Posts Tagged ‘legendos’

Antrojo Kuršių marių regatos etapo pradžia buvo tokia pat bevėjė, kaip ir visas pirmasis etapas.

Startą link Nidos dviračiu pradėjęs dviem valandom vėliau, jachtas pasiekiau prie Juodkrantės – čia siaurame farvateryje vendavo kelių skirtingų grupių laivai (nesimatė 0 ir I, II grupių jachtų).

Aplankęs Pervalką, Preilą (visur yra su kuo pasilabinti), ir pasiekęs Nidą (su pasivažinėjimais Klaipėdoje tądien numyniau ~80 km – norisi pasigirti), jachtų Nidoje dar nemačiau.

Ne kartą „Ant bangos“ aprašyta legenda, kad jei patrinsi Nidos undinėlės (tikrojo pavadinimo nežinau) krūtis, atsiras vėjo. Neva krūtys jį užstoja. Nežinau kiek tai tikra, bet pasaka graži.

Kol mariose „buriuotojai meldė vėjo“ (populiarus pavadiniams pranešimuose apie KMR sekmadienį ir pirmadienį), aš patryniau vieną Nidos undinėlės krūtį. Švelniai ir kairę.

Ir štai rezultatas – sukinėdamasis iš vienos pusės į kitą, vėjas ne tik atsirado, bet ir gerokai papūtė. Tiesa, kartais ir vėl nurimdavo. Bet ir papūsdavo iki 10 mazgų, kai tebuvo 1, max 2.

Galima pažiūrėti į prognozes, meteo orlapius – ten viskas buvo (yra) surašyta, ir vėją nuspėti buvo galima. Bet juk taip smagiau: kurti arba puoselėti kažkieno sukurtas legendas.

Nuotraukoje viršuje — „Rita“. Dar viena legenda.

• EPA nuotrauka.

Žymioji Kopenhagos Undinėlė, toji trapi moteriška būtybė, kuriai bent dukart niekdariai nukirsdino galvą, išvežta už jūrų marių. Ppirmą kartą per beveik šimto metų savo istoriją ji „išvyko į užsienį“ — išskraidinta į Kiniją, Šanchajų, kur vyks Pasaulinė paroda.

Rudenį ji turėtų grįžti, bet iki tol, kaip matyti iš nuotraukos viršuje, į jos vietą „Kopeno“ centre kėsinasi įvairiausios būtybės.

Mažoji undinėlė tokia nedidelė, kad kartą jos ir nepamačiau. Neradau. Tuomet pasakiau sau, kad būtinai pas ją atplauksiu. Ir atplaukiau. Prieš penkerius metus kartu su gera kompanija, jachta „Ragainė II“.

Tąkart mes patikrinome, ar veikia „Nidos undinėlės“ legenda Danijos sostinėje – patrynėme jai krūtis. Na gerai, ne visi tai darė. Bet kaip matome iš nuotraukos apačioje, vienas asmuo tikrai tai padarė. Ir paaiškino išsižiojusiems japonų turistams, kad tai jūrinė tradicija.

Bet nesuveikė legenda, pagal kurią patrynus krūtis, turėjo rastis daugiau vėjo. Grįžtant namo į Klaipėdą dvi paras iki Borholmo salos tvyrojo rūkai ir štiliai.

Iki šiol galvoju, ar nebuvo tai todėl, kad vienas įgulos narys patrynė ir netoli undinėlės stovinčios didelės damos, pakinkiusios jaučius, grakščias linijas. Tojo įgulos nario švelnumo teko ir jaučiams. Pašmaikštavo, dievai supyko ir nepūtė palankūs vėjai.

Su legendomis juokauti nedera.

Bet nejuokauti dar blogiau.

• Padugnini nuotrauka.

Diskutuojant pas kolegą-tinklaraštininką benamį, šis uždavė keistą klausimą: „ar užsiimant buriavimu reikalingos geros geografijos žinios?“.

