Posts Tagged ‘audra’

• REUTERS nuotrauka (iš geriausių 2005 rinkinuko pas Fishki.net)

Nemačiau antradienį praūžusios audros. Nekišau nosies laukan. Kai darbo yra ir jis sekasi, ne audros galvoje. Bus dar audrų.

Bet vėją girdėjau ir tas garsas nebuvo labai mielas. Kartais atrodė, kad nuneš stogą ar praretins čerpių gretas. Nenunešė. Patikrinau vakare ūkį, regis viskas gerai.

Kas dėjosi (buvo ir žuvusių?) mieste ir šalyje, pilna informacijos internete. Trumpam užmetęs akį įsitikinau, kad 11 balų vėjas puikiai patikrina statybų ir renovacijų kokybę. Nes neima kyšių ir jei jau kas blogai padaryta, tai blogai padaryta – plytos, apdailos medžiagos lekia horizontaliai žemyn praeiviams ant galvų ir automobilių.

Kai kur dingo elektra. Skaičiau patarimą tokiems atvejams: „Sukalbėkit Harį Poterį“. Šmaikštuoliai, vienok.

Ir dar vienas patarimas audros metu, privalomas dirbantiems kompiuteriu: dažniau spausti klavišų kombinaciją „ctrl + s“. Suveikia.

O prie jūros? Jei ryte bangos ritosi per molą, tai popiet nurimo, o vakare ir užsimiršo, kad audra buvo.

Geriausias šiuo metu lietuviškas tinklaraštis apie buriavimą Piranija.eu operatyviai ir trumpai aiškiai informuoja apie buriuotojams rūpimus audros padarinius.

Operatyvumo nestinga ir Tojana.lt tinklapiui.

Truputį daugiau nei vien išgąstis, bet be didelių nuostolių. Uf…

Buriuotojai mėgsta pasigirti: „Pūtė taip stipriai, kad gulėjome ant šono — vanduo sėmė iliuminatorius“.

Dažnai to norima pasakyti, kad nepaisant stiprios stichijos, mes stipresni.

Ar ne paprasčiau laiku susirifuoti bures ir nereikės ant šono griuvinėti?

Paprasčiau, bet nebus kuo pasigirti. Čia jei juokausim.

Jei rimčiau, kartais net laukiant škvalo ir jam ruošiantis užpučia taip staiga, kad vos spėji bures sumažinti. O tuomet, nori nenori, skalauja vanduo kajutės šonus.

Kaip įprasta kritiniais atvejais, nėra kada fotografuoti, todėl radęs britų buriavimo mokyklos Mokey’s Fist Sailing „snukianknygės“ paskyroje gerą nuotrauką (ja papuošiau ir savo įrašą), pamaniau, kad ir aš panašaus kadro norėčiau.

Net jei škiperis man isakmiai rėktų: „Time to put in a reef?“

Šiuos buriuotojus iš video galima pavadinti bepročiais. Kalbant tolerantiškai — drąsuoliais.

Sunku suprasti, kas verčia tiek rizikuoti. Namų ilgesys? Baigėsi jachtos nuomos laikas? Audra dar stiprės? Sužeistas įgulos narys?

O gal tiesiog įprasta šios jachtos įgulai (škiperiui) taip švartuotis ir uostelio vartai neatrodo per maži net esant tokiam bangavimui ir vėjui.

Dažnai uosto vartai siauri atrodo, kuomet reikia į juos įplaukti.

P.S. Sako, jog čia kažkuriame Borholmo salos uostelyje. Nors vėliavos nematyti, bet veikiausiai tai lenkai su Lenkijos „Delphia“ statyklos jachta.

UPD: Paskaičius komentarus prie video, panašu, kad čia lenkai iš Gdansko. Ir jachtos registracijos raidės (POL) ryškiai matyti.

Pritarčiau vienam komentarui: „Not a good captain just one fucking lucky polish sailor“.

Buriuoti į Kroatiją žmonės vyksta pailsėti ramiai plaukiodami mėlynoje į žalumą šiltoje jūroje, pasikaitinti saulėje. Bet ne visada ir ten puikūs orai. Tuo įsitikinau savo kailiu.

Jei praėjusiais metais Adrijos jūroje tik viena naktis buvo kiek neramesnė, nes plaukėme ilgą atstumą iki Vis salos, vėjas pūtė „į nosį“ iki 20 mazgų, tai šiemet vėjo „į nosį“ gūsiais iki 27 mazgų teko ragauti gerokai daugiau.

Tiesa, tokį stiprų, jau 6 balus pagal Boforto skalę siekiantį vėją jachtos prietaisai fiksavo tik kartą, bet nuolatiniai 20-23 mazgų vėjai nedžiugino mūsų jachtos „Alaska“ įgulos. Vietoje saulės pirmas dienas gavome debesų aptrauktą dangų ir lietų, kurio lašus (ar bangų purslus) savo veidu jutau nemaloniai – kartais vėjas juos pūsdavo horizontaliai.

Apie normalų buriavimą su tam neskirta jachta ir nepatyrusia komanda negali būti ir kalbos. Mūsų jachtos nuomos kompanijos taisyklės draudžia plaukti, jei vėjas pučia stipriau nei 20 mazgų. Bet įgula laikėsi puikiai, neniurzgėjo, silkių nešėrė,, o ir jachta (šitoji „Beneteu Cyclades 39.3“) neblogai plaukė vien su varikliu.

