Posts Tagged ‘kelionės Kroatijoje’

• Nekantriems: visų šiame įraše aprašomų (ir daugiau) jachtų nuotraukos yra viename Picasa albume.

Užjūrių uostuose natūralu dairytis į laivus ir jachtas, pamatyti ką nors neregėto. Šiemet Kroatijoje mačiau įdomių, o kai kurių – ir liūdno likimo burlaivių.

Pirmoji, liūdno likimo jachta „Liva“ Ją Korčuloje pamačiau netikėtai – kildamas viena gatvele į viršų šalia marinos staiga pastebėjau jachtos nosį su ant priekinio štago susuktu stakseliu. Nebūtų nieko keisto, jei nejausčiau, jog per aukštai nuo vandens. Žvilgt per šaligatvio atbrailą – nagi taip, su burėmis ir ant kilbloko jachta.

Nusileidau į apačią, apėjau Korčulos ACI marinos ofiso pastatą ir palikęs pirsus iš kairės, pamačiau jachtą. Ne tik stakselis, bet ir grotas, pakabinamas variklis, net meškerė ant transo palikti. Laivo korpursas vietomis stipriai nubrozdintas, tad spėju, jog per audrą blaškėsi į krantinę arba ant akmenų seklumoje. Marinoje klausiau, kas nutiko jachtai, bet tepaaiškino: „some problems last summer“. Gal laišką jiems parašyti, daugiau sužinočiau.

Netoliese akį patraukė dar vienos ant kranto stovinčios jachtos takelažas – po dešiniu zalingu plėvesavo Kroatijos vėliava. Kai burlaivis atplaukia į svetimą šalį, įgula kelia tos šalies vėliavą po dešiniu zalingu (stiebo skersiniu). Bet kodėl šios (ar ne švediška „Albin Vega Ballad”?) jachtos šeimininkas paliko vėliavą, nenumanau.

Dar vienas liūdnas vaizdelis toje pat marinoje – pačiame prieplaukos gale, šalia motorų dirbtuvių ir atsarginių dalių parduotuvės stovėjo Lietuvos buriuotojams puikiai žinoma lenkiška „Carter“ klasės jachta (o gal tai originalas, nuo kurio lenkai nesidrovėdami nušvilpė projektą). Jachta be iliuminatorių, bet dar su stiebu ir net spinakerio giku. Įdomus nereikalingų (ar reikalingų) detalių pasirinkimas.

Kita jau senokai neplaukiojanti jachta stovėjo Splito marinoje. Bet ne svečiams skirtoje ACI klubui priklausančioje, o giliau link miesto. Spėju, jog tai vietos buriuotojų uostas, čia ir daugiau mačiau kitokių jachtų, nei gana vienodos poilsiautojams nuomojamos (čarterinės).

Keletą įdomių burlaivių (vienas jų parduodamas) regėjau Lumbarda marinoje, o jau minėtame Splite į akis krito ir kateris – jei būtų juodas, sakyčiau tiktų naujausiam Betmeno filmui.

Pasikartosiu: visas kiek įdomesnes jachtų nuotraukas sudėjau į atskirą Picasą albumą Kai kurios nuotraukos darytos mobiliuoju telefonu.

Buriuoti į Kroatiją žmonės vyksta pailsėti ramiai plaukiodami mėlynoje į žalumą šiltoje jūroje, pasikaitinti saulėje. Bet ne visada ir ten puikūs orai. Tuo įsitikinau savo kailiu.

Jei praėjusiais metais Adrijos jūroje tik viena naktis buvo kiek neramesnė, nes plaukėme ilgą atstumą iki Vis salos, vėjas pūtė „į nosį“ iki 20 mazgų, tai šiemet vėjo „į nosį“ gūsiais iki 27 mazgų teko ragauti gerokai daugiau.

Tiesa, tokį stiprų, jau 6 balus pagal Boforto skalę siekiantį vėją jachtos prietaisai fiksavo tik kartą, bet nuolatiniai 20-23 mazgų vėjai nedžiugino mūsų jachtos „Alaska“ įgulos. Vietoje saulės pirmas dienas gavome debesų aptrauktą dangų ir lietų, kurio lašus (ar bangų purslus) savo veidu jutau nemaloniai – kartais vėjas juos pūsdavo horizontaliai.

