Posts Tagged ‘Horno ragas’

„Tai kaip Niagaros krioklys, tik iš apačios“, — štai taip bangas prie Horno rago 1929 metais apibūdino burlaivio „Peking“ kapitonas Irvingas Johnsonas.

Dabar burlaivis (vindžemeris – paskutinė burinių mochikatų karta, dar plaukiojusi komerciniais reisais tolimose kelionėse, kuriose garlaiviai, išstūmę burinius iš artimų reisų, su jais dar negalėjo konkuruoti) yra muziejinis eksponatas Niujorke.

„Ant bangos“ siūlo pasižiūrėti du filmukus apie „Peking“ kelionę. Keliolika minučių juodai baltos autentiškos kronikos iš burlaivių aukso amžiaus saulėlydžio laikų. Pasižiūrėjus nenuostabu, kodėl Horno ragą lydi tiek jūrinių legendų.

Po paskutinio įrašo apie „povandeninį“ ir ekstremalų buriavimą, kiek pritilo tinklaraštis „Ant bangos“. Tam yra kelios priežastys:

• po vandeniu nėra vėjo, kuris atpūstų įkvėpimą
• cherchez la femme
• tingulys
• darbai

Kad ir kokios nereikšmingos priežastys, galvoje sukasi vienas angliškas (mano kalbos šiukšle tapęs) žodelytis: sorry.

Grąžindamas skolą skaitytojams ir savo bičiuliui Nagliui Šulijai, pristatau jo pasakojimą apie „Tūkstantmečio odisėjos“ VI etapo įgulos plaukimą aplink Horno ragą.

Kaip visada: tekstas padalintas į trumpesnius gabaliukus, kalba veik netaisyta. Tik nuotraukas prisegiau prie kiekvieno teksto. Ir visas, kiek gavau iš Naglio, internetan sudėjau (ne visos čia tilpo). Visos nuotraukos – „Tūkstantmečio odisėjos“.

Malonaus skaitymo.

Užbėgant už akių noriu pasakyti – buvo gerai.

O pradžia buvo dar Ušuajoje. Anot Pauliūgos, tai kažkoks Vilijampolės ir Tatrų hibridas. Vilijampolės, nes miestas daugiausia iš mažyčių vienaaukščių ar dviaukščių namų. Nedidelis – pėsčiomis per valandą galima apeiti. Šliejasi prie neaukštų kalnų – daugiausia pilkų, akmenuotų, bet su nedideliais sniego lopais (o juk buvo vietinės vasaros antroji pusė…).

Kai reikėjo atsispirti nuo molo smogė toks škvalas, kad „Ambersail“ prie jo plote priplojo. Be to, viską sunkino tai, kad jachta buvo tarp dviejų laivų, tad manevro laisvė – minimali. Šiaip ne taip, lydinčios ir išplaukiančios įgulų beigi poros vietinių asmenų padedami išsikrapštėm.

Turbūt dar prieš tai Raimundas Daubaras taip švelniai per pečius akabinęs pasivėdėjo į šoną ir pasiūlė konvulsiškais naujoko judesiais negadinti darnaus įgulos darbo, o geriau pasitraukti kur nors už vairininko ir viską įsidėmėti, užsirašyti ir nufilmuoti. Tai šios instrukcijos ir stengiausi laikytis visos kelionės metu.

Kažkaip labai greitai sutemo. Vėjas stiprėjo, bet buvo labai palankaus kurso, tad ir nulėkėm gražiu fordevindu Biglio kanalo tolumon. Kiek pamenu, buvo apie 40 mazgų, bet skriejant pavėjui vėjo jėgos nesijautė — „Ambersail“ jachta pavėjiniams kursams skirta.

Tamsa buvo beveik aklina, tolumoje nyko Ušuajos miesto šviesos. Netrukus jos dingo ir pro debesų properšas kai kada nušvisdavo pavienės žvaigždės. Visgi Biglio kanalą rėminantys kalnai šiaip ne taip matėsi , o iš šturmaninės vis pasigirsdavo Lino Tamkvaičio komandos: „vyrai, dešimt laipsnių į dešinę“. „Dar dešimt“. Tai kažkaip ramino.

Žodžiu, visi pasidžiaugė gražia pradžia, o man jau pirmieji jūrligės požymiai prasidėjo. Bet tokie nesmarkūs, tad tada maniau jog praeis savaime. Be to jaučiausi „krūtas“ – kai Kroatijoj buriavom, manęs gi nepykino. Čia gi prasidėjo mano vachta (nuo 0000 iki 0400 ), tad gyvenau ant borto ir vargo nežinojau. Be to, gana greitai atplaukėm į Port Viljamsą, apie kurį irgi porą žodžių verta pasakyti.

