Posts Tagged ‘Leg2’

Jei lažybų kompanijos Lietuvoje priimtų statymus „Volvo Ocean Race“ varžyboms, reikėtų rimtai pasvarstyti, ar nepastatyti pinigų už švedų sindikatą „Ericsson“. Jų jachta E4 ir vėl finišavo pirma – antrąjį etapą iš Keiptauno (Pietų Afrika) į Kočiną (Indiją) įveikė per 14 parų 11 valandų ir 32 minutes. Jachta su Švedijos vėliava finišavo naktį iš šeštadienio į sekmadienį.

Iškart po finišo škiperis brazilas Torbenas Graelis suteikė vilčių konkurentams:

„Varžybos dar nesibaigė. Nemanau, kad negalima nugalėti mūsų komandos“.

„Ericsson“ fanai turėtų šyptelėti. Juk E4 pirmame etape pagerino atstumo, nuplaukto per parą, rekordą (tai juk ir greičio rekordas), antrajame etape pirmieji pasiekė kontrolinį tašką (tuo uždirbę papildomus 4 taškus, o iš viso – 26 iš 28 galimų). Ir iš jachtos nebuvo jokių pranešimų, apie lūžius, gedimus ir kitas nelaimes, kurios lydėjo konkurentus.

„Starpomas“ Bradas Jacksonas tai tik patvirtina:

„Mūsų privalumas – išankstinis pasiruošimas. Mes žinome savo jachtos galimybių ribas ir tai mums leidžia iš jos spausti viską, ką galima. Kiti buriuotojai neturi tokios patirties, todėl gali plaukti ties jachtos galimybių riba“.

Tiesa, E4 pripažįsta, kad plaukiant pavėjui jie nusileidžia PUMA, taip pat kyla sunkumų pučiant silpniems vėjams. O prie stiprių vėjų nieko nesiskiria nuo konkurentų.

Ir dar E4 pripažįsta: kad ir kokia būtų sėkminga taktika, geras laivas, puiki komanda, jiems paprasčiausiai Fortūna šypsojosi dažniau, nei kitoms jachtoms.

Kad varžybos dar nesibaigė ir nežinia kas laimės VOR, pareiškė ir antros finišavusios jachtos „Telefonica Blue“ škiperis olandas Bouwe’as Bekkingas.

Įdomu, kad abi pirmosios finišavusios jachtos prieš pat Kočiną įjungė „nematomumo režimą“ – „stealth play“.

Jei niekas nepasikeistų, trečioji naktį į pirmadienį turėtų finišuoti E3, o tarp PUMA ir „Green Dragon“ verda tikra dvikova – jas skiria tik viena jūrmylė. „Delta Lloyd“ ir „Telefonica Black“ nuo jų atsilikusios atitinkamai 10 ir 30 jūrmylių. Blogiausia padėtis „Team Russia“ – jiems iki finišo dar daugiau kaip 500 jūrmylių. Kai kitų jachtų įgulos gers šaltą alų ir krims sultingus kepsnius. „Kostaka“ dar nematys kranto… Ui gaus velnių jų šturmanas, pasirinkęs kitokia nei visa flotilė taktiką.

Antrasis „Volvo Ocean Race“ etapas iš Keiptauno (Pietų Afrika) į Kočiną (Indija) aštuonių VO70 jachtų įguloms nėra malonus pasiplaukiojimas subtropiniuose vandenyse, kai skaisčiai šviečia saulė, aplink pliuškenasi delfinai, iš taurių geriamas šampanas…

Jau pirmosiomis dienomis po starto įvyko keli rimti incidentai. Įgulos čia pat, vandenyne, remontuoja lūžusias dalis ir siuva plyšusias bures.

Lapkričio 18 dienos rytą, maždaug 1500 jūrmylių nuo Mauricijaus salos, „Green Dragon“ (Airija) lūžo gikas. Jachtos škiperio Iano Walkerio pranešimas apie įvykį itin lakoniškas:

„Aš atsiprašau, kad mes ką tik suskaldėme savo giką per 50 mazgų škvalą. Mes dabar taisome giką iš dalių. Situacija kontroliuojama. Jokios žalos ar rizikos niekam nėra. Dabar mes laikomės pavėjinio kurso“.

