Kartą sustojus sunku pradėti.

Beveik pusmečio pertrauką tinklaraštyje – rimta abejonė ar tinklaraštis išvis gyvas. Ir ar liko skaitytojų, kuriems jau atsibodo pirmasis Ženo savaitgalis, ir jie nori naujų įrašų.

Kad skaitytojų liko, žinau – jie man primena apie save susitikus ar el. paštu. Esu dėkingas jiems už palaikymą.

Bet ar gyvas tinklaraštis? Laisgyvis. Temų, juodraščių, minčių susikaupė, tik vis pradėti niekaip nepavykdavo.

Ir vėl keliu kepurę prieš “Vejo pamušalus” – kadais jie mane įkvėpė pradėti rašyti blogą, dabar, patys atsigavę iš letardo (linkiu – ilgam), paskatino ir mane atsigauti.

Kai hobis tampa darbu, prarandi hobį.

Visada svajojau kada nors dirbti su jachtomis susijusį darbą. Ir kai pakvietė tokį dirbti, sutikau ilgai nedvejodamas – maniau, kad va dabar tai paburiuosiu!

Bet kai iš arčiau susipažinau su verslu (tikslumo dėlei, sakyčiau, amatu – dar neišaugau amatininko darbo rūbo), kai kasdien tenka spręsti iš pažiūros visai su buriavimu nesusijusius klausimus, pradėjau avbejoti ar pavyks man apskritai buriuoti šią vasarą.

Pavyko: įdomiai, su nuotykiais, pamokomis, patirtimis, įspūdžiais. Dabar, jau gruodį, galiu sakyti, kad praėjęs buriavimo sezonas mane pradžiugino ne tik jūrmylėmis vietinėse balose, bet ir naujais draugais, naujais tikslais ir svajomis, naujomis ir senomis draugėmis (nepainioti su mylimosiomis), naujomis jachtomis, naujomis patirtimis.

Metas dalimi to pasidalinti. Nebepažadu kasdien, tačiau hobį – tinklaraščio rašymą – reikėtų atgaivinti.

Puiki proga ir tinklaraščio išvaizdą atnaujinti.

• Chris Hill nuotrauka.

Regatoje Transatlantic Race 2011 iš amerikiečių jachtos PUMA Mar Mostro  (buvę ir būsimi VOR dalyviai) šoka Grahamas Seedas.

Ne šiaip sau šoka, o vardan mokslo pažangos prieš vėžį.

O gal ir mums ką nors panašaus padaryti? Vardan gero tikslo išsimaudyčiau.

Skrisdami oro balionu pasiklydo du pilotai. GPS prietaisai neveikia, orientyrai žemėje nepažįstami, racijos akumuliatorius išsikrovęs, laiko ir krypties nuovoka prarasta.

Ką daryt? Mato, apačioje lauku eina vyras. Nusprendė nusileisti ir paklausti jo vietovės pavadinimo. Kaip tarė, taip ir padarė.

- Labas, žmogau, gal pasakysi, kur mes esame?

- Jūs esate oro balione.

Pilotai daugiau neklausė. Tik vėl pakilus, vienas iš jų tarė;

- Tas žmogus tikriausiai teisininkas. Atsakymas teisingas, bet kokia iš jo nauda?

Grįžtant prie pavadinimų temos, Karolis Atkočaitis (kas nežino jachtos “Mikis”?) atsiuntė nuotrauką.

Šią jachtą jis nufotografavo plaukdamas Didžiojoje Britanijoje iš Cowes (žymus regatomis miestas Isle of Wight saloje) į Southamptoną.

“Užmačiau taip piktai atrodančią, patiunginuotą jachtikę. O vėliau peržiūrint nuotrauką pastebėjau ir pavadinimą: “if…”, – pasakojo Karolis.

Gal yra norinčių padiskutuoti, ką tokiu pavadinimu norėjo pasakyti jachtos savininkas (–ai, –ė)?

• Karolio Atkočaičio nuotrauka.

Sugalvoti laivui pavadinimą – nelengva užduotis. Ne kiekvienas gali pasigirti gera fantazija, ne kiekvienas, regis puikus, vardas laivui tinka.

Žvilgerkim į eilinį, šįkart amerikinį FirstBoat sudarytą laivų vardų dešimtuką. Tai motorlaivių pavadinimai, bet kaip įdomu pakedenti jų reikšmę:

1. Serenity – romybė, ramybė, giedruma. Gražus žodis, pavadinimas ir gražus, ir paprastas, skambus. Gaila, bet, panašu, nuvalkiotas.
2. Happy Ours – žodžių žaismas, kurį tiesiogiai verčiant “laimingas(-ga) mūsų“, bet tariant skamba kaip happy hours – laimingos valandos.
3. Feelin’ Nauti – žodžių žaismas, kur nauti kaip ir nuo žodžio nautical (jūrų, jūrinis ir pan.), bet ištarus skamba kaip naughty – išdykęs, net kartais taip truputėlį nepadoriai išdykęs, jei žodis tinkamame kontekste. Pavadinimu lyg sakoma „jaučiuosi „išdaigingas“, t.y., noriu išdaigas krėsti.
4. Family Time – šeimos metas, šeimos laikas. Na be galo nuobodus pavadinimas.
5. Liberty – laisvė. Tinkamas laivui (ir jachtai) pavadinimas, bet nuobodus.
6. Black Pearl – galima būtų ir neversti, bet išverstas jis skamba kaip „juodasis perlas“.
7. Andiamo — itališkai reiškia „eiti/eime“. Ir italai vandeniu vaikšto.
8. Knot On Call – žodžių žaismas: mazgas „ant iškvietimo“. Bet tariant skamba kaip ne ant iškvietimo, t.y., ne darbo metu, laisvas metas.
9. High Maintenance — „daug darbo reikalaujantis“. Taip ir apie savo žmoną, draugę vyras gali pasakyti. Suprask: daug pastangų reikia įdėti, įnoringa jachta.
10. Just Chillin — „tiesiog atsipūtęs“. Galima versti ir kaip „atsipūtęs leidžiu laiką“, nes „chillin“ yra veiksmažodis, bet lietuviškai geriau būdvardžiu išreiškiamas.

Įrašo įliustracijoje – britų motorlaivio pavadinimas. Daugiareikšmis. Turit įdėjų, kaip tiksliai išvesti?

Papildyta (UPD): Nuotrauka į temą. “Pavadinimas atspindintis tikrąją padėtį namuose”. Fotografuota Gdanske. Ačiū LY2CX.

Beje, žodis “dūzgė” man visai gražus (ar kalbininkai, o ne kas kitas jį sugalvojo, dar klausimas), o jūrinių terminų žodynas yra. Ir, jei teisingai žinau, rengiamas naujas. Išleis patvirtintą, mokysimės lietuviškos terminijos.

• Mike Licht, NotionsCapital.com nuotrauka.

Juokauti galima ne tik apie variklius. Jūrininkai turi ir savo humoro, kurio taip pat, būna, dalies nesupranti. O jei dar amerikinis…

Kaip humoras kurtas ir piešinukas viršuje. Su prierašu: „Siren Sexting Sailors, after Edward Armitage“.

Žalias lazeris

• Gcaptain.com nuotrauka.

Rimtas reikalas: nelaimei įvykus, itin svarbu, kaip greitai gelbėtojai ras nelaimėlius. Dar vienas tam pagalbininkas – žalio lazerio prožektoriukai (būna ir kitų spalvų).

Tik kaina jų nežmoniškai didelė ir nekonvenciniai. Tai gal tiks kiniški už kelis litus (ar už dolerį keli vienetai) lazeriukai, kuriais vaikai žaidžiai?

Užsirausė

• RNLI nuotrauka

Žvelgiant į šitą britų savanoriškos gelbėjimo tarnybos RLNI nuotrauką, kyla keli klausimai:

• ar galbėtojų „tuzikas“ tikrai ką nors gali pagelbėti?
• ar tiems žmonėms visiems reikia stovėti laivapriekyje?
• ar tai švertinė jachta, ar jos kilis jau smėlyje?
• kada prasidės potvynis?

• petervanallen nuotrauka.

Kasmet pasaulyje padarome apie milijardą fotokadrų — nuotraukų skaičius už suvokimo ribų.

Išrinkti geriausią galima tik specializuotuose arba vietinės reikšmės konkursuose.

Nuotraukų tik daugės (jau nieko nestebina geriau už „muilines“ fotografuojantys „išmaniukai“ (kai objektai nejuda)), o įvaldžius populiarėjančią HDR technologiją – ir dar labiau daugės, nes ir prastai užfiksuotus kadrus galima pagražinti.

Grubiai šnekant, HDRI, ar tiesiog HDR (high dynamic range imagery), yra kompiuterinėmis grafikos programomis pagražinta nuotrauka  Tiesa, tam reikia geresnio nei vidutinis fotoaparato (nepamirškim, kad ne fototechnika yra svarbiausia gerai nuotraukai), nejudančių objektų, štatyvo ir vėliau darbo prie kompiuterio.

