Posts Tagged ‘Klaipėda’

2011 Laivų paradas

Antrasis laivų paradas sutraukė mažiau žiūrovų, nei pirmasis 2010 metais. Ar čia tik man vienam taip atrodo? Nors buvo ne mažiau įdomus.

Šiemet paradą ir vėl stebėjau nuo vandens, bet ne iš jachtos. Teoriškai galėjau atidžiau pasidairyti, praktiškai buvo šalta (nelogiška, bet taip įdomiau).

Parado flagmanas jachta „Lietuva“ ruošė staigmeną — naują dvispalvį Klaipėdos miesto herbu papuoštą spinakerį. Ir gal todėl nepasipuošė ir neapsišvietė (net navigacinių šviesų nesimatė), bet pasislėpti vis tiek nepavyko. Tokio dydžio laivo siluetas ir aukštas stiebas matėsi puikiai.

Mažesniems reikia būti ryškesniems, ką puikiai parodė jachta „Piranija“: investicija į LED lemputes navigacinėms šviesoms švietė iš tolo – ryškiau nei daugelio aplinkinių motorlaivių, jau nekalbant apie jachtas. Su tokiais „navilaitais“ jūroje galima jaustis saugiau.

Nebūsiu objektyvus, bet laikausi nuomonės, kad „Piranija“ pasipuošė bene geriausiai iš visų burlaivių: diskotekiniai prožektoriai ant groto (o vėliau ir genujos) projektavo įvairiaspalvius raštus. Parado liudininkai taip įvertino: „O štai šitie normaliai pasipuošė“.

Neblogai buvo pasiruošę ir jachtos „Marius BMW“, „Lady L“. Tik jų lempučių girliandoms pritrūko ryškumo – iš toliau matėsi labai jau skystai.

Ne taip paprasta iš akumuliatorių išspausti 220 voltų. Motorlaiviams šiuo atveju geriau.

Neturime laivų paradų tradicijos , bet su kiekvienais metais skepsį keičia optimizmas; smagu girdėti, kaip kai kurių laivų škiperiai kitiems metams planuoja „ką nors įspūdingesnio“.

Kas atspės jachtos pavadinimą? Rundukas spėlionėse dalyvauti negali, nes pirmas pamatė, pasakė ir parodė. Beliko nufotografuoti.

Tik spėlioti nelabai čia yra ką – gyvas įrodymas, kad amerikinis jachtų pavadinimų dešimtukas ne iš piršto laužtas.

Laimingas valandas skaičiuojantys buriuotojai atplaukė į Klaipėdą pirmadienio pavakare. Per šventes tai jau antra matyta Vokietijos jachta.

Klaipėdoje reikia priprasti, kad čia nuo gimimo 40-50 metų gyvenantys žmonės nekalba lietuviškai – dažniausiai tik rusiškai. Lietuviškai supranta, bet kalbėti nemoka.

Jiems ir paskaitos kartu su lietuviais gali būti dėstomos nevalstybine dvikalbe – sakinys viena kalba, sakinys kita.

Aš ne prieš, nors kaip atpratusį truputį erzina. Ne turistai juk, pošimts. Ir kartais toleranciją (kurią taip mėgstama pašiepti pravardžiuojant tolerastija) nenuslopina sukilę nacionalistinio atspalvio jausmai, nors aš pats, brač, esu negrynas lietuvis: su žemaitiško, vokiško ir dar kitokio kraujo priemaišomis. Bet gerbiu šalį, kurioje gyvenu, ir stengiuosi kalbėti gražiai oficialia šios šalies kalba.

Jei tik pavyksta, vengiu ir taip vadinamų rusiškų triaukščių keiksmažodžių. Šiandien išgirdau legendą, neva žymieji rusiški keiksmažodžiai, kurie, kaip mes esame girdėję, atėjo iš mongolų-totorių, šiųjų kalboje nėra keiksmai, bet rusai tiek nemylėjo (ir nėra už ką) okupantų, kad jų žodžius pavertė keiksmais.

Bet grįžkime į XXI amžiaus pradžios vienintelį (kol kas?) Lietuvos uostamiestį. Daugkalbystė tokiame mieste natūralus dalykas ir mano minima dvikalbystė tik mažmožis, palyginus su didžiaisiais pasaulio uostais ar metropoliais. Ai, su tuo pačiu Vilniumi.

Etninės grupės su sava kalba, tradicijomis ir izoliuotu gyvenimu „valstybė valstybėje“ — natūrali persimaišiusio pasaulio dalis. Nuo emigrantų nukraujavusios Lietuvos laukia toks pat likimas: čia rasis vis daugiau etninių grupių, o svetur lietuviai jau ir taip nuo seno (ne visi, žinoma), stengiasi rinktis į krūvą.

Neišmoksta ir lietuviai svetimos kalbos. Asmeniškai pažįstu vertėjaujančius lietuviams (nebūtinai geriems) Anglijoje ir Šveicarijoje. Bet nekalbu apie svetur gimusius ar karjeros siekiančius lietuvius (Ignalinos AE direktorius kalba lietuviškai?).

