Posts Tagged ‘Buriavimas’

Nesu iš tų „kas antras lietuvis – krepšinio treneris“. Nelabai ką išmanau krepšinyje ir stebėdamas rungtynes nevaidinu žinovo komentarais.

Todėl buvo smagu su Lietuvos rinktinės krepšininkais padiskutuoti, kai jie, parplaukę iš Baltijos jūros su „Ambersail“, pasakojo kaip jie buvo „pavojingai pasvirę“.

Mačiau tą pasvirimą, ir esu tikras, kad žodis „pavojingai“ netinka: tuo metu, kai rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra gavo progos vairuoti „Ambersail“, atėjo škvalas, pūstelėjo, na pakrypo jachta ant kairio borto, pakilo į vėją – standartinė situacija, kai aplanko „plaktukas“.

Buriuotojai žinojo, kad taip gali nutikti, matė škvalą, tad realaus pavojaus, esu tikras, nebuvo.

Tai ir sakiau krepšininkams: „Vyrai, sutarkime dėl terminų: aš nieko neišmanau „kašyje“, tad nieko apie jūsų žaidimą nesakau. O jūs nesakykit, kad buvote „pavojingai“ pasvirę“.

Šypsojosi aukštaūgiai (blyn, kiekvieną kartą kai stoviu šalia jų, „aukštaūgiai“ įgauna tokia skaudžiai realią prasmę…).

Tai tiek apie pavojus. Išties buvo įdomu stebėti „Ambersail“ plaukiančią iš šono iš arti. Ir gal pikdžiugiška, bet šypsojausi, kai škvalo atneštas lietus merkė krepšininkus (lydėjusieji „Ambersail“ kateryje „Viktorija“ nuo lietaus turėjo kur slėptis). Juokingiausia, kad krepšininkai turėjo neperšlampamus apsiaustus, bet juos užsivilko jau po lietaus. P.S. Tradiciškai per geriausią momentą 

P.S. Kiaulystės dėsnis, bet įdomiausiu momentu daugiau nusotrokų gavosi neryškios. Kelias sumečiau internetan, bet matys tik „Facebook“ vartotojai.

Man pasisekė – pagaliau galiu pasakyti, jog esu buriavęs ir Trakuose. Nors dabar gyvenu ne taip toli, buriuoti važiuoju į Kuršių marias ar Baltijos jūrą. Trakų (Vilniaus) jachtklube esu buvęs vos kelis kartus, o ežeruose plaukęs (ne buriavęs) kažkada vaikystėje.

Tad ačiū jachtos „Ragas“ kepui Dusiai, pakvietusiam buriuoti. Savo kailiu patyriau, kiek mažai čia erdvės po jūrų, tačiau kaip čia greitai keičiasi vėjas – vėl didelis skirtumas nuo jūrų, nors ir ten tokių „šposų“ pasitaiko.

„Olympic kasino“ regatoje apsukome vieną puslankį aplink salos pilį ir dvi kilpas tarp ženklų (vietinių pavadinimų neatsimenu). Iš viso per beveik 2 valandas nuplaukėme beveik 6 jūrmyles. Mano GPS rodė, jog kartą pasiekėme 5,6 mazgo greitį, nors vėjo buvo labai mažai.

Žinoma, GPS tokiuose ežeruose nereikalingas – nėra čia farvaterių, pažymėtų seklumų ir kitų jūrinių dalykų. Nėra ir e-jūrlapių, tad kompiuteryje nuplauktas maršrutas vaizduojamas sausumoje.

Bet kur plaukti, žinoti reikia. Mačiau kaip jachta „Ragainė“ (beje, buvusi Andriaus Varno, dabar plaukiančio su „Ragaine II“ aplink pasaulį) „užsėdo“ ties vienais meldais ant seklumos. Pasitaiko, kad net žinodami seklumas, buriuotojai vis tiek ant jų „užsėda“.

Sakykim, tai vienas ežerinio buriavimo ypatumų. Kaip man paaiškino, toje vietoje falškiliu kabinti dugno beveik neįmanoma, jei vėjas nuo meldų, t.y., nuo kranto linijos.

Bet tas vėjas (o tai dar vienas ypatumas) - labai permainingas. Gali matyti, kaip viena šalia kitos esančios jachtos, plaukiančios beveik ta pačia kryptimi, plaukia skirtingais kursais – pavėjui ir prieš vėją. Aš to nemačiau, bet tikiu, jog įmanoma.