Apie normalų buriavimą su tam neskirta jachta ir nepatyrusia komanda negali būti ir kalbos. Mūsų jachtos nuomos kompanijos taisyklės draudžia plaukti, jei vėjas pučia stipriau nei 20 mazgų. Bet įgula laikėsi puikiai, neniurzgėjo, silkių nešėrė,, o ir jachta (šitoji „Beneteu Cyclades 39.3“) neblogai plaukė vien su varikliu.

Vėjuočiausią dieną (06.02) iš Korčulos ketinome nuplaukti iki Dubrovniko. Jau iš vakaro dangus buvo apsiniaukęs, o išplaukimą teko atidėti, nes prapliupusi liūtis lyg siena uždengė horizontą. Kai išplaukėme ir vėjas dar sustiprėjo, kamuotis bangose (mano perdėtu skaičiavimu jos nesiekė 1,5 metro) nenorėjome ir kai tik iš debesų bei lietaus šydo atsivėrė Mljeto sala, pasukome į ją, kur įplaukę į nacionalinio parko Rogač įlanką (užutekį) prie Polače miestelio, mėgavomės ramybe. Netrukus tokių kaip mes čia atplaukė dar kelios jachtos.

Tik vėliau sužinojau, kad centrinėje Adrijoje buvo prognozuotas 30-40 šiaurės rytų (NE) vėjas – vietiniu bora vadinamas.

Apie borą esu girdėjęs kaip apie didžiausią siaubą, kuomet taip užpučia, jog net pripučiamas valtis nuo denio pakelia. Locijose rašoma, jog ji netrunka ilgiau trijų parų, o lokali – paros. Bet kartais (ypač žiemą), užpučia ir ilgiau.

Nerimo vėjas ir kitomis dienomis, bet jau pasisuko į pietryčius (SE) – vietiniu jugo (nuo slaviško, nors kroatai sako, jog jų kalba labiau į italų panaši, nei slavų, „jug“ — pietūs) vadinamas. Į Dubrovniką plaukti dabar jau būtų tiesiai prieš vėją, todėl įgulai pasitarus, nutarėme rinktis kitą maršrutą.

Štai tada ir prisiminiau, kad mus išlydėjęs Rogač marinos Šolta saloje darbuotojas (nepamenu jo vardo) kažką kalbėjo, jog mums su orais nenusisekė. Sugrįžus į Rogač, vakarieniaujant vietos picerijoje „Pasarela“, žavioji padavėja Maja (ak, ir kodėl jai taip nepatinka bangų sūpavimas…) visos praėjusios savaitės vėjus apibūdino paprastai: „to bora, to jugo“.

Ir kitur vietos gyventojai kalbėjo panašiai – tiek stipraus vėjo ir lietaus kaip iš gaisrininko čiaupo birželio pradžioje jie nepamena. „Tragedija“, — sakė restorano Palmežanoje barmenas.

Į Picasą albumą sudėjau kelias nuotraukas, bent kiek atspindinčias tikrai ne saulėtus orus. O į „YouToube“ — mobiliuoju telefonu filmuotą vaizdelį. Jei kas puls aiškinti, jog čia tik „šiek tiek lietaus ir silpnas vėjas“, nesiginčysiu. Užfiksuoti stiprų vėją ir bangavimą (nesakau, jog tai buvo audra) itin sunku.

Iškart noriu pasakyti, jog tai mano bėdos. Internetas, be abejo, Kroatijoje veikia, tik man ten ne visai pavyko prie jo prisijungti. Štai todėl „Ant Bangos“ ir buvo „štilius“, kai savaitę kaip samdytas kapitonas buriavau Adrijos jūroje.

Tai buvo seniai planuota kelionė, kai mane pasisamdė draugų kompanija. Į kelionę pasiėmiau nešiojamą kompiuterį ir planavau kasdien tinklaraštyje aprašyti mūsų buriavimą, bet teko, kaip matyti nuotraukoje (ačiū Akvilei ir Andriui už foto) ranka pildyti laivo žurnalą.

