Posts Tagged ‘gelbėjimosi pratybos’

Kas kaltas, jei neišsipūtė gelbėjimo plaustas, kaip jo prireikė?

Toks klausimas buvo užduotas Jūrų teisės seminare. Liko be tiesaus atsakymo. Vaizdžiai pažiūrėjus, tai kaltas kapitonas. Vienareikšmiškai.Vienasmeniškai.

Padarykime tokią hipotetinę fantastinę prielaidą: kažkur Baltijos jūros viduryje į priešų povandeninį laivą (kokių priešų? O ką aš žinau. Jei po vandeniu, tai priešų) atsitrenkusi sudužo jachta.

Įgula (skaičius ne taip svarbu) spėjo sulipti į gelbėjimo plaustą, tačiau šis, o varge!, netvarkingas. Nėra to ir ano (pavyzdžiui, vandens ir raketų), ir dar, koks siaubas!, plaustas kiauras.

Ir kas dėl to kaltas? Kapitono veblenimai „aš jiems galvas nurausiu! Aš jiems toookius pinigus už patikrinimą sumokėjau!“ čia nieko nepadės. Įgulai aišku – kaltas kapitonas. Ir jei įgula jo neužmuš čia ir dabar, padarys tai krante.

Šekit dar vieną teoriją: plaustas liks plūdrus užlopius skylę, bet ją užlopyti dėl kažkokių priežasčių galima tik ir tik žmogaus oda. Kieno skalpas eis lopui? Aišku, to, kas kalčiausias – kapitono.

Ir jau vėliau, jei pasiseks ir visi gyvi pasieks krantą, nuskalpuotas kapitonas galės ieškoti teisybės pas tuos, kas plaustą tikrino, jo komplektaciją žiūrėjo, orą pūtė ir skylių ieškojo.

Čia mes darome prielaidą, kad plaustas sąžiningai tikrintas, kad niekas kyšio už neatliktą veiksmą niekam nedavė. Nors ir tokiu atveju veiksmas — popierių pasirašyti už neva padarytą patikrą tai kažkam reikia, o tai irgi veiksmas ir taip pat atlygio reikalaujantis. Bet mes manome, kad tokie dalykai negalimi, – gi nerizikuos kapitonai savo ir savo įgulos gyvybe.

Teisybės nuskalptuotam kapitonui teks ieškoti teisme, ir štai čia teisininkai pasakys, kas kaltas, o teisėjas skirs deramą bausmę.

Bet nelaimės metu jūroje teisėjais ir prokurorais bus įgula, o vienintelis kaltinamasis, be teisės būti išteisintas, liks kapitonas.

Kapitonas kaltas dėl visko. Net ir dėl to, kad plaustas geltonas. Arba raudonas, Arba mėlynas ar juodas. Ar homoseksualų spalvos.

Tokia žmogaus natūra: jam neįdomios giluminės priežastys, jam savas kailis rūpi. Ir negali jo dėl to kaltinti.

P.S. Nuotrauka iš realybės, iš pratybų. Per kelias minutes pratybose supranti, koks galimas košmaras nelaimės metu jūroje. Ir dėl nelaimių dažniausiai kalti kapitonai…

Minėjau, kad buvau kviestas į „Tūkstantmečio odisėjos“ XI etapo įgulos mokymus baseine – būtų buvusi puiki proga ir gyvybiškai reikalingų įgūdžių įgyti ir įdomų reginį aprašyti. Bet negalėjau, išvažiavau į Kroatiją buriuoti.

Mokymai, žinoma, įvyko ir juos puikiai aprašė XI etapo įgulos narys Aidas Pivoriūnas. Aprašymą gavau el.paštu ir juo dalinuosi su „Ant bangos“ skaitytojais (jei neskaitėte „Tūkstantmečio odisėjos“ tinklapyje).

Gelbėjimo operacijos pratybos. Verta

„11-oji Tūkstantmečio odisėjos etapo įgula praėjusį penktadienį dalyvavo gelbėjimo operacijos pratybose Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos mokymo bazėje, Klaipėdoje. Vienas mūsų įgulos narių, Valerijus, būdamas profesionalus šturmanas, yra šios aukštosios mokyklos dėstytojas, tad gavome gerą progą pasijusti jūreivystės studentais, tiesa, šį kartą paskaita buvo ne apie laivus ar navigaciją, bet labai žemiška – teorinės žinios apie gelbėjimo plaustus ir gelbėjimo operacijų procesą. Žinoma, didžiausias netikėtumas ir nerimas buvo praktinė paskaitos dalis, t.y. gelbėjimo operacijos pratybos specialiai tam skirtame baseine su gelbėjimosi plaustu ir lynu sraigtasparnio gelbėjimo atvejui.

