Džiunglės standartiniame daugiabutyje
Tuesday, July 21st, 2009
Katės yra medžiotojos, tai visiems žinoma tiesa. Bet kodėl, po perkūnais, savo namuose medžiojama auka esu aš? Nerandu atsakymo.
Kartą nutiko tokia istorija. Grįžau po kelionės jūromis (berods, tai buvo po pasiplaukiojimo Adrijoje) ir išsiilgusi manęs manoji Runcė (ak, ištikimoji mano Penelopė) vis paskum zyliojo, o kai prisėdau prie kompiuterio, išsitiesė visu ūgiu per rankas ir klaviatūrą (nuotrauka Facebooke).
Iš pradžių buvo miela, bet vėliau pradėjo trukdyti. Tai švelniai pakėliau ir nuleidau ant žemės (netrukdyk chatinti, kūtvėla). Interneto vingrybių katė nesuprato ir netrukus atkeršijo: pašokau nuo kėdės su kate, įsikabinusia man į blauzdą. Kaip ją tuomet išvadinau jau ir nepamenu, bet ji suprato, jog tai nebuvo meilūs žodžiai.
Atlėgus skausmui ėmiausi sankcijų, nors veikiau tai tiktų vadinti savigyna: nukirpau Runcei nagus. Tuo pačiu ir baldai mažiau kentės.
Atliekant katės pedikiūro/manikiūro operaciją (patikėkite, tai ne taip paprasta) kilo hipotetinis klausimas: o ar gali, pavyzdžiui, taip už stiprius nusižengimus vyras moterį bausti? Klausimą paleidau virtualybėje. Atsakymų necituosiu.
Bet grįžkime į medžioklės plotus. Jei aprašyta istorija paaiškinama (tau nereikia mano švelnumo? tai še tau nagučiais!), tai niekaip negaliu paaiškinti, kodėl savo namuose turiu saugotis lyg būčiau pakliuvęs į plėšrių žvėrių knibždančias džiungles?
Runcės medžioklės plotai ne tokie jau ir dideli – standartinis dviejų kambarių butas plotu vos vos lenkia „Ambersail“ aplink pasaulį plukdytą trispalvę. Tačiau kiek čia užkaborių savo aukos tykoti! Todėl ir vaikštau į šalis dairydamasis, o jei jaučiu (jau pradedu išmokti jausti), jog esu tykojamas, vaikštau atbulas ar akimis stebiu „priešą“.
Ir vis tiek ne visada pavyksta išvengti aštrių nagučių. Pavojingiausia naktimis (juk katės – naktiniai medžiotojai), kai gamta pašaukia iki manojo geltonai-juodo vonios kambario. Jei pamirštu Ruklos ir Kauno jėgerių poligonuose išmoktas pamokas, katės nagai mane pasiveja lyg priešo kulkos.
Taip ir gyvenam. Tarakonų namie nėra, pelių nė nebuvo, paukščių viena šeimyna neapdairiai bandė apsigyventi inkile balkone, bet sunkiai sužeisti išsinešdino. Lieka vienintelis medžiojamas objektas – aš. Kažkodėl viešnių Runcė nepuola. Moteriškas solidarumas?
P.S. Šis įrašas publikuojamas gausių Runcės gerbėjų pageidavimu. Nuotraukoje ji visai ne puola, švelniai sako miau, man tik pavyko tokį kadrą užfiksuoti.
RSS prenumerata
