Posts Tagged ‘koncertai’

Džiazo festivaliai savo dvasia užburia net tuos, kurie paprastai namie džiazo nesiklauso. Ir įtraukia neketinusius juose dalyvaut.

Taip man nutiko praėjusį savaitgalį. Ir kaip senais gerais laikais dvi naktis pasidžiaugiau „jam session“ — lietuviškai dūzgėmis. Labai net vykęs žodis, drįstu teigti. Kaip drįsau parašyti „džiazo“ su klaida savo įrašo pavadinime.

Bet ne apie tai daina. Daina apie Klaipėdos Pilies džiazo festivalį. Dabar jau būsiantį kitąmet. O buvo jis…

Pirmas vakaras.

Taip nutiko, kad pirmą festivalio vakarą nedaug muzikantų mačiau ir girdėjau – su buvusiu kolega ir jo drauge viena akimi žiūrėjome, kaip Lietuvos futbolo rinktinė pralaimėjo Lichtenšteinui 2:0 (turiu neįgalioto asmens atsiprašymą LFF vardu…).

Po mačo bičiulio draugė pakvieti eiti kadrinti merginų. „Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas“, – sakė ji. Tik „pakabinom“ mes ne merginas, o bičą: tokį visą raudonai apsirengusį reperį. Sakė šoka breiką ir grįžo trumpam iš Anglijos. Atrodė panašus į tipinį stereotipinį emigrantą. Bet įvaizdis buvo klaidingas: tuo įsitikinau, kai mačiau jį mušant būgnus džiazo dūzgėse. Buduliai bugnais negroja.

Nukrypau.

Taigi, pirmą vakarą scenoje pilnai mačiau amerikėno Vasti Jackson ir grupės pasirodymą. „Festivalį reikia pervadinti, išbraukti iš jo žodį „džiazas“, nes čia ne džiazas“, — kartojo bičiulis.

Taip, ne džiazas – Vasti Jackson grojo ir dainavo gerą, technišką, melodingą, truputį melancholišką bliuzą. O ką daugiau gali groti Misisipės valstijos muzikantai? Ir grojo tikrai gerai, tik (stereotipai…), vaizduotė piešė juos grojančius prirūkytame aptemdytame bare kažkur ties 66 greitkeliu (ir nesvarbu, eina jis ar ne per Misisipės valstiją ar ne; veikia jis ar ne).

Antras vakaras.

Nemačiau vengrų „Kerekes Band“, tai nieko nepasakysiu. Juodaodis iš Jungtinės Karalystės Ola Onabule nenustebino. Na, gal tik tuo, kad šis vyras praėjusią naktį šėliojo duzgėse ir turėjo sveikatos ir balsą lipti į sceną. Puiku.

Legendiniais pristatomi islandai „Mezzoforte“ grojo švariai, gražiai, gerai. Bet kodėl legendiniai?Teisingas džiazas, bet pasimiršta greitai.

Va kitas reikalas – amerikėnai „Tortured Soul“. Jau aprašytas reperis emigrantas mus perspėjo; „Šituos turite pamatyti“. Ir jis buvo teisus – festivalio koncertus scenoje užbaigusi grupė buvo nuostabi. Ir vėl ne visai džiazas – paklausom.

Ką ten nuo scenos sakė Kongas, ui, atsiprašau, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas? Kad šią grupę pasikviesti sumanė jo žmona Inga, vyrui tapus politiku, perėmusi festivalio rengimo rūpesčius. Ir kad festivalio sumanytojas skeptiškai į tai žiūrėjo, bet ilgiau pasižiūrėjęs grupės vaizdo įrašų, buvo sužavėtas solisto ir būgnininko akių žvilgsnio. Skepsis dingo.

Ir tikrai: tas šiek tiek į Jurgį Didžiulį panašus bičas nuo scenos svaidė ugningus žvilgsnius, o veido išraiškos niuansų galėtų mokytis aktorystės meno siekiantys. Kas ten sakė, kad tai buvo festivalio desertas? Nemelavo.

