Posts Tagged ‘apžvalgos’

Vasario 10-oji – paskutinė diena, kai Metų knygos rinkimuose galima balsuoti už buriuotojo Rimtauto Rimšo knygą „Ne karibų kruizas“. Balsuoti paauglių kategorijoje kviečiu visai nesavanaudiškai, autoriaus neprašytas (net ir nematęs?), tik todėl, kad knyga patiko.

Ir jei/kai turėsiu sūnų, rekomenduosiu jam perskaityti. Tiesa, vyresniojo sūnėno kol kas sugundyti nepavyko.

Knygoje pasakojama apie devynmečio berniuko kelione jachta su seneliu į Švediją. Tikriausiai vaikystėje tokią perskaitęs tik apie tokias keliones ir svajočiau. Bet kelis kartus skaičiau sero Franciso Chichesterio „Džipsi Motu“ aplink pasaulį“. Ir dabar svajoju…

Bet grįžkime prie jachtos „Launagis“ škiperio knygos. Truputis kritikos. Apysakos pradžia ir pabaiga (kai vienas jūrininkas sutinka berniuką ir užrašo jo pasakojimą) man truputi iškrenta iš konteksto. Būčiau palikęs pirmuoju asmeniu pasakotą Igno istoriją.

O ją skaitydamas ne tik buvau įtrauktas į įdomius nuotykius, kurie, esu tikras, autoriaus patirti savo kailiu. Įdomus senelio personažas, per kurį švelniai atskleista meilė seniems burlaiviams. Įdomios ir į senelio lūpas įdėtos sentencijos („Viskas, kas gali plaukioti, gali ir nuskęsti“, „Už dyką ir ridikas saldainis“). Gerai vietomis paaiškinami jūriniai terminai („…pakeliamas gafelis atskira virve – dirikfalu“), nors kai kurių terminų nepaaiškinimas man kliuvo. Aš juos žinau, o ar žinos vaikas? Tiesa, yra žodynėlis, tad sunku neturėtų būti.

Apysakoje įtaigiai, bet nedidaktiškai supažindinama su jūrinėmis tradicijomis (pavyzdžiui, lipant į krantą per šonu prišvartuotas jachtas eiti galima tik per jachtų priekį) , gyvenimo būdą („…jūrininkai miega ne tada, kai nori, o tada, kai reikia“). Širdį paglostė skaitant, kaip knygoje piešiamas Minijos jachtklubo vaizdas, o atradus pažįstamų žmonių, šyptelėjau. Smagu.

Ne tik įdomu ar smagu, tačiau ir naudinga buvo perskaityti, pavyzdžiui, herojų jachtos įplaukimą į Alingės, Orsdalės uostus. Geriau nei locija.

Tiesa, devynmečio meilės istorija (vaizdžiai kalbant – kaip jis per jūrą vijosi su kita jachtą plaukiančią vienmetę) atrodo šiek tiek netikra – tokius jausmus gali jausti suaugę, paaugliai, o vaikas… Bent jau aš nepamenu. Tad galiu klysti.

Kad ir kiek kritikos pažėriau, tai puiki knyga. Perskaičiau greitai ir esu tikras, — pasiimsiu į kurią nors kelionę, dar skaitysiu. Ir visai nesvarbu, kad aš jau ne paauglys. Rekomenduoju.

Savo nuomonę apie knygą jau išsakė (o aš susipažinti siūlau):

• Nauticalis
• Vėjo pamušalai
• Skaityta.lt
• Gintarė Adomaitytė (skaitymometai.lt)

Kol kas kaip dar ruošėmės sutikti 2009-uosius (aš buvau pakeliui į Nidą), „Ambersail“ IV etapo įgula Naujuosius metus sutiko 9 valandomis anksčiau. Kartu su Australijos lietuvių bendruomene, kaip sykis šiomis dienomis rengtose „Australijos lietuvių dienose“.

Man gi labiau įsiminė smulkus iš pažiūros faktas – „Ambersail“ švartavosi ne bet kur, o Sidnėjaus krantinėje Darling Harbour . Ar ne čia švartavosi seras Francis Charlesas Chichesteris? Ar ne čia prasideda prestižinės, novatopriškos ir dideliu bei reikšmingu įvykiu buriavimjo pasaulyje esančios „Rolex Sydney-Hobart“?

Ir apskritai, lietuviška trispalvė Sidnėjaus simboliu, vizualiai nuo buriavimo Australijoje neatsiejamo Operos teatro (jo ir forma, anot architekto, – burės) fone nekasdienis ir mūsų buriavimui svarbus įvykis.

Vos nepamiršau (ačiū, Osvaldai): šioje krantinėje prieš daug metų švartavosi ir taip pat lietuvišką trispalvę buvo iškėlusi jachta „Lietuva“ – pirmoji lietuviška jachta, 1992-1993 metais apiplaukusi pasaulį.

