Posts Tagged ‘Klaipėda’

• [ Teksto bus nemenkai, tai nekantriems iškart keletas foto iš aprašomų įvykių Picasa albume. Tikrai ne visos, tik mano darytos. ]

Kai rašiau Tūkstantmečio odisėjos tinklapyje apie sutikimo emocijas Stokholme, prisipažinsiu, gal šiek tiek pasaldinau, bet visgi tai nebuvo melas. Jachtos „Ambersail“ sutikimo akimirkų Klaipėdoje metu užplūdusių emocijų saldinti jau nereikia, bet ir aprašyti sunku. Tai buvo kažkas nerealaus.

Žinojom, kad prie Klaipėdos priėmimo bojos mus turi pasitikti apie 40 jachtų, išsirikiavusios dviem eilėm, mes pro jas praplauksime, ties uosto vartais apsisuksime ir praplauksime dar kartą link jūros. Bet žinojimas viena, o patyrimas – visai kas kita. Kai pamačiau tiek burių, užplūdo kažkuris iš sunkiai įvardijamų gerų jausmų. Ir čia rimtai mus jie pasitinka?

Pirmąją jachtą atpažinau „Scorpio“ (su ja pavasarį laimėjom III vietą „Pilypo taurės“ regatoje). Mano rankos užimtos, buvau apsiginklavęs vaizdo kamera ir fotoaparatu, tačiau jai pamojavau. Gramas, matei? Duosi foto?

Po to jachtų tik gausėjo ir jas vis greičiau lenkėme. Tiesa, krante laukusieji nežino, kad sutikimo šventė galėjo baigtis gan liūdnai, kai vienos iš mus pasitinkančių jachtų vairininkas kirto mūsų kelią ir vos neatsitrenkėme į juos, tačiau spėjome laiku pasukti. Suprantu emocijas ir norą pamatyti „Ambersail“ iš arti, bet kam taip rizikuoti?

Vos įplaukus pro vartus (neklauskite, ar vėlavome, o jei taip, tai neklauskite, kodėl) pasitiko dar daugiau jachtų ir katerių, čia buvo tie, kas nedrįso išplaukti į jūrą, kurioje pūtė toks amberseiliškas 20-25 mazgų vėjas. Belieka tik numanyti, kiek mūsų kapitonui Pauliui streso kėlė manevravimas tokioje maišalynėje. Aš vos spėjau į šalis dairytis („Marius BMW“ pasisiuvo trispalvį spinakerį?), filmuoti ir fotografuoti. Bet pamatėm, kaip „Ambersail“ sutikimo proga vilkiko paleista vandens čiurkšlė krito ant vieno katerio. Nepykit, kas ten plaukėt, bet mums buvo gardaus juoko.

Įplaukus į baseiną prie kruizinių laivų terminalo jau ne juokai galvoje buvo, ir ne filmavimas, o kaip tiksliai prisišvartuoti, greitai ir tiksliai grotą nuleisti („Ušacki, …tararaj, trauk burę žemyn!“). Nežinau, kaip atrodėm iš šalies, bet man atrodė, kad viskas vyko sklandžiai.

Kai švartavimasis buvo baigtas, įsisuko emocijų karuselė. Man rimtai ašaros nuriedėjo („o, turiu akinius nuo saulės, tai gerai“), kai mūsų kapitonas nusileido ir pasisveikino su savo mylimąja. Po to žengte nuo borto ant lieptelio, o aplink – sveikintojų minia. Nieko nematau, galvoje įkyrios mintys kaip neparklupti, kur ta scena, kur ten mes stoti turime. O link jos praeiname kareivių sargybos koridoriumi, kaip karaliai ar prezidentai oficialių vizitų metu.

Vėliau sužinojau, kad prie pat krantinės (ačiū, Marijonai) buvo mama ir sesė dvynė su šeima, bet aš jų nemačiau. Daug ko nemačiau, o žmonių žvilgsnių vengiau. Aš tik paprastas buriuotojas, aplankęs kelis Baltijos uostus, na tikrai nereikia žiūrėti į mane kaip didvyrį. Tik vėliau, dainuojant „Odę Lietuvai“, nuo scenos viršaus pamačiau KIEK žmonių susirinko kruizinių laivų terminale. Tai ne be reikalo aplankyti tie uostai, ne šiaip sau rašiau iš ankštos šturmaninės sūpuojamas bangų, ne veltui pirmosios pamokos montuojant vaizdo medžiagą (įtariu, kiek keikėsi TV3 profesionalai ją permontuodami) – žmonės žino Odisėją, žino jos misiją ir susivienijo. Baltijos kelias, tik kitaip.

Bet tai dar ne pabaiga. Kai Garbės sargybos kuopos (?) vyrai įnešė didelę trispalvę ir pradėjo ją išlankstyti, pagalvojau „o kada jie ją spėjo taip gražiai perlankstyti“, kai nešė kabinti, klausiau savęs „o kada jie raksus sukabino“, kai kabino ant flagštoko, didžiavausi „ei, tą vėliavą mes ne kartą kėlėme ir gerokai paprasčiau“. Maniau, jog jie kabina tą pačią mano buto dydžio trispalvę, kurią „Ambersail“ keldavo įvairiuose pasaulio uostose. Tik vėliau supratau, kad ne ta – per daug nauja ir lopų nėra.