Senesnės kartos fotomenininkai gali pašiepti, jog čia ne fotografija, o pornografija, bet toks dalykas yra jis vis labiau populiarus. Ir nieko nepadarysi.

O su HDR technologija apdirbtos nuotraukos žavi ir keri.

Buriuojama įvairiose vietose. Bet miesto gatvėse? Maskvoje tai įmanoma.

2011 metų sezonas atidarytas, skelbia šio viralo kūrėjai.

Beveik sprendimas su jachta nuvykti į reikiamą vietą atsisakius samdomo tralo paslaugų.

• REUTERS/Kim Kyung-Hoon nuotrauka.

Kiek teko matyti į gamtos stichijų – žemės drebėjimų, cunamių, uraganų – padarinių nuotraukų, stebėdavausi išmestais į krantą, tačiau sveikais laivais.

Pažiūrėjus į tokias iliustracijas (nuotrauka viršuje) norisi sakyti, kad laivuose – saugiausia.

Deja, ne, kaip matyti iš nuotraukos apačioje.

Abi iliustracijos – iš Japonijos, kurią kovo pradžioje sukrėtė keli žemės drebėjimai, o po stipriausio, vykusio kovo 11 dieną, šalį niokojo ir cunamis.

Internete nestinga kvapą gniaužiančių nelaimės vaizdų.

P.S. Jūra24.lt rašo, kad cunamis lyg skiedras mėtė Panamax tipo laivus, bet jūreiviai nenukentėjo.

• REUTERS/Yomiuri Shimbun nuotrauka.

• Wikipedia nuotrauka

Mirę laivai gali būti gražu. Bet tik gražiose nuotraukose.

Smalsiems ir turintiems laiko – įdomi nuoroda (ačiū NePo).

Arba žmonių atmintyje, jei netrūksta ten ir bitų, ir yottabaitų, o juk žmogus dažnai skundžiasi „Pamiršau“.

Atsakymas į klausimą kaip pavogti jachtą gali žalingas ir naudingas:

• informacija gali pasinaudoti nusikaltėliai – žinos kaip tai padaryti
• informacija gali pasinaudoti jachtos savininkai – žinos kaip apsaugoti

„Ant bangos“ neturi tokios informacijos. Tiesą sakant, neturi nė žalio supratimo, kaip galima pavogti jachtą, nors apie vagystes iš jachtų žinoma ne iš nuogirdų.

Bet pasirodo, jachtos vagiamos ir Lietuvoje – yra skelbimas (iš ten ir ekrano nuotrauka) su prašymu informuoti apie dingusį laivą.

Galima spėti, kad laivas dingo krante – nutemptas su su tralu.

Bet kur „naujieji šeimininkai“ ja plaukios? Jachta yra labai, na labai asmeninis daiktas. Lietuvoje jų ne tiek daug – techninę komisiją 2010 metais praėjo, vadinasi plaukioja, vos 221. Tai ne vogta automagnetola – tokią ir prakišti, ir paslėpti, ir perdažyti, ir išardyti ne taip paprasta.

Ir jūra nelabai pabėgsi.

Tad aktualiausias dabar klausimas: o kaip rasti pavogtą jachtą? Atsakymas gali būti ir naudingas (savininkui) ir ne toks naudingas (vagims).

O gal čia ne viskas taip, kaip atrodo?

Ačiū Regiui už nuorodą.

[ …„O ruskio turite?”… ]

Sėkmingai sutapus aplinkybėms pasižadu nupirkti kam nors šį kokteilį iš iliustracijos.

Aplinkybės paprastos: reikia pagauti mane vietoje, kurioje Ričardas ir 470.lt rado ir spacialiai tinklaraščiui „Ant bangos“ padarė šį kadrą.

„Ant bangos“ sveikina visus su pirma kalendorinio pavasario diena. Kaip dera tokiam kartui: skål!

P.S. „Žmonija išliko todėl, kad moka juoktis“.  Čia nesuprantantiems įrašų apie blondines ir kitų pokštų. Kas nors priminkit citatos autorių.

Ko nors ieškant internete svarbu pasirinkti teisingus raktažodžius (tegus, tagus).

Tai ypač galioja oficialiems dokumentas, pavyzdžiui, visokioms ministerijų taisyklėms, ieškoti. Net žinodamas tikslų teisės akto pavadinimą ir numerį, nesi garantuotas, jog jį rasi.

Bet ne apie tai šį kartą. Užkliuvęs už Salomėjos įrašo apie remontus savo rankomis  , komentaruose radau (arba buvau pamiršęs) ir raktažodį DIY (angliškai „do it yourself“ — pasidaryk pats).

Su šiuo tegu galima greičiau ir daugiau rasti informacijos apie savos gamybos jachtas. Kaip kad kartą esu apie tokias užsiminęs.

Smalsumo vedinas permečiau akimis kelis paieškos rastus tinklapius ir radau tokio pat kaip maniškis dizaino tinklapį.

Nieko nuostabaus: aš pats dizainą rinkausi iš nemokamų ir tebuvo laiko klausimas, kada rasiu ką nors kitą, naudojantį šią WordPress temą.

Reikės ieškoti naujos, nes DIY web dizaino srityje man negalioja – nemoku.

Nuotraukoje viršuje: vieno nagingo bičiulio sumeistrautas burlaivio modelis. Bet tai jau kita istorija.

Tik vienas iš daugybės galimų variantų.

Beveik anonsas kovo 12 dienos įvykiui Šventojoje. Kas vyks klauskit Bitlo.

• „Alma littera“ nuotr.

Tinklaraštininku Algimanto Čekuolio nepavadinsi: vos du įrašai.

Ir išvis, čia ne blogas, o paprasčiausia reklama jo knygai.

Bet užmetus akį į pirmus sakinius, knygos norisi – juk ne be reikalo SailingBoy nustebo sužinojęs, kad A.Čekuolis jūras išmaišęs.

Atsitiktinė citata:

„Audra – proga išsimiegoti. Truputį svaigina, bet šitaip netgi geriau.“

UPD: Skaitykit ką rašo Maumaz komentare: knygoje apie jūrą tik du skyriai. Ir tie patys, kaip matyti, yra internete. Išmoninga reklama, ypač kabinanti jūražmogius. Ne, knygos nebepirksiu.

Norite patirti tikrą andrenalino antplūdį? Išsiruoškite į jūros safarį susitikti akis į akį su tikrais Somalio piratais! Tikėti ar netikėti tokia reklama — kiekvieno reikalas.

Man kaip humoras atrodo pasiūlymas lėtai plaukti laivu šalia Somalio pakrantės ir vilioti piratus. O kur dar ginklų nuoma ir pinigų gražinimas už nepanaudotus šovinius.

Olimpiados bilietai

• Sportydesktops.com nuotrauka.

Kovo 15 dieną bus pradėti platinti bilietai į Londono Olimpines žaidynes 2012 metais. Čia tik dabar atrodo: ui, kaip dar toli. Nespėsi apsižiūrėti, o jau ir Rio žaidynių atidarymą stebėsi…

Yra „buriuotojiškas“ bilietų anonsas . Pažiūrėjau kainas: palyginus su kitomis sporto šakomis, bilietai į buriavimo renginius pigūs. Tik kaip žiūrimą? Per ekranus ar į laivus sodina?

Olimpinė Londone regata vyks Weymouthe. Buvę sako, kad ten kaimas. Norėčiau aš į tą kaimą.

Lamborghini motorlaivis

Išskirtinių automobilių gamintojas Lamborghini ir dizaineris Mauro Lecchi kuria 50 pėdų ilgio katerį, kuris gaminamas iš anglies pluošto ir bus lengvesnis nei tokio paties dydžio aliumininis ar stiklo pluošto korpuso laivas.

Kateryje gali būti sumontuoti varikliai nuo 550 iki 650 (vienur buvo ir ~900) AG turbodizeliniai varikliai.

Tas žvėriukas ant vandens, kurio dizaine dizaine panaudoti kelių Lamborghini automobilių modelių akcentai, tikrai spėrus. Lygiu vandeniu.

Apie artėjančius savivaldos rinkimus linksmai.

Visi buriuotojai turėtų balsuoti Kaune – nes čia yra Buriuotojų rinkimų apylinkė.

Pavadinimas nuostabos kelti neturėtų: nuo šios rinkimų apylinkės iki Kauno jachtklubų (dabar jau ne vienas klubas ir uostas ten) pėsčiomis per mišką nukulniuoti nespėriu žingsniu galima per keliolika minučių. Nuvažiuoti dar greičiau.

Provincialu girtis „o, ir mus pastebėjo“, buriuotojai nėra kažkokie išskirtiniai, bet tokie sutapimai smagūs.

Įdomu, jei visi buriuotojai balsuotų čia, koks būtų rinkėjų skaičius?

Ačiū Aidui Kasparui už nuorodą.

Bendrovės, kurioje dabar dirbu — „Penki vėjai“ — pavadinimas išrinktas tarp gražiausių lietuviškų įregistruotų 2010 metais (nuoroda yra ir kvietimas balsuoti už pavadinimą).

Manęs kartais klausia „Kodėl penki vėjai?“.