Prieš „Ambersail“ švartuojantis Sidnėjuje, buvo abejonių, ar jie spės iki numatytos datos.

Ne tik spėjo, bet ir šiek tiek per anksti – beveik nebuvo kas pasitinka.

Naujuosius buriuotojai sutiko tautiečių būryje, po ko Australijos lietuvių dienų komiteto pirmininkas Arvydas Rupšys savo interviu šiltai atsiliepė apie šventę ir tūkstantmečio kvieslius  (na, šauklius).

O jau sausio 3 dieną „Ambersail“ išplaukė į Naujają Zelandiją. Gal neišduosiu paslapties, bet Oklende jachtos laukia rimtas patikrinimas. Bent jau ketinama stiebą nuimti ir žiūrėti, kodėl jame trūkinėja falai. O dar kiek visokių smulkių darbų darbelių susikaupė.

O kol pasieks krantą, jachtoje vyksta kasdienis buriuotojiškas gyvenimas. Kuomet ne visada pavykta iš vandens pakelti sužvejotą didelę žuvį.

Du labai skirtingi filmai – „Balkonas“ ir „007 Paguodos kvantas“ . Pinigų stokojanti Lietuvos kinometografija prieš multimilijoninę Holivudo industriją. Įspūdžiai po abejų. Į kino kritikus nepretenduoju.

„Balkonas“ (2008 Lietuva, 48 min.)

• Gyvenimas vyksta balkone. Taip būna išties. Bet tik filme galima išsiversti iš balkono ir vos nusibalnoti nosį.

Ačiū „Vingio“ kino teatrui, gražinusiam filmą į patogų vakarinį laiką (nežinau, kiek ilgai) – darbo dieną darbo valandomis pamatyti nepavyktų. Ir ačiū už 12 salę – nedidelę, jaukią. Kaip tik tokiems filmams.

Vos pradėjus žiūrėti atvipo žandikaulis: o kur reklama ir anonsai? Vos baigus žiūrėti ir vėl atvipo: jau viskas? Baigėsi?

Žinojau, kad filmas trumpas, bet nemaniau, jog tiek. Tai net ne filmas, o trumpa ekranizuota novelė. Nesiimsiu vertinti aktorių vaidybos, ypač – jaunesnių. Ir tikrai nesutinku su priekaištais, jog scenaristai pernelyg išgrynino kalbą. Džiaukimės, kad filmuose nėra „f**k“ ar rusiškų keiksmų. Tokių metų būdamas, veikiausiai ir nesikeikiau. O jei išsprūsdavo – didelė gėda.

Po filmo liko neatsakytas klausimas: o filmas tai apie ką? Kas norėta pasakyti/parodyti? Pirmoji meilė? O kur tampymai už kasų? „Anie“, sovietiniai, laikai? Vien giros statinės, „moskvičiaus“, „zapuko“ neužtenka. Ir ne visur tokios kartotinės sienos buvo.

Bet filmas gražus, šiltas, geras. Pažiūrėti būtina. Ir gal gerai, kad neilgas. Nes ilgiau žiūrėti lietuviško kino ypatybes, kai kamera per ilgai rodo statiškus vaizdus (jei tai kažkokie ženklai, tai juos supranta tik filmų kūrėjai ir kritikai) būtų kančia.

„007 Paguodos kvantas“ (Quantum of Solace, 2008 Didžioji Britanija/JAV, 1 val. 46 min.)

• Ir tai visa erotika filme? Norim daugiau!

Ei, stabdykit arklius! Specialūs efektai gerai. Bet ne taip greitai. Net dideliame ekrane! (Ar taip todėl, kad 2 eilė per arti ekrano?). Kai apima jausmas, jog vistiek nieko nespėsi pamatyti, ir žiūri atsainiai. O iš to ką spėji pamatyti, aišku: gyvenime taip nebūna. Ai, bet juk čia Bondas. Čia fantastinis filmas! Tik apsimeta realybe. Nors, teigiama, norėta paskutinius filmus labiau tikroviškus kurti, agentui 007 žmogiškumo įkvėpti – ir vaikai netiki, kad vienas džentelmenas išgelbės pasaulį. Bet filmuose gelbėja.

Tai ir žiūri kaip į pramogą, nieko nesitikėdamas. Agento 007 įvaizdis ir aplink jį sukurtas ištisas verslas kardinalių naujovių nesiūlo. Kam rizikuoti legenda, kol ji pelno duoda?

Bet nuo tradicinės „bondiados“ šiek tiek nukrypta. Šviesaplaukis agentas? Prie aktoriaus Danielio Craigo įkūnyto personažo (tiesa, nesu matęs „Cazino Royale“) greitai įpranti ir atrodo, kad toks Bondas ir turi būti.