Atsakiau šmaikštaudamas : „geografijos išmanyti nereikia – nuplaukęs kur nors gali paklausti, kur atplaukei“.

Pokštas pavyko – tinklaraštininkė Thirteen rašė, jog pusvalandį juokėsi (džiaugiuosi, suteikęs teigiamų emocijų) ir dar pridėjo:

• Klausykit, žmonės, o kur aš esu?
• Ot žioplys! Jachtoj tu, jachtoj…

Tęsiant temą, prisiminiau dvi istorijas, legendomis apipintas, kurios šiek tiek siejasi su „vietos gyventojų apklausos“ metodu kelionėse.

Pirmoji apie didžiuosius atradimus. Juk kodėl mes Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų čiabuvius indėnais vadiname? Juk tradiciškai „Amerikos atradėju“ vadinamas italų kilmės keliautojas ir pirklys Kristupas Kolumbas nežinojo atplaukęs į naują žemyną – jis ieškojo jūros kelio (nes jau žinota, kad Žemė yra apvali) į Indiją. Tai ir pakrikštijo čiabuvius „indėnais“.

Kita istoriją jau šių laikų. Buriuotojai (o ypač – uostamiesčio) žino tokį su jūra susijusį veikėją, pravarde Spermatozoidas (pavardės šiuokart neminėsiu). Viena legenda byloja, kad prieš N metų jis be šeimininko leidimo pasiėmė jo jachtą ir išplukdė iš Klaipėdos kontrabandos (cigarečių) krovinį. Neturėdamas tinkamų navigacinių prietaisų ir atsainiai kelią žiūrėdamas, jis nuplaukė prie Borholmo salos ir ten pasislėpė nuo audros. Borholmas, nors šalia Švedijos, priklauso Danijai. Bet Spermatozoidas uostelyje ant jachtos dešinio zalingo, kaip ir pridera svečiuose, išsikėlė vėliavą. Bet ne Danijos, o Švedijos. Gal ir nebūtų tai papiktinę vietos jachtklubo kapitono, kuris, anot legendos, pats buvęs senas kontrabandininkas. Tačiau klaipėdietis nenorėjo sumokėti pinigų už stovėjimą, tad danui nieko kito neliko, kaip pakviesti policiją.

Nežinau, kuo tai baigėsi istorijos herojui, bet aišku, kad ilgai cypėje jis neužsibuvo – apie vėlesnius jo darbus čia, Lietuvoje, taip pat legendos sklinda. O jachtą tikrajam šeimininkui teko vykti parsiplukdyti.

Štai tokios dvi istorijos apie jūras, buriavimą ir geografiją. Aišku, kad geografijos žinių plaukiant, ypač toliau (ne Kauno, Kuršių mariose ar Galvės ežere) reikia. Iš kelionės aplink pasaulį sugrįžęs Andrius Varnas galės geografijos paskaitas dėstyti – kiek šalių aplankė, kokios jos ir t.t.

Kiek mažiau šalių aplankys „Ambersail“ įgulos, bet ir joms reikia žinių. Ne tik geografinių, bet ir okeanografijos, meteorologijos ir kitų.

Na, o jei benamis klausė apie orientavimąsį buriuojant, tai čia būtinos navigacijos žinios. O norint išvengti „vietos gyventojų apklausos“ — lociją išmanyti būtina.

P.S. Iliustracijoje „Google Earth“ programoje pavaizduotas regatos „Volvo Ocean Race“ jachtų penktojo etapo judėjimas ir padėtis nuotraukos darymo momentu.

Kai bičiulis Naglis Šulija išskrido į Argentintą iš ten plaukti „Ambersail“ kaip VI etapo įgulos narys, pamaniau, jog jam turės būti nelengva – nors ir ne visiškai „žalias“, bet vistiek naujokas. O pakliuvo į „kapitonų etapą“, kur iš dvylikos įgulos narių net septyni – įvairių Odisėjos etapų kapitonai.

