėjome iš anksto. Bet vistiek kažką sumaklinom, kad, pamenu, ilgai laukti reikėjo kažkur vidury miško vienišoje stotelėje kito autobuso. Bet tikslą pasiekėm.

Ir iš tų kelionių man labai įsiminė, kad Švedijoje į autobusus įlipama pro priekines duris. Kai tokia tvarka atsirado Klaipėdoje, pasijutau kaip Švedijoje. Bet milijonine dalimi. Gal mikronine bus taip ir Vilniuje?

Nauji pasaulio futbolio čempionai (Ispanija), naujas klasikinių formų (J Class) burlaivis.

Apie futbolą visi ir taip viską žino (aš net neapsisprendžiau, už kuriuos „sirgti“), o burlaivio („Lionheart“), tai tik graži Solent Refit (and the J Class Association) nuotrauka.

• Suviko  nuotrauka.

Tik filmuose rodo, kad kai žmogus skęsta, jis šaukiasi pagalbos. Paskaičius saugumo vandenyje specialisto Mario Vittone straipsnį šia tema, gerai įsiminti, kad skęstantis žmogus retai atrodo, kaip skęstantis.

Bendrais žodžiais, jei jau nutiko nelaimė, jis fiziškai beveik negali rėkti, nes pirmiau gaudo orą. Bandys šauktis – gaus vandens.

Straipsnyje išvardijama, kaip atpažinti, kad žmogui tikrai reikia pagalbos. Pravers žinios buriuojant: juk taip smagu geru oru nuleisti inkarą (nebūtinai) ir šalia jachtos pasiplaukioti. Jachtas šiais laikais išsinuomoti nesunku ir pas mus.

Naudinga žinoti, bet geriau niekada nenaudoti.

Mergina ant jachtos „Jazz“ denio. Sako, ši jachta senokai varžybose nedalyvauja. O tokių sportinių formų…

• GETTY IMAGES nuotrauka.

Naujoji Zelandija. Oklandas. 2008 metai. Ar motociklininkas peršoko per stiebo viršūnę, ar tik ties zalingais, nežinau.

Dažnai buriuotojai dailiosios lyties atstovėms pataria prieš lipant į jachtą nusikirpti nagus – vistiek jie nulūš. Bet tai nėra geležinė taisyklė. Pats mačiau, kaip per savaitę buriavimo Kroatijoje mergina išsaugojo sveikus ilgus ryškiai raudonus nagus.

Štai ir nuotraukoje mano rankoje – buriuotojos padailinti nagučiai. Spėkit, kurios.

Tokie burlaiviai kaip „Brabander“ puošia uostus, bet dar geriau, kai jie plaukia jūromis ir vandenynais.

Todėl džiugu, kad Klaipėdos universiteto burlaivis leidžiasi į netrumpą kelionę – dalyvaus didžiųjų burlaivių regatoje „The Tall Ships‘ Races“

Būtų idealu, jei „Brabander“, panašiai kaip Karlskronos karo akademijos burlaiviai, plauktų aplink pasaulį, o įgulos – studentai – keistųsi etapais (Švedijoje – įpusėjus kelionei). Bet, spėju, brangus dar mums toks malonumas.

Et, norėtųsi būti studentu ir prisijungti prie dabartinės įgulos.

Dar norėtųsi šiame video burlaiviu grožėtis, o ne juodai-baltais ir dažnais blyksniais, keičiančiais vaizdus. Nufilmuota tai gražiai.

Bet gerais norais kelias peklon grįstas…

Efektyvus būdas – surengti „Mis Jachtklubas“ rinkimus. Į gražias… jachtas ir moteris arba moteris ir jachtas (čia kaip kam) atėję pasižiūrėti gal ir buriavimu susidomės (moterys, čia, žinoma, be konkurencijos). Ir žiniasklaidos dėmesys garantuotas.

Nuotraukos iš tokį konkursą surengusio Italijos jachtklubo.

Nuotrauką parodė Aidas Kasparas. Paimta ir Eriko.

Kaunas, „Statoil“ prie „Telekomo“. Ketvirtadienis.

Buvo tądien liūtis, per Vidurio Lietuvą nušniokštųsi. Iš didžiųjų miestų, labiausiai Kaunui kliuvo.

• alecani nuotrauka

Išties – tai už šturvalo ar rumpelio.

Rusai sugalvojo regatą intriguojančiu pavadinimu, nors ji nėra specialiai skirta šviesaplaukėms buriuotojoms.

Yra tik reikalavimas – įgulai turi vadovauti dailiosios lyties atstovė.

Kai jau visos jachtos nuleistos į vandenį arba kai kai kurios dar nesiruošia būti nuleistos, jachtklubo kraną galima panaudoti ir automobilių remontui. Vis be darbo nebus.

Nuotrauką radau kažkur internetuose, autorystės nepamenu. Te nepyksta autorius.

Atsakymas į klausimą „o kaip save pamatyti (parodyti) kai plauki vienas?”.

Ne naujiena, bet kaskart pamačius, įdomu stebėti. Iš naujo pastebėjau, kad vienutininkas, net ir ramiu oru, prisisegęs.

Jėgos aitvarų, burlenčių entuziastai ir Lietuvoje jau naudoja šį nesudetingą techninį sprendimą filmuoti vaizdus. Apskritai, minikameros vis populiarėja (yra ir į akinius montuojamų).

Belieka palaukti, kol kainuos tiek, kiek kompiuterinės, taip vadinamos „webkameros“.

Rugpjūčio pabaigoje Olandijoje vyks burlaivių šventė „Sail Amsterdam 2010“ , kuri rengiama tik kas 5 metai. Į šventę suplaukia didelis laivynas iš viso pasaulio, o renginio žiūrovai skaičiuojami milijonais.

Yra du variantai, sudalyvauti „afigiename jachtų tūse“:

1 variantas

Prisijungiame prie „Baltic sail 2010“ festivalio Klaipėdoje 07.29-08.02 dienomis, kartu su jais plaukiame į Rostoką, kur dalyvaujame Rostoko burlaivių šventėje 08.05-08.08 dienomis. Tada keliaujame į Amsterdamą (pagal turimą laiką galime užsukti į Kopenhagą, o pakeliui į Bornholmo salą), kirtę Kylio kanalą užsukame į Helgolando salą ir Amsterdamas 08.19-08.23 dienomis. Po visko plaukiame namo, kuriuos pasiekiame apie 08.29-08.30.

Kelionės trukmė apie 30 dienų.

2 variantas

08.12 iškeliaujame į Amsterdamą. Kirtę Kylio kanalą, užsukame į Helgolando salą ir Amsterdamas 08.19-08.23 dienomis, po visko plaukiame namo ir namie apie 08.29-08.30 (pagal turimą laiką sustojame Bornholmo saloje).

Kelionės trukmė apie 18 dienų.

Abiem atvejais kartu bus keletas jachtų iš Lietuvos prie kompanijos. Atgal kartu plauks visos Lietuviškos jachtos viename būryje.

Jachtoje yra 7 vietos. Teirautis mob. tel. nr.: +370 640 36182

Gegužės 22-23 dienomis Klaipėdoje rengiama nauja uostamiesčiui ir Lietuvai šventė – laivų paradas, kuri šiemet sutaps ir su tradicine „Gero vėjo“ regata, kuri yra ir Lietuvos klubinių regatų taurės etapas.

