Posts Tagged ‘internetas’

• Andriaus Ufarto, Fotobankas.lt  nuotrauka.

„Pirmas žingsnis, siekiant tapti turtingu pagal knygų tipo „Kaip tapti milijonieriumi“ rekomendacijas – tas knygas ne pirkti, o pūstis iš ineternetų“.  Grumlinas

Tokią taiklią mintį perskaičiau dieną pavėlavęs. Kai jau buvau internetu nusipirkęs Algirdo Petkevičiaus e-knygelę „Kaip užsidirbti šiandien“ (nuorodos nebus).

Pinigų išleista nedaug, bet…

Internete nemokamai galima rasti daug protingų, teisingų rašinių (knygų, patarimų), galinčių padėti (tai priklauso tik nuo savęs paties) užsidirbti pinigų. Visgi neteigiu, kad mano įsigytame leidinyje nieko doro nėra, keli pastebėjimai patiko.

Norėčiau bent dalį litų susigrąžinti, tad skelbiu eksperimentinį „biznio“ planą: visiems norintiems atsiųsiu knygą .pdf formatu (norintys kreipiasi el. paštu: arbusis [eta] gmail [taškas] com).

Tai lyg paskolinčiau popierinę knygą iš savo bibliotekos, tik e-knygą perduodu e-paštu. 

Neprašau už tai pinigų – negaliu imti mokesčio ir oficialiai (kaip deklaruoti VMI?), ir morališkai (kas ima pinigus už skolintas knygas?).

Bet tikiu gera valia ir prašau paspausti įsivaizduojamą mygtuką „donate“: kas norės pervesti pinigų, galiu sąskaitą nurodyti, kas norės duoti susitikus, mielai paimsiu. Ir nebūtinai pinigais ar net nebūtinai materialinėmis vertybėmis. Bet centas ar litas (ar milijonas, jei kam kišenę labai plėšo) pravers.

Nes tikiu gera žmonių valia. Ja tiki ir Wikipedia, ir kitų interneto projektų ar kompiuterių programų kūrėjai, išsilaikantys iš tokio ar panašaus rėmimo.

Priekaištauti dėl priklausomybės nuo interneto, tai lyg priekaištauti dėl priklausomybės nuo karšto vandens ar dujų. Internetas tapo neatsiejama ir reikalinga būties dalimi.

Pamenu laikus, kai internetą rašėme iš didžiosios raidės ir kabutėse, nes tai buvo KAŽKAS naujo, neapčiuopiamo ir beveik nepasiekiamo.

Dabar internetas tapo toks įprastas, kad kai jo nėra, kyla keblumų. Stringa darbai ir pramogos (štai čia galima būtų įžvelgti priklausomybę…).

Taip jau nutiko, kad namuose, kuriuos svetingai esu priimtas Sautamptone (Southampton), šiuo metu nėra interneto. Pasikeitus vienam nuomininkui, reikia „perrašyti sąskaitą“. Tai lyg pakeisti sutartį. Žadama tai padaryti per penkias darbo dienas.

Sunku suvokti, ką tiek ilgai reikia daryti. Jei tai būtų elektra, dujos ar vanduo, sutvarkytų iškart, ar ne? Taip, šis pavyzdys rodo, kad jei internetas ir yra komunalinės paslauga, dar ne tiek išvystytas jos aptarnavimas. Bent jau šiuo konkrečiu atveju, už visą Didžiąją Britaniją galvos neguldyčiau.

Namai be interneto, žinoma, ne pasaulio pabaiga. Daugybę namų yra be vandens, elektros, šilumos ir pan. Išsisukti galima ieškant nemokamų interneto prieigų, nes mokėti >8 litus už megabaitą galima tik kritiniu atveju.

Be to, ten kur važiavau, į laivų parodą, yra vietos kur galima padirbėti ir internetu pasinaudoti. Nes dirbti tai reikia.

P.S. Nuotraukoje kompanijos „Ondeck“ jachtos Farr 65 (ne pavadinimas) šturmano darbo vieta. Jie ir vidury vandenyno gali prisijungti prie interneto.

Vienas iš tų ir tokių keistų (įdomių, kurioziškų, kvailų etc) vaizdų, kuriuos kone kasdien atrenka tinklaraščio „Uroboras“ autorius ar autoriai.

Kai negaila sugaišti kelių minučių vaizdams peržiūrėti, visada stebiuosi žmonių fantazija, gyvenimo kurioziškumu, mus supančiu absurdo teatru, netikėtu pažiūriu į tą patį dalyką ir geru humoru, kuris, tiesa, kartais peržengia subtilumo ribas nukrypdamas į žiaurų sarkazmą ar dar kur kitur. Bet geras emocinis šokas visada praverčia.

Šis vaizdelis užkabino tik todėl, kad vos vos susijęs su marinistika. O ta proga prisiminiau vaikystės eilėraštuką, kuris, išties, nelabai vaikiškas (ar ne, klasioke?):

• Pamačiau aš katę storą,
• Spyriau ją aukštai į orą.
• Aš kates labai myliu –
• Lai pabūna paukšteliu!

P.S. Dainos apie kikilius tinklaraštyje nepadainuosi…

techieblogger.com iliustracija.

Technikoje nėra mistikos, ji prasideda ten, kur baigiasi kompetencija. Bet labai mistiškai atrodė, kad vienas po kito į amžinuosius skaičiavimo plotus iškeliavo namų kompiuteris ir du darbiniai laptopai.