Kaip būna, kai laive vien kapitonai, galima numanyti. Nenumanantiems: dvi istorijos, kurių viena jau kone legenda tapusi.

Vieną istorijų pasakojo Andrius Varnas. Kartą plaukiant „Ragaine II“ kilo nedidelis ginčas, kam indus plauti. Prisipažinsiu, nesu didelis mėgėjas mazgoti indus.

Ir tada Andrius pasakojo girdėjęs, kaip vienoje iš pasaulį apiplaukusių lietuvių jachtų (ar „Laisvė“ ar „Lietuva“ jau ir nepamenu) dėl indų plovimo vienu metu buvo įsiplieskęs rimtas konfliktas. Nėr kam plauti – visi kapitono laipsnį turi. Teko surašyti grafiką ir jo laikytis. Bet taip ir savigarba niekieno nebuvo įžeista, ir indai suplauti.

Kita istorija — tai amerikiečio buriuotojo Skipo Novako atvejis. 1989 metais jis buvo pakviestas į tuometinę Sovietų Sąjungą kaip būsimos regatos „Whitbread Round the World Race“ dalyvės — jachtos „Fazisi“ — treneris. Niekas iš sovietų buriuotojų neturėjo patirties pasaulinės varžybose aplink pasaulį, o S.Novakas jau buvo dalyvavęs trijose „Whitbread“  regatose (dabar jos vadinamos „Volvo Ocean Race“), iš kurių dvejose – kaip kapitonas.

„Fazisi“ komanda vos spėjo pastatyti ir paruošti jachtą, o finišą pasiekė flotilės viduryje — galutinėje įskaitoje 11 iš 23. Pirmąjį etapą S.Novakas plaukė kaip kapitono padėjėjas (antrasis škiperis), vėliau buvo jachtos škiperis, bet prieš paskutinį etapą pasitraukė iš komandos. Pats amerikietis sakė, jog dėl psichologinės įtampos (buvo pasitraukę rėmėjai, pirmasis kapitonas mirė nuo įtampos, ir tik tada grįžo rėmėjai).

Jūrinininkai mėgsta istorijas kiek pagražinti (ne, ne kaip žvejai) ir jau kaip legenda pasakojama, jog viena iš priežasčių buvo ne tik kultūrinis skirtumas, bet kapitonų gausa vienoje vietoje. Iš penkių tuometinės Sovietų Sąjungos „draugiškų respublikų“ surinkta komanda nenoriai klausė amerikiečio kapitono. Nes visi čia kapitonai ir nėra ką po velnių pasiųst..

Išties nemanau, kad Nagliui taip blogai „Ambersail“. Bet paprastai naujokams ir jungoms šalia kapitonų visad sunkiau.Tačiau ir patirties, įgytos sūriu prakaitu esant giežtai tvarkai, daugiau.

Gal ne visai į temą, bet Naglio pasakojime apie susitikimą su Beriso lietuvių bendruomene,  įdomus pasirodė vienas sakinys:

„Kaip įvardyti Simono Steponavičiaus būseną nežinau, bet išplaukus į La Platos žiotis davė vairuoti visiems svečiams, kurie tiktai norėjo. Tiesa, ir globojo budriai…“

Pirmadienis, bet vis dar sekmadienis. Mįslė. Ne, ne mįslė. Toks geografinis akibrokštas, kurį patyrė „Ambersail“ įgula – kirtę 180-ąjį dienovidį, ir perėję iš rytų (E arba O) ilgumos į vakarų (W) ilgumą, jie turėjo pasukti laikrodžio rodykles viena valanda į priekį, bet visa diena – atgal. Atjaunėjo.

Taip yra, jei plaukiama iš rytų į vakarus. Plaukiant iš vakarų į rytus (nuo Pietų Amerikos žemyno link Australijos, ar nuo Šiaurės Amerikos žemyno link Japonijos), būtų atvirkščiai. Tiesiog „Ambersail“ kirto Datos ketimosi liniją (kuri, beje, neina taip tiksliai 180-uoju dienovidžiu).

