Posts Tagged ‘DS’

• „Catalina“ nuotrauka.

Reportažu iš laivų parodos, „Piranija“ priminė man kelis neužbaigtus po Southamptono darbus.

Vokietijoje Audrius iš „Piranijos“ nusivylė amerikinių jachtų „Catalina“ kokybe, gi man Anglijoje jos pasirodė kaip sykis net per daug kokybiškos. Ypač, jei jachta čarteriui. Ir per daug snobiškos, net jei jachta sau. Ne mano skonio. Ir brangios.

Ne apie tai dabar. Apžiūrinėjęs vieną JAV gaminamų jachtų, įminiau ilgai mane kamavusią paslaptį – kam tiek, atrodo, nepraktiškos erdvės aplink gultą (priekinės ar galinės, kaip taisyklė, kajutės).

Juk kaip galima miegoti plaukiant jachtoje tokiame gulte, kurio šonai nesiremia į bortą ar vidinę sienelę – išvirsi net per menkiausią bangą.

Buriuotojai Lietuvoje tai aiškino paprastai: čia neva vakariečių tinginių išmislas buriuoti tik dienomis, o miegoti uostuose, kur nesupa, tad nereikia ir į bortus remtis.

Southamptono laivų parodoje 37 pėdų „Catalina“ jachtoje mus pasitikusi ir ją pristačiusi vadybininkė patvirtino tokį teiginį. Anot jos, jei norisi miegoti, yra kiti gultai, iš kurių neiškrisi. O šis skirtas miegui, kai jachta ramiai stovi.

Ir ji paaiškino: erdvė šonuose padaryta tam, kad žmogus jaustųsi įprastai kaip namuose. Kuomet jis ateina, atsisėda ant lovos krašto nusirengia ir atsigula. Tai ypač patogu, jei miegi ne vienas – taip, sėdėdamas ant lovos krašto, netrukdai partnerei (-iui). Žodžiu, amerikėnų mintis aiški: ir jachtoje turi jaustis kaip namuose.

O jei nori miegoti per sūpavimą, rinkis kitą gultą.

Arba neplauk.

• Nuotrauka iš oficialaus „Gipsy Moth IV“ tinklapio.

Parduota istorinė sero Francis Chichester jachta „Gipsy Moth IV“ lieka Anglijoje, pranešė  BBC.

Štai mažiausiai dar viena proga nuvykti į Angliją, kur jau galima bus pamatyti šią jachtą vandenyje. Krante jau mačiau.

Esu tikras: šis 54 pėdų dviejų stiebų kečas svarbus visiems, kas skaitė žymaus aviatoriaus ir buriuotojo knygą „ Džipsi Motu“ aplink pasaulį“* arba domėjosi brito kelionėmis, domisi buriavimu.

Greitam susipažinimui — trumpa jachtos kapitono Artūro Dovydėno parengta istorija (.pdf failas). Ten aprašoma ir kaip radosi nuotrauka, publikuojama šio įrašo viršuje: „Atskrido “Sandy Times” ir “BiBiSi” pasamdytas lėktuvas nuo Ugnies Žemės, kad nufotografuoti Čičestetio jachtą tik su štorminiu kliveriu skriejančią baltom keterom pasipuošusiom bangom.“

Po kelionės aplink pasaulį 1967 metais, „Gipsy Moth IV“ dar kartą apiplaukė Žemės rutulį 2007 metais. Tuokart jachta plaukė jaunimo įgula. Tik prieš tai burlaivį reikėjo gelbėti ir prikelti kone iš numirusių.

Ilgą laiką jachta stovėjo (spėju, vis dar stovi) krante, Lymingtono marinoje, kur ją pavyko ir man pamatyti. Praėjusią vasarą čia buvo sustoję ir jachtą matė Dariaus, savo burlaivį pasistačiusio namuose, odisėjos dalyviai. Tąkart Aras iš Mingės man rašė: „Faktas lieka faktu, kad britai nevertina savo istorijos.“

Gal visgi vertina, nes džiaugiasi, kad parduota ne užsieniečiams, o naujieji savininkai pažadėjo: jachta galės plaukioti jaunimas. Sumokėti už labai nenaują burlaivį 250-300 tūkstančių svarų sterlingų (oficialiai neskelbiama kiek, bet tokios kainos buvo nurodomos skelbimuose) yra daugoka, tiek galima mokėti tik už vardą.

Kiek kartų skaičiau „Gipsy Moth IV“ kelionės aplink pasaulį knygą, tiek kartų svajojau iš arti pamatyti jachtą. Svajonės pildosi.

Dabar dar norėtųsi pamatyti jachtą iš vidaus, nes labai nestandartinis išplanavimas. Tąkart rugsėjį, kai su drauge buriuotoja nuvažiavom prie jachtos, buvo jau po darbo valandų, nebuvo ko paprašyti įleisti vidun.