Pasikartosiu: man tolerancijos užtenka. Kadaise atvykę iš „Didžiosios tėvynės“ jie niekada nemanė, kad pasikeis santvarka ir Lietuva taps nepriklausoma. Niekada nemanė, kad rusų kalba bus nevalstybinė.

Tik jei vis dar jiems pataikauja valstybinių institucijų oficialūs asmenys, tai truputį pikta. Juolab tokioje įstaigoje kaip Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. O gal gerai išmokti paskaitose ir mūsuose dar gajų rusiškų jūrinių terminų? Kad tik nesipainiotų galvoje.

Kalbant apie etnines grupes, rusiškai kalbančius uosto darbuotojus apibūdinčiau kaip tokią grupę.

Po darbo valandų miestas trumpam pagausėja ir gali sutikti tipiškų tos grupės narių: tamsiai apsirengę, išpurtusiais veidais, tik jiems būdingais, nors forma neypatingais, barzdele ar ūsais, nuobodžia šukuosena. Tokiam dar nepravėrus burnos gali pasakyti – uosto darbininkas, o kai prakalbs, beliks pasitikslinti, kurioje krantinėje dirba.

Kaip teisingai yra sakęs (o „Ant bangos“ aprašė)  buvęs uosto kapitonas Sigitas Šileris, uostas ir miestas – atskiri pasauliai.

Klaipėdos miestas ir uostas yra atskiri pasauliai, nors buvo metas, kai tai buvo vienas gyvas organizmas. Sovietmečiu aklina tvora nuo miesto atsiskyręs uostas ir dabar pasiekiamas ne visiems. Kitą vertus – o ar reikia? Nemanau.

Darbo reikalai nuvijo iki vilkikų kompanijos „Klasco Towage Assistance“ biuro uždaroje „Klasco“ teritorijoje, Žiemos uosto vakarinės krantinės pačiame gale. Beje, ne taip seniai šioje vietoje reikėdavo pasieniečiams prisiduoti prieš išplaukiant į jūrą ar grįžus.

Norint patekti į vidų, reikėjo praeiti kontrolės punktą, kuriame gavau laikiną leidimą, pasakęs, kas mane kviečia ir parodęs dokumentą. Jau viduje teko palaukti mane kvietusio asmens ir tas kelias minutes pasijutau, kaip kadaise to paties savininko „Achemos“ gamykloje (esu dirbęs koncerne, bet ne gamyboje).

Važiuojant per teritoriją, o vėliau grįžtant iki miesto (matot, net rašau lyg būčiau ne toje pačioje Klaipėdoje), mintyse pritariau buvusio uosto kapitono Sigito Šilerio žodžiams, kad paprastam miestiečiui nėra ko lįsti į uostą. Taip, erdvės čia daug, veiklos rastųsi, bet kurių velnių?

Vieną vasaros vakarą dalyvavau Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Dainiaus Elerto paskaitoje apie Žiemos uostą, jo atsiradimą XIX amžiuje ir gyvavimą XX amžiaus pradžioje. Lyg „nuotraukų archeologas“ jis demonstravo iliustracijas ir pagal jose esančius vaizdus atkūrė tuomečio miesto ir uosto gyvenimą.

Jų neskyrė aukšta tvora, vaikai, moterys, vyrai laisvi vaikštinėjo po Žiemos uostą. Vėliau radosi kelios uždaros erdvės, bet nebuvo taip, kaip nutiko sovietmečiu – visas uostas, beveik visas miesto priėjimas prie marių, liko atkirstas nuo žemyno.

Paskaita baigėsi diskusijomis, kuriose jau minėtas S.Šileris ir aiškino, kad nėra ko „civiliokui“ (čia mano, ne jo terminas) eiti į gamybos teritoriją, kur, grubiai šnekant, nemokšai ant galvos jūrinis konteineris gali užkristi.

Ir dar, argumentavo S.Šileris, miestui uostas jau atseikėjo dalį savo krantinių, bet miestas jų neišnaudoja.

Aš visad kartoju, kad Danės krantinėse turėtų stovėti laivai, o juose galėtų gyventi žmonės. Tokie butai ar viešbučiai (ar viešnamiai, galų gale) galėtų nemokėti miestui mokesčių už elektrą, vandenį, bet būtų gyva miesto puošmena. Sako, panašiai yra Kopenhagoje, Stokholme. Įsisvajojau, kai krantinės jau dabar griūną, ar ne?

Bet grįžkim prie Žiemos uosto. Nieko įspūdingo, apart aukštaūgių uosto kranų, nemačiau. Bet jausmas malonus: visad svajojau pasidairyti į marias, uosto vandenis nuo krantinių, kurios uždarytos paprastiems žmonėms. Pamatyti uostą gyvai ir iš arti. Mažai to matymo buvo, norisi dar, ir, esu tikras, bus.

