Posts Tagged ‘Humoro klubas’

• „Get that thing away from my boat or I’ll chop it off !!“ (iš čia)

Keiksmažodžiai nuo scenos? Bajeriai apie „aną galą“? Pošimts, juk  tai normalu. TV ekrane gal ne, bet klube – norma. Ir kas čia man buvo nutikę, kad burbėjau prieš tokius dalykus?

Gavęs kvietimą apsilankyti „Humoro klubo“ trijulės pasirodyme Klaipėdoje, mielai juo pasinaudojau. Jau senokai jų nemačiau, vis prasilenkiam.

Stipriai vėluojantis (o ir taip, reklamuota pradžia – 2200), karštoje (gerai, kad ne sausakimšoje) salėje klube „Kiwi“ renginis, kitaip nei maniau iš pradžių, neprailgo.

Pasirodymų nevertinsiu, kaip kadais, bet kelias pastabas turiu. Geriausius Pauliaus bajerius jau skaičiau „Facebook“, o kai kurie per drąsūs ir per subtilus humoro vakarui. Manto paprastumas ir atvirumas paperka. Justinas tikrai geras aktorius, bet kai kurie juokeliai nuobodūs ir jau pamiršau.

Visi trys „suskėlė“ ką nors įsimintino. Pauliaus necituosiu dėl politkorektiškumo. Manto ir Justo – nes taip nemoku. Juolab, raštu neperteiksi. 

Minėjau, kad buvau kviestas į „Tūkstantmečio odisėjos“ XI etapo įgulos mokymus baseine – būtų buvusi puiki proga ir gyvybiškai reikalingų įgūdžių įgyti ir įdomų reginį aprašyti. Bet negalėjau, išvažiavau į Kroatiją buriuoti.

Mokymai, žinoma, įvyko ir juos puikiai aprašė XI etapo įgulos narys Aidas Pivoriūnas. Aprašymą gavau el.paštu ir juo dalinuosi su „Ant bangos“ skaitytojais (jei neskaitėte „Tūkstantmečio odisėjos“ tinklapyje).

Gelbėjimo operacijos pratybos. Verta

„11-oji Tūkstantmečio odisėjos etapo įgula praėjusį penktadienį dalyvavo gelbėjimo operacijos pratybose Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos mokymo bazėje, Klaipėdoje. Vienas mūsų įgulos narių, Valerijus, būdamas profesionalus šturmanas, yra šios aukštosios mokyklos dėstytojas, tad gavome gerą progą pasijusti jūreivystės studentais, tiesa, šį kartą paskaita buvo ne apie laivus ar navigaciją, bet labai žemiška – teorinės žinios apie gelbėjimo plaustus ir gelbėjimo operacijų procesą. Žinoma, didžiausias netikėtumas ir nerimas buvo praktinė paskaitos dalis, t.y. gelbėjimo operacijos pratybos specialiai tam skirtame baseine su gelbėjimosi plaustu ir lynu sraigtasparnio gelbėjimo atvejui.

Klausiate, o kodėl reikia ir įdomu su visa buriuotojiška apranga, kuri susideda iš… skaičiuojame „iš apačios“: trumpikės, pusiau sintetinės itin plonos aptemtos kelnės ir marškinėliai ilgomis rankovėmis, šiltas, bet plonas kombinezonas ir striukė, šturmuotės kelnės ir striukė, kepurė, pirštinės, ilgaauliai batai panašūs į botus ir gelbėjimosi liemenė. Sąrašas, kaip matome, ilgokas. Ir jis, velnias, turi tokią nedidelę, bet svarbią ir įkyrią savybę, kaupti, ne, nekaupti, bet nepraleisti vandens.

Ši apranga, skirta buriuotojui ilgą laiką būti sausam ant laivo denio, tačiau esant panirusiam vandenyje, per tarpelius po truputį pribėga vanduo ir tampi tokiu teletabiškai nerangiu vandens gyvūnu. Gerai, kad į dugną bent netraukia. Juokas juokais, bet tam teletabiškam gyvūnui įlipti į gelbėjimosi plaustą yra sunku. Labai sunku net tvirtai paprastai sudėtiems buriuotojams.