Pavadinimą sugalvojau ne aš — visi nuopelnai vienam bendrovės savininkų. Bet 5 yra geriau nei įprasti 4, ar ne?

Tiesa, prekinis ženklas visai kitoks – Gosail.lt. Angliškas neatsitiktinai – patogus užsienio klientams.

• Liverpool Boat Show nuotrauka.

Vos spėjusi pasiskelbti apie numatomą atidarymą kovo mėnesį, Liverpulio laivų paroda neįvyks, o jos rengėjų greičiausiai neliks.

Parodos rengėjai sako, kad ją nutraukti buvo priversti dėl ekonominės situacijos ir tai nesusiję su artėjančiomsi karališkomis princo Williamo vedybomis.

Kad ir kaip ten būtų, Liverpulio paroda ketino būti didžiausia tokio tipo paroda Europoje — priimti 300 – 400 tūkstančių lankytojų, miestui sugenerauoti 30 milijonų svarų apyvartą.

O gal laivams skirtų parodų pasaulyje tiesiog per daug? Pažiūrėjus į kalendorių, jų tikrai netrūksta.

Žinovai sako, kad Liverpulio laivų paroda turėjo būti kitokia (joje daugiau dėmesio klasikiniams laivams), nei įprastos, o tuo ir įdomesnė.

Kas katinui uodegą pakels, jei ne jis pats. Tautosaka.

Kiečiu „Ant bangos“ tinklaraščio skaitytojus balsuoti už mano buriuotojiškam konkursui atrinktas nuotraukas.

Viena jų, kurią matote viršuje, buvo pasirodžiusi ir kaskart atnaujinamoje konkurso rengėjų tautos balso skiltyje.

Žiūrovų simpatijos keičiasi – va Tojana.lt rodo kitas nuotraukas, tarp kurių yra maniškė.

Balsavimo procedūra tokia: išsirenki tris geriausias nuotraukas, joms skiri taškus (I vieta – 3 taškai, II vieta – 2 tšk., III v. – 1 tšk.) ir siunti nurodytu el. paštu: bitlas@minija.com.

Išpaikintam Like ir Vote mygtukų tokia balsavimo procedūra atrodo kerėpliškai griozdiška.

Ir pats turiu minčių porai konkursų „Ant bangos“ (ir net prizų turiu), bet kol neradau, kaip procedūrą supaprastinti iki mygtuko paspaudimo, todėl nenoriu kvaršinti galvos internautams.

Šiame konkurse, be to, gaunasi atviras balsavimas. Iš pirmo žvilgsnio gerai – kliūtis balsuoti už save. Iš kitos pusės: nenoriu, kad kas žinotu, jog aš, pavyzdžiui, Nikon simpatizuoju labiau nei Canon ar atvirkščiai.

Ir nepaisant to, vis tiek kviečių balsuoti už mano nuotraukas. Žinom, kaip Bitlas konkursuose mėgsta juokauti: „Komisija korumpuota“. Aš ne korumpuotas, neišmokau kyšių imti ir duoti, bet jei kas nors el. laiškais už mane…

• REUTERS nuotrauka (iš geriausių 2005 rinkinuko pas Fishki.net)

Nemačiau antradienį praūžusios audros. Nekišau nosies laukan. Kai darbo yra ir jis sekasi, ne audros galvoje. Bus dar audrų.

Bet vėją girdėjau ir tas garsas nebuvo labai mielas. Kartais atrodė, kad nuneš stogą ar praretins čerpių gretas. Nenunešė. Patikrinau vakare ūkį, regis viskas gerai.

Kas dėjosi (buvo ir žuvusių?) mieste ir šalyje, pilna informacijos internete. Trumpam užmetęs akį įsitikinau, kad 11 balų vėjas puikiai patikrina statybų ir renovacijų kokybę. Nes neima kyšių ir jei jau kas blogai padaryta, tai blogai padaryta – plytos, apdailos medžiagos lekia horizontaliai žemyn praeiviams ant galvų ir automobilių.

Kai kur dingo elektra. Skaičiau patarimą tokiems atvejams: „Sukalbėkit Harį Poterį“. Šmaikštuoliai, vienok.

Ir dar vienas patarimas audros metu, privalomas dirbantiems kompiuteriu: dažniau spausti klavišų kombinaciją „ctrl + s“. Suveikia.

O prie jūros? Jei ryte bangos ritosi per molą, tai popiet nurimo, o vakare ir užsimiršo, kad audra buvo.

Geriausias šiuo metu lietuviškas tinklaraštis apie buriavimą Piranija.eu operatyviai ir trumpai aiškiai informuoja apie buriuotojams rūpimus audros padarinius.

Operatyvumo nestinga ir Tojana.lt tinklapiui.

Truputį daugiau nei vien išgąstis, bet be didelių nuostolių. Uf…

• Nuotrauka iš 24flinching.com įrašo.

Jei rašyčiau tinklaraštį po vandenių, tikriausiai atrodyčiau šitaip.

Rašymo (ar spausdinimo?) mašinėlė man ne naujiena. Kadais ją tampiausi kaip darbo priemonę ant pečių, dabar – kompiuterį (laptopą).

Kompiuteris geriau nei mašinėlė, nes gali rasti įdomių nuorodų (ačiū virtualiems draugams, šįkart — Karoliui), nukreipiančių  pas įdomius menininkus, kaip kad pas Jason de Caires Taylor, kuris ir kuria povandeninių skultūrų „parkus“.

[Pirmas ir] paskutinis Lietuvos piratas (© Karolis)

Dešimt minučių lietuvško saviveiklinio humoro. Vilniečiai atpažins ne tik vietas, bet ir kai kuriuos veikiančius asmenis (antruose planuose).

Paskaičius ir pažiūrėjus lietuvių buriuotojų desanto pramoginių laivų parodoje Vokietijoje įspūdžius nejučiom toptelėjo: seksualių merginų trūksta tokiose parodose.

Kad ir ta manekene (ar -as?) Audriaus iš jachtos „Piranija“ nuotraukoje, autoriui sutikus, iliustruojančioje šį įrašą (viršuje).

Nesakau, kad laivų parodose nebūna gražių moterų. Man teko matyti simpatišką kapitonę Sauthamptone, bet Vilniuje per F1 bolidų pristatymą mačiau gerokai daugiau sexy panelių.

Esu teigęs, kad „Google paieškos rezultatai – dar ne įrodymas“, bet paieškos rezultatų kiekis aiškiai rodo automobilių pramonės grožio pergalę. Išbandyta raktažodžiais „Girls of Auto Show“ ir „Girls of Boat Show“.

Kai kurios nuotraukos iš automobilių parodų balansuoja ant erotikos-pornografijos ribos. Bet drąsu nebūtinai gražu.

Pabaigai iliustracija palyginimui, mano daryta nuotrauka iš automobilių (minėtas F1 bolidų pristatymas) parodos:

• ibigdan iliustracija.

Kaip ir visi bent šiek tiek jūras ir plaukiojimus jūromis ir vandenynais idealizuojantys ir romantizuojantys žmonės, aš romantiškai įsivaizduoju ir undinėles.

Bet gal jos tokios, kaip nuotraukoje, kurią pas blogerius radęs man užrodė vienas kolega dizaineris?

Skauda, kai dūžta svajonės?

Ne, mano undinėlės vis tiek lieka gražios, ilgaplaukės, seksualios ir ne tos iš anekdoto, kai britų jūreiviai pagavo undinėlę ir čia pat paleido:

- But why?

- But how?

• JSPEC/JAXA nuotr.

Tai jau ne fantastika, tai jau realybė: kosmose buriuojama bure pasikinkius saulės vėją. Greičiai kosminiai – 360 km/h (194,3845 mazgo).

Priminkit man, kokį galėjau ta tema fantastinį kūrinį skaityti? Apie pramogines kosmines jachtas su saulės burėmis.

Japonijos mokslininkų sukurtą ir nuo Žemės orbitos paleistą kosminį aparatą IKAROS tradicine jachta pavadinti sunku.

Bet burę turi nemenką: 200 kvadratinių metrų pločio iš itin plono (0.0075 mm, gerokai ploniau nei žmogaus plaukas) poliamido. Tokį inžinerijos stebuklą kosmose išskleisti prireikė savaitės, nors pati burė sveria vos puskilį, kai pats aparatas – 310 kg.

„Kosminė jachta“ 2010 metų pavasarį buvo paleista link Veneros ir šiuo metu yra maždaug 10,5 mln. kilometrų iki planetos. Saulės burė (mokslininkai ją vadina membrena) ne tik varo į priekį kosminį zondą, bet ja ir papildoma įranga, galima reguliuoti aparato judėjimo kryptį.

Ko ne vendas ar halsas kosmose?

Kartu buvo paleistas ir dar vienas kosminis zondas Venerai tyrinėti, bet šiojo misija nepasisekė.

Džiaugdamiesi IKAROS sėkme, japonai ketina paleisti dar vieną kosminį burlaivį, bet jau didesne bure ir tolėliau – link Jupiterio.

• Totallycoolpix.com nuotrauka.

