Posts Tagged ‘Jūrinės tradicijos’

Lietuva niekada nebuvo ir nebus jūrinė valstybė. Drąsiai pasakyta, ar ne? Gal to „niekada“ ir nereikėtų. Juk užuomazgos buvo. Kol žemaičiai neišskerdė plaukioti mokėjusių kuršių (berods panašiai yra sakęs Alfredas Bublauskas). Ateities numatyti irgi negalime, tad nežinai, kaip ten išties bus.

Sekmadienį su Pamušalu pasivaikščiojome Klaipėdos kruizinių laivų terminale, senajame Pilies uoste ir pašnekėjome apie šį bei tą. Ir atvėrė jis man akis, sakydamas, jog bibliotekininkės nori, kad visi skaitytų, menininkai – kad visi turėtų meniškos prigimties ir suprastų meną, o matematikas išvis jų nesupranta – juk visa filosofija skaičiuose. Kitaip tariant, kiekvienas pagal save į pasaulį žiūri.

Vėliau pagalvojau – taip veikiausiai ir aš, kvailai noriu, kad visi pažinotų jūrą ne vien kaip Melnragių ar Palangos paplūdimius. Ir dažnai mėgstu sakyti „Lietuva turi būti jūrinė valstybė, o jos valdininkai (tarnautojai) to nesuvokia“.

Tai kaip suvoks, jei kadaise buvome kartais karingi žemdirbiai (dar klausimas, ar tikrai žemaičiai duodavo į kaulus vikingams), o vėliau – nuolankūs užkariautojams ir saviems ponams, bet tarpusavyje besivaidijantys žemdirbiai.

Užpraėjusį rudenį kasiau bulves Dargužių kaime. Tai ūkio šeimininko nuomonė apie mano pomėgį jūroms maždaug tokia: iš to nepavalgysi, o ir pavojinga. Geriau žemę dirbti. Ir jis iš dalies teisus. Manau, panašiai galvoja nemažai žmonių, kuriems burlaiviai – arba praeities romantika, arba turtingų ponų užgaida.

Tad apie kokių jūrinių tradicijų išsaugojimą ar puoselėjimą galime kalbėti, kai tų tradicijų vos viena kita ir jos neturi šimtamečių istorijų. Konkurencija su „kranto žmonėmis“ per didelė. Tad ar verta kovoti?

Juk, vėl pavyzdį nurodė Pamušalas, Džekas Londonas romane „Jūrų vilkas“ rašo ne tiek apie plaukimą, kiek apie žmonių tarpusavio santykius laive. Kaip visi bijojo kapitono, tačiau juo pasitikėjo, nes net žiaurus jo elgesys su komanda buvo į naudą komandai kritinėse situacijose. Tad ne menamas (mums) tradicijas puoselėti, o kaip plaukiant komandai sugyventi, kaip gerbti vienas kitą, kaip klausyti kapitono, padėti jungai, garbingai sportinėje distancijoje elgtis su priešininkais ir panašių dalykų verta mokytis plaukiojimuose.

Ar tuo, ką surašiau, noriu pasakyti, kad neverta puoselėti jūrinių tradicijų? Ar viskas,ką rašiau apie jūrines tradicijas (nors daugiau – apie jūrininkų prietarus) nė sudilusio skatiko neverta? Ne! Tiesiog kita nuomonė kartais padeda pagalvoti. Galgi neverta šiuo tinklaraščiu, kaip kartais įsivaizdavau, buriavimo reklamuoti. Tuo kiti tegu užsiima. Kasdien (o kartais nelengvai) kuriami įrašai skaitytojų vistiek negausina. O jei kuris ką nors naujo ir įdomaus sužino, tai čia ne prie nuopelnų sau skirti, o tiesiog pasidžiaugti.

Patinka man kadais Vėjopamušalų išsakyta jų tinklaraščio idėja – kajutkompanija, kurioje savi bičiuliai susirenka padiskutuoti visiems rūpimoms ir įdomiomis temomis. Jų idėjos savintis jau nebėr kaip, bet kažko panašaus čia ir norisi.