Štai todėl „Ant bangos“ buvo įsivyravęs štilis.

Su „Dell Inspirion 1525“ laptopais viskas aišku – nunešti pas meistrus (garantinis), žadėjo per dvi savaites suremontuoti. Regis vieno „motina“ (motininė plokštė) sudegė nuo perkaitusio procesoriaus. Šis perkaito nuo dulkių, nors nuo jų buvo saugomas. Tik neišvalysi taip paprastai.

Senukas („gimęs“ 2005) naminis PC, panašu, irgi perkaito. Ar maitinimo blokas, ar motininė plokštė, bet ėmė vieną dieną, ir nebeįsijungė. Nepadėjo ir specialistų apžiūra. Mirė tai mirė. Arba, „mirė PC, tegyvuoja PC“.

Naujasis tikras „žvėris“ — su AMD Phenom II procesoriumi ir 1 TB„hardu“. Ir legaliais „Windows 7“.

Instaliuoti nebuvo sunku, o naujas programas įdiegti netgi įdomu. Ir viskas kuo puikiausiai veikė. Įsidėjau „senuko“ kietąjį diską, perkėliau iš jo informaciją į naują ir ketinau patobulinti. Senasis diskas skeltas į tris dalis (particijas), norėjau jas sujungti.

Internete pasiskaičiau kaip tai daroma, kokios programos tam tinka. Parsisiunčiau „Easus Partition Master“ (EPM) demonstracinę versiją ir ja sujungiau visas particijas. Nelabai pamenu kaip tai padariau, visgi 4 valandą ryto darbai vyko. Matyt tai ir buvo mano klaida.

Kitą dieną naujas kompas nebeįsijungė. Į detales nesileisiu, bet teko iš naujo instaliuoti Win7. Šįkart – į senąjį diską. Naujojo, didžiojo, iš pradžių nematė, o dabar mato tik mažesnę jo dalį (irgi buvo „skeltas“ į particijas), kurioje buvo operacinė sistema ir kitos programos. Visų išvakarėse sukeltų duomenų nemato.

Bandžiau „gydyti“ (recover) su EPM, bet jo demonstracinė versija to neleidžia. Įdomu, kad programa mato „dingusią“ particiją, kurios nemato Win7.

Neklauskite kaip, nes ateis „megztukas“, bet visgi pavyko padaryti tiek, kad duomenis perkelti į seną HDD, kuriame instaliuota ir operacinė sistema. Dabar čia vietos beliko vos 1 GB. Bet kas iš to, kad failai yra, vietą užima, o nuotraukos neatsidaro, tekstiniuose dokumentuose – kringeliai.

Gerai, kad pažiūrėjau, o tai būčiau suformatavęs diską ir viską (beveik) praradęs.

Tai ir likau prie veikiančio kompiuterio su duomenimis, kurių pasiekti negaliu.

Tokia tad „Window 7“ karma.

Yra tokia jachtų klasė 505. Ir yra „Optimist“  jachtų klasė – pradinukams.

Kaip ir nemažai buriuotojų, pradėjau nuo optiko, tik niekad nebuvau toks kietas, kaip tas vaikis filmuke. Ir į jūrą treneriai neleido. Ir į marias, kai jos pasišiaušdavo. Nebuvau geras sportininkas.

Bet esu geras rašytojas (save vertinu truputį kukliau) ir šiandien galiu pasigirti – tinklaraštyje „Ant bangos“ šis įrašas jau 505-asis. Pradinuku vadintis jau negalėčiau.

Nuo 2008 metų rudens, kai startavo šis blogas, buvo visko, kaip tame filmuke – klaidų, virtimų, atradimų.

Tiesa, negaliu nepaminėti, kad kai kurie įrašai ne mano – kelis pasiūlė, parašė, vertė skaitytojai, draugai, bičiuliai. Labai jiems ačiū.

Žvilgtelėjau į statistiką – „Ant bangos“ jau sulaukė 100 tūkstančių vizitų nuo savo gyvavimo pradžios. Daugiau kaip 41 tūkstantis unikalių internautų. Nei blogai, nei gerai. Į populiariausių tinklaraščių Olimpą ir nepretenduoju.

Be to, nuo tada kai kone kasdien vis ką nors parašau, teko matyti ne vieną tinklaraštį, kuris buvo itin populiarus, o dabar jau miręs arba leisgyvis.

Mirs ir „Ant bangos“. Arba transformuosis į ką nors kitą. Nieko nėra amžino. Bet kol kas mirtimi nekvepia. Nors ir gyventi nelengva. Kasdien darbe „per rankas praeina“ dešimtys tekstų, tad vakarais ir vėl prie kompiuterio sėdėti ne visada noro ar jėgų lieka.

Ir kartais klausimas „kas yra geriau – turėt populiarų blogą ar merginą?“ nebeatrodo juokingas. Nors mano sugyventinė dažniausiai miega kur šiltai įsitaisiusi, kol aš klaviatūrą barškinu (husarai, cic!).

Bet humoras išgelbėjo žmoniją nuo išnykimo, žiūrint į viską su atlaidžia draugiška šypsena sulauksime ir 1000-ojo įrašo. Minčių, idėjų ir, juolab, įvykių užtenka. Juodraščių skrynia pilna.