Bet koks grožis ta vėliava uoste. Kaip sakė mūsų kapitonas, atplaukę į Klaipėdą užsieniečiai negalės jos nepastebėti ir žinos, atsimins Lietuvos trispalvę. Gal tik koks juodulys iš Etiopijos gali pamanyti, jog labai į jo šalies vėliavą panaši, tik spalvos vietomis sukeistos ir nėra mėlyno blyno su žvaigžde centre.

Iškėlus trispalvę įvyko tai, ką akcentavau savo rašiniuose iš kelionės, kas buvo visos Odisėjos kulminacija ir galutinis akcentas – sugiedojome Tautišką giesmę. Vienas mano sūnėnų, prasmukęs pro VIP zoną, stryktelėjo nuo tvoros šalia manęs ir giedojome kartu. Kaip ir daug daug visame pasaulyje išsibarsčiusių lietuvių – sumontuotas vaizdo klipas jau yra Odisėjos puslapyje, jį parodė televizija.

Man jau atrodė, kad viskas baigėsi. Grįžau prie jachtos, kurią pamatyti susirinko tiek žmonių, kad pontoninis lieptas kartais niro į vandenį iki viršaus. Dar „mūsų vachta“, dar rengiame ekskursiją po jachtą („ar tai buvo scenarijuje?“), bandome įkalbėti žmones visus kartu nelipti ant denio, nes apvers jachtą. O tuo metu scenoje veiksmas tęsiasi ir išgirstame, jog bus dainuojama „Odė Lietuvai“. Paknopstom bėgame į sceną („o, mane rodė per teliką“), keli mūsų lieka jachtoje su svečiais.

Dar kelios valandos šurmulio, sveikinimų, apsikabinimų, bendravimo ir susirenku šmutkes, kviečiu taksą, važiuoju pas mamą. Kitą rytą – į Vilnių. Sutikimo euforija tęsiasi – Dainų šventės „Amžių sutartinė“ dalyvių eisenoje mes žengėme vieni pirmųjų ir nešėme TĄ trispalvę, kuri plevėsavo iškelta ant vieno jachtos falo įvairiuose pasaulio kampeliuose. Žmonės mus pažino, sveikino, gero vėjo linkėjo. Vadinasi, skaitė, matė, sekė plaukimą. Ir gal nemano, jog tai tebuvo turčių buriuotojų pasiplaukiojimas sportine jachta. Patys buriuotojai (gerai jau gerai, už visus nekalbėsiu) tai suprato ne vien kaip buriavimą VO60 klasės jachta (o tokių planetoje nedaug), bet ir kaip kvieslių misiją – aplankyti kitur gyvenančius tautiečius, pakviesti juos švęsti tūkstantmečio, suvienyti. Nežinau kiek, nežinau ar ilgai, bet, atrodo, pavyko. Ir truputėlį aš prie to prisidėjau. Galiu šiek tiek nosį į viršų pakelti, ane? Taip vos vos…

P.S. Atsiprašau „Ant bangos“ skaitytojų už pertrauką. Per daug įvykių, emocijų, nuotykių, sutikimų ir buriavimo, o ir sąlygos neįprastos, tai mūza neaplankė. Neatsiprašau už serveriai.lt darbo broką, kai šie, prisirinkę daug klientų, neišgali kokybiškai teikti paslaugų, ir todėl mano tinklaraštis kartais nepasiekiamas.

Klaipėdos universiteto burlaivio „Brabander“ kapitonas Valdemaras Vizbaras dfar vakar ironizavo – kai gelbėjimo laivas „Šakiai“ atsišvartuoja nuo krantinės, Klaipėdoje tai tikra šventė. Gal net Jūrų šventės vyksta dažniau.

O kai „Šakiai“ bando atsišvartuoti, prie krantinės susirinkę jūrininkai svarsto, kiek krantinės jis nusiplėš su savim, nes jau turėtų būti priaugęs kaip garsaus animacinio filmo apie kapitono Vrungelio nuotykius jachta „(Pa)beda“.

Juokas juokais, bet šis raudonas gelbėtojų laivas dažniau stovi prie krantinės, nei plaukioja. O ir į pagalbą jis „skuba“ labai jau lėtai.

Neseniai rašiau, kad gelbėjimo darbus iš civilių Klaipėdoje perima kariškiai ir kaip ne visada laivo „Šakiai“ sulauksi greitai.

Šiandien Krašto apsaugos ministerija išplatino pranešimą (ir atsiuntė nuotrauką), kad laivas „Šakiai“ vasario 26 dieną oficialiai perduotas Karinėms jūrų pajėgoms.

Kapitonas V.Vizbaras mano, jog tokios permainos tik į naudą – gelbėjimo tarnyboje reikia šviežio kraujo ir vėjo. Norisi tikėti, kariškiams perėmus „Šakių“, jų pasirengimo lygis bus nepriekaištingas ir jūrininkai pasitikės gelbėtojais.

