Posts Tagged ‘Runcė’

Hamletiškas klausimas, kuri gelbėjimosi liemenė – automatinė ar rankinė – geresnė, neduoda ramybės ne vienam buriuotojui.

Tie, kam nors kartą liemenė (kalbame apie „pasagas“ — tas, kurios nedidelės ir tik reikalui esant išsipučia) išsiskleidė pati ar, juolab, dirbant denyje, automatines pakeitė į rankines.

Atsargesni pasitiki automatinėmis svarstydami: „O kas, jei iškritęs už borto žmogus bus be sąmonės? Kaip jis įjungs liemenės mechanizmą?“.

Į klausimą jau seniai atsakė gamintojai: yra liemenės, kurios nereaguoja į denį užliejusias bangas, išsiskleidžia tik panirusios po vandeniu. Žinoma, galima aktyvuoti liemenę ir rankiniu būdu.

Jos tik brangesnės nei paprastos vien rankinės, ar vien automatinės, ar pusiau automatinės.

Tokios, pusiau automatinės, kartas suveikia neįtikėtinose situacijose. Maniškė, prieš kelis metus įgyta Švedijoje, suveikė ramiai gulėjusi stalčiuje bute Vilniuje dar ne sezono metu.

Įsukau naują suspaustų CO2 dujų balioną, bet liemenės vėl padaryti automatinės-rankinės nepavyko: Lietuvoje neradau liemenės paleidimo mechanizmo Nautomatic 3002 S  atsarginių dalių: „tabletės“, kuri užfiksuoja paleistuką budinčioje padėtyje, o vandenyje ištirpusi leidžia jam suveikti, ir paleidimo rankenėlę saugančio plastmasinio kaištuko. Teko improvizuoti: vietoje „tabletės“ panaudojau pieštuko gabalą, vietoje kaištuko – ploną elektros laidą.

Ir nuo to karto nuolat virpėjo noras išbandyti, kiek mano „samodielka“ veiksni. Bet laikiausi pirmosios nepaskendimo taisyklės: neiškristi iš borto ir nei mariose, nei jūroje neišbandžiau.

Gruodį pasitaikė proga išbandyti liemenę (matyti nuotraukoje viršuje kaip plaukiu). Tuo pačiu sužinojau, kuo bent vienu dalyku automatinė geriau nei rankinė (nes maniškė liko veikti tik kaip rankinė – pats turi paleisti jos mechanizmą).

Išbandymas įvyko Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje  kartu su Solas programos kursantais. Tik jie į mokyklos baseiną nėrė su jūrininkų hidrokostiumais (šiltais ir beveik neperšlampamais), aš — su savo buriuotijiška apranga ir jau ne automatine liemene.

Vanduo buvo vėsus, bet labai šaltu nepavadinčiau. Vėliau mokymus pravedęs dėstytojas paaiškino: jei vanduo būtų buvęs tikrai šaltas, būčiau pakliuvęs į bėdą – organizmui patyrus sukrėtimą, būčiau sustingęs ir kelias sekundes negalėjęs pajudėti ir paleisti liemenę.

Ir tikrai: šuolis-šlapia-vėsu-kur-poparaliais-ta-virvutė. Rodos tik sekundė ar pusantros, o kiek tai gali reikšti kritinėje situacijoje!

Jei tai vyktų atviroje jūroje, kur stresas nepalyginamai stipresnis ir kur nesi tikras, kad iki tvirtos atramos tau tik keli grybšniai plaukiant nugara (ir tik nugara – su liemene taip patogiausia), randasi tikimybė kilti panikai, o ši aikštinga ponia prie gero nepriveda.

Tad darau sau išvadą: rankinė liemenė gerai šiltuose kraštuose ir nelabai ekstremaliose situacijoje. Mūsų platumose idealiausias variantas – pusiau automatinė. Kas, kad nepigi. Idealai nepigūs.

Visgi saviške asmenine gelbėjimo priemone likau patenkintas: mechanizmas suveikė, išsiskleidė greitai, diržas ne per laisvas, virš vandens laiko gerai. Osvaldai, ruošk balionėlį – vėl reikia gražinti įrankį į kovinę padėtį.

Būtų įdomu išmėginti jūrininkų hidrokostiumus. Su šiais, teoriškai, jie vandenyje išsilaikytų kelis kartus ilgiau, nei aš su buriuotojiška apranga. O jei dar be kepurės (per galvą ir kaklą išspinduliuojama daugiausiai kūno šilumos, o vandenyje organizmas 26 kartus greičiau atiduoda šilumą nei ore), tai man išvis būtų šakės.

Nuotraukoje apačioje matyti, kaip prieš daugiau nei metus Runcė man padėjo tvarkyti savaime suveikusią liemenę. Matyti išsuktas jau tuščias balionas ir nusipirktas naujas, kurio žalia papildoma detalė netiko tamsiai bordinės spalvos įtaisui:

Retai aprašoma, dažniau minima mano sugyventinė penelopė Runcė tapo uostamiesčio gyventoja. Tik nežinia kaip jai sekasi, nes ji uostamiestyje ir dingo.