Bet kur dingo nepakeičiamasis MI6 ginklų ir įrangos ekspertas Q? Kur dingo visi „super duper“ ginklai ir „gudrūs“ prietaisai? Greitų automobilių, muštynių, lenktynių, bėgiojimo stogais, sprogimų, gaudynių kateriais vandenyje (natūralu, kad žiūrėjau įsitempęs ), šaudymo ir sprogimų buvo. Bet trūko misterio Q ginklų. Mobiliuoju telefonu su GPS dabar nieko nenustebinsi, o lietimui jautrūs ekranai Britanijos slaptosios tarnybos MI6 būstinėje – taip pat realybė. Tik dar ne visiems pasiekiama.

Kitas būtinas atributas „bondiados“ filmuose, kurio pasigedau, – „Bondo mergina“. Gražių moterų buvo. Bet tų ankstesniuose filmuose matytų meilės/erotikos (sekso?) scenų jau trūko. Ir kuri iš tų merginų Bondo – nesupaisiau…

Savaitgalio vakarui nieko neįpareigojantis ir galvoti neverčiantis filmas atsipalaidavimui – pats tas. Nors buvo ir kitokių nuomonių: „Nuobodu!“. Ir tai sakė žmogus, niekad nematęs nei vieno Džeimso Bondo filmo…

Kol „Ambersail“ murkdėsi Šiaurės jūroje ir gėrė alų ūkanotojo Albiono šalyje, mes naršėme internete.

(c) Ambersail info

Gavau pagyrimą, jog mano tinklaraštyje gali rasti koncentruotos informacijos apie buriavimą. Bandau neapvilti ir pateikiu saujelę informacijos, rastos beribiuose interneto kloduose.

(c) Pirk.lt

„Vėjo pamušalai“ pristatė savo bičiulio Nauticalio nuomonę-apžvalgą Artūro Dovydėno knygai „Žaliosios Karibų jūrų salos“ . Prisipažinsiu, mano nuomonė apie šią knygą ne tokia teigiama. Matyt ne be reikalo ją kadaise radau jau nukainuotų knygų rietuvėje. Bet esu tikras – kiekvienam mūsų ją privalu perskaityti. Yra ten tikrai dėmesio vertų, įdomių puslapių.

Man labiausiai įsiminė apie puodo grimzdimą dugnan. Vos ne toks pat epizodas nutiko su „Ragainė II“ plaukiant į Kopenhagą. Puodą išgriebėme, o visos kelionės metu (ir po jos) prigijo priežodis „rankutės tik tiesiasi…“, kuri sakėme reikia/nereikia.

Jei dar prisiminti, tai netyčia radau senokai skaitytą, bet labai smagiai nuteikusį mano bičiulio akvaros pasakojimą apie plaukimą jachta . Smagu paskaityti kaip „čainikas“ (nepyk akvara, terminas toks ) pirmą (bet, manau, ne paskutinį) kartą plaukė jachta į Gotlandą.

Tiesiog graži foto (c) AFP

Somalyje siaučiant piratams, kuriuos tramdyti pasiryžęs ir Rusijos karinis laivas, įdomus straipsnis patriotai.lt apie tai, kad afrikiečiai turi senas piratavimo ir europiečių grobimo į vergiją tradicijas. Stereotipiškai piratus įsivaizduojam anglus, ispanus, o negras laive (prisiminkime daugumą filmų apie piratus) – koks nors juodaodis Heraklis. Bet piratai ir vergvaldžiai buvo ne tik baltieji, o ir juodieji.

Popierinis „Lietuvos rytas“ ir elektroninė jo versija (ne naujienų portalas lrytas.lt) rašo apie „Ambersail“ sutiktuves Anglijoje ir užsimena apie smulkius jachtos remonto darbus. Šiandien vakare „Ambersail“ vėl startuoja.

Tiesiog iliustracija (c) RRA

„Klaipėda“ rašo apie „Ragainės II“ kelionę ir įgulos kaitinimąsi po Afrikos saule. Verta paskaityti ir „Klaipėdos“ konkurentų „Vakarų ekspreso“ praėjusios savaitės straipsnį „Kiekvieno buriuotojo svajonė apiplaukti aplink pasaulį“ apie „Ambersail“ startą ir „Ragainės II“ kelionę. Ypač tiems, kurie mano, jog valdžia susiprato Lietuvą esant jūrine valstybe ir skyrė abiem projektams pinigų. Nė velnio. Ir neskyrė, ir dar nemano, kad esame jūrinė valstybė.

„Verslo žinių“ priedas „Savaitgalis“ dar vasarą rašė apie „Ambersail“, bet jį perskaičiau tik dabar. Yra įdomių detalių (kad ir tai, jog skandinavams mes kaip buriuotojai esame rpasti, o vokiečiai nusipirkus „Assa Abloy“ norėjo jachtos neišleisti ir kaltino lietuvius „vagyste“).

P.S. Nekonkuruoju su „Vėjo pamušalais“ spaudos apžvalgomis