Klausiate, o kodėl reikia ir įdomu su visa buriuotojiška apranga, kuri susideda iš… skaičiuojame „iš apačios“: trumpikės, pusiau sintetinės itin plonos aptemtos kelnės ir marškinėliai ilgomis rankovėmis, šiltas, bet plonas kombinezonas ir striukė, šturmuotės kelnės ir striukė, kepurė, pirštinės, ilgaauliai batai panašūs į botus ir gelbėjimosi liemenė. Sąrašas, kaip matome, ilgokas. Ir jis, velnias, turi tokią nedidelę, bet svarbią ir įkyrią savybę, kaupti, ne, nekaupti, bet nepraleisti vandens.

Ši apranga, skirta buriuotojui ilgą laiką būti sausam ant laivo denio, tačiau esant panirusiam vandenyje, per tarpelius po truputį pribėga vanduo ir tampi tokiu teletabiškai nerangiu vandens gyvūnu. Gerai, kad į dugną bent netraukia. Juokas juokais, bet tam teletabiškam gyvūnui įlipti į gelbėjimosi plaustą yra sunku. Labai sunku net tvirtai paprastai sudėtiems buriuotojams.

Netikėta trūksta oro. Dar netikėčiau šalta. Nes mokyklos mokymo bazėje, stengiantis priartinti gelbėjimo operacijos pratybų aplinką natūralioms sąlygoms, baseinas prileistas vos kelių laipsnių šilumos (ar šalčio) vandens. Be to, tas baseinas yra gilus. Toks gilus, kad įšokus į baseiną iš kelių metrų aukščio lieptelio, dugno nesieki, nors tai daryti, galvoji, būtų lengva, nes esi sunkus. Ir akys didelės. Tas sunkumas ir akių dydis tiesiogiai prisideda prie to, kad labai norisi nebūti vandenyje.

Kas lieka? Lipti į plaustą. Valerijus rekomenduoja tai padaryti mažiausiai penkis kartus. Kiekvienam. Tiesa, dar yra leidžiama srovė. Irgi, kad labiau į natūralias sąlygas būtų panašu. Žodžiu, veikti yra ką. Kuomet įlipi į gelbėjimosi plaustą supranti, koks jis nedidelis arba netalpus. Įlipusieji padeda esantiems vandenyje. Visi sulipo. Pasigirsta komanda: „Marš atgal į vandenį. Kas šįkart lipa pirmas“? Ir taip dešimt kartų.

Pradžioje uždaviau klausimą. Taigi, atsakau: ne tik įdomu, bet ir būtina pažinti tą jausmą, kai sunkai valdai rodos, kelis kartus pasunkėjusias rankas ir kojas, praradęs dalį regėjimo lauko dėl nuolat užsismaukiančios gelbėjimo liemėnės aukščiau nei būtina ant galvos ir kitus atsiradusius nepatogumus, kurių nepatirsi ne tik kiekvieną dieną, bet galbūt ir metų metus.

Duok Dieve, geriau nereikėtų gelbėjimo operacijos pratybų praktikos sulyginti su tikrais įvykiais. Nors jei ir teks, bus ramiau, nes žinosim, ką reikia daryti ir ko ne. Pakartosime dar kartą. Jei visgi pavyko nebūti nuplautam bangos įlipti į gelbėjimosi plaustą, reikia daryti: padėti kitam įlipti į plaustą, taupyti šilumą, atsisegti rankogalius, leidžiant ištekėti vandeniui, išleisti vandenį iš batų, išsemti vandenį iš plausto vidaus, kviestis pagalbos radijo ir šviesos signalais. Svarbu yra turėti galvos apdangalą. Jei tinka, dar svarbiau yra pajuokauti. Ir atminti, ko negalima daryti: panikuoti, netaupyti judesiams skirtų jėgų, bei suprasti, kad ekstremaliose situacijose šaltas protas yra pirma sėkmės sąlyga.

