Posts Tagged ‘Kuršių marios’

Tokia įprasta buriavime frazė po „Švyturio Joninių nakties regatos“ tapo keiksmažodžiu.

Vendas – tai jachtos posūkis prieš vėją. Paprastai jūrinės jachtos venduoja kartą per pusvalandį ar pusdienį, kas vachtą ar kas kelias dienas. Kai plaukia didelius atstumus plačiuose vandenyse.

Plaukiant regatoje sekliose Kuršių mariose (Rusijai priklausančioje gerokai didesnėje marių dalyje gerokai ir giliau), venduoti teko kas kelia minutes ar per minutę kelis kartus.

Vienos nakties regatoje (kaip maniau – bus puikus trumpas atokvėpis tarp darbų) plaukiau jachta „Litas“. Iki Nidos fordevindu (pavėjinis kursas) nušiaušėme kaip uraganai (GPS rodė momentinį maksimalų greitį 11,1 mazgo), o grįžtant atgal teko plaukti prieš šiaurės vėją (kaip ir prognozavo, jis pūtė ~12-14 mazgų greičiu).

Jachtai „Litas“ su dviejų metrų grimzle ir farvateris (laivų kelias, mariose – kadais ir pagilintas) vietomis ne toks gilus, o kai reikia plaukti prieš vėją šiam pučiant išilgai farvaterio, situacija dar komplikuojasi, nes dažnai venduoti reikia plaukiant skersai farvaterio.

Po regatos sužinojau, kad net mažesnės gramzdos jachtos grybštelėjo marių dugną ar „užsėdo“ ilgesniam laikui. Mes su „Litu“ ilgam „sėdę“ nebuvome: kelis kartus falškiliu lietėme dugną, du kartus prieš Juodkrantę teko ir burėmis pažaisti, įgulai ant vieno borto susėsti — taip nuplaukėme nuo seklumų.

Jachtai sukantis prieš vėją, kaskart keičiasi jos burių pozicija – iš vieno borto į kitą. Venduojant burės atpalaiduojamos, o jachtai pasisukus – pritraukiamos. Jachtoje „Litas“ (ir kitose, turinčiose tokį ar panašų rangautą, pavyzdžiui, „Ambersail“ ar „Ragas“) pritraukti ir atleisti reikia stiebą laikančius galinius lynus – bakštagus. Dešinį atleist, kairį pritraukt. Kito vendo metu atvirkščiai. Dar kito ir vėl keičiasi. Ir taip nuolat.

Iš pradžių tai ir buvo mano darbas (kas, kad laivo rolėje buvau įrašytas „kap.pad.“ – buvau eilinis jūreivis). Tampant virves po kiekvieno posūkio dar ir persikelti (peršokti, peršliaužti, pereiti — kaip pavyksta) iš vieno borto į kitą reikia. Po keliasdešimtkažkelinto radau, kaip man atrodė, patogią poziciją abu bakštagus pasiekti.

Darbas nebuvo labai sunkus, nors ir ne nosį krapščiau. Už Juodkrantės škiperis Valius priėmė sprendimą mane pasiųsti padėti kitiems dviems jūreiviams tampyti priekinę burę genują valdančią virvę šotą (bakštagus Valius vienas pats tampė viena sveika ranka).

Šotus atleisti ir įtempti taip pat įprastas reikalas. Ne kartą ir vienas plaukdamas esu tai daręs. Bet kai per minutę komanda „Pasiruošt vendui! Vendas!“ skamba kelis kartus, o pritraukti reikia 40 kvadratinių metrų burę, po kelių vendų primeni sau pažadą žiemą sportuoti.

Ne, tai ne nusiskundimai „kaip buvo sunku“ – tokia buriuotojiška kasdienybė (ypač – sportininkų), kurią patys ir renkamės. Žinojom vėjo kryptį, žinojom, kad reikės nemažai venduoti (prisipažinsiu, kad reikės tiek daug – nenumaniau) ir tai žinodami plaukėme.

Kad ir kaip fiziškai pavargsti, morališkai „batareikos“ gerai pakraunamos.

Finišavome pirmi, o perskaičiavus balus (suvienodinus skirtingų jachtų galimybes), „Litas“ laisvojoje grupėje užėmė III vietą (visi rezultatai).