Regatos rengėjų teigimu, tai bus įdomi programa tiek buriuotojams, tiek jų palaikymo komandoms.

„Gero vėjo“ regatos programa

Gegužės 22 d. (šeštadienis)

• 08:00 – 08:45 val. Dalyvaujančių regatoje jachtų kontrolinis apmatavimas, būklės patikrinimas, dalyvių dokumentų patikrinimas.
• 09:00 val. Teisėjų kolegijos ir jachtų vadų pasitarimas.
• 10:00 val. Regatos startas.

Sportinė grupė – ORC CLUB matavimai:

Klaipėdos kruizinių laivų terminalas – priėmimo boja – ženklas ties Palangą, ( koordinatės bus praneštos varžybų dieną per kapitonų pasitarimą ) – priėmimo boja – ženklas ties Palangą – priėmimo boja – Klaipėdos kruizinių laivų terminalas.

Laisvoji grupė – be matavimų:

Klaipėdos kruizinių laivų terminalas – priėmimo boja – ženklas ties Palangą, ( koordinatės bus praneštos varžybų dieną per kapitonų pasitarimą ) – priėmimo boja – Klaipėdos kruizinių laivų terminalas.

Po finišo, visas regatoje dalyvaujančius jachtas ir jų įgulas kviečiame dalyvauti laivų parade kuris vyks Danės upėje ir Kuršių mariose.

• 22.00 – 23.00 val. paradas – laivai plaukia į Marias.
• 23.00 – 24.00 val. šventinis koncertas kelte „Neringa“ (švartavimosi vietoje), fejerverkas; naktis laivuose, diskotekos ant vandens.

Gegužės 23 d. (sekmadienis)

• 11:00 val. Regatos nugalėtojų apdovanojimas.

Regatos nuostatai, instrukcija, registravimasis ir papildoma informacija – regatos interneto tinklapyje.

„Klaipėdos laivų paradas – 2010“

2009 metais Klaipėdoje vykusių tarptautinių švenčių „Europeade“ ir „The Tall Ships Races“ rengėjų grupė šiemet uostamiestyje kviečia kurti naujas jūrines tradicijas.

Renginio tikslas – sukurti naują – europietišką – jūrinio miesto įvaizdį atitinkančią šventę, duodančią startą vasaros laivybos sezonui, tuo pat metu suteikiančią galimybes netradicinėmis priemonėmis plačiajai visuomenei pristatyti jūrų verslą bei jame dirbančias įmones.

Renginio forma – naktinis muzikinis laivų paradas Danės upėje ir Kuršių mariose. Jo dalyviai – uosto kompanijų, kitų miesto įmonių ir privačių asmenų laivai, jachtos, pramoginiai kateriai, mažieji laiveliai ir pan.

Parade dalyvaujantiems laivams bus įsteigtos nominacijos, skirtingose laivų kategorijose pasižymėjusiems laivams.

Panašios laivų šventės jau daug metų vyksta įvairių šalių pajūrio miestuose ir turi didžiulį pasisekimą. Sutelkus miesto jūrinės visuomenės ir renginių organizatorių pajėgas Lietuvos uostamiestyje galime sukurti naują, patrauklią tradiciją, artinančią bendruomenę prie jūros.

Preliminari programa

Gegužės 22 d. (šeštadienis)

• 09.00 – 16.00 val. „Meridiano“ palydos.
• 10.00 val. Regatos „Gero Vėjo“ startas nuo Klaipėdos kruizinių laivų terminalo krantinės.
• 16.00 – 21.30 val. Laivų švartavimasis Danės ir Pilies uosto krantinėse (laivų lankymas, muzika, vaišės).
• 21.30 – 22.00 val. „Laivų mūšis“ mariose prie Danės žiočių (2 senoviniai mediniai laivai, uniformuoti kariai, amunicija, patrankos), koncertai deniuose, laivų lankymas.
• 22.00 – 23.00 Paradas – laivai plaukia į Marias.
• 23.00 – 24.00 Šventinis koncertas kelte „Neringa“ (švartavimosi vietoje), fejerverkas;
  naktis laivuose, diskotekos ant vandens.

Kaip rusų jachta „Synergy“  dalį įgulos pametė:

Gerokai pavėlavęs atidariau dviračių sezoną. Leidau sau vieną savaitgalio dieną atsipūsti nuo įprastų darbų ir rūpesčių prie kompiuterio ir dviračiu numyniau pas sesę žemės ūkio darbų.

Pastarųjų, švelniai tariant, nemyliu. Nors kastuvu mojuoti moku ir pagal paskirtį. Lyg ir nesame trečia karta nuo žagrės – senelis ir močiutė jau buvo inteligentijos atstovai, kaimo neturime. Bet dvynė savo kieme augina vieną kita daržovę ar vaisių, kurie visgi turi magišką „savo paties išauginto“ skonį.

Juk ir seras Francis Chichesteris, plaukdamas vienas aplink pasaulį savo ketče „Gipsy Moth IV“ augino prieskoninius.

Bet grįžkime prie dviračio. Delsiau pradėti sezoną vis ketindamas nuvežti meistrams paruošti vasarai. Bet kurių galų? Juk galiu ir pats! Patvarkęs kiek streikuojančius stabdžius, nusileidau liftu (ir kodėl kaimynų žvilgsniai tokie pikti?) į apačią ir pirmyn.

Pirmi keli šimtai metrų į kalną priminė, jog reikėtų atsisakyti dar vieno žalingo įpročio. Kada nors.

Apie dviračių takus nekalbėsiu – jų yra, bet tiek, kad beveik nėra. O ir tie, kurie yra, vargani. Ir kvailai atrodo, kai dviračių taką kertantys įvažiavimai į kiemus įrėminti tokio aukščio borteliais, kad čia jau ne važiavimas dviračiu, o krosas gaunasi.

Tolerantiškas aš ir tiems, kas automobilius ant dviračių tako pasistato. Juk kiemuose ne tiek daug vietos, o dviračiu tokį žioplį (chuliganą?) apvažiuoti nesunku.

Važiuoti gatvės kelkraščiu, deja, ne išeitis. Apie prastą (švelniai tariant) vairuotojų požiūrį į dviratininkus pasakoti, manau, nereikia. Žinoma, ne vien pižoniškumas vairuoti (neretai – lizingu pirktą) SUV tokį požiūrį formuoja. Kartais kalti ir patys dviratininkai.

Itin drausmingu ir manęs nepavadinsi – jei kelio privengiu (jei vairuotojai keikia duobėtus kelius, tegu pavažiuoja kelkraščiu – nustos keikti, be to, ten ir nutekamosios kanalizacijos duobės), važiuoju šaligatviais, o dviračiu jais važiuoti nevalia. Bet kur dingti?

Tiek tų bėdų. „Varyti vėliku“ smagu. Ir dailioms mergiotėms gali šypsotis. Tik pastebėjau – kuo mergiotė labiau panaši į „fyfą“, tuo jos reakcija į šypseną piktesnė. Kas jas nuskriaudė?

Pirmosios dviračio dienos rezultatai:

• Pirmyn: 11,5 km per 50 min. 15 sek.
• Atgal: 9,93 km per 37 min. 28 sek.

Niekur neskubėjau, sustodavau, kai aplinką fiksavau (sykį į parduotuvę užėjau, į didelį kalną dviratį „variausi“), tad rekordų nebus. Atgal važiuodamas jau kelią žinojau (užsimiršo per žiemą), važiuojamąją dalimi važiavau, gal todėl ir kilometrų mažiau nuvažiuota.