„Green Dragon“ toliau plaukia distancijoje, nors dieną škiperis svarstė, ar tęsti varžybas iki Indijos, ar trumpam sustoti Mauricijaus saloje remontuoti giką. Jei ten apskritai tai įmanoma.

Lapkričio 19 d. jau paisrodė nuotraukos iš „Green Dragon“. Štai kokia situacija buvo jachtoje:

Dar kelios jachtos VOR štabui pranešė apie incidentus jūroje (PUMA dėl gedimo sulėtino greitį), plyšusias bures, ar gedimus, kuriuos čia pat sutvarkė. Vieną tokį, įvykusį anksčiau, nei „Green Dragon“ avarija, turėjo laiko išsamiau aprašyti „Team Russia“ škiperis Andreasas Hanakampas [laužtiniuose skliaustuose – mano pastabos]:

„Mes gavome, ko gero, pačia nemaloniausią mūsų plaukimo „Kosatka“ pamoką – vėjo gūsis jachta metė į bročingą, pavertęs ant šono burėmis į vandenį.

Iki tol mes dvi dienas nešėmės į priekį genami stipraus (vietomis iki 30 mazgų) vėjo. Oro sąlygos vis prastėjo ir man atrodė, kad gūsiuose vairininkui sunku valdyti jachtą. Trumpam perėmiau iš Nikko [anglas Nickas Bubbas] šturvalą, norėjau pats įsitikinti, kaip valdosi burlaivis.

Nikkas nesiskundė laivo reakciją vairuojant ir burių balansu plaukiant išsikėlus asimetrinį spinakerį A6, surifuotą grotą ir štorminį stakselį ant vidinio forštago. Ir išties, jachta puikiai reagavo į bet kokius šturvalo pasukimus. Kokpite ne taip baisiai jautėsi audringa jūra, kaip apačioje, prie šturmanų kompiuterių.

[ Šturmaninė šiuose laivuose įrengta labai įdomiai – po kokpitu. Į jį reikia ropoti ir jautiesi lyg tanke. Beje, tokia pati šturmano darbo vieta yra ir lietuviškoje VO60 jachtoje „Ambersail“ ]

Netikėtai tiesiai prieš kursą debesų juosta atnešė staigų vėjo gūsį ir jachtos greitis pasiekė 30 mazgų. Įgula pasiruošė nuimti spinakerį. Ir kai tik visi atsistojo į savo vietas, vėjas aprimo iki 35 mazgų, tad spinakerį palikome vietoje.

Atėjo įgulos budėjimo keitimosi momentas. Aš perdaviau šturvalą Stigui [danas Stigas Westergaardas] ir atsistojau prie vieno iš „kavos malūnėlių“ padėti Wouteriui [danas Wouteris Verbraakas, šturmanas]. Bangos buvo didelės ir jachta nuolat panirdavo į vandenį.

Netikėtai, perrėkdamas vėjo ir bangų triukšmą, sušaukė Stigas. Staiga jachta pakilo į vėją, sustojo lyg atsitrenkusi į nematomą sieną. Tada, kaip sulėtintame filme, pradėjo svirti ant dešinio borto. Gikas pakibo aukštai ore, o spinakeris apsisuko aplink forštagą.

Ant dešinio borto pririštos burės paniro po vandeniu, stiebas lingavo virš okeano paviršiaus, dešiniais zalingais nuolat panirdamas į vandenį. Į dešinį bortą palenktas falškilis [ VO70 falškiliai yra mobilūs, pakreipiami į reikiamą pusę] jachtą laikė pasvirusią 90 laipsnių kampu. Atrodė, kad patys baisiausi dalykai mūsų dar laukia…

Wouteris man perdavė peilį ir aš, lyg koks alpinistas, užsiropščiau į viršų pasvirusiu deniu išlaisvinti susipainiojusį bakštagą. Camronas [pietų afrikietis Camronas Willsas] ir Olegas [ rusas Olegas Žrebcovas, „Team Russia“ savininkas ] ėmė jį trauktį, o Jeremys [airis Jeremy Elliottas] ir Mikas [pietų afrikietis Michaelas Joubertas] puolė prie falškilio valdymo pulto – reikėjo jį pakreipti į priešingą pusę ir taip atstatyti jachtą.