Pabaigai. Tokias pratybas verta, netgi privalu atlikti kiekvienam bent kiek daugiau buriuojančiam ar ketinančiam buriuoti entuziastui. Kad ramiau būtų.“

Ne visai į temą, bet…

Kad Aidas (draugų Dusia šaukiamas) gerą humoro jausmą turi ir rašyti moka, įrodo ir jo su kitu XI etapo įgulos nariu Aisčiu Kalanavičiumi suraityti šmaikštūs atsakymai į rimtus klausimus. Jei kils noras ginčytis kiek ten humoro, prisiminkit šių metų topinį anekdotą – viena gražuolė į teismą žadą kreiptis už… humorą (jau iš eterio pasitraukusios „Tribūnos“ skandalas). Ai, ne mums aptarinėti blondinės humorą kreiptis į teismą už humorą, geriau pasijuokite iš buriuotojų pokštų.

Šiandien, penktadienį, paskutiniojo „Tūkstantmečio odisėjos“ etapo nariai Klaipėdoje treniruosis gelbėtis – baseine šoks į vandenį, lips į gelbėjimo plaustą ir kitaip mokysis elgtis ekstremalioje situacijoje. Kiek žinau, sudarant kuo realesnes sąlygas, ir šviesa bus išjungta. Juk visuose filmuose nelaimės dažniausiai vyksta naktį. Manding, scenaristai skaito statistikos suvestines.

Gaila, negalėsiu pasinaudoti kvietimu ir savo kailiu patirti treniruočių bei jas aprašyti (jau esu pakeliui į Kroatiją). Kai Gioterburge 2001 metais mačiau VOR parodomąją gelbėjimo programą ar vėliau, kaip bičiulis Martynas, plaukęs ARC regatoje per Atlantą, pasakojo apie tokius gelbėjimosi kursus, visad magėjo pačiam išmėginti. ARC dar ir sertifikatus duoda.

O maža kas. Juk, sakoma, „sunku treniruotėse, lengva mūšyje“. Be abejo, niekam nelinkėčiau tokio „mūšio“, ir tebūnie tai tik treniruotės.

Kiek skaičiau, panašius apmokymus vykdė III, VII ir VIII etapų „Ambersail“ įgulos. Bet gali būti, kad treniravosi ir kitos, tik aš nežinau. Aprašyti patį procesą būtų ir įdomu, ir naudinga – juk ir perskaityta ar išgirsta mintis gali padėti. Štai ką trumpai apie tai rašo treniruotėse dalyvavę :

„Apturėjome „malonumą“ paplaukioti su pilna apranga, išbandyti iššaunančias gelbėjimosi liemenes ir plaustą. Pasirodo, kad drabužiai, net ir įmirkę, netraukia žemyn, liemenės laiko, o į plaustą nėra taip lengva įlipti. Ir vietos tame plauste labai nedaug. Tikėsimės, kad tai ir liks tik pabandymu ir praktikoje to daryti neprisieis“.

Kad į plaustą įsirioglinti nelengva, pasakojo ir III etapą plaukęs XI etapo kapitonas Paulius Kovas. Anot jo, įkritus į vandenį vanduo vistiek patenka už aklinai užsegtos šturmuotės  ir pasunkėji kone dvigubai, o jau tada įlipti į plaustą darosi itin keblu. Tad reikia atsisegti, pavyzdžiui, rankovių užsegimus ir leisti vandeniui ištekėti.

Bet, kaip minėjau, geriau tegu to niekas nepatiria…

Dabar linksmiau. Šiandien iš bičiulio Dariaus „Bitlo“, plaukiančio X etapo įguloje, gavau trumpą SMS su dviem angliškais žodžiais. Vienas jų daugiaprasmis iš F raidės, kitas „good“. Ir šauktukas įspūdžiui sustiprinti. Džiaugiuosi už bičiulį, kai jam viskas gerai ir jis patenkintas.

Ir man linksma, kai jį įgula „šventuoju Bitlu“ vadina.

P.S. Atsiprašau savo skaitytojų jei operatyviai nesuraguosiu į komentarus. Nežinia kaip seksis užsieniuose prie interneto jungtis (vis tiek reikės) ir kiek tam laiko skirti (bus svarbesnių reikalų, nei tinklaraštis).