Kelionės į priekį maršrutas: (arba galima žiūrėti „Every Trail“ puslapyje).

Raumenys, atrodo, labai neskauda. Sėdimoji, regis, taip pat. Gera mankšta buvo. Ir kepsniukai (matyti nuotraukoje) po visų „žemės ūkio“ (tiek ten tos žemės) darbų.

Iš Pilypo regatos:

• a) kas ir ką veikią „Kirkės“ stiebe?
• b) kas per laivas tolumoje kairėje?

Trumpas įdomus, kiek netikėtas prancūzų THE LIGHTHOUSE KEEPER team animacinis filmukas apie švyturio prižiūrėtoją. Fantastika.

Vilniuje – ranka pasiekiami lenktyniniai „Formula 1“ bolidai. Tie, kuriais pradėjo, važiavo ar laimėjo lenktynes tokie asai kaip Alainas Prostas, Damonas Hillas, Michaelis Schumacheris, Kimis Raikkonenas, Ayrtonas Senna.

Kiekvienam šių varžybų gerbėjui (o tokių, žinau, yra ir tarp buriuotojų) turėtų suvirpėti širdis. Man nevirpėjo. Savuosius „bolidus“ jau mačiau.

Stebėti F1 varžybas, kai lenktynininkai zuja tais pačiais ratais, man atrodo nuobodu. Nors turiu pripažinti, kartais ir tai įtraukia. Ypač, kai šalia yra lenktynių gerbėjas ir paaiškina kas kaip arba lieja emocijas.

Iš kitos pusės, automobilių sporto gerbėjui gal būtų nuobodu stebėti jachtų varžybas. Kiekvienam savo.

Automobilių sporto gerbėjai turėtų bent užeiti į sostinės prekybos centrą „Ozas“, kuriame ir įsikūrė lenktyninių automobilių paroda. Smalsu iš arti pamatyti 6 bolidus, kurie anksčiau tik TV ekrane matyti.

Parodos atidarymo iškilmėse mano fotoaparato objektyvas kažkaip ne vien į bolidus fokusavosi. Vieną nuotrauką pamatęs Benamis tarstelėjo: „Graži ta geltonos spalvos mašinikė, taip ir kyla noras pralėkt“.

Žiūrim, kas ten gražaus. Pirmosios 22 nuotraukos – oficialios parodos rengėjų.

• AP Photo/Keystone/Jean-Christophe Bott nuotrauka iš Boston.com The Big Picture.

Tęsiant temą apie banglentininkų „serfingą“ neįprastose vietose.

Nuotraukoje viršuje – vienas snieglentininkas tapo banglentininku viename prūde Šveicarijoje balandžio 3 dienos renginyje. Nusileidus snieglente, savotiškų varžybų dalyviams reikėjo kirsti vandens telkinį.

Gera nuotrauką ir kaip lyg tyčia (mano nuomone) tiks Aisčio (jachtos „Banga“. „Majolika“ ir 470) pasakojimui:

„Veiksmas vyko pernai Žaltienės metu Visbyje.

Susėdom su chebryte tam mini pliažiuke alaus pagert, saulės palydėt ir matom kokius 8-10 žmogeliukų ant banglenčių vandeny kažko laukiant.

Saulė leidžiasi, štilis mirtinas, bangavimo nė kvapo. Žodžiu, sėdim ir žvengiam iš jų.

Ir staiga — sujudimas. Iš kažkur parėjo kelios rimtos bangelės. Triukšmas, veiksmas kelias minutes, o po to vėl tas pats ramus vanduo, banglentės į mašinas ir viskas.

Pasirodo, jūroje tuo metu praplaukia keltas ir nuo jo pareina tokia banga. Chebra žino grafiką ir laukia tu kelių minučių veiksmo.

Žodžiu, įspūdį paliko.“

Būtų įdomu pamatyti. Ir kiek realiau, nei gyvai štai tokius vaizdus iš Australijos pakrantės varžybų „Rip Curl Pro Bells Beach“ metu:

• REUTERS/ASP/Kirstin Scholtz/Handout nuotrauka iš Boston.com  The Big Picture.

• Geekswithblogs.net iliustracija.

„Mažos davanėlės stipriną draugystę“

Gavau dovaną iš „Microsoft Lietuva“  — ką tik išleistą Birutės Leonavičienės knygą „Windows 7“. Pravers bandant aiškintis naujos operacinės sistemos ypatumus, kurių „moksliniu bandymų metodu“ galiu ir nerasti.

Bet koks nusivylimas manęs laukė pavarčius pirmuosius puslapius! Pasirodo, mano turima „Windows Home Premium“ OS neturi to, dėl ko aš labiausiai susižavėjau Win7 – duomenų apsaugos kompiuteryje ir išorinėse laikmenose naudojant „BitLocker“ šifravimą.

Kai buvo pristatoma nauja OS, man ši savybė labiausiai rūpėjo. Nepamenu, ar nebuvo pasakyta (ir parašyta), ar aš neišgirdau (neperskaičiau), kad ji bus tik „Windows Ultimate“ versijoje.

Jei ir nepasakė, negali teigti, jog melavo – tiesiog nepasakė. O aš pats (jaučiu, ne vienas aš) nepasidomėjo arba neišgirdo. Kai aplink tiek informacijos, nesunku ką nors pražiopsoti ir tik ant savęs gali pykti.

Kitą vertus, „BitLocker“ nėra toks jau nepakeičiamas ar būtinas dalykas, galima rasti analogų tarp nemokamų programų (nuo „Ultimate“ kainos plaukai šiaušiasi). Tik bus ilgesnis kelias, o man patiko idėja tokius dalykus integruoti į OS.

Nėra tai nėra, ieškosime knygoje dar kokių Win7 gudrybių. Vyrai neskaito instrukcijų? RTFM.

P.S. „Leopardų“, „linuksų“ ir kitų M$ alternatyvų fanams – į religinius ginčus nesiveliu. Tiesiog naudoju tai, ką turiu ir prie ko įpratęs. Alternatyvų nepeikiu.

Somewhere beyond the sea
Somewhere waiting for me
My lover stands on golden sands
And watches the ships that go sailing

Somewhere beyond the sea
He’s there watching for me
If I could fly like birds on high
Then straight to his arms I’d go sailing

It’s far beyond the stars
It’s near beyond the moon
I know beyond a doubt
My heart will lead me there soon

We’ll meet beyond the shore
We’ll kiss just like before
Happy we will be beyond the sea
And never again I’ll go sailing

~”Beyond the Sea” by Celtic Woman

Penktadieniui. Nuotrauka ir tekstas iš {Salt of the Earth}.

Iš kur toks susižavėjimas? Žiūrėkite humoro skyrelyje. Nuotrauka iš ten pat.

Turi gi kažkas fantazijos.

Ačiū Valdui už nuorodą.

• EPA nuotrauka.

Žymioji Kopenhagos Undinėlė, toji trapi moteriška būtybė, kuriai bent dukart niekdariai nukirsdino galvą, išvežta už jūrų marių. Ppirmą kartą per beveik šimto metų savo istoriją ji „išvyko į užsienį“ — išskraidinta į Kiniją, Šanchajų, kur vyks Pasaulinė paroda.