Po regatos labiausiai aptariama tarp buriuotojų tema, žinoma, buvo „vendas“. Bet nesutikau nei vieno, kuris keiktų ar skųstųsi. Nebent juokais.

Bandžiau skaičiuoti, kiek kartų vendavome, bet vis pamesdavau skaičių. Skaičiuojant pagal įvestus GPS duomenis Google Maps ir EveryTrail suskaičiavau 79. Nemenkai, kaip distancijoje nuo Nidos iki Klaipėdos.

Pabaigai iš regatos: rengėjų pranešimas ir mano nuotraukos.

Pasiskundžiau (pasiguodžiau), kad nei išvakarėse, nei prieš regatos „Marių burės“ I etapo startą nėra vėjo, ir lyg tyčia jis padvelkė. Nestipriai, kelis baliukus, bet vis smagiau, nei nieko.

Startavome mes jachta „Alcea“ II grupėje, startas, švelniai tariant, nepavykęs. Ir kurių galų man reikėjo plaukti link teisėjų katerio pasitikslinti kaip startuoti, jei ir taip viskas aišku buvo? Kai jau pasitikslinau, jau ir startas duotas, o aš dar toli nuo starto linijos.

Vejas menkas, starto pozicija (šalia teisėjų katerio) prasta – po starto taip ir krypome link Preilos, o reikėjo į Nidą. Nebuvome mes paskutiniai, ir ne vieninteliai pasitinkome nedėkingą kelią. Tai vos vos guodė, bet…

Svarstymai galvoje (įgula patarti negalėjo – dviems iš trijų tai apskritai pirmas kartas ant vandens) „kiek kartų venduoti – varyti iki kranto ar trumpais „šlagais“ akivaizdaus rezultato nedavė ir finišavome… koks skirtumas kelinti po 40 iš 50 laivų. Svarbu – ne paskutiniai, o ir gerokai greitesnius aplenkėme.

Vos spėjame prisišvartuoti Nidoje (o įgula svajoja apie karštą maistą – ir kur jiems tiek telpa?), kai aš vos nepavėluoju į kapitonų pasitarimą, kurio žinia: antro etapo startas I grupei bus po 20 minučių. Vadinasi mums – maždaug po pusvalandžio.

Marš į laivą ir atgal į marias. Bet įgula spėjo nusipirkti šeimyninę picą ir ją sulapnoję per/po starto buvo labai patenkinti. O kai įgula patenkinta, ir kapitonas šypsosi.

Antrasis šeštadienio startas pavyko kur kas geriau – buvome tirštoje startavusių jachtų „minioje“ maždaug ties viduriu. Bet po starto apiplaukus pirmą ženklą (jis buvo vos už 100 ar kiek daugiau metrų nuo starto) dauguma jachtų, net tos, kurias pralenkėme per startą, mus palieka – pavėjui plaukiant be spinakerio mes niekaip negalime su jais konkuruoti.

O vėjas vis labiau rimtas. Pirma startavusi pirmoji grupė gal jau ties viduriu marių, o mes patenkame į tokį „šliautą“, kad atrodo, jog visai nejudame. Į priekį stumiamės tokiu greičiu, kad jei pro šalį plauktų vėžlys, jis galėtų (jei mokėtų) nusijuokti iš mūsų greičio ir pasiūlyti patempti.

Virš lygių lyg stiklas marių gerai aidi balsai ir buriuotojai aplink juokauja; „Gal surenkime variklių varžybas?“. Girdžiu ir radijo ryšio garsus, bet ką kalba įgulos, nesuprantu. „Alcea“ radijo ryšio neturi.

Staiga viena jachta įjungia variklį, po to kita, trečia. Varžybos nutrauktos? Panašu į tai. Užkuriu variklį, nuplaukiu prie „Miglos“, Kastis patvirtina, kad varžybos nutrauktos, leista įjungti variklius ir plaukti į Mingę. Šventė laukia, o jei gaudysime vėją, tai tik paryčiais atplauksime.

Tvarka, variklis tai variklis. Mums, galiorkoje, nuo to gal tik geriau. Tiems, kas priekyje, turėjo būti liūdna pirmaujant sužinoti, jog varžybos nutrauktos.

Tai o ką daryti, kai vėjo nėra? Tai o ką daryti, kai jo ir sekmadienį nežada, o dar vienas etapas numatytas? Apie tai jau pirmadienį. Jei jėgų turėsiu. Linksmos čia šventės, Mingėje.