Jau vėliau naktį džezo“ dūzgėse grupės vokalistui sakiau: „vuoz osom“. Jis sakė, kad jam patinka mano akiniai. Dūzgės.

O dūzgės (vadinkite jam session, jei taip geriau) K-Centro 21-o aukšto terasoje bare-restorane „Viva Lavita“ buvo teisingos – namo tik paryčiui per tuščią miestą. Bet ne apie tai daina.

P.S. Kelios nuotraukos iš festivalio ir duzgių. Po tokio renginio norisi greitesnio fokuso, šviesesnio objektyvo ir pasimokyti fotografuoti.

„I’m judge and I’m jury and I’m executioner too“

Dirty Window/St.Anger/Metallica

Keista, bet save „senu metalistu“ vadinantis, jau kurį laiką buvau apatiškas artėjančiam „metalo dievų“ koncertui Vilniuje. Ir jei nebūčiau jo matęs, nebūčiau dėl to labai pergyvenęs.

Planai. Kovo mėnesį nemačiau „Raimmstein“ ir nemiriau. Mačiau juos prie n metų, dar turiu nuotrauką, kurioje aš su keliasi grupės nariais. Tiesa, buvo planas pamatyti „Rammstein“ Mančesteryje. Bet pasikeitus aplinkybės, sugriuvo ir planai. Užtat į tąjį koncertą nuėjo ir gerų įspūdžių pasisėmė Karolis.

Scena. Bet grįžkime prie „Metallica“ koncerto Vilniuje. Iš pradžių patikslinu – koncertai buvo du, vienas po kito, man pavyko patekti į antrąjį. Liudinininkai sako, kad pirmajame buvo kur kas daugiau publikos.

Rašyt apie grupės pasirodymą nelengva, tai puikiai moka tokie „muzikalaus žodžio“ asai kaip Ugnius Liogė ar Justinas Žilinskas, aš gi apsiribosiu keliais pastebėjimais.

Išreklamuota ir Lietuvoje pirmą kartą įrengta scena vidurį arenos atrodė įdomiai. Mikrofonai joje išdėstyti kaip kišenės biliardo stale, tad vokalistams teko gerokai pabėgioti.

„Apšildukai“. Apie „Siemens“ arenos akustiką blogų atsiliepimų gridėjau daug, nors man tai labai nekliuvo. Bet kai scenoje užgrojo apšildančioji grupė „Gojira“, išsigandau – negi toks prastas garsas bus ir per megažvaigždžių pasirodymą?

Garsas pagerėjo į sceną užlipus antrajai apšildančiai grupei „Fear Factory“. O kai „Metallica“ pasirodymui buvo tikrinamas garsas, pasitvirtino taisyklė – apšildančios grupėms garso operatoriai „anglių“ pagaili.

Beje, „Gojira“ vaikinukai nuoširdžiai lakstė po nemenką sceną, o štai „Fear Factory“ buvo gerokai statiškesni. Na, vyrai ir svorio gerokai daugiau turi.

Koncertas. Prasidėjęs po 22 valandos jis baigėsi gerokai po vidurnakčio. Daugiau kaip dvi valandos „kalančios per klyną“ muzikos, su gerai žinomomis dainomis.

Sodrus grupės vokalisto Jameso Hetfieldo balsas (nors vokalui švaraus garso ir trūko), tradicinis bendravimas su publika (a la „jūs nuostabūs“, „mes visi — „Metallica“ šeima“ etc.), geras grojimas – ši bičas, į sceną užlipęs dar tada, kai aš po stalu stačias vaikščiojau, užsidirbo populiarumą ir galimybę apsipirkti brangiausiose parduotuvėse (mačiau kadais labai juokingą nuotrauką – James su „Gucci“ parduotuvės krepšiu).

Kaip ir kiti grupės nariai – vyrai žino, ką scenoje veikia. Ir man labiausiai patinka, kad jie retai žiūri į gitarų stygas, o jei ir žiūri, tai tikrai ne dėl to, kad matytu, kur ir kada koks pirštas kokią stygą turi liesti.