Netikėta trūksta oro. Dar netikėčiau šalta. Nes mokyklos mokymo bazėje, stengiantis priartinti gelbėjimo operacijos pratybų aplinką natūralioms sąlygoms, baseinas prileistas vos kelių laipsnių šilumos (ar šalčio) vandens. Be to, tas baseinas yra gilus. Toks gilus, kad įšokus į baseiną iš kelių metrų aukščio lieptelio, dugno nesieki, nors tai daryti, galvoji, būtų lengva, nes esi sunkus. Ir akys didelės. Tas sunkumas ir akių dydis tiesiogiai prisideda prie to, kad labai norisi nebūti vandenyje.

Kas lieka? Lipti į plaustą. Valerijus rekomenduoja tai padaryti mažiausiai penkis kartus. Kiekvienam. Tiesa, dar yra leidžiama srovė. Irgi, kad labiau į natūralias sąlygas būtų panašu. Žodžiu, veikti yra ką. Kuomet įlipi į gelbėjimosi plaustą supranti, koks jis nedidelis arba netalpus. Įlipusieji padeda esantiems vandenyje. Visi sulipo. Pasigirsta komanda: „Marš atgal į vandenį. Kas šįkart lipa pirmas“? Ir taip dešimt kartų.

Pradžioje uždaviau klausimą. Taigi, atsakau: ne tik įdomu, bet ir būtina pažinti tą jausmą, kai sunkai valdai rodos, kelis kartus pasunkėjusias rankas ir kojas, praradęs dalį regėjimo lauko dėl nuolat užsismaukiančios gelbėjimo liemėnės aukščiau nei būtina ant galvos ir kitus atsiradusius nepatogumus, kurių nepatirsi ne tik kiekvieną dieną, bet galbūt ir metų metus.

Duok Dieve, geriau nereikėtų gelbėjimo operacijos pratybų praktikos sulyginti su tikrais įvykiais. Nors jei ir teks, bus ramiau, nes žinosim, ką reikia daryti ir ko ne. Pakartosime dar kartą. Jei visgi pavyko nebūti nuplautam bangos įlipti į gelbėjimosi plaustą, reikia daryti: padėti kitam įlipti į plaustą, taupyti šilumą, atsisegti rankogalius, leidžiant ištekėti vandeniui, išleisti vandenį iš batų, išsemti vandenį iš plausto vidaus, kviestis pagalbos radijo ir šviesos signalais. Svarbu yra turėti galvos apdangalą. Jei tinka, dar svarbiau yra pajuokauti. Ir atminti, ko negalima daryti: panikuoti, netaupyti judesiams skirtų jėgų, bei suprasti, kad ekstremaliose situacijose šaltas protas yra pirma sėkmės sąlyga.

Pabaigai. Tokias pratybas verta, netgi privalu atlikti kiekvienam bent kiek daugiau buriuojančiam ar ketinančiam buriuoti entuziastui. Kad ramiau būtų.“

Ne visai į temą, bet…

Kad Aidas (draugų Dusia šaukiamas) gerą humoro jausmą turi ir rašyti moka, įrodo ir jo su kitu XI etapo įgulos nariu Aisčiu Kalanavičiumi suraityti šmaikštūs atsakymai į rimtus klausimus. Jei kils noras ginčytis kiek ten humoro, prisiminkit šių metų topinį anekdotą – viena gražuolė į teismą žadą kreiptis už… humorą (jau iš eterio pasitraukusios „Tribūnos“ skandalas). Ai, ne mums aptarinėti blondinės humorą kreiptis į teismą už humorą, geriau pasijuokite iš buriuotojų pokštų.

„Melagių dieną“ vos atsivertus Sailing Anarchy tinklapį iškart supratau – šmikiai amerikiečiai nori mane apmulkinti lėkštu „bajeriu“ neva dabar jų rėmėjas – porno industrijos gigantas Hustler. Neapgavo. Nors sumanyta neblogai – iš paveikslėlio matyti, kad kitos reklamos tinklapyje veik ir neliko.

Iš kitų Sailing Anarchy pokštų „neužkabino“ nė vienas. Suprasti tą amerikinį humorą… Gal tik kiek įdomesnis pasirodė gandas, neva Rusijos komandą „Kosatkta“, iš „Volvo Ocean Race“ regatos pasitraukusią dėl pinigų stygiaus, pinigais parems… Maskvos mafija.

Daugiau pokštų buriuotojiškuose resursuose neužtikau, o ir laiko žvalgytis neturėjau.

Ačiū Vėjo pamušalams kurie pristatė vieną pokštą: „kūrybinga žinia, tinkamą dieną: Klaipėdoje bus filmuojamas „Karibų piratų“ tęsinys.