Pirmasis uostas, į kurį atvykome, buvo Splitas – iš čia keltu kėlėmės į salą vardu Šolta, iš kurios uostelio Rogač ir prasidėjo mūsų buriavimo savaitė. Jau Splite belaukiant kelto nubėgau į interneto kavinę pasiaiškinti, kaip čia veikia internetas (matyt, reikėjo tai daryti dar namuose). Daili mergina pasakė, jog jei noriu naudotis bevieliu internetu, turiu Splito promenadoje ieškoti iškabos „T-mobile“ — toje kompanijoje viską ir susitvarkysiu. Iškabos neradau, nors pamačiau trumpą viduramžių spektaklį. Na, bala nematė, rasiu dar, pagalvojau.

Rogač marinoje veikė vietinis nemokamas (nors lėtokas) bevielis ryšys, tik ne tas galvoje buvo — jachtą priėmėme, spirgėjome išplaukti, o pirmoji nakvynė buvo išleidus inkarą Brač salos įlankoje, tad dėl interneto nekvaršinau galvos.

Antrasis sustojimas – Hvar saloje to paties pavadinimo mieste. Bet ir čia neradau „T-mobile“, o vietos interneto kavinėje pasitikrinęs orų prognozes (nežadėjo nieko gražaus poilsiautojams, vėliau tai savo kailiu patyrėme), išskubėjau iš uosto – dėl pakilusio vėjo stovėjimas uoste tapo pavojingas. Jachtos taip siūbavo, jog susiliesdavo stiebais, o visi jūrininkai žino – jei uostas nuo bangų ir vėjo neapsaugo, saugiau atvirame vandenyje.

Dar kitas uostas, kuriame ieškojau interneto prieigos, buvo Korčula to paties pavadinimo saloje. Čia stojome „Adriatic Croatia International Club“ marinoje – daugelyje šiam klubui priklausančių jachtų prieplaukų veikia kompanijos „T-mobile“ bevielis interneto WLAN ryšys HotSpot.

Kompiuteris prisijungė prie HotSpot (ir dar kelių WLAN), bet prie interneto neprileidžia – reikia mokėti pinigus. Suprantamas reikalas, o kai man reikia, galiu ir užmokėti. Deja, nors ir rašo, kad priima ne tik kreditines, bet ir debetines korteles, skandinaviško kapitalo lietuviškų SEB ir Swedbank bankų kortelės apmokant internetu nieko vertos. Vėl ieškau „T-mobile“ ofiso, bet man paaiškina, jog tokio saloje nėra, jei noriu, galiu keltis Peljašac pusiasalį, ten yra. Ačiū, nereikia. Tad pasinaudojęs vietos interneto kavine (19 kunų už 15 minučių ir 1 atspausdinta A4 lapą su prognozėmis) patikrinu paštą (laiškas, dėl kurio taip ieškojau interneto, jau atkeliavęs, tad rytoj man tikrai reikės interneto), pasižiūriu orų prognozes ir nusprendžiu – ryt nuplauksime į Dubrovniką, va ten tai ir susitvarkysiu viską.

Dubrovniko mes taip ir nepasiekėme. Tam buvo ir objektyvių (7 balų bora – šiaurės rytų (NE) vėjas), ir subjektyvių priežasčių. Tad kitą dieną, kai nuo audros pasislėpėme vienoje Mljet salos nacionalinio parko įlankėlių, ėmiausi kraštutinio varianto – išsitraukiau „Omni Connect“ modemą. Užsienyje naudotis mobiliuoju „Omnitel“ internetu yra bedieviškai brangu – 1 MB ar ne 20 litų kainuoja. Bet yra terminas „reikia“ ir jei pats nesusitvarkiau interneto pasiekiamumo, pats ir moku. Viliuosi, daugiau 2-3 MB neišnaudojau (et, nemenka bus sąskaita), bet įsipareigojimus įvykdžiau, o tai svarbiausia. Tiesa, dar kokį 1 MB išnaudojau kartais prie interneto prisijungęs (vis Facebooke ir Twitteryje po sakinį parašydavau kaip sekasi) mobiliuoju telefonu.

Štai dėl šios priežasties vėliau visai apleidau interneto paieškas (nors tą patį HotSpot mano kompiuteris surasdavo vis kitose ACI marinose) ir tai buvo dar viena priežastis, kodėl nepildžiau tinklaraščio. Bet kelionės nuotykius (o jų tikrai buvo) dar ketinu (bet griežtai nepažadu, o tam taip pat yra priežasčių) aprašyti. Jau ir temas susigalvojau, kad nebūtų pasakojimas padieniui praėjus tiek laiko.