Posts Tagged ‘laisvalaikis’

„Ant bangos“ skaitytojo Andriaus atsiųstas vaizdelis. Žiūrėjau kelis kartus, kaip viens pats vyras surengė sau buriavimo dieną nedidele jachta gruodį.

Plaukioti vienam nedidele jachta man ne pirmiena, bet šiame filmuke sužavėjo trys dalykai:

• kaip jis vienas pats suringavo grotą ant giko (ne visada taip gražiai pavyksta ir ką nors į pagalbą pasikvietus);
• kaip jis vienas pats prisišvartavo;
• filmavimas – seniai svarstau kaip galima būtų įamžinti plaukimus tam nenaudojant superduper brangios vaizdo technikos ir technikų (technikės, žinoma, pageidaujamos).

Daugiau Seano Aikeno nu(si)filmuotų vaizdų galima rasti jo Vimeo paskyroje. Aktyvus žmogus.

Toks „šiaipsau“ filmukas apie azartišką „geimerį“. Tinkantis temai iliustruoti, bet ne apie mane.

Nes azartišku kompiuterinių žaidimu žaidėju manęs nepavadinsi. Kadais, veikiausiai kaip ir dauguma, dar monochrominiuose monitoriuose stumdžiau tetrio kubelius. Vėliau pliekiau iš įvairių ginklų į baidykles „Doom II“ ir „Duke Nuke“ kovų arenose, valdžiau armijas „Heroes 2“ fantazijos šalyse. Bet pasiekimai buvo vidutiniški, o atėjęs „Quake“ atmušė visus norus „geiminti“. Tuščiai leisti laiką internete galima ir kitais būdais.

Kai pirmajame, ir, deja, vieninteliame (o gal atsigaus?) lietuviškame popieriniame buriavimo žurnale „Ant bangos“ perskaičiau apie „Virtual Skipper“ žaidimą, susigundžiau ne iškart. Bet po kažkurio laiko parsisiunčiau iš interneto nelegalią versiją. Tik bandant įdiegti reikėjo licencijos kodo (rakto). O kai nesu „geimeris“, tai kur jo internete ieškoti tuomet nenumaniau.

Rašiau SMS žinutę bičiuliui buriuotojui crd – jis ir kompiuterininkas, gal žinos. Gavau atsakymą: „Sintetinių narkotikų ir sintetinio buriavimo nepropaguoju“ (ar kažkas panašaus, senokai buvo). Ir vėl atšoko fantazija žaisti.

Tik nebuvo suvis užgesęs noras žiemos vakarus prie kompiuterio „buriuojant“ praleisti, tad

nutariau nusipirkti žaidimą. Tai nebuvo taip paprasta – kiek klausdavau kompiuterių parduotuvėse, nežinodavo tokio, ką jau kalbėti, jog jis yra. Vis dėl to radau. Pats, nes pardavėjai tikino, jog nėra – vienoje parduotuvėje lentynoje tarp dešimčių kitų. Parsinešiau namo „Virtual Skipper 3“ simuliatorių ir tą patį vakarą įdiegiau. Pabandžiau kartą, du. Kelis vakarus prie monitoriaus praleidau, bet „neužvežė“. Nusibodo, neperpratau valdymo, dingo azartas, užmečiau.

Tik pastaruoju metu įnikau į „sintetinį buriavimą“ — kompiuterinius buriavimo regatų „Vendee Globe“ ir „Volvo Ocena Race Game“ simuliatorius. Jei anksčiau rytinė procedūra buvo el.paštą patikrinti, tai dabar – kaip ir kiek mano jachta „nuplaukė“. Per dieną kelis kartus patikrini, kursą koreguoji. Prie einant miegoti ir vėl – kursą nustatai.