Istorija paprasta. Klaipėdoje gali tekti praleisti nemažai laiko, tad nenorėdamas užkrauti katės priežiūros kitiems, ją atsivežiau. Kartu su dviračiu. Atvežė mus gera pažįstama (buvo minčių ir traukiniu važiuoti).

Specialiai kelionei pirkau gyvūnams vežti skirtą dėžę. Miauksėjo Runcė joje, nebuvo patenkinta, bet kelionę ištvėrė. O vos atvykus (naktį iš penktadienio į šeštadienį) ir iš mašinos dėžę padėjus ant žemės, sugebėjo iš jos iššokti ir pasprukti.

Neieškokim kaltų, kodėl taip atsitiko, tai nieko nepakeis.

Spėju (nes kačių, kaip ir moterų, nesuprasi), kad kelionėje katė patyrė rimtą stresą ir vos pajutusi laisvę, papustė uodegą. Iki tol ji, kai dar buvo mažytė katytė, tik du kartus vežta trumpus atstumus. Ir nemačiusi gamtos – buvo daugiabučio balkono karalienė (kartą paukštį sumedžiojo jame).

Ir štai naktį kambarinė katė pabėgo į miesto privačių namų kiemus. Aplink pilną kačių, šunų, paukščių, žmonių, žolės, krūmų, medžių, mašinų ir viso kito, kas nėra Runcei įprasta.

Kaimynai apie bėglę žino, aplinkiniai kiemai apvaikščioti, savo kvapo kieme palikau. Galgi grįš čia, o ne į Vilnių, kaip kad stereotipinės legendos byloja, kuomet katės prisiriša ne prie mogaus, o prie vietos, ir persikrausčius grįžta į senąją vietą kelis šimtus kilometrų.

Na, o jei katė neatsiras, tai… „Nieko nepadarysi“ (Kurtas Vonegutas) ir/arba „Eternal Sunshine of the Spotless Mind“ (Holivudas).

[ Gravitacijos jėga sumažėjo ]

Katės yra medžiotojos, tai visiems žinoma tiesa. Bet kodėl, po perkūnais, savo namuose medžiojama auka esu aš? Nerandu atsakymo.

Kartą nutiko tokia istorija. Grįžau po kelionės jūromis (berods, tai buvo po pasiplaukiojimo Adrijoje) ir išsiilgusi manęs manoji Runcė (ak, ištikimoji mano Penelopė) vis paskum zyliojo, o kai prisėdau prie kompiuterio, išsitiesė visu ūgiu per rankas ir klaviatūrą (nuotrauka Facebooke).

Iš pradžių buvo miela, bet vėliau pradėjo trukdyti. Tai švelniai pakėliau ir nuleidau ant žemės (netrukdyk chatinti, kūtvėla). Interneto vingrybių katė nesuprato ir netrukus atkeršijo: pašokau nuo kėdės su kate, įsikabinusia man į blauzdą. Kaip ją tuomet išvadinau jau ir nepamenu, bet ji suprato, jog tai nebuvo meilūs žodžiai.

Atlėgus skausmui ėmiausi sankcijų, nors veikiau tai tiktų vadinti savigyna: nukirpau Runcei nagus. Tuo pačiu ir baldai mažiau kentės.

Atliekant katės pedikiūro/manikiūro operaciją (patikėkite, tai ne taip paprasta) kilo hipotetinis klausimas: o ar gali, pavyzdžiui, taip už stiprius nusižengimus vyras moterį bausti? Klausimą paleidau virtualybėje. Atsakymų necituosiu.

Bet grįžkime į medžioklės plotus. Jei aprašyta istorija paaiškinama (tau nereikia mano švelnumo? tai še tau nagučiais!), tai niekaip negaliu paaiškinti, kodėl savo namuose turiu saugotis lyg būčiau pakliuvęs į plėšrių žvėrių knibždančias džiungles?

Runcės medžioklės plotai ne tokie jau ir dideli – standartinis dviejų kambarių butas plotu vos vos lenkia „Ambersail“ aplink pasaulį plukdytą trispalvę. Tačiau kiek čia užkaborių savo aukos tykoti! Todėl ir vaikštau į šalis dairydamasis, o jei jaučiu (jau pradedu išmokti jausti), jog esu tykojamas, vaikštau atbulas ar akimis stebiu „priešą“.

Ir vis tiek ne visada pavyksta išvengti aštrių nagučių. Pavojingiausia naktimis (juk katės – naktiniai medžiotojai), kai gamta pašaukia iki manojo geltonai-juodo vonios kambario. Jei pamirštu Ruklos ir Kauno jėgerių poligonuose išmoktas pamokas, katės nagai mane pasiveja lyg priešo kulkos.

Taip ir gyvenam. Tarakonų namie nėra, pelių nė nebuvo, paukščių viena šeimyna neapdairiai bandė apsigyventi inkile balkone, bet sunkiai sužeisti išsinešdino. Lieka vienintelis medžiojamas objektas – aš. Kažkodėl viešnių Runcė nepuola. Moteriškas solidarumas?