Jei niekas nepasikeitė, tai „Šakių“ kapitonas – buvęs KJP štabo „Vėtra“ kapitonas, tad nesutarimų neturėtų kilti.

Kam smalsu, gelbėjimo laivo „Šakiai“ techniniai duomenys:

• Ilgis – 50,61 m;
• Plotis – 10,5 m;
• Grimzlė – 4,8 m;
• Vandens talpa – 1350 tonų;
• Pagrindinis variklio galia – 970 kW;
• Statybos metai ir vieta: 1986, Rusija.
• Laivas turi visą žmonėms gelbėti ir išsiliejusiems naftos produktams likviduoti reikalingą įrangą, taip pat gaisrų gesinimo priemones.

Bet, kaip Aivaras ir rašė savo komentare, svarbiausia, kad tų gelbėjimo operacijų apskritai nereikėtų. O tai nemažai priklauso nuo pačių žmonių.

Norėjosi „riebesnio“ pavadinimo. Gal VE kultūros korespondentė Jurga Petronytė rašė „kaip liepė“, bet kai perskaičiau žurnalistės abejonę, ar vasarą į Klaipėdą atplauksiantys didieji burlaiviai yra Jūros šventė, pikta ir norisi svaidytis Neptūno trišakiu.

Tai burlaiviai ir yra TIKROJI jūros šventė. Burlaiviai, jūrininkai, o ne viena didele alude, kur visuose kampuose skamba „popsas“, tampantis Klaipėdos senamiestis.

Kol klaipėdiečiai „eis“ (kaip Kristus ar rusai) į jūrą, o ne plauks; kol visa Lietuvą ten važiuos maukti alaus, „kabinti panų“, tol pamiršime, kad Klaipėda – uostamiestis, į kurį gali atplaukti burlaiviai. Tol ir bus „daug kam nieko nesakantis angliškas „The Tall Ships’ Races“

Vaikystėje mačiau į Klaipėdą atplaukusį „Kruzenšterną“. Šis vaizdas iki šiol mano akyse kaip vienas nuostabiausių. O kiek ne tik vaikų, bet ir suaugusių (juk vyrai — tai dideli vaikai) galės tai pamatyti dabar! Kai kuriems tai bus pirmas ir paskutinis kartas gyvenime. Ar galima abejoti, jog tai – šventė?

2003 metais su draugais (tik vienas jų — buriuotojas) specialiai važiavome į Rygą pažiūrėti burlaivių. Visi džiaugėmės puikia kelione. Mums pavyko ne tik užlipti ant burlaivių denių (o kaip merginos seiles varvino žiūrėdamos į meksikiečių burlaivio „ARM Cuauhtémoc“  jūrininkus…), bet ir pamatyti Rusijos burlaivį „Mir“ nuodugniai – nuo mašinų skyriaus iki kapitono tiltelio. Tik į stiebus neleido užlipti.

Tie prisiminimai liks visam laikui. O iš eilinių Jūros švenčių nelabai kas ir lieka atmintyje, apart minios Klaipėdos senamiestyje.

J.Petronytės rašliavoje kvailai atrodo ir Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė. Čia ji teigia: „Sugrįžtame prie pradinės Jūros šventės idėjos — puoselėti jūrines tradicijas“, o po to persigalvoja „<…> 50-ąją Jūros šventę paminėsime kitais metais“.

Jūrinių tradicijų puoselėjimas – ne Jūros šventė?

Nuo 1992 metų, kai pirmą kartą šioje burlaivių regatoje dalyvavo jachta „Lietuva“, buvo tik nedrąsios svajonės regatą prisivilioti į Klaipėdą. Pagaliau tai pavyko. Kada vėl pavyks, neaišku. Iki 2012 metų „Tall Ships“ į Baltijos jūrą nebegrįš.

Prisivilioti „Tall Ships Race’s“ į Lietuvą tas pats, kad pakviesti koncertuoti „Metallica“ su Madona. Ryga po burlaivių šventės skaičiavo milijonus eurų pelno. Nes į ją savaitgaliui važiavo ne tik buduliai iš vietinių kaimų („tradicinė“ Jūros šventė), bet ir žmonės iš kaimyninių šalių. Ir iš kitos Baltijos pusės taip pat.

Po galais, nuo šiųmetinės regatos jau nubraukė milijoną litų. Jau nebus Pilies džiazo festivalio. Rėmėjai nebe tokie dosnūs. Yra norinčių ir kuklią (jei dar skiria) paramą išskaidyti regatai ir „miesto papuošimams“? Kas geriau puošia uostamiestį, jei ne burlaivių stiebai?

P.S. Kaip galėjo toks straipsnis pasirodyti? Ar Gintarui „užplaukė“, kaip kad kartais nutinka jo vyresniam broliui Vitui?

P.P.S. Kelios akimirkos iš „Cutty Sark Tall Ships Races 2003” Rygoje – Picasa albume. Ačiū Gretai ir Sandrai už nuotraukas.