Bet vistiek nesu aš tikras „geimeris“. Kuo geriau sekasi, tuo didesnis azartas. O kai nesiseka – ai, tiek to, yra kaip yra. Pavyzdžiui, VOR V etape buvau net neblogų rezultatų pasiekęs – tuoj po starto sukausi pirmajame trejetuke (tūkstančiais skaičiuojant). Bet keletas klaidų ir per parą nukritau per kelias dešimtis tūkstančių vietų ir dabar tesu 60982 pozicijoje. Iš ankstesnių virtualių etapų žinau – į priekį stumiamasi vos per keliolika-keliasdešimt-kelis šimtus pozicijų, krentama keliais šimtais-tūkstančiais. Tad lyderius vargu ar bepavysių. Nematyt man pagrindinio prizo – automobilio „Volvo“.

Ir visgi žaidimo neužmečiau, Nes, kaip teisingai pastebi „Vėjopamušalai“, „paspaudus kelis kompiuterio mygtukus, bet kas – nesvarbu kokią buriavimo patirtį turintis, gali tapti net ne šiaip keleiviu, o strategu, kapitonu ir šturmanu.“

VG virtualioje regatoje žaidimas jau baigėsi – praėjusią naktį finišavau 83918-as po 115 dienų, 13 valandų ir 33 minučių. Gan neblogai, įvertinus, jog startavau ne nuo pradžių ir iškart buvau >150 tūkst. pozicijoje. Taip po truputi, po truputi ir pirmą šimtatūkstantuką papuoliau. Ir beveik galiu pasigirti Horno ragą apiplaukęs – bent jau virtualiai.

Žaidimai abu neįmantrūs. Pasirenki jachtą (spalvas, nors jų nėra daug), pavadinimą ir plauki – pagal, kaip teigiama, realią sinoptinę situaciją. Keiti bures, priklausomai nuo vėjo krypties ir stiprumo, renkiesi kursą (II etape, kai daugelis žaidėjų pasuko ne tuo kursu, kaip realios jachtos, kilo nemažas sambrūzdis ir visus „teleportavo“ į kitą vietą – distancija prasidėjo iš naujo, bet jau arčiau finišo). Jei negaila kelių eurų, gali nusipirkti papildomas funkcijas – autopilotą, automatinį burių nustatymą. Man gaila.

Kolega buriuotojas-tinklaraštininkas anapus Baltijos SailingBoy priminė ir dar vieną, jau kitokią virtualaus simuliatoriaus platformą — Sail Online. Čia daugiau pasirinkimo – daugiau realių regatų (net dieną ar dvi vykstančių), visai kitoks valdymas, jūrlapis ir orlapis jau nupiešti artimesni realiems, nors (mano subjektyvia nuomone), eiliniam žaidėjui gal kiek sudėtingesnis. Čia tau neparodys, kur būsi po 12, 24 ar 36 valandų pasirinkus kursą. Matai tik nuplauktą distanciją. Bet orų prognozės realesnės, tad tikrai realistiškesnės, gali modeliuoti maršrutą lyg tikroje jachtoje. Ir dalyvių kur kas mažiau – tarp tą patį VOR 5 etapą virtualiai plaukiančių 1532 laivų daug „nesidraskydamas“ esu 684 pozicijoje. Ir, sako SailingBoy, viskas čia nemokama. Bet, man atrodo, gal ne taip „user friendly“.

Tie, kam pabodo pasjansą dėlioti, minų ieškoti (standartiniai „Windows“ „geimukai“) gali pabandyti ir dar vieną paprastutį Flash buriavimo simuliatorių „Forces Acting on a Boat Sailing Upwind„

Perskaitęs šeštadienio „Lietuvos ryto“ priedo „Gyvenimo būdas“ rašinį “Vandens sticijoje – išlikimo ir nuolankumo pamokos” apie tris „Ambersail“ dalyvius (yra ir e-versija registruotiems skaitytojams), prisiminiau, kad pamiršau papasakoti, kaip dalyvavau vos vos buriuotojiškame renginyje, kurį rengė vienas iš lryto rašinio herojus (ir nuotrauka iš ten), „Tojanos“ kapitonas Darius „Bitlas“.