P.S. Šis įrašas publikuojamas gausių Runcės gerbėjų pageidavimu. Nuotraukoje ji visai ne puola, švelniai sako miau, man tik pavyko tokį kadrą užfiksuoti.

Ir atsivėrė mano čachros, ir nušvito man dangus, ir aplankė mane suvokimas – dėl visko kaltos katės. Gal net toji nuotraukoje ant darbinio kompiuterio, su manimi gyvenanti – Runcė.

Religinėmis temomis diskutuoti beprasmiška. Nes čia vyrauja ne logiška argumentacija, o neracionalios emocijos. Kas geriau: krikščionybė ar musulmonizmas? MAC ar PC? Šuo ar katė?

Vargu, ar kas ras vienintelį atsakymą, neieškau ir aš jo. Bet čachros man sako: nuo to, kuri pusė pasirinkta, žmogus vienaip ar kitaip reaguoja, mąsto, elgiasi, bendrauja. Ir aš pats, be abejo.

Visą gyvenimą augau su šunimis. Na, buvo pora kačių, bet aš nuolat kartodavau – jau ko ko, bet katės mano namuose nebus. Niekada! Bet yra. Ir aš ja labai patenkintas (jos atsiradimo istorija verta atskiro įrašo). Ir nuo jos apsigyvenimo pas mane (ar čia aš pas ją apsigyvenau?), įvykio šiokių tokių pasikeitimų.

Nes gyvenu su savarankiška, nepriklausoma, savo nuomonę ir suvokimą apie gyvenimą turinčia gyva būtybe. Su savo charakteriu, įnoriais, pomėgiais. Ir tenka susitaikyti su tuo, kad ji savo nuomonės man aiškinti neprivalo. Net jei privalėtų, vistiek kačių kalbos nemoku.

Kartais sunku susitaikyti su ta katės nepriklausomybe. Anot Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė“ prezidentės Jurgitos Gustaitienės, kačių neaugino diktatoriai – Stalinas, Hitleris. Nes negalėjo pakęsti, kad kažkas turi savo nuomonę, kažkas gali nepaklusti jų nurodymams, o apšauktas nereaguoti – tiesiog apsisukti ir nueiti. Diktatoriškus žmones tai turėtų erzinti, varyti į neviltį. Todėl jie augina šunis, kurie paklus menkiausiam paliepimui.

Skaičiau tokį pasakymą: kam žmogui šuo – jis jau turi vieną šešėlį. Bet aš nesu prieš šunis. Ir dabar mielai auginčiau. Tik nenoriu kankinti – kas jį vedžios, kai namo paromis negrįžtu? Katė moka savimi pasirūpinti. Svarbu tik maisto prikrauti užtektinai. Ji nesuės jo viso vienu ypu, kaip tai padarytų šuo.

Mano katės nepriklausomumas kartais erzina ir mano svečius. Buvo tokių viešnių, kurios pyko, kad Runcė neina pas jas ant kelių, nesileidžia glostoma. Bet juk ji ne pliušinis meškiukas!

Sako, šeimininkas supanašėja su savo augintiniu. Tai gal aš supanašėjau su savo kate? Kaip ir katė, kai ant manęs rėkia, einu šalin. Kai išsirėks, bus galima išklausyti, ką pasakys. Kaip ir katė, nemanau privalantis aiškinti, kas sukasi mano galvoje. Ir vis dažniau, kaip ir katė, pasirenku vienatvę, o ne triukšmingą kompaniją. Bet taip pat, kaip ir Runcė, kartais labai noriu draugijos.

Štai tai ir sufleruoja atsivėrusios čachros.

Jau seniai nebekovoju su savo “sugyventine” Runce dėl vietos lovoje. Bet ji jau peržengia visas ribas.

Anksčiau dar spirdavau koja ar nustumdavau ranka savo draugę iš lovos. Ir vistiek dažnai ryte atsikėlęs ją rasdavau lovoje – tai viename, tai kitame kojūgalyje susirangiusi. Lova mano didelė (~ 2.2×1.8 m), tad vietos užtenka.

Tačiau šią savaitę ji įprato miegoti visai šalia manęs – mano nosiai atkišusi savo užpakalį, o savo galvą pasidėjusi ant kitos pagalvės.

Bet kita pagalvė skita ne katei!

Spėju, kad tokia meilė man Runcei radosi po praėjusios savaitės įvykių – mano dviejų kambarių butas buvo virtęs viešbučiu. Prie jūros pailsėti sesė paliko savo šunį Geilą (jis su Runce sugyvena pagal taisyklę “kaip šuo su kate”), iš JAV grįžusi mama pora naktų nakvojo, o savaitgalį, kai svečiai namo išvyko, išvažiavau ir aš. Kaip dažniausiai – buriuoti Kuršių mariose.

Matyt katė patyrė didelį stresą ir dabar, mums likus vienu du, trykšta man savo meile…