Posts Tagged ‘Kiaulės nugara’

Žvejai yra alkani. Kartą jau sakiau, bet pasikartosiu. Aš ne prieš žvejus – vieną menkę ir pats jūroje esu išlupęs. Šiame pasakyme jokios paniekos ar piktos pašaipos. Bičiuliškais traukimas per dantį.

Nors galima būtų supykti, kai jie net ne po vieną, o dešimtimis žvejoja farvateryje – laivų kelyje.

Kas akivaizdu viršutinėje nuotraukoje, o kiek jų gali užtverti jachtoms kelią, matyti nuotraukose apačioje.

Nepikta – jei jiems čia (kur didieji uosto laivai nebeplaukia) kimba, tegu žvejoja. Išlaviruoti nesunku. Tegu juos gaudo ir baudžia tie, kam tai priklauso.

Patys lenda po laivų foršteveniu.

Tik kaip čią neprisiminsi vienos pamokančios istorijos, kurią iš kelių lūpų girdėjau.

Nutiko tai neseniai, kuomet viena didelė lietuviška jachta (vardas tebūnie neminimas), plaukė naktį ar tai į Juodkrantę, ar iš jos į Klaipėdą. Šiuo maršrutu plaukiant didelės grimzlės jachtai išklysti iš farvaterio būtų beprotystė – tuoj sustotų seklumoje.

Tad laikydamiesi laivų kelio pagal ženklus (bojas), buriuotojai plaukė, kai staiga išgirdo tylų:

– Gelbėkit…

Naktis, tamsu, jachta nemenka. Apsidairo buriuotojai, nieko neįprasto nepamato. Po kurio laiko ir vėl:

– Padėkit…

Vėl apsidairė buriuotojai, ir vėl nieko nepamatė. Tik po trečio pagalbos šauksmo, nuėjo jie prie jachtos nosies (priekio) ir pamatė ant pat priekio pakibusi nelaimėlį žveją.

Ištraukė jie vyrą ant denio, atsiprašė, kad šio nepastebėjo, o šis neliko skolingas – pats atsiprašė, kad naktį farvateryje žvejojo jokių navigacinių šviesų guminėje valtelėje (ši, pasakojama, paskendo) neįžiebęs.

Laimingai pasibaigusi istorija (kiek tiksli, ne taip jau svarbu, esmę nusako), o juk galėjo alkanasis ir į amžinuosius žvejybos plotus nukeliauti… Tada tai jau būtų pikta. Nors ir pats kaltas.