Ai, ne pavasarinės visai mintys, juolab Klaipėdoje mačiau tai, kas panašu į pavasarį. O liepos 31-rugpjūčio 3 dienomis į Klaipėdą suplauks tikrai jūrines tradicijas menančių ir puoselėjančių burlaivių.

Pirmadienis, bet vis dar sekmadienis. Mįslė. Ne, ne mįslė. Toks geografinis akibrokštas, kurį patyrė „Ambersail“ įgula – kirtę 180-ąjį dienovidį, ir perėję iš rytų (E arba O) ilgumos į vakarų (W) ilgumą, jie turėjo pasukti laikrodžio rodykles viena valanda į priekį, bet visa diena – atgal. Atjaunėjo.

Taip yra, jei plaukiama iš rytų į vakarus. Plaukiant iš vakarų į rytus (nuo Pietų Amerikos žemyno link Australijos, ar nuo Šiaurės Amerikos žemyno link Japonijos), būtų atvirkščiai. Tiesiog „Ambersail“ kirto Datos ketimosi liniją (kuri, beje, neina taip tiksliai 180-uoju dienovidžiu).

Viską paprastai paaiškina „Iliustruota vaikų enciklopedija“: „Į vakarus nuo tarptautinės laiko linijos yra viena para daugiau nei į rytus. Perkirtus liniją, data keičiasi“.

O aš prisimenu, kaip kadaise vaikystėje skaitytoje knygoje „Jungos Zacharo Zagadkino prisiminimai“ (pavardę į lietuvių kalbą būtų galima versti Kodėlčiukas, o pažodžiui — Mįslius) šis geografinis reiškinys buvo įdomiai paaiškintas. Ech, mielai dar perskaityčiau šią knygą, bet nežinau kur ji dingo. Bet radau internete.

Štai kaip junga Zacharas aprašo savo potyrius:

Laikausi vienos geležinės taisyklės – neatidėlioju rytdienai to, ką turiu padaryti šiandien. Jei dėl kažkokių priežasčių šią taisyklę sulaužau, pats save baudžiu – prašau laiko koko (virėjo – red. past.) neduodi man saldumynu per pietus desertui. Kokas juokiasi iš manęs, bet saldumynų neduoda. „Kentėk, Zacharai, admirolu tapsi“, — sako jis man tokiais atvejais.

Kartą mes plaukėme iš Vladivostoko į San Fanciską. Reiso metu aš intensyviai mokiausi anglų kalbos ir kasdien atmintinai išmokdavau tuziną naujų žodžių. Bet kartą taip taip įnikau į knygą „Raitelis be galvos“, jog pamiršau tądien išmokti naują dozę žodžių. Prisiminiau juos tik kai jau temo. Tad neliko nieko kito, kaip eiti pas koką ir pareikšti, jog rytdienos pietums aš nenusipelniau gauti saldžios porcijos.

– Nenusimink, Zacharai, — sakė man kokas, kai viską paaiškinau. — Tu geras junga, uolus. Ir aš paprašysiu komandos neskriausti tavęs. Rytoj padarysime išimtį ir nenuplėšime kalendoriaus lapelio. Šią dieną pasistengsime ištempti į dvi dienas ir rytoj vėl bus šiandien. Tad tu spėsi išmokti savo kasdieninę anglų kalbos žodžius.

Žinoma, aš koku nepatikėjau. Kaip galima dieną ištempti į dvi dienas? Juk jei nenuplėšime kalendoriaus lapelio, tai mes atsiliksime nuo gyvenimo visa para! Tačiau nutiko taip, kaip ir žadėjo kokas. Kitos dienos rytą kalendoriaus lapelis liko savo vietoje ir vakarykštė diena prasitęsė dar 24 valandoms. Aš išmokau angliškus žodžius ir gavau desertui saldumynų.

Rašytojo Pavelo Iljino knygoje visos Zacharo Zagadkino geografinės mįslės paaiškinamos. Leidau sau laisvai interpretuoti paaiškinimą.

Zacharo laivas plaukė Ramiuoju vandenynu. O jame yra linija, kurią kirtus galima arba atsirasti vakarykštėje dienoje, arba papulti į rytojaus dieną. Tai – datos keitimo linija, nustatyta tarptautiniu susitarimu 1884 metais. Kol šios linijos nebuvo, dažnai nutikdavo nesusipratimų.

