Posts Tagged ‘istorijos’

Kai kuriems pasirodė linksma, kai prisipažinau vos nenukritęs nuo dviračio, kai pamačiau jachtą „Autrimpas“ vandenyje.

Du (?) sezonus krante džiuvusi, metus iš horizonto dingus,i medinė gražuolė ir vėl vandenyje!

Pamačius tokį grožį greitai stabdant nesunku nuo dviračio nusiversti. Nenusiverčiau.

Ši jachta legendinė dar ir todėl, kad ja plaukdamas į Gdanską prieš daugiau ne dešimt metų patyriau pirmąjį jūrinį krikštą. Nepamenu, ar šėriau menkes anuomet, bet vieną pamokančią istoriją porinu iki šiol.

Gavau užduotį paruošti įgulai pietus ir ketinau gaminti paprastą patiekalą, apie kurį nemaža dalis jūrininkų kalba pakiliai (mano galva, didžiuoti šiuo primityviu ėdalu nėra ko) — „jūreiviškus makaronus“(„макароны по-флотски“): virti makaronai ir ant jų užberti mėsos konservai.

Puodą su makaronais užkaičiau, konservus atidariau. Ir nerangiai elgdamasis kambuze padariau klaidą, kurios kaina – vanduo, jau užviręs makaronams, išsiliejo man ant kojos.

Atsitikus nelaimei, įgula mane atleido nuo tolesnio maisto gaminimo ir suvalgė jau atidarytus mėsos konservus be virtų makaronų, užkasdami vien duona ir pomidorais.

Aš gi tepiau nuplikytą koją tepalu nuo nudegimų ir klausiausi pasakojimų, kaip vienas visai su jūra nesusijęs žmogus, sugeba toje pat jachtoje esant bent kokioms oro sąlygoms, įgulai patiekti pusryčius, pietūs, vakarienę ir naktipiečius iš kelių patiekalų.

Iki šiol suprantu kaip priekaištą, kad nemokėjau išvirti makaronų jachtai supantis ant bangos. Dabar jau, tikiu, moku.

Anąkart, pamenu, savo nutikimą buvau įpareigotas įrašyti laivo žurnale. Būtų įdomu paskaityti dabar.

Tiek istorinių sentimentų, pamačius vėl ant vandens besisupančią dvistiebę medinę gražuolę.

Kelios „Autrimpo“ nuotraukos.

Location:Poilsio gatvė,Klaipeda,Lithuania

Liepos 15-ąją minimos dvi istorinės datos – Žalgirio mūšio 600-metų jubiliejus ir pirmoji diena, kai Vilniaus visuomeninis transportas tapo labiau vakarietiškas . Ir nebūtinai geografine, bet ir geografine prasme.

Apie anąjį mūšį nediskutuosiu (Maklai-Kurmi, sėkmės!), o štai apie įlipimą į visuomeninį transportą tik pro priekines duris turiu nuomonę: kylantys benamiški murmėjimai baigsis, kai įprasim. Kaip įpratome prie barų be tabako dūmo.

Šiemet kaip niekad daug būnu Klaipėdoje ir ten tiek įpratau į autobusus įlipti pro priekines duris, kad tai atrodo visai suprantamas reikalas. Vakar lietus sutrukdė (na gerai, patingėjau) dviračiu važiuoti, tai ir Vilniuje pasivažinėjau visuomeniniu transportu – troleibusai jau papuošti lipdukais pro kur įlipti/išlipti, autobusų dar nemačiau.

Mačiau simpatišką jauną blondinę, kuri bandė įlipti kaip ir dera nuo šiandien – pro priekines autobuso duris, tik liko nesuprasta vairuotojos (irgi simpatiška), kuri jos neįleido, teko įlipti senąja tvarka. Panašu, kad naujoji kels rūpesčių ne tik keleiviams. Kol įprasim.

Kaip minėjau, pasivažinėjus uostamiestyje, greitai prie to priprantama. Man tik sunku susitaikyti, kad 3 maršruto autobusas dažnai vėluoja ar išvis važiuoja ne pagal grafiką. O viską kitą – super. Žinoma, Klaipėda miestas mažesnis, žmonių mažiau, tai ir bėdų ne tik daug, kiek vietiniame metropolyje. Bet ten ir autobusų mažiau, troleibusų visai nėra.

O jei jau apie didmiesčius kalbėti, tai man prisimena istorijos iš Stolkholmo. Kai sykis nuotraukoje viršuje – aš prie mūsų mantos laukiant autobuso.

Vykome mes dukart jachtų parplukdyti. Abiem atvejais teko vietiniais autobusais pasivažinėti maršrutu Stokholmas – Bolando marina. Sakysit tai ne miesto autobusai, bet įvertinus, kad Stokholmas išsidėstęs ant salų, autobusų stotis, iš kurios vykome, netoli įsivaizduojamo centro, tai priimkime tinkamu pavyzdžiu autobusus.

