Ant bangos

„Marillion“ koncertas: gera muzika minios nesutraukė

Wednesday, November 11th, 2009

Šiltas, jaukus, kamerinis. Toks man buvo roko grupės „Marillion“ koncertas. Dar prieš koncertą kiek gąsdino, jog jis bus akustinis – nors ir nedaug, bet kiek klausiau šios grupės, ji man yra gitarinio roko atstovai.

Bet labiau akustiniu, nei elektra sustiprintu garsu paremtas koncertas, priešingai, buvo užburiantis.

Galų gale jis ir buvo skirtas, kaip sako grupės nariai, jų naujo, „unpluged“ stiliumi sukurto albumo „Less is More“ pristatymas.

Tam buvo skirta pirmoji koncerto dalis. Po pertraukos (pertrauka vienos grupės koncerte? Įdomu, bet šiuokart tiko) skambėjo jau geriau publikai žinomi kūriniai. Bet tuo pačiu akustiniu stiliumi.

Sunku man ką pasakyti apie grupės muzika, nes išties nesu didelis jų žinovas ar klausytojas. Per pertrauką pakalbėjau su vienu geriausiu Lietuvos gitaristu Viliumi Ančeriu ir supratau, kiek apskritai aš menkai žinau apie grupę. Bet mūsų nuomonės apie koncertą sutapo – jis buvo geras.

Tik žmonių mažoka, o ir bilietai brangoki (sako, Latvijoje pigiau, bet ten ir mokesčiai tokiems renginiams mažesni) – sostinės Kongresų rūmų salė buvo puspilnė. O gal nuo to tik geriau?

O publika… Hm… Mano vyresnio brolio bendraamžiai ir „seno gero roko“ gerbėjai. Bet ir tarp jų sutikau savo bendraamžių, kurių nemačiau nuo tada, kai savo darbinę karjerą pradėjau Jonavoje. Nesitikėjau, tad staigmena buvo tuo malonesnė.

Tiek apie koncertą rašymo, geriau tegul byloja nuotraukos. Manau, pavyko padaryti keletą gerų kadrų. Vokalistas (veikiausiai, kaip ir dauguma) Steve’as Hogarthas — labai išraiškingas.

Tags: koncertai, Marillion
Posted in Skaitom/Žiūrim/Klausom | Comments Off

Kaip buriuotojai mano koncertą išgelbėjo

Friday, March 13th, 2009

„Vėjo pamušalų“ įrašas „Ko reikia regatai?“ priminė man vieną seną istoriją. Susijusią su buriuotojais ir renginių organizavimų.

Tai buvo „gūdžiais“, berods, 1991 (ar 1992) metais, kuomet dar mokiausi Nidos vidurinėje mokykloje. Jau buvau prisišliejęs prie renginių organizavimo, įrašų ir koncertų kompanijos „Arta Sound“ kolektyvo, susipažinęs su bliuzo grupe „Kontrabanda“ ir sugalvojau jos koncertą surengti Nidoje.

Rėmėjas buvo vyresnėje klasėje besimokęs juodkrantiškis Dalius. Tais laukinio kapitalizmo laikais jis jau „suko biznelius“ ir lengva ranka davė man 50 JAV dolerių (jergutėliau, tuomet tiek ir užteko!).

Idėja yra, pinigų turim – metas imtis reikalo. Ačiū anuomet „Arta Sound“ dirbusiai Aurelijai, kuri nemenkus organizavimo rūpesčius prisiėmė. Sutarti su Nidos „kultūrnamiu“ (dabar Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“) nebuvo sunku.

Ir taip besirengiant koncertui vieną aukso vertės patarimą davė mama. Jie rekomendavo jau sutartą koncerto dieną balandį nukelti į gegužę. Tuomet, kai Nidoje vyks buriavimo varžybos. Pranašiškas patarimas – į koncertą susirinko pustuštė salė. Tarp žiūrovų buvo keli klasiokai, o didžioji dalis – buriuotojai. Jei ne jie, būtų buvęs koncertas tik saviems…

Pats koncertas man paliko neišdildomą įspūdį – taip groti gitara, kaip tai darė Vilius Ančeris, man ir iki tol, ir po to neteko matyti. Virtuozas. Genijus.

Ak, tiesa, grojo dar ir viena merginų grupė — „Auksinis vanduo“. Jų koncerto nepamenu. Bet praėjusį savaitgalį iš Klaipėdos parsivežiau grupės įrašų juostą. Reikės ieškosiu juostinio magnetofono.

Taigi, į koncertą atėję buriuotojai mane išgelbėjo nuo visiško kracho. Nepamenu kiek bilietai kainavo, bet tiek keli rubliai už bilietą pagelbėjo. Galiu pasigirti – buvau pirmasis, grupei „Kontrabanda“ sumokėjęs honorarą! Aišku, pinigų gavo ir „Auksinis vanduo“, o liūto dalį pasiėmė renginį įgarsinę ir apšvietę „Arta Sound“.

Kol aš rūpinausi organizaciniais reikalais (pinigus honorarams slapčia skaičiavau „Agilos“ tualete), mano brolis visus nusivedę į restoraną (tą patį, kuris dabar vaiduokliu virtęs) – koncerto rengėjai vaišina! Valgį žadėjau, bet ne restorane… O kai atėjau, man liko keli sumuštiniai ir sąskaita…

Nepamenu, ar restorane buvo kas iš buriuotojų (buvau organizacinio streso būsenoje), bet tąkart pasirodė daug žmonių. Užtat tiksliai pamenu, jog kai nuėjome nakvynės, keli buriuotojai buvo – flirtavo su „Auksinio vandens“ merginomis. Gal prisipažinsit, kas ten buvot?