Technika. Sakinys prie scenos temos – su laidais pajungtomis gitaromis po tokią sceną nepalakstysi, tad bevielis muzikos perdavimas puikus išradimas (su ant nugaros pakabintais siųstuvais ir nuo scenos dingusiais „fūzų perjungikliais“).

Publika. Labai įvairi. Matyt metalistai ir rokeriai nekantraudami pažiūrėjo pirmąjį koncertą, o į antrąjį atėjo įvairesnė publika. Kurios dauguma (pavyzdžiui, merginos, apsirengusios lyg į naktinį klubą ar Džordanos Butkutės koncertą) vargu ar klausosi pirmadieniais „Start FM“ laidos „Audronaša“ .

Galų gale ir „Metallica“, pelningai arianti popmuzikos dirvonus, nors ir laikoma „trash metal“ pradininke, dar yra ne kas kita, kaip „popgrupė“. Pop, bet ne popsas.

Dievai. „Negali numirti nepamatęs „Metallica“ (c). Pamačiau, bet mirti nesiruošiu.

Iš „trash metal ketverto“ — „Metallica“ , „Slayer“ (naujas jų vokalistas įrodė – ir juodaodžiai gali dainuoti metalą), „Megadeth“ ir „Anthrax“ — pirmuosius du mačiau, o kiti du ne taip vilioja.

Prie progos reikėtų pažiūrėti AC/DC – kol jie patys neiškeliavo į „amžinuosius muzikos plotus“. Bet labiau norėčiau nueiti į „Muse“ koncertą.

O visus kitus galima ir taip pasiklausyti. Arba nueiti į mažesnes erdves ir prie scenos kam nors griežiant „teisingą muziką“ sušokti pogo.

P.S. O naujausias „Metallica“ albumas „Death Megntic“ (esu apie jį užsiminęs) , kurio turo pristatymo koncertai ir buvo Vilniuje, man patiko ne iš karto. Geras, bet ne pats tobuliausias grupės diskografijoje.

Papildyta. Nuotraukų albumas iš koncerto. Ačiū Rasai.

Šiltas, jaukus, kamerinis. Toks man buvo roko grupės „Marillion“ koncertas. Dar prieš koncertą kiek gąsdino, jog jis bus akustinis – nors ir nedaug, bet kiek klausiau šios grupės, ji man yra gitarinio roko atstovai.

Bet labiau akustiniu, nei elektra sustiprintu garsu paremtas koncertas, priešingai, buvo užburiantis.

Galų gale jis ir buvo skirtas, kaip sako grupės nariai, jų naujo, „unpluged“ stiliumi sukurto albumo „Less is More“ pristatymas.

Tam buvo skirta pirmoji koncerto dalis. Po pertraukos (pertrauka vienos grupės koncerte? Įdomu, bet šiuokart tiko) skambėjo jau geriau publikai žinomi kūriniai. Bet tuo pačiu akustiniu stiliumi.

Sunku man ką pasakyti apie grupės muzika, nes išties nesu didelis jų žinovas ar klausytojas. Per pertrauką pakalbėjau su vienu geriausiu Lietuvos gitaristu Viliumi Ančeriu ir supratau, kiek apskritai aš menkai žinau apie grupę. Bet mūsų nuomonės apie koncertą sutapo – jis buvo geras.

Tik žmonių mažoka, o ir bilietai brangoki (sako, Latvijoje pigiau, bet ten ir mokesčiai tokiems renginiams mažesni) – sostinės Kongresų rūmų salė buvo puspilnė. O gal nuo to tik geriau?

O publika… Hm… Mano vyresnio brolio bendraamžiai ir „seno gero roko“ gerbėjai. Bet ir tarp jų sutikau savo bendraamžių, kurių nemačiau nuo tada, kai savo darbinę karjerą pradėjau Jonavoje. Nesitikėjau, tad staigmena buvo tuo malonesnė.

Tiek apie koncertą rašymo, geriau tegul byloja nuotraukos. Manau, pavyko padaryti keletą gerų kadrų. Vokalistas (veikiausiai, kaip ir dauguma) Steve’as Hogarthas — labai išraiškingas.