Rudenį ji turėtų grįžti, bet iki tol, kaip matyti iš nuotraukos viršuje, į jos vietą „Kopeno“ centre kėsinasi įvairiausios būtybės.

Mažoji undinėlė tokia nedidelė, kad kartą jos ir nepamačiau. Neradau. Tuomet pasakiau sau, kad būtinai pas ją atplauksiu. Ir atplaukiau. Prieš penkerius metus kartu su gera kompanija, jachta „Ragainė II“.

Tąkart mes patikrinome, ar veikia „Nidos undinėlės“ legenda Danijos sostinėje – patrynėme jai krūtis. Na gerai, ne visi tai darė. Bet kaip matome iš nuotraukos apačioje, vienas asmuo tikrai tai padarė. Ir paaiškino išsižiojusiems japonų turistams, kad tai jūrinė tradicija.

Bet nesuveikė legenda, pagal kurią patrynus krūtis, turėjo rastis daugiau vėjo. Grįžtant namo į Klaipėdą dvi paras iki Borholmo salos tvyrojo rūkai ir štiliai.

Iki šiol galvoju, ar nebuvo tai todėl, kad vienas įgulos narys patrynė ir netoli undinėlės stovinčios didelės damos, pakinkiusios jaučius, grakščias linijas. Tojo įgulos nario švelnumo teko ir jaučiams. Pašmaikštavo, dievai supyko ir nepūtė palankūs vėjai.

Su legendomis juokauti nedera.

Bet nejuokauti dar blogiau.

• Padugnini nuotrauka.

techieblogger.com iliustracija.

Technikoje nėra mistikos, ji prasideda ten, kur baigiasi kompetencija. Bet labai mistiškai atrodė, kad vienas po kito į amžinuosius skaičiavimo plotus iškeliavo namų kompiuteris ir du darbiniai laptopai.

Štai todėl „Ant bangos“ buvo įsivyravęs štilis.

Su „Dell Inspirion 1525“ laptopais viskas aišku – nunešti pas meistrus (garantinis), žadėjo per dvi savaites suremontuoti. Regis vieno „motina“ (motininė plokštė) sudegė nuo perkaitusio procesoriaus. Šis perkaito nuo dulkių, nors nuo jų buvo saugomas. Tik neišvalysi taip paprastai.

Senukas („gimęs“ 2005) naminis PC, panašu, irgi perkaito. Ar maitinimo blokas, ar motininė plokštė, bet ėmė vieną dieną, ir nebeįsijungė. Nepadėjo ir specialistų apžiūra. Mirė tai mirė. Arba, „mirė PC, tegyvuoja PC“.

Naujasis tikras „žvėris“ — su AMD Phenom II procesoriumi ir 1 TB„hardu“. Ir legaliais „Windows 7“.

Instaliuoti nebuvo sunku, o naujas programas įdiegti netgi įdomu. Ir viskas kuo puikiausiai veikė. Įsidėjau „senuko“ kietąjį diską, perkėliau iš jo informaciją į naują ir ketinau patobulinti. Senasis diskas skeltas į tris dalis (particijas), norėjau jas sujungti.

Internete pasiskaičiau kaip tai daroma, kokios programos tam tinka. Parsisiunčiau „Easus Partition Master“ (EPM) demonstracinę versiją ir ja sujungiau visas particijas. Nelabai pamenu kaip tai padariau, visgi 4 valandą ryto darbai vyko. Matyt tai ir buvo mano klaida.

Kitą dieną naujas kompas nebeįsijungė. Į detales nesileisiu, bet teko iš naujo instaliuoti Win7. Šįkart – į senąjį diską. Naujojo, didžiojo, iš pradžių nematė, o dabar mato tik mažesnę jo dalį (irgi buvo „skeltas“ į particijas), kurioje buvo operacinė sistema ir kitos programos. Visų išvakarėse sukeltų duomenų nemato.

Bandžiau „gydyti“ (recover) su EPM, bet jo demonstracinė versija to neleidžia. Įdomu, kad programa mato „dingusią“ particiją, kurios nemato Win7.

Neklauskite kaip, nes ateis „megztukas“, bet visgi pavyko padaryti tiek, kad duomenis perkelti į seną HDD, kuriame instaliuota ir operacinė sistema. Dabar čia vietos beliko vos 1 GB. Bet kas iš to, kad failai yra, vietą užima, o nuotraukos neatsidaro, tekstiniuose dokumentuose – kringeliai.

Gerai, kad pažiūrėjau, o tai būčiau suformatavęs diską ir viską (beveik) praradęs.

Tai ir likau prie veikiančio kompiuterio su duomenimis, kurių pasiekti negaliu.

Tokia tad „Window 7“ karma.

Jachtos paruošimas ne sezonui ir jos žiemojimas yra nemenkas galvosūkis kiekvienam jos savininkui. Ypač, šiaurinėse platumose.

Štai vienas švedas, kaip rašo BLUR, rado kūrybinį sprendimą išvengti jachtos užklojimo tentu – pakabino ją po vienu tiltu pačiame Stokholmo centre.

Tiesa, šis būdas turi ir trūkumų. Pavyzdžiui, kaip pasiekti laivą, kai ledas per plonas arba jo neliko? Padengti dugno antifulingu tokiomis sąlygomis nepavyks.

Bet galima numanyti, kad sumanusis švedas žino, kaip ir su šia bėda susidoroti.

Yra tokia jachtų klasė 505. Ir yra „Optimist“  jachtų klasė – pradinukams.

Kaip ir nemažai buriuotojų, pradėjau nuo optiko, tik niekad nebuvau toks kietas, kaip tas vaikis filmuke. Ir į jūrą treneriai neleido. Ir į marias, kai jos pasišiaušdavo. Nebuvau geras sportininkas.

Bet esu geras rašytojas (save vertinu truputį kukliau) ir šiandien galiu pasigirti – tinklaraštyje „Ant bangos“ šis įrašas jau 505-asis. Pradinuku vadintis jau negalėčiau.

Nuo 2008 metų rudens, kai startavo šis blogas, buvo visko, kaip tame filmuke – klaidų, virtimų, atradimų.

Tiesa, negaliu nepaminėti, kad kai kurie įrašai ne mano – kelis pasiūlė, parašė, vertė skaitytojai, draugai, bičiuliai. Labai jiems ačiū.

Žvilgtelėjau į statistiką – „Ant bangos“ jau sulaukė 100 tūkstančių vizitų nuo savo gyvavimo pradžios. Daugiau kaip 41 tūkstantis unikalių internautų. Nei blogai, nei gerai. Į populiariausių tinklaraščių Olimpą ir nepretenduoju.

Be to, nuo tada kai kone kasdien vis ką nors parašau, teko matyti ne vieną tinklaraštį, kuris buvo itin populiarus, o dabar jau miręs arba leisgyvis.

Mirs ir „Ant bangos“. Arba transformuosis į ką nors kitą. Nieko nėra amžino. Bet kol kas mirtimi nekvepia. Nors ir gyventi nelengva. Kasdien darbe „per rankas praeina“ dešimtys tekstų, tad vakarais ir vėl prie kompiuterio sėdėti ne visada noro ar jėgų lieka.

Ir kartais klausimas „kas yra geriau – turėt populiarų blogą ar merginą?“ nebeatrodo juokingas. Nors mano sugyventinė dažniausiai miega kur šiltai įsitaisiusi, kol aš klaviatūrą barškinu (husarai, cic!).

