Posts Tagged ‘jachtų nuoma’

• Olivier Criou nuotrauka.

Įdomi liepos 13-oji gavosi – per pietus žurnalistai manęs teiravosi, ar labai trūksta vietos jachtoms Klaipėdoje (sakiau: ankštoka), o po pietų pasitikau ir priėmiau tris naujas jachtos (žinau: ankštoka). Dar dvi bus rudenį.

TV3 teiravosi, ką siūlyčiau, kad vietų padaugėtų. Nežinau kaip sumontavo (nemačiau), tad nesu tikras, ar liko pasiūlymas: tiems, kas tikrai retai plaukioja, leisti laivus laikyti Danėje tarp Pilies ir Biržos tiltų.

Nedidelis skirtumas, ar norint išplaukti pagal grafiką suks Pilies uostelio tiltelį, ar kelsi Pilies tiltą. Miestui nuo laivų ir jų stiebų centre – tik nauda, tad ir Pilies tilto renovacija būtų investicija.

Dar klausė TV3, ar tikiu, kad ankštų marinų bėdos išsispręs, laivų daugės ir žmonės buriuos.

Žinoma tikiu, atsakiau. Kitaip nedaryčiau to, ką dabar darau – nesiūlyčiau žmonėms buriuoti.

Nebūčiau vargęs prie projekto daugiau negu metus (o idėjos autoriai skaičiuoja jau ir antrus metus), jei netikėčiau, kad išauš diena, kai pamatysiu ir pasakysiu: „Štai jos, ilgai lauktos princesės!“.

Sunku tiksliai įvardinti tuos jausmus, kurie apėmė, kai pamačiau iš kelto LISCO MAXIMA išriedančius du vilkikus su naujomis. jachtomis ant priekabų…

Jausmai gal net stipresni nei tada, kai pirmą kartą šias pamačiau dar gamykloje, Prancūzijos mieste Cholet. Ir tai buvo visai neseniai – tik praėjusią savaitę.

Jausmai, lyg išsipildė viena didelė svajonė. Bet lieka žinojimas: yra dar didesnė svajonė ir toliau žengiame link jos išsipildymo.

Apie tai, kaip jachtos keliavo per Klaipėdą, buvo nukeltos nuo vilkikų ir pastatytos Memelio mieste – pasakoja Penkivejai.lt, nuotraukos rodo Gosail.lt facebuko puslapis.

P.S. Ar pasakojau, kad buvau bene didžiausioje Europos marinoje La Rochelles uoste? Gal kada prie progos.

Ateis metas, kai „Ambersail“ bus plaukę visi arba daugelis ir kai giriamasi bus bus ne plaukimo faktu, o aplankytais uostais, perplauktais vandenynais.

Laivo užimtumo modelis, kai jachtą į regatų vietą nuplukdo vieni, o lenktynėse dalyvauja kiti (pavadinkime taip – labiau sportininkai) buriuotojai, plečia galimybes plaukti jei ne visiems, nemažai daliai norinčių.

Neseniai atsiuntė treneris ir teisėjas Antanas Milvydas nuotrauką, kurioje kaip tik tokia „plukdytojų“ įgula, per 11 parų ir 10 valandų nuplaukusi iš Tenerifės į Antikvą, kur „Ambersail“ startavo „RORC Caribbean 600“ regatoje ir finišavo tarp 10 greičiausių.

Nesu tikras, ar visi nuotraukoje įamžinti vyrai nori viešumo šiame tinklaraštyje, todėl pasirinkau neutralesnę fotografiją.

Bet „Ambersail“ plaukti gali nebūtinai buriuotojai, o ir sausumos žmonės, kuriuos jūražmogiai kartais lengvai pašiepia (te nesupyksta) pavadindami „sausainiais“ (ar sausuoliais)

Štai kartą man paskambino viena draugė ir pasigyrė: „Mano bosas plaukė su „Ambersail“. Jie trys dienas kranto nematė“. Praėjusį rudenį plaukęs vilnietis, kaip ir kiti pirmą kartą į vandenyną išplaukę turistai, tikrai turi kuo didžiuotis.

Gal kiek per anksti vadinama „legendine“ jachta „Ambersail“ ir šiemet pasiruošusi priimti norinčius buriuoti.

Yra planas niekad neburiavusiems, yra programa buriuotojams, o draugės bosas gal vėl norės buriuoti rudenį.

Jau bus trečias sezonas po „Tūkstantmečio odisėjos“ ir „Ambersail“ neapaugo jūržolėmis, pasinaudokim kliše, o toliau raižo vandenynus ir yra matoma pasauliniame IRC laivyne (14 psl.) ir populiarindama buriavimą naudos duoda visiems buriuotojams.

Tiesa, nepamirškim, kad yra dar viena jachta, galinti pretenduoti į „legendinės“ titulą — „Lietuva“ — kuri taip pat populiarina buriavimą ir taip pat kviečia buriuoti norinčius.

Nuotrauka iš vieno amerikėno tinklaraščio. Aistringas „Laser“ buriuotojas. Jo įrašas po nuotrauka vadinasi „What Is Wrong With This Picture?“

Aš kampo nepagavau. Komentarose nukrypta apie orų diskusijas. Irgi neįsikirtau. Einu mokyti toliau.