Tokios sąlygos – gera vieta buriuotojų treniruotėms, kur išmokstama „gaudyti“ vėjo gūsius, greitai keisti bures. Panašiai į kritiką, kad buriuoja „baloje“, atsako ir patys vilniečiai buriuotojai. Bet nesivelsiu į ginčus, kurio miesto buriuotojai geriausi, kur „bala“, o kur jau „jūra“.

Man patiko, ir dar norėčiau. Viliuosi, kad pavyks kada nors patirti ir stiprius vėjus (kuomet plyšta burės, kaip kad esu girdėjęs ne vieną pasakojimą), o kol kas — keletas nuotraukų iš praėjusio savaitgalio regatos.

Štai taip – rugsėjo 5 d. lygiai metai, kaip mano tinklaraštis „Ant bangos“ kelia bangas virtualiame vandenyne. Kas įvyko per tuos metus?

Pradėkime nuo svarbiausių:

• radau naujų draugų (ir virtualių, ir realių)
• pamačiau, koks platus yra buriavimo pasaulis
• supratau, kiek mažai aš dar žinau apie buriavimą

O dabar tai, kas tokia proga tradiciškai rašoma, tad per metus:

• publikuoti 355 įrašai (beveik kasdien po vieną)
• dienos šviesos dar neišvydo 62 juodraščiai (būsimų temų idėjos, nuorodos ar beveik baigti įrašai ir pan.).
• sulaukta 2053 komentarų (ne prie visų įrašų, be abejo)
• skaitė 58 201 skaitytojas iš 81 šalies (bent kartą užmetę akį)
• iš viso skaityta 24 059 kartus (iš unikalių IP)
• RSS prenumeruoja 107 skaitytojai (ištikimiausi „gykai“)
• skaitytojai atvertė 123 694 puslapius (man tai mistika)
• tinklaraščiui skaityti internautai sugaišdavo vidutiniškai 2:33 minutės

Statistikos galima būtų pateikti dar daugiau ir įvairesnės, bet ne ji svarbiausia. Aš pamėgau rašyti tinklaraštį, nors tam skiriu laiką, kurį atitraukiu nuo knygų, draugų, pramogų ir kitokios realaus gyvenimo kasdienybės. Vakaras prie kompiuterio ekrano man tapo kasdienybe. Nors, turiu pripažinti, ne daug tie vakarai skyrėsi ir iki „Ant bangos“ starto.

Ne, nesiguodžiu. Man kaip tik malonu sutikti gyvai žmones, kurie sako, kad skaito, kad rytais dieną pradeda nuo mano tinklaraščio, kad pasiilgsta, jei nerašau (pasitaiko – paskambina, pasiteirauja, ar nieko nenutiko). Tikriausiai kaip ir kiekvienam tinklaraščio autoriui, svarbu skaitytojai, tad ačiū jums visiems.

Ir tyliai skaitantiems, ir dažnai komentuojantiems, ir besidžiaugiantiems, ir kritikuojantiems. Ačiū ir kolegoms tinklaraštininkams.

Nieko toli į ateitį nepažadu, bet nutraukti „Ant bangos“ gyvavimo neketinu.

O gimtadienio proga (taip sutapo) bus man dovana – buriuosiu Trakų ežeruose. Gi niekada čia dar neburiavau.

Gero vėjo man ir gero vėjo visiems „Ant bangos“ skaitytojams!

Jachtos kompasas ar navigaciniai prietaisai turi savo magiją – žiūri į jų rodomus skaičius ir akių atitraukti negali. Bet ne tik burtai žvilgsnį prikausto. Sekti prietaisų parodymus privalu norint neiškrypti iš kurso.

Tik laikytis to kurso nelengva. Jei užsižiūri į vėluojantį atsisukti kompasą ar (kaip „Ambersail“ ir kitose jachtose) prie stiebo esantį prietaisų skydelį, žiūrėk ir nukrypsti. Dar nesu toks jūrų vilkas, kuris „Ambersail“ valdo „penkių laispnių tikslumu“.

Išplaukus iš Stokholmo, dar škeruose mus pasitiko rūkas. Ne visai toks, kad laivo nosies nesimato (po kelių metų, žinoma, pasakojant sutirštinsiu spalvas ir porinsiu, jog net stiebo nesimatė), bet tikrai tirštas. O buvome kaip tik laivų kelyje, tai vienur, tai kitur pasigirsdavo ilgas “Ūūūūūū”. Taip laivai apie save rūke praneša. Mes rūko rago nepūtėme, bet radarą stebėjome.