Ropštis pačiam nesinorėjo. Ir ne todėl, kad teritorija filmuojama saugos kamerų (kurias pamačiau tik vėliau žiūrėdamas nuotraukas), — be leidimo niekas į jachtą nelipa.

Rumpelio paliesti nepasiekiau, bet pajudinau vairo plunksną. Galima sakyti, prisiliečiau prie istorijos.

Pabaigai filmukas, kaip prie istorijos prisilietė žinomas buriuotojas Mike Golding:

O kitas filmukas, tai jau pati istorija:

* – Vilnius,  Mintis, 1986. – 240 p. Iš originalo: Sir Francis Chichester, Gypsy Moth Circle the World, Coward-McCann, Inc. New York, 1968.

Net jei atrodo, kad žvejai į marias ar jūrą plaukia kada kimba, nepaisant kokie orai, tai neteisingas vaizdinys. Jie prognozes stebi tikrai ne mažiau, nei buriuotojai ar kateristai.

Štai ir pirmadienį kiek teko bendrauti su žvejais, jie nėra tikri, kad šeštadienį galės plaukti į jūrą. Gal pūs per daug, gal menkės nebus. Tiksliau žinos, vieni antradienį-trečiadienį, kiti tik penktadienį.

Reikia paminėti, kad čia kalbu apie tuos kelių laivų ir katerių škiperius, kurie ir patys žvejoja, ir žvejus už pinigus plukdo. Jei jau nebežvejoja patys, tai žvejus plukdo.

Nežiūrėsiu į orų prognozes, laukius dieną-dvi, ką žvejai pasakys apie šeštadienio orus. Įdomumo dėlei.

Šeštadienį vyks tradicinė regata „Rudeninė Baltija“. Taip jau nutinka, kad dažnai šią regatą dėl per stiprių vėjų tenka atidėti. Gal dabar nereikės? Labai reikėtų, kad nereikėtų.

P.S. Nuotrauka tai iš Anglijos, Gražu man ten, ir pamiršti negaliu. Dalis širdies ten liko.

Gal truputį paskubėjau andai rašydamas, kad laivų parodai vienos dienos neužtenka. Išties, jei neturi konkretaus plano, o norisi tik pažiūrėti, vienos dienos per akis. Na, bent jau „PSP Southampton Boat Show“. Trečią dieną viskas iki kaulo pažįstama ir kiek pabosta. Bet „darbas toks ir pykti negali“.

Šįkart du subjektyvūs pastebėjimai iš parodos Anglijoje, kuriuos gal kaip tik man pastebėti ir prireikė kelių dienų. Nuotraukos jiems nebūtinai bus, nes „protas vaikšto iš paskos“.

Turgaus bajeriai?

Prie vieno stendo lauke toks dėde žila barzda ir plaukais, labai ryškiu ne britišku akcentu, man panašiu į balkanišką, bet galiu ir klysti, demonstravo įmantrų vamzdelį. Tie, kam teko iš kuro bako per vamzdį (šlangą) siurbti kuro, supras apie ką kalbu – plastikinis, permatomas vamzdelis skirtas skysčiams iš vienos talpos perpilti į kitą, tik tam nereikia sukurti vakuumo traukiant orą, skysčių tekėjimą vykdo negudrus metalinis įtaisas su rutuliuku viduje.

Pasižiūrėjus į veikimą, atrodo nuostabus dalykas ir tikrai praverstų jachtoje. Stebint vieną iš demonstravimų, prie prekijo priėjo vyriokas ir paprašė parduoti 10 tokių įtaisų. Kainos nepamenu, bus kelios dešimtys britų svarų. Nemačiau, kad mokėtų pinigus.

Ir tik vėliau šovė mintis (nebūtinai teisinga), kad tas vyriokas tėra prekijo bendras, kuris suvaidino pirkimą, tuo gal paskatinantis žiūrovus pirkti. Žodžiu, „turgaus bajeriai“. Manote jų negali būti Anglijoje?

Nuolaidos?

Kai internetu pirkti denio batai, iš biednumo naudojami kasdien, nuspaudė pirštus, nes pirkus internetu nepataikiau dydžio, parodoje nutariau pasidomėti nauju apavu.

Ir neverčiant į litus kainos nemažos, nors kokybė, norisi tikėti, garantuota. Nusižiūrėjau vieną porą – ir kaina gera, ir gražūs. Bet pasimatavus netiko – mažiausias dydis gerokai per didelis. Man tinkamo dydžio, kaip sakė pardavėjai, ta firma negamina.

Jau vėliau, nuvykus į Port Solent Marina, (nuotraukos viršuje ir apačioje) vietoj esančioje parduotuvėje (jie prekiauja ir internetu) tos pačios firmos tokie patys batai kainavo 10 svarų pigiau, nei parodoje „su nuolaida“. Ir mažiausias jų dydis man jau buvo per mažas. Teisingai sako, kad batus reikia pirkti vakare, kai pėda ištinsta.

