Posts Tagged ‘Horno ragas’

[ Ankstesnis ]

Kadangi buvo vasario 16-oji, tai ar Raimis, ar Arūnas Burkšas, o gal abu kartu, mėgino įkalbėti švyturio sargą, kad leistų pakelti trispalvę ant flagštoko. Po Čilės vėliava, savaime suprantama. Sargas ilgai galvojo, galvojo, bet paskui nusprendė – ne. Ne – tai ne, tad teritorija su Čile (visgi vėliava ant flagštoko nesuplėvesavo) nesidalysime. Lai lieka Čilei.

Teko trispalvę išskleisti ant kalvos šlaito ir dar kartą – prie švyturio. Kronikai (sąžiningai filmavau ir fotografavau, žodžiu – dirbau).

Ką čia dar bepridėti? Hornas nedidelis, veikti daug nėra ką. Švyturio sargas prištampavo aibę atvirukų, įpyškino Horno antspaudus į pasus ir – atgal į jachtą. Pakeliui akmenuką kitą į kišenę įsidėjus.

Kol vyko grįžimo į jachtą procedūra buvo laiko pasėdėti ant kranto ir pagalvoti. Kad ir apie tai, jog gyvenimas – keistas daly… (kaip banalu). Juk mano buriavimo praktika – daugiau nei menka, o atsidūriau tokioje vietoje. Beveik kaip bulvių maišas, kurį kažkas ima ir perveža. Tiesa, savo noru bei pageidavimu ir besistengiantis dirbti kas priklauso.

O va štai šitiems vyrams greta manęs, Hornas – tai kartu ir gyvenimo hornas. Jūrų marių vilkai, matę tiek, kiek aš tikrai nematysiu, tad jiems ši vieta ir pats įvykis – tikrai kažkas ypatingo ir didingo. Kai susirinkom ant borto, visi džiaugėsi kaip vaikai. Prasidėjo ritualai: kažkas atnešė dar iš Australijos vežtą „Blue label“ viskio buteliuką, tad Linkus iškilmingai įpylė Seniui. Kuris buvo mums (turiu galvoje ir V etapo įgulą, kuri taip pat išlipo Horne) toks palankus. Likučius pasidalijom. Po to tas butelis buvo prisemtas Horno vandens ir nukeliavo po gultais kaip relikvija. Į vandenyno dugną nukeliavo pora kryželių ir kitų atmintinų daiktų – artimųjų įdėtų ir apie pusę pasaulio apiplukdytų. Nenuorama Raimis atsitempė dėžę cigarų (šiaip gi jis nerūko, bet Horne – kaip Horne).

Žodžiu, ir vyko ir ritualas, ir mini šventė. O po to pradėjo stiprėti vėjas ir tapo aišku – reikia nešdintis nuo šių uolų šalin. Ir išsinešdinom.

[ Tęsinys ]

[ Pradžia ]  [ Ankstesnis ]

Na ką dar pridėti? Jei įsivaizduoji Pietų Amerikos pietinį galiuką, gal prisimeni, kad jis panašus į žmogaus stuburgalį. Į Atlantą nėrėm sąsiauriu tarp paskutinės ir priešpaskutinės salos.

Naktį vėjo buvo, bet dar pakenčiamai. Po vachtos mėginau nusnausti, bet sunkiai sekėsi. Be to, užsupo jau rimtai, o vėjas prašvitus dar sustiprėjo ir buvo gerokai per 40 mazgų. Šoninis. Ir dar kažkokia bjauri banga pakilo. Vyrai paskui kalbėjo, kad parodęs didį palankumą prie Horno senis visgi nusprendė supažindinti ir su kai kuriais vietos orų ypatumais.

Mano gultas buvo dešiniam borte, pačiam gale ir viršutinis, tad tarp mano pilvo ir denio buvo ne daugiau 20 centimetrų. Kai per bortą paryčiais pradėjo ristis bangos, tapo visai nejauku – atrodė, kad esu po vandeniu. Bet nukorus galvą žemyn mačiau Raimondą Šiugždinį – baltą kaip popierius. „Na, jei jau pasaulio čempioną tąso kaip mane, kaip nors išgyvensiu“ – tada atrodė. Sakyčiau draugo bėda įkvėpė kaip tikrą lietuvį. Bet iš tiesų ten blogavo mažne pusė įgulos.

Čia atėjo į Raimundo Daubaro pavidalą įsikūnijusi pareiga ir nutysė į šturmaninę dirbt – Tėvynė trypė kojomis reikalaudama ataskaitos apie vasario 16-ąją, Horną bei trispalvę. Pamėginau. Įsispyriau kojomis į priekinę sienelę, nugara įsirėmiau į galinę ir pamėginau rašyti tekstą. Laivą mėto audra, akys ekrane beviltiškai mėgina rasti žodį, pirštai – pataikyti į klavišą. Monitorius tai priartėja, tai nutolsta. Parašius pusę sakinio teko griebtis delnu už burnos ir nerti ant borto. Įvyko trumpas, bet įspūdingas katarsis, po kurio kūnas pasakė – viskas, prisitaikiau. Pasidarė lengva kvėpuoti.

Bet savijauta po katarsio pats žinai – stemplė išdraskyta, skrandis susuktas, nosyje – skrandžio sultys. Nekas. Ir čia – o stebukle!, — iš kambuzo kažkas (iki šiol nežinau kas) ištiesė kartoninį indelį su šiltu sultiniu. Viešpatie, duok tam žmogui daug laimės ir gražių vaikučių – nuostabesnio nektaro kaip tas sintetinis sultinys niekada negėriau ir nežinau ar gersiu.

Todėl draugystė po burėmis nesuvaidinama.

Visa kita – labai paprasta: plaukėm ir nuplaukėm.