Pora žodžių apie kelionę į Šilutę.

- šeštadienis, 10.00 startas iš Pilies uosto.

- mordovindas iki pat Pilypo, nuo ten bent truputį paburiuojam iki Atmatos žiočių, vėjas ima sukinėtis, oras greitai blogėja, pradeda lyti; vėl variklis…

- apie 16.00 esame prie Šyšos žiočių. Judame aukštyn lėtai, „pasigrabaliodami“, nes Garminas ir jokia sjokorta tos upės duomenų neturi, t.y. pati upė matosi, bet nei gyliai nei kliūtys nežymėti. Vaizdai super, jei krantai būtų sutvirtinti, o ne apžėlę – būtų panašu kaip Olandijos kanaluose, nors man tokie laukiniai vaizdai tik labiau patinka.

- vietiniai kateristai varo Šyša nesikuklindami, čia jų gimtasis kiemas, eina pilnu glisu.

- gyliai Šyšoje svyruoja ženkliai, nuo duobių 4 m iki 1,5 m vienoje vietoje, gal ten koks rąstigalis ant dugno guli, gal echolotas tankiau suaugusius žolynus dugnu palaikė – sunku pasakyti… Vidurkis būtų apie 1,8-2m.

- 17.00 švartuojamės Šilutėje. Tikrai įspūdinga, moderni marina! Poliai pontonams – gal 3m virš vandens – jie čia žino, kas yra potvynis. Kavinė ir baras marinoje veiks tik kitais metais.

- lyja, tokiu oru eiti nuotykių ieškoti į Šilutę netraukia, kiek atsipūtę ir šį pirmą kartą atžymėję kaušu viskio, atsirišame ir judame į anksčiau numatytą kanalą nakvynei.

- įėjimas į kanalą iš Šyšos – tik 1,4 m gylio, bet tai tikra ramybės oazė, nors iš W matosi didžiulis jovalas besiartinantis, ir štormas jau čia pat. Pakankamai gerai apsaugota nuo vėjų inkaravietė, gylis 3-3,5 m , apie 1km ilgio, apie 25 m pločio, panašu, kad platesnė už pačią Šyšą. Trumpas vanduo iš visų pusių, nėra kur bangai susiformuoti, jokios srovės, jokio eismo aplink, akys pačios merkiasi tokią ramybę pamatę. Stiebo viršūnė naktį švilpia, o apačioje sąlyginai ramu.

- sekmadienio rytas inkaravietėje. Oro prognozė atrodo bjauriai. Stiprus W, ir lietus be perstojo. Užtempiam „stogą“ virš kokpito, nes aišku, kad vėl „dėsim per motovalandas“ šiandien ir groto nelabai reiks.

- apie 9.30 pusryčiai ir vėl judame link Atmatos.

- oj, koks malonus siurprizas, vėjas vėl “duet priamo v xariu…”, dar Atmatoj ties Minija banga nelabai toli metro, laimei, labai trumpa, todėl plaukiame gana lygiai.

- iki Pilypo mėto smarkiai, ne visas bangas įmanoma išvairuoti, vėjas apie 20 m/s gūsiuose, lyja, purslai atplyšta nuo lūžtančių viršūnių ir nusileisti nebenori, skrenda sau lygiai… Apsukas keliu iki 2800, kol žiočių seklumos ir Didieji Akmenys arti. Jeigu ne smarkiai triukšmaujantis stogo tentas – būtų visai šlapia. Senis su žalia barzda šiandien laaabai piktas.

- nuo Pervalkos išvynioju visai trupučiuką genujos, kiek didesnę už rankšluostį ją padarau, o velka net 5,4 mazgus be variklio, gūsiai, šoninė banga – ir dešinys bortas kartais vandeny.

- ir t.t. iki namų.

• Nuplaukta – 68,78 jm
• Vidutinis greitis – 4,5 mzg
• Maksimalus momentinis – 8 mzg
• Laikas judant – 15:26 val.

Rezultatas: suradome ir išmėginome labai gražų maršrutą savaitgalio kelionei, geru oru bus pasaka, reikia palaukti kol ruduo į spalvas pareis, tada vėl plauksim.