Bet humoras išgelbėjo žmoniją nuo išnykimo, žiūrint į viską su atlaidžia draugiška šypsena sulauksime ir 1000-ojo įrašo. Minčių, idėjų ir, juolab, įvykių užtenka. Juodraščių skrynia pilna.

Nepatikėjau Gramo komentaru kad jau kitąmet į Klaipėdą vėl atplauks burlaiviai. Juk po praėjusios vasaros šventės uostamiestyje skelbta, kad jei ir sulauksime didžiųjų burlaivių, reikės apsišarvuoti kantrybe — iki 2016 metų.

Bet Gramas arčiau Klaipėdos, matyt anksčiau ir sužinojo, ką skelbia naujas marinistinis portalas „Jūra“ — „Didžiausi pasaulio burlaiviai į Klaipėdą užsuks jau kitą vasarą“.

Šiandien švenčiame Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Oho, jau visi 20 metų! Bus visokių šventimų ir kalbų.

Neabejoju, bus ir tokių, kurie kalbės (ar galvos), kad jei ne Kovo 11-oji, nebūtų buvę…

Ko nebūtų? Jachtų odisėjų aplink pasaulį su trispalve? Olimpinių debiutų ir medalių? Naujų jachtų uostų ir naujų regatų? Plaukimų savaitgalį pas kaimynus „už kardono“ alaus? Kontrabandos? Burlaivių šventės uostamiestyje?

Nebūtų vieno, būtų kita. Kitaip. Ar su kitokia vėliava. Nes nekintama gyvenimo taisyklė yra: gyvenimas nuolat kinta. Kažkas vistiek būtų.

O jūros ir vandenynai ar vienaip, ar kitaip išlaisvina – ten esi nepriklausomas nuo beveik visko ir beveik viskas priklauso nuo tavęs.

Tik vėjai ir bangos, kad ir kieno „teritoriniuose vandenyse“ siaustų, vistiek bus nepriklausomi nuo žmogus. Ir tik nepriklausomas žmogus geba su jais susigyventi.

Nepriklausomybės jums visiems, „Ant bangos“ skaitytojos ir skaitytojai. Ir nepriklausomų, bet draugiškų vėjų burėse.

Kas sakė, kad moterys negali buriuoti? Kieno galvoje dar likęs niekam tikęs mitas, esą moteris laive neša nelaimes?

Apsidairykime aplinkui – kiek puikių buriuotojų panelių, merginų, moterų, damų mus supa!

Tiesa, nuotrauka – iš San Marteno salos Karibų jūroje kovo 4-7 dienomis vykusios „St. Maarten Heineken Regatta“ regatos.

Pas mus dar šaltoka tokioms iliustracijoms.

• Matt Cardy/Getty Images nuotrauka.

Spėkit kur daryta nuotrauka? Ne iškart patikėjau, bet ne jūroje, ne vandenyne – upėje Didžiojoje Britanijoje.

Maždaug 12 kartų per metus bei per pavasario ir rudens lygiadienio ne tik vietos, bet ir viso pasaulio surferiai renkasi prie Severno upės netoli Niuhemeno (?), kur potvynio banga pakyla iki 2 metrų.

Panašios bangos susidaro ne tik Anglijoje, bet ir kitose vietose (kažką panašaus esu matęs apie Vokietiją), o natūralus gamtos reiškinys turi ir savo pavadinimą.

Gamtos stichijos

• AFP nuotrauka.

Apie tai, ką pridarė Europoje praūžęs uraganas, jau užsiminė „Tojana“, rašė visi ir nemažai, nesikartosiu.

Bet tai palyginus menkniekis su tuo, ką Čilėje padarė žemės drebėjimai, nusinešę kelis šimtus gyvybių. Po drebėjimo kilusi cunamio bangą niokojo ir uostus, ir jachtklubus (daugiau kaip 8 min. filmukas).

Amerikėnų linksmybės

• Latitude 38 Publishing Co., Inc. nuotrauka.

Pagal vieną jūrinę legendą, tie, kas bijo aukščio, neserga jūros liga. Pasakojo žmogus, daugiau kaip 25 metus plaukiojęs vandenynuose, o bijantis, kai jo katė 7 aukšte ant palangės vaikščioja.

Gyvenu 11 aukšte, pro balkoną persisverti nebijau (čia, matyt, vaikystė Klaipėdoje 9 aukšte turi įtakos), bet iš principo aukščio prisibijau. Nors ir jūrligė kartais kamuoja.

O štai taip, kaip nuotraukoje, drąsą sukaupęs norėčiau padaryti. Įdomiai smaginasi tie amerikėnai.

Spinakeris – supynės

Filmuką užrodė bičiulis Martynas. Ir klausė, ar esu taip daręs. Ne, nesu. Net nebuvau pagalvojęs apie tokias linksmybes.

Atrodo paprasta padaryti, bet tai apgaulė. Reikėtų išsimiklinti taip spinakerį valdyti. Tačiau ne taip baisu, kaip nuo stiebo šokinėti.

Štai tokį būdą „buriuoti“ siūlo dizaineris, menininkas ir išradėjas Dominicas Wilcoxas.

Savo tinklapyje šis menininkas pristato labai įdomių, keistų idėjų. Man įstrigo šioji.

Tiesa, kaip ir rašoma vieninteliame komentare  prie paveiksliuko, ar ne paprasčiau ventiliatorių kaip sraigtą panaudoti?

Bet tuomet dings idėjos šelmiškumas (humoras? — nerandu atitikmens (pasufleravo — dings idėjos „razinkėlė“)).

• sea-fever.org iliustracija.

Kaip ir kiekvienais metais pavasariop,  sulaukiu prašymų atiduoti savo 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio vienai ar kitai tuos pinigus galinčiai priimti organizacijai.

Kaip ir kiekvienais metais pavasariop, juos aš atiduotu („aukoti“ lyg ir nelabai tinkamas žodis).

Buriavimui.

Kaip ir kiekvienais metais pavasariop,  pasigendu dar paprastesnės mokesčių pervedimo procedūros.

Kad ir tokios, kaip perkant aplikacijas „iPhone“ išmaniajam telefonui – paspaudei mygtuką ir programa keliauja pas tave.

Ateis metas, kai panašiai vyks ir su bankinėmis operacijomis. Naujoji asmens tapatybės kortelė su integruota mikroschema, sako, tam paruošta. Įkišai į kompiuterį ir tave identifikavo – nereikia slaptažodžių suvedinėti ir panašiai vargi.

Bet kol kas neteko girdėti nei apie tam tinkamą kompiuterių įrangą, nei apie programas.

Tiesa, čia kyla visuotinio sekimo pavojus („1984“ etc.), asmeninės laisvės suvaržymai ir panašūs anarchistų košmarai. Bet ko neatsisakysi vardan patogumo.

O kol kas reikės ieškoti kompiuteryje VMI programos VMI dokumentams redaguoti. Sykį ją buvau išmetęs iš kompiuterio, nes tik vieną kartą per metus naudojama ji man mažai reikalinga ir net pamiršau, ką ji daro.

Klasika ir modernas. Gražu. Bet kas tai – tiksliai nežinau.

Nuotrauką radau SCANPIX fotobanke atsitiktinai (ieškojau darbui visai kitko). Prierašas prie jos visai nesusijęs su vaizdu – apie kažkokį postsovietinį šulą, kalbantį per kažkokių darbininkų susirinkimą Taline.