P.S. Dar kartais va apie ką pagalvoju. Anksčiau, kai navigacijos prietaisai buvo nepalyginamai paprastesni, o meteopalydovų nebuvo, laivai iš santykinai komfortiškų platumų iki Horno plaukdavo turbūt kelias savaites. Jei pasisekdavo jį apiplaukti, vėl kelias savaites kildavo, kol komfortiškas platumas pasiekdavo. O audros ten – pats žinai. Todėl tikiu, kad mažiausiai mėnesį tose platumose prasimalus jau būna tas pat kas į kambarį įeina – ar Anglijos karalienė, ar arkangelas Gabrielius. Žurnalisto/meteorologo kelionė nuo Ušuajos iki Buenos Airių šiame kontekste atrodo blankokai.

P.P.S. Ir dar. Viktoras Golubovskis sakė, kad tarpukario Lietuvoj kai vaikinai baigdavo jūrininkystės mokyklą (gal taip vadinosi?), vienas būdų įgauti geros jūrininkystės praktikos buvo – vykti į Čilę salietros parvežti. Aplink Horną, žinoma. Įdomu, apie juos yra išlikę kokių žinių, ar ne?

Suskaičiuoti kiek jachtų šiemet apiplaukė Horno ragą, ne tik dviejų rankų pirštų neužtenka. Jau ir skaičiavimo mašinėles gali prireikti. Juokauju, žinoma, bet skaičius nemenkas.

Vien iš aprašomų „Ant bangos“ dukart apiplaukė „Ambersail“, neseniai tai padarė 5 „Volvo Ocean Race“ jachtos, kiek anksčiau — keliolika „Vendee Globe“ vienutininkų. Dar du vienutininkai plaukia link Horno — britas Michaelis Perhamas ir japonas Minoru Saito)

O dabar prie apiplaukusių prisijungė pirmoji „Portimao Global Ocean Race“ regatos jachta „Desafio Cabo de Hornos“ (nuotraukoje)  – čiliečių dvejetas Felipe Cubillos ir José Muñoz. Horno ragą jie apiplaukė naktį į kovo 19-ąją. Paskui juos dar seka trys regatos jachtos – viena vienutininko, ir dvi dvejeto.

Teigiama, kad „Desafio Cabo de Hornos“ yra pirmoji Class 40 klasės jachta, plaukusi taip žemai Pietų vandenyne.

Gali pasirodyti, jog ne toks jau ir baisus tas Horno ragas, kai tiek daug nedidelių burlaivių jį sėkmingai aplenkia. Bet žvilgterėkime į nuotraukas:

Čilės mokomasis burlaivis „Esmeralda“ ties Hornu.

Čilės karinė fregata Almirante Lynch ties Hornu.

O čia pats žymusis, legendomis apipintas Horno ragas iš paukščio skrydžio.

P.S. Kol vieni buriuotojai sėkmingai rungiasi su stichijomis, kai kurių laivininkų pramoginiai laivai skęsta „lygioje vietoje“ — Klaipėdos jachtklube „šnicelių vežiotojas“ „Jūrų liūtas“ tapo „marių naru”.

Švedų jachtos „Ericsson 3“ įgula pirmoji prakalbo apie auskarus, kojas ant stalo pietų metu (??? – „feet on the table at meal times“), tatuiruotes ir visas kitas teises, kurias jūrininkai įgija apiplaukę legendnį Horno ragą.

Penktajame „Volvo Ocean Race“ etape, kovo 18-osios rytą (Lietuvos laiku) keturios regatos jachtos jau aplenkė Pietų Amerikos pietinį kraštą.

Abu „eriksonai“ ir PUMA jau Atlanto vandenynu juda link Rio De Ženeiro, „Green Dragon“ dar neišniro iš Pietų Amerikos „šešėlio“, o be vieno priekinio forštago plaukiantiems „Telefonica Blue“ iki Horno rago buvo likusios daugiau kaip 500 jūrmylių.

Nuotraukoje – Airijoje gimusios, bet Kinijoje statytos jachtos „Green Drgaon“ įgula švenčia šv.Patriko dieną.

Apiplaukusios Horno ragą jachtos uždirbo papildomų taškų (skliaustuose – laikas, kada jachtos piplaukė Horną, GD laikas jau kovo 18 d.):

• 1. Ericsson 3 – (12:22 GMT): 4 points
• 2. Ericsson 4 – (14:48 GMT) 3.5 points
• 3. PUMA – (20:46 GMT) 3 points
• 4. Green Dragon – (02:15 GMT) 2.5 points

O čia trumpas filmukas, kaip sekasi plaukti etapo lyderiams:

Kol mes čia diskutuojame, kiek tikras „Tūkstantmečio odisėjos“ šeštojo etapo įgulos Horno rago apiplaukimas, ne taip paprasta jiems ten ir buvo.

„Orų berniukas“ Naglis Šulija rašo:

Po to vėjas pakilo toks, kad ilgai netrukus teko nuleisti abi mūsų didžiąsias bures ir iškėlėme oranžines, štormines. Matyt Senis nusprendė, jog dovanos baigtos ir reikia buriuotojus supažindinti su įprastomis šiems vandenims sąlygomis. Ir supažindino. Kai kurie veido spalvą atgavo jau tik artėjant prie Magelano sąsiaurio bei Folklendų salų.

Hehe. Jis čia apie save tik, ar ten daugiau buvo „menkes šėrusių“?

O tai, kas nuskambėjo Lietuvoje kaip „Lietuvos trispalvė Vasario 16-ąją suplevėsavo legendiniame Horno rage“, išties buvo vėliavos išskleidimas ant šlaito. Neleido čiliečiai jos kaip dera kelti ant flatštoko.