Posts Tagged ‘įspūdžiai iš kelionių’

Gal truputį paskubėjau andai rašydamas, kad laivų parodai vienos dienos neužtenka. Išties, jei neturi konkretaus plano, o norisi tik pažiūrėti, vienos dienos per akis. Na, bent jau „PSP Southampton Boat Show“. Trečią dieną viskas iki kaulo pažįstama ir kiek pabosta. Bet „darbas toks ir pykti negali“.

Šįkart du subjektyvūs pastebėjimai iš parodos Anglijoje, kuriuos gal kaip tik man pastebėti ir prireikė kelių dienų. Nuotraukos jiems nebūtinai bus, nes „protas vaikšto iš paskos“.

Turgaus bajeriai?

Prie vieno stendo lauke toks dėde žila barzda ir plaukais, labai ryškiu ne britišku akcentu, man panašiu į balkanišką, bet galiu ir klysti, demonstravo įmantrų vamzdelį. Tie, kam teko iš kuro bako per vamzdį (šlangą) siurbti kuro, supras apie ką kalbu – plastikinis, permatomas vamzdelis skirtas skysčiams iš vienos talpos perpilti į kitą, tik tam nereikia sukurti vakuumo traukiant orą, skysčių tekėjimą vykdo negudrus metalinis įtaisas su rutuliuku viduje.

Pasižiūrėjus į veikimą, atrodo nuostabus dalykas ir tikrai praverstų jachtoje. Stebint vieną iš demonstravimų, prie prekijo priėjo vyriokas ir paprašė parduoti 10 tokių įtaisų. Kainos nepamenu, bus kelios dešimtys britų svarų. Nemačiau, kad mokėtų pinigus.

Ir tik vėliau šovė mintis (nebūtinai teisinga), kad tas vyriokas tėra prekijo bendras, kuris suvaidino pirkimą, tuo gal paskatinantis žiūrovus pirkti. Žodžiu, „turgaus bajeriai“. Manote jų negali būti Anglijoje?

Nuolaidos?

Kai internetu pirkti denio batai, iš biednumo naudojami kasdien, nuspaudė pirštus, nes pirkus internetu nepataikiau dydžio, parodoje nutariau pasidomėti nauju apavu.

Ir neverčiant į litus kainos nemažos, nors kokybė, norisi tikėti, garantuota. Nusižiūrėjau vieną porą – ir kaina gera, ir gražūs. Bet pasimatavus netiko – mažiausias dydis gerokai per didelis. Man tinkamo dydžio, kaip sakė pardavėjai, ta firma negamina.

Jau vėliau, nuvykus į Port Solent Marina, (nuotraukos viršuje ir apačioje) vietoj esančioje parduotuvėje (jie prekiauja ir internetu) tos pačios firmos tokie patys batai kainavo 10 svarų pigiau, nei parodoje „su nuolaida“. Ir mažiausias jų dydis man jau buvo per mažas. Teisingai sako, kad batus reikia pirkti vakare, kai pėda ištinsta.

Tai buvo man dovana artėjančio tortadienio proga. Ačiū. [ g.d. „Harken“ -- taip pat labai ačiū.]

Dabar jau žinau, kad kai dar kartą teks apsilankyti laivų parodoje, į nuolaidas žiūrėsiu atsargiau. Nebent kaina, kaip, pavyzdžiui, išspausdinta žurnalo viršelyje ir aiškiai matyti, pritaikyta nuolaida ir ne.

P.S. O kepurės neradau. Arba netinkamos, arba negražios, arba per brangios.

Aplink pasaulį plaukiančios jachtos „Ragainė II“ įgula jau startavo iš Galapagų salų Ramiajame vandenyne ir, kaip savo laiške rašo kapitonas Andrius Varnas, maždaug trisdešimt parų plauks 3000 jūrmylių, o atvirame vandenyne neturės interneto, tad nuotraukų nebus.

Čia viskas aišku – palydovinis internetas kainuoja brangiai (tūkstančiai eurų abonentinis mėnesinis), „Ragainė II“ jo ir neturi. Tad įspūdžių lauksime radijo bangomis, jei jo 15W (berods) stotelė bus pajėgi. Juk ne trumposiomis bangomis siunčia, o ilgosios ne be reikalo taip vadinamos – toli keliauja. O „jūros paštas“ sailmail radijo bangomis ir keliauja.