Britė buriuotoja Ellen MacArthur yra viena žinomiausių ir daugiausiai pasiekusių moterų buriuotojų planetoje.

Ir ši nuotrauka su ja pateko tarp geriausių TotallyCoolPix dešimtmečio fotoiliustracijų.

Kontekstas sukrečiantis – tik nedaug nuotraukose sporto ar džiaugsmo. Vyrauja nelaimės, karai, katastrofos. Vaizdai geri, bet šokiruojantys.

If it bleeds it leads.

• Nuotrauka kniaukta iš internetų.

Sako, įrašų pertraukos blogams naudingos – kai skaitytojams atsibosta kasdien tikrinti ar pasirodė naujas įrašas, jie užsiprenumeruoja tinklaraščio RSS.

Ne todėl „Ant bangos“ savaitę tylėjo (priežastys skaitytojams nesvarbios), bet tai proga vėl prisiminti RSS.

Kas yra RSS geriausiai paaiškino Salomėja. Nuo savęs tik pridursiu: tai lyg žiūrėti savo mėgstamą TV serialą ne tada kai jį rodo, o tuomet, kai nori. Tiek ir tas serijas, kurios patinka. Originalo kalba. Ir vaizdo nepertraukia reklama.

Jei norit, dar argumentas: tai lyg skaityti mėgstamą laikraštį ar žurnalą be straipsnių, kurie tau neįdomūs. Ir be reklamos.

Manęs vis teiraujasi, kaip aš tiek perskaitau, tiek nuorodų randų – negi tiek daug naršau internete? Ne. Nei skaitau, nei naršau. Viską, ko man reikia, gaunu patogiai tiesiai į savo kompiuterį: per RSS skaityklę ir socialinius tinklus (Facebook, Twitter, tik šiuose daugiau niekam, išskyrus jų autorius, nereikalingų šiukšlių). Rečiau, bet solidžiau informacija atkeliauja elektroniniu paštu.

Pasaulyje tiek daug informacijos, jog vien mintis viską perskaityti yra neteisinga. Natūralu, jog visko ir savo jau atrinktame RSS sraute neperskaitau. Būna, per dieną-kelias susikaupia keliasdešimt ar net keli šimtai neskaitytų įrašų. Anksčiau buvo nelengva, dabar jau įpratau: spaudi mygtuką „Mark all as read“ ir ramu.

Tų įrašų autoriams nuo to, perskaičiau aš ar ne, nei šilta nei šalta. Niekas nesikeičia ir mano gyvenime. Dingo anksčiau kartais kamavusi mintis: „O jeigu ką nors įdomaus pražiopsosiu?“. Pasaulyje vyksta per daug įdomus, kad būtų įmanoma ko nors nepražiopsoti.

Niekas nesikeičia ir nuo to, skaito mane kas ar ne. Rašau sau ir tiems, kas tikrai skaito, rašau kada noriu ar galiu ir ką noriu. Po daugelio metų rašymo kada reikia ir ką reikia, tinklaraštis yra tikra atgaiva.

Žinoma, malonu, kai skaito ir protingai diskutuoja komentaruose. Bet pergyventi dėl to, kad niekas nekomentuoja, irgi neketinu. Pats kaltas, jei nesudominau.

Taigi, apie ką mes čia? Ogi prenumeruokit arbušio blogo RSS.

Pro objektyvą fiksuodamas kasdienybę niekada nesakiau, kad mano nuotraukos idealios – daug metų dirbau kartu su fotografais asais ir numanau, kas yra gera fotonuotrauka. Aš tik įamžinu tai, kas rūpi man ir džiaugiuosi, jei pavyko geriau, nei vidutiniškai.

Faktas: nuotraukos gerėja, bet tobulėti dar yra kur.

Bet nesiveržiu dalyvauti nuotraukų konkursuose. Slapta viltis ką nors laimėti visuomet yra, tik objektyviai vertinant šansų nedaug. Tai ko vargti?

Atrinkinėti geriausias nuotraukas yra atsakingas ir labai nelengvas darbas. Ir žiauriai subjektyvus. Nuotraukoje užfiksuotas įvykis, žmonės, vietos, jos autoriui gali būti svarbūs, įdomūs, gražūs ir jis rinks šią nuotrauką kaip geriausią. Net jei kadras ryškiai ne fokuse.

Konteksto nežinančiam, tačiau „akį turinčiam“ profesionalui tokia nuotrauka tebus eilinis šlamštas iš kasmet milijardų pripleškinamų.

Objektyvi priežastis nedalyvauti konkursuose.

Stipresni nei aš fotografai sako, kad visgi šūdo nemalu ir drąsiai galiu dalyvauti vietiniame konkurse, tad jų įkalbėtas paskyriau sekmadienį nuotraukų peržiūrai.

Kai tiek laiko sugaišti ieškodamas geriausių, prisimeni sau duotą pažadą: vos sukėlus nuotraukas į kompiuterį, ištrinti šiukšles ir iškart parinkti kelias pačiausias, — taip vėliau vargo mažiau bus.

Taigi, mano nuomone geriausios mano nuotraukos iš 2010 metų sezono. Tie, kas sekė „Ant bangos“ tinklaraščio fotoalbumą, jas greičiausiai jau bus matę.

Ne visos mano atrinktos yra konkursinės — kad jautruoliams nekiltų pagunda verkti dėl per didelio kiekio, iš internetan sukrautų atrinkau kelioliką (konkurso sąlygos kiekio nereglamentuoja). „Laimingosios“ išsiųstos vertinimo komisijai.

Beje, apie komisiją. Iš visos pagarbos kiekvienam jos nariui atskirai (savo srityje jie žinovai, kai kurie – tikri asai), surinkti draugėn atrodo keistokai. (Ir kaip bus renkama daugiausiai žiūrovų simpatijų sulaukusi nuotrauka?)

Kai konkursų rengėjai yra komisijose, panašu į atvejus, kuomet treneriai dar ir varžybų teisėjais dirba. Kur dingsi iš skurdumo.

Aišku, kai aš rengsiu kokį konkursą, irgi save paskirsiu komisijos nariu ar net pirmininku. Ir tuomet visi galės priekaištauti: o pats ką anuomet rašei, a? Bet toks mano pasirinkimas.

P.S. Įrašo iliustravimui specialiai rinkausi ne savo nuotrauką. Pažiūrėjus aišku – kodėl.

• Watercraftsonline.com nuotrauka.

Tęsiant blogų reklamos savaitės temą, bet ją truputį praplečiant – man žinomi lietuviški buriavimo tinklapiai, kurie savo esme, dizainu ar kitomis funkcijomis nepatenka į manąjį tinklaraščio supratimą. Kitaip tariant, lietuviškas virutalus buriavimo resursas, alfabeto tvarka. Teksto daug:

Amber Route  — atnaujintas, trimis kalbomis aktyvių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje Vytautės ir Olivie tinklapis. Fono spalva niuroka, naujienų norisi dažniau. Ypač, kai viską esi skaitęs. Bet jei jūs ne tokie – čia rasite daug įdomaus. Kaip ir kitame jų tinklapyje Sea Club — truputi primirštas gerai startavęs tinklapis. Yra aktualios informacijos. Ypač jachtų prieplaukos. Galerijoje yra į ką akis paganyti.

Ambersail klubas — uždaras (?) ambicingų verslininkų klubas su ambicingais siekiais, kuriuos jau gali pergalvoti, nes panašu, jog tikslai pasiekti. Gal nespėjo tinklapyje (kuriame skraido „flešiniai“ paukščiai, o kraunasi greitai — super) pakeisti, nes žinome, kad šio klubo (ir ne tik) vyrai pasaulio buriavimo elite jau priimami kaip savi. Per daug išgyriau „uabą“? Kad nebūtų taip saldu: tinklapyje informacijos ne fontanai, atnaujinama retai, greitai permetus akimis greitai ir pasimiršta. Klubinis webas.

Gero vėjo — regatos puslapis gyvas ir aktualus tik prieš ir po lenktynių. Atsargiai žiūriu į renginių puslapius: o ką jie rašys, kai regatos nevyksta? Apmirę ir tokie grandai kaip „Volvo Ocean Race“, „Vendee Globe“ , tik nesuki sau galvos – yra ką ir be jų skaityti, kuomet jie neaktualūs.

Buriavimas — Kauno buriuotojų, jei tiksliau, tų kuriuos vienija „Turistinių burlaivių savininkų asociacija“ (bet ne tik) tinklapis, kartais aktualus visiems. Yra naudingų („Patarimai“), įdomių („Galerija) skilčių, forumas (aš taip ir nepamėgau jais naudotis), visada skelbiama aktuali varžybų informacija. Rezultatus perskaičiuoja ir kauniečiai.

Buriuotojų mėgėjų klubas — pirmame puslapyje sveikina sulaukus 2009 metų Kalėdų. Turi 2007 metų nuotraukų, nesutvarkytą TVS. Ryškiai yra svarbesnių reikalų, nei webas.

