Posts Tagged ‘kasdienybė’

• Socialinė reklama, kaip svarbu laivų signalines šviesos.

Daug žmonių ir dar daugiau knygų. Neturint konkretaus tikslo tokioje maišalynėje būtų tikras vargas. Knygų norisi daug (kodėl jos tokios nepigios?), stumdytis tarp žmonių (nors jie ir mandagūs) tai pat jokio malonumo.

Tad remdamasis praėjusių metų patirtimi,  į šiųmetinę knygų mugę ėjau su tikslu ir iškart patraukiau prie Klaipėdos universiteto stendo. Malonu, kai mane pažino, prisiminė, ką praėjusiais metais pirkau.

Ir mano marinistinių knygų biblioteka pasipildė privaloma kiekvienam, plaukiojančiam jūrose, Vytauto Paulausko „Tarptautinės laivų plaukiojimo taisyklės“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2006).

Šios taisyklės man ne naujiena, skaičiau ir rusiškai, ir angliškai, ir egzaminą išlaikiau, bet vis prisimiršta. Tad bus po ranka.

Gaila tik, kad knygos leidėjai pagailėjo dažų – iliustracijose baltus, žalius, raudonus, geltonus žiburius teks įsivaizduoti, nes jie nespalvoti, tik pažymėti atitinkamomis raidėmis. Neapkraunant galvos simbolio konvertavimo į spalvą, daug paprasčiau įsiminti.

Trenktis į knygų mugę (man iš namų — tik nuo kalno nusileisti) dėl vienos knygos gal ir neracionalu. Tik man naujų, dar neskaitytų, marinistinių knygų nemačiau.

Buvo ir daugiau knygų – interneto tyruose jau apdainuota ir knygynuose, teigiame, išpirkta Andriaus Užkalnio „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ (be autoriaus autografo, bet su palinkėjimu sau), Gintaro Beresnevičiaus „Ne apie tai mano dūzgelė“ (su palinkėjimu žmogui, kuriam ir ši knyga).

Dar mačiau, bet per mugės šurmulį nepakalbėjau su Gintaru Grajausku (jis dainuoja grupėje, kurios koncertą kadais Nidoje buriuotojai išgelbėjo), aplankiau muzikos ir kito alternatyvaus gėrio leidyklos Dangaus stendą, pakalbėjau su e.knygų pardavėjais, kelis pažįstamus mačiau, keli mane matė.

Paradoksas: kompiuteriams vis labiau skverbiantis į mūsų gyvenimą, vis mažiau laiko lieka knygoms skaityti, tačiau „InfoBalt“ mirė, o „Knygų mugė“ gyvuoja (klesti, regis, netinka – lankytojų mažiau nei anksčiau).

Skaitmeninėms knygoms dar sunkiai skverbiantis į Lietuvą (ypač – lietuviškoms), popierinių knygų leidėjai (nepaisant padidėjusių mokesčių) siūlo tikrai daug. Bet, kaip rašė Dansu Dansu, kuo didesnis pasirinkimas, tuo sunkiau išsirinkti.

Tik ar tikrai toks be proto didelis pasirinkimas? Man minėjo, o ir pats įsitikinau – skirtingų leidyklų stenduose gali rasti tų pačių knygų. Ar jos visos leidžia tas pačias, ar tiesiog pelnosi iš populiarių knygų parduodami konkurentų leistas?

Parodoje buvau paskutinę dieną, pora valandų iki uždarymo. Specialiai rinkausi tokį laiką – mažiau laiko pagundoms prisipirkti knygų, kurios, nors ir labai geros, ilgai lauks, kol rasiu joms laiko.

Pagundoms sumažinti ėjau ir su konkrečiu tikslu – ieškojau knygų marinistine tematika. Ir štai čia pasirinkimas menkas. Pokalbis prie „Vagos“ leidyklos stendo:

– Laba diena, gal turite knygų marinistine tematika? Apie jūras, buriavimą, laivus?
– „Tryse valtimi“ ?
– Ne, ačiū, ne tai.

Panašiai buvo ir kituose stenduose. Pirkti „Katera i jachty“ žurnalą už 18 litų dėl vieno-dviejų straipsnių apie buriavimą (ten vistiek daugiau kateriai, motorai) neapsimoka.

Bet vieną knygą parsinešiau. Klaipėdos universiteto leidykla išleidusi du marinistinius žodynus. Aš pirkau „Anglų-lietuvių kalbų jūrų technikos, laivybos, žvejybos žodyną“. Norėjau ir lietuvių-anglų kalbų, bet žodynai brangus malonumas. Teks vėliau nusipirkti. Juolab, žodynų yra ne vienas. O dabar turėsiu stalo knygą, kuri labai pravers rašant tinklaraštį. Kartais terminų vertimo ar paaiškinimo ir internete nerandu.