Ar čia Talinas, nežinau, bet jokio diedo tikrai nematau. Tai liko mįslė, kas tiksliai nuotraukoje užfiksuota.

• James Patterson nuotrauka

Vos spėjau pristatyti koks bus įtemptas vasaris, o jau turiu koreguoti anonsus.

Ledo ritulys. Tarptautinio „Iššūkio taurės“ turnyro nebus. Nesigilinau į priežastis, nes jos man kvepia vienu žodžiu – intrigos. Nieko gero, kai sportininkai politikuoja.

Ledrogės. Kaip ir spėjau, dėl gausaus sniego pasaulio „Ice-Blokart“ čempionatas keičia vietą. Laimei, ne taip toli – iš Šiaulių Rekyvos ežero keliasi į Nidą. Kad tik daugiau nesnigtų.

Kiekvieną kartą pasikeičiant metų skaičiui, ieškausi naujų kalendorių, susijusių su buriavimu. Šiuokart buvo iš ko rinktis.

Pirmas buriuotojų parodytas buvo Kerčės laivų statyklos 2010 metų kalendorius su nuogomis gražuolėmis (nuotraukoje matyti viena jų).

Merginos tikrai patraukia akį ir net nepastebi, kad pažeidžia darbo saugumo taisykles – nedėvi šalmų. Bet joms tai galima ir atleisti.

Tačiau kur, po paraliais, kalendoriuje mėnesiai ir dienos? Ne, ačiū, tokio nereikia. Gražus, bet neracionalus daiktas.

Kas kita — „Vėjas galvoje“ išleistas šių metų kalendorius su išties įspūdingomis burlenčių, vėjo ir bangų nuotraukomis. Tokį, sakyčiau, net privalu (tik nesiginčykime dėl termino, prašau) kabinti ant sienos. Gintai, vieną viešai užsisakau.

Užsisakyti reikia – tokio grožio gali greitai nelikti. Kaip nebeliko „Ambersail“ kalendorių, kurių vieną gavau „Tūkstantmečio odisėjos“ parodos atidarymo iškilmėse. Gaila, nes vieną-du dar ketinau dovanoti.

Beje, odisėjos III etapo dalyvio Romano Borisovo Indijos vandenyne lietų akvarelių kalendorius, kurį gijau dar praėjusią vasarą, džiugins iki pat šiųmetinio gruodžio. Teisingas sprendimas sudėti mėnesius nuo išleidimo iki metų pabaigos ir dar metus.

Žinau, kad dar vieną kalendorių, stalinį, ketinta leisti. Lauksim kol pasirodys. Gal pasirodys ir Kauno kolegų buriuotojų kalendorius. Praėjusių metų buvo paprastas, bet tuo pačiu savas.

Tekšt veidu į realybę ir minus 19. Naujametinė pasaka baigėsi. Bet buvo gerai. Labai gerai.

Jei tikėti prietaru „kaip sutiksi metus, tokie jie ir bus“, tai šie metai nusimato būti geri. Jei netikėti prietaru, metai bus tokie, kokius pats (iš dalies) ir susikursi.

Tradiciškai (su retomis išimtimis) Naujuosius sutinku Nidoje. Šįkart buvo ta reta išimtis, bet vistiek prie jūros – Šventojoje. Teminis jūrinis vakarėlis gerų draugų kompanijoje. Kas gali būti geriau?

Šventojoje susipažinom su vietine tradicija – prie uosto molo Naujųjų naktį uždegamu laužu. Ir dalyvavome naujos tradicijos užgimime – šventėmis ant „Amelios“ stiebo kelti O.K. vėliavą.

Vienuolikos kilometrų pasivaikščiojimas pajūriu su žmogumi, kuriam jūra – taip pat gyvenimo dalis, neprailgsta. O regint drąsuolį, sausio 1-ąją šokusį maudytis į Baltijos jūrą, buvo apėmęs noras ir man tą patį padaryti. Bet greitai dingo, aš ir vasarą nesu didelis maudynių mėgėjas.

Kopūstienė, kalakutas, pirtis ir klausimas: „O gal varom į Nidą? “. Atsakymas: „Varom“. Tradicija pirmomis metų dienomis aplankyti Neringą gyvuoja ir mes Nidoje (nuotraukoje – Nidos eglutė).

Tradicinės žuvienės pavėlavome, bet švelniai paglostyti Nidos undinėlės krūtis – privalu.

Prie jūros vaikštinėti šįkart jau buvo ne toks kaifas – žvarbus vėjas gena į mišką.

Vėsu buvo ir radijo stoties „Neringa FM“  gimtadienyje antrajame prieplaukos aukšte. Bet pakraipius kumpius (bumčiko atsiklausiau kokiam pusmečiui) nebuvo baisiai šalta.

Naujametiniais sveikinimai, klasiokų rankų paspaudimai – na kaip be to. Beje, apie klasiokus. Su vienu pasisveikinus šalia buvęs žmogus man sakė, kad aš savo klasiokui pagal išvaizdą į sūnus tikčiau. Na taip, aš jaunas ir gražus.

O po Nidos buvo Klaipėda ir privalomas kavos puodelis su pyragu Pilies uosto kavinėje. Prie kompanijos prisijungė geriausias draugas nuo mokyklos laikų, su šventėmis sveikino jachtos „Lietuva“ įgula.

Po tokio savaitgalio nesinori grįžti į kasdienybę, bet yra žodis „reikia“. Gerų emocijų pakrautos batareikos pilnos (kas, kad miego trūksta), kimbam į darbus.

P.S. Šįkart nesveikinau nieko atskirai su šventėmis – viskas išsakyta čia, „Ant bangos“. Bet ačiū visiems sveikinusiems trumposiomis žinutėmis ir el.paštu. Ypač miela buvo sulaukti sveikinimo iš Kanados.

Pirmadienį prie vertimo apie prancūzų buriuotojų plaukiojimą Kuršių mariose pabirę „Ant bangos“ skaitytojų komentarai perša man mintį, kad savaitgaliais ar, juolab, švenčių dienomis, galiu ir aš atostogauti – arba neskaito, arba nekomentuoja.

Tai kam ir man vargti? Bet tenka. Darbas toks ir pykti negali.

Už pastabas ačiū, o štai kritikos strėlės ne visai tuo adresu – paskutinis tekstą redagavau aš, tad ir mano atsakomybė. Gal nereikėjo skubėti, atidžiau tekstą paredaguoti, stilių drąsiau koreguoti. Pamoka ateičiai.

O Vilmos (Siestos) nepulkit. Duodu į savo kepurę prišikt – ne internetinis robotas vertė.

Mano nuomonę apie Kūčias ir Kalėdas gerai atspindi ši nuotrauka, kurioje liūtė „doroja“ kalėdinę eglutę. Gal tik nuotaika joje nepilnai atspindėta.

Bet juk Kalėdos! Tad ta proga sveikinu visas ir visus: draugus, bičiulius (ok, ir priešus), pažįstamus, kolegas, buriuotojus, tinklaraštininkus.

Pasakykite sau ir tebūnie kitais metais keletas NE:

• seklumoms
• nepalankiems vėjams
• pralaimėjimams
• nuovargiui
• nemigai
• nepritekliui
• blogoms emocijoms
• nusivylimams
• išsiskyrimams

Tiek gyvenime, tiek ant vandens, tiek virtualybėje.

Hau!

Kaip kas supranta buriavimą po vandeniu.