Johnny Deppas Memelyje? Būtų smagu, bet iškart aišku – sunkiai įtikėtiną. Vieną holivudinį šedevrą jau filmavo Klaipėdoje. Geriau būtų išvis nefilmavę“.

Humoru bandė blizgėti TV „Auksinių svogūnų“ apdovanojimai. Man įdomu buvo kaip laidoje pasirodys mano seniai aprašyti, bet dabar daug žiniasklaidos dėmesio sulaukusios „Humoro klubo“ dalyviai Justas ir Modestas. Buvo linksmų vietų. Ir spėju, jog prie scenarijaus rašymo prisidėjo ir patys „stendaperiai“.

O svogūnų nominacijos buvo tai, ko, kaip savo verandoje rašo senas bambeklis vklasė, ir reikia humorui — „neatitikimas, prasmės paslinkimas“. Patiko.

Na, o čia pažiūrėkit, kaip atrodo Leninas „kiaura šikna“. Panašu, kad Pyteryje kažkas humorą supranta su trotilu rankose.

Na ką, humoristai mėgėjai „stendaperiai“, gavot? Taip jums ir reikia! Teisinga Ayo mintis – lipat ant bačkos, būkit pasiruošę gauti iš supuvusio pomidoro.

Gal ne taip žiauriai, bet taikliai TV laida „Humoro klubas“ tapusių klubinio „stand-up“  humoristų pasirodymų senbuvius šį trečiadienį pašiepė TV senbuvis Džiugas Siaurusaitis.

Nežinau kaip jo pasirodymą sumontuos ir ką pamatys žiūrovai. Aktorius klubo „Tamsta“ scenoje atsipalaidavo ir leido sau nusikeikti ir tie keiksmai gana „skaniai“, vietoje ir laiku skambėjo. Bet ne kito, o dar (ir dar) kito pirmadienio laidos vertėtų laukti.

Tiesa, „stendaperių“ pasirodymų nestebėję gali nesuprasti, ką parodijuoja Džiugas. Galu gale ir žanras – pasijuokti iš savų – ne naujas ir dažnai naudojamas, kai neturima ko nors originalaus. Bet pasirodymas geras. O pastaba, jog Aido Puklevičiaus humorą supranta tik jis pats, taikli kaip niekad. Na, supratau ir aš. Bet juokinga nebuvo. Tiesa, šypseną išspaudė. Gal per subtilu ir „sunku“.

Gaila, Džiugas neparodijavo „kylančios humoro žvaigždės“ Manto. Šis vaikinukas moka prajuokinti. Ir nenustebsiu, jei jo priežodis „ė, bachuriuk, prieik, prieik“ (tariamas panevėžietišku akcentu) taps tokiu pat folkloru, kaip „jamam“ ar „jei taip, tai nafik“.

[ iliustracijai panaudojau ankstesnį, jau per TV rodytą Manto pasirodymą. Mokykitės „ė, bachuriuk, prieik, prieik“ nuo 2:14]

Ir pagaliau supratau, ką šioje laidoje veikia Marijonas Mikutavičius. Sakot, televizijos veidas? Logiškai taip. Bet su tokiu vedimu, tai jis greičiau atbaido, nei pritraukia. Tad šiame laidos filmavime humoristai ji per dantį traukė kur kas dažniau, nei anksčiau. Aišku, TV to neliks… Arba neturėtų.

Štai, Marka, tavo vaidmuo – būti tuo bičiuku, be kurio nebūtų linksma. Ir nepyk, Marakana. Juk patraukti vienas kitą per dantį mes mokame, ane?

• Apie mano bendravardį. Kol kas – geriausias ir jau legenda tampantis pokštas. Nemačiusiems rekomenduoju. Mačiusiems – šiukštu nežiūrėkit. Kai gero per daug, jis tampa atgrasus.

Aha, pamanėt, kad nieko neberašysiu apie humoristus? Štai ir neišdegs! Parašysiu.

Šis tinklaraštis jūrinėms temoms, tad šįkart „pritempsiu“ pastebėjimus apie humoro vakaro „Tribūna“ praėjusio trečiadienio filmavimą prie banguotos jūros. Nes ir mėgėjų humoristų pasirodymai banguoti – tai geriau, tai blogiau. Ir pats vakaras buvo banguotas – vieniems sekėsi iškilti, kiti blankiai nupleveno.