Pašto dėžutėje radau siuntinį, apie kurį buvau jau ir pamiršęs. Reklamuodamas gruodžio 9 dieną duris atvėrusioje „London Boat Show“  saugumo jūroje organizacijos „Ocean Safety“ stendą, tuomet užsisakiau ir jų brošiūras. Maniau – apie saugumą. Gavau – reklamą.

Bet pykti negali. Jų reklama pasiekė tikslinę auditoriją, t.y., potencialų pirkėją. Bukletuose – pačios įvairiausios saugumo priemonės:

veidrodėliai siųsti šviesos signalus,

• gelbėjimosi liemenės (yra net specialių – ugniai atsparių),
• gelbėjimosi plaustai,
• kostiumai (vienas man patiko – sulankstytas telpa nedideliame pakete, o užsivilkus kyšo tik veidas, bet nesušalsi ir prie -30C),
• radijo stotys,
• EPIRB,
• ir dar daug kitų būtinu jachtoje (ir/ar laive) kitų daiktų.

Pavarčius bukletus nereikės ieškoti informacijos internete – man popierius vis dar mielesnis. Tad gali būti, kad pirksiu tų kompanijų gaminius (o kaip pirkti galiu ieškoti ir internete).

Šeštadienio rytą ėjau į „blusų turgų“ – numizmatų ir kolekcininkų turgelį buvusiuose Profsąjungų rūmuose. Ten pat, kur vyksta teisingos muzikos koncertai, o vasario 20 dieną sceną drebins „Kreator“.

Maniau „blusų turguje“ rasiu ką nors jūrine tematika. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą į Gdanską nuplaukiau su „Autrimpu“ (berods 1998 m.), pamačiau ten varinį bocmano švilpuką ir iki šiol noriu nusipirkti (tuomet man buvo per brangu). Bet jūrinis antikvaras buvo tik labai brangus kompasas (nuotraukoje). Pardavėjas sakė, jog jis iš carinės Rusijos laikų, ne vėlesnis, kaip 1850 metų. Gražus daiktas. Ir pasaulio šalis rodė. Bet aš ne kolekcininkas, o 1800 Lt – per brangu vien už grožį.

Pas kolekcininkus ėjau atsiimti vieno kiek vėluojančio siuntinio – praėjusių metų spalio mėnesio „Yachting World“ žurnalo. Yra ką skaityti – 10 psl. skirta Didžiosios Britanijos olimpinei rinktinei (paminėta ir mūsų Gintarė), dar 10 psl. – „Volvo Ocean Race“ apžvalga (VOP70 jachtos, maršrutas, komandos). Na ir daug kitos info.

Kartu su šiuo žurnalu ir dar vienas – „Saupersail World“. Apie milijonus kainuojančias, dideles (kur vairininkas su komanda laivo priekyje bendrauja radijo ryšiu), prabangias jachtas. Man šio numerio vinis – jachtos „Speedboat“ pristatymas. Su šia jachta nenuorama milijardierius seras Richardas Bransonas nesėkmingai bandė šturmuoti Atlanto perplaukimo rekordą.

O kitos savaitgalį jau ne visai dovanos. Pirkau sau.

Seniai norėjau ir įsigijau plaukų kirpimo mašinėlę. Kiek paburbėjusi, padėjo išsirinkti mano kirpėja. Įdomu, kad jos instrukcijoje yra „jūreiviškos šukuosenos“ kirpimo schema. Išbandžiau mašinėlę. Bet šukuosena elementari – „pirmu numeriu“ (ui, juk žiema už lango…). Reikės eiti pas kirpėją, kad palygintų. Vienas švariai vargiai ar nusikirpsi.

O kita prekė – tai prie grąžto ar akumuliatorinio suktuvo prisukamas poliruoklio diskas. Žiūrėsiu, kiek jis veiksmingas šveičiant plyteles virtuvėje. O gal ir grindis juo išvalysiu (vietomis gerokai purvo prisikaupė). Ne be reikalo sakoma, kad vyrų tinginystė – žmonijos progreso variklis. Kam man rankomis šveisti, jei tai galės technika padaryti?

P.S. Sekmadienį gavau dar vieną puikią dovaną – 1979 metais Čikagoje leistą jūrų kapitono Broniaus Krištopaičio knygą „Jūrų keliais“. Žino mama, kokių lauktuvių iš JAV parvežti.