Į pirmąjį autobusą sėdome nusipirkę bilietus — sulipome visi į autobusą pro priekines duris. Švedai vairuotojui tik raudonus popierėlius po nosimi kyšt – ir eina toliau. Mes bilietus rodėme.

Kaip ten nutiko, bet atvažiavome ne ten (jautė mano širdis, matė akys, bet nieko nesakiau — smagu pasivažinėti). Grįžt atgal į Stokholmą reikėjo, o kito autobuso vairuotojas jau neįleidžia be bilietų. Pats neparduoda, jie čia tokia praktika išvis neužsiiminėja. Ar tą, ar kitą kartą, bet pavyko su vairuotojais sutarti – leido važiuoti. Pinigų neėmė, bet ir nepaliko gatvėje.

Iš tų kelių pasivažinėjimų pirmyn-atgal (nekoks buvo šturmanas sausumoje) buvo sykis, kai palikti galėjo kažkur pusiaukelėje tarp didmiesčio ir miškuose pasislėpusios marinos, atokiame kaimelyje, kur vėlų vakarą jau sutemus, veikė tik viena picerija, autobuso reikėjo laukti ilgai, o bilietų nusipirkti nebuvo kur. Tiksliai nebeatsimenu kaip (tiek metų prabėgo), bet naktį, paskutiniuoju autobusu, vis tik pasiekėme mariną.

Beveik su ta pačia kompanija pas žuvėdus vykome ir dar kartą dar vienos jachtos parplukdyti. Pasimokę iš vienos istorijos, bilietus turėjome iš anksto. Bet vistiek kažką sumaklinom, kad, pamenu, ilgai laukti reikėjo kažkur vidury miško vienišoje stotelėje kito autobuso. Bet tikslą pasiekėm.

Ir iš tų kelionių man labai įsiminė, kad Švedijoje į autobusus įlipama pro priekines duris. Kai tokia tvarka atsirado Klaipėdoje, pasijutau kaip Švedijoje. Bet milijonine dalimi. Gal mikronine bus taip ir Vilniuje?

Perskaičiau Sailing Boy įrašą ir prisiminiau:

Sodetarlje – atsišvartuojam – kažkas negerai varikliui – reduktorius? – srovė neša į farvaterį – tuoj rėšimės į akmenis – mesk inkarą! – išmestas! – variklis jau dirba – vairuojasi! – trauk inkarą! – nesitraukia! – pjauk virvę, palik jį! – ne, nepaliksiu! – laivas atplaukia – mes farvateryje – nevaldomi – trauk dar! – uf, ištraukėm! – kur laivas? – anavaten – uf, nieko nenutiko – gerai, plaukiam link šliuzų…

O apie šios istorijos finalą ir laikraščiai rašė…

Ko gero šį klausimą išgirsta kiekvienas jūrininkas, kai į laivą žengia „kranto žmogus“ (niekada neplaukęs). Ar tai būtų jachta, ar didžiulis kruizinis laineris. Ir išties, įpratusius vaikščioti nejudančia žeme, žmones banguotoje jūroje užsupa.

Teko girdėti daug įvairių istorijų apie jūros ligą. Vieni žmonės, pasakojama, gali 16-18 valandų vairuoti jachtą, bet po to jie pasiliki guli iki artimiausio uosto. Kiti, vėlgi -– pasakojama, niekada nesirgę jūrlige, nors vandenynus įvairiais laivais raižė daugiau kaip 20 metų. Bet jie paniškai bijo aukščio.

O tretiems jūros liga niekaip nepraeina, ir tenka plaukti iki artimiausio uosto juos išlaipinti. Ar greibtis medicininės chemijos pagalbos.

Kartais „žuvis šeria“ ir patyrę, retai ar niekada iki tol to nedarę jūrininkai. Buvau liudininkas bent dviejų tokių atvejų, bet abiem kartais kalti labiau buvo tam tikri gėrimai, nei bangų supimas.

Esu „driežą metęs“ ir aš. Ne pats maloniausias jausmas. Atrodo, kad organizme neliko nieko, išskyrus smegenis. Bet tai praeina. Mane nuo supimo labiau migdo ir apetitas išauga. Plaukiant kariniu laivu „Vėtra“ per audrą, vakarienės metu paprašiau antros porcijos. Tai pamatę išbalę ar net pažaliavę jūreiviai bėgo prie borto atiduoti tuos menkus arbatos, kurią įstengė gerti, likučius.