Beje, apie orus. Prognozės praėjusiam savaitgaliui keitėsi kone kas valandą. Kaip ir patys orai. Vėjo netrūko ir buriuoti su „lovely crew“ pagrinde užteko vieno stakselio. Bet kai damos labai prašė, kai sunku atsispirti prašymams, pačios ir grotą kėlė.

Ir dar.

Mūsų savaitgalio prognozės gal ir kaitaliojosi, bet svyravo ties „šeštadienį vėjo bus, ar lis, neaišku“ riba, tuo tarpu, pasakojo britų pora, atplaukusi į Minijos jachtklubą, jie Gotlande gavo tris skirtingas skirtingų šaltinių prognozes.

Nesu iš tų „kas antras lietuvis – krepšinio treneris“. Nelabai ką išmanau krepšinyje ir stebėdamas rungtynes nevaidinu žinovo komentarais.

Todėl buvo smagu su Lietuvos rinktinės krepšininkais padiskutuoti, kai jie, parplaukę iš Baltijos jūros su „Ambersail“, pasakojo kaip jie buvo „pavojingai pasvirę“.

Mačiau tą pasvirimą, ir esu tikras, kad žodis „pavojingai“ netinka: tuo metu, kai rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra gavo progos vairuoti „Ambersail“, atėjo škvalas, pūstelėjo, na pakrypo jachta ant kairio borto, pakilo į vėją – standartinė situacija, kai aplanko „plaktukas“.

Buriuotojai žinojo, kad taip gali nutikti, matė škvalą, tad realaus pavojaus, esu tikras, nebuvo.

Tai ir sakiau krepšininkams: „Vyrai, sutarkime dėl terminų: aš nieko neišmanau „kašyje“, tad nieko apie jūsų žaidimą nesakau. O jūs nesakykit, kad buvote „pavojingai“ pasvirę“.

Šypsojosi aukštaūgiai (blyn, kiekvieną kartą kai stoviu šalia jų, „aukštaūgiai“ įgauna tokia skaudžiai realią prasmę…).

Tai tiek apie pavojus. Išties buvo įdomu stebėti „Ambersail“ plaukiančią iš šono iš arti. Ir gal pikdžiugiška, bet šypsojausi, kai škvalo atneštas lietus merkė krepšininkus (lydėjusieji „Ambersail“ kateryje „Viktorija“ nuo lietaus turėjo kur slėptis). Juokingiausia, kad krepšininkai turėjo neperšlampamus apsiaustus, bet juos užsivilko jau po lietaus. P.S. Tradiciškai per geriausią momentą 

P.S. Kiaulystės dėsnis, bet įdomiausiu momentu daugiau nusotrokų gavosi neryškios. Kelias sumečiau internetan, bet matys tik „Facebook“ vartotojai.

• Rampant Giant nuotrauka

Paprastai prieš damas balso nekeliu (ir apskritai stengiuosi nešaukti), apie jas nepasakoju. Bet šią istoriją prisiminiau kaip vieną epizodą, parodantį, kaip jachtos keleiviams elgtis nedera.

Tai buvo vienos kelionės šiltuose kraštuose metu. Po gana ilgo ir nelengvo plaukimo švartavomės mes viename nedideliame uostelyje. Vietą radome nelengvai, bet įgula pageidavo uosto, o ne švartavimosi išleidus inkarą.

Į siaurą tarpą tarp dar vienos čarterinės (nuomojamos) jachtos ir itališkos sportinės (maždaug 60 pėdų ilgio) įsukus mūsų jachtos transą (laivagalį) aš iš uostelio prižiūrėtojo perėmiau dešinio borto galinį švartovą, vyrai priekyje – priekinį švartovą.

Pasireguliavome ilgį, pritvirtinau savąjį, jie rišo savo, o aš tuo metu kėliau koją į kitą bortą pritvirtinti likusio švartovo. Akies kampučiu paskutinę akimirką pamačiau, kad koją pastatysiu ant dailios moteriškos rankos ilgais dažytais nagais, prispaudusios prie kokpito (atdaros dėžės jachtos laivagalyje) suolelio piniginę.

Vos prieš akimirką ši daili jauna ponia buvo apsirengusi kelionės drabužiais, o dabar jau pasipuošusi trumpa juoda suknele kelionei po miestelį.

Nepamenu, ką tiksliai jai pasakiau. Pagražindamas pasakojimą kartais sakau, jog žodžius tariau taip garsiai, kad jei šalia uosto esantis kalnas buvo vulkanas, jis turėjo pabusti. Bet išties taip nebuvo. Nebuvo tai ir komplimentas. Uostelio prižiūrėtojas nuramino, liepė neskubėti ir mes baigėme švartuotis.

Po to aš, žinoma, atsiprašiau damos dėl savo emocijų proveržio. Paaiškinau, kad trukdė švartuotis. O jei būčiau užmynęs ant jos dailios rankos, jai būtų skaudėję. O jei būčiau paslydęs… Pafantazuokime: būčiau kritęs, pilvu atsitrenkęs į lejerius (apsauginės tvorelės per visą jachtos perimetrą dalys — trosai) ir galva trinktelėjęs į kitos jachtos bortą. Kvaila mirtis.

Tad apie ką ši istorija? Apie tai, kad jachtos keleiviams derėtų netrukdyti įgulai švartuotis ir geriausiai, kai atliekamas manevras, ramiai laukti kajutėje. Į krantą be būtino reikalo skubėti nereikia – niekur jis nedings.