Nuo kulinarinis simpoziumas

„Bitlas“ garsėja kaip kulinarijos virtuozas. Apie tai rašo ir LR. Man neteko su juo plaukti ilgose kelionėse, bet per talkas Minijos jachktlube, jis nenešioja lieptelių ir nedirba kitų sunkių darbų. Užtat ruošia visai buriuotojų bendruomenei pietūs. O tai darbelis nelengvas. Na, o kaip įvairių „crazy“ idėjų generatorius ir užupietis, rengia įvairias akcijas. Viena tokių – tradicinis kulinarinis „simpoziumas“ (gan skambiai pavadinta). Šiųmetiniame dalyvavau ir aš su komanda.

Renginio tema – „Viskas, kas plaukia“. Ar gaminti patiekalus iš jūrų gėrybių, ar gaminti neskęstančius, ar kaip tik – skęstančius padažuose (tai mūsų pasirinkimas), ar tiesiog apipavidalinti (ir pavadinti) kuo nors, kas susiję su jūra – kiekvienos komandos fantazijos reikalas.

Mūsų komanda „buriuotojiška“ – Beta (aka Betocka) su Ieva jau dukart kartu su manim plaukė šiemet Kuršių mariose, o Giedrius (aka Knight) su manim buriavęs Kauno mariose „Cormoran 18“ tipo jachta „Barta“.

Buvo renginyje ir daugiau buriuotojų – iš Kauno atvyko Tomas, su žmona dalyvavo Darius „Olandas“ („Carpe Diem“), šventę stebėjo „Kirkės“ kapitonas (ir kodėl jis mano, kad nežinau, kas yra spinakeris?), „Vesiolas“ ir kiti.

Merginos (Beta dar pasikvietė savo sesę) ruošė ruošė šaltuosius užkandžius, o mums su Knight teko pagrindinio patiekalo paruošimo rūpesčiai. Knight yra maisto ruošimo gamtoje asas (ir išvis stiprus kulinaras, rekomenduoju pasiskaitinėti jo tinklaraštį), tad buvo mūsų „slaptasis“ ginklas. Ir pasidabino jis atitinkamai – pagoniška sermėga, pasikabino ragą gėrimams, peilį odiniame dėkle. Ir puodus savo specialius pasiėmė, maistą ne „maksimose“, o turguje supirko.

Kulinarinių maisto gaminimo subtilybių nepasakosiu. Juolab kiekvieną kartą viskas vis kitaip. Gaminome mes troškinį (vienintelis ne lietuviškas ingridientas – prancūziškas vynas). Laužo, kaip tikėjosi Giedrius (o aš tiksliai ir nežinojau) nebuvo, bet šamotinis puodas tilpo ir išlankstytoje šašlikinėje.

Mūsų merginos užkandžius gamino namuose net du vakarus prieš renginį. Ir ne be reikalo stengėsi – daugiasluoksnis daugiaaukštis sumuštinis „Švyturys“ ir sumuštinukai „Bojos“ (kaip ir pridera – raudonos ir žalios spalvų) laimėjo prizus. Tuo tarpu mūsų su Giedriumi ilgai gamintas troškinys pagrindinio prizo, deja, negavo. Jį išsinešė kažkokia tarptautinė komanda (regis, studentai ir iš Australijos, bet tiksliai nepamenu).

Kaip čia laimėsi, kai savo patiekalą komisijai nešėme vieni paskutinių – iki tol tiek prisiragavę jie jau galėjo skųstis skonio receptorių nejautrumu. Juolab komisiją visi stengėsi papirkti – kas gėrimais, kas dar kuo nors. Komisijos narys „Bitlas“ vėliau mus tikino, kad mūsų mėsa perkepusi. Va su tuo tai mes niekaip nesutinkame! Bet vistiek be prizo nelikome, o laimėtą šampaną ir su priešininkais, ir su žaviomis damomis išgėrėme

Na o po to – šokiai-pokiai iki vėlumos, nuotraukų iš buriavimo regatų žiūrėjimas projektoriuje ant sienos, gyva muzika (gaila, žadėtos grupės „Soda“ nebuvo) ir kitos linksmybės.

Ir pabaigai:

Eilėraštis, kurį kūrė Beta, bet pristatant patiekalą aš taip ir neperskaičiau iš susijaudinimo:

Šimtas vyrų susirinko

Net žalia girelė linko

Pjaustė, virė ir troškino

Jautį, vyną, pusė grybo!