„Vėjo pamušalų“ įrašas „Ko reikia regatai?“ priminė man vieną seną istoriją. Susijusią su buriuotojais ir renginių organizavimų.

Tai buvo „gūdžiais“, berods, 1991 (ar 1992) metais, kuomet dar mokiausi Nidos vidurinėje mokykloje. Jau buvau prisišliejęs prie renginių organizavimo, įrašų ir koncertų kompanijos „Arta Sound“ kolektyvo, susipažinęs su bliuzo grupe „Kontrabanda“ ir sugalvojau jos koncertą surengti Nidoje.

Rėmėjas buvo vyresnėje klasėje besimokęs juodkrantiškis Dalius. Tais laukinio kapitalizmo laikais jis jau „suko biznelius“ ir lengva ranka davė man 50 JAV dolerių (jergutėliau, tuomet tiek ir užteko!).

Idėja yra, pinigų turim – metas imtis reikalo. Ačiū anuomet „Arta Sound“ dirbusiai Aurelijai, kuri nemenkus organizavimo rūpesčius prisiėmė. Sutarti su Nidos „kultūrnamiu“ (dabar Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“) nebuvo sunku.

Ir taip besirengiant koncertui vieną aukso vertės patarimą davė mama. Jie rekomendavo jau sutartą koncerto dieną balandį nukelti į gegužę. Tuomet, kai Nidoje vyks buriavimo varžybos. Pranašiškas patarimas – į koncertą susirinko pustuštė salė. Tarp žiūrovų buvo keli klasiokai, o didžioji dalis – buriuotojai. Jei ne jie, būtų buvęs koncertas tik saviems…

Pats koncertas man paliko neišdildomą įspūdį – taip groti gitara, kaip tai darė Vilius Ančeris, man ir iki tol, ir po to neteko matyti. Virtuozas. Genijus.

Ak, tiesa, grojo dar ir viena merginų grupė — „Auksinis vanduo“. Jų koncerto nepamenu. Bet praėjusį savaitgalį iš Klaipėdos parsivežiau grupės įrašų juostą. Reikės ieškosiu juostinio magnetofono.

Taigi, į koncertą atėję buriuotojai mane išgelbėjo nuo visiško kracho. Nepamenu kiek bilietai kainavo, bet tiek keli rubliai už bilietą pagelbėjo. Galiu pasigirti – buvau pirmasis, grupei „Kontrabanda“ sumokėjęs honorarą! Aišku, pinigų gavo ir „Auksinis vanduo“, o liūto dalį pasiėmė renginį įgarsinę ir apšvietę „Arta Sound“.

Kol aš rūpinausi organizaciniais reikalais (pinigus honorarams slapčia skaičiavau „Agilos“ tualete), mano brolis visus nusivedę į restoraną (tą patį, kuris dabar vaiduokliu virtęs) – koncerto rengėjai vaišina! Valgį žadėjau, bet ne restorane… O kai atėjau, man liko keli sumuštiniai ir sąskaita…

Nepamenu, ar restorane buvo kas iš buriuotojų (buvau organizacinio streso būsenoje), bet tąkart pasirodė daug žmonių. Užtat tiksliai pamenu, jog kai nuėjome nakvynės, keli buriuotojai buvo – flirtavo su „Auksinio vandens“ merginomis. Gal prisipažinsit, kas ten buvot?

Nakvojo muzikantai poilsio namuose, kuriuose dabar — „Tarptautinio turizmo paslaugų centras „Nidos Seklyčia“.

Taip jau nutiko, kad restorane buvo „pravalgyti“ paskutiniai mano turėti „rėmėjo“ rubliai, tad už nakvynę sumokėti nebeturėjau kuo. Ir vėl ačiū mamai – ji sutarė su ponia Irena (tuomet tuos poilsių namus prižiūrėjo, dabar — „Nidos Seklyčios“ savininkė) ir pati už nakvynę sumokėjo. Aš po to, žinoma, mamai skolą gražinti turėjau.

Tad ačiū mamai, visiems koncerto dalyviams, o šiuokart – ir buriuotojams, gausiausiai to koncerto žiūrovų grupei.