Kaip kam ir tiltas — ne kliūtis.

Uragano „Anatolijus“ 1999 metais nugriautas saulės laikrodis ant Parnidžio kopos Nidoje vėl stovės. Esu tuo tikras. Tai dar vienas projektas, kurio ėmėsi „Tūkstantmečio odisėjos“ iniciatorius ir pagrindinis vykdytojas Raimundas. Jei pavyko „Ambersail“ plaukimas aplink pasaulį (dar neseniai tokia mintis atrodė jei ne utopinė, tai sunkiai realizuojama), tai pavyks ir šis.

Odisėjos parodos atidarymo iškilmėse oficialiai pranešta apie saulės laikrodžio atstatymo idėją, rinkti pirmieji parašai. Štai Valdas Adamkus savo autografą suraitė (Tojana.lt įraše tai gerai matyti nuotraukoje).

Saulės laikrodžio atstatymo idėja parodoje pristatyta kaip odisėjos dalyvių iniciatyva, užgimusi plaukiant aplink pasaulį. Tik man dingojasi, kad tokią mintį girdėjau iš pačių buriuotojų jau ne kartą gerokai anksčiau. Ar ne pats Raimundas ir yra garsiai apie tai prabilęs anksčiau. Nors gal ne taip svarbu, kas autorius, svarbu, kad laikrodis vėl iškiltų.

Aš už. Į gamtosaugininkų ar estetų priekaištus, kad kopai kenkia, kad negražiai atrodys, turiu savo kontrargumentų.

Fundamentas ten stovi, uraganinio vėjo nugriautas bokštas – taip pat (guli). Kopai labiau kenkia ant jos šlaito, o ne takeliais, laipiojantys žmonės (esu girdėjęs, kad nusileisdamas nuo kopos šlaitu, žmogus su savimi žemyn nustumia nuo kelių iki keliolikos tonų smėlio). Tad vėl smaigalį į viršų pakėlus blogiau nebus.

O dėl grožio, tai argi dabartinis stagaras (nuotraukoje matyti) gražesnis, nei būtų saulės laikrodis? Beje, teiginys „dėl grožio nesiginčijama“, yra neteisingas.

Teisingai rašoma Odisėjos rengėjų ir šios idėjos iniciatorių pranešime: „Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė leidžiasi ir teka nuo vandens paviršiaus“. Pamenu, kaip tyrinėjau ant laikrodžio kolonoje išraižytas runas, kaip žiūrėdavau kiek valandų rodo. Tik saulės jau laikrodžiui esant nei pasitikt, nei palydėt neteko. O būtų įdomu.

• Minassian Livingston nuotr.

„Tūkstantmečio odisėjos“ XI etapo įgula Gdanske nebūtų išsivertusi be Lietuvos diplomatės Lenkijoje Alesios pagalbos. O dabar ji pati prašo mūsų pagalbos, tad, „protingieji kurmiai“, gal turėsit minčių.

Yra toks buriuotojų-dainininkų susivienijimas Gejtawy (pagal vietovę, kurioje įsikūręs). Kitais metais jie rengia jūrininkų muzikos festivalį, kuris šį kartą bus tarptautinis – norvegai įsijungė į projektą.

2010 metų liepą vyksiantis renginys vadinsis „European Maritime Culture Festival“. Jei pasiseks, jį rengti kasmet ketinama tai Lenkijoj, tai Norvegijoj.

Tai štai, festivalio rengėjai ieško jaunimo iš Lietuvos, kuris galėtų jame dalyvauti.

Aš, kaip nelabai dainingas, klausiu jūsų, „Ant bangos“ skaitytojai ir buriuotojai – gal patys norite sudalyvauti ar žinote, kas galėtų? Pasisiūlymai ir idėjos laukiami komentaruose.

Google marketingas prisiminė senus gerus el. pašto tarnybos Gmail laikus ir naują savo tarnybą Google Wave reklamuoja „per rankas“ — bet kas užsiregistruoti negali, tik su pakvietimais.

Nuo tada kai gavau tokį kvietimą ir prisiregistravau, berods tris savaitės praėjo ir Google susimylėjo man skirti pakvietimų porciją.

Turiu 16, dalinu (UPD: išdalinta) visiems norintiems. Reiškiate komentare norą (galima ir asmeniškai el. paštu), parašote dar ką nors gražaus, nepamirštate el. pašto laukelyje nurodyti realaus ir tikslaus el. pašto ir laukiate. Kelias dienas ar savaites.

O tada – pirmyn, „banguojame“ virtualybėje. Google Wave taip ir reklamuojasi — „online tool for real-time communication and collaboration“.

Kas tas (ar ta) Google Wave? Aš ir pats gerai dar nežinau. Nes kol nesusirinks kritinė masė žmonių, todėl ši tarnyba bus tokia, kaip iliustracijoje (jau ir pamiršau kur ją radau).

Kiek spėjau peržiūrėti, panagrinėti (laisvu nuo tinginiavimo metu), tai kažkas panašaus į realaus pokalbio (IRC, Skype, ICQ, G-Talk), socialinio tinklo (Facebook), el. pašto (Gmail), kitų interneto tarnybų (Google Docs, Twitter) „miksą“. Na, bent jau iš pirmo žvilgsnio panašu.

Pasikartosiu – kol nėra pakankamai žmonių, nežinia ką daryti. Žiūrim paaiškinamąjį filmuką ir tikėtina, kad ateis metas, kaip be Google Wave bus sunku įsivaizduoti kasdienybę virtualybėje kaip be Gmail.

P.S. Nelabai tikiu, kad bus daug norinčių tų pakvietimų, todėl ir dalinu be atrankos — kas pirmesnis, tam pasisekė. Jei netyčia norinčių būtų daugiau, pirmenybė pastoviems skaitytojams ir/ar buriuotojams.

Startas. Šią savaitę jau oficialiai (nors veikė ir anksčiau) startavo jachtos „Tojana“ ir jos kapitono Dariaus Bitlo tinklalapis Tojana.lt. Dar vienas lietuviškas informacijos šaltinis apie buriavimą internete – džiugi naujiena. Spėju, kad azartiškasis Darius ir jo komanda daugiausiai dėmesio skirs sportinio buriavimo žiniomis iš viso pasaulio. „Ant bangos“ linki „Tojanai.lt“ palankaus vėjo virtualiame vandenyne!

Apžvalga. Įdomiai ir operatyviai IT temomis rašantis tinklaraštis „SkaitykIT.lt“ apžvelgė „Ant bangos“. Kritikos neradau,  pastabos ir pasiūlytos idėjos įdomios. Ačiū Povilui.

Labdara. „Ant bangos“ skaitytojai jau pastebėjo dešinėje pusėje esantį reklaminį skydelį po rubrika „Kalėdinė akcija“. Spauskit, negailėkit – prekybos tinklas IKI už kiekvieną paspaudimą (vienas IP gali kartą per valandą) atideda po 5 centus – akcijoje „Kalėdų stebuklas“ už surinktus pinigus nupirks žaislų skurstantiems vaikams.

Gyvenimas dryžuotas lyg zebras: balta-juoda-balta-juoda-balta-zebro šikna…

Kurioje gyvenimo atkarpoje šio automobilio ir/ar katerio savininkas?

O gal vertą nuotrauką Minijos jachtklube prie slypo pakabinti su prierašu „Taip nedaryti!“?