1519–1521 metais dieną „pametė“ pirmieji pasaulį apiplaukę Ferdinando Magelano ekspedicijos dalyviai. Jūrininkai kruopščiai pildė laivo žurnalą ir buvo įsitikinę, kad į Ispaniją grįš ketvirtadienį. Bet kai prisišvartavo, sužinojo, jog yra… penktadienis! Dėl to jūrininkai turėjo atgailauti bažnyčioje, nes religines šventes minėjo vėluodami visą dieną.

Kas gi kaltas, kad „dingo“ diena? Juk laivo žurnaluose klaidos nebuvo. „Kaltas“, pasirodo, yra Žemės sukimasis aplink savo ašį.

Vienintelis iš Magelano ekspedicijos grįžęs laivas „Victoria“ kelionėje užtruko 1082 dienas. Jūrininkų skaičiavimu, jie vandenynuose ir tolimuose kraštuose praleido 1081 dieną. Iš vakarų į rytus besisukanti Žemė aplink savo ašį apsisuka kartą per parą. Per tą laiką, kol plaukė „Victoria“, Žemė apsisuko 1082 kartus.

Tačiau vieną apsisukimą, tik į kitą pusę, nei sukasi Žemė, aplink planetą padarė „Victoria“, plaukusi iš rytų į vakarus. Kitaip tariant, burlaivis aplink planetos ašį apsisuko tik 1081 kartą. Todėl ir laivo žurnalo ir „dingo“ viena diena.

Dar vienas nesusipratimas dėl datos įvyko XVIII amžiuje Aliaskoje, kur susitiko rusų ir anglų ekspedicijos. Rusai ten atvyko iš vakarų, anglai – iš rytų. Susitikimo metu netikėtai paaiškėjo, jog rusai švenčia laisvadienį – sekmadienį. Tuo tarpu Amerikoje (Aliaskoje) buvo tik šeštadienis.

Rusų naujakuriai Aliaskoje, kitaip nei Magelano jūreiviai, judėjo Žemės sukimosi kryptimi iš vakarų į rytus. Todėl jie atsidūrė vakarykštėje dienoje.

Siekiant išvengti panašių klaidų, buvo nustatyta datų keitimosi linija. Ji nubrėžta 180 dienovidžiu ir eina nuo Šiaurės poliaus per Beringo sąsiaurį, visą Ramųjį vandenyną iki Pietų poliaus. Kai virš šios linijos vidurnaktis, visoje Žemėje viena ir ta pati kalendorinė diena. Tačiau jau kitą akimirką į vakarus nuo šios linijos prasideda nauja diena, kuri po 24 valandų vėl sugrįš prie 180 dienovidžio iš rytų.

Tai riba tarp šios dienos ir vakarykštės, tarp šios dienos ir rytdienos.

„Štai kodėl pasisekė Zacharui – jo laivas kirto 180 meridianą iš vakarų į rytus: rytojaus diena tapo šiandiena. O jei laivas būtų plaukęs priešinga kryptimi? Tada jungai, jei jis nori gauti savo saldumynus, būtų tekę išmokti ne vieną, o du tuzinus angliškų žodžių. Nes nuo kalendoriaus laive būtų buvę nuplėšti iškart du lapeliai“.

Lygiai taip pat nutiko ir „Ambersail“ įgūlai. Tad jei vyrai buvo ką nors suplanavę „tai dienai“, tačiau nespėjo, jie galėjo be sąžinės graužimo tai padaryti „ta pačią dieną“ antrąkart.

„Tūkstantmečio odisėjos“ pranešime (kurį spausdina lrytas.lt) taip pat Magelano ekspedicijos pavyzdžiu (tik kiek kitu) aiškinama, kaip ir kodėl keičiasi datos.

Ten taip pat rašoma, kad tikrovėje nėra galima Žiulio Verno romane „Aplink pasaulį per 80 dienų“ papasakota istorija, kaip Filijus Fogas, apkeliavęs aplink pasaulį, „atvežė“ į tėvynę sekmadienį, kai ten dar buvo ankstyvesnė diena – šeštadienis. Tai galėjo įvykti tik Magelano laikais, nes tada dar nebuvo susitarimo dėl datos pasikeitimo linijos.