Niekaip kitaip – koncertai ir vakarėliai būtina buriavimo regatų dalis.

P.S. Prieš balažin kiek metų vykusio koncerto nuotraukas turiu. Bet neturiu skenerio, o perfotografuoti juodai-baltas nei šis, nei tas. Tad parinkau daug maž nuotaiką atspindinčią (iš 2007 metų KMR).

Išties jis ir nebuvo miręs. Čia tik aš apkiautau ir kelerius metus visai nuo undergound’o scenos nutolau. Ačiū Ievai ir vėl mane ištįsusiai iš uždaro darbas-namai rato. Praėjusią savaitę taip susipažinau su „The Tiger Lillies“.

O dabar Vilniaus „gyvos muzikos“ klube „Tamsta“ mačiau pirmąjį „Rock open mic day“ vakarą. Kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį žadami renginiai, kuomet į sceną galės lipti visi norintys ir galintys gyvo roko atlikėjai. Kitaip tariant – naujokai.

Taigi ką mes matėm ir girdėjom?

1. Grupė be pavadinimo. Trijulė vyrukų akustinėmis gitaromis. Vienas jų, išvaizda labiau panašus į baikerį ar skiną, nei į gitarą brazdinantį scenos naujokai. Grojo gražiai, bet dar iki pusėtino pasirodymo darbo reikia daug.

2. Duetas: gitaristas-vokalistas ir vokalistė. Jiems tinka taisyklė „Jei gali nedainuoti – nedainuok“.

3. „Katarsis“. Jų ir ėjome pasiklausyti. Ir vertėjo. Mišinys punk/ska/psichodelic ir tradicinio roko (čia mano subjektyvus stilių sudėliojimas į lenteles). Vokalistas Gintas pasiruošęs tinkamai – tas šmikis specialiai sceninį drabuži pasisiuvo – į vieną sukirpo ir susiuvo kostiuminį švarką, kelnes, šortus, marškinėlius. Įdomu. Kaip ir muzika bei tekstai (tiesa, ne visi žodžiai aiškiai girdėjosi). Vokalisto žongliravimas kamuoliais, taiklus „budulių“ šokio pavaizdavimas, šiek tiek breiko pagyvino pasirodymą, bet scenoje dirbti jam dar teks išmokti (apie ką jis ten kalbėjosi su klavišininke?). Muzikantai, jaučiasi, ne vieną prakaitą rūsiuose išliejo, kol į sceną užlipo. Šaunu. Jei vyrai nenuleis rankų, nepraras entuziazmo ir išleis albumą – aš pirmas norių jį nusipirkti.

4. Pavadinimo aiškiai neišgirdau. Tradicinis gitarinis rokas. Vokalistė turi sodrų balsą, nors man dabar patinka madingi aukštesni „Soda“ ar Alinos Orlovos vokalai. Muzika gera, bet nieko originalaus. Jau rytoj pamiršiu, ką jie grojo. Bet darė tai tikrai ne kaip naujokai drebančiomis rankomis. Taip ir toliau!

5. Man sakė, kad jis Onsa. Ir neva į „Euroviziją“ pretendavo. Gal. Nieko nežinojau ir nesigailiu. Iš renginio motininės grupės (taip supratau, profesionalūs muzikantai groja senus roko šlagerius, užveda publiką ir po to leidžia į sceną lipti naujokams) pasikvietęs muzikantus blondinas pateikė neįmantraus, bet ir ne amerikinio „bybrokio“ porciją. Banalu. O jo lyrinei dainai labiau tinka epitetas „liurlinė“.

Ok, kad ir kiek skepsio čia išsakiau, koncertas vykęs. Seniai klausiau tiek senų pergrojamų „Queen“, „Guns’n'Roses“, „Metallica“, Princo ir dar senesnių gabalų, tiek lietuviško underground roko. Kad tik nenumirtų idėja.

P.s. Namie pamiršau fotoaparatą. Tad dar daugiau underground’inio šarmo – nuotraukso darytos judriuoju toliakalbiu Nokia6300.