Port Viljamsas – tai tokia gyvenvietė su maždaug pora tūkstančių žmonių. Pusiau karinė bazė, todėl Ušuaja ir vadina save pačiu piečiausiu pasaulio miestu – atseit, gyvenviečių ir Antarktidoj gali rasti, bet va miestas – tai jau ji, Ušuaja.

Viena Port Viljamso įžymybių – baras, kurį prieš mus neblogai ištyrinėjo V etapo įgula. Baro darbo laikas – „From 9 o‘clock p. m“. Tai yra nuo 9 valandų vakaro iki tol, kol yra lankytojų. Savaime suprantama, įvyko mandagumo vizitas. Pats baras – tai niekuo neišsiskirianti patalpa įrengta gerokai priskendusioje baržoje. Pora smarkiai aptriušusių baldelių, prieblanda ir daugybė jachtklubų vėliavų – prikabintos prie sienų, lubų ir kur papuola. Prikabinom ir savąją.

[ Tęsinys ]

[ Pradžia ]

Iš ryto prasikrapščius akis paaiškėjo, kad apie tą baržą/barą spiečiasi nedidelė jachtų flotilė. Pasirodo, žmonės ir tose platumose buriuoja! Mūsiškiams šnektelėjus paaiškėjo, kad tos flotilės buriuotojai geografinėse sąlygose nemato nieko ypatinga – na, paplaukia žmonės link ar iki Antarktidos, negi tai pasaulio stebuklas? Tik jachtos korpusą reikia kiek sutvirtinti ir dar „buržuikę“ įsimesti. Arba plaukia apie pasaulį pora austrų – grįžta į savo šalį vaikučių pasigimdyti ir tęsia kelionę. Arba kažkas leidžiasi palei vieną abiejų Amerikų šoną ir žada pakilti į šiaurę palei kitą. Va tokia publika piečiausiame pasaulio jachtklube.

Port Viljamso mums reikėjo todėl, kad norint išlipti Horne, kuris priklauso Čilei, reikėjo atlikti kranto formalumus. Ir iš tiesų, rytą atėjo pasienietis bei muitininkas. Po to apžiūrėjom pačią bazę/gyvenvietę ir startavom toliau. Bet čia – nurodymas grįžti. Priežastis paprasta – mes atlikome įplaukimo į Čilės teritorinius vandenis formalumus, o juk po Horno išplauksim ir keliausim vėl į Argentiną, tai reikia sutvarkyti ir išplaukimą. Laimė, ilgai neužtruko, nors Simono Steponavičiaus išraiška pažvelgus į gylio parodymus kažkuriuo momentu buvo kiek įtempta.

Taigi, vėl Biglio kanalas. Krantuose – toks Norvegijos fiordų gamtovaizdis. Miško zona kyla porą šimtų metrų nuo jūros lygio, o toliau – žolė ir akmenys. Palei Ušuają bei Port Viljamsą dar ir sniego lopelių buvo (tai – vietinės vasaros įkarštyje, mat vasario vidurį Lietuvoje atitiktų rugpjūčio vidurio orai Pietų Amerikoje). Dangus niaukstosi. Kanale boluoja nedidelė akmenuota salelė. Visa balta balta, saulės spinduliui pro debesis prasimušus – net spindi. Griebiam žiūronus. Paaiškėja: tai pingvinų kolonijos buvimo vieta. Spindi pingvinų šūdas, o tie mažyčiai, sunkiai per žiūronus įžiūrimi taškeliai – tai jau patys pingvinai.

Plaukiam toliau. Prisistato delfinai. Naglis Nasvytis pareiškė, kad moka juos dresiruoti ir nudrožė ant borto rankų kilnoti. Pakelia – delfinai iššoka iš vandens. Kelis kartus jiems (delfinams ir Nagliui) pavyko savo judesius netgi suderinti.

Plaukiam toliau. Apsiniaukė galutinai. Gamtovaizdis daugiau nei monotoniškas – švino spalvos vanduo, švino spalvos debesys ir purškia lietus. Toks įspūdis, kad taip pat švino spalvos. Bet vėjas nesmarkus, palankus, banguoja irgi nesmarkiai, tad ir mane tąso nesmarkiai. Vis dar manau, jog susidorosiu. Atseit, praeis.