Ir beveik tą pat akimirką mes vėl buvome horizontalioje padėtyje, jachta greitai įsibėgėjo iki 15 mazgų. Visi puolė į laivo priekį atpainioti spinakerio. Ir kai tik burė dingo per liuką po deniu, gražinome jachtą į ankstesnį kursą, pakėlėme Q9 [?] ir atrifavome grotą. Reikėjo vytis sugaištą avarijoje laiką“.

A. Hanakampas užsimena, kad įvykį vaizdo kamera užfiksavo komandos „žiniasklaidos berniukas“ britas Markas Covellas, bet kol kas vaizdo įrašo neradau. Tad siūlau ramesnį „Kosatkos“ pasiplaukiojimo įrašą. Mintyse situaciją pabloginus dešimteriopai ir daugmaž galima įsivaizduoti, kas įvyko.

Paskutinės dienos ir minutės prieš startą. Startas. Ir pirmosios dienos po jo – kurią taktiką pasirinkti? Į pietus, kur daugiau vėjo? Ar į šiaurę, arčiau finišo?

Antrojo „Volvo Ocean Race“ etapo pradžia, regis, įtempta. O dar tie piratai, dėl kurių reikėjo išklausyti specialius kursus.

Ir Indijos vandenyno šiaurinė dalis – „Volvo Ocean Race“ distancija čia dar nebuvo nusidriekusi. Indija (antrojo etapo finišas bus jos uoste Kočyje), vėliau – Singapūras, Kinija. Oho kiek daug klausimų net čia, sėdint šiltai prie kompiuterio ir bandant iš el.laiškų bei žinių internete per nuotolį įsivaizduoti, kas tai per varžybos, kurios, ne be pagrindo, gali būti tituluojamos prestižiškiausiomis ir sunkiausiomis.

Įguloms ir jų strategams – dešimteriopai daugiau klausimų ir vargo. Aišku tik vieną (tai galima nujausti iš patirties) – po starto, praėjus kelioms dienoms, kai gyvenimas jachtoje jau įgauna savą ritmą, kranto įtampa atslūgsta ir prasideda tai, dėl ko buriavimas ir yra toks patrauklus – susidraugauji (o ne nugali) bangas, vėjus ir sieki savo tikslo.

Žinoma, šie žodžiai skamba gražiai ir realybėje gali būti kiek kitaip. Ką nutars kapitonas, kur jachtą nukreips šturmanas, kaip tiksliai tu ir tavo komanda atliks užduotis, dirbs kasdienius darbus. Svarbi kiekviena smulkmena. Ir galų gale – ar atlaikys technika? Tokiose varžybose viskas daroma vardan greičio, tad viskas „ant ribos“. Ir žmonės, ir technika.

„Ericsson 3“ tuoj po starto patyrė avariją – venduojant stakselis užkabino ir sugadino radarą saugantį kupolą. Plyšo ir burė. Ją buriuotojai jau sutaisė, o štai radaras dar remontuojamas. Be jo bus sunku, ypač, priartėjus prie laivyba aktyvių teritorijų arčiau Indijos.

Pirmą naktį po starto „Telefonica Black“ staiga prarado greitį – nuo 11 iki 6 mazgų. Įgula įtaria, kad falškiliu kabino ką nors jūroje. Buvo baimintasi, kad sugedo vairai, ar vairo plunksna.

Tad tiek žinių ir pasvarstymų antrojo etapo pradžios proga. Laiko, entuziazmo ir kantrybės turintiems – vaizdo reportažas iš starto Keiptaune. Perspėju – ilgas. Ir atsiprašau: dar neišmokau padaryti, kad video automatiškai nepasileistų.