Pokštą draugas atiusntė iš pokštų puslapio.

“<…> [pamačiau]  žinančią savo vertę, tačiau ničniekuo to neparodančią. Ji nepasipuošusi nei pigiais, nei brangiais blizgučiais, tačiau viskas, ką Ji turi, yra tarsi tik jai padaryta. Grožiuosi Jos linijomis ir formomis. Tobula tobulybė. Nieko nereikalingo. Su savimi Ji turi viską. Šimtaprocentinis pasitikėjimas savimi. Šaltas apskaičiavimas ir jausmai, galintys užvirinti ežerą. Jos negalima neįsimylėti. Ją sutikus, gyvenimą galima skirstyti į dvi dalis – iki Jos ir su Ja. Žiūriu į Ją gal kiek per dažnai, per ilgai ir įkyriai. Galėčiau palyginti ją su žvaigžde, skriejančią danguje ir akimirką stabtelėjusia… Ne, nenoriu Jos nei paliesti, nei turėti. Noras turėti tai, kas tau nepriklauso, jau yra pavydas. Arba vagystė <…> ”

Rimtautas Rimšas, „Klajonės po jūrą ir save“. Klaipėda, 2005.

• Chris Campbell nuotrauka

Kartais „Ant bangos“ nukrypsta nuo jūrų ir rašo apie kitą stichiją – orą. Kol įspūdžiai neišblėso, keli pastebėjimai iš skrydžių Vilnius-Ryga-Vilnius.

Verslo klasė. Niekada neteko skristi verslo klase, o dabar nusišypsojo laimė. Tik didelio skirtumo tarp šios ir ekonominės klasės nepajutau. Kėdės tokios pačios (gal tik „Boeing 737-300“ erdviau, nes vietoje trijų yra dvi sėdimos vietos, o „Fokker 50“ — kaip ir visame salone).

Na gerai, gavome papildomai arbatos (arba sulčių) ir saldainių. Gėrimai iš plastikinių indų ir maži saldainiukai – čia jau verslo klasė? Susipažinau su kartu skridusiu australu Adamu, tai jis pasakojo, kad kitur verslo klasės keleiviams šampanas krištolo taurėse tiekiamas (taures galima pasiimti), specialus virėjas pagamins maistą pagal individualų užsakymą ir panašiai. Tiesa, ir skrydžiai ilgesni, ir kaina gerokai didesnė.

Tik Rygoje iš Adamo sužinojau (neturiu pagrindo netikėti), kad verslo klasės klientai oro uostuose verslo klasės kavinėse gali nemokamai pavalgyti. Per vėlai, deja – aš Vilniuje už kavą mokėjau 6 litus.

Yra dar vienas privalumas, bet apie jį vėliau. O dabar galiu konstatuoti, jog neverta permokėti už verslo klasę bent jau kelionėje į Rygą „airBaltic“ lėktuvais.

Saugumas. Diržą nusiimti, kompiuterį iš krepšio ištraukti parodyti (o kodėl fotoaparato ir objektyvų nereikia?), raktus, piniginę, telefoną atskirai sudėti – suprantu. Na ir dėl batų dar sutikčiau. Bet su gėrimais ir parfumerija tai cirkas.

Rygoje teko išmesti skardinę gėrimo, kurios nespėjau išgerti. To atlikti vietoje neleido. Gaila, pusantro pinigo mokėjau. Bet vos praėjus patikrą, to paties gėrimo kiek nori nusipirkti gali. Tai kurių galų neleidžia įsinešti į laukimo salę (jau praėjus registraciją, saugumo zoną)? Ar įsinešiu į lėktuvą, tai niekas netikrino.

Laukimo zonoje bemuitėse (tax free)parduotuvėse gali nusipirkti gėrimų kokioje nori pakuotėje ir nemačiau, kad kas tikrintų lipant į lėktuvą. Stipresnio gėrimo ar odekolono nusipirkus, jis gerokai pavojingesnis nei ta „Redbull“ skardinė, kurios neleido įsinešti. Juk žiebtuvėlių tai niekas neatėmė (žinau ir dar vieną būdą kaip degtinės butelis gali lėktuvą pas Abraomą nusiųsti, lakūnai pasakojo, bet negi receptus teroristams rašysiu).

Suprantu, parduotuvėse viskas patikrinta, o keleivis belenko gali įsinešti. Bet visgi, tai man kvepia bemuičių parduotuvių verslo skatinimu. Kainos jose, beje, ne tokios jau ir mažos.

Žurnalai. Rygos senamiestyje (nelabai kur toliau nuklydau) aplankiau visus spaudos kioskus ir knygynus. Pas mus žurnalų jachtų tema (beveik) nenusipirksi, seniai su tuo susitaikiau, bet ir Rygoje neradau. Viename kioske, sakė pardavėja, buvo vienas numeris, bet ir to neliko. Tiesa, radau žurnalų apie burlentes ir jėgos aitvarus bei vieną parduodamų jachtų katalogą. Tik neįdomūs man jie (kaip ir porno žurnalai — kas juos apskritai perka šiais interneto laikais?).

Bet gelbėjo kitas (anksčiau minėtas) verslo klasės privalumas – žurnalai ir laikraščiai. Man neaktualu, bet gauti nemokamą „Financial Times“, kuris kainuoja ar ne 19 litų, kaip sakė bendrakeleivis australas, yra „geriausias šios dienos dalykas“.

Aš džiaugiuosi gavęs „The Economist“, kuriame įdomus straipsnis apie „Windows 7“ pasirodymą ir su tuo prasidėsiančią naują erą kompiuterijoje bei IT gigantų kovas „debesyje“ (internete).

Geras ir vietinis „airBaltic“ reklaminis žurnaliukas – jame interviu su „The Tiger Lillies“ lyderiu Martynu Jacques. Kokia muzika, toks ir interviu — „undergraoundas“ ir originalus (kiek spėjau paskaityti per pusvalandžio skrydį)

Ryga. Dėl ko klibinkščiavau (ar ne per „Paršelio regatą“ sumušiau koją?) per Rygos senamiestį – kitame įraše. Nuėjau iki jachtklubo, kuriame vasarą „Ambersail“ švartavosi. Tuščia ten (matyti iš nuotraukos apačioje). Dar neiškeltos kelios jachtos, tarp kurių ir ta „keista“ — kur aplink stiebą sukasi.

O senamiestis mažai pasikeitęs. Tik vėl stebino ginkluoti karo policijos (taip taip!) patruliai, nemažai policijos ir niekur nedingę „paprašaikos“ (išmaldos prašyti moka ir užsienietiškai). Tik va gražių latvių merginų beveik nematyti, kas džiugino akį vasarą. Veikiausiai po drabužiais pasislėpė.

Dangus. 8 ryto Vilniuje dar buvo prietema, dangus tamsus. Bet koks jis ryškiai mėlynas virš debesų! Ir debesys iš viršaus tokie balti balti, viliojantys lyg pūkinė antklodė į juos nerti. Gal kada nors pagamins permatomus lėktuvus, kad tą grožybę galima būtų matyti ne tik pro mažyčius iliuminatorius.

Pats nefotografavau, nesitikėjau net pusėtino rezultato.

Mistika. Kaip geležies gabalas gali plaukti vandeniu ar po juo, dar suprantu. Bet kaip geležies gabalas skraido, man sunkiai pavyksta įsisąmoninti, nors protu viskas paaiškinama.