Viską paprastai paaiškina „Iliustruota vaikų enciklopedija“: „Į vakarus nuo tarptautinės laiko linijos yra viena para daugiau nei į rytus. Perkirtus liniją, data keičiasi“.

O aš prisimenu, kaip kadaise vaikystėje skaitytoje knygoje „Jungos Zacharo Zagadkino prisiminimai“ (pavardę į lietuvių kalbą būtų galima versti Kodėlčiukas, o pažodžiui — Mįslius) šis geografinis reiškinys buvo įdomiai paaiškintas. Ech, mielai dar perskaityčiau šią knygą, bet nežinau kur ji dingo. Bet radau internete.

Štai kaip junga Zacharas aprašo savo potyrius:

Laikausi vienos geležinės taisyklės – neatidėlioju rytdienai to, ką turiu padaryti šiandien. Jei dėl kažkokių priežasčių šią taisyklę sulaužau, pats save baudžiu – prašau laiko koko (virėjo – red. past.) neduodi man saldumynu per pietus desertui. Kokas juokiasi iš manęs, bet saldumynų neduoda. „Kentėk, Zacharai, admirolu tapsi“, — sako jis man tokiais atvejais.

Kartą mes plaukėme iš Vladivostoko į San Fanciską. Reiso metu aš intensyviai mokiausi anglų kalbos ir kasdien atmintinai išmokdavau tuziną naujų žodžių. Bet kartą taip taip įnikau į knygą „Raitelis be galvos“, jog pamiršau tądien išmokti naują dozę žodžių. Prisiminiau juos tik kai jau temo. Tad neliko nieko kito, kaip eiti pas koką ir pareikšti, jog rytdienos pietums aš nenusipelniau gauti saldžios porcijos.

– Nenusimink, Zacharai, — sakė man kokas, kai viską paaiškinau. — Tu geras junga, uolus. Ir aš paprašysiu komandos neskriausti tavęs. Rytoj padarysime išimtį ir nenuplėšime kalendoriaus lapelio. Šią dieną pasistengsime ištempti į dvi dienas ir rytoj vėl bus šiandien. Tad tu spėsi išmokti savo kasdieninę anglų kalbos žodžius.

Žinoma, aš koku nepatikėjau. Kaip galima dieną ištempti į dvi dienas? Juk jei nenuplėšime kalendoriaus lapelio, tai mes atsiliksime nuo gyvenimo visa para! Tačiau nutiko taip, kaip ir žadėjo kokas. Kitos dienos rytą kalendoriaus lapelis liko savo vietoje ir vakarykštė diena prasitęsė dar 24 valandoms. Aš išmokau angliškus žodžius ir gavau desertui saldumynų.

Rašytojo Pavelo Iljino knygoje visos Zacharo Zagadkino geografinės mįslės paaiškinamos. Leidau sau laisvai interpretuoti paaiškinimą.

Zacharo laivas plaukė Ramiuoju vandenynu. O jame yra linija, kurią kirtus galima arba atsirasti vakarykštėje dienoje, arba papulti į rytojaus dieną. Tai – datos keitimo linija, nustatyta tarptautiniu susitarimu 1884 metais. Kol šios linijos nebuvo, dažnai nutikdavo nesusipratimų.

1519–1521 metais dieną „pametė“ pirmieji pasaulį apiplaukę Ferdinando Magelano ekspedicijos dalyviai. Jūrininkai kruopščiai pildė laivo žurnalą ir buvo įsitikinę, kad į Ispaniją grįš ketvirtadienį. Bet kai prisišvartavo, sužinojo, jog yra… penktadienis! Dėl to jūrininkai turėjo atgailauti bažnyčioje, nes religines šventes minėjo vėluodami visą dieną.