Tūkstantmečio odisėja — geriausias Lietuvos tūkstantmečio paminėjimas — pasaulinis įvykis baigėsi ir informacija Odisėjos tinklapyje atnaujinama tais retais atvejais, kai „Ambersail“ dalyvauja varžybose. Bet jei šį tinklapį išjungtų, būtų skauda – jame sudėta daug informacijos, kurios kartais čia ir ieškau. Buriuotojams reikalinga ir naudinga.

Kauno žalgirio jachtklubas  — pabandykite rasti įdomios buriavimo informacijos tarp reklaminių tekstų. Bet kas sakė, kad tokia informacija privaloma?

Kreiserinio buriavimo mokykla  — įkurta jachtos kapitono Artūro Dovydėno, ji sukėlė teigiamą postūmį Lietuvos buriavime, atvedė daug žmonių į buriavimą ir tikrai buvo, o gal ir yra, gaivus oro gurkšnis kiek sustabarėjusioje sistemoje. Tačiau to nepasakysi apie tinklapį: menantis akmens amžių (Yahoo! GeoCities laikus) dizainas su šypsenėlių ikonomis pirmame puslapyje nepuošia jokios įstaigos tinklapio.

KMR  — beveik visus -ausios titulus galinčios pasiimti regatos tinklapis, padarytas, ant, kaip patys sakė, „jau senovinio TVS“. Tokį ne iškart perprasi. Lentelės ir HTML yra blogis, sakau, nes neperpratau. Tinklapis gyvas tik lenktynėms ir tai normalu.

LBS  – oficialus Lietuvos buriuotojų sąjungos tinklapis. Antras webas, prie kurio esu prikišęs nagus. Save kritikuoti sunkiausia – ne viskas ten taip, kaip turi būti. Bet geriau negu buvo.

Marijmapolės buriuotojų klubas – suvalkiečiai pagailėjo visko: nuosavo vardo (domeno), interneto talpinimo (hostingo), dizaino ir gaili informacijos. Nors apie įvykius „Ventainėje“ aš sužinau čia.

Marinus Media — vieno žmogaus tinklapis nepatenka tarp blogų , ne tik dėl dizaino ar TVS, bet ir savo komercinės pakraipos. Šalia radęs vietą ir „Marinus“ klubas, ir įdomi buriavimo informacija, ir reklama vestuvininkams.

Minge.lt  — pirmasis Minijos klubo tinklapis (nesigilinkime, kodėl negalėjo likti vienas) buvo virtęs įdomiu Andriaus Varno kelionės aplink pasaulį žurnalu. Ima siutas, kad visa informacija nebepasiekiama. Kas čia per žaidimai?

Minija  — kultinio (nepabijokim to žodžio) klubo tinklapis. Įdomaus dizaino, kurį keikti pradedi kai interneto ryšys lėtas arba žiūrėdamas per mobilų įtaisą – nafyg tuomet reikalinga ta nuotrauka dešinėje? Daug informacijos tik klubiečiams, bet yra ką pamatyti ar paskaityti ir visiems buriavimu besidomintiems.

Ostmarina  – jachtos „Lietuva“ ir prie jos esančio sporto klubo (juridiškai gal kita formuluotė) tinklapis, ne taip seniai pakeitęs dizainą į modernesnį ir vis dažniau atnaujinantis informaciją. Pasitaiko, kad čia sužinai greičiau, nei kasdien bendraudamas su Osvaldu. Arba „Facebooke“ — jachtos įgula čia aktyvi.

Panevėžio jachtklubas  – panevėžiečiai turi kuo didžiuotis: jų klubietis Valentinas Leipus ir Lietuvis trispalvę, ir klubo vimpelą iškėlė Antarktidoje. Na ir kas, kad kelionė „turistinė“. Šis įvykis užima bene daugiausiai vietos skurdžiame turiniu ir dizainu puslapyje. Bet yra visa informacija, o kai jos man reikėjo, radau čia.

Rimtauto Rimšo tinklapis — tarp blogų nebuvo tik todėl, kad neturi RSS (išties kažkas yra, bet taip kreivai veikia, kad manykim, jog nėra), reiškia nėra skaityklėje. Atnaujinamas retai, bet yra nemažai reikalingos informacijos, kurią skaitydamas jauti – moka valdyti plunksną Rimtautas. Ir galva jam ne tam, kad į pilvą neprilytų.

Rėja  – bandant atsidaryti tinklapį interneto naršyklės perspėja apie pavojus. Jų nebijantys gali pamatyti tai, kas gyvavo iki 2008 metų. Iš kitos pusės gal ir gerai: Vizbarų šeimyna savo pavyzdžiu rodo, kad yra aktyvūs, plaukiojantys, o ne virtualūs, buriuotojai.

RS 280– nustebau gruodį sužinojęs, kad veikia autentiškos lietuviškos (kaunietiškos?) jachtų klasės tinklapis. Nesireklamavo visai. Kad ir ką galvotum apie „vietines kaimo lenktynes vietinėmis valtimis vietinėje baloje“, bet RS 280 jachtomis buriuoja tikri asai. Tą jie įrodė dar prieš atsirandant šiai klasei, tą jie įrodo plaukdami kitomis jachtomis kitur. Tai ir vietinių jachtų peikti neina, ir jų tinklapyje yra ką pažiūrėti.

Vėjo ainiai – Kaišiadorių jachtklubo puslapis. Vidaus vandens telkiniuose jūrinės romantikos nerasi, tačiau ir čia buriuojama, ir „Vėjo ainiai“ galėtų būti drąsesni bei labiau savimi didžiuotis – daugiau apie save papasakoti.

Vilniaus jachtklubas  — galvojau, kad tinklapis numirė taip ir nespėjęs atsitiesti po renovacijos, bet gyvas ir rašo apie puslapio rekonstrukciją. Archyve yra visa informacija, bet tos žinutės veikiau skelbimai, nei žinios. Tinklapyje skelbiamas jachtų reitingas, bet sužinoti visų varžybų rezultatus painu, nes kiekvieną regatą rengia vis kiti buriuotojai.

Pažiūrėjau ką parašiau ir matau, kad daug kritikos pažėriau. Susireikšminusių įsižeidusių ponų turėtų rastis. Todėl ir noriu buriuoti ne Lietuvoje, kur nebūtinai turi žinoti visus savo hobio draugus, o už nuomonę niekas nesiūlo snukin, neskambina telefonu ir nereikalauja pašalinti įrašo (ei, čia tinklaraštis!), neįžeidinėja, nepravardžiuoja, viešai nežemina, neapsimeta įsižeidusiu. Galu gale nesusireikšmina.

Bet rašau ir šypsausi, nes prisimenu Raimondo Šiugždinio žodžius: „Skaitome. Ačiū. Kritika verčia mus pasitempti“ (citata iš atminties). Aš nebūtinai teisus, bet teisės į nuomonę nepraradau.

• Ravencruise.com nuotrauka

Naujuosius 2011 metus tinklaraštis (blogas) „Ant bangos“ pradės prisijungęs prie blogeriškos akcijos: ačiū Rokiškiui už paminėjimą, o „Common Sense“ už idėją — reklamuoti skaitomus tinklaraščius. Saviems skaitytojams pasiūlyti pasklaidyti virtualius savo skaitinių puslapius.

Blogosfera nemenka, kažkada darbo reikalais prenumeravau kelis šimtus tinklaračių, dabar liko kelios dešimtys. Ir nebūtinai visus skaitau. Bet „Ant bangos“ skaitytojams atrinkau tik buriuotojiškus.

Aivaro Sakalo kelionių ir laisvalaikio blog’as. Burlentės. Susiraskit įrašą apie buriavimo pradžią – puikus pavyzdys, kaip ir sunkiomis sąlygomis galima įgyvendinti svajonę.

Artūro Dovydėno privati svetainė į tradicinį blogą nepanaši, bet senesnė ir už daugelį užsieninių (jau nekalbant apuie lietuviškus) buriavimo blogų. Tikras buriavimo žinių lobynas. RSS neveikia, bet CTL+B rekomenduoju.

Baraka — šios jachtos škiperis ir įgula galėtų dažniau parašyti. Ne kiekvienas net ir profesionalas išdrįsta pasakyti savo nuomonę, kuri gali nepatikti ir jachtos kaimynui, ir draugui, ir priešininkui.

470 — po serverio lūžio laukiam, kol olimpinės klasės buriuotojų Lietuvoje tinklaraštis vėl publikuos naudingą ir įdomią medžiagą. Gerai, kad jei leido pilno srauto RSS, ir skaityklėje išliko bemaž visa informacija.

Bangpūtis — Kauno buriavimo mokyklos virtuali erdvė. Nedažnos informacinės nuorodos mokyklos auklėtiniams, bet tinka ir Laser, Optimist klasių sportininkams. Ir apskritai visiems, kas domisi švertbotų buriavimu.

Blokart dienoraštis – pagal įrašų dažnumą galime spėti, kad vėjaračiams sezonas trumpesnis ir retesnis, nei burlaiviams.

Blue Bird – akivaizdu, kad šios jachtos įgula mieliau ir dažniau buriuoja, nei rašo. Faktas: buriuoti ir yra svarbiau.