Gal įsileis dirbantys uoste, kurie, anot to paties S.Šilerio, čia praleidžiantys 8 valandas mano, jog atlieka labai svarbų darbą ir kas vyksta už uosto tvoros mieste, jiems nerūpi, nors gyvena tame pat mieste.

Iš kitos pusės, miestiečiui, gyvenančiam šalia uosto, bet jo gyvai nemačiusio, žodžių derinys „jūrų uostas“ gali skambėti tuščiai. Protą gal pasieks, bet suvokimo ar širdies, ne.

„Nori pamatyti uostą – tapk uostininku“, — sako S.Šileris.

Net neketinau to daryti, bet pamačiau. Kai ką pavyko įamžinti „išmaniuoju žaisliuku“ — žiūrėkite kelias nuotraukas.

Renginių ir įspūdžių iš praėjusio savaitgalio daug, tad jei viską sudėsiu, išeis ne įrašas, o paklodė, dėl to bandysiu būti lakoniškas.

Ambersail. Įgulų susitikimas ant jūros kranto (nors ir nežinia kodėl surengtas Nidoje, o ne Klaipėdoje, kur dauguma buriuotojų susirinko prieš KMR varžybas), buvo įdomus: vakarienė malonioje kompanijoje žvelgiant į saulėlydį.

Nida. Tiek aš jos ir temačiau, bet ačiū klasiokams už nakvynės rūpesčius.

Targa. Kateris iš pažiūros negreitas, bet šiaušia kaip uraganas – susitranzavome jį Nidoje ir Klaipėdoje buvome po valandos, mano GPS rodė maksimalų momentinį 38,1 mazgo greitį.

Smiltynės jachtklubas. Visada smagu ateiti ten, kur pirmą kartą savarankiškai pradėjau buriuoti, o dar smagiau, kai ten verda gyvenimas, nors ir nespėjau pamatyti visų, kuriuos norėjau.

Netikėtumai. Besibaigiant „Anties“ koncertui „Piranijos“  kepas Audrius pakvietė jo jachta plaukti pažiūrėti fejerverkų (stebėjome juos Pilies uoste, šaudančius tiesiai virš galvos) ir praplaukti šalia burlaivių.

Pilies uostas. Matyti tiek jachtų Pilies uoste ir prie Danės krantinių yra tikras džiaugsmas, bet jei tai būtų kasdien, tai kuomet jos buriuotų?

Idėja. Ne nauja ir ne mano – norint tiek senovinių burlaivių matyti kasdien Danės krantinėje, Klaipėdos miesto valdžiai užtektų leisti laivuose įsirengti butus, privesti prie krantinių komunikacijas ir atleisti juos nuo mokesčių, kaip yra Stokholme ar Kopenhagoje.

Burlaiviai. Aš gal perdegiau jų belaukdamas, gal minia buvo per didelė ir vaikščioti daug reikėjo per visas krantines, gal dar kažkas (tiksliau, kiti renginiai ar reikalai), bet tokio džiaugsmo kaip 2003 metais Rygoje nebuvo.

Klaida. Nepiktai nusišypsokim į ūsą: į Klaipėdos uostą atplaukę burlaiviai ir jachtos ne pastatytos (angliškai built) kažkelintais metais, o bulitintos

Kepurės. Jūreiviškos, kapitoniškos (rusiškas terminas фуражка tikslesnis) – Jūros šventėje tokias bet kas maukšlinosi ant galvos nusipirkęs, tad štai jums atsakymas, kodėl aš tokios nenešioju.

KMR. Startas pavėjui, o dar burlaivių fone – įspūdinga, ypač gražiai atrodė „Tojanos“ ir „Marius BMW“ tautiški spinakeriai.

„Blue Bird“. Nepykite, vyrai, kad el.laišką perskaičiau tik grįžęs į Vilnių, nors galėjome ir susitikti Smiltynės jachtklube.

Pasilabinimas. Jei su kuo nors nepasisveikinu, tai ne todėl, kad esu nosį pakėlęs, o tikrai nematau, nėra akių kontakto, neatpažįstu, nepastebiu.

Minija. Pora valandų toli nuo miesto šurmulio (ir pabėgus iš perpildytos Klaipėdos) Minijos jachtklube buvo tikra atgaiva, į Vilnių nesinorėjo grįžti dar neišvažiavus iš ten.

Pirmadienis. Kaip ir nemaža dalis Lietuvos gyventojų, tuo metu, kai didieji burlaiviai ir daugybė jachtų išplaukė į jūrą džiugindamos akis, aš prisidėjau prie Lietuvos BVP – dirbau.

Nuotraukos. Kai fotomėgėjas bando žaisti su gudresnio nei jis fotoaparato funkcijomis (pavyzdžiui, išlaikymu), gaunasi šūduva, bet kelis kadrus pavyko užfiksuoti: burlaiviai, KMR startas, savaitgalio beleberda (Kuršių marios), o geresnių ieškokite, pavyzdžiui, Minčių krioklyje (atskirai veidai ir laivai).