Kas gi kaltas, kad „dingo“ diena? Juk laivo žurnaluose klaidos nebuvo. „Kaltas“, pasirodo, yra Žemės sukimasis aplink savo ašį.

Vienintelis iš Magelano ekspedicijos grįžęs laivas „Victoria“ kelionėje užtruko 1082 dienas. Jūrininkų skaičiavimu, jie vandenynuose ir tolimuose kraštuose praleido 1081 dieną. Iš vakarų į rytus besisukanti Žemė aplink savo ašį apsisuka kartą per parą. Per tą laiką, kol plaukė „Victoria“, Žemė apsisuko 1082 kartus.

Tačiau vieną apsisukimą, tik į kitą pusę, nei sukasi Žemė, aplink planetą padarė „Victoria“, plaukusi iš rytų į vakarus. Kitaip tariant, burlaivis aplink planetos ašį apsisuko tik 1081 kartą. Todėl ir laivo žurnalo ir „dingo“ viena diena.

Dar vienas nesusipratimas dėl datos įvyko XVIII amžiuje Aliaskoje, kur susitiko rusų ir anglų ekspedicijos. Rusai ten atvyko iš vakarų, anglai – iš rytų. Susitikimo metu netikėtai paaiškėjo, jog rusai švenčia laisvadienį – sekmadienį. Tuo tarpu Amerikoje (Aliaskoje) buvo tik šeštadienis.

Rusų naujakuriai Aliaskoje, kitaip nei Magelano jūreiviai, judėjo Žemės sukimosi kryptimi iš vakarų į rytus. Todėl jie atsidūrė vakarykštėje dienoje.

Siekiant išvengti panašių klaidų, buvo nustatyta datų keitimosi linija. Ji nubrėžta 180 dienovidžiu ir eina nuo Šiaurės poliaus per Beringo sąsiaurį, visą Ramųjį vandenyną iki Pietų poliaus. Kai virš šios linijos vidurnaktis, visoje Žemėje viena ir ta pati kalendorinė diena. Tačiau jau kitą akimirką į vakarus nuo šios linijos prasideda nauja diena, kuri po 24 valandų vėl sugrįš prie 180 dienovidžio iš rytų.

Tai riba tarp šios dienos ir vakarykštės, tarp šios dienos ir rytdienos.

„Štai kodėl pasisekė Zacharui – jo laivas kirto 180 meridianą iš vakarų į rytus: rytojaus diena tapo šiandiena. O jei laivas būtų plaukęs priešinga kryptimi? Tada jungai, jei jis nori gauti savo saldumynus, būtų tekę išmokti ne vieną, o du tuzinus angliškų žodžių. Nes nuo kalendoriaus laive būtų buvę nuplėšti iškart du lapeliai“.

Lygiai taip pat nutiko ir „Ambersail“ įgūlai. Tad jei vyrai buvo ką nors suplanavę „tai dienai“, tačiau nespėjo, jie galėjo be sąžinės graužimo tai padaryti „ta pačią dieną“ antrąkart.

„Tūkstantmečio odisėjos“ pranešime (kurį spausdina lrytas.lt) taip pat Magelano ekspedicijos pavyzdžiu (tik kiek kitu) aiškinama, kaip ir kodėl keičiasi datos.

Ten taip pat rašoma, kad tikrovėje nėra galima Žiulio Verno romane „Aplink pasaulį per 80 dienų“ papasakota istorija, kaip Filijus Fogas, apkeliavęs aplink pasaulį, „atvežė“ į tėvynę sekmadienį, kai ten dar buvo ankstyvesnė diena – šeštadienis. Tai galėjo įvykti tik Magelano laikais, nes tada dar nebuvo susitarimo dėl datos pasikeitimo linijos.

Bet ponios ir ponai! Žiulis Vernas tada dar nežinojo, kad ir jachta galima apiplaukti Žemės rutulį greičiau nei per 60 dienų!