Bet truputi ne apie tai aš. Paskutiniame Andriaus laiške man įstrigo trys dalykai, kurie atspindėti šio įrašo pavadinime. Ir pats laiškas įstrigo – skaičiau visus, bet šis pasirodė bene šilčiausias, toks su emocija. Ir vaikystėje knygų apie jūrininkus išlavinta fantazija nukėlė mane į tolimą salą, pasijutau lyg šalia būčiau…

Rekomenduoju visiems perskaityti, nors, esu tikras, dauguma „Ant bangos“ skaitytojų patys tai jau padarė.

Et, apie ką aš čia. Ogi apie tai, kad Andriaus kompanija gyvai matė… kaip vėžliai mylisi. Atspėjote – lėtai. O pamena kas čkandalingas (taip taip, — č) „Respublikos“ nuotraukas? Et būtą furoro kadais…

Kitas Andriaus laiške įstrigęs dalykas – žmonių nebijantys ruoniai, įsliuogiantys į valtis (matyti iš nuotraukos). Tokį „malonumą“ teko pajusti ir pačiam Andriui, kai pernakt paliko valtelę pririštą prie jachtos vandenyje.

Na o kitas man įstrigęs dalykas nukėlė į kiek su buriavimu nesusijusius, bet gana stipriai įsirėžusius įvykius, kurių (mes juk džentelmenai, ar ne) čia neaprašinėsiu. Bet iš tam tikros patirties žinau – taip, aspirinas skystina kraują ir kai kuriems žmonėms gyvybiškai reikalingas.

Bet nukrypau (et pomėgis, a? yda tiesiog). Šiuokart Andriui patarimą dėl aspirino davė buriuotojas Jonas Limantas, šiuo metu gyvenantis Bostone (neseniai buvo į Lietuvą užsukęs). Pasirodo, anot jo, šiltuose kraštuose gyvenančių vietinių gyventojų kraujas yra skystesnis. Tad mums, šiauriečiams, aklimatizuotis padeda aspirinas. Andrius prisipažino, galiu ir aš – nežinojau šito fakto.

Štai ir smagu skaityti keliautojų nuotykius – visad ko nors naujo, įdomaus sužinai. Ar mintimis kartu keliauji.

• Aplink pasaulį plaukinačios jachtos „Ambersail“ I etapo Klaipėda – Kylis – Las Palmasas įgula Kanarų salose.

„Tūkstantmečio odisėjos: Vienas vardas – Lietuva“ terminas „kviesliai“ man vis skambėjo keistai ir šiek tiek juokingai (gal kas iškraipė paukščio „peslys“ pavadinimą?). Reikšmė aiški, bet empyriško supratimo nebuvo.

Teisingai sako: geriau kartą pamatyti, nei 100 kartų išgirsti. Pamatęs per TV3 pirmąjį „Ambersail“ kelionės filmą (per trumpas!) apie pirmąjį etapą, jau aiškiau suprantu ką reiškia „kviesliai“. Užteko kelių sekundžių kadrų, kai jachtos įgula perduoda kvietimą negausiai Vokietijos uosto Kylio lietuvių bendruomenei kitąmet atvykti į Lietuvą švęsti jos tūkstantmečio.

Iki tol prezidento laiškas man tebuvo gražus popieriaus lapas arba skambi, bet tolima, idėja. O dar tas keistas žodis – „kviesliai“… Negi aš vienas įpratęs prie „šaukliai“ ?

O pats filmas baisingai per trumpas. Jį anonsuojant rašyta, kad „kronikos kviečia pažvelgti į Lietuvos buriuotojų kelionę aplink pasaulį netikėtu kampu“.

Ar tas kitas kampas – tai pažiūrėti niekad jūroje nebuvusio žmogaus akimis į patį plaukimą? Tuomet tai joks „kitas“ – filmo kūrėju vietoje taip pat daryčiau. Juk 99 proc. TV žiūrovų visai neįdomios tos buriuotojiškos detalės, kurių man norėjosi daugiau. Jiems norisi pasijusti jachtoje lyg patys plauktų.

Mane gi žiūrint filmą kartais prasismelkiantis tas lietuviškas Rūpintojėlio dramatizmas šiek tiek erzino. Bet pagarba autoriams – sveikos saviironijos dozė greitai pagerino situaciją.

Tik darsįk – per trumpas filmas. Lauksime kitų.