Posts Tagged ‘dviratis’

Jei Kuršių marios būtų skaidresnės, mielai tokį povandeninį dviratį minčiau ties Preila. Žinau ko ir kur paieškočiau. Tik kaip po vandeniu pelengą nusiimti? Matyt yra būdas, juk narai taip daro. Ir gerų vietų neišduoda.

Bet tokiu dviračių tik šalia Nicos nardyti. Šilta, gražu, mergos gražios. O mergos čia prie ko?

Dar kalbant apie dviračius – naujas puslapis apie pėsčiųjų ir dviratininkų priešpriešą. Bėda opi visur, o tinklapio kūrėjai kažkodėl sulindę į provincialumo kiautą itin Vilnių akcentuoja.

„Kėglis“ ir Kintuose, ir Kopenhagoje „kėglis“. Ir tiek pat teisus, kai dviratininkai važiuoja ne jiems skirtais keliais (aišku, Kopenhagai tai vargu ar jau galioja – ten kitas pasaulis).

Tokios bėdos po vandeniu visai neaktualios.

Gerokai pavėlavęs atidariau dviračių sezoną. Leidau sau vieną savaitgalio dieną atsipūsti nuo įprastų darbų ir rūpesčių prie kompiuterio ir dviračiu numyniau pas sesę žemės ūkio darbų.

Pastarųjų, švelniai tariant, nemyliu. Nors kastuvu mojuoti moku ir pagal paskirtį. Lyg ir nesame trečia karta nuo žagrės – senelis ir močiutė jau buvo inteligentijos atstovai, kaimo neturime. Bet dvynė savo kieme augina vieną kita daržovę ar vaisių, kurie visgi turi magišką „savo paties išauginto“ skonį.

Juk ir seras Francis Chichesteris, plaukdamas vienas aplink pasaulį savo ketče „Gipsy Moth IV“ augino prieskoninius.

Bet grįžkime prie dviračio. Delsiau pradėti sezoną vis ketindamas nuvežti meistrams paruošti vasarai. Bet kurių galų? Juk galiu ir pats! Patvarkęs kiek streikuojančius stabdžius, nusileidau liftu (ir kodėl kaimynų žvilgsniai tokie pikti?) į apačią ir pirmyn.

Pirmi keli šimtai metrų į kalną priminė, jog reikėtų atsisakyti dar vieno žalingo įpročio. Kada nors.

Apie dviračių takus nekalbėsiu – jų yra, bet tiek, kad beveik nėra. O ir tie, kurie yra, vargani. Ir kvailai atrodo, kai dviračių taką kertantys įvažiavimai į kiemus įrėminti tokio aukščio borteliais, kad čia jau ne važiavimas dviračiu, o krosas gaunasi.

Tolerantiškas aš ir tiems, kas automobilius ant dviračių tako pasistato. Juk kiemuose ne tiek daug vietos, o dviračiu tokį žioplį (chuliganą?) apvažiuoti nesunku.

Važiuoti gatvės kelkraščiu, deja, ne išeitis. Apie prastą (švelniai tariant) vairuotojų požiūrį į dviratininkus pasakoti, manau, nereikia. Žinoma, ne vien pižoniškumas vairuoti (neretai – lizingu pirktą) SUV tokį požiūrį formuoja. Kartais kalti ir patys dviratininkai.

Itin drausmingu ir manęs nepavadinsi – jei kelio privengiu (jei vairuotojai keikia duobėtus kelius, tegu pavažiuoja kelkraščiu – nustos keikti, be to, ten ir nutekamosios kanalizacijos duobės), važiuoju šaligatviais, o dviračiu jais važiuoti nevalia. Bet kur dingti?

Tiek tų bėdų. „Varyti vėliku“ smagu. Ir dailioms mergiotėms gali šypsotis. Tik pastebėjau – kuo mergiotė labiau panaši į „fyfą“, tuo jos reakcija į šypseną piktesnė. Kas jas nuskriaudė?

Pirmosios dviračio dienos rezultatai:

• Pirmyn: 11,5 km per 50 min. 15 sek.
• Atgal: 9,93 km per 37 min. 28 sek.

Niekur neskubėjau, sustodavau, kai aplinką fiksavau (sykį į parduotuvę užėjau, į didelį kalną dviratį „variausi“), tad rekordų nebus. Atgal važiuodamas jau kelią žinojau (užsimiršo per žiemą), važiuojamąją dalimi važiavau, gal todėl ir kilometrų mažiau nuvažiuota.

Kelionės į priekį maršrutas: (arba galima žiūrėti „Every Trail“ puslapyje).

Raumenys, atrodo, labai neskauda. Sėdimoji, regis, taip pat. Gera mankšta buvo. Ir kepsniukai (matyti nuotraukoje) po visų „žemės ūkio“ (tiek ten tos žemės) darbų.