[ Tęsinys ]

[ Ankstesnis ]

Ir čia kažkas sušuko – „Žemė, žemė!“ Iš jūros iškilo kažkokia uola. Vaizdas pasidarė visai nedraugiškas – prie pilko dangaus, pilko lietaus ir pilko vandenyno prisidėjo dar migloje skendintys pilki akmenys. Nesu poetas ar literatas, bet vis dėlto – man buvo toks pojūtis, kad vandenynas (o jau išplaukėm iš Biglio kanalo) alsuoja nesutramdoma jėga; dangus apsiraminęs tik trumpam (aš gi mačiau meteožemėlapiuose tuos ciklonus, kurių pakraštėliu Simo įgula plaukė; 50 mazgų jiems – tikrai ne riba, tiesiog žemėlapiuose skalė iki 50 kn. ir >50 kn., o kiek daugiau – velniai žino); o uolos – tokios sprangiai kietos ir tokios nedraugiškos, kad susipažinti su jomis nebuvo jokio noro. Žodžiu, visa vieta tikrai nedraugiška.

Man, kaip astrologui atėjo į galvą mintis, kad su pirmykšte gaivališka jėga čia nuolat grumiasi oro, vandens ir žemės stichijos, o dėl pilno „komplekto“ vieta vadinasi Ugnies Žeme. Taigi, stichijos jau visos keturios. Tik „Ambersail“ plaukimo metu tos stichijos kažkaip kažkodėl nurimo.

Taigi, priplaukėm Horną. Iki to meto nebuvau sau smulkiai išsiaiškinęs, bet dabar paaiškėjo: Dreiko sąsiauryje yra nedidelė sala – Isla del Hornos, o jos pietinėje dalyje yra iškyšulys – jis ir vadinasi Horno ragu. Cabo del Hornos ispaniškai (tikiuosi, rašybos nesupainiojau).

Priplaukiam tokią atseit įlankėlę. Atseit – todėl, kad tai tiesiog puslankio formos įlinkis krante ir gerai įsižiūrėjus galima netgi įtarti, kad to įlinkio giliausiame taške galbūt galima išlipti į krantą. Nuleidžiam guminę valtelę ir akurat – krantas nuklotas nugludintais juodo bazalto akmenimis, tad iššokus iki kelių į vandenį galima išbristi į krantą. Lieptų ar molų čia niekas net negalvoja statyti – vis tiek audros nuneš.

Taigi, mes jau krante. Tai ne daugiau 10 metrų gylio ir 50 metrų pločio pusmėnulio formos pakrantės gabalėlis, visas nuklotas juodais nugludintais akmenimis. Šis atseit paplūdimys remiasi į grublėtą akmens sieną kurioje sukonstruoti mediniai ar metaliniai laiptai. Ropščiamės, o kojytės tai vaikščioti atprato! Bet šiaip ne taip užsirepėčkinam. Triūsia kažkokie darbininkai ir žiūri į mus didelėm akim.

Gamtine prasme Hornas tai toks netaisyklingos formos akmeninis tortas į kurį daužosi bangos. Sprendžiant iš druskos pėdsakų 10–15 metrų – tai norma, vidutinis lygis.

Salos viršus apaugęs žole. Augmenija akivaizdžiai prisitaikiusi gyventi drėgmės pertekliaus sąlygomis. Pusiau pelkė. Aukščiausias medis – vidutiniam žmogui iki juosmens (dauguma – iki kelių), storiausias – na, kaip, tarkime, vidutinė morka. Mūsų buvimo metu ten buvo kariškių ir netgi praskrido malūnsparnis, o šiaip nuolatos gyvena švyturio sargas su šeima (žmona ir dvi simpatiškos mergytės).

Jei būna ramu, maistą ir reikalingus daiktus atplukdo laivas, jei orai audringi – viską numeta iš malūnsparnio. Šalia švyturio/gyvenamojo namo – bene pati piečiausia pasaulio bažnyčia. Toks iš neobliuotų lentų suręstas pastatas piršto platumo plyšiais, bet tvarkingai nudažytas. Kryžius – kaip ir priklauso. Vadinasi „Capila stella maris“. Bijau būti netikslus, bet kažkodėl sau galvoje išsiverčiau kaip „Jūros žvaigždės kapela“.

Ir dar yra paminklas visiems žuvusiems jūreiviams – įžymusis albatrosas prie kurio visi fotografuojasi.

[ Tęsinys ]