Tokiu atveju naviguoti padeda prietaisai – vairuoji jachtą žiūrėdamas į jų rodmenis. Kartą užsižiūrėjau ne į tuos skaičius (į vimpelinio vėjo vietoje kurso) ir pasukiojau „Ambersail“ vingiais, už ką gavau velnių nuo Linkaus. Jis teisus – kilvateris (laivo nuplaukto kelio žymė) atrodė vingiuotas „lyg uošvės liežuvis“.

Net kai klaida buvo ištaisyta (ak, anokia čia klaida, dažnam nutinka), laikytis duoto kurso nebuvo lengva. Ir nėra lengva. Ne kartą esu pastebėjęs, kad norisi kitą vairuojantį nemokša išvadinti, kuris laivo nesuvaldo, bet kai pačiam tai ne visuomet sekasi, negi ant kitų burnosi.

Žinoma, ne vien į prietaisus žiūrint jachtą valdyti reikia. Stokholme sutiktas kolega buriuotojas tinklaraštininkas SailingBoy pasakojo, jog Švedijoje ketinama griežtinti katerių ir jachtų vairininkų paruošimą, įvesti teises jiems (iki 12 metrų ilgio ir 4 metrų pločio laivui nereikia jokio vairininko pažymėjimo). Nes prisiperka naujieji jūrininkai katerių, žiūri į GPS plotter’ius kaip į kompiuterinio žaidimo ekraną ir pagal juos vairuoja. O kad GPS signalas vėluoja ir kad aplink dar pilna kitų laivų, nemato. Taip ir daugėja nelaimių Švedijos karalystės vandenyse.

Bet grįžkime prie skaičių. Po vakarinio ir rytinio budėjimo (aš „kapitoniškoje“ vachtoje – nuo 8 iki 12 val. ryte ir nuo 20 iki 24 val. vakare) dieną prigulęs sapnavau, kad nusipirkau naują GPS. Tik neilgai džiaugiausi sapnu, pažadino įgula, susiruošusi Joninių proga išsimaudyti jūroje. Drąsuoliai buvo keturi, aš, žinia, į tokį šaltą vandenį nešokau.

O vakarinėje vachtoje ir vėl stovėdamas prie šturvalo akis įsmeigiau į prie stiebo esantį prietaisų skydą. Buvo lengviau nei prieš tai vakare, kai rūko metu akiniai rasojo ir beveik nieko nemačiau. Šalta, šlapia ir rūko spalvos viskas buvo.

Be abejo, už bet kokius skaičius magiškiau yra saulėlydžiai ir saulėtekiai ramioje (vis dar daugiau motoruojam, nei buriuojam) jūroje. Bet tai matyti, ne aprašyti reikia. Tad įdėjau vieną nuotrauką, gal bent dalį tų įspūdžių perteiks.

Jei užtruksiu prie kompo, pamatysiu ir saulėtekį, nors jau norisi miego. Saulė čia, Suomijos įlankoje (mes pakeliui į Sankt Peterburgą) dabar nusileidžia, bet ir vėl greitai pakils. Baltosios naktys tai vadinasi, ar ne? Tikrai šviesu, tamsiausia apie 1 val. nakties (Švedijos laiku), o kitu laiku gali skaityti. Miegoti netrukdo, nes „Ambersail“ iliuminatorių vos du, ir tie patys šturmaninėje.

P.S. Išplaukiant iš Stokholmo mes prasilenkėme su VOR jachtomis, kurios miesto akvatorijoje rengė, matyt, parodomąsias varžybas. Senamiesčio fone ir ankštame uoste tos jachtos atrodė nuostabiai.

Kažkuriame savo įraše esu citavęs posakį „lietuvių kaip žvirblių – rasi visur“. Ir tie „žvirbliai“ kartais emigravę svetur, ten ir buriuoja. Net būdami visiški „čainikai“.

Kelerių metų senumo įrašas apie Naujojoje Zelandijoje buriavusį lietuvį. Kaip kompanija, kurioje jis dirba, dalyvavo vietinėje regatoje (įdomu, jog jos vyksta ketvirtadieniais) ir pakvietė jį buriuoti.

Nuotrauka – iš šio įrašo. Spėju, daryta autoriaus. Smagiai atrodo, dvejų artimiausių jachtų nariai patys yra už stakselio giką.

Na o mūsų minimo herojaus kompanijai nepasisekė – po starto nuplaukė ne ten, ties finišu „užsėdo“ ant seklumos. Gaila, kad tinklaraščio atnaujinimai nutrūko 2008 metų vasarį. Gal būtų buvę dar įrašų apie buriavimą.

Ačiū Vilmai už nuorodą. Ir laukiam jos įspūdžių iš Naujosios Zelandijos . Prasitarė ten daug jachtų nufotografavusi, bet kompakto neranda. Palauksim.