Boja — buvo gražus bandymas, bet greitai užsibaigė. Jauna dar, pasitaisys.

Gold of Lithuania – sezoninis vienos odisėjos tinklaraštis. Du plaukimai jau buvo, laukiame trečio. Pildo profesionalus rašytojas, skaityti įdomu. Žiemą kaupia jėgas vasarai?

Justė – kauniečio buriuotojo Giedriaus tinklaraštis. Žemiški neseniai jachtą nusipirkusio inžinieriaus rūpesčiai ir kasdiena.

Jūros liga – jau seniai neatnaujinamas Ryčio Stankevičiaus tinklaraštis. Permeskit akimis, jei niekada nematėt.

Nauticalis – begaliniai dideli savimi užsipatenkinusio grafomano įrašai apie buriavimą. Kai negaila laiko, tarp literatūrinių pagražinimų ir perteklinės informacijos randi įdomių, drąsių (kas, kad viena jų — šmeižtas) minčių, nežinotų dalykų.

SailingBoy – Švedijoje gyvenančio ir dirbančio buriuotojo užrašai. Jei tik pasirodo naujas įrašas, VISADA bus įdomių žinių. Tik įrašai, liūdna, reti.

Ragainė II – Andriaus Varno, jo dukros Rasos ir jos draugo Egoi kelionė aplink pasaulį. Andrius įrodė, kad ir paprastas žmogus gali „apsukti šaratą“ ne prasčiau, nei didžiuliai projektai. Tik ar man taip rodo, ar išties pasibaigus kelionei numirė ir webas?

Ragas – klasikinis laivo žurnalas virtualybėje. Jachta, varžybos, regata, akvatorija, įgula, vėjai, užimta vieta. Jokios perteklinės informacijos. Žinant, kad Dusia rašyti moka, norėtųsi daugiau. Bet toks formatas tuo įdomesnis.

Piranija – ne aš vienas noriu šį tinklaraštį tituluoti geriausiu lietuvišku blogu apie buriavimą. Dažnesni (nei anksčiau) šmaikštūs ir tuo pačiu informatyvūs įrašai, puikios nuotraukos – malonumas skaityti. Emigravus į kitą serverį ir malonumas vartyti, kaip greitai sukasi.

Tojana – savo forma veikiau tinklalapis, nei blogas, bet turiniu akivaizdus tinklaraštis. Bitlas laiko ranką ant pulso – atsispindi buriavimo įvykiai Lietuvoje ir pasaulyje. Malonumą skaityti gadina tik gausybė gramatinių klaidų, kurių, deja deja, nestokoju ir aš.

Vandenynai šaukia — vienos kelionės vandenynais aprašymas. Linkėčiau visiems daugiau tokių tėvų, galinčių paremti atžalas tokiose kelionėse. Ir drąsos leistis į jas.

Verdenė – kauniečų jachtos tinklaraštis. Tikrinant sausio pradžioje nerodė jokių gyvybės žymių. Būtų gaila, jei neatsigautų. UPD: Teigiama reakcija į įrašą: jau veikia.

Vėjo pamušalai – būtent šis tinklaraštis mane paskatino kurti savąjį. Drąsus, įdomus, nenuobodus, originalus. Ir tuo pačiu – miręs. Arba leisgyvis. Jei neatsigaus, nieko nepadarysi, bet jei atsigaus, ir nepraradęs aštrumo, bus smagu.

Neminėjau klubų, organizacijų tinklalapių, naujienų portalų rubrikų jūrine tematika. Jei ko nežinau ar ką pražiopsojau, prisipažįstu: man visada (beveik) patinka naujovės ir naujienos.

Sveiki sulaukę naujų kalendorinių metų. Nuo šiol visi turime apie 9 tūkstančius valandų iki kitų kalendorinių metų. Skaičius įspūdingas ir linkiu sau bei kitiems daugelį tų valandų praleisti buriuojant.

“I love Jesus. He’s born, I get presents. He dies, I get chocolate.” Andrius Rudeičiukas

• Piešinukas – talentingųjų Starfish Books.

Krikščioniškame pasaulyje šventė — Kalėdos. Tik ne visi Žemės planetoje krikščionys ir daugumai planetos gyventojų tai eilinis savaitgalis. Milijardai nešvenčia Kalėdų, o prieš milijardus nepašokinėsi — ir aš su jais.

Aišku, planetą apėmusi kalėdomanija (puikios nuotraukos) net ir tose šalyse, kur žmonėms religija yra ne kažkokios apeigos kartą-du per metus, o tai, pagal ką jie gyvena. Nuo aušros iki sutemos, nuo gimimo iki mirties. Ir tose religijose nėra santaklausų, seniųšalčių, kalėdųsenių etc.

Beje, patys vakariečiai mėgsta tyčiotis iš Kalėdų Senio (filmukas, kurio geriausia – pabaiga). Kitas filmukas ta tema – rusiškas.

Ir kaip mylėsi santaklausus kai jais persirengia grobikai braunasi net į jachtklubus?

Bet užteks burbėti. Sveiki sulaukę šv. Kalėdų! Ir įsileiskite tą senioką prie vartelių iš viršutinio piešinuko. Kad ir koks Senis bebūtų jums svarbus, linkiu, kad 2011 metais jis būtų maloningas, supratingas ir draugiškas.

Arba, kaip kažkas sakė pildamas Seniui už borto stiklą tauraus gėrimo, „Mes su tavimi žmogiškai, būk ir tu su mumis žmogus“.

Kalbantis vyrų-moterų santykių tema viena draugė sakė: „Jei svajonėse įsivaizduoji savo svajonių vyrą, tai šalia jo įsivaizduok ir jam tinkančią svajonių moterį. Ir tai nebūsi tu.“

Tas pats tinka ir vyrams, mintyse idealizuojantiems savo svajonių moterį.

Nuotraukose: dirbtinės (svajonių, viršuje) ir realios (apačioje) Snieguolės skiriasi. Šalia kurių daugiau šansų ryte pabusti?

Tačiau svajoti būtina, nes, sako, svajonės pildosi.

Tik nieko vertos svajonės, jei nieko nedarai, kad jos išsipildytų.

Pasvajokit…

Arba išsiburkit per Kūčias. Ir jei tikrai senovėje burtas buvo, kuomet nuoga merga aplink trobą apibėgusi sužinodavo, kas jos bernas bus , tai kuo ne pornografija? (iš atminties cituoju, berods, NePo tweet’ą). Arba lengva erotika.

Ech, padūkėliai buvo mūsų senoliai. O jūs manėt!.. Rūtelės, dalgeliai… Tik užvardinta gražiai.

P.S. Pirmoji nuotrauka toks kičinis glamūras, kad ir nežinau iš kur ji — iš interneto. Antroji — iš fotoiliustracijos grandų Boston.com.

Amerikietis menininkas ir buriuotojas Reid Stowe („Ant bangos“ jau rašė apie šį nenuoramą keliauninką) turi ir galvą ant pečių, ir fantazijos jam netrūksta.

Savo vienai žmonai jis plaukiodamas burlaiviu nupaišė vėžlį, kitai – širdį. Vienai Ramiajame vandenyne, kitai – Atlanto.

Plačiau apie tai ir dar daugiau – Boats.com rašinyje.

Kaip matyti iš nuotraukos viršųje, buriuotojas specialiai plaukė tokiu maršrutu, kad GPS sužymėti taškai nupieštų ornamentus.

Pagalvojau, kad nedidelę širdį galima nupaišyti ir mūsų Kuršių mariose ar Baltijos jūroje. Kas, kad nebus labai originalu – „GPS menas“ (vienas jo pradininkų – tas pats Reid Stowe) nauja meno šaka, galima prisijungti.

Ir net ne tai svarbiausia. Džiaugsis širdis merginos, kuriai bus „nupiešta“ tokia širdis. Kas, kad meilė ateina ir praeina, o valgyti reikia – TOKIĄ širdį padovanoti smagu visiems.

Ne, aš to jau nedarysiu – jau aprašiau būdą, neliks netikėtumo, tad manykime, kad tai ir yra mano prisipažinimas. Juolab diena tam tinkama.

.

Labai įdomus ir labai gražus fantastinis projektas – gali ir skristi, ir vandeniu plaukti.

Man neįtikinamai atrodo ne pati idėja, gal net ir sulauksiu tokių transporto priemonių, o aprašyme lėktuvo-laivo dydžiai kažkokie nerealūs. Kam keturviečiui planeriui beveik 400 metrų ilgio sparnai? Su tokiu ne visur ir pasisuksi.

Bet gražus.

Rašo, kad ši Thierry Martinez nuotrauka laimėjo geriausios metų titulą. Nesigilinant kuriuose rinkimuose (jų begalė), tikrai verta tokio įvertinimo.

Nuotraukose daiktai gali atrodyti didesni ir gražesni, nei yra iš tiesų.

Vien akį užmetus į Diuseldorfo jūrų muziejaus (Schiffahrtsmuseum) nuotraukas, muziejus, kuriame nesu buvęs, man atrodo kur kas įdomesnis, nei muziejus, kurį rudenį aplankiau – Southamptono jūrų muziejus.