Tai buvo man dovana artėjančio tortadienio proga. Ačiū. [ g.d. „Harken“ -- taip pat labai ačiū.]

Dabar jau žinau, kad kai dar kartą teks apsilankyti laivų parodoje, į nuolaidas žiūrėsiu atsargiau. Nebent kaina, kaip, pavyzdžiui, išspausdinta žurnalo viršelyje ir aiškiai matyti, pritaikyta nuolaida ir ne.

P.S. O kepurės neradau. Arba netinkamos, arba negražios, arba per brangios.

„Yra trys žmonių rūšys: gyvenantys prie jūros, besiveržiantys į jūrą ir mokantys iš jos grįžti gyvi. Ir pridurdavo: pamatysi, kaip nustebsi sužinojęs, kurie iš jų laimingiausi.“

Alesandro Baricco, „Jūra vandenynas“

Alessandro Baricco knygą „Šilkas“ skaičiau, nes primygtinai rekomendavo. Knygą „Jūra vandenynas“ skaityti ėmiausi savo noru, nors ne iškart, jai reikėjo pribręsti. Abiem atvejais skaičiau žodžio meistro kūrinius.

Pirmuoju atvejų knygą rekomendavo kaip mokymo priemonę – patirti, kaip gražiai gali lietis žodžiai. Antruoju atveju suvokiau, kad jei mokytis, tai dar yra labai ir labai daug ko.

A.Baricco sakiniuose žodžiai liejasi vienas po kito lyg jūros mūšos bangos į krantą ir kartais tie sakiniai užima įmantriai, senokai nematytai daug, o šiais laikais ir neįprastai prabangiai, vietos – vienas sakinys išsitęsia iki pastraipos, o ši užima puslapį ar net daugiau.

Nedažna ir gražu šiais interneto ir trumpu, kapotų sakinių (teisybės dėlei, tokių yra ir A.Baricco kūryboje, tiek jie laiku ir vietoje) laikais, o parašyti tokį sakinį reikia ne tik gramatikos žinių (ačiū ir vertėjai, išlaikiusiai sakinių grožį), bet ir košės galvoje, lakios fantazijos.

Autoriui fantazijos nestigo pateikti ir iš pažiūros banalią romano idėją, kurios neskaičiusiems ir neišduosiu, negadinsiu skaitymo malonumo. Įpusėjus kūrinį, antroje knygoje „Jūros gelmės“, autoriaus fantazija tiek laki, jog atrodo, pats esi aprašomoje vietoje. Detalių tai sukrečiančiai istorijai galima buvo pasirinkti iš gyvų likusių audrose jūrose nuskendusių laivų jūrininkų pasakojimų, bet KAIP tai buvo sudėliota!

Ši neįtikėtinai įtraukli, bet tuo pat ir žiauri istorija, sukelia prieštaraujančių, bet stiprių jausmų, čia simpatizuoji vienam herojui, čia staiga kitam, į tą patį reiškinį žiūrėdamas abiejų akimis, kurios, suprantama, mato viską kitaip.

Tiesą sako: „Žmogus žmogui – kepsnys“.

Kitas pavyzdys: nekaltybės praradimo scena, kurioje jokios erotikos, bet kaip stipriai ir įtaigiai aprašyta!

Kaip dažniausiai, subjektyviose savo knygų apžvalgose parinkau kelias įsiminusias citatas:

• … laivai – jūros akys.
• … čia jūros krantas. Nei sausuma, nei jūra. Vieta, kurios nėra. Tai – angelų pasaulis.
• … šiame lavonvaizdyje.
• … jūra yra veidrodis. Čia, jos gelmėse, pamačiau patį save. Pamačiau iš tiesų.
• … tėvas Pliusas stovi rankose siukodamas savo nuostabą.
• … jūra yra mažas pasaulinis tvanas.
• … puikiai žinau, kaip skamba klausimas. Tačiau man trūksta atsakymo.
• … gyvenimas nejaučia dėkingumo.
• … garsas toks, lyg kas fortepioną numestų nuo varpinės ant stiklo šviestuvų sandėlio.

Perskaičius romaną sunku patikėti, kad tokį šedevrą galėjau pražiopsoti. Varčiau knygą rankose knygyne ir jau ketinau padėti į lentyną, kai draugė pasakė: „Skaitydamas šią knygą jūrą pajusi, užuosi“. Ir taip buvo iš tiesų – jaučiau, uodžiau, regėjau ir jutau jūros alsavimą.

Tai geriausia mano pastarojo meto skaityta knyga, nurungė net mano dievinamo Kurto Voneguto „Galapagus“ , apie kuriuos trumpai: daug ironijos, intrigos, bet silpniau nei kitos, kažko trūksta ir vis dėl to labai vonegutiška, noriu dar.