Nakvojo muzikantai poilsio namuose, kuriuose dabar — „Tarptautinio turizmo paslaugų centras „Nidos Seklyčia“.

Taip jau nutiko, kad restorane buvo „pravalgyti“ paskutiniai mano turėti „rėmėjo“ rubliai, tad už nakvynę sumokėti nebeturėjau kuo. Ir vėl ačiū mamai – ji sutarė su ponia Irena (tuomet tuos poilsių namus prižiūrėjo, dabar — „Nidos Seklyčios“ savininkė) ir pati už nakvynę sumokėjo. Aš po to, žinoma, mamai skolą gražinti turėjau.

Tad ačiū mamai, visiems koncerto dalyviams, o šiuokart – ir buriuotojams, gausiausiai to koncerto žiūrovų grupei.

Niekaip kitaip – koncertai ir vakarėliai būtina buriavimo regatų dalis.

P.S. Prieš balažin kiek metų vykusio koncerto nuotraukas turiu. Bet neturiu skenerio, o perfotografuoti juodai-baltas nei šis, nei tas. Tad parinkau daug maž nuotaiką atspindinčią (iš 2007 metų KMR).

Tags: istorijos, koncertai, šventės
Posted in Beleberda | 11 Comments »

You Can’t Kill Rock ‘N Roll! Ir Ozzy teisus – rokas gyvas!

Thursday, September 25th, 2008

Išties jis ir nebuvo miręs. Čia tik aš apkiautau ir kelerius metus visai nuo undergound’o scenos nutolau. Ačiū Ievai ir vėl mane ištįsusiai iš uždaro darbas-namai rato. Praėjusią savaitę taip susipažinau su „The Tiger Lillies“.

O dabar Vilniaus „gyvos muzikos“ klube „Tamsta“ mačiau pirmąjį „Rock open mic day“ vakarą. Kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį žadami renginiai, kuomet į sceną galės lipti visi norintys ir galintys gyvo roko atlikėjai. Kitaip tariant – naujokai.

Taigi ką mes matėm ir girdėjom?

1. Grupė be pavadinimo. Trijulė vyrukų akustinėmis gitaromis. Vienas jų, išvaizda labiau panašus į baikerį ar skiną, nei į gitarą brazdinantį scenos naujokai. Grojo gražiai, bet dar iki pusėtino pasirodymo darbo reikia daug.

2. Duetas: gitaristas-vokalistas ir vokalistė. Jiems tinka taisyklė „Jei gali nedainuoti – nedainuok“.

3. „Katarsis“. Jų ir ėjome pasiklausyti. Ir vertėjo. Mišinys punk/ska/psichodelic ir tradicinio roko (čia mano subjektyvus stilių sudėliojimas į lenteles). Vokalistas Gintas pasiruošęs tinkamai – tas šmikis specialiai sceninį drabuži pasisiuvo – į vieną sukirpo ir susiuvo kostiuminį švarką, kelnes, šortus, marškinėlius. Įdomu. Kaip ir muzika bei tekstai (tiesa, ne visi žodžiai aiškiai girdėjosi). Vokalisto žongliravimas kamuoliais, taiklus „budulių“ šokio pavaizdavimas, šiek tiek breiko pagyvino pasirodymą, bet scenoje dirbti jam dar teks išmokti (apie ką jis ten kalbėjosi su klavišininke?). Muzikantai, jaučiasi, ne vieną prakaitą rūsiuose išliejo, kol į sceną užlipo. Šaunu. Jei vyrai nenuleis rankų, nepraras entuziazmo ir išleis albumą – aš pirmas norių jį nusipirkti.

4. Pavadinimo aiškiai neišgirdau. Tradicinis gitarinis rokas. Vokalistė turi sodrų balsą, nors man dabar patinka madingi aukštesni „Soda“ ar Alinos Orlovos vokalai. Muzika gera, bet nieko originalaus. Jau rytoj pamiršiu, ką jie grojo. Bet darė tai tikrai ne kaip naujokai drebančiomis rankomis. Taip ir toliau!

5. Man sakė, kad jis Onsa. Ir neva į „Euroviziją“ pretendavo. Gal. Nieko nežinojau ir nesigailiu. Iš renginio motininės grupės (taip supratau, profesionalūs muzikantai groja senus roko šlagerius, užveda publiką ir po to leidžia į sceną lipti naujokams) pasikvietęs muzikantus blondinas pateikė neįmantraus, bet ir ne amerikinio „bybrokio“ porciją. Banalu. O jo lyrinei dainai labiau tinka epitetas „liurlinė“.

Ok, kad ir kiek skepsio čia išsakiau, koncertas vykęs. Seniai klausiau tiek senų pergrojamų „Queen“, „Guns’n'Roses“, „Metallica“, Princo ir dar senesnių gabalų, tiek lietuviško underground roko. Kad tik nenumirtų idėja.

P.s. Namie pamiršau fotoaparatą. Tad dar daugiau underground’inio šarmo – nuotraukso darytos judriuoju toliakalbiu Nokia6300.

Tags: koncertai, laisvalaikis, Roko muzikai
Posted in Skaitom/Žiūrim/Klausom | Comments Off