Daugiau nuotraukų iš kelionės su komentarais – Facebook albume

Praėjusią savaitę kaip niekad dažnai girdėjau klausimus ar nedalyvauju Kuršių marių regatoje (ne, nedalyvauju), kodėl (o todėl), su kuo plauki (su „Alcea“). Atsakymų į klausimus yra keli.

• Pirmasis – oficialus. Dalyvavęs „Tūkstantmečio odisėjoje“  išnaudojau savo atostogas. Ir daugiau buriuotojų dėl šios priežasties nedalyvavo KMR, o regatos rengėjai net manė, kad bus gerokai mažiau dalyvių dėl šios priežasties.
• Antrasis – pankiškas. Buvau šioks toks pankas, kuriam svarbu būti ne kaip visi, opozicijoje. Jei dauguma Lietuvoje buriuotojų KMR laiko pačiu svarbiausiu metų įvykių, tai aš būsiu tas, kuris mano kitaip (ką tos jūsų >250 jm per savaitę, kai jūroje per dvi paras tiek nuplauki). Opozicija nebūtinai reiškia kvailą priešgyniavimą, bet ši poza veikiausiai įtakota kitos priežasties.
• Trečiasis – tikrasis. Neturiu su kuo plaukti. Neturiu nei KMR tinkamos jachtos, nesu ir profas (kaip, tarkim Pauliuga), kurį kviečiasi kiti. O kai neturiu su kuo plaukti, tai ir vaidinu opozicionierių.

Visas šias nedalyvavimo priežastis galima anuliuoti vienu kontrargumentu: noro tik reikia. Daug „Ambersail“ plaukusių buriuotojų sėkmingai dalyvavo KMR, galimybių susirasti įgulą yra, o tąją pankišką priežastį išvis galima pavadinti beverte ir kvaila.

Bet (vėl pacituosiu, nes mėgstu) yra vat’, kaip yra, vat’.

Ne visada pavyksta pamatyti KMR startą, bet beveik visada – finišą (gal tik praėjusiais metais nebuvau, nes tuo metu buriavau Kroatijoje). Ir kiekvieną kartą Nidoje matant tą gausybę jachtų, o atplaukus vargstant ieškant vietos švartavimuisi, džiaugiuosi už pačią regatą, už šventę buriuotojams. Ir žiūrovams – pataisykite, jei klystu, bet pastaruosius kelerius metus vis daugiau renginių poilsiautojams Nidoje, nei būdavo tuomet, kai čia mokiausi.

Ak, beje, tada, kai mokiausi, ir teko beveik dalyvauti vienoje regatoje – plaukiau kelis etapus kaip neoficialus įgulos narys. Iš pradžių Pasaulio lietuvių žaidynėse, o po to KMR (tik niekaip neatseku, petersonas „Aušra“ dabar kas?).

Kaip ne KMR dalyvis negaliu kritikuoti regatos, kaip ne sportininkas – varžybų painiavos (man iki šiol yra mistika matavimai, protestai). Negaliu ginčytis su regatos vilkais, kurie sako, jog neliko anksčiau buvusios dvasios, negaliu prieštarauti ir naujokams, kurie džiaugiasi lyg vaikas, radęs blizgutį.

Aišku viena - KMR iki šiol yra svarbiausia Lietuvos regata. Kitų regatų, naujų regatų („Žalčių karalienė“, „Marių burės“, Klubinių regatų taurė) nevadinčiau alternatyviomis, jos tiesiog yra dar vienos varžybos, taip pat svarbios ir pagyvinančios buriavimo kalendorių.

Tad Nida, bent jau rugpjūčio pirmąją savaitę, pelnytai gali vadintis Lietuvos buriuotojų Meka. Šiemet čia, nors ir epizodiškai, bet per KMR buvau atplaukęs jachta (ačiū, Jonuk, už paryčiais priimtą švartovą) – plukdžiau šnicelius turistus iš Šveicarijos (niekam V etape nesutrukdžiau?). Ir dėl jų, ir todėl, kad teisingai nesusiplanavau (pats kaltas) savaitgalio (teko skubėti atgal į Vilnių, ačiū, Osvaldai, už pavežėjimą), KMR šventę mačiau tik epizodiškai.

Gal ir nesijaučiau savas, bet vis tiek dalyvavau šventėje. Ir eilinį kartą bandžiau įamžinti tai, ką matau. Kaip pavyko – spręsti jums.