Praėjusią vasarą Kuršių mariose plukdžiau smagią kompaniją. Vienas jų labai bijojo jūros ligps ir prieš plaukiant į Nidą gėrė tabletes nuo jos. Nieko jam nenutiko, o kitą dieną, grįžtant į Miniją, jam taip patiko, kad pamiršo ir jūrligę ir dar pasiprašė plaukti. Antrą kartą plaukiant jokios jūrligės nekamavo, o dabar ta kompanija susiruošusi plaukti Kroatijoje.

Tąkart, berods Aurelijus Glosas, sakė: „Jei bijai jūrligės, lauki jos, — tai ir sulauksi“

Šias istorijas prisiminiau Technologijos.lt perskaitęs intriguojantį straipsnio pavadinimą: „Žuvys gali sirgti jūros liga“ Pats straipsnis, kaip ir dažnai būna, kai kalbama apie britų mokslininkus, nuvylė.

Pasirodo, žuvys jūros liga „susirgo“… kai buvo skraidintos lėktuvu ir buvo sukurtos nesvarumo sąlygos (lėktuvui krentant laisvu pagreičiu). Tai suprantama -– juk jos buvo ištrauktos iš savo natūralios terpės. Taip ir žmogui: banguota jūra — tai ne pasivaikščiojimas tėviškės laukais ar didmiesčio šaligatviais.

Diskutuojant pas kolegą-tinklaraštininką benamį, šis uždavė keistą klausimą: „ar užsiimant buriavimu reikalingos geros geografijos žinios?“.

Atsakiau šmaikštaudamas : „geografijos išmanyti nereikia – nuplaukęs kur nors gali paklausti, kur atplaukei“.

Pokštas pavyko – tinklaraštininkė Thirteen rašė, jog pusvalandį juokėsi (džiaugiuosi, suteikęs teigiamų emocijų) ir dar pridėjo:

• Klausykit, žmonės, o kur aš esu?
• Ot žioplys! Jachtoj tu, jachtoj…

Tęsiant temą, prisiminiau dvi istorijas, legendomis apipintas, kurios šiek tiek siejasi su „vietos gyventojų apklausos“ metodu kelionėse.

Pirmoji apie didžiuosius atradimus. Juk kodėl mes Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų čiabuvius indėnais vadiname? Juk tradiciškai „Amerikos atradėju“ vadinamas italų kilmės keliautojas ir pirklys Kristupas Kolumbas nežinojo atplaukęs į naują žemyną – jis ieškojo jūros kelio (nes jau žinota, kad Žemė yra apvali) į Indiją. Tai ir pakrikštijo čiabuvius „indėnais“.

Kita istoriją jau šių laikų. Buriuotojai (o ypač – uostamiesčio) žino tokį su jūra susijusį veikėją, pravarde Spermatozoidas (pavardės šiuokart neminėsiu). Viena legenda byloja, kad prieš N metų jis be šeimininko leidimo pasiėmė jo jachtą ir išplukdė iš Klaipėdos kontrabandos (cigarečių) krovinį. Neturėdamas tinkamų navigacinių prietaisų ir atsainiai kelią žiūrėdamas, jis nuplaukė prie Borholmo salos ir ten pasislėpė nuo audros. Borholmas, nors šalia Švedijos, priklauso Danijai. Bet Spermatozoidas uostelyje ant jachtos dešinio zalingo, kaip ir pridera svečiuose, išsikėlė vėliavą. Bet ne Danijos, o Švedijos. Gal ir nebūtų tai papiktinę vietos jachtklubo kapitono, kuris, anot legendos, pats buvęs senas kontrabandininkas. Tačiau klaipėdietis nenorėjo sumokėti pinigų už stovėjimą, tad danui nieko kito neliko, kaip pakviesti policiją.

Nežinau, kuo tai baigėsi istorijos herojui, bet aišku, kad ilgai cypėje jis neužsibuvo – apie vėlesnius jo darbus čia, Lietuvoje, taip pat legendos sklinda. O jachtą tikrajam šeimininkui teko vykti parsiplukdyti.

Štai tokios dvi istorijos apie jūras, buriavimą ir geografiją. Aišku, kad geografijos žinių plaukiant, ypač toliau (ne Kauno, Kuršių mariose ar Galvės ežere) reikia. Iš kelionės aplink pasaulį sugrįžęs Andrius Varnas galės geografijos paskaitas dėstyti – kiek šalių aplankė, kokios jos ir t.t.

Kiek mažiau šalių aplankys „Ambersail“ įgulos, bet ir joms reikia žinių. Ne tik geografinių, bet ir okeanografijos, meteorologijos ir kitų.

Na, o jei benamis klausė apie orientavimąsį buriuojant, tai čia būtinos navigacijos žinios. O norint išvengti „vietos gyventojų apklausos“ — lociją išmanyti būtina.

P.S. Iliustracijoje „Google Earth“ programoje pavaizduotas regatos „Volvo Ocean Race“ jachtų penktojo etapo judėjimas ir padėtis nuotraukos darymo momentu.