Nesu profesionalas fotografas, todėl lyginti kelis aifonine muiline padarytus kadrus su profesionalų darbais vokiškame muziejuje, neracionalu. Ir vis tiek atrodo, kad vokiškas muziejus geresnis nei britų, nors šiųjų pagaminti laivų modeliai ir didesni.

Galiu kylsti, tai tik mano subjektyvus įspūdis. Kada prie progos bus galima patikrinti.

Prie progos vertas dėmesio ir su jūromis nesusijęs skulptūrų parkas po atviru dangumi Vokietijoje Baden-Viurtemberge. Kažkas panašaus yra kažkur Rytuose, bet ten jau toli.

Klaipėdoje reikia priprasti, kad čia nuo gimimo 40-50 metų gyvenantys žmonės nekalba lietuviškai – dažniausiai tik rusiškai. Lietuviškai supranta, bet kalbėti nemoka.

Jiems ir paskaitos kartu su lietuviais gali būti dėstomos nevalstybine dvikalbe – sakinys viena kalba, sakinys kita.

Aš ne prieš, nors kaip atpratusį truputį erzina. Ne turistai juk, pošimts. Ir kartais toleranciją (kurią taip mėgstama pašiepti pravardžiuojant tolerastija) nenuslopina sukilę nacionalistinio atspalvio jausmai, nors aš pats, brač, esu negrynas lietuvis: su žemaitiško, vokiško ir dar kitokio kraujo priemaišomis. Bet gerbiu šalį, kurioje gyvenu, ir stengiuosi kalbėti gražiai oficialia šios šalies kalba.

Jei tik pavyksta, vengiu ir taip vadinamų rusiškų triaukščių keiksmažodžių. Šiandien išgirdau legendą, neva žymieji rusiški keiksmažodžiai, kurie, kaip mes esame girdėję, atėjo iš mongolų-totorių, šiųjų kalboje nėra keiksmai, bet rusai tiek nemylėjo (ir nėra už ką) okupantų, kad jų žodžius pavertė keiksmais.

Bet grįžkime į XXI amžiaus pradžios vienintelį (kol kas?) Lietuvos uostamiestį. Daugkalbystė tokiame mieste natūralus dalykas ir mano minima dvikalbystė tik mažmožis, palyginus su didžiaisiais pasaulio uostais ar metropoliais. Ai, su tuo pačiu Vilniumi.

Etninės grupės su sava kalba, tradicijomis ir izoliuotu gyvenimu „valstybė valstybėje“ — natūrali persimaišiusio pasaulio dalis. Nuo emigrantų nukraujavusios Lietuvos laukia toks pat likimas: čia rasis vis daugiau etninių grupių, o svetur lietuviai jau ir taip nuo seno (ne visi, žinoma), stengiasi rinktis į krūvą.

Neišmoksta ir lietuviai svetimos kalbos. Asmeniškai pažįstu vertėjaujančius lietuviams (nebūtinai geriems) Anglijoje ir Šveicarijoje. Bet nekalbu apie svetur gimusius ar karjeros siekiančius lietuvius (Ignalinos AE direktorius kalba lietuviškai?).

Pasikartosiu: man tolerancijos užtenka. Kadaise atvykę iš „Didžiosios tėvynės“ jie niekada nemanė, kad pasikeis santvarka ir Lietuva taps nepriklausoma. Niekada nemanė, kad rusų kalba bus nevalstybinė.

Tik jei vis dar jiems pataikauja valstybinių institucijų oficialūs asmenys, tai truputį pikta. Juolab tokioje įstaigoje kaip Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. O gal gerai išmokti paskaitose ir mūsuose dar gajų rusiškų jūrinių terminų? Kad tik nesipainiotų galvoje.

Kalbant apie etnines grupes, rusiškai kalbančius uosto darbuotojus apibūdinčiau kaip tokią grupę.

Po darbo valandų miestas trumpam pagausėja ir gali sutikti tipiškų tos grupės narių: tamsiai apsirengę, išpurtusiais veidais, tik jiems būdingais, nors forma neypatingais, barzdele ar ūsais, nuobodžia šukuosena. Tokiam dar nepravėrus burnos gali pasakyti – uosto darbininkas, o kai prakalbs, beliks pasitikslinti, kurioje krantinėje dirba.

Kaip teisingai yra sakęs (o „Ant bangos“ aprašė)  buvęs uosto kapitonas Sigitas Šileris, uostas ir miestas – atskiri pasauliai.

• Nuotrauka iš sailinganarchy.com

Žiema dar nesibaigė, ne? Gerai, palauksim. Kol kas žvilgt į nuotraukas – apsnigti laivai pas britus vandenyje.

Žvilgt į nuotraukas ir aprašymą – kaip vilniečiai ir kauniečiai Klaipėdos ir Minijos jachtklubus revizavo.

Na ir koks Kertuojos ežero ledo storis.

Gavosi daiždestas, bet dabar užteks.

P.S. Negaliu nepacituoti Juozo Erlicko:

Tada kepiau prie jūros girtą šerną,
Į dangų kilo dūmai ir garai.
Atėjo admirolas Kruzenšternas,
Paklausė: „Ką, vaikine, čia darai?”

Įpyliau jam stiklinę – prūsų norma -
Išgėrė. Tarė kariškai: „Chana!”
Nuėjo Kruzenšternas. Kilo štormas.
Ir viskas? Viskas. Man ir tiek gana.

• Sailsport.no nuotrauka.

Negyvename kaštuose, kur ruduo, žiema ir pavasaris kartu sudėjus trunka tris mėnesius (įsisvajojai, vienaaki), o visą kitą laiką – vasarą. Pusnuogės merginos, baltaburės jachtos… (įsisvajojai, vienaakį).

Bet gražu ir žiemą. Ir ne taip niūru vakarais ar naktimis – nuo sniego ne taip tamsu.

Neinant į lauką (ne gegužis gi) galim akis paganyti į pasaulio fotoasų darytas nuotraukas (atkreipkite dėmesį į Nr. 11), į vietines grožybes.

Ir dar apie sniegą. Tik iš kitos pusės. Bet iš tos kitos — taikliai.

Daina penktadieniui.

Labai manau, kad čia britai apie savo rytų pakrantę dainuoja.

Tęsiant tęsinių seriją prisiminiau lenkus, taip įspūdingai per audrą „įčiuožusius“ į Svanekės uostelį Borholmo saloje.

Nesiimsiu vertinti ar drąsu, ar kvaila, bet esu tikras, jog tos jachtos ekipažas žinojo Svanekės uostelį. Nes jei nežinojo ir pirmą kartą plaukė, tuomet jie tikri laimės kūdikiai.

Pažiūrėjus filmuką matyti, kaip jachta, vos įlėkus pro vartus, plaukdama į dar vieną vidinį baseiną, pavojingai arti prasilenkia su vos virš vandens kyšančiu betono luitu.

Ir ramiu oru nežinant gali jį kabinti, o per tokį vėją ir bangas…

Lenkų drąsa pasitarnavo informacijos sklaidos prasme – kai užsuksiu į Svanekę, žinosiu ko dairytis.

Tas navigacijai pavojingas daiktas puikiai matosi ir nuotraukoje, ir Garmino jūrlapiuose (geltoni kvadratukai).

P.S. Lenkų įvykio sukeltos komentarų bangos internete nerimo ir šalia aptarimų siūlė pasižiūrėti kitokių vaizdų, priminė, kad lenkai mėgsta buriuoti gan drąsiai.

Tęsiant burlaivių temą  – Grumlinas užrodė erdvines panoramines nuotraukas, tarp kuri galima rasti ir Klaipėdoje viešėjusius burlaivius – 2009 metų „Tall Ships’s Race“ regatos akimirkas (iš čia ekrano paveiksliukas iliustracijai).

Geras daiktas kompiuteris ir fotografija – gali žiūrinėti sau ir nebuvęs. Yra ten ir kita dalis. Iš mane sudominusių dar yra Nidos prieplauka, fotografuota ne navigacinio sezono metu, ir uostamiesčio parašiutininkų klubo vienos dienos akimirka (-os?).

Kitas panašus gėris – Klaipėdos uosto nuotrauka iš paukščio skrydžio. Tiesa, norėjosi daugiau ir geriau, juolab su Vilniaus, Kauno panoramomis Fotoskrydis.lt yra padaręs puikių vaizdų.

Bet niekas neperspjaus 80 gigapixelių interaktyvios panoraminės Londono nuotraukos (jei ją nuotrauka galima pavadinti). Londoniečiai ją žiūrinėdami ieško savo namų ir nuogų kaimynių languose. Bet visas nuogales, sako, nuotraukos rengėjai retušavo.

Geroje kompanijoje geros kalbos. Praėjusio penktadienio vakarą Pilies uostelio kavinėje su senu geru bičiuliu Justinu apie burlaivius ir piratus pašnekėjome.

Ir prisiminiau savo pažadą „Ant bangos“ aprašyti Klaipėdoje viešėjusio burlaivio „Kruzenshtern“ denyje nugirstas istorijas.