Renginių ir įspūdžių iš praėjusio savaitgalio daug, tad jei viską sudėsiu, išeis ne įrašas, o paklodė, dėl to bandysiu būti lakoniškas.

Ambersail. Įgulų susitikimas ant jūros kranto (nors ir nežinia kodėl surengtas Nidoje, o ne Klaipėdoje, kur dauguma buriuotojų susirinko prieš KMR varžybas), buvo įdomus: vakarienė malonioje kompanijoje žvelgiant į saulėlydį.

Nida. Tiek aš jos ir temačiau, bet ačiū klasiokams už nakvynės rūpesčius.

Targa. Kateris iš pažiūros negreitas, bet šiaušia kaip uraganas – susitranzavome jį Nidoje ir Klaipėdoje buvome po valandos, mano GPS rodė maksimalų momentinį 38,1 mazgo greitį.

Smiltynės jachtklubas. Visada smagu ateiti ten, kur pirmą kartą savarankiškai pradėjau buriuoti, o dar smagiau, kai ten verda gyvenimas, nors ir nespėjau pamatyti visų, kuriuos norėjau.

Netikėtumai. Besibaigiant „Anties“ koncertui „Piranijos“  kepas Audrius pakvietė jo jachta plaukti pažiūrėti fejerverkų (stebėjome juos Pilies uoste, šaudančius tiesiai virš galvos) ir praplaukti šalia burlaivių.

Pilies uostas. Matyti tiek jachtų Pilies uoste ir prie Danės krantinių yra tikras džiaugsmas, bet jei tai būtų kasdien, tai kuomet jos buriuotų?

Idėja. Ne nauja ir ne mano – norint tiek senovinių burlaivių matyti kasdien Danės krantinėje, Klaipėdos miesto valdžiai užtektų leisti laivuose įsirengti butus, privesti prie krantinių komunikacijas ir atleisti juos nuo mokesčių, kaip yra Stokholme ar Kopenhagoje.

Burlaiviai. Aš gal perdegiau jų belaukdamas, gal minia buvo per didelė ir vaikščioti daug reikėjo per visas krantines, gal dar kažkas (tiksliau, kiti renginiai ar reikalai), bet tokio džiaugsmo kaip 2003 metais Rygoje nebuvo.

Klaida. Nepiktai nusišypsokim į ūsą: į Klaipėdos uostą atplaukę burlaiviai ir jachtos ne pastatytos (angliškai built) kažkelintais metais, o bulitintos

Kepurės. Jūreiviškos, kapitoniškos (rusiškas terminas фуражка tikslesnis) – Jūros šventėje tokias bet kas maukšlinosi ant galvos nusipirkęs, tad štai jums atsakymas, kodėl aš tokios nenešioju.

KMR. Startas pavėjui, o dar burlaivių fone – įspūdinga, ypač gražiai atrodė „Tojanos“ ir „Marius BMW“ tautiški spinakeriai.

„Blue Bird“. Nepykite, vyrai, kad el.laišką perskaičiau tik grįžęs į Vilnių, nors galėjome ir susitikti Smiltynės jachtklube.

Pasilabinimas. Jei su kuo nors nepasisveikinu, tai ne todėl, kad esu nosį pakėlęs, o tikrai nematau, nėra akių kontakto, neatpažįstu, nepastebiu.

Minija. Pora valandų toli nuo miesto šurmulio (ir pabėgus iš perpildytos Klaipėdos) Minijos jachtklube buvo tikra atgaiva, į Vilnių nesinorėjo grįžti dar neišvažiavus iš ten.

Pirmadienis. Kaip ir nemaža dalis Lietuvos gyventojų, tuo metu, kai didieji burlaiviai ir daugybė jachtų išplaukė į jūrą džiugindamos akis, aš prisidėjau prie Lietuvos BVP – dirbau.

Nuotraukos. Kai fotomėgėjas bando žaisti su gudresnio nei jis fotoaparato funkcijomis (pavyzdžiui, išlaikymu), gaunasi šūduva, bet kelis kadrus pavyko užfiksuoti: burlaiviai, KMR startas, savaitgalio beleberda (Kuršių marios), o geresnių ieškokite, pavyzdžiui, Minčių krioklyje (atskirai veidai ir laivai).