Vėjuočiausią dieną (06.02) iš Korčulos ketinome nuplaukti iki Dubrovniko. Jau iš vakaro dangus buvo apsiniaukęs, o išplaukimą teko atidėti, nes prapliupusi liūtis lyg siena uždengė horizontą. Kai išplaukėme ir vėjas dar sustiprėjo, kamuotis bangose (mano perdėtu skaičiavimu jos nesiekė 1,5 metro) nenorėjome ir kai tik iš debesų bei lietaus šydo atsivėrė Mljeto sala, pasukome į ją, kur įplaukę į nacionalinio parko Rogač įlanką (užutekį) prie Polače miestelio, mėgavomės ramybe. Netrukus tokių kaip mes čia atplaukė dar kelios jachtos.

Tik vėliau sužinojau, kad centrinėje Adrijoje buvo prognozuotas 30-40 šiaurės rytų (NE) vėjas – vietiniu bora vadinamas.

Apie borą esu girdėjęs kaip apie didžiausią siaubą, kuomet taip užpučia, jog net pripučiamas valtis nuo denio pakelia. Locijose rašoma, jog ji netrunka ilgiau trijų parų, o lokali – paros. Bet kartais (ypač žiemą), užpučia ir ilgiau.

Nerimo vėjas ir kitomis dienomis, bet jau pasisuko į pietryčius (SE) – vietiniu jugo (nuo slaviško, nors kroatai sako, jog jų kalba labiau į italų panaši, nei slavų, „jug“ — pietūs) vadinamas. Į Dubrovniką plaukti dabar jau būtų tiesiai prieš vėją, todėl įgulai pasitarus, nutarėme rinktis kitą maršrutą.

Štai tada ir prisiminiau, kad mus išlydėjęs Rogač marinos Šolta saloje darbuotojas (nepamenu jo vardo) kažką kalbėjo, jog mums su orais nenusisekė. Sugrįžus į Rogač, vakarieniaujant vietos picerijoje „Pasarela“, žavioji padavėja Maja (ak, ir kodėl jai taip nepatinka bangų sūpavimas…) visos praėjusios savaitės vėjus apibūdino paprastai: „to bora, to jugo“.

Ir kitur vietos gyventojai kalbėjo panašiai – tiek stipraus vėjo ir lietaus kaip iš gaisrininko čiaupo birželio pradžioje jie nepamena. „Tragedija“, — sakė restorano Palmežanoje barmenas.

Į Picasą albumą sudėjau kelias nuotraukas, bent kiek atspindinčias tikrai ne saulėtus orus. O į „YouToube“ — mobiliuoju telefonu filmuotą vaizdelį. Jei kas puls aiškinti, jog čia tik „šiek tiek lietaus ir silpnas vėjas“, nesiginčysiu. Užfiksuoti stiprų vėją ir bangavimą (nesakau, jog tai buvo audra) itin sunku.

Kai „Tūkstantmečio odisėja“ pasieks finišą kitų metų liepos 6 dieną, apie ją dar ilgai bus kalbama ir rašoma „pirmą kartą…“. Unikalus ir pirmas toks projektas Lietuvos buriavimo istorijoje (plaukimas aplink pasaulį – ne pirmas), tad nenuostabu. Na o dabar „Ambersail“ V etapo įgula gali didžiuotis kelionėje pasiektu nuotolio rekordu.

Par parą jachta nuplaukė 328 jūrmyles. Tai didžiausias per parą nuplauktas atstumas per visą „Tūkstantmečio odisėją”.

Skeptikas galėtų atsainiai mesti: „Volvo Ocean Race“ regatoje „Ericsson 4“ nuplaukė daugiau nei 600 jūrmylių . O „Vendee Globe“ regatoje vienutininkai (!) įveikia ir daugiau kaip 440 jūrmylių.

Bet skeptikui derėtų žinoti, jog „Ambersail“ yra VO60 kl;asės laivas nuo nuo savo didesnio brolio VO70 skiriasi tiek ilgiu, tiek buringumu. O nors IMOCA laivai ir panašaus ilgio, tai vis tiek kiti laivai. Galų gale, kiekvienu atveju kitos sąlygos ir lyginti sunku.

Nes paskaičius V etapo kapitono Simono Steponavičiaus aprašymą, kas dėjosi praėjusį savaitgalį (vėjas „pūstelėjo“ iki 60 mazgų, plyšo viena burė, jachtą paguldė ant šono), supranti, jog vyrams buvo nelengva. Paprastai Simono tekstai lengvai skaitomi, sakiniai tarsi liejasi. O šįkart — sakiniai trumpi, kapoti. Bet vaizdą, jei nors kartą esi patyręs audras ir stiprų vėją, gali bandyti įsivaizduoti.

P.S. Neturiu daug „Ambersail“ nuotraukų iliustruoti audrai, bet viena iš VOR regatos, manau, parodo, ką ir lietuviai buriuotojai patiria.

P.P.S. Pavyko “nugrabinti” TV3 reportažą apie įvykį. Persiprašau, jei kam nors FF reikalaus įskiepio — su tuo dar tvarkausi.