Vyrai drobėm išsipuošę

Ruošė maistą išsijuosę

Jei ne vynas Prancūzijos

Maistas praktiškai Dzūkijos.

Ką apie tai rašė pats Knightas.

Ir nuotraukos iš renginio Picasa albume.

Išties jis ir nebuvo miręs. Čia tik aš apkiautau ir kelerius metus visai nuo undergound’o scenos nutolau. Ačiū Ievai ir vėl mane ištįsusiai iš uždaro darbas-namai rato. Praėjusią savaitę taip susipažinau su „The Tiger Lillies“.

O dabar Vilniaus „gyvos muzikos“ klube „Tamsta“ mačiau pirmąjį „Rock open mic day“ vakarą. Kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį žadami renginiai, kuomet į sceną galės lipti visi norintys ir galintys gyvo roko atlikėjai. Kitaip tariant – naujokai.

Taigi ką mes matėm ir girdėjom?

1. Grupė be pavadinimo. Trijulė vyrukų akustinėmis gitaromis. Vienas jų, išvaizda labiau panašus į baikerį ar skiną, nei į gitarą brazdinantį scenos naujokai. Grojo gražiai, bet dar iki pusėtino pasirodymo darbo reikia daug.

2. Duetas: gitaristas-vokalistas ir vokalistė. Jiems tinka taisyklė „Jei gali nedainuoti – nedainuok“.

3. „Katarsis“. Jų ir ėjome pasiklausyti. Ir vertėjo. Mišinys punk/ska/psichodelic ir tradicinio roko (čia mano subjektyvus stilių sudėliojimas į lenteles). Vokalistas Gintas pasiruošęs tinkamai – tas šmikis specialiai sceninį drabuži pasisiuvo – į vieną sukirpo ir susiuvo kostiuminį švarką, kelnes, šortus, marškinėlius. Įdomu. Kaip ir muzika bei tekstai (tiesa, ne visi žodžiai aiškiai girdėjosi). Vokalisto žongliravimas kamuoliais, taiklus „budulių“ šokio pavaizdavimas, šiek tiek breiko pagyvino pasirodymą, bet scenoje dirbti jam dar teks išmokti (apie ką jis ten kalbėjosi su klavišininke?). Muzikantai, jaučiasi, ne vieną prakaitą rūsiuose išliejo, kol į sceną užlipo. Šaunu. Jei vyrai nenuleis rankų, nepraras entuziazmo ir išleis albumą – aš pirmas norių jį nusipirkti.

4. Pavadinimo aiškiai neišgirdau. Tradicinis gitarinis rokas. Vokalistė turi sodrų balsą, nors man dabar patinka madingi aukštesni „Soda“ ar Alinos Orlovos vokalai. Muzika gera, bet nieko originalaus. Jau rytoj pamiršiu, ką jie grojo. Bet darė tai tikrai ne kaip naujokai drebančiomis rankomis. Taip ir toliau!

5. Man sakė, kad jis Onsa. Ir neva į „Euroviziją“ pretendavo. Gal. Nieko nežinojau ir nesigailiu. Iš renginio motininės grupės (taip supratau, profesionalūs muzikantai groja senus roko šlagerius, užveda publiką ir po to leidžia į sceną lipti naujokams) pasikvietęs muzikantus blondinas pateikė neįmantraus, bet ir ne amerikinio „bybrokio“ porciją. Banalu. O jo lyrinei dainai labiau tinka epitetas „liurlinė“.

Ok, kad ir kiek skepsio čia išsakiau, koncertas vykęs. Seniai klausiau tiek senų pergrojamų „Queen“, „Guns’n'Roses“, „Metallica“, Princo ir dar senesnių gabalų, tiek lietuviško underground roko. Kad tik nenumirtų idėja.

P.s. Namie pamiršau fotoaparatą. Tad dar daugiau underground’inio šarmo – nuotraukso darytos judriuoju toliakalbiu Nokia6300.