Bet ponios ir ponai! Žiulis Vernas tada dar nežinojo, kad ir jachta galima apiplaukti Žemės rutulį greičiau nei per 60 dienų!

Laukiau pranešimų, kada „Ambersail“ kirs ekvatorių. Smalsu, kaip ten jiems sekasi zonoje be vėjo, kaip vyko krikštynos (kertant pusiaują Neptūnas krikštija visus naujokus). Ir štai sulaukėm – šiandien pranešta, kad „vakar (2008 11 05) vidurdienį (12.05) Lietuvos laiku „Tūkstantmečio odisėjos“ antrojo etapo įgula Atlanto vandenyne jachta „Ambersail“ kirto pusiaują“.

Vienintelis kartą pusiaują jau kirtęs „Ambersail“ antrojo etapo įguloje yra Linas Ivanauskas. Tad natūralu, jog jam teko Neptūno vaidmuo. Jo palydovas – „Abmersailius“ – buvo kitas įgulos narys Mindaugas Baltrūnas. Žaliu apdaru pasidabinęs Jūrų valdovas kiekvieno pirmą kartą pusiaują kirtusio įgulos nario klausinėjo apie „Tūkstantmečio odisėjos“ misiją, plaukimo tikslą. Štai ką apie tai rašo antrojo etapo kapitonas Audrius Jasinskas:

„Pagal tradiciją, plaukimo per pusiaują metu pasirodžiusiam Neptūnui man ir likusiai įgulai teko raportuoti, kur ir kodėl plaukiame bei prašyti leidimo tęsti kelionę. Įnoringasis jūrų valdovas kiekvienam liepė prisistatyti, teko atsakinėti į Neptūno pateiktus klausimus apie mūsų misiją, prisistatyti ir net pademonstruoti šokėjų sugebėjimus (sudėtinga užduotis, kai jachta plaukia pasvirusi)!“

Iš odisėjos pranešimo galime spėti, kad krikšto tema buvo ekologija: įgulos nariams Neptūnas priminė kad žmonės teršia vandenį ir jie privalo atsakyti už tai. Buriuotojams teko gerti sūrų Atlanto vandenį. Po to (vėlgi, tradiciškai) ant kiekvieno buvo šliūkšteltas jau Pietų Atlanto vandens kibiras. Po šio krikšto, be abejo, Neptūnas leido visiems plaukti toliau:

Iškart noriu patikinti: šio posakio netaikau niekam, kas jį ką tik perskaitė.

Ir tuoj suprasite kodėl.

Manau, kad dauguma žmonių posakį “Vėliavą tau į rankas (ir pirmyn)” supranta kaip paskatinimą, paragimimą imtis iniciatyvos ir drąsiai žengti į priekį. Iš šio požiūrio tai gali būti ir atsakomybės nusikratymas – štai, imkis darbo, o mes iš paskos žengsim.

Panašius paskatinimus radau interneto diskusijose vos keliuose pirmuose “Google” paieškos sistemos surastuose puslapiuose (pavyzdžiui, čia, čia ir čia ).

Rusiškame aiškinamajame Odesos kalbos žodyne posakio reikšmė nurodoma kaip teisių veikti (daryti ką tinkamas) suteikimas.

Bet iš rusų kalbos kilęs posakis (“Флаг тебе в руки”) turi ir kitą, mažiau žinomą ir stipriai neigiamą atspalvį.

Pagal vieną versiją, daugiareikšme rusų kalba Rusijos kariniame laivyne šis posakis skiriamas tik norint pažeminti ar piktai “pasiųsti” kitą asmenį.

Kariniuose kreiseriuose (ir ne tik) kovinė vėliava plazda lavo nosyje (priekyje) ant flatštoko (vėliavos koto). Įsivaizduokime, kad vėliava plazda jūreivio rankose. Kur tuomet flatštokas? Jo šiknoje…

Tad jei kas, žinantis ir tokią šio posakio prasmę, pasiūlys paimti vėliavą į rankas, mintyse šį posakį drąsiai galima versti į lietuvišką “Pagalį tau šiknon”.

Nei vienam tai perskaičiusiam aš to nesakiau