Aukščiausia banga, stipriausias vėjo gūsis – Justo pasirodymas. Taip gerai mėgdžioti kadais LNK rodytą žaidimą „Takeshi pilis“ komentavusį japonas Fumito retas sugebėtų. O prilyginti riaušes prie Seimo šiam žaidimui – jau ir originali idėja. Tad kaip ir reikėjo tikėtis, kylanti humoro žvaigždė, vienos mano tinklaraščio komentatorės „svajonių jaunikiu“ pavadintas Justas susilaukė daugiausiai aplodismentų.

Beje, apie publiką. Kaip pastebėjo eilėje prie įėjimo laukę, lietuviai labai jau santūrus. Vakarietiškame „stand-up“ vakare nepatikęs humoristas būtų nušvilptas. O pas mus? Švilpti galima buvo ir trečiadienio vakarą. Nebūtinai atlikėjams, bet tikrai — konkretiems jų pokštams, kurie kai kurie tokie nevykę, jog jų ir nepamenu.

Ir dar apie publiką (o jos buvo daug, jau pirmadienį visi staliukai rezervuoti, teko stovėti „galiorkoje“). Jūs manote man vienam mėgėjų pokštai atrodo per riebūs? Būtumėt pamatę ir išgirdę, kaip šalia manęs raudo ir piktinosi tautos avangardas – studentės.

Laukiau naujokų ir beveik nenusivyliau. Ypač jaunesniuoju Mantu. Brol, pas jus rimtai „fizrukas“ (kūno kultūros mokytojais juos dabar vadina) greičiausią siųsdavo alaus parnešti? O knygnešių intermedija (kurie, jei teisybė, tebuvo kontrabandininkai, šalia viso gėrio ir knygas nešę) buvo liuks.

Kito naujoko, Gerberto, bandymas pasijuokti iš skelbimų atrodė neišbaigtas. Skaitydami tekstą mes jį suprantame savaip, pagal savo nuotaiką. Tas pats skelbimas vienam bus juokingas, kitam nelabai. Tad pakomentuoti, kad būtų juokingas visiems, reikėtų šiek tiek svaresnių argumentų. AŠ jų neturiu. Bet manau, kad rasti būtų galima.

Nacionalinės komedijos lygos (yra ir tokia?) atstovų nesupratau. Gal todėl, kad mažai televizorių žiūriu ir ne visada aiškų, kokią reklamą ar laidą jie parodijuoja.

Žiūrėdamas į humoristus vis svarstau: o ką aš daryčiau kitaip? Faktas – rašyti humoreskų nemoku. Gal tik kartais pašmaikštauti. Vaidyba? Aš juk aktorius iš prigimties. Arba – iš sudegusio teatro. Jei rimčiau – visad mokyklos spektakliuose vaidindavau, ankstyvojoje paauglystėje kelis metus pantomimą lankiau. Suvaidinčiau. Manau.

Tiksliau – maniau. Iki vakarykščio Justo pasirodymo. Kur man…

Bet vis dėl to, ką pirmiausia daryčiau vaidindamas? Pauzes tarp pokštų. Žiūrėdamas vaidinimus

ne visada supranti kada baigėsi vienas, o prasidėjo kitas pokštas. Tai ypač akivaizdu tą patį stebint TV ekrane – režisieriams (kurių darbą vertinčiau kaip labai atmestiną) sunku montuoti laidą.

O į klausimus „Ar ten būna humoro?“, arba teiginius „Jie manęs neįtikina, kad tai juokinga“, tegaliu atsakyti – kai nusiteiki linksmai praleisti vakarą, nekreipi didelio dėmesio į trūkumus, būna visai linksma ir juokinga.

P.S. Atrodo, kad „Tribūna“ ne tik surenka sausakimšas sales, bet ir turi grįžtamąjį ryšį.

• Jei pasiunti Vilniaus merą velniop – po sulauktos reakcijos gali gimti dar vieną intermedija.
• Jei pasiunti didelio dienraščio redaktorių velniop – pasirodyme sulauki jo žurnalistų.
• Jei pasiunti ir pašiepi (o yra už ką) pramogų verslo atstovus… Ko laukti? Brolių šaunuolių?

P.P.S. Prie Pauliaus pasirodymo finalinį akcentą uždėjęs Justas – puikus sumanymas. Bet ar tai matys/girdės ir supras TV žiūrovai?