Prisiminiau, o pačios istorijos jau ir išgaravo. Vieną tik tiksliai pamenu – ir barko kapitonas ir trečiasis šturmanas paneigė mano vieną girdėtą ar nuskaitytą legendą.

Pasakojama, kad naujokus jūreivius bocmanas vydavo į pačią stiebo viršūnę – pasižiūrėti, kas ant klotiko užrašyta. Neva ten laivo statybos metai, statykla ar dar kažkas parašyta.

Klotikas – tai tokia stiebo topo „kepurėlė“, aukščiau kurios yra tik dangus.

Ne, sakė rugsėjį uostamiestyje kalbinti jūrų vilkai, niekas iki klotiko, esančio 51,3 metro aukštyje, naujokų neveja. Bet užlipti jiems tenka – bures pakelti ar nuleisti čia reiškia apie rėją nurišti-surišti. Ne, nėra čia technikos, kuri bures į rėją įvyniotų, jei burių prie rėjų kas nepastebi, reiškia gerai jas jūreiviai suvyniojo.

Jei niekas nepasikeitė, tai stiebai bus tokio pat amžiaus, kaip ir korpusas (ir dar daug laivo dalių) – gimę 1926 metais Vokietijoje ir po Antrojo pasaulinio karo atitekę CCCP kaip reparacija.

Ne taip seniai takelažas nukentėjo per audrą Bermudų trikampyje – buvo lūžusi fokstiebio viršūnė. Apie šį įvyki jūrininkai pas juos svečiuojantis daug nepasakojo. Bet savo burlaivio tvirtumu kapitonas Michailas Novikovas įsitikinęs.

Jei kada nors laivas ir bus nurašytas kaip nebetinkantis plaukioti, tai jau tikrai ne dėl korpuso. O visos kitos dalys pakeičiamos.

P.S. Ne, nebuvo jokios mįslės.

Paveikslėlis atminčiai lavinti. Kad per žiemą neužsimirštų. Gali pamiršti ką valgei pusryčiams ir su tokia tavo atmintimi tavo patirtis nieko verta (anot Rimtauto Rimšos vienos knygos), bet kai kurių dalykų pamiršti nedera. Nors jie užsimrišta. O kai kurie, kuriuos norėtum mesti iš galvos, niekaip jos nenori palikti.

Nuotraukos susijusios, bet ištrauktos iš konteksto, todėl sąsaja kitokia ir, šiuokart, linksma (galimai).

Nekvaršinau sau galvos ką amerikėnai rašo apie ruonių įlanką. Tik nuotraukos iš jų – jachtos „Evenstar“ įgulos tinklaraščio.

Šiuos buriuotojus iš video galima pavadinti bepročiais. Kalbant tolerantiškai — drąsuoliais.

Sunku suprasti, kas verčia tiek rizikuoti. Namų ilgesys? Baigėsi jachtos nuomos laikas? Audra dar stiprės? Sužeistas įgulos narys?

O gal tiesiog įprasta šios jachtos įgulai (škiperiui) taip švartuotis ir uostelio vartai neatrodo per maži net esant tokiam bangavimui ir vėjui.

Dažnai uosto vartai siauri atrodo, kuomet reikia į juos įplaukti.

P.S. Sako, jog čia kažkuriame Borholmo salos uostelyje. Nors vėliavos nematyti, bet veikiausiai tai lenkai su Lenkijos „Delphia“ statyklos jachta.

UPD: Paskaičius komentarus prie video, panašu, kad čia lenkai iš Gdansko. Ir jachtos registracijos raidės (POL) ryškiai matyti.

Pritarčiau vienam komentarui: „Not a good captain just one fucking lucky polish sailor“.

• Andriaus Ufarto, Fotobankas.lt  nuotrauka.

„Pirmas žingsnis, siekiant tapti turtingu pagal knygų tipo „Kaip tapti milijonieriumi“ rekomendacijas – tas knygas ne pirkti, o pūstis iš ineternetų“.  Grumlinas

Tokią taiklią mintį perskaičiau dieną pavėlavęs. Kai jau buvau internetu nusipirkęs Algirdo Petkevičiaus e-knygelę „Kaip užsidirbti šiandien“ (nuorodos nebus).

Pinigų išleista nedaug, bet…

Internete nemokamai galima rasti daug protingų, teisingų rašinių (knygų, patarimų), galinčių padėti (tai priklauso tik nuo savęs paties) užsidirbti pinigų. Visgi neteigiu, kad mano įsigytame leidinyje nieko doro nėra, keli pastebėjimai patiko.

Norėčiau bent dalį litų susigrąžinti, tad skelbiu eksperimentinį „biznio“ planą: visiems norintiems atsiųsiu knygą .pdf formatu (norintys kreipiasi el. paštu: arbusis [eta] gmail [taškas] com).

Tai lyg paskolinčiau popierinę knygą iš savo bibliotekos, tik e-knygą perduodu e-paštu. 

Neprašau už tai pinigų – negaliu imti mokesčio ir oficialiai (kaip deklaruoti VMI?), ir morališkai (kas ima pinigus už skolintas knygas?).

Bet tikiu gera valia ir prašau paspausti įsivaizduojamą mygtuką „donate“: kas norės pervesti pinigų, galiu sąskaitą nurodyti, kas norės duoti susitikus, mielai paimsiu. Ir nebūtinai pinigais ar net nebūtinai materialinėmis vertybėmis. Bet centas ar litas (ar milijonas, jei kam kišenę labai plėšo) pravers.

Nes tikiu gera žmonių valia. Ja tiki ir Wikipedia, ir kitų interneto projektų ar kompiuterių programų kūrėjai, išsilaikantys iš tokio ar panašaus rėmimo.

• Nuotraukos autorius: Marius Butavičius.

Ten neužpyksta pono (ar ponios?) Larsson vėlė ir vėlės artimieji,bet ši nuotrauka ir cigarečių pakelis šalia antkapio joje – ne šiaip sau. Tai iliustracija, koks gali būti ir yra paprastas, bet ne prastas, nedidelis, bet ne menkas (tfu, kokią dar banalybę prisiminti?) antkapis.

Nepeikdamas Lietuvos gyventojų laidojimo papročių, manau, kad kai kurie kapai, jų antkapiai, galėtų būti tokie. Bent jau dydžiu. Bent jau mažesni, nei yra dabar. Mirusiajam akmens luitas ar granito plokštės jau nieko nereiškia, o jo artimiesiems pigiau. Nors ir ne mano tai reikalas, kitų kapai.

Nuotrauka daryta prieš kelerius metus (2005 spalį) plaukiant į Kopenhagą. Ar Borholmo salos (Danija) ar Švedijos pakrantės mažo Höllviken miestelio kapinaitėse fiksuota, jau ir nepamenu, užrašų nerandu. Vis tiek skandinaviška.

Prisiminiau šią nuotrauką tradicinių lapkričio pradžios Visų šventųjų, Mirusių atminimo, Vėlinių dienų proga. Niekad nemėgau grūstis į kapines būtent tomis dienomis, kai, atrodo, jog visi gyventojai tik tądien prisiminė mirusius artimuosius.

Žvakutės naktį kapuose gražu, bet tik jei važiuoji pro kapines, pavyzdžiui, puikus ruožas važiuojant į Mingę (Miniją) iš autostrados išsukus pro Šilalę, Žemaičių Naumiestį.

Kalendorinė šventės (linksmos ar liūdnos) priverstinis reikalas – nei jų nukelsi, nei atidėsi. Gal todėl ir nemyliu (belieka vengti arba bandyti ignoruoti).

• Nuotrauka iš opacity.us

O laivų kapinėse kas nors žvakutes degina? Labai nustebčiau, bet suprasčiau, jei koks senas jūrų vilkas, papsėdamas pypkę, kurios dūmai kyla į iš po vešlių žilų ūsų ir barzdos (tfu, kokį dar stereotipą prisiminti?), uždega žvakutę prie surūdijusios metalo krūvos – kadaise tai buvo laivas, kuriuo jis, būdamas junga, pradėjo savo keliones jūromis.

Realybė kitokia. Vienos didžiausių planetos laivų kapinių (pažiūrėkite kaip tai atrodo iš palydovo) — Mauritanijos Nouadhibou įlankoje (Šiaurės Vakarų Afrika) – neatrodo vieta, tinkama žvakutėms. Bent jau taip atrodo iš nuotraukų (arba šitų).

Nebenaudojamą laivą utilizuoti kainuoja nemažus pinigus, o, sako, Nouadhibou įlankos uosto valdžia už nedidelį mokestį leido čia inkaruoti nebereikalingus laivus, kol šie patys skęsti pradėjo. Taip susiformavo kapinės.

Kitos, kaip teigia internetas, vienos didžiausių kapinių yra Niujorke – Steteno saloje. Jei tikėti Google Maps vaizdu — tikrai didelė metalo laužo sankaupą.

Šios laivų kapinės tiek senos, kad jose, sako, dar galima pamatyti ratinių garlaivių iš XIX amžiaus. Peržiūrėjęs nuotraukas (arba šitas ) aš tokių nepamačiau. Matyt susmego į dumblą. AtA.