Posts Tagged ‘burlaiviai’

• Charterworld.com nuotrauka.

Yra 23 priežastys, kodėl variklis burinėje jachtoje yra blogis.

Juk akivaizdu: burlaivis turi buriuoti, o ne motoruoti.

Toliau priežastis galime rinktis pagal skonį:

• variklis brangiai kainuoja
• variklis ryja degalus
• degalai kainuoja
• variklis neekologiškas
• variklis garsiai dirba
• variklis kelia pavojų
• variklis kelia rūpesčių
• varikliu negali pasitikėti
• variklis vibruoja
• variklis sunkus
• dėl variklio korpuse daromos skylės
• be variklio jūs arčiau natūralios gamtos
• be variklio jūs mokotės buriuoti
• ir t.t., ir pan.

Rinkitės, ponai.

Tik nepamirškite, kad į uostus įplaukti reikia variklio pagalba. Nes taip ir patogiau, ir saugiau.

Be to, variklis yra energijos šaltinis. Tai gal ne velniop?

• Nuotrauka iš leipzig-seiten.de

Viskas nuo požiūrio priklauso. Jei Rusijos (ypač, sovietų) armijoje – tai diedovščina, jei Vokietijos kariniame laivyne – slabakus ištiko trydos priepuolis.

Esu tikras, jog būtent taip būtų vertinamas tas pats nutikimas, įvykęs skirtinguose šalyse. Ne tik būtų, bet ir yra – apie Vokietijos kariniame laive žuvusią merginą galvojama, jog ji pati kalta, nes buvo per silpna laivyne tarnauti.

Fiziškai per silpna? Pasižiūrėkit kokios mergikės vienos aplink pasaulį plaukią. Ir su tokiais krūviais susidoroja, kokius ne kiekvienas ambalas įveiktų.

O nelaimę ir dar daugiau negerovių paviešinę kiti kadetai – tiesiog silpnuoliai, kuriuos „ištiko trydos priepuolis pamačius mirusią kolegę, tai kaip tokie kariaus?“.

Suprantu, kai sako žmogus protingas, bet truputį chamas ir saldofonas – jo tokia pasaulėžiūra.

Bet mane nustebino ir jūražmogių požiūris. Štai vienas buriuotojas  internete po nuoroda apie tragediją parašė: „Ne kiekvienas ištveria vyriškumo mokyklą, o mergom laive tarp jaunų vyrukų nepatartina būt, nebent jos ten būtent dėl to.“

„Stipru“. Ypač kontekste, kai kiti buriuotojai diskusijoje dėl varžybų grafiko internete verkšlena: ne, jie nenori lenktynių abi savaitgalio dienas, nes neliks laiko savo pačioms.

Kiek metuose savaitgalių? Kiek iš jų praleidžiama su šeima? O kiek buriuojama? Tai čia kas po kieno padu?

Apskritai, ar ne per daug idealizuojam burlaivių aukso amžių (kartais pamiršdami, jog jūromis plaukiama jau tūkstančius metų) ir „tikrus jūreivius“? Dabar XXI amžius ir gal metas keisti požiūrį. Ypač — į moteris.

Nes diedai yra slabakai: (pasikartosiu?) „Stiprioji lytis silpnesnė už silpnąją lytį dėl stiprios silpnybės silpnajai lyčiai“. Gaila, tikro autoriaus nežinau.

O grįžtant prie nelaimės, iš dabartinių žinių galima susidaryti vaizdą, kad burlaivyje „Gorch Fock“¹ imituojant Kaizerio tvarką ir taip tikintis išugdyti tvirtus karininkus, stipriai perlenkta lazda.

Ir liko mįslė: kur dingo stereotipinė vokiška tvarka, kad mergina nukrito nuo stiebo, juk turėjo būti prisirišusi saugos diržais.

Čia vis prisimenu ką man pasakojo Karlskronoje jūrų karo mokyklą baigę (puikiai baigę: gavę aukščiausią įvertinimą – vardinį kardą) jaunieji leitenantai.

Pusmetis tarnybos buriniame laive vyksta rotacijos principu: vieną vachtą esi paprastas jūreivis, kitą – vyresnysis jūreivis, trečią – šturmanas, ir ketvirtą – vairininkas.

Sunkiausiai būdavo lipti į stiebą. Ir privalai ne tik prisisegti saugos diržais, bet ir maišelį turėti. Nes jei skrandžio turiniu ištepsi burę, pats ir plausi.

–

1 – Jo bendravardis pirmtakas kadaise viešėjo ir Klaipėdoje (pirma nuotrauka)

Geroje kompanijoje geros kalbos. Praėjusio penktadienio vakarą Pilies uostelio kavinėje su senu geru bičiuliu Justinu apie burlaivius ir piratus pašnekėjome.

Ir prisiminiau savo pažadą „Ant bangos“ aprašyti Klaipėdoje viešėjusio burlaivio „Kruzenshtern“ denyje nugirstas istorijas.

Prisiminiau, o pačios istorijos jau ir išgaravo. Vieną tik tiksliai pamenu – ir barko kapitonas ir trečiasis šturmanas paneigė mano vieną girdėtą ar nuskaitytą legendą.

Pasakojama, kad naujokus jūreivius bocmanas vydavo į pačią stiebo viršūnę – pasižiūrėti, kas ant klotiko užrašyta. Neva ten laivo statybos metai, statykla ar dar kažkas parašyta.

Klotikas – tai tokia stiebo topo „kepurėlė“, aukščiau kurios yra tik dangus.

Ne, sakė rugsėjį uostamiestyje kalbinti jūrų vilkai, niekas iki klotiko, esančio 51,3 metro aukštyje, naujokų neveja. Bet užlipti jiems tenka – bures pakelti ar nuleisti čia reiškia apie rėją nurišti-surišti. Ne, nėra čia technikos, kuri bures į rėją įvyniotų, jei burių prie rėjų kas nepastebi, reiškia gerai jas jūreiviai suvyniojo.

Jei niekas nepasikeitė, tai stiebai bus tokio pat amžiaus, kaip ir korpusas (ir dar daug laivo dalių) – gimę 1926 metais Vokietijoje ir po Antrojo pasaulinio karo atitekę CCCP kaip reparacija.

Ne taip seniai takelažas nukentėjo per audrą Bermudų trikampyje – buvo lūžusi fokstiebio viršūnė. Apie šį įvyki jūrininkai pas juos svečiuojantis daug nepasakojo. Bet savo burlaivio tvirtumu kapitonas Michailas Novikovas įsitikinęs.

Jei kada nors laivas ir bus nurašytas kaip nebetinkantis plaukioti, tai jau tikrai ne dėl korpuso. O visos kitos dalys pakeičiamos.

P.S. Ne, nebuvo jokios mįslės.

Visą sąmoningą gyvenimą buvau įsitikinęs, kad vaikystėje Klaipėdos kanale (taip vietiniai vadina uosto farvaterį) esu matęs burlaivį „Kruzenshtern“. Brolis ir Osvaldas (b.j. „Lietuva“ kapitonas) mane beveik įtiko, kad anuomet tai galėjo būti tik kitas panašaus dydžio burlaivis, greičiausiai „Mir“.

Jų argumentų man gal ir nepakaktų (mano atmintyje toks vaizdas kaip nuotraukoje, tik iš Kuršių nerijos, Smiltynės jachtklubo, pusės), bet keturstiebio barko „Kruzenshtern“ (Барк «Крузенштерн») kapitonas Michailas Novikovas patvirtino, kad paskutinį kartą laivas Klaipėdoje lankėsi gal prieš 35 metus. Išvaizdos jaunas, pražilusiais smilkiniais vyras tuo metu gal ir nevadovavo laivui, bet tikrai žino jo istoriją.

Ir jei ne šio kapitono gudrybė, „Kruzenshtern“ ir dabar nebūtų į Klaipėdą atplaukęs – burlaivis po ilgų kelionių grįžta namo, į Karaliaučių. Aukščiausia laivo vadovybė krante aiškiai pasakė: „O ko į Klaipėdą?“. Bet kapitonas paaiškino ko ir, svarbiausia, sugalvojo kaip. Dėl visą ko nutylėsiu kapitono gudrybę, kurią išgirdę, kvatojome kapitono svečių kajutėje.

Į ją kaip svečias patekau kartu su abiem Kudzevičiais ir jachtos „Lietuva“ kapitonais – Steponu ir Osvaldu, pastarojo šeima. Nes be tiesioginio kontakto, be Osvaldo ir Michailo pašnekesių ir kvietimų įvairiose „Tall Ship Race’s“ regatose ar tiesiog uostuose, taip pat nebūtų „Kruzenshtern“ atplaukęs į Klaipėdą.

Žinoma, ne vien Osvaldas, dar yra burlaivių patronas Kipras, o ir Klaipėdos meras, pažadėjęs (ir pažadą tesėjęs) „Kruzenshtern“ nemokamą stovėjimą, bei daugelis kitų vienaip ar kitaip su jūrą susijusių žmonių, prisidėjo prie to, kad šis ir tokie laivai atplauktų į Klaipėdą.

Michailas pasakojo, kad atplauktų į Klaipėdą dar ir dar. Ir patogu, ir ne visai tai, kad barko namų uostas yra Karaliaučius (sovietmečiu buvo ir Ryga, ir Talinas), bet sugalvoti priežastį, ko senovinis burlaivis galėtų atplaukti į Klaipėdą galimą, reikia tik tokius projektus įgyvendinti. Šis vizitas įrodo, jog tai įmanoma.

Tą patį sekmadienį Klaipėdoje buvo tikras burlaivių savaitgalis – svečiavosi švedų tristiebis, į savo vietą grįžo „Meridianas“. Tik apie tai – kitą kartą. Kaip ir apie įdomias istorijas iš „Kruzenshtern“ kapitono svečių kajutės ir trečiojo šturmano lūpų.

„Kruzenshtern“ namo išplaukia pirmadienį, 09.05.

Nepatikėjau Gramo komentaru kad jau kitąmet į Klaipėdą vėl atplauks burlaiviai. Juk po praėjusios vasaros šventės uostamiestyje skelbta, kad jei ir sulauksime didžiųjų burlaivių, reikės apsišarvuoti kantrybe — iki 2016 metų.

Bet Gramas arčiau Klaipėdos, matyt anksčiau ir sužinojo, ką skelbia naujas marinistinis portalas „Jūra“ — „Didžiausi pasaulio burlaiviai